Diena tyloje

86 400 — tiek paroje yra sekundžių. Tiek sekundžių vieną dieną nusprendžiau nekalbėti. Nes nusibodo kažkam kažką pasakoti, įrodinėti, mėtytis nieko nereiškiančiais žodžiais, pasakoti anekdotus, pliurpti bet ką bet kaip.

Viskas prasidėjo iš ryto be įprastos frazės “labas rytas”. Iš namiškių — jokios reakcijos. Aha, vadinasi, šią frazę sakau be reikalo — pasirodo, niekam tokių palinkėjimų nereikia. Malonu sužinoti. Nebuvo ir “iki”. Jei “labas” nereikia, kam reikalingas “iki”?

Jokių ryto žinių automobilyje, jokios muzikos. Mintyse aidi nepasakyti “labas rytas” ir “iki”. Nuslopinu tuos žodžius, bet juos pakeičia vir

r
rtinė kitų minčių, įeinančių ne vorele, o vejančių, skubinančių viena kitą. Kažkas panašaus į minčių turgų. Pasirodo, jei nekalbi, mintyse veiksmo nesumažėja. Tačiau bent jau girdi, kas ten vyksta.

Jokio “sveiki” atvykus į darbą. Kolegos, matyt, pernelyg susirūpinę savais reikalais ir mano tylėjimo įžadų nepastebi. Beveik ima pyktis — tokią radikalią akciją paskelbiau, o niekas į ją nekreipia dėmesio. Įsijungiu kompiuterį — jis viską iškenčia ir jam visiškai tas pats, kalbu aš ar ne. Staiga atbėga kolegė ir greitakalbe išberia: “Labas. Tau skambina”. Aha, vadinasi, pastebėjo, kad

d
d esu. Ką dabar daryti? Imu lapelį ir rašau: “Šiandien telefonu nekalbėsiu. Paprašyk, kad paskambintų pirmadienį. Ačiū”. Nustebusios akys laksto tarp manęs (realios) ir raštelio (labai nerealaus). Galų gale supranta, kad nejuokauju, ir atraportuoja į telefono ragelį: “Šiuo metu ji labai užs
s
siėmusi. Ar negalėtumėte paskambinti pirmadienį?” Ragelis nusileidžia, o nustebusios akys lieka įsmigusios dar kelias minutes. “Kodėl?” Nusisuku. Ar kas nors supras tokią tylos dietą?

Kvaila tikėtis

Laikas į susirinkimą. Iš akių suprantu, kad jau visi žino apie mano tylos režimą. Niekas nieko nekalba. Bandau apsimesti susidomėjusi, rausiuosi po popierius, bet tokios tylos prieš susirinkimą dar nebuvo. Ir prasideda. Temų įvairovė, diskusijos, mostai, tūkstančiai žodžių, emocijų ir vienas reziumė. Manęs niekas nieko neklausia. Gerbia? Bijo? Pro daugybę neišsakytų argumentų, minčių ir emocijų galvoje prasiskverbia vienintelė — gerai, kad patylėjau. Pamačiau, ką žmonės juda. Ką kalba, yra viena, o užslopinta, neišsakyta nuomonė prasiveržia judesiais. Labai juokinga, kai akivaizdžiai matai, kad kūnas prieštarauja žodžiams. Po savaitės bus aišku, ar teisingai interpretavau.

Pietūs praeina ramiai. Baksteliu pirštu į valgiaraštį parodydama, ko

noriu, ir pamatau sekundei plykstelėjusį gailestį padavėjo akyse. Visi gailimės kurčių, aklų, nebylių ir neįgaliųjų, nežinome, kaip su jais elgtis, kad nepasijustume nepatogiai.

Valgydama suvokiu, kaip skanu. Anksčiau valgydavau todėl, kad reikia. Iš įpročio. Dažniausiai nė nepastebėdavau, kad valgau ir ką valgau. Juk pietauti po vieną nevaikštom. O tai reiškia, kad valgydami kalbam ir nejaučiam, ką valgom. Atradimas! Mėgaujuosi paskutiniais kąsneliais, juos nuskandinu gurkšneliu vandens. Pasirodo, ir jis turi skonį.

Hmmm, o kaip paprašyti sąskaitos? Tylomis gaudau padavėjo akis ir, susidūrus žvi

i
ilgsniams, parodau tarptautinį sąskaitos ženklą — ranka brūkšteliu ore tarsi rašydama. Jis supratingai linkteli. Mane palydi žodžiais “geros dienos”. Tuo metu pasigailiu tylos įžadų, nes padavėjas — gana simpatingas. Tačiau yra žmogus, yra valia.

Darbe daugiau nieko ypatinga nenutinka. Girdžiu, kaip kolegės aptarinėja savaitgalio planus, kaip užeina klientai ir skamba telefonai. Dar vakar aš taip pat laksčiau, kalbėjau daugiau, nei klausiausi, dažniau iš inercijos, nei turėdama ką pasakyti. Švaisčiausi į kairę ir dešinę.

Patikrinu, ar mano mobilusis vis dar išjungtas — žiauri akcija, kad nekiltų pagunda atsakyti į draugų skambučius. Visi išsibėgioja simboliškai pamojavę “iki”. Teletabiškai. Staiga — tyla. O mintyse vis zvimbia prieš 15, 20, 30 minučių girdėtos frazės, nuotrupos, mano mintys. Tikras jūrų mūšis. Ir vėl viena mintis nugali kitas: ar šiandien buvo momentas, kai iš tiesų norėjau, ką nors svarbaus pasakyti. Atvirai? Ne. Taip paprastai atėjo supratimas, kad kalbėjimas — tai dangstymasis iš tiesų neturint, ką pasakyti. Tai bandymas užmušti nejaukią tylą. Tai noras pačiam girdėti dominuojantį savo balsą.

Grįždama namo sustojau pasigrožėti saulėlydžiu — kažkaip senokai nebuvau mačiusi jo tokio įvairiaspalvio. Turbūt todėl, kad mintys buvo nukreiptos “ką čia protinga pasakius” kryptimi. Tylos pasaulyje man visiškai patiko. Tačiau rytoj vėl kalbėsiu. Tik dabar prieš sakydama pagalvosiu, ką kalbu. Kalbėjimas neturi tapti skydu. Tai ginklas, energija, kuris, kaip ir visi ginklai ir energijos, be reikalo naudojami dyla, nyksta ir praranda prasmę. Todėl kitas mano ištartas “labas rytas” bus šviesus ir džiaugsmingas, nes jį sakysiu pripildydama smagios energijos. Tokie bus ir kiti žodžiai. Nes, priešingu atveju, kam gi kalbėti?