Venesuela

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………. 3

Karibų kultūra…………………………………………………………………………… 4

Margarita – linksmybių sala……………………………………………………….. 5

Karakasas – kontrastų miestas……………………………………………………… 7

Nuo didingojo El Avila kalno………………………………………………………. 9

Venesuelietis – dalelė muzikanto, artisto ir bepročio………………………. 10

Kavos ir romo tėvynė………………………………………………………………….. 11

Venesuelos politinė padėtis………………………………………………………….. 12

Įvadas

Venesuela – viena įspūdingiausių Pietų Amerikos šalių. Spalvinga, išsiskirianti gamtos grožiu– tai Karibų jūros paplūdimiai, salos, apsnigtos Andų kalnų viršūnės, lygumos, savana, Amazonės džiunglės, plokštikalnės, Orinoko upė bei milžiniški kriokliai. 1498 m. šį kraštą atrado ispanai. Įplaukę į Marakaibo ežerą jie pamatė vietinių indėnų gyvenvietę, kurioje ,,palafitos” – namukai, suręsti ant išsikišusių rąstų – tarsi plaukiojo ant vandens. Taip gimė Venesuelos vardas – mažoji Venecija. Tačiau tikrovėje čia nerasite nieko panašaus į Veneciją.

3Karibų kultūra

3725 km ilgio Venesuelos pakrantę skalauja Karibų jūros vandenys, o maža rytinė dalis atsiveria į Atlanto vandenyną. Daugumą pajūrio vaizdų sudaro balto smėlio įlankos ir kalnų, įspūdingai gražūs prie įtekančių į jūrą upių žiočių paplūdimiai. Iš 12 salų ir 2 archipelagų, priklausančių Venesuelai, septynios yra nuolat gyvenamos, įskaitant Los Roques nacionalinį parką ir faunos draustiniu laikomą Isla de Aves (Paukščių sala). Venesuelos pakrantės pasižymi savo povandeninio pasaulio turtais. Koralinių rifų grandinėmis, jūros gelmių spalvingumu bei įvairumu pasigrožėti atvyksta nardymo mėgėjai iš viso pasaulio. Draustiniuose, tokiuose kaip Los Roques archipelage, Morrocoy ir Mochima nacionaliniuose parkuose, Margaritos, El Coche salose spalvingąsias žuveles, medūzas bei koralus išvysti gali bet kas, net giliai nerti nebūtina, užtenka su vamzdeliu plūduriuoti netoli kranto. Vanduo čia šiltas, nepaprastai skaidrus, žydrai žalios spalvos ir labai sūrus. Tačiau būtent šios druskos ir jodas turi puikių gydomųjų savybių – kaitri saulė ir jūros vanduo dažnai išgydo lengvus peršalimus. Venesueliečiai be jūros gyventi negali, nes tai – jų laisvalaikis ir gyvenimo būdas. Ten jie švenčia Kalėdas, sutinka Naujuosius metus, praleidžia Velykų savaitę bei karnavalus, dažnai ir paprastus savaitgalius. Visi labai džiaugiasi, jei švenčių dienos išpuola, pavyzdžiui, trečiadienį ir ketvirtadienį. Tada leidžiama ,,nusiplauti” iš darbo penktadienį, ir miestas beregint ištuštėja. Vietiniai tokias mini atostogas vadina tiltu – ,,puente”.

O šventinių dienų šioje šalyje būna tikrai nemažai. Pakrančių miesteliuose tuomet žmonių knibždėte knibžda, o linksmybėms ir šokiams nėra galo. Visa tai – Karibų kultūros dalis. Kiekvienas, pabuvęs šiame krašte, pajus šokių ritmą – to ilgai negalėsite pamiršti. Muzika čia sujungia žmogų ir gamtą. Tai gyvenimo būdas, kasdienio džaiugsmo ir optimizmo išraiška. Bet kuriame naktiniame klube mažiausiai valanda skiriama salsos ir merengės muzikai, taip visi išjudinami šokiui. Visi populiarūs šokiai kilę būtent iš Karibų salų: salsa – iš Kubos, merengė – iš Dominikos Respublikos, šiandien labai mėgstami venesuelietiški ,,tambores” – Karibų būgnelių ritmas, grojamas vergų afrikiečių. Tai ritmiškas greitų klubų judesių šokis. Joropo, , kitą vietinės kilmės šokį, galima išvysti ansamblių koncertuose, atliekamų tautinės arfos ir keturių stygų tradicinio instrumento cuatro. Moterys šokdamos vilki ryškių spalvų sijonais, šiek tiek primenančiais ispaniškuosius, o tamsius plaukus puošia gėle. Venesueloje šokama ir puošiamasi nuo pat gimimo – sunku jiems prilygti.4Margarita – linksmybių sala

Margarita – didžiausia Venesuelos sala ir bene viena labiausiai turistų lankomų vietų. Jos paviršius – per 1000 kvadratinių kilometrų. Tai tikras Karibų jūros perlas. Šioje kalnuotoje saloje saulė šviečia 320 dienų per metus ir visada yra nei per šalta, nei per karšta. Vidutinė temperatūra– 27 laipsiai. Salą sudaro dvi dalys, kurias jungia 24 km smėlio sąsiauris: vienoje pusėje jūra, o kitoje – Restinga Lagūnos nacionalinis parkas. Margaritos saloje dar daug likę laukinių paplūdimių: tai įvairios įlankos šalia neapgyvendintų teritorijų. Baltas pakrantės smėlis yra susidaręs iš koralų bei kriauklių smulkių nuotrupų. Saloje turizmo verslas kiek geriau išplėtotas nei kitose šalies vietovėse. Pagal poreikius rasite ir aukščiausio lygio viešbučių kiek pigiau nei kitose Karibų salose, ir paprastesnių jaukių namukų, vadinamųjų ,,posadas”. Daugelis viešbučių, norėdami pritraukti klientus iš užsienio, siūlo puikias laisvalaikio programas. Vienas tokių – ,,Hotel Flamenco”, esantis priešais patį žymiausią paplūdimį – Playa el Agua. Tai puikūs atskiri vietinio stiliaus spalvingi namukai, gėlynai, baseinai

5bei sūkurinės vonios ir t. t. Turistų į Margaritos salą atvyksta iš visur, tačiau daugiausia iš Vokietijos, Olandijos ir Prancūzijos. Kitas svarbus šios salos privalumas – tai laisvos prekybos bei muito zona.Atvykę iš Karakaso bei kitų miestų venesueliečiai nepraleis progos ten pigiau nusipirkti drabužių, kvepalų, alkoholinių gėrimų. Apsipirkti tinkamiausia vieta – Avenida Cuatro de Mayo gatvė, kurioje visi susitinka. Lauke prekiaujama egzotiškais papuošalais su kriauklėmis. Ne vienas atvykęs susižavi virvelėmis, ilgai jas apžiūrinėja ir būtinai išsirenka lauktuvėms. Galima įsigyti ir perlų vėrinių. Jų čia gausu, įvairių spalvų ir dydžių, taisyklingų ir netaisyklingų. Tamsiaodės moteriškės siūlo savo paslaugas – per keleta minučių tarsi automatai merginoms supina šimtus kasyčių. Kartai jos šias paslaugas siūlo tiesiog paplūdimyje. Svarbu pasirinkti tinkamą laiką keliauti. Šmaikštaujama, kad Velykų metu (Venesueloje švenčiama visa Didžioji savaitė ir vadinama(Semana Santa)) Margaritos sala gali paskęsti nuo per didelio lankytojų skaičiaus. Kartą per metus būtent šią savaitę saloje tiesiog knibžda sugužėjęs jaunimas. Kelto ir lėktuvų bilietai pradedami rezervuoti jau nuo gruodžio mėnesio, o vėliau iš viso jų nebeįmanoma gauti. Paplūdimiuose vyksta masiniai koncertai, daug neblaivių prie vairo, niekas nemiega – dieną poilsiautojai leidžia prie jūros, o naktį visi linksminasi.

6Karakasas – kontrastų miestas

Karakasas – Venesuelos sostinė – tik 30 minučių nuo jūros pakrantės. Miestas yra apsuptas kalnų upės el Guaire slėnyje, 900m virš jūros lygio, kur vidutinė metų temperatūra – per 20 laipsnių. Vidudienį būna karšta – iki 32 laipsnių, o naktį gaivu – apie 18 laipsnių. Žinoma, orai labai priklauso nuo gyvenamosios vietos aukščio. Vietiniai mėgsta pasigirti, kad jų klimatas pats geriausias pasaulyje. Miestas buvo įkurtas ispanų 1567 metais. Karakasas, per pastaruosius 50 metų nepaprastai keitęsis bei augęs, iš nedidelio miesto tapo metropoliu. Šiuo metu gyventojų skaičius jame apie 5,5 milijono. Tai Venesuelos meno, kultūros, švietimo, mokslo ir ekonomikos centras, taip pat nuostabios gamtos, gėlių kvapų, modernios architektūros, gausaus eismo, turtingų ir vargšų kvartalų bei gražių žmonių derinys.

Tik išlipę iš lėktuvo pajusite labai drėgną ir lipnų karštį, tačiau neišsigąskite – tai tik pirmas įspūdis, nes oro uostas įsikūręs pačioje pakrantėje. Jūsų laukia dar pusė valandos kelio aukštyn Karakaso link. Turistų dėmesį visada patraukia egzotiška gamta, tačiau dar labiau juos nustebina skurdžiais lūšnynais tarsi kregždžių lizdais nusėti kalnai. Venesueloje tokios gyvenvietės vadinamos ,,barrios”. Jei atvyksite dienos metu, jums tikrai suskaus širdį. ,,Barrios” išsidėstę daugiausiai miesto pakraščiuose. Naktį ,,barrios” atrodo labai gražiai tarsi kalėdinės eglutės. Net ir lūšnynuose gyvenantys žmonės yra optimistai, švarūs, linksmi ir išdidūs, jei neminėsime nemažo nusikalstamumo. Patekę į patį miestą, nepamatysite vieningo urbanistinio stiliaus ar planingos statybos. Karakasas ryškiai susiskirstęs į zonas, kurias labai svarbu pažinti norintiems jame orentuotis. Miesto centras įdomus savo kolonijinio stiliaus pastatais, aikštėmis. Jame, kaip ir daugelyje sostinių, įsikūrusios ministerijos ir valdžios rūmai. Tačiau tai nėra saugi zona. 7 Kasdienis venesueliečių gyvenimas verda Avenida Sabana Grande. Tai prekybos prospektas, kur visad knibžda daugybė įvairių pirkėjų. Vieta žymi meno ir liaudies dirbinių gatvės prekeiviais, tačiau čia jums gali pasiūlyti visko: išpranašauti ateitį taro kortomis, padaryti tatuiruotę, pačiam įsilieti ar tiesiog stebėti gatvės pasirodymą. Prospekte įprasta matyti šachmatų bei domino turnyrus, alaus gėrimo varžytuves. Altamira, La Kastelana, los Palos Grandes bei las Mersedes rajonai– tai šiuolaikinis miesto centras. Modernūs stikliniai pastatai bei egzotiški augalai, palmės žaismingai dera tarpusavyje. Šiuose rajonuose malonu leisti ir dieną ir naktį. Nuolat graži aplinka atskleidžia gerą venesueliečių skonį bei dizaino supratimą. Šiuose rajonuose gausu kavinių, ledainių, nacionalinių bei tarptautinių valgiu restoranų, barų bei naktinių klubų. Čia renkasi turtingesnė publika, todėl šios zonos yra saugesnės.

Vienas romantiškiausių miesto kampelių – El Hatillo rajonas, dar vadinamas miesteliu. Tai kolonijinio stiliaus, nedidelių spalvotų namelių bei siaurų gatvelių kompleksas – istorinis miesto palikimas labai saugomas ir prižiūrimas. Miestelis yra ant kalno šlaito, todėl oras čia vėsesnis. Vaizdinguose namukuose įsikūrusios jaukios kavinukės, skamba gyva venesuelietiška muzika bei siūlomi gardūs vietiniai patiekalai. Taip pat ten yra vienos geriausių suvenyrų bei tautodailės parduotuvių.

8Nuo didingojo El Avila kalno

Tikras gyventojų pasididžiavimas – didingojo El Avila kalno nacionalinis parkas, kurio aukštis – 1900m. Į jo viršūnę galima patekti moderniu keltuvu. Iš ten matosi napakartojamas vaizdas: vienoje pusėje Karakasas, kitoje – Karibų jūra. Viršuje vienas viešbutis, šiuo metu įrenginėjami ledo rūmai. Kadangi vietiniams ten šalta, todėl čia labai populiarus karštas šokoladas. Kalną galima pasiekti ir pėsčiomis, tam yra specialūs takai. Eidami sutiksite nemažai sportininkų, išvysite vaizdingų krioklių, o poilsio aikštelėse atsigaivinsite šviežiomis įvairiausių vaisių sultimis. Karakase jaučiama ir Šiaurės Amerikos kultūros įtaka: čia gausu ,,Mac Donald’s”, ir kitų greito maisto restoranų. Miestą jngia 3 pagrindinės autostrados, bet kamsčių visdėlto labai daug, kaip ir visuose Lotynų Amerikos didmiesčiuose. Gatvėse netrūksta kontrastingų vaizdų – prabangūs visureigiai bei modernūs limuzinai važiuoja šalia klibančių amerikietiškų 8 cilindrų automobilių. Naftos šalis– benzino niekas neskaičiuoja , todėl ir automobilio dydis nesvarbu. Nepatariama lankytis Catia arba Petare lūšnynų rajonuose, užtenka iš tolo pamatyti koks ten gyvenimas. Palyginimui galite apsilankyti viename iš milijonierių kvartalų La Lagunita. Jis yra nuostabioje vietoje, aukštai ant kalno šlaito. Namai čia labai skirtingi ir įdomios architektūros, aptverti aukštomis tvoromis, daug erdvės, atsiskleidžia panoraminis miesto vaizdas. Oras šiame kvartale nepaprastai gaivus. Prie įvažiavimų į turtingus rajonus yra sargybos postai su pakeliamomis kartelėmis.

Pačioje miesto širdyje – didžiulis parkas Parquo del Este. Tai sportininkų ir vaikų mėgiama vieta, čia rengiamos išvykos, taip pat gražūs zoologijos, kur pamatysite ir krokodilų, bei botanikos kampeliai, lagūna ir vandens telkiniai, daug paukščių. Anksti ryte galima išvysti miestą pagyvinančias praskrendančias didžiąsias papūgas, gėlynuose – kolibrių. Verta paminėti, kad daugelyje gyvenamų zonų tiesiog gatvėse auga mangų medžiai.

9Venesuelietis – dalelė muzikanto, artisto ir bepročio

Tikras venesuelietis – tai žmogus, gimęs ir augęs Venesueloje. Tačiau lengviau atpažinti venesuelietį pagal jo elgesį nei pagal jo išvaizdą. Istoriškai čia susimaišė atvykėlių ispanų, tikrųjų šių žemių savininkų indėnų bei iš Afrikos atvėžtų vergų kraujas. Daug vėliau prisidėjo ir emigrantai iš Portugalijos, Italijos, Vokietijos ir kitų Europos kraštų. Pasaulyje Venesuelą garsina jos gražuolės, iškovojusios karūną ,,Mis Venesuela” konkursas – tikra grožio industrija ir šios šalies pasididžiavimas. Žmonės čia labai šilti, svetingi, nuošidūs, ekspresyvaus temperamento, visad linksmi ir optimistiški. Atrodo bendravimui nėra ribų. Jie puikiai priima skirtingų kultūrų žmones, mėgsta dalytis žiniomis bei įspūdžiais. Suaugę nebijo elgtis vaikiškai, krėsti visokius pokštus. Kontaktas – vienas svarbiausių bendravimo elementų. Nors jūs ką tik susipažinote, jie puls jus apkabins, pabučiuos į skruostą( Venesueloje priimta bučiuoti vieną kartą). Vyrai labai džentelmeniški, o moterys tikros damos, elgiasi pagal klasikines elgesio taisykles. Kiekvienas venesuelietis moka šokti salsą ir marangę, beto jie iš prigimties turi puikią klausą, yra dainingi ir neturi jokios sceninės baimės, moka džaigtis šia diena ir nesijaudina, jei kas nepasiseka. Todėl ir egzistuoja pačių venesueliečių posakis apie juos pačius: visi turime dalelę muzikanto, artisto ir bepročio.

Išdidumas – dar vienas chrakterio bruožų. Jie greitai įsižeidžia, bet gali dar greičiau viką pamiršti. Be to, problemos sprendžiamos šnekant, o šnekėti jie mėgsta garsiai ir daug. Kitas labai svarbus dalykas yra šypsena. Kitas svarbus bruožas – vėlavimas. Jiems paprasčiausiai sunku būti punktualiems, ir niekas dėl to nesijaudina. Taip pat jų gana žemas atsakomybės jausmas, labai lengva pažadėti, o nepadarius pasiaiškinti dėl aplinkybių. Svarbiausia priimti tai ramiai ir nepykti. Jie mėgsta padiskutuoti, bet prasidėjus ginčui, jis greitai gali virsti turgaus šurmuliu. Kai ten gyveni, apsipranti ir to nebepastebi. Tačiau svarbiausia, venesueliečiai – puikūs draugai.

10Kavos ir romo tėvynė

Venesuelos virtuvė yra paprasta ir labai skani. Pagrindiniu patiekalu laikomas Pabellon Criollo, susidedantis iš specialiais prieskoniais bei daržovėmis paruoštos, plėšytos mėsos, juodųjų pupelių, baltųjų ryžių bei kepto platano (didžiųjų bananų rūšis, kuri tinka tik kepti). Arepa – iš kukurūzų miltų kepti apvalūs paplotėliai, pjaunami per pusę kai mėsainiai ir valgomi su įvairiais įdarais: sūrio, mėsos, vištienos su avokadomis ir kt. Tai pagrindinis pusryčių valgis. Taip pat verti dėmesio Cachapas, tarkuotų kukurūzų blynai, kepami ant skardos ir serviruojami su baltu ,,Gueyanes” sūriu. Empanadas con cazon – taip pat kukurūziniai pyragėliai, paplūdimiuose ruošiami su jaunų rykliukų mėsos įdaru. Prie alaus labai populiarios tequenos – aliejuje virtos lazdelės su sūriu. Vaisių šalyje geriamos tik šviežiai išspaustos sultys bei vaisiniai pieno kokteiliai – batidos ir merengadas. Venesueloje kava ir romas – vieni geriausių pasaulyje, o iš čia augančių kakavos rūšių gaminamas šveicariškas šokoladas.

11Venesuelos politinė padėtis

Venesuela yra prezidentinė respublika, kurioje prezidentas turi labai dideles galias. Per pastaruosius 50 metų šalį pakaitomis valdė dvi valdandančios partijos – krikščionių demokratų ir socialdemokratų.

Pagrindinis Venesuelos pajamų šaltinis – nafta. Nestinga ir daug kitų naudingų iškasenų, mineralų, tačiau nėra išvystyta perdirbamoji pramonė, kitos šakos. Dauguma prekių importuojama. Apie 80% žmonių gyvena labai skurdžiai. Korumpuota valdžia nesistengia išspręsti šalies problemų, tik dar labiau didina savo turtą. Devintojo dešimtmečio pradžioje, sustiprėjus ekonominei ir bankų sistemos krizei bei iškilus tuometinio prezidento korupcijos skandalui, Hugo Chavezas, tuo metu jaunas karininkas, reikšdamas liaudies nepasitenkinimą, vadovavo dalies kariuomenės sukilimui prezidentui nuversti. Nepavykus perversmui , H. Chavezas kartu su kitais karininkais buvo nuteistas kalėti. Vėliau prezidentas Caldera jį išlaisvino. Tuomet H. Chavezas ėmėsi politinės veiklos ir pradėjo rengtis prezidento rinkimų kampanijai. Krizių nuvarginti žmonės buvo nusivylę tradicinėmis partijomis, visiškai diskreditavusiomis save. Krikščionių demokratų partija buvio iškėlusi savo kandidatą į prezidentus vieno iš Karakaso Chacao rajono merę, buvusią ,,Mis Venesuelą”. Tačiau prieš pat rinkimus jos atsisakė. Taigi prie bendros socialinės, ekonominės krizės prisidėjus dar ir politinei krizei, 1998 metais į valdžią atėjo populistas Hugo Chavezas. Jis suvienijo kairiųjų jėgų frontą, pažadėjęs vargšams teisingą turtų paskirstymą bei skirtumų tarp turtingų ir skurdžių utopinį panaiknimą. Hugo Chavezas pasižymi iškalba bei įtaiga. Jis gali nesustodamas kalbėti ištisas valandas. Vargingai gyvenantys žmonės sudėjo visas viltis į šį charizmatinį, jų širdžiai artimą žmogų, tokį panašų į juos, kalbantį jiems suprantamais posakias ir žadantį geresnę ateitį. Dauguma turtingųjų ir vidutiniosios klasės atstovų už jį nebalsavo, bet jam užteko vargšų daugumos. Pirmaisiais savo valdymo metais prezidentas H. Chavezas stiprino savo politinę valdžią, išleido naują konstituciją bei įstatymą, suteikiantį prezidentui vienvaldystės galią. Sėkmingai įgyvendinant politinius uždavinius, šalies ekonomikos reforma visiškai užstrigo. Įsijausdamas į savo kaip mesijo vaidmenį propaguoti taikią revoliuciją Lotynų Amerikoje ir skirdamas daug laiko kelionėms bei ryšiams su užsienio šalimis plėtoti, prezidentas nesugebėjo tinkamai reformuoti šalies ekonomikos. Augo finansinė krizė, didėjo gyventojų nepasitenkinimas prezidentu. Pasiturintieji susirūpino dėl savo turto, juos gąsdino 12prezidento viešai reiškiami grasinimai. Pablogėjo verslo sąlygos, pradėjo trauktis užsienio investicijos, užsidarinėti įmonės, augo nedarbas. Vargšai taip pat nusivylė neištesėtais pažadais, jie dar labiau nuskurdo. Prasidėjo masinės demonstracijos ir streikai, besitęsiantys jau beveik dvejus metus. Ypač krizė paaštrėjo praeitų metų pabaigoje, kai buvo paskelbtas visuotinis streikas, kuris tęsėsi apie porą mėnesių. Jame dalyvavo visuotinė naftos įmonė, privataus verslo atstovai, trumpam buvo prisidėję ir bankai. Parduotuvės dirbo ribotą laiką, benzino ir šiandien trūksta. Demonstracijų metu vyko ir susišaudymai, buvo aukų. Esant tokiai padėčiai daug venesueliečių keliasi gyventi į užsienį. Apgulti užsienio šalių konsulatai. Chavezas ėmėsi drastiškų priemonių prieš streikuotojus. Atleido iš darbo daugumą naftos įmonės specialistų, imasi priemonių prieš privačius televizijos kanalus, spaudos laisvę. Visiškai nuvertėjo Venesuelos bolivaras. Šiuo metu griežtai ribojamas užsienio valiutų pirkimas. Esant tokiai nestabiliai vidaus padėčiai nepatartina keliauti po Venesuelą. Dėl benzino trūkumo blogai funkcionuoja transportas, taip pat ir vietiniai skrydžiai lėktuvais.

13