Pietų Amerika

Pietų Amerika

Trikampio formos Pietų Amerikos žemyne vyrauja trys labai skirtingi kraštovaizdžio tipai. Vakariniame pajūryje kyla Andai, siekiantys daugiau kaip 6700 m aukščio. Tankūs drėgnieji miškai dengia kraštą ir drėgną šiaurės rytų teritoriją. Toliau į pietus plyti atviros lygumos, apaugusios žole ir krūmais. Didžiuliai naudingųjų iškasenų ištekliai ir derlingos dirbamos žemės. Tačiau kai kurios iš dvylikos šiame žemyne esančių valstybių priskiriamos prie neturtingiausių pasaulio kraštų. Prieš maždaug 170 m. ir anksčiau beveik visą Pietų Ameriką valdė Ispanija ir Portugalija. Dauguma žmonių ir dabar kaalba ispaniškai arba portugališkai. Yra trys gyventojų grupės: europiečių kolonistų palikuonys, vietiniai Amerikos indėnai ir mišrios kilmės žmonės. Daug gyventojų yra labai neturtingi ir vos prasimaitina. Nemažai yra beraščių, nemokančių nei skaityti, nei rašyti. Daugelis Pietų Amerikos vyriausybių yra silpnos ir nepatikimos. Nemažai valstybių skolinasi didelias pinigų sumas iš turtingesnių valstybių. Paskolų grąžinimas trukdo šalims plėtoti pramonė ir panaudoti gamtos turtus.
Pirmieji Pietų Amerikos gyventojai buvo indėnai. Juie gyveno žemumų kaimeliuose ir rinkdavo miškuose maistą, bet Anduose buvo sukūrę dideles civilizacijas. Attsikraustę europiečiai sunaikino jų kultūrą ir šiais laikais tik nedaugelis atokių genčių, kaip ir jų protėviai, vis dar gyvena miškuose. Tačiau drėgnųjų miškų naikinimas (plačiai dirbamos žemės plotai, kasamos naudingosios iškasenos) kelia pavojų, kad išnyks ir šie paskutiniai indėnų bendruomenės li

ikučiai.
Dabar truputis istorijos. Tūkstančius metų Pietų Amerikos žemynas gyvavo nepriklausomai nuo viso pasaulio. Didelės kultūros atsirasdavo ir žlugdavo, tarp jų – načų, čimų ir inkų; visos jos sukūrė labai aukštos kultūros pažangias civilizacijas. 1532 m. ispanai įsiveržė į inkų imperiją, o po kelių metų įsivyravo beveik visame žemyne. Portugalai kolonizavo Braziliją. Netrukus svarbiausiomis Pietų Amerikos kalbomis tapo ispanų ir portugalų kalbos, ir per artimiausius 300 metų Pietų Amerikos reikalai buvo sprendžiami Europoje. Daugumą vietinių gyventojų išnaikino ligos ir žiaurus elgesys su jais. Kai Ispanija ir Portugalija Europoje įsitraukė į Napoleono karus, vietiniai gyventojai pasinaudojo proga ir išsikovojo nepriklausomybę. Vėliau naująsias šalis valdė Pietų Amerikoje apsigyvenusios europiečių šeimos. Daug daugiau europiečių atvyko XIX a. ir XX a. pradžioje. Tik neseniai šalys tapo savo likimo šeimininkėmis.

200 m. pr. Krr. – 600 m. po Kr. Načų imperija Peru teritorijoje
600 m. Tiahuanako ir Huario miestai valstybės Peru teritorijoje
1000 – 1470 m. Čimų imperija Peru teritorijoje
1200 m. Inkų imperija Bolivijoje, Čilėje, Ekvadore ir Peru
1494 m. Tordesiljo sutartis Naująjį pasaulį padalija Ispanijai ir Portugalijai
1499 – 1510 m. Amerigas Vespučis ištiria Pietų Amerikos krantus. Žemynas pavadinamas jo vardu.
1530 m. Portugalai kolonizuoja Braziliją.
1532 – 1533 m. Fransisko Pisaro vadovaujami ispanai užkariauja inkų imperiją.
1545 m. Peru randama sidabro
1808 – 1825 m. Ispanijos ir Portugalijos kolonijų išsivaduojamasis karas.
1822 – 1889 m. Brazilijos imperija
1879 – 1884 m. Peru, Čilės ir Bolivijos karai dėl sienų
1932 –1935 m. Paragvajaus ir Bolivijos karas dėl ginčijamų teritorijų
1946 m. Chuanas Pe

eronas tampa Argentinos prezidentu
1967 m. Bolivijoje žūsta Če Gevara

Statistiniai duomenys:

Plotas: 17 834 000 km2
Gyventojų: 331 000 000
Nepriklausomų valstybių: 12
Šiauriausia vieta: Galjinaso kyšulys 12028’ š.pl.
Piečiausia vieta: Frovardo kyšulys 53054’ p.pl.
Vakariausia vieta: Parinjaso kyšulys 81020’ v.ilg.
Ryčiausia vieta: Branko kyšulys 34047’ v.ilg.
Aukščiausia vieta: Akonkagva 6960 m
Žemiausia vieta: Valdeso pusiasalyje –40 m
Ilgiausia upė: Amazonė 6437 km
Didžiausias ežeras: Marakaivas 13 300 km2
Didžiausia valstybė: Brazilija 8 510 000 km2
Didžiausias miestas: San Paulas 16 500 000 gyventojų
Kalbos: ispanų, portugalų, prancūzų, olandų, indėnų
Religijos: katalikybė, induizmas, islamas, protestantizmas
Svarbiausi verslai: žemės ūkis, žvejyba
Daugiausia eksportuojama: kava, statybinė miško medžiaga, bananai
Daugiausia importuojama: mašinos, naftos produktai

Šalys:

Argentina:
Plotas: 2 766 889 km2
Gyventojų: 33 500 000
Sostinė: Buenos Airės

Bolivija:
Plotas: 1 098 581 km2
Gyventojų: 7 700 000
Sostinės: La Pasas, Sukrė

Brazilija:
Plotas: 8 511 956 km2
Gyventojų: 156 600 000
Sostinė: Brazilija

Čilė:
Plotas: 736905 km2
Gyventojų: 13 800 000
Sostinė: Santjagas

Kolumbija:
Plotas: 1 138 914 km2
Gyventojų: 34 000 000
Sostinė: Bogota

Ekvadoras:
Plotas: 270 670 km2
Gyventojų: 11 300 000
Sostinė: Kitas

Gviana (Prancūzijos valda):
Plotas: 83 533 km2
Gyventojų: 118 000
Sostinė: Kajenas

Gajana:
Plotas: 214 969 km2
Gyventojų: 800 000
Sostinė: Džordžtaunas

Paragvajus:
Plotas: 406 752 km2
Gyventojų: 4 600 000
Sostinė: Asunsjonas

Peru:
Plotas: 1 285 216 km2
Gyventojų: 22 900 000
Sostinė: Lima

Surinamas:
Plotas: 163 265 km2
Gyventojų: 400 000
Sostinė: Paramaribas

Urugvajus:
Plotas: 177 414 km2
Gyventojų: 3 100 000
Sostinė: Montevidėjas

Venesuela:
Plotas: 912 050 km2
Gyventojų: 20 600 000
Sostinė: Karakasas

Pietų Amerikoje yra aukščiausias pasaulyje Titikakos ežeras. Jis yra Andų kalnuose ir jo paviršius yra 3812 m virš jūros lygio. Kai kuriose vietose gylis siekia 180 m. Nors ežeru plaukioja dideli laivai, vietos gyventojai savo tradicines žvejų valtis vis dar darosi iš nendrių.
Daugelyje Pietų Amerikos šalių fermeriai verčiasi kavos auginimu. Ji eksportuojama į visą pasaulį. Kavamedžio vaisiai renkami rankomis. Po to nuimamas kietas apvalkalas ir pašalinamas minkštimas. Perplautos žalios pupelės džiovinamos saulėje. Pašalinus žievę, pupelės pilamos į maišus eksportui. Paprastai kavos pupelės kepinamos prieš pat vartojimą.

Pietų Amerikos šiaurės ša

alyse, aprietusiose didžiosios Amazonės atogrąžų miškus, stūkso Andų kalnai. Nusidriekę iš šiaurės į pietus per Venesuelą, Ekvadorą ir Čilę, Andai buvo Inkų imperijos teritorija. XVI a. atsibastę Ispanai, ieškodami aukso, sukūrė didžiulę savo imperija. Šiaurės rytuose atsirado Britanijos, Prancūzijos ir Olandijos kolonijų. Išskyrus Prancūzijos Gvianą, visos valstybės dabar nepriklausomos, nors turi nemažai sunkumų. Šio regiono šalims būdinga turtų ir skurdo priešprieša, žmonių sausakimši miestai ir nelegali narkotikų prekyba.
Anduose taip maža derlingos žemės, kad būtina panaudoti kiekvieną jos lopinėlį. Norėdami prisidurti kokį sklypelį, valstiečiai dažnai kalnuose iškerta terasas. Auginama kultūros, kurioms tinka klimatas: karštas ir drėgnas Andų papėdėje arčiau vandenyno pakrantės ir vėsesnis kylant aukščiau į kalnus. Plynaukštėje už Andų gerai užauga tik bulvės.
Šio krašto žmonės jau daugelį amžių, gindamiesi nuo alkio, kramtydavo kokamedžio lapus. Dabar iš lapų gaunamas kokainas, nelegalus narkotikas, labai paklausus Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Kokamedžiai gražiai auga prastoje žemėje, jiems nereikia jokios priežiūros, ne taip, kaip maistinėmjs kultūroms. Auginti kokamedžius ir pelningiau. Taigi, įvairiose Andų vietovėse jais užleisti dideli laukai. Iš jų lapų gautas kokainas kontrabanda gabenamas į užsienį.
Daugelį amžių Andų gyventojams maistą ir apdarą teikdavo įvairūs žinduoliai. Laukiniai guanakai ir vikunijos, taip pat naminės lamos ir alpakos vertinamos dėl vilnų ir mėsos. Vikunijų vilna švelni kaip šilkas, o iš
š šiurkščios lamų vilnos audžiamos antklodės, vejamos virvės ir t.t.
Anchelio krioklys yra aukščiausias pasaulyje. 1935 m., skrisdamas virš Venesuelos, jį atrado Džimis Eindželas, amerikiečių lakūnas: jis bandė rasti upę, kurioje kitados ieškojo aukso. Tačiau apačioje išvydo platų krioklį, iš 980 m aukščio krintantį į Čurūno upę.
Šimtus metų Bolivijos, Peru ir Ekvadoro Andų aukštybėse gyvena kečujų genties indėnai. Kitados kečujai vertėsi žemdirbyste ir turėjo darniai veikiančią darbo ir žemės nuosavybės sistemą, garantuojančią vyrų ir moterų lygybę. Dabar daug kečujų išsikėlę į miestus. Likusieji dirba smulkiuose ūkeliuose.
Beveik visos Pietų Amerikos gyventojai yra europiečių imigrantų ir indėnų palikuonys, tačiau Karibų jūros pakrantėje ir jos salose dauguma sudaro juodaodžiai. Jų protėviai – į cukraus plantacijas iš Afrikos atgabenti vergai. Daugelis jų labai skursta.

Pietų Amerikos pietūs – didžiulių klimato kontrastų kraštas: tai ir Paragvajaus gilumos atogrąžos, ir centrinė Čilė, kur šilta kaip prie Viduržemio jūros, ir Argentinos ledynų šaltis. Šią žemyno dalį, vadinamąjį “pietinį kūgį”, sudaro keturios šalys: Čilė, Argentina, Paragvajus ir Urugvajus. Per Argentiną ir Urugvajų driekiasi pampa, plati derlinga lyguma, ten išauginama galybė kviečių. Aštuntame dešimtmetyje visos keturios šalys pagarsėjo žiauria karine diktatūra. Šiuo metu diktatūra jose nuversta, šalys valdomos demokratiškai.

Pietų Ameikon atsikėlė daugybė europiečių. XVX a. XX a. pradžioje nuskurdę italai traukdavo į Argentiną kirsti kviečių, ir daugelis pasiliko. Ispanai darbininkai keliavo į Argentiną ir Urugvajų. Menonitai, tokia vokiečių sekta, iš Kanados persikėlė į Paragvajų, kur galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą; Argentinoje įsikūrė pabėgusių nuo valdžios ir norinčių išsaugoti savo kalbą velsiečių bendruomenę.

Pastaruosius 50 metų žmonės daug kilnojasi, iš kaimo vyksta į miestą ieškoti darbo. Argentinos ir Urugvajaus miestus užplūdo imigrntai. Kiekvienoje iš keturių šalių sparčiai augo sostinė, o kituos miestuose gyventojų skaičius liko palyginti mažas. Pvz., tečdalis argentiniečių gyvena sostinėje – Buenos Airėse. Po 1970 – ųjų veržimasis į miestus lėtėja.

Pagrindinis Argentinos ir Urugvajaus pajamų šaltinis – jautienos eksportas. Pampoje ganosi didžiulės raguočių kaimenės, daugelis jų šeremos liucerna, kad būtų liesesnė mėsa. Vyrauja aberdinų, angusų ir herefordų veislės, XIX a. atgabentos iš Europos. Avys auginamos vėsesnėje Patagonijoje. Ir Argentina, ir Urugvajus priklauso pasaulyje daugiausia vilnų pagaminančioms šalims.
Čilės šiaurėje yra ir sausiausia žemės vieta, nematanti lietaus po kelerius metus – Atakamos dykuma. Kai pagaliua palyja, kyla staigūs potvyniai. Atakama – bevaisė saulės kepinamų akmenų ir pustomo smėlio dykra. Temperatūra per naktį gali smarkiai nukristi net per vieną valandą. Vienintelis kelias per ją yra Panamerikos plentas.

Pietų Amerikos pietuose, ne taip kaip šiaurėje, gyvena vos kelios indėnų gentys, daugiausia Paragvajuje. Urugvajuje išvis jų nėra. Pagrindinės grupės yra Argentinos kolai, centrinės ir pietų Čilės matakai ir mapučiai ir gyvenantys Paragvajuje ačiai.

Itaipu užtvankos Paragvajuje statybai buvo iškasta baisingas kiekis žemių. Vieną iš didžiausių pasaulyje hidroprojektų bendrai įgyvendino Paragvajus ir Brazilija. Užtvankos turbinos pagamina nepaprastai daug elektros. Deja, elektrinės tvenkinys užliejo visus krioklius ir yra labai palanki vieta maliariniams uodams veistis.

Pietiniame Argentinos gale esama vaizdingiausio to krašto peizažo – tai Moreno ledynas. Kas kelerius metus jis ima slinkti per Archentino ežerą, tuomet ledo siena siekia net 60 m aukščio. Galų gale vanduo ją pramuša, ledai skyla ir gūra, per juos kliokia ežero bangos.

Vienas iš įdomiausių gyvųnų – milžinė skruzdėda. Ištisą diena ji slankioja po pampą, ieškodama skruzdžių ir termitų. Radusi skruzdėlyną, stipriais nagais jį išdrasko ir ilgu lipniu liežuviu ima šluoti skruzdes.

Amazonė

Amazonija yra didžiausia pasaulyje pusiaujo žemuma. JI plyti Amazonės upės baseine tarp Gvianos plokščiakalnio šiaurėje ir Brazilijos plokščiakalnio pietuose. Vakaruose remiasi į rytinius Andų kalnų šlaitus ir tęsiasi per visą žemyną iki Atlanto vandenyno.
Amazonės žemumos paviršius plokščias, retai pakyla aukščiau kaip 150 m virš jūros lygio. O tai tik 50 m aukščiau už vidutinį Lietuvos paviršiaus aukštį. Kitados Amazonijos teritorijoje tyvuliavo jūra. Joje kaupėsi jūrinės nuosėdos, žemyninės nuogulos. Per ilgą laiką čia susidarė kelių tūkstančių metrų nuosėdinių uolienų sluoksnis.
Amazonija plyti pusiaujo ir subekvatorinėje klimato juostoje. Čia visus metus oro temperatūra aukšta, labai drėgna. Vasaros ir žiemos temperatūros mažai skiriasi. Kiek labiau išryškėja sausasis ir drėgnasis laikotarpiai.
Dėl didelio kritulių kiekio Amazonijoje Pietų Amerika vadinama drėgniausiu žemynu. Kritulių gausą į šią teritoriją neša iš Atlanto vandenyno pučiantys šiaurės rytų ir pietryčių pasatai. Jų kelyje nėra kliūčių, todėl drėgni orai giliai prasiskverbia į žemyną, pasiekia Andus. Gausūs krituliai ir lėkštas Amazonijos paviršius buvo gera prielaida susidaryti tankiam upių tinklui, dideliems pelkėtiems plotams. Milžiniškoje Amazonijos teritorijoje auga drėgnieji pusiaujo miškai.
Iš Andų kalnų ištekančios Maranjono ir Ukajalio upės susijungusios sudaro Amazonę, kuri kelis tūkstančius kilometrų savo vandenis plukdo žemuma ir ties Belemo miestu pasiekia Atlanto vandenyną. Ilgame kelyje į Amazonę įteka daugiau kaip 500 intakų. Per 200 iš jų ilgesni už mūsų Nemuną. Jūs jau žinote, kad ilgiausia pasulio upė yra Nilas (6671 km), bet ir Amazonė nedaug trumpesnė. Nuo Maranjono ištakų jos ilgis – 6437 km. Amazonė yra antroji pagal ilgį upė pasaulyje.
Amazonės baseinas didžiausias. Jame gali išsitekti daugiau kaip pusė Europos žemyno. Upės baseino plotas net dvigubai didesnis už artimiausią jos kunkurentą Kongo baseiną. Amazonė ir jos intakai plukdo trečdalį pasaulio upių vandens.
Amazonė vandeninga visus metus. Mat jos intakai suplukdo vandenį iš Šiaurės ir Pietų pusrutulių. Pietų pusrutulyje drėgnasis laikotarpis trunka nuo spalio iki balandžio. Brazilijos plokščiakalnyje tuomet iškrinta daug kritulių, upės patvinsta ir plukdo vandenį į Amazonę. Šiaurės pusrutulyje drėgnasis laikotarpis trunka nuo kovo iki spalio. Tada gausiai lyja Gvianos plokščiakalnyje, rytiniuose Andų šlaituose. Apsčiai maitinami kairieji intakai į Amazonę atplukdo daug vandens.
Per potvynius vandens lygis pakyla 10 – 15 m, upė smarkiai išsilieja – kai kuriose vietose net po 100 km abipus, apsemia milžiniškus miškų plotus.
Aukštupyje Amazonė yra maždaug 2 km pločio. Kelyje į rytus intakai nuolat ją papildo: upė platėja, darosi vandeningesnė. Svarbiausias Amazonės uostas – Manausas. Iš čia Brazilija eksportuoja kaučiuką, riešutus, palmių aliejų, medieną. Ties Manausu įteka Rio Negru. Nuo čia Amazonė tampa tokia didelė, kad jau nė viena pasaulio upė negali su ja lygintis. Ji daugiau kaip 5 km pločio. Įtekėjus Madeirai, dar praplatėja. Žemupyje Amazonės plotis – daugiau kaip 20 km. Už 300 km nuo vandenyno prasideda Amazonės delta. Jos plotas apie 100 tūkst. km2. Lėtai tekančioje upėje susidaro daugybė pratakų, atšakų, senvagių, didelių ir mažų salų. Amazonės deltoje yra didžiausia pasaulyje upės sala Maražas. Joje lengvai tilptų Lietuva.
Amazonės žemumoje dukart per dieną vanduo pakyla ir nuslūgsta. Šis reiškinys vyksta dėl Atlanto vandenyno potvynių ir juntamas už tūkstančio kilometrų nuo žiočių. Per potvynį Amazonės žemupyje susidaro kali metrų aukščio banga, kuri kriokdama ritasi nuo žiočių upe aukštyn. Banga slenka greitai, nesuklaikomai ir viską šluoja nuo kelio.
Milžiniškame Amazonės baseine veši drėgnieji atogrąžų miškai, sudarantys trečdalį pasaulio ir didžiąją dalį drėgnųjų atogrąžų miškų.
Amazonės, kaip ir Afrikos, miškai yra kelių ardų, ūksmingi, juose auga nepaprastai daug rūšių medžių, gausu epifitų, lianų. Niekur kitur Žemėje nėra tokios augalų gausybės kaip čia. Vien medžių rūšių priskaičiuojama apie 2,5 tūkst. Didžiausią šlovę miškams pelnė iš čia kilęs kaučiukmedis, teikiantis pieno spalvos sultis, iš kurių gaminamas kaučiukas. Amazonės miškuose yra labai daug palmių. Labiausiai vertinama kokoso palmė, nes teikia maistą, statybines medžiagas, iš jos gaminami buities rakandai.

Žolė ant žemės neauga, nes nepakanka šviesos. Apstu samanų, paparčių, grybų ir kt augalų. Visi jie stiebiasi į šviesą, raizgosi, sudarydami nepereinamą tankynę. Žemės arde tvyro prieblanda, jokio vėjo, atsiduoda puvėsiais, visus metus būna kaitra, slegia tvankus ir drėgnas oras.
Gausi Amazonės vandenų augalija. Vienas įspūdingiausių augalų – viktorija. Jos lapai užauga iki 2m skersmens, lapai stiprūs išlaiko iki 50 kg svorį.
Miškuose beveik nėra stambių gyvūnų. Ant žemės vietos maža, o skverbtis pro tankią krūmų ir medžių lapiją sunku. Todėl dauguma gyvūnų prisitaikę gyventi medžiuose arba vandenyje. Amazonijoje labai daug kabiauodegių gyvūnų. Ypač gausus beždžionių pasaulis. Medžiuose gyvena tinginys. Didesnę laiko dalį jis praleidžia kybodamas nugara žemyn. Juda nepaprastai lėtai. Vieną žingsnį nužengia per 8 – 9 min.
Vieni idomesnių sausumos gyvūnų – šarvuotis ir skruzdėda. Šarvuotis yra žemėje besirausiantis gyvūnas. Jo kūną dengia kaulinis šarvas, kuris saugo nuo plėšrūnų. Skruzdėda gyvena ne tik ant žemės, bet ir medžiuose. Minta skruzdėlėmis, termitais, kuriuos suranka bedantėje burnoje ilgu ir lipniu liežuviu.
Šių miškų plėšrūnai – jaguaras ir nedidelis ocelotas. Gyvena ant žemės, bet moka laipioti, šokinėti po medžius. Užklysta ir puma. Tai stambi katė. Ji labai greitai bėga, laipioja, plaukioja. Nors tai ir plėšrūnas, bet naminių gyvūnų beveik nepuola.
Didžiausias Amazonės miškų siaubas – gyvatės. Labai pavojingos yra žarararka ir suruku. Smauglys boa ne itin pavojingas, bet grėsmingo ilgio – 5 – 8 m. Upių, ežerų pakrantėse ir pelkėse veisiasi milžiniškas vandeninis smauglys anakonda. Pasitaiko net 10 m ilgio.
Miškuose yra nepaprastai daug paukščių. Miškus puošia galybė įvairiaspalvių papūgų rūšių. Veisiasi puošnūs, žiedų nektaru mintantys paukšteliai kolibriai. Patys mažiausi sveria vos
2 – 3 g.

Gausiausias vabzdžių pasaulis. Nemaža labai didelių vabzdžių. Kai kurie drugiai – net mūsų paukščio dydžio.
Amazonės vandenyse labai daug organinių medžiagų. Todėl nepaprastai didelė vandens gyvūnų įvairovė. Kai kurios žuvys, nepaprastai plėšrios, kelia ir neapsakomą siaubą. Vina didžiausių žuvų – arapaima – užauga iki 4 – 5 m ilgio ir gali sverti iki 200 kg. Tikras siaubas yra plėšriosios piranijos. Juda labai greitai ir puola bandomis. Kanda žaibiškai ir su baisia jėga. Per kelias minutes auka virsta apgriaužtais griaučiais. Gyvena Amazonėje ir gėlavandenių delfinų, elektrinių ungurių, vėžlių.
Praėjo kelios dešimtys viltingų metų. Dabar Amazoniją įvairiomis kryptimis raižo automobilių keliai, yra įkurta gyvenviečių, pastatyta miestų. Padaugėjus žmonių, ėmė stigti žemės ūkinei veiklai. Todėl buvo pradėti kirsti miškai.
Kasdien iškertama arba žuva gaisruose dešimtys hektarų miško, išnyksta daug augalų ir gyvūnų rūšių. Negrįžtamai sunaikinti milžiniški Amazonijos miškų plotai. Naikinimo priežasčių yra daug. Mahagonija, limba, lara, palisndras – mažai žinomi Amazonės miškų medžių pavadinimai. Šie ir daugelis kitų čia augančių medžių labai vertingi. Jų mediena tvirta, sunki arba, atvirkščiai, lengva, įvairių spalvų ir atspalvių. Miškas kertamas tik tuomet, kai viename hektare auga ne mažiau kaip 3 – 4 naudingi medžiai. Mažiau vertingi sudeginami arba paliekami. Deja, vietose kur iškirsti medžiai, miškas auga lėtai. Dažnai į tokias vietas atsikelia žmonės ir buvusį mišką paverčia dirbama žeme.
Taip pat svarbi žemės ūkio šaka yra galvijininkystė. Kurti didelius ūkius skatino vyriausybė. Galvijams auginti reikia didelių ganyklos plotų. Kadangi jų trūko, galvijų augintojams buvo leista deginti miškus ir įsirengti ganyklas. Didėjant gyventojų, didėja ir galvijų skaičius, bei ganyklų plotai. Kuo daugiau galvijų, tuo labiau ištrypiamas dirvožemis. Daugelis ganyklų dabar yra vėjo pustomos dykynės. Gyvulių augintojai nuolat ieško vis kitų vietų, tinkamų ganyti gyvulius.
Amazonijoje yra įvairių naudingųjų iškasenų: geležies rūdos, aliuminio rūdos, spalvotųjų metalų, deimantų. Daugelyje telkinių jos slūgso paviršiuje, todėl kasamos atviruoju būdu. Išvežamos specialiai nutiestais geležinkeliais. Milžinišką žalą miškams daro tūkstančiai nelegalių metalų, deimantų ieškotojų. Daugelis jų mano, kad nukasę viršutinį sluoksnį ras išsvajotuosius aukso klodus, brangakmenius. Jų darbelis sukelia nuošliaužas, pakeičia kraštovaizdį.

Indėnai

Dar K.Kolumbo laikais dėl istorinės klaidos Amerikos čiabuviai buvo pavadinti indėnai. Patys save raudonodžiai vadina tiesiog žmonėmis. Čiabuviai skyrėsi ne tik gyvenimo būdu, bet ir kalba, religija. Šiaurės Amerikos indėnai nebuvo pasiekę tokio aukšto kultūros lygio kaip vidurio ir Pietų Amerikos. Jie neturėjo rašto ir informaciją perduodavo žodžiu iš lūpū į lūpas. Prieš baltųjų pasirodymą Šiaurės Amerikoje gyveno maždaug milijonas indėnų. Tuomet jų buvo apie 500 įvairių genčių, kalbėjo maždaug 200 skirtingų kalbų. Pirmieji europiečių ryšiai su indėnais buvo draugiški. Čiabuviai atvykėlius sutikdavo su dovanomis: kukurūzais, tabaku, vaisiais ir kalakutais. Senus laikus primena JAV kasmet švenčiama padėkos diena – indėnų derliaus nuėmimo diena, kurią vaišinamasi tradiciniais jų valgiais.
Nuo XVII a. pr. vis daugiau europiečių kolonizatorių atvykdavo į Šiaurės Amerikos pakrantes. Jie kūrė miestus, kolonijas. Ispanai apsigyveno Floridoje, Teksaso valstijoje ir Kalifornijoje. Prancūzai kūrėsi Misisipės ir Šv. Lauryno upių baseinuose, prie Didžiųjų ežerų. Anglai atsikėlę į Ameriką, būrėsi rytinėje pakrantėje, čia įkūrė net 13 kolonijų. Vėliau kolonijas papildė išeiviai iš įvairių kitų Europos valstybių. Milžiniškoje Šiaurės Amerikos teritorijoje vyravo anglų kalba. Todėl ir dabar Kanada, kurioje yra anglų ir prancūzų valstybinės kalbos, bei angliškai kalbančios JAV dažnai vadinamos anglų Amerika.
1776 m. 13 kolonijų pasiskelbusių nepriklausomomis Jungtinėmis valstijomis, prasidėjo žygiai indėnų gyvenamomis teritorijomis į vakarus. Iš pradžių keliauta furgonų gurguolėmis, vėliau – sparčiai tiesiamais geležinkeliais. 1869 m. buvo nutiestas pirmasis tarpžemyninis geležinkelis, sujungęs Niujorką su San Fransisku. Į vakarus traukė medžiotojai, statybininkai, fermeriai, gyvulių augintojai. 1848 m. atradus aukso Kalifornijoje, prasidėjo aukso karštligė, dar labiau paskatinusi žmones keltis į vakarus.
Amerokos kolonizavimo laikotarpis juodomis raidėmis įrašytas į indėnų istoriją. Kolonizuojant žemyną, labai sumažėjo indėnų, daug čiabuvių žuvo grobikiškuose karuose, mirė nuo europiečių atvežtų ligų ir epidemijų. Ypač daug vaikų gyvybių nusinešė raupai ir tymai. Indėnai anksčiau niekada nesirgo šiomis ligomis, todėl jų organizmas buvo joms neatsparus. Kurdami kolonijas, europiečiai išstūmė vietinius gyventojus iš geriausių žemių, o indėnų medžioklės plotai tapo fermomis, dirbamais laukais. Baltieji išnaikino 70 mln. bizonų, kurie sudarė daugelio indėnų genčių pragyvenimo šaltinį. Per visą kolonizavimo laikotarpį baltieji pasirašė su indėnais 371 sutartį, tačiau nė vienos nesilaikė. Todėl ilgainiui taikus indėnų ir užkariautojų bendradarbiavimas tapo neįmanomas. Per 1840 – 1891 m. karus daug indėnų buvo išžudyta, išlikusios gentys suvarytos į sausringus Kordiljerų rajonus, miškus arba šiaurės platybes. Taip Amerikoje atsirado indėnų rezervacijos. Per Šiaurės Amerikos užkariavimo laikotarpį smarkiai sumažėjo indėnų. XIX a. pradžioje jų gyveno 600 tūkst., o amžiaus pabaigoje, įvairiais duomenimis, JAV ir Kanadoje buvo likę nuo 25 iki 190 tūkst.
Oficialiais duomenimis, vien JAV indėnais laikoma apie 2 mln. žmonių. Per 20% jų gyvena 310 – yje specialiai įsteigtų rezervacijų. Kanadoje yra nuo 700 iki 900 tūkst. indėnų. Ketvirtadalis gyvena 2300 – uose rezervacijų. Daugelio jų teritorijos sutampa su pačiomis nederlingiausiomis, kalnuotomis, pelkėtomis žemėmis. Ilgą laiką prievarta į rezervacijas suvaryti žmonės gyveno apgriuvusiuose pastatuose, barakuose, lūšnose ir net senuose autobusuose. Indėnai buvo išstumti iš visuomenės, neturėjo lygių teisių su europiečiais. Žiaurų elgesį su indėnais XX a. pradėta suvokti kaip nacionalinę gėdą. JAV ir Kanados vyriausybės padėjo daug pastangų, siekdamos pagerinti jų gyvenimo sąlygas. Vis daugiau rezervacijų panašėja į modernias gyvenvietes: turi elektrą, vandentiekį, asfaltuotos gatvės. Tačiau indėnai iki šiol lieka vargingiausiai gyvenanti žmonių grupė Amerikoje. Vidutinė jų gyvenimo trukmė 66, o rezervacijose – tik 45 metai. Net 80% rezervacijose gyvenančių indėnai yra bedarbiai. Dabar daugiau nei pusė jų gyvena ir dirba didmiesčiuose. Automibilis, šaldytuvas, televizorius ir kiti buities daiktai tapo neatskiriama jų šeimų gyvenimo dalimi. Nors daug indėnų palikuonių gyvena rezervacijose, turi nemažą savivaldą, ekonomiškai bei politiškai jei ir toliau lieka priklausomi.

Leave a Comment