Venecija

Venecija – Adrijos karalienė. Vienas pasaulinės kultūros stebuklų – Venecija, išsidėsčiosi ant kadaise pelkėtų lagūnos salų ir salelių, esančių už 5 km nuo žemyno. Beribė jūra, bekraštis dangus ir 118 smėlio ir dumblo suneštų salelių – štai tas minimumas gamtinių galybių, kuriomis likimas apdovanojo Veneciją. Miestas – raizginys vaizdingų 150 kanalų, per kuriuos persiritę per 400 laiptuotų tiltų. Su žemynu ji sujungta 3,5 km ilgio geležinkelio ir automobilių tiltu.
Rialto tiltas, pastatytas XVI amžiuje. Tai vienas gražiausių tiltų ne tik Venecijoje, bet ir visoje Italijoje. Senovėje čia veikė ir dabar teebeveikia žuvų turgus. Šioje vietoje žmonės rinkdavosi aptarti nakties nuotykių, todėl ir šiuolaikiniai barai dirba nuo ankstyvo ryto, lyg norėdami išlikti žmonių nuodėmklausiais. Nuo tilto atsiveria labai graži panorama į patį didžiausią ir puošniausią Didįjį kanalą.
Dar ir dabar venecijiečiai atstumą skaičiuoja tiltais. Venecija – fantazija ant vandens. Be vandens Venecija nebūtų Venecija. Jis vienas pagrindinių jos nepranokstamo žavesio komponentų, teikiantis miestui labai savitą romantišką ir poetišką nuotaiką.
Ir be jūros nebūtų Venecijos. Vanduo jūroje kyla ir slūgsta, veikiamas mėnulio fazių, kas šešios valandos. Daaugelis gyventojų namie turi kalendorius, kuriuose pažymėta, kada vanduo pasiekia aukščiausią lygį, o kada nuslūgsta. Tad nenustebkite matydami miesto gatvėse medinius paklotus, juos venecijiečiai stato perėjimuose, vandeniui pakilus ir užliejus gatves, o daugelis įsigudrina užlajas įveikti apsiavę ilgais guminiais batais. To

okį vaizdą dažniausiai galima pamatyti vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį. Saulėtą vasaros dieną toks pavojus negresia.
Venecija turi savo grožio paslaptį. Jos neatspėsite, nepagalvoję ir apie šviesą, – tai ypatingoji Venecijos šviesa, virpanti, persmelkianti visą orą, sunkiai žodžiais nusakoma, kažkokia magiška.
„Venecija gimė iš jūros putos kaip ir deivė Venera. Tai miestas, atsiradęs iš laisvės meilės, tylioje įlankoje iškilęs jos gyventojų didvyriškumu ir valia. Tai mietas, išgarsėjęs išmintimi ir teisybe. Tai miestas, kur unikalūs rūmai ir nemirtingi dailininkų, skulptorių, mozaikos meistrų kūriniai sudaro žavingąjį unikaliausiųjų žmonijos genijų brangenybių ansamblį.“ rašoma knygoje „Venecija – svajonių miestas“.
V amžiuje šimte aštuonioliktoje pelkėtų salų, tarsi pasakiško milžino ranka nusviestų į Adrijos jūros įlanką, gyveno tik žvejai. Namus jie statėsi ant aukštų polių. Vėliau salų gyventojai ėmė prekiauti su kaaimynais. Plėtėsi amatai. Įlanka, skirianti salas nuo žemyno, gelbėjo gyventojus nuo žiaurių hunų ordų, nusiaubusių Italiją. Adrijos jūra, tais laikais svarbiausias tarptautinės prekybos kelias, padarė Veneciją pasauline valstybe. XIV amžiuje miestas pasakiškai pralobo iš Kryžiaus žygių, tapo viso Viduržemio pajūrio ekonominiu ir finansiniu centru. Jo įtaka išplito visam tada žinomam pasauliui. Iškilo puikūs rūmai ir katedros. Šiame mieste išaugo ir keliautojas Markas Polas.
Venecija tarsi diktavo ekonomikos ir finansų tvarkymo madą: tai pirmasis miestas, kur įvestas pajamų mokestis ir sukurtos laivų su
urinkimo linijos.
Bet Veneciją išaukštinusi Adrija pamažu prarado savo reikšmę. 1498 metais Vaskas da Gama surado jūrų kelią iš Europos į Rytus aplink Afrikos pietus, ir tai pakeitė pasaulinės prekybos kelius. Venecijos karo laivynas nustojo viešpatavęs Viduržemio jūroje. Prasidėjo miesto saulėlydis.

Vietoj gatvių kanalai. Trijų tūkstančių gatvelių labirintas, išskaidytas pusantro šimto kanalų, savo mistišku grožiu klaidina kiekvieną atvykusį. Vietoj gatvių Venecijoje – kanalai, vietoj automobilių – gondolos ir motorinės valtys, net ir autobusai, greitosios pagalbos bei policijos mašinos – irgi valtys. O įdomiausia, kad jos visos zuja tarsi mašinos gatvėje, viena kitą lenkdamos pro pat valties „nosį“, net nejauku darosi. Venecijiečiai kaip ir italai mėgsta greitą važiavimą, tai yra plaukimą. Virš kanalų, ant tiltų ir namų sienų prikabinėti kelio ženklų, greičio ribojimo ženklų ir net šviesoforų. Leistinas greitis kanaluose – 5 km, įlankoje – 8 km per valandą. Pagrindinė „gatvė“ – S raidės formos 2,5 mylių ilgio Didysis kanalas. Tai pagrindinė Venecijos transporto arterija, abipus kanalo puikuojasi daugiau nei 200 įspūdingų rūmų, unikalių bizantiškosios ir gotikinės architektūros pastatų. Kanalu zuja įvairios „mašinos“, visos jos labai spalvingos. Žiū, ten plaukia žalios spalvos „šiukšlynė“, o ten švartuojasi taksi – geltonos spalvos valtis. Turistus plukdo baltos spalvos vandens tramvajus – vaporeto. Tai vienintelis miestas, kuriame nėra poreikio automobiliams, bet motorinė valtis, kateris ar gondola – būtinybė. Venecijoje visais laikais di

idžiausias turtas – žemė. Čia tikrai turtingas buvo tik tas , kuris turėjo prie namų sodelį. Iki šiol venecijietis didžiuojasi ne turimo aukso kiekiu, bet sodeliu, ne limuzinu, bet valtimi. Šiame kanalų ir tiltų mieste daug kur gali patekti pėsčiomis šaligatviais, labai miela paklaidžioti senų, siaurų gatvelių labirintais. Tuomet dar geriau pamatai, kaip laikas keičia šį miestą, ir nesistebi, kai tave apima melancholiška nuotaika, pamačius, kaip yra ir nyksta pastatai. Nuošaliau kanalai siauresni, statiniai ne tokie didingi, ryškesnės laiko ir vandens žymės, tačiau romantiška atmosfera traukia į šį raizgų labirintą.
Kažkas yra pasakęs, kad tai ne miestas, o marmuro, vandens ir oro pasaka, fantazija ant vandens. Niekur nėra nieko panašaus. Per maža sakyti, kad Venecija pastatyta ant vandens, o gatvių vietoje – kanalai. Pasaulyje yra ir daugiau miestų su kanalais vietoj gatvių, miestų pastatytų salose ir pelkėse, bet tokių kaip Venecija nėra.
Venetai šiose vietose jau gyveno II tūkstantmetyje per. Kr. Jie buvo išdidūs, darbštūs, geri žemdirbiai ir arklių augintojai, davė pavadinimą dabartinei Italijos Venecijos sričiai ir jos sostinei Venecijai. Kurtis pelkėtose Adrijos jūros įlankos salose, išmokti statyti jose namus reikėjo nepaprastos dvasinės ir fizinės jėgos, avantiūrizmo ir kantrybės. Venecijiečiai medinius polius plukdė net iš Rusijos, kalė juos į pelkėtą žemę ir ant jų statė namus. Iki pat XIX am
mžiaus jūra juos skyrė nuo „didžiosios“ žemės. XIX amžiaus viduryje Veneciją okupavę austrai pastatė tiltą, kuris šiandien pritaikytas traukinių ir automobilių transportui.

Naudota literatūra:

„Europa – mūsų žemynas“
„Lietuviškoji tarybinė enciklopedija”
”Moksleivių enciklopedija”

Leave a Comment