OFICIALUS PAVADINIMAS – Italijos Respublika (Repubblica Italiana). Sostinė – Roma (Roma); Italijos sostinė nuo 1871m.
GEOGRAFINĖ PADĖTIS – Apeninų pusiasalis, primenantis ilgą batą, bei Sicilijos, Sardinijos ir mažesnės salos Viduržemio jūroje; kranto linijos ilgis apie 7500 km, šalies ilgis iš šiaurės į pietus 1140 km; priskiriama Pietų Europai. Krantus skalauja Viduržemio jūros sudedamosios dalys: rytuose – Adrijos ir Jonijos jūros, Venecijos, Triesto ir Taranto įlankos, Venecijos lagūna, vakaruose – Ligūrijos ir Tirėnijos jūros, Genujos įlanka.
PLOTAS – 301277 km2 (kitais duomenimis 301302 arba 301311 km2); Italijos šiaurėje – Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Dolomitų, Karnijos ir Julijos Alpės; Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai; Po lyguma (Lombardijos ir Venecijos žemumos) – „šalies aruodas”; viduryje ir pietuose – Apeninų kalnai, pakrantėse – lygumos (Marema – pakrantės lygumos, dažnai užpelkėjusios nuo Arno upės žiočių iki Neapolio įlankos, čia auginami ryžiai), kalnuotos ir vulkaninės salos – pietuose.
DIDŽIAUSIOS SALOS: Sicilija 25426 km2 , Sardinija 23813 km2 , Elba 223 km2 ( Napoleono tremties vieta 1814-1815m.), Liparų salos (Isola Lipari) 114 -17 vulkaninių salų, Strombolio ir Vulkano ugnikalniai; Kaprio sala (Isola di Capri) – Žydroji grota, Monte Kristo sala (Isola Montecristo; A.Diuma „Grafas Montekristas”), Pantelerijos sala (Isola di Pantelleria) – pusiaukelė tarp Sicilijos ir Tuniso.
KLIMATAS – didžiojoje dalyje Viduržemio jūros (mediteraninis) , subtropikų Sicilijoje, subnivalinių pusdykumių ir alpinių pievų Alpėse; vid. oro temperatūra sausį ir liepą (°C , kritulių kiekis mm): Milanas +1 ir +24 (880), Venecija +3,5 ir +24 (725), Genuja +7,5 ir +24,5 (1180), Roma +8 ir +26 (740), Neapolis +9 ir +25,5 (915), Ragūza +12 ir +28 (450); karštas ir sausas vėjas sirokas Pietų Italijoje ir Sicilijoje sukelia dulkių audras; dėl aukštos temperatūros rugpjūtis – atostogų mėnuo (atostogauja ir parlamentas).
DIRBAMA ŽEMĖ užima 30, miškai ir krūmai 22, pievos ir ganyklos 16, sodai ir vynuogynai 10 proc. šalies teritorijos.
AUGALIJA yra tipiška mediteraninė, plačialapiai ir spygliuočiai miškai prieškalnėse: ąžuolai, bukai, kaštonai ir europietiški maumedžiai, itališki kiparisai, europietiški bukmedžiai, Viduržemio jūros kadagiai, itališkos pušys.
STICHINĖS NELAIMĖS. Vulkanai (ugnikalniai) – žodis „vulkanas” – nuo Vulkano (Vulcano) salos, veikiantis ugnikalnis 499 m aukščio. Trims iš penkių svarbiausių ugnikalnių tipų pavadinimus davė Italija: Strombolio, Vulkano ir Vezuvijaus. Žymiausi ugnikalniai (aukštis m): Etna Sicilijoje 3350 (aukščiausias Europoje; žymiausi išsiveržimai 1669, 1928, 1947, 1974, paskutiniai 1983, 1992 ir 1993), Vezuvijus (Vesuvio) Apeninuose 1277 (žymiausi išsiveržimai – 1872, 1906, 1944), Strombolis Liparų salose 926 (vadinamas „Viduržemio švyturiu”, paskutiniai išsiveržimai 1971, 1975, 1992 ir 1993). Žemės drebėjimai – subdukcijos zona Sicilijoje ir Pietų Italijoje; didžiausi žemės drebėjimai: 1908 – sugriauta Mesina Sicilijoje, 85 tūkst. žuvusiųjų; 1915 – Avecanas (Avezzano) Abrucyje, 30 tūkst. žuvusiųjų; 1980 – Neapolis, 2,7 tūkst. žuvusiųjų. Nuošliaužos ir potvyniai – Arno upės potvyniai 1333, 1557, 1884 ir 1966 – apsemiama Florencija ir šimtai gyvenviečių; Po upės potvyniai – apsemiama Venecija; 1963 – nuošliauža Vajonto užtvankoje, purvo ir akmenų banga, 2 tūkst. žuvusiųjų.
GEOGRAFINIAI EKSTREMUMAI. Ilgiausios upės (km): Po 668, Adidžė (Adige) 410, Tiberis (Tevere) 405; didžiausi ežerai (km2): Garda (Lago di Garda) 370, Madžorė (Lago Maggiore) 212, Komas (Lago di Como) 146, Trazimenas (Lago Trasimeno) 129; aukščiausios viršukalnės (m): Monblanas 4807 – aukščiausia Vakarų Europoje (Prancūzija-ltalija), Monte Roza arba Diufūras (Pic Dufour) 4634 (Šveicarija-ltalija), Liskamas (Liskamm) 4527 (Šveicarija-ltalija), Materhornas (Matterhorn) 4478 (Šveicarija- Italija), Gran Paradizas (Gran Paradiso) 4061; aukščiausia užtvanka Vajontas (Vayont) 265 m; ilgiausi geležinkelio tuneliai km: Simplonas 19,8 (Šveicarija-ltalija, ilgiausias Europoje), Apeninų 18,5 (Bolonija – Florencija); ilgiausias autotunelis km: Monblano 12,1 (Prancūzija -Italija, 2 vieta pasaulyje).
ITALIJOS GIMIMAS. Risorgimento (pažodžiui – “atgimimas”) – kova už Italijos susijungimą nuo XIX a. pradžios; karbonarijai, „Jaunoji Italija”, Džuzepe Mazinis ir Džuzepe Garibaldis. Susijungimo procesas: 1859 – Austrija neteko Lombardijos, Lombardija (kaip ir Piemontas) tampa Sardinijos dalimi (dažnai buvo vadinama Piemontas ir Lombardija); 1860 – po plebiscito prie Piemonto ir Lombardijos prisijungė Toskana, Parma, Modena ir Romanija; po Dž. Garibaldžio žygių prijungtos Sicilija, Neapolis, Umbrija ir Markė; 1861 03 17 – Italijos valstybė, Sardinijos karalius Viktoras Emanuelis (Vittorio Emanuele) II tampa pirmuoju susijungusios Italijos karaliumi; 1866 – po Austrijos ir Prūsijos karo Italijai atiteko Venecija ir Mantuja; 1870 – Italijos kariai užima Romą. Kolonijiniai karai – užgrobė Somalį (1889), Eritrėją (1890), Libiją (1912).
ISTORIJOS ŽINIOS. 2000-1000 pr. Kr. – italų gentys lotynai, ligūrai, keltai, umbriai; 900-396 m. pr. Kr. – etruskai, Etrurija dabartinės Toskanos teritorijoje; 753 m. pr. Kr. – legendinis Romulas įkuria Romą, miestas ant septynių kalvų (Palatinas, Kapitolijus, Eskvilimas, Viminalis, Kvirinalis, Celijus, Aventinas); 264-241, 219-201 ir 149-146 m. pr. Kr. – trys Pūnų karai, Romos imperijos augimas; 100-44 m. pr. Kr. – Julijus Cezaris – karaliaus, „imperatoriaus” sinonimas; 27 m. pr. Kr. – Romos imperatorių dinastijos pradininkas Cezaris Augustas, krikščionybė; 395 – Vakarų Romos ir Rytų Romos (Bizantijos) imperijos; 476 – germanas Odoakras (Odoacer) tampa Italijos karaliumi; 826-827 – arabai nukariavo Siciliją ir Sardiniją; 962 – vokiečių karalius Otas (Otto) įkuria šv. Romos imperiją; 1271-1292 – Marko Polo iš Venecijos kelionė ir gyvenimas Kinijoje. 1325-1527- renesansas (Dantė, Petrarka, Bokačas, Džotas), renesanso centras Florencijoje (Mikelandželas, Bramantė, Rafaelis, Berninis), 1503 – Leonardo da Vinčio „Mona Liza”. 1600 – Dž. Brunas sudegintas kaip eretikas; 1633-1642 – inkvizicijos kalinys Galilėjus Galilėjas; 1798-1814 – Napoleonas nukariauja Italiją; 1814-1815 – Sardinijos ir Dviejų Sicilijų Karalystės, Popiežiaus valstybė, Modenos, Parmos, Lukos, Toskanos hercogystės, Lombardija ir Venecija atitenka Austrijai; 1922-1945 – Benito Musolinio (Dučės) fašistinė diktatūra – Hitlerio bendražygis, partizanų nužudytas prie Komo ežero; 1900-1946 – paskutiniojo Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio III valdymo metai; 1946.06.02 – respublikos paskelbimas (nacionalinė šventė – švenčiama pirmą birželio sekmadienį; „už” respubliką balsavo 54, „už” monarchiją 46 proc. rinkėjų); 1954 – grąžintas Triestas; 1960 – Romos vasaros olimpinės žaidynės; 1978 – „Raudonosios brigados” nužudo buvusį premjerą Aldo Morą; 1972-1973, 1976-1979 ir 1989-1992 – septyniskart premjeras Džulijas Andreotis; 1993 – rinkimų reforma; 1994 sausis – šalies prezidentas paleido dvejus parlamento rūmus (ketvirtadalio parlamentarų veiklą tiria kovos su mafija tarnyba).
ETNINĖ IR RELIGINĖ SUDĖTIS. Etninė sudėtis (proc.): italai 94,5, sardinai 2,5 (vietinių genčių Sardinijos saloje bei užkariautojų punų, romėnų, vandalų, bizantiečių ir arabų palikuonys), retoromanai 1 (Alpių tautos friūliai ir ladinai), tiroliai 0,5 (Pietų Tirolyje Austrijos pasienyje, laikomi austrais), franko-provansalai 0,3 (Prancūzijos pasienyje), albanai (Pietų Italijoje, XV-XVII a. pabėgėlių nuo Osmanų jungo palikuonys) vien 18 tūkst. pabėgėlių 1991 rugpjūtį, slovėnai ( Slovėnijos pasienyje). Religinė sudėtis (proc.): katalikai 83, protestantai 1, netikintys ir ateistai 15.
ITALAI PASAULYJE. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios emigracija į Ameriką, po Antrojo pasaulinio karo į Europą; daug vykstančių kasdieniam darbui į Šveicariją; pasaulyje gyvena apie 67 mln. italų (įskaitant sardinus) (proc.): Italijoje 83, JAV 7,5, Argentinoje 2, Prancūzijoje 1,8, Kanadoje 1,2, Australijoje ir Brazilijoje po 1, Vokietijoje 0,8, Šveicarijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Venesueloje; dar apie 15 mln. Amerikos gyventojų save laiko italų kilmės.
MIESTAI. Miestų gyventojų dalis (proc.): 1981 – 66, 1991 – 69. Didžiausi miestai (mln. žmonių 1981 ir 1991): Roma 2,83 ir 2,69, Milanas (Milano) 1,63 ir 1,37, Neapolis (Napoli) 1,21 ir 1,05, Turinas (Torino) 1,10 ir 0,96, Palermas (Palermo) 0,70 ir 0,74, Genuja (Genova) 0,76 ir 0,67, Bolonija (Bologna) 0,46 ir 0,41, Florencija (Firenze) 0,45 ir 0,40, Katanija (Catania) 0,38 ir 0,33, Baris 0,37 ir 0,35, Venecija (Venezia) 0,33 ir 0,31, Mesina (Messina) 0,27 ir 0,28, Verona 0,26 ir 0,26, Tarantas (Taranto) 0,25 ir 0,23, Triestas (Trieste) 0,24 ir 0,23, Paduja (Padova) 0,23 ir 0,21, Kaljaris (Cagliari) 0,22 ir 0,20, Brešija (Brescia) 0,20 ir 0,20. Didžiausios aglomeracijos (mln. žmonių 1991): Milanas 3,95, Roma 3,65, Neapolis 3,15, Turinas 2,25, Palermas 1,25, Genuja 1,00.
POLITINĖS ŽINIOS. Narystė tarptautinėse organizacijose: G-7 (penktoji pagal potencialą), NATO 1949, Europos Taryba 1949, JTO 1955, Europos Sąjunga 1957, OECD 1960; Vakarų Europos Sąjunga, ESBO. Italija padengia 4,29 proc. JTO biudžeto išlaidų, Romoje yra FAO būstinė. Parlamentinė demokratinė respublika; veikia 1948 Konstitucija; valstybės vadovas – prezidentas, renkamas septyneriems metams parlamento ir 58 regionų atstovų (1985-1992 Frančeskas Kosiga – Francesco Cossiga, nuo 1992 Oskaras Luidžis Skalfaras – Oscar Luigi Scalfaro (gim. 1918, sumažino vyriausybę nuo 30 iki 26 ministrų, našlys nuo 1944, užaugino dukrą)); dvejų rūmų parlamentas: Deputatų rūmai (Camera dei Deputati), 630 deputatų ir Respublikos senatas (Senato della Repubblica), 315 renkamų senatorių, 5 senatoriai iki gyvos galvos, 2 senatoriai – buvę prezidentai; parlamentarai renkami penkeriems metams; dažnos vyriausybės krizės – „nestabilus stabilumas”, 52-oji, 53-ioji ir 54-oji vyriausybės pokario laikotarpiu. Ministrai pirmininkai: 1993-1994 Karlas Kiampis (Carlo Ciampi, nepriklausė politinėms partijoms); 1994 04-1995 Silvijas Berluskonis (Silvio Berlusconi, „Forza Italia” – „Pirmyn, Italija” lyderis, jam priklauso 3 televizijos kompanijos, kino teatrai, parduotuvės, futbolo klubas „Milanas”) nuo 1995 01 Lambertas Dinis (Lamberto Dini).
MAFIJA. XVIII a. pabaigoje slapta Sicilijos valstiečių organizacija; XX a. pradžioje Italijoje ir kitose šalyse (ypač JAV) monopolizavo nusikalstamą verslą, prasiskverbė į politikos sferą. Žodis „mafija” dažnai reiškia bet kokį organizuotą nusikalstamumą. Italijos mafijos: Sicilijos Cosa Nostra, Kalabrijos ir Kampanijos Ca-morra, Neapolio Ndrangheta, Apulijos Sacra Corona Unitą. 1992 išleistas antimafijos įstatymas, įvykdoma operacija „Leopardas” – suimti aukščiausieji mafijos vadovai (Cosa Nostra šefas – capo dei capi Salvatorė Riima ir kiti).
TURIZMAS. Užsienio turistų skaičius Italijoje užima 3 vietą pasaulyje (proc.): šveicarų 20, vokiečių 18, prancūzų 17, austrų 11. Turizmo įžymybės: Venecija, Florencija, Kaprio sala, Pizos kampanilė – „Griūvantis bokštas”, Roma (Triumfo arka, Koliziejus, Panteonas, Kapitolijus, Vatikano valstybė-miestas), Verona (amfiteatras), Milanas (tarptautinė mugė „Fiera di Milano”, operos teatras „La Scala”, Milano fondų birža). Italijos Rivjera – Viduržemio jūros pakrantė nuo Prancūzijos sienos (Riviera di Ponente) ir nuo Genujos iki Specijos (Riviera di Lente). Italija garsėja savo San Remo festivaliais. Žiemos turizmas Alpėse (Kortina Ampecas – 1956 Žiemos olimpiada), Meranas, Alpių ežerai.
ITALIŠKAS VYNAS. Gamyba (mln.t): 1980 – 8,0, 1990 – 5,5, 1992 – 6,4 (2 vieta pasaulyje; 22 proc. pasaulinės gamybos) ir eksportas (mln.t): 1990 – 1,3, 1992 – 1,25 (pirmoji vieta pasaulyje; 27 proc. pasaulinės gamybos). Garsiausi vynai: kianti („Chianti”), barbera („Barbera”), činzanas („Cinzano”), martinis („Martini”), maršala („Marsala”), žymusis antikos Opinijaus vynas, Perudžos (Perugia) likeris, Be-nevento likeris – „strega”, Asčio (Asti) provincijos vynas Piemonte ir Mesinos bei Trapanio vynas Sicilijoje.