Švedija

Oficialus pavadinimas: Švedija

Plotas: 449 964

Gyventojai: 8,9 mln.

Gyventojų tankumas: 20 žm./

Sostinė: Stokholmas

Stokholmas

Švedijos sostinė Stokholmas yra vienas patraukliausių pasaulio miestų, kartu — vienas sunkiausiai apibūdinamų. Vanduo supa beveik trečdalį salų ir septynis miesto kvartalus. Tad miestas išraizgytas molų, kanalų, tiltų voratinkliu ir dažnai vadinamas Šiaurės Venecija (šis pavadinimas reliatyvus, nes susisiekimas daugiausia vyksta keliais), Melareno gražuole ar vandenų karaliene. Įsikūręs rytinėje pailgos Švedijos žemės pakrantėje, Stokholmas yra viena iš nedaugelio pasaulio sostinių, kurioje ramybė ir tyla, grynas oras, aiškus dangus ir erdvės dera su didžiulio miiesto gyvenimu. Miestas mozaika išsidėstęs keturiolikoje salų, senamiestis užima tris salas. Miestas sostine tapo 1252 m. karaliaus Gustavo Vazos, išvadavusio šalį iš danų okupacijos, pavedimu

Oficiali kalba: Didžioji gyventojų dalis kalba švediškai, kiti – suomiškai.

Nacionalinė sudėtis: Apie 12% žmonių – yra užsieniečiai. Pastaruoju metu dėl imigracijos iš Rytų Europos ir Rytų Azijos bei Afrikos padidėjo ne vietinių gyventojų skaičius. Šiandien Stokholmas yra nuostabus mišinys įvairių tautų, žmonių, krintančių į akis tarp tradiciškai šviesiaplaukių, mėlynakių skandinavų.

Geografija ir klimatas

Švedijos plotas yra 450 000 kvadratinių kilometrų – panašus į Kalifornijos, Kamerūno, Irako, Ispanijos arrba Tailando. Pusė visos teritorijos apaugusi miškais. Mažiau negu 10 proc. yra dirbama žemė. Gana lygus kraštovaizdis nusėtas ežerais -jų yra beveik 100 000. Ilga kalnų grandinė, nusidriekusi šiaurės vakaruose, siekia 2111 metrų aukštį, o palei išraižytą pakrantę yra tūkstančiai salų. Dėl šiltosios Golfo sr

rovės Švedijos klimatas švelnesnis negu kitose šiaurinėse valstybėse. Šalies sostinė Stokholmas yra tokioje pačioje platumoje kaip ir pietinė Grenlandija, tačiau jo vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra +18°C. Žiemą temperatūra nukrenta šiek tiek žemiau nulio, o sniego kiekis yra vidutinis. Šiaurinėje Švedijos dalyje žiemos ilgos ir šaltos, o vasaros šviesios ir vėsios. Birželio ir liepos mėnesiais nesutemsta ištisą parą
-2-
Istorinė praeitis

Pasak archeologų, seniausieji žmonės Pietų Švedijoje gyvenę jau maždaug prieš 12 000 metų. Dabartinių švedų protėviai buvo jotai, atsikėlę iš Šiaurės Vokietijos. Jų vardu ir vadinasi Pietų Švedija: Jotalandas – jotų žemė. Vidurio Švedijoje gyveno svėjai. Jie ir davė pavadinimą Svealandui. VI—XII a. vidurinėje krašto dalyje susikūrė Svėjų valstybė — Svearikė. Iš jos vardo kilo dabartinis Švedijos – Sverige — bei jos gyventojų švedų – svenskar – pavadinimas. Taip pat šaalyje gyveno vikingai.

Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė stipri nepriklausoma valstybė. XVI—XVII a. švedai veržėsi į rytines Baltijos pakrantes. Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliais siejo giminystės ryšiai, bet švedai buvo kelis kartus įsiveržę į Lietuvą ir dalį jos užkariavę. Pagal 1655 m. Kėdainių sutartį Švedijai atiteko Žemaitija, Užnemunės, Kauno ir Ukmergės apskritys. Po 1700—1721 m. Šiaurės karo švedai iš Lietuvos buvo išvyti. Nuo 1814 m. Švedija nė karto nekariavo, skelbė neutraliteto politiką ir jos laikėsi. Nuo XVIII a. vidurio Švedija garsėjo ka
aip metalurgijos, sunkiosios ir miško pramonės kraštas. 1996 m. Švedija priimta į Europos Sąjungą.
Švedijos valstybiniai simboliai
Švedijos vėliava

Tikslus Švedijos vėliavos amžius nežinomas, tačiau seniausi piešiniai, vaizduojantys geltoną kryžių mėlyname fone, pasiekė mus iš XVI amžiaus. 1569m. karaliaus įsaku Švedijos karo vėliavose turėjo būti vaizduojamas geltonas kryžius, nes valstybės herbas – tai auksiniu kryžiumi į keturias dalis padalintas mėlynas fonas. Manoma, kad Švedijos vėliavos dizainas sukurtas pagal Danijos vėliavą, o mėlyna ir geltona spalvos paimtos iš herbo. Tačiau tik 1620-aisiais, t.y. valdant Gustavui II Adolfui, užfiksuoti patikimi faktai, kurie patvirtina, kad Švedijos laivuose plevėsavo mėlynai geltonos vėliavos. Kaip nurodyta seniausiame išlikusiame vėliavos įstatyme (jis paskelbtas 1663m.), visi privalo naudoti triuodegę vėliavą; išimtį sudarė prekybiniai laivai, kuriems leista kelti keturkampio formos vėliavas. Šiandien triuodegę vėliavą naudoja tik Karališkoji šeima ir ginkluotosios pajėgos. Karališkoji šeima taip pat gali papuošti savo vėliavas Mažesniuoju arba Didesniuoju herbais, kurių vieta – kryžiaus centre. Nuo 1916m. birželio 6d. švenčiama Švedijos vėliavos diena. 1983m. ši diena paskelbta Švedijos valstybine švente. Tokia data pasirinkta dėl dviejų priežasčių: 1523m. birželio 6d. išrinkus Gustavą Vazą Švedijos karaliumi padėti savarankiškos Švedijos valstybės pamatai; tą pačią dieną 1809m. Švedija priėmė naują Konstituciją, kuri įteisino pilietines teises ir laisves. Vėliavos spalvos ir dizainas apibrėžiami 1982m. Vėliavos įstatyme. Vėliava pakeliama 8 val. (k

kovo 1 – spalio 31d.) arba 9 val. ryte, o nuleidžiama tuomet, kai leidžiasi saulė. Jeigu vėliava apšviesta, jos nebūtina nuleisti po saulėlydžio. Švedijoje yra maždaug 15 oficialių vėliavos iškėlimo dienų, tarp jų – ypatingos Karališkosios šeimos šventės, Gegužės 1d., rinkimų dienos, Jungtinių Tautų diena (spalio 24d.) ir Nobelio diena (gruodžio 10d.). Vėliavą galima iškelti ypatingomis vietinių švenčių ar šeimos progomis.

-3-

Valstybiniai herbai

Valstybinio herbo įstatymas, priimtas 1982m., įteisina du Švedijos herbus – Mažesnįjį ir Didesnįjį. Mažesnysis herbas – jis naudojamas dažniau – sudarytas iš mėlyname fone pavaizduotų trijų auksinių karūnų, kurios išdėstytos dvi viršuje ir viena apačioje. Virš jų ant herbo skydo uždėta uždara karūna, kuri kartais apjuosiama Serafimo Ordino grandine. (1748m. įsteigtas Serafimo Ordinas yra garbingiausias Švedijos ordinas.) Trijų karūnų ženklas kaip Švedijos simbolis naudojamas jau nuo 1336m., kai jis buvo žinomas kaip “Trijų išmintingų karalių” simbolis. Viena teorija teigia, kad karalius Magnusas Eriksonas (1319-64m.) šį ženklą pasirinko žymėti savo titulą -“Švedijos, Norvegijos ir Skanijos Karalius”. Didesnysis herbas simbolizuoja monarchą, ir vyriausybė bei parlamentas naudoja jį ypatingomis progomis. Herbo struktūra atsirado ir išliko iki mūsų dienų nuo 1440-ųjų – tai buvo karaliaus Karlo Knutsono Bonde antspaudas. Herbo skydas padalintas į keturias dalis, kuriose pavaizduotos trys karūnos ir Folkunga liūtas, t.y. Švediją valdžiusios giminės herbas (1250-1364m.). Centre – šiuo metu karaliaujančios giminės herbas. To

okį herbą XIX a. pradžioje pasirinko į sostą įžengęs naujasis kronprincas prancūzų maršalas Žanas Baptistas Bernadotas, kuris karūnuotas karaliumi Karlu XIV lohanu. Herbas kilęs iš Vazų šeimos ir simbolizuoja Vazų dinastiją (1523-1654m.), o tiltas nurodo į Ponte Corvo kunigaikštystę Italijoje (1806m. imperatorius Napoleonas padovanojo ją Bernadotams). Šiuos simbolius
papildo napoleoniškasis erelis ir septynios žvaigždės.

Švedijos valstybinis himnas

Himno “Du gamla, du fria” tekstą parašė folkloro tyrinėtojas ir baladžių kūrėjas Richard Dybeck (1811-77m.); jis taip pat pritaikė XIX a. vidurio liaudies melodiją iš Vastmanland srities. Amžių sandūroje himnas vis labiau paplito, ir ilgainiui buvo pripažintas Švedijos valstybiniu himnu.
Du gamla, du fria
Du gamla, du fria, du fjällhöga Nord, du tysta, du glädjerika sköna! Jag hälsär dig, vänaste land uppå jord, din sol, din himmel, dina ängder gröna, din sol, din himmel, dina ängder gröna.

Du tronar på minnen från fornstora dar, då ärat ditt namn flög över jorden. Jag vet, att du är och du blir vad du var. Ja, jag vill leva, jag vill dö i Norden! Ja, jag vill leva, jag vill dö i Norden!

Švedijos valstybinio himno vertimas

Sena ir laisva kalnuotoji Šiaure, Iškelta ant stogo šlovingu dienu,
Ramybe, džiaugsmu ir grožiu mus keri. Tu plačiai išgarsėjai pasauly,
Tau aš lenkiuosi, tu man brangiausia, Žinau, tu išliksi tokia kaip ankščiau,
Su savo saule, dangumi ir pievų žaluma, Tik šiaurėje noriu gyventi ir mirti,
Su savo saule, dangumi ir pievų žaluma. Tik šiaurėje noriu gyventi ir mirti.

-4-
Parlamentinė demokratija

Švedija yra konstitucinė monarchija, turinti parlamentinę valdymo formą. Karalius Karlas XVI Gustavas atlieka tik formalią valstybės vadovo funkciją. Parlamentas susideda iš vienerių rūmų, kurių nariai renkami tiesiogiai pagal proporcingo atstovavimo sistemą ketverių metų laikotarpiui. Švedai visuotinę rinkimų teisę įgyja sulaukę 18 metų. 1998m. įvykusiuose rinkimuose dalyvavo 81,4% balsuotojų. Valdančioji socialdemokratų partija buvo valdžioje viena arba sudariusi koalicijas 1932— 1976m. bei 1982-1991m., taip pat nuo 1994m., o nesocialistų partijos valdė 1976-1982m. ir 1991-1994m.. Po 1998m. rinkimų socialdemokratų partija suformavo mažumos vyriausybę turėdama 131 iš 349 vietų Parlamente. 10 ministerijų ruošia naujus vyriausybės įstatymų projektus. Įstatymų įgyvendinimu (teisėsauga) rūpinasi apie 100 santykinai nepriklausomų centrinės administracijos institucijų ir 21 apskričių administracija. Kiekviena apskritis turi balsų dauguma išrinktą tarybą, kuri įgaliota apmokestinti pajamų mokesčiu ir atsakinga daugiausia už sveikatos priežiūrą savo regione. Šiandien visoje šalies teritorijoje yra 289 savivaldybės (taip pat ir kaimo vietovėse). Kiekviena surenka pajamų mokestį ir organizuoja visuomenines paslaugas. Ji atsakinga už mokyklas, vaikų ir senelių priežiūros įstaigas, komunalinių paslaugų įmones, būstus bei kultūros ir laisvalaikio veiklą. Imigrantai, nuolatos gyvenantys Švedijoje trejus metus, turi teisę balsuoti ir iškelti savo kandidatūrą vietos valdžios rinkimuose. Parlamento kontrolieriai tiria valstybės tarnautojų piktnaudžiavimus valdžia. Kiti kontrolieriai gina visuomenės interesus stebėdami, ar nepažeidžiamos vartotojų teisės, ar nėra etninės ir lyčių diskriminacijos, ar nelaužomos spaudos etikos taisyklės, ar nepažeidžiamos vaikų, jaunimo ir žmonių su negalia teisės. Gyventojai arba žiniasklaida bet kuriuo metu gali patikrinti daugumą vyriausybės dokumentų.

Užsienio politika ir krašto apsauga

Nuo 1995m. Švedija yra Europos Sąjungos narė ir dirba demokratiškos, solidarios ir atviros Europos vardan. Nuo 2001m. Švedija pirmininkauja ES Parlamente tuo sutvirtindama savo dalyvavimą Europos Sąjungos veikloje. Švedija nėra jokių karinių aljansų narė, tačiau ji aktyviai dalyvauja kuriant naują Euro-Atlanto saugumo sistemą visai Europai, įskaitant ir Rusiją. Jos tikslas – paruošti geresnius nuostatus, kaip spręsti nesiliaujančius vietinius ir regioninius konfliktus Europoje. Svarbiausia šios veiklos dalis yra Švedijos dalyvavimas Partnerystės taikos labui ir Euro-Atlanto partnerystės tarybos veikloje. Švedija yra nusiuntusi savo karinius dalinius į Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgas bei tarptautines taikos palaikymo pajėgas buvusioje Jugoslavijoje. Šalis dalyvauja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos, taip pat Vakarų Europos sąjungos (VES) veikloje, siekdama didesnio saugumo Europoje. Dideli dešimtojo dešimtmečio pokyčiai Europoje privertė Švediją pakeisti visą savo krašto apsaugos sistemą atsižvelgiant į naujas grėsmes ir rizikas. Padidėjo šalies karinių pajėgų galimybės dalyvauti humanitarinėse ir taikos palaikymo akcijose. Ilgalaikė Šiaurės šalių bendradarbiavimo tradicija tapo pagrindiniu Švedijos užsienio politikos elementu. Šalis siekia ir glaudesnio bendradarbiavimo su Baltijos valstybėmis, kad šis regionas taptų stabilia ir ekonomiškai turtinga Europos dalimi. Baltijos šalims teikiama plėtros pagalba, ypač siekiant padėti pasiruošti narystei ES. Yra paruoštos dvipusio bendradarbiavimo su šiaurės vakarine Rusija, Lenkija ir kitomis Centrinės ir Rytų Europos šalimis programos. Daugiapusis regioninis bendradarbiavimas vyksta po Baltijos šalių tarybos ir Barenco Euro-Arktikos tarybos
-5-
vėliavomis. Švedija aktyviai dalyvauja pasauliniame bendradarbiavime. Didelė parama Jungtinėms Tautoms yra šalies užsienio politikos kertinis akmuo. 1997 -1998m. Švedija buvo JT Saugumo Tarybos narė. Kiti pagrindiniai užsienio politikos tikslai yra žmogaus teisių apsauga, demokratijos ir teisėtvarkos skatinimas, tarptautinis nusiginklavimas ir aplinkos apsauga. Švedija yra daugelio kitų tarptautinių organizacijų, tokių kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) bei Pasaulio bankas, narė. 1997m. Švedija tarptautinei plėtros pagalbai skyrė 0,9% šalies bendrųjų nacionalinių pajamų.

Pramonė ir ekonomika

Šio amžiaus pradžioje Švedijos ekonomika buvo daugiausia agrarinė, ir ji buvo viena vargingiausių Europos šalių. Tačiau turėdama gausius geležies rūdos, medienos ir vandens energijos išteklius bei sumanius inžinierius ir kvalifikuotus darbininkus, šalis greitai išvystė savo pramonę ir tapo pasiturinčia šiuolaikine valstybe. Ekonomika ypač greitai augo pokario laikotarpiu iki aštuntojo dešimtmečio vidurio, kai Švedijos eksporto pramonė buvo labai konkurentiška. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų Švedijos BNP vienam gyventojui tapo mažesnis negu EBPO šalių vidurkis. Antrojoje devintojo dešimtmečio pusėje Švedijos ekonomika patyrė didėjantį makroekonominį disbalansą, kuris sukėlė greitą kainų ir sąnaudų augimą bei didėjantį valstybės biudžeto deficitą. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Švedijoje buvo pats didžiausias ekonomikos nuosmukis nuo ketvirtojo dešimtmečio. Sukurta plati programa pakeitė valstybės bendrųjų finansų deficitą, kuris sudarė daugiau negu 10% BNP 1994m., į beveik 2,5% perteklių 1998m.. Toks pokytis neturi sau lygių EBPO šalyse. Po biudžeto konsolidacijos žymiai pagerėjo visi makroekonominiai rodikliai. Pastaraisiais metais mažėja ilgalaikės palūkanų normos. Palūkanų normų skirtumas, palyginus su euro zona, sumažėjo maždaug 0,4%. Infliacijos lygis yra mažas ir stabilus, o darbo jėgos našumas ir pramonės gamyba gerokai padidėjo nuo Švedijos kronos devalvacijos 1992-aisiais. Geriausiai vystėsi daug žinių reikalaujantys sektoriai, tokie kaip telekomunikacijos ir farmacija. Darbo jėgos našumas laikotarpiui nuo 1990 iki 1997m. padidėjo 60% daug žinių reikalaujančiose pramonės šakose ir beveik 40% kapitaloimliose pramonės šakose. Dėl sėkmingos eksporto veiklos Švedijos rinkos dalys padidėjo daugiau negu 20% nuo 1992m.. Nepaisant kuklios BNP dalies (22% 1997m.), gamybos pramonė ir toliau sudaro didžiausią Švedijos eksporto dalį. Miško produkcija sudaro 14%, cheminės medžiagos 10%, iš kurių 4% yra farmacijos produktai, 55% sudaro pagaminti metalo produktai, mašinos ir įrengimai. 20 didžiausių gamybos grupių, kurias sudaro AGA, ASTRA, Electrolux, Ericsson, Pharmacia, Volvo ir SCA, eksportuojamos prekės sudaro pusę viso Švedijos eksporto. Švedijos gamybos sektoriaus tyrimų ir plėtros intensyvumas yra vienas didžiausių pasaulyje. 20 didelių gamybos grupių išlaidos tyrimams ir plėtrai sudaro 80% visų Švedijos gamybos sektoriaus išlaidų tyrimams ir plėtrai. Tradiciškai kapitaloimlios šakos, tokios kaip popieriaus masės ir popieriaus produktų bei juodųjų metalų produktų gamyba, sudaro didelę Švedijos gamybos dalį. Tačiau vis svarbesnės tampa sudėtingų produktų, tokių kaip telekomunikacijos įranga, specializuotos mašinos, transporto priemonės ir farmacijos produktai, gamyba. Nuo 1980 iki 1990m. Švedijoje buvo didelis tiesioginių investicijų nutekėjimas. 1986-1990m. 80% tiesioginių finansinių investicijų pateko į ES, nes Švedijos įmonės užsiėmė pozicijas ES vidaus rinkoje. Dešimtajame dešimtmetyje padidėjo tiesioginės finansinės investicijos šalyje, ir dabar balansas yra teigiamas.
-6-

Gamtiniai ištekliai

Švedija turtinga spygliuočių miškais, vandens energija, geležies rūda, uranu ir kitomis naudingomis iškasenomis, tačiau neturi naftos ir anglies išteklių. Geležies rūdos telkiniai yra toli šiaurėje. Rūdynų produkcija yra daugiausia eksportuojama. Švedijos spygliuočių miškai teikia žaliavas labai gerai išvystytoms lentpjūvėms bei popieriaus masės, popieriaus ir baigtinių medžio produktų gamybos įmonėms. Švedija yra svarbi miško produktų eksportuotoja pasaulio rinkoje. Medžio pramonės produkcija 1997m. siekė 91 milijardą Švedijos kronų. Pigi hidroenergija buvo pagrindinis Švedijos pramonės vystymosi veiksnys. Šiandien apie 15% šalyje sunaudojamos energijos pagamina šalies hidroelektrinės, kurių dauguma yra pastatytos ant šiaurinių upių. Daugiau negu 40% Švedijoje sunaudojamos energijos pagaminama iš importinės naftos, 7% iš importuotos anglies ir kokso. Dvylika Švedijos branduolinių reaktorių pagamina 15% visos energijos arba 50% elektros energijos. Likusi energijos dalis pagaminama iš biokuro, durpių, atliekų ir t.t. Pradėta įgyvendinti plati energetikos politikos programa ekologiškai ir ekonomiškai pastovioms energijos gamybos sistemoms plėtoti. Programos tikslas – paskatinti elektros pasiūlos ir paklausos pokyčius trumpu ir ilgu laikotarpiu, kad būtų restruktūrizuota energetikos sistema. Ankstesnis sprendimas sustabdyti visus Švedijos atominius reaktorius iki 2010 metų buvo anuliuotas, ir pirmojo Barseback atominio reaktoriaus sustabdymas kol kas atidėtas.
Gyventojai
Švedijoje gyvena 8,8 milijonai žmonių, iš kurių 85% gyvena šalies pietinėje dalyje. 85% priklauso Švedijos bažnyčiai ir yra liuteronai. Švedų kalba priklauso germanų kalbų grupei. Kaip ir kitose industrinėse valstybėse, Švedijoje yra mažas gimstamumas. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje jis didėjo, tačiau dabar vėl mažėja. Vidutinė gyvenimo trukmė yra ilga: vyrų – 76 metai, o moterų – 82 metai. Dėl imigracijos — daugiausia imigrantų iš kaimyninių Skandinavijos valstybių, bet įmigruoja ir žmonės iš kitų šalių — nuo penktojo dešimtmečio šalies gyventojų skaičius padidėjo 40%. Švedijos šiaurėje gyvena dvi vietos gyventojų nacionalinių mažumų grupės: suomiškai kalbanti tautelė šiaurės rytuose ir samiai (Lapiai).

Švedų kalba

Švedų kalba priklauso šiaurinei germanų kalbų šeimos šakai. Ji kartu su danų, norvegų ir islandų kalbomis yra išriedėjusi iš bendros skandinavų prokalbės, kuria pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais buvo kalbėta visoje Skandinavijoje palyginti gana vieningai. Švedų kalba, kaip savarankiškos kalbos, istorija siekia vikingų laikų pradžią.

-7-

Švedų asmeninis gyvenimas

Susitikimai su draugais

Švedai griežtai atskiria asmeninius ir visuomeninius reikalus. Asmeniniams priklauso – namai, visuomeniniams – darbas. Švedams namai – tvirtovė ir oazė – čia jie atsipalaiduoja, čia kaupia jėgas, kad galėtų įveikti gyvenimo audras, kurios ištinka nebūnant namuose. Čia niekas neateina netikėtai, neįspėjęs. Nesistebėkite, jei pamatysite švedę su kalendoriumi rankose su drauge besitariančią susitikti prie kavos puodelio. Daugelis švedų šeimų dažnai turi nedidelį pažįstamų būrelį, kurį jie nenoromis plečia. Žinoma, viena iš priežasčių ta, kad moteris dirba visą dieną ir po darbo ji nebeturi jokio noro pradėti namuose tvarkytis ir ruošti vaišes. Kita priežastis švedų noras gyventi nepriklausomai ir privačiai. Tačiau labiausiai švedų uždarumas aiškinamas tuo, kad bijoma, jog nauji įspūdžiai gali baigtis stresu ar nemalonumais, ir apskritai “kam viso to reikia”?

Ypač nenoriai švedai bendrauja su žmonėmis, kuriuos jie mažai pažįsta. Jei jūs atvažiavote į Švediją, tai nelaukite, kad švedai greit pakvies jus į svečius ar bent į barą išgerti puodelį kalvos ar bokalą alaus.

Yra tvirtintinama, kad švedai apskritai nežino, kas yra draugystė – tokia, kokią mes suprantame: mums draugystė atrodo ne tik išsigelbėjimas nuo vienatvės, bet ir savitarpio pagalba ir parama, užuojauta skausmo, rūpesčio valandą, dėmesys draugų problemoms, bendri džiaugsmai ir atjauta. Švedai neretai vadina draugu žmogų, su kuriuo susitinka prie kavos puodelio ar alaus stiklo ir kalbasi apie orus, mokesčius, alkoholio, naudotų automobilių kainas Danijoje arba keičiasi kulinarijos receptais. Šią mintį patvirtina ir 1988 m. tyrimų duomenys. Į klausimą “Ar jūs lengvai galite ilgam išsiskirti ii draugais, teigiamai atsakė 70% švedų (Stokholmo gyventojų), bet tik 41% suomių. Kitas klausimas buvo toks: “Ar jums būna liūdna išsiskirti su draugais?” į jį neigiamai atsakė 70% švedų ir tik 38% suomių (Åke Daun, “Svensk Mentalitet”, 1989m., 84 psl.).

Ieškant tokios draugystės sampratos priežasties reikia prisiminti švedų praktiškumą, santūrumą, socialinės autonomijos siekimą, vienatvės pozityvų supratimą, taip pat griežtą asmeninių ir visuomeninių interesų ribojimą, pavyzdžiui, psichologiniai tyrimai rodo, kad švedai bendrauja ne taip noriai kaip amerikiečiai.

Paprasta švedų šeima

Švedijoje gyvena šiek tiek daugiau kaip 8,8 milijono žmonių. 1990 metais tai sudarė 3,8 milijono šeimų, beje, 2,2 milijono šeimų – tai du ar daugiau žmonių, o l,5 milijono šeimos išvis neturėjo.1996 metais Švedijoje gimė 95 000 vaikų, o mirė 93 tūkstančiai žmonių. Per 1,6 milijono žmonių gyveno santuokoje, o 375 tūkstančiai gyveno kartu neįregistravę santuokos. Tarp gyventojų, turinčių vaikų iki 17 metų, buvo: 680 000 susituokusių porų; 150 000 nesusituokusių, bet kartu gyvenančių porų; 160 000 vienišų motinų ir 27 000 vienišų tėvų. Švedų šeimose abu suaugusieji dirba ir turi savų pajamų. Abu sutuoktiniai kartu sprendžia, kur gyventi, kaip leisti pinigus, kur važiuoti per atostogas ir pan. Vaikas šeimoje irgi turi balso teisę, beje, gana anksti – nuo 5-10 metų.

Paprastai vaikai anksti pradeda gyventi savarankiškai, jaunimas ima ieškoti buto nuo 18-20 metų, beje, merginos anksčiau už vaikinus. Nemažai švedų iš kaimo vietovės (landet) persikelia į didelius miestus ir arti neturi giminių. Tokiu atveju jie susitinka tik per atostogas ir šventes. Vyresnioji karta atskirai apsigyvena todėl, kad nenori “apsunkinti savo vaikų gyvenimo”. Neretai vakarykščiai gimnazistai įsigyja savo būstą kitame mieste, kur dirba arba mokosi. Dauguma jaunų žmonių keletą
-8-

metų gyvena vieni, kol persikelia gyventi pas partnerį, su kuriuo ruošiasi sukurti šeimą. Jauni žmonės visada patys sprendžia, su kuo jiems reikia gyventi.(

Šis reiškinys iš vienos pusės aiškinamas. aukštais būsto standartais, dideliu butų sektoriumi. Iš kitos – vos ne patologišku švedų noru būti nepriklausomais ir privačiais – juk nė vienoje pasaulio šalyje nėra tiek daug vienišų žmonių kaip Švedijoje. Åkė Daunas knygoje “Švedų mentalitetas” pateikia pavyzdį, iliustruojantį, kuo švedų studentai skiriasi nuo savo bendraamžių Amerikoje. JAV studentai stengiasi būti vieningi, dažnai specialiai apsigyvena su vienu ar keliais bičiuliais, tuo tarpu Švedijoje studentai visada gyvena po vieną – čia ir būstas studentams projektuojamas taip. Ir visai ne todėl, kad Amerikoje būstas brangesnis, tiesiog amerikiečiai mąsto kitaip – jie stengiasi artimiau bendrauti su kurso draugais, kad pagal galimybes galėtų vieni kitiems padėti. Šis studentų bendravimas vėliau virsta ne tik draugystės, bet ir dalykiniais bei profesiniais ryšiais, kurie taip reikalingi ateityje. Jau nekalbėsime apie tai, kad daugelio šalių žmonės, priversti gyventi vieni, mano, jog kompanijos neturėjimas yra vos ne Dievo bausmė (Åke Daun, “Svensk Mentalitet”, 1989m., 97 psl.).

Kai vaikai užauga ir tampa nepriklausomi, jie jau nebėra savo tėvų šeimų nariai, nors jų tėvas ar motina visą gyvenimą laiko suaugusius vaikus savo šeimos dalimi. Paprastai švedai negyvena kartu su artimais giminaičiais, tik palaiko su jais ryšius, bet toli gražu ne tokius glaudžius, kaip priimta Baltijos šalyse arba Lenkijoje.

Permainos šeimoje

Per pastaruosius du šimtmečius švedų šeima neatpažįstamai pasikeitė. XIX a. pradžioje daugiau Švedijos gyventojų buvo kaimiečiai. Šeimose gimdavo daugiau vaikų, bet daug jų mirdavo kūdikystėje. Visa valdžia šeimoje priklausė vyrui, jis spręsdavo visus šeimos teisinius ir buities klausimus. Vyras turėjo teisę mušti savo žmoną, vaikus ir tarnus, jei kas nors jo netenkindavo. Vyrui būdavo atleidžiama neištikimybė, o moteriai – ne. Į netekėjusią nėščią moterį būdavo žiūrima kaip į pasileidėlę. XIX a. viduryje visuomenės gyvenime įvyko permainų – palaipsniui imta kelti vyrų ir moterų lygybės klausimus. Pavyzdžiui, 1845 m. įstatymas suteikė moterims lygias su vyrais teises paveldėti turtą, nuo 1859 m. moterims leista dirbti mokyklose mokytojomis. 1864 m. įstatymas atėmė vyrui teisę mušti žmoną. 1873 m. moterims buvo leista mokytis universitetuose (išskyrus teisės ir teologijos fakultetus). XIX a. pabaigoje prasidėjęs šalies industrializavimas dar labiau pakeitė žmonių gyvenimą. Būtent tada daug žmonių persikėlė iš kaimo, čia visa šeima dirbdavo viename ūkyje, į miestą, kur jų laukė naujos darbo vietos fabrikuose, kontorose ir parduotuvėse kur žmonės ištisas dienas leido ne namuose. Po ilgos kovos moterims buvo leista tapti pilnametėmis (t. y. moterims tai pat buvo pripažinta teise būti pilnametėms, o ne tik vyrams), o 1919 m. jos pirmą kartą gavo balso teisę ir 1921 m. dalyvaudamos savo pirmuosiuose rinkimuose tuoj pat išrinko į parlamentą moterį – pirmą kartą Švedijos istorijoje. Tačiau moteris ministrė Švedijos vyriausybėje pirmą kartą atsirado tik po 26 metų – 1947-aisiais, beje, įdomu pažymėti, kad būtent tais metais Švedijoje pradėta mokėti pašalpas už vaikus ir būtent tais metais buvo priimtas įstatymas dėl vyrų ir moterų, dirbančių valstybės įstaigose, vienodo atlyginimo. Atsitiktinumas?

Nors Švedija ir nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare, Švedijos vyrai tarnavo armijoje toli nuo namų. Kaip ir daugelyje kitų šalių, moterys papildė darbo rinką, atliko vyriškus darbus. Karui pasibaigus, jos grįžo prie savo šeimos židinio. Nors vis daugiau dėmesio būdavo kreipiama į vyrų ir moterų lygybę, šeštajame dešimtmetyje dar tebebuvo laikoma normaliu reiškiniu, jei ištekėjusi moteris būdavo tik namų
-9-

šeimininkė. Šeštajame dešimtmetyje Švedijos ekonomika ėmė intensyviai vystytis. Padaugėjo santuokų, jaunesnės moterys pradėjo gimdyti vaikus, mažiau liko jaunų netekėjusią merginų, kurios galėtų užpildyti tuščias darbo vietas. Šalyje ėmė trūkti darbo rankų. Todėl vis daugiau jaunų ištekėjusių moterų, turinčių mažamečius vaikus, ėmė dirbti. Dėl to prireikė daugiau vaikų darželių, įstaigų seniems ir neįgaliems žmonėms reikėjo plėtoti negamybinį (valstybinį) sektorių, kuris šiuo metu yra smarkiai išpūstas, didžiausias pasaulyje ir sunkiai slegia Švedijos mokesčių mokėtojų pečius.

Gana ilgai buvo manoma, kad moteriai tenka dviguba atsakomybė – dirbdama ji dar turėjo rūpintis namais ir vaikais. XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje šia tema buvo karštai ginčijamasi. Eva Moberg, rašytoja feministė, išleido esė ‘Tariamoji moterų emancipacija” (“Kvinnors villkorliga frigivning”), kurioje tvirtinama, kad egzistuoja tik viena – bendražmogiškoji pareiga. Ir vyrai, ir moterys privalo vienodai dirbti savo darbo vietoje, namuose, auklėti vaikus. Ši esė, kaip, beje, ir Aivos Miurdal knygos apie politiką šeimoje ir moters vaidmenį, sukėlė karštas diskusijas.

Moterų politinės federacijos ėmė daryti spaudimą savo partijoms, kurios staiga susidomėjo šais klausimais. 1971 metais moterys iškovojo išsvajotą pergalę. Riksdagas panaikino “santuokos bausmę”- įstatymą, pagal kurį pajamų mokestis būdavo skaičiuojamas nuo bendrų sutuoktinių pajamų. Tai buvo didelė paspirtis ištekėjusioms dirbančioms moterims.

Švedės reikalavo atleisti jas nuo dvigubo vaidmens visuomenėje. Jos manė, kad vyrai privalo prisiimti dalį namų darbų, o vaikus ir senelius prižiūrėti – valstybės pareiga. Mat anksčiau moterys už šį darbą negaudavo lokio atlyginimo. Valstybinis sektorius sparčiai vystėsi. Tai leido vis didesniam moterų skaičiui pradėti dirbti. Joms reikalaujant buvo sukurtas plačiai išvystytas vaikų priežiūros valstybinių įstaigų tinklas. Gali pasirodyti, kad pagaliau visuomenė pasiekė didį tikslą ir dėl to reikia tik džiaugtis.

Neseniai priimtas nutarimas leidžia ir tėvui imti nedarbingumo lapelį vaikui prižiūrėti. Įstatymas leidžia motinai arba tėvui auginti jį namuose bent jau tol, kol vaikui sukaks vieneri metai. Tačiau tėvai dažniausiai atsisakydavo savo įstatyminės teisės prižiūrėti kūdikį ir vis tiek su vaikais daugiausia likdavo mamos. Tada vyriausybė, kaip Švedijoje įprasta, tiesiog įpareigojo vyrus likti namuose ir prižiūrėti vaiką – buvo priimtas įstatymas dėl vadinamojo “tėvystės mėnesio”.

Susituokus vyras ir žmona įgyja teisę į vienas kito turtą (giftorätt), t.y. kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė kito partnerio turto. Beje, ir įgyto prieš santuoką, ir po jos. Pavyzdžiui, jei prieš susituokiant vyrui priklauso automobilis, o žmonai – namas užmiestyje, tai sudarius, santuoką jam priklauso pusė jos užmiesčio namo, o jai pusė jo automobilio. Visą tą laiką kol jiedu gyvena santuokoje, jiems priklauso pusė viso turto. Jei vienas sutuoktinis nori parduoti kažkurią dalį jų turto, jis privalo gauti partnerio sutikimą.

Išsiskyrus kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė jų bendro turto. Paprastai namas lieka tam asmeniui, kuriam jis labiau reikalingas, pavyzdžiui, jei po ištuokos su juo lieka gyventi vaikai. Tuo atveju kitam sutuoktiniui turi atitekti turtas, kurio vertė prilygsta namo vertei. Tai gali būti automobilis arba namas užmiestyje, arba banko sąskaita.

Tačiau norint sutuoktinių teises į vienas kito turtą galima panaikinti. Šiuo atveju abi pusės (prieš susituokiant arba sudarius santuoką) pasirašo turto dalybų sutartį (äktenskapsförord), kuriame numatyta, kokia turto dalis tenka kiekvienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teisėmis. Toks dokumentas turėtų būti įregistruotas teisme, antraip jis negalioja.

Sugyventiniai. Švedui labai svarbu būti savarankiškam ekonomiškai nuo nieko nepriklausyti. Daugelis naiviai mano, kad galima vienu metu mėgautis ir viengungio laisve, ir turėti šeimos židinį, vaikus ir mylimą žmogų. Dažnai tai būna sunku
-10-

suderinti. Tai viena priežasčių, dėl kurių švedai dažnai tiesiog gyvena kartu nesudarę santuokos. Antroji priežastis yra grynai švediškas noras supaprastinti gyvenimą, taip pat bandymas išvengti konfliktų (nors gauti ištuoką čia labai nesunku). Jei gyvenimas kartu nenusisekė, galima tiesiog nusirinkti daiktus ir išeiti. Ištuokų Švedijoje labai daug. Pavyzdžiui, 1998 metais užregistruota 752 476.

Jei žmonės gyvena kartu, bet nėra susituokę, jie neturi teisės į vienas kito turtą. Jei jie išsiskiria, kiekvienas tiesiog pasiima savo daiktus. Turtas, kurį kiekvienas turėjo prieš pradedant kartu gyventi, yra kiekvieno asmeninė nuosavybė. Tai gali būti namas ar butas, namų apyvokos daiktai, pinigai, automobilis ar sodo namelis. Turtas, kurį kiekvienas sugyventinis pirko ar kitu būdu gavo, yra jo nuosavybė ir jo dalytis nereikia.

Švedijos vaikai, jaunimas

Iš 8,8 milijono Švedijos gyventojų 1,9 milijono – vaikai iki 18 metų. 1998 m. šalyje gimė 89 028 kūdikių, iš jų 48 658 arba 54,6% pagimdė netekėjusios moterys. Kas penktas vaikas – pirmosios ai antrosios kartos imigrantas.

Švedijos vaikai nuo 3 mėnesių iki 20 metų.

Iki 3 mėnesių mokesčių inspekcijai reikia pranešti vaiko vardą.

Nuo l metų valstybė privalo suteikti vietą lopšelyje arba jei reikia, padėti rasti auklę.

Nuo 6 metų vaikas turi teisę lankyti mokyklą. Nuo 7 metų vaikas privalo lankyti mokyklą.

Nuo 12 metų turi teisę nesutikti, jei jį norima įvaikinti. Retkarčiais gali dirbti lengvus darbus. Turi teisę pasirinkti, su kuriuo iš išsiskyrusių tėvų nori gyventi.

Nuo 13 metų gali dirbti lengvą nepavojingą darbą.

Nuo 15 metų gali dirbti sunkesnius darbus. Turi teisę kino teatruose žiūrėti filmus, skirtus suaugusiesiems, važinėti mopedu, pradėti lytinį gyvenimą su ne jaunesniu kaip 15 metų asmeniu. Gali atlikti bausmę kalėjime už padarytą nusikaltimą.

Nuo 16 metų. Privalo baigti mokyklą. Gali įsidarbinti visur, išskyrus darbus, kuriuose esama rizikos. Turi teisę atidaryti privačią įmonę. Baigiama mokėti vaiko pašalpa. Gali gauti teises vairuoti traktorių ir motociklą. Įrašomas į valstybinio medicinos draudimo sistemą.

Nuo 18 metų laikomas pilnamečiu. Įgyja teisę balsuoti. Gali gauti teises vairuoti lengvąjį automobilį. Jaunuoliai tarnauja armijoje. Gali tuoktis. Turi teisę iš užsienio atsivežti cigarečių.

Nuo 20 metų turi teisę pirkti alaus, vyno ir stiprių alkoholinių gėrimų valstybinėse alkoholio parduotuvėse (Systembolaget). Turi teisę restoranuose užsisakyti alaus, vyno ir stipriųjų alkoholinių gėrimų. Turi teisę iš užsienio atsivežti alkoholio.

Neretai imigrantai priekaištauja švedams: “Jūs visiškai neauklėjate savo vaikų! Pas jus jie daro visa, kas jiems šauna į galvą! Kai kurie švedai mano, kad taip ir yra, bet dauguma tėvų pasipiktinę tai neigia ir atsako maždaug taip:

– Švedijoje vaikų auklėjamas grindžiamas pagarba asmenybei. Vaikas kaip ir suaugęs žmogus gali reikalauti išreikšti savo nuomonę, elgesį ir skonį. Mes anksti pradedame ugdyti vaikų supratimą, kodėl reikia elgtis taip, o ne kitaip, apeliuojame į jo protą ir jausmus. Mokome būti atidiems ir gerbti kitus. Žodis “klusnumas” daugelyje švedų šeimų yra laikomas pasenusiu. Jis turi per daug bendra su vergovės sąvoka ir trukdo įgyvendinti mūsų idealias visuomenines sampratas apie asmenybės savarankiškumą.

Tačiau visa tai tėra tik gražūs žodžiai, iš tiesų viskas vyksta kitaip. Švedijoje į jaunąją kartą apskritai žiūrima kaip Indijoje į šventąsias karves – vaikams viskas leidžiama, o jų tėvams ir mokytojams įstatymai nepalieka jokių teisių. Pavyzdžiui,
-11-

tėvai neturi teisės aprėkti vaiko, priversti arba drausti ką nors daryti, kadangi yra “socialinis sekretorius”. Tai žmogus, kuriam galima pasiskųsti dėl tėvų elgesio, ir jis (ji) imsis priemonių – net gali parinkti paaugliui kitą šeimą arba padėti gauti atskirą nuo tėtės ir mamos butą, o reikalui iškilus paduoti į teismą aikštingus tėvus. Nelaimingų Švedijos vaikų interesus saugo ir specialus valstybės įgaliotinis (ombudsmanas), ginantis vaikų ir paauglių teises.

Laimingą vaikystę švedai supranta kaip vaikystę be streso. O stresu laikoma visa, kas reikalauja bent mažiausių pastangų, net skaitymas.

Namuose vaikas neturi jokių pareigų, jo neliečia jokie reikalavimai užtat daug kas leidžiama, gal net viskas. Jei atsidursite Švedijoje, nesugalvokite švedų vaikams daryti pastabų – tegu jie daro ką nori! Štai tipiškas pavyzdys. Viena sutuoktinių pora (vyras švedas, žmona lenkė) įdėjo skelbimą, kad parduoda namą. Pas juos atėjo šeima su trimis berniukais, kurių amžius nuo 5 iki 10 metų, namo apžiūrėti. Vaikai tuoj pat ėmė išdykauti – vienas šokinėjo ant sofos, kitas pribėgo prie televizoriaus ir ėmė laižyti ekraną (!), o trečias nubėgo į sodą ir ėmė trypti braškes. Namo šeimininkas iš pykčio net dantimis griežė, bet nedrįso sudrausminti mažųjų chuliganų, jo žmona tada dar nemokėjo švediškai, tačiau tėvai nekreipė į savo atžalų siautėjimą jokio dėmesio!

Tėvai dažnai nekreipia dėmesio į tai, kaip atrodo jų vaikų kambariai – ten galima rasti pornografijos filmų, ant sienų – plakatų su nacistine simbolika ir paveiksliukų iš žurnalų su prievartos ir seksualinio priekabiavimo scenomis. Kai tėvams kas nors tai pasako, jie piktinasi: “Mano vaikas?!” Na, ką jūs kalbate, to negali būti!”

Rengimosi maniera

Dažniausiai švedai rengiasi labai nerūpestingai, gal net netvarkingai. Šį švedų charakterio bruožą pastebi daugelis užsieniečių, bet ypač vokiečiai, japonai, prancūzai, ispanai ir danai. Vienas prancūzas, dirbęs Švedijos produkcijos pardavimo agentu, pasakojo::

“Aš jį pasitikau oro uoste. Apsiavusį medinėmis klumpėmis, vilkintį aksominėmis kelnėmis ir labai ryškiais marškiniais, kurie visiškai nederėjo prie kelnių. Atrodė panašus į jūrų plėšiką. Mane ištiko šokas! Švedijoje niekas niekada nekreipė dėmesio į tai, kaip žmonės rengiasi. Bet kadangi čia, Prancūzijoje, niekas su juo rimtai nebendrautų, aš buvau priverstas atidėti visus paskirtus susitikimus su potencialiais pirkėjais” (Phillips-Martinsson, 1991, 74 psl.).

Dauguma švedžių taip pat rengiasi bet kaip (jos tai vadina “praktiškai”) – Švedijoje labai retai sutiksi elegantiškai apsirengusią arba išpuoselėtą moterį.

– Nieko nesuprantu, nusivylusi pastebėjo mano baltarusė, pirmą kartą atvažiavusi iš Minsko į Švediją paviešėti. – Juk mūsų baltarusės moterys gyvena daug sunkiau nei švedės, toli gražu ne kiekviena šeima turi automobilį, labai reta kuri – indaplovę, skalbimo mašiną ir mikrobangų krosnelę, o ir šiaip jau patogus būstas vis dar tebėra daugelio šeimų svajonė. Tad kodėl mūsų moterys atrodo daug gražesnės už švedės, kaip joms pakanka jėgų ir laiko dirbti, rūpintis vyru ir vaikais ir dar prižiūrėti savo veidą ir tvarkyti drabužius?

Tam yra daug priežasčių. Pirmiausia švedai tiesiog laiko drabužius ir išvaizdą kažkokiu neesminiu dalyku, o antra, kad ir geros kokybės drabužiai, ir kosmetikos procedūros labai brangiai kainuoja ir toli gražu ne visiems pagal kišenę, trečia, 82% Švedijos moterų dirba visą darbo dieną, ir tai aukščiausias rodiklis visame pasaulyje. Ketvirtoji svarbi priežastis yra ta, kad pagal statistiką Švedijoje vyrų yra daugiau nei moterų – 1988 metais 1000 moterų teko 1024 vyrai. Tiesa tai bendras rodiklis visoms amžiaus grupėms, o disproporcija vyrų naudai yra tik iki 65 metų. Taigi, dailiajai lyčiai nėra ko stengtis patraukti vyrų dėmesį savo išvaizda ir kam nors patikti – vis tiek daugeliui moterų nėra sunku sutikti gerą partnerį ar vyrą. Penkta,
-12-

menkas dėmesys drabužiams – viena iš kovos dėl vyrų ir moterų lygių teisių pasekmių. “Kodėl mes, moterys, turime stengtis gražiai atrodyti, – sakė švedės, – jei vyrai beveik nekreipia dėmesio į savo išvaizdą? Beje, argi jūs nežinote – mūsų šalyje yra lygybė”. Bet kova dėl lygių teisių visiškai nereiškia, kad moteris neturi būti moteris. Pavyzdys – prancūzės, kurios, nepaisant sėkmingos kovos dėl lygių teisių su vyrais, išlaikė, užsieniečių žodžiais tariant, ir joms būdingą moteriškumą, ir mokėjimą rengtis elegantiškai ir skoningai.

Šventės

Įvadas

Viduramžiais Švedija buvo neišsivysčiusi šalis su gausiais gamtos ištekliais, kuriems eksploatuoti reikėjo užsienio kapitalo įplaukų. Kalnų pramonę kūrė Valonijos, t.y. prancūziškai kalbančios Belgijos dalies angliakasiai ir Pietų Vokietijos darbininkai, prekybos plėtojimo ir miestu savivaldos organizavimo nuopelnai priklauso išeiviams iš Hanzos sąjungos pietų Vokietijos miestų. Švedijoje gyvenantys vokiečiai padarė didelę įtaką formuojant švedų tautos tradicijas. Iš Vokietijos atkeliavo žalioji lygiadienio kartis ir Kalėdų eglutė, Valpurgijos naktis ir Velykų zuikis, Šv. Liucijos ir Šv. Martino šventės.

XIX amžiuje škotai ir anglai daug prisidėjo prie geležinkelių pramonės vystymo, tačiau tik mūsų laikais Švedija pajuto tokią stiprią anglų ir saksų įtaką savo kultūrai – imta švęsti Šv. Valentino dieną, atsirado nauja tradicija minėti Visų Šventųjų dieną, beje, nepasižyminti subtiliu skoniu.

Senojoje valstiečių visuomenėje svarbus buvo kaimo vaidmuo. Jo socialiniame fone gimė švenčių papročiai, susiję su žmogaus gyvenimo laikotarpiais ir metų laikų kaita. Būtent konservatyviame kaime su jo griežta kasmetinių darbų seka buvo išsaugota ištikimybė liaudies tradicijoms – valstiečiai kartu dirbo ir kartu linksminosi. XIX amžiuje priėmus įstatymą dėl žemės reformos, valstiečiai išsiskirstė po vienkiemius naujose žemėse, atmatuotose jiems vietoje ankstesnių rėžių. Taip nutrūko ne tik socialiniai ryšiai, bet ir daugelis tradicijų, kurioms kaimas buvo tinkama terpė.

Anksčiau švenčių papročius formavo bažnyčia. Beveik visos šiuolaikinės šventinės tradicijos turi religinį pagrindą ir, įdomu pastebėti, kad daugelio jų šaknys siekia Viduramžių katalikybę, kurią kitose srityse beveik visiškai išgyvendino reformacija. Pavyzdys – Velykų žalios šakelės ir margučiai, džiovinta žuvis (lutfisk) per Kalėdas ir Užgavėnių bandelė (semla). Tik dvi šventės – Gegužės pirmoji ir vasaros lygiadienis yra pasaulietiškos, ne bažnytinės kilmės.

Šiandien visuomenės gyvenimui didelį poveikį turi žiniasklaida, o pirmiausia televizija, – būtent jos niveliuoja senus papročius ir kuria naujus. Liaudies tradicijos kinta – kai kurios nuolat keičiasi arba pamirštamos, jeigu jų socialinė arba emocinė funkcija išsisemia.

Švedai švenčia tokias šventes kaip šeimos, krikštynos, sutvirtinimo sakramento, mokyklos baigimo, vestuvių, laidotuvių, Advento, Kalėdų, Naujuosius metus, Šv. Valentino dienos, Balandžio pirmosios, Velykos, Šv. Valpurgijos dienos, Gegužės pirmosios, Šeštinių, Sekminių, Tautos dienos, Joninės, Vėžiavimo sezono atidarymas, Sūdytų strimelių, Visų Šventųjų dienos, Šv. Martyno dienos, Liucijos.
Pateiksiu anksčiau išvardintų kelių įdomesnių ir svarbesnių švedams švenčių aprašymus.

-13-

Šeimos šventės

Liuteronų religijoje svarbiausia vieta tenka šeimai, todėl šeimos šventes švedai paprastai švenčia su giminėmis ir artimaisiais. Galima sakyti, kad tik tada jie susirenka kartu – per vestuves, jubiliejus, krikštynas ar laidotuves – juk kartais giminaičiai gyvena toli vieni nuo kitų ir negali dažnai susitikti. Kai kurios šeimos šventės, pavyzdžiui, krikštynos, konfirmacija, vestuvės ir laidotuvės ir šiandien vyksta dalyvaujant bažnyčiai.

Vardadienius ir gimtadienius dvarininkai ir pirkliai švęsdavo nuo seno, bet visuotiniu šis paprotys tapo tik paskutinėms kartoms. Dažniausia iškilmingai priimta švęsti tik apvalias datas, ypač pradedant nuo 50 metų. Vardadieniai ir paprasti gimtadieniai dažniausiai tyliai atšvenčiami šeimoje, nukeliami į poilsio dienas po tikrojo gimtadienio. Per savo gimtadienį jūs galite gauti dovaną arba gėlių ir ryte kavos puodelis jums atnešamas į lovą. Švedijoje į gimtadienio šventę kviesti nėra priimta – giminaičiai ir draugai patys ateis jūsų pasveikinti, jei manys esant reikalinga. Man visada atrodė, kad tai labai nepatogus paprotys – nuo pat ryto nežinai, ko tikėtis, nes gali ateiti daugybė svečių, o gali ir niekas neateiti. Bet užtat gimtadieniui nesiruošiama taip, kaip pas mus – jei svečiai sugalvos ateiti ir pasveikinti, visiškai pakanka kavos ir saldaus kepinio arba net bandelės su cinamonais. Jei jūs vaišinate svečius tortu, paprastai po 20-ojo gimtadienio žvakučių ant torto nebūna. Kai kurie gimtadieniai būna ypatingi, nepanašūs į kitus, pavyzdžiui, nuo 15 metų vaikinai jau gali važinėti mopedu. Dažnai tokią dieną jubiliatui dovanojamas pirmasis mopedas. Ypatinga diena yra 18 metų sukaktis – būtent to amžiaus Švedijos pilietis tampa pilnamečiu. Jubiliejai (25, 30, 40 metų) neretai švenčiami plačiai ir su užmoju – kviečiami giminaičiai, draugai, kolegos ir kaimynai. Ypač iškilmingai švenčiamas penkiasdešimtmetis – artėjant šiai datai net mažai geriantys švedai prieš 2-3 metus pradeda po truputį parsivežti alkoholinių gėrimų – juk čia alkoholis toks brangus, kad jubiliejus labai brangiai neatsieitų. Jei kas nors neturi noro ar pinigų švęsti savo jubiliejų, tada priimta laikraštyje spausdinti tokį skelbimą: “Per savo gimtadienį esu išvažiavęs ir prašau nesveikinti. Margit Karlsson, Tving” arba: “Per savo gimtadienį aš su šeima būsiu kitame mieste. Erikas Danerklintas, Karlskrona”, arba “Draugiškai prašau neapsunkinti manęs sveikinimais per mano gimtadienį. Čerstinas Svenssonas, Fridlevstadas”. Kiekviename laikraščio numeryje galima rasti nuo 5 iki 25 tokių skelbimų. Bet kartais galima aptikti ir visiškai kitokio turinio skelbimų: “Hanso jubiliejų mes švenčiame Vaseno viloje gegužės 3 d. 17 val. Kviečiame visus giminaičius ir draugus. Prašome neiti sveikinti į namus. Ingrida ir Hansas Elmskug”. Daugelyje kontorų darbuotojai renka pinigus kolegos 50 metų jubiliejui paprastai tądien jam dovanoja gėlių ir butelį gero vyno arba gražią knygą, arba brangų gaminį iš stiklo. Jei šeimos finansinė padėtis leidžia, jubiliejui gali būti skirta kelių dienų egzotiška kelionė, pavyzdžiui, į Kanarų salas.

Krikštynos

Viduramžiais krikštynos vykdavo vien bažnyčiose, XVIII amžiuje turtingi miestiečiai krikštydavo vaikus namuose, vėliau šis paprotys paplito ir kaime. 1920-1930 metais vaikai neretai būdavo krikštijami tiesiog ligoninėje, dar prieš išrašant motiną su naujagimiu, bet šiandien vaikus vėl imta krikštyti bažnyčiose. Dauguma žmonių krikštija savo vaikus oficialioje Švedijos liuteronų bažnyčioje, ar kitose neformaliose religinėse bendrijose. Šiuolaikinėje Švedijoje vaikų krikštas savanoriškas dalykas, čia krikštijama maždaug trys ketvirtadaliai visų gimusių vaikų, nors reikia pažymėti, kad Švedijos bažnyčioje krikštijama vis rečiau: 1959 m. – 84,8% visų gimusių vaikų, o pastaraisiais metais šis skaičius siekė maždaug 75%. Švedijos bažnyčioje 1998 m.
-14-

buvo pakrikštyti 18 548 vaikai. Dabar krikštijant bažnyčioje vaikui vardas nesuteikiamas kaip būdavo anksčiau. Tėvai privalo pranešti vaiko vardą mokesčių inspekcijai per tris mėnesius nuo jo gimimo, o pakrikštyti jį galima vėliau. Švedų vaikai paprastai krikštijami bažnyčioje po sekmadienio mišių. Prieš ceremoniją vaikas apvelkamas ilgais marškinėliais, paprastai jie būna balti. Mažyliui dažniausiai įteikiamas žaislinis meškutis, sidabrinis šaukštelis, auksinis kryželis arba graži taupyklė.
Jei žmogus nėra pakrikštytas kūdikystėje, tai galima padaryti paauglystėje arba vėliau. Bendra taisyklė tokia: už vaikus iki 15 metų sprendžia tėvai, o vėliau reikia krikštijamojo sutikimo.

Kalėdos (Jul)

Be abejo, tai didžiausia ir mylimiausia šventė, švedų metų kulminacija. Žodis “jul” yra senesnis už mūsų krikščionišką šventę, jis turėjo iškilmių reikšmę dar nuo tų laikų, kai pagonys šventė žiemos saulėgrįžos šventę. Kai derlius jau buvo sudorotas, gyvuliai papjauti, žmonės turėdavo daug maisto produktų ir laisvo laiko. Su šia švente siejama labai daug papročių ir tradicijų.Viena labai sena švedų tradicija Kalėdų proga darbdaviai vaišina savo darbuotojus.

Kai kuriose firmose savo darbuotojams priimta dovanoti kalėdines dovanas – tai beveik visada rūkyta lašiša, gražiai supakuota į dėžutę ir perrišta juostele Švedijos pajūrio rajonuose dažnai dovanojama rūkytų ungurių.

Švedijoje Kalėdos – tai šventė, per kurią labiausiai perkamos ir dovanojamos dovanos.

Švedams Kalėdos – visų pirma šeimos šventė.

Žaisliukais papuošta eglutė įsitvirtino Švedijoje per Šv. Kalėdas tik XIX a. pabaigoje. Iki to laiko papuošta miško gražuolė puikuodavosi tik aristokratų šeimose ji čia atvykdavo iš Vokietijos, kur išpopuliarėjo dar XVII amžiuje. Istoriniai šaltiniai byloja, kad pirmoji Kalėdų eglutė Švedijoje pasirodė tik 1741 m. Vrede Sparre šeimoje Stura Sundbiu dvare Södermanlande – ji buvo papuošta ne mums įprastais eglutės žaisliukais, o riestainiais su šafranu. Kalėdų senis Švedijoje taip pat pasirodė tik XIX a. pabaigoje – jis taip pat buvo pasiskolintas iš Vokietijos (Nikolaus), ir iš Anglijos (Santa Klaus). Iki to laiko švedams pakakdavo “Kalėdų ožio” (“julbocken”) -žmogaus, vilkinčio žvėries kajlį ir dalijančio dovanas.

Per Kūčias nuo pat ryto puošiama eglutė, o maždaug antrą valandą virtuvėje padengiamas stalas-bufetas su šaltais užkandžiais. Kažkada seniai buvo manoma, kad toks stalas turi lūžti nuo tradicinių valgių, o šiandien jis atrodo kukliau. Tačiau Kalėdų kumpis, žinoma, visais laikais bus mėgiamiausių valgių sąraše.
Po pietų vaikai laukia, kada “jultomten”, švediškasi – Kalėdų senelis, atneš dovanų. Gavus dovanėlių, jomis pasidžiaugiama ir vakarop padengiamas didelis stalas, ant kurio galima rasti “julskinka” – specialiai paruošto Kalėdų kumpio, pirmiausia virto, o paskui – padengto garstyčiomis ir džiūvėsėliais ir apkepto orkaitėje, švediškos šaltienos, keptų dešrelių ir kiaulės šonkauliukų, pagal ypatingą receptą vytintos kalėdinės žuvies “lutfisk” (dauguma švedu jos nemėgsta), silkės su įvairiais padažais (garstyčių, česnakų, svogūnų, pomidorų – ji paprastai perkama jau paruošta, stikliniuose indeliuose), kelių rūšių karštos it šaltos dešros, mėsos kukulių, kelių rūšių kepenų pašteto, mišrainių iš burokėlių ir raudonųjų kopūstų, kelių rūšių sūrio, kartais senovinių Šv. Kalėdų patiekalų – virtų kiaulių kojelių ir ryžių košės su migdolais ir grietinėle. Pagal seną paprotį tokia košė padėdavusi sužinoti likimą: į ją reikėdavę įdėti vieną saldų, vieną kartų migdolą ir vieną smulkų pinigėlį. Buvo manoma, kad žmogus, kuriam teko saldus migdolas, bus laimingas visus metus, tam, kuris gaus kartų, gresia nemalonumai arba vienišio gyvenimas, o laimingasis, kuriam teko moneta, praturtės. Dabar Į Kalėdų košę dedama daug migdolų. Pasiturinčiose
-15-

šeimose ant stalo būna rūkyto ungurio, o pastaruoju metu priimta siūlyti ir marinuotos lašišos. Pietų Švedijoje kepami kvapnūs sausainiai “pepparkakor”. Švedai tiki, kad nuo jų tampama geresni. Alkoholio dedamas ant stalo prie šių valgių. Tai būna degtinė arba specialus Kalėdų alus, kartais glintveinas. Vaikai mielai geria savo “julmust” -tirštą ir saldų Kalėdų limonadą. Prie stalo tokią dieną kviečiami draugai ir giminaičiai, tą pačią dieną žmonės vieni kitiems dovanoja dovanas, kurios visada būna kruopščiai supakuotos ir su užrašais, kam ir nuo ko. Kartais jas įteikia Kalėdų Senelis, kurio vaidmenį paprastai atlieka “pasamdytas” draugas, kaimynas ar giminaitis. Stengiamasi, kad mažyliai nepažintų, jis ateina su maišu ant pečių, beldžiasi į duris, sveikinasi ir klausia: “Ar šiuose namuose yra klusnių vaikų?” Pastaruoju metu už nedidelę sumą (maždaug 200 kronų) galima pasikviesti Senelį – taip įvairių klubų ir susivienijimų (sporto, šokių, religinių ir kt.) nariai uždirba pinigų savo organizacijų veiklai.

Po Kūčių vakarienės kai kuriuose namuose pagal seną tradiciją visi valgiai iki ryto paliekami ant stalo – tam, kad mirusiųjų artimųjų sielos, atėjusios aplankyti šeimos, pajustų, kad čia jas prisimena.

Gruodžio 25-ąją dar nėra priimta eiti į svečius. Buvo paklausti, ką paprastai čia žmonės veikia pirmąją Kalėdų dieną. “Valgo!” – sekė atsakymas. Taigi pirmąją Šv. Kalėdų dieną nuo pat ryto be valgio, likusio iš vakar dienos, priimta ragauti kelių rūšių silkės su įvairiais padažais ir karštomis bulvėmis, o prie jų išgerti mažą stiklinaitę (ne daugiau!) degtinės.

Antroji Kalėdų diena švediškai vadinama “annandagen”, tą dieną ir prasideda šventė – galima linksmintis kiek širdis geidžia, lankyti draugus ir patiems priimti svečius.

“Valborgsmässoafton” – Valpurgijos diena

Šiandien Švedija – vienintelė Skandinavijos šalis, kurioje balandžio 30 d. priimta deginti laužus, sveikinti pavasarį ir ilgų šiltų dienų sugrįžimą. Ši šventė atėjo iš Vokietijos dar viduramžiais ir buvo pavadintas šventosios Valpurgijos (švediškai Valborg), katalikų Chandenchaimo vienuolyno motinėlės, gyvenusios VIII amžiuje, garbei. Ši diena švenčiama gegužės l d. Tačiau, kaip dažnai Švedijoje būna, švęsti pradedama jau vakare, šventės išvakarėse. Paprotys tą dieną deginti laužus taip pat kilęs iš Vokietijos, o kadangi dauguma Švedijos vokiečių gyveno Stokholme ir jo apylinkėse, būtent ten šis paprotys pirmiausia ir prigijo. Senovėje Vokietijos gyventojai tikėjo, kad jų raganos tą vakarą ant Bloksbergo kalno susirenka švęsti Valpurgijos nakties, ir stengėsi išvaikyti jas laužų liepsna. Apskritai ši tradicija yra pagoniškos prigimties – senovėje buvo manoma, kad būtent tą dieną baigiasi žiema ir prasideda pavasaris. Kai kuriose vietovėse vykdavo tikri spektakliai vienas žmogus, vilkintis žieminiais drabužiais ir vaizduojantis žiemą, kovėsi su kitu, apsirengusiu vasariškai, jo drabužiai papuošti gėlėmis jis buvo vadinamas “majgreve” – gegužės arba žaliasis grafas ir, žinoma, jis visada turėdavo nugalėti.

Kitą dieną, gegužės pirmąją, paprastai pirmą kartą j ganyklas išvarydavo gyvulius, todėl iš anksto reikėdavo išvaikyti visas piktąsias jėgas raganas, trolius, vaiduoklius ir grobuonis žvėris. Iš čia kilusi tradicija deginti laužus ir šokti aplink juos šv. Valpurgijos dienos išvakarėse. Laužo dūmai buvo atidžiai stebimi – jei jie krypdavo į šiaurę – lauk šalto pavasario, o jei į pietus šilto. Piktas dvasias išvaikyti prie laužų būdavo stengiamasi triukšmaujant – vaikai skambindavo karvių varpeliais, suaugusieji pūtė medinius ragelius ir dūdeles ir netgi šaudė iš nedidelių patrankų. Tą dieną būdavo leidžiama triukšmauti iki valiai, rėkauti ir kvatotis visa gerkle. Švedijos pietuose jaunimas buvo įpratęs “dainuoti gegužę” – vaikščioti su pintinėmis po namus ir dainuoti specialias dainas, pavyzdžiui, “Gegužė kaime”. Jei kokiuose nors namuose dainininkams už tai būdavo duodama dovanėlių (dažniausiai kiaušinių ir kitų
-16-

produktų), jie atsidėkodami pritvirtindavo prie tų namų žalių, ką tik išsiskleidusių šakelių, kurios būdavo vadinamos “maj”. Buvo manoma, kad tai atneš gerą derlių dosniems šeimininkams.

Mūsų laikais pavasarinės dainos ir pavasario sveikinimo kalbos prie laužų Šv. Valpurgijos dienos išvakarėse vėl tapo labai populiarios. Neretai prie šventinių laužų žinomi vietos politikai kreipiasi į susirinkusiuosius, koncertuoja chorai ir šokių kolektyvai. Universitetinių miestų aikštėse dainuoja studentų chorai. Aidi džiugios dainos apie pavasarį ir šviesią ateitį – ši sena tradicija, kuriai per 200 metų, atėjo iš Upsalos ir Lundo – dviejų žinomiausių Švedijos universitetinių miestų, kur nuo seno buvo priimta sveikinti pavasarį choro dainuojamomis dainomis ir triukšmingais studentų vakarais.

Birželio 6-oji – Švedijos tautos diena – “Sveriges Nationaldag”

Nors ir neįtikėtina, bet taip jau yra – savo nacionalinės šventės švedai beveik nešvenčia – tai būna įprasta darbo diena. Tačiau visoje šalyje tą dieną plevėsuoja tautinės vėliavos – 1523 m. birželio 6 d. Gustavas Vaza buvo išrinktas karaliumi, o 1809 metų birželio 6 d. priimtas įstatymas apie šiuolaikinę Švedijos valstybės valdymo formą.

Vasaros lygiadienio šventė (Midsommaren) arba Joninės.

Nuo neatmenamų laikų vasaros saulėgrįžos šventė švedams buvo ypatinga – juk jiems tai reiškia šios šalies neryškios ir puikios šiaurės vasaros grožio, saulės šviesos, gėlių ir žolynų, meilės ir jaunystės šventę. Švedijoje Joninės švenčiamos šeštadienį tarp birželio 20-osios ir 26-osios, ilgiausią vasaros dieną. Būstus, kiemus ir balkonus tą dieną priimta puošti gėlėmis ir žolynais. Šventė turi savo nepakartojamų simbolių, pavyzdžiui, vestuves parkuose, gėlių vainiko karalienės rinkimus, tautinius šokius, sniego baltumo merginų sukneles ir, žinoma, “majstång” – gegužės kartis arba “midsomm arstången” (žalias medis) – šventinė kryžiaus pavidalo kartis iš jaunų medelių, papuošta laukų gėlių girliandomis, prie jos skersinio iš abiejų pusių pritvirtinami du vainikai iš lauko gėlių, tarsi simbolizuojantys du vestuvinius žiedus. Europoje jau viduramžiais būta papročio pasitikti vasarą prie gegužės medžio. Dar Senovės Romoje, taip pat viduramžių Prancūzijoje ir Vokietijoje jis būdavo statomas per Gegužės pirmosios šventę. Švedijos miestuose gyveno daug vokiečių, kurie ir atsivežė savo papročių į naująją tėvynę. Tačiau su gegužės medžiu viskas buvo ne taip paprasta. Gegužės pirmąją šaltoje Skandinavijoje dar nepakakdavo gėlių ir žalumos, ir puošti karties nebuvo kuo. Taip europietiškas gegužės medis, patekęs į Švediją, tapo vasarvidžio šventės atributu. Iš pradžių jis būdavo keliamas tik miestuose, bet laikui bėgant tapo įprastu reiškiniu ir kaime iš pradžių ponų sodybose, kur būdavo rengiamos vasarvidžio šventės iškilmės darbuotojams ir šeimynykščiams. Ne paskutinį vaidmenį linksmybėse vaidina jaunimas.

-17-

Vėžiavimo sezono atidarymas, sūdytų strimelių šventė

Vėžiai mėnulio šviesoje, ungurys ir strimelė “su kvapeliu”. Vasaros pabaigoje švedai nekantriai laukia dviejų vakarėlių, skirtų dviem sezono skanėstams – vėžiams ir raugintoms strimelėms. Rugpjūčio antrąjį ketvirtadienį Švedijoje atidaromas vėžių sezonas (kräftskiva). Tai ne tik pati švediškiausia tradicija, kurią švedai, gyvenantys užsienyje, prisimena su tokiu pat ilgesiu kaip ir Kalėdų arba Joninių šventę, tai tiesiog unikali švedų tradicija. Jau rugpjūčio pradžioje dideliuose prekybos centruose pirkėjų dėmesį patraukia prekės su pavaizduotais vėžiais – popierinės lėkštės, staltiesėlės, prijuostės, stiklinės, taurelės ir žvakidės, peiliai ir šakutės, taip pat specialiai šiai progai parinktos linksmos užstalės dainos. Vėžių valgymo ritualas švedams – linksmas, triukšmingas ir palaidas vakarėlis be jokių ceremonijų, tada galima valgį imti rankomis, čepsėti ir čiulpsėti iš malonumo, čia leidžiama kvailioti, dainuoti užstalės dainas ir nemažai gerti, beje, tik stipriausių gėrimų. Švedai mėgsta kartoti, kad už kiekvieną suvalgytą vėžio žnyplę reikia išgerti po stiklinaitę šnapso. Paprastai vakarėlis vyksta gryname ore, dažnai sode ir šviečiant mėnuliui, o norint reginiams suteikti žaismingumo, aplink prikabinėjama spalvotų popierinių žibintuvėlių, svečiams išdalijamos margos popierinės kepuraitės, didžiulės ryškios popierinės prijuostės ir servetėlės, specialiai pagamintos tokiam vakarėliui – juose nupiešti raudoni vėžiai, oranžinės saulės ir gėlės. Be tradicinio valgio – virtų vėžių – ant stalo esti sūrio, margarino, duonos arba nesaldžių sausainių.

Švediškam žodžiui “Surstromming” sunku parinkti pakankamai tikslų atitikmenį, bet jį galima išversti kaip rauginta, rūgšti ar net sugedusi, surūgusi strimelė, – kulinaro specialybė, kažkada buvusi tipiška Švedijos šiaurinei daliai, bet šiandien išpopuliarėjusi visuose šalies regionuose. Metų premjera vyksta kasmet rugpjūčio trečiąjį ketvirtadienį – juk strimelių rauginimo procesas vyksta ilgai, strimelė turi būti gerai išlaikyta, “pribrendusi”. Štai kodėl šventės taip ilgai tenka laukti. Daugelis švedų sako, kad toks skanėstas skirtas tik tikriems mėgėjams ir, tiesiai sakant, didesnės smarvės per visą gyvenimą jiems uostyti nėra tekę. O ir laikraščiuose nesigėdima jos pavadinti “smirdančia žuvyte”. Bet raugintų strimelių mėgėjai laiko jas tokiu pat jaudinančiu ir efektingu skanėstu, kokios yra krevetės, vėžiai ar krabai. Šiandien strimelės rauginamos keliose Botnijos įlankos salose. Tai tipiškas pavyzdys, kaip produktas, kuris anksčiau buvo vargšų maistas ir padėjo išgyventi.

Pietinė Švedijos dalis garsėja unguriais.

-18-

Pomėgiai, laisvalaikis

Laisvalaikis

Ką švedai veikia laisvalaikiu? Vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės klausosi muzikos – vyrai dažniau nei moterys – skaito spaudą, remontuoja mašinas ar namus, sportuoja arba žiūri sporto laidas per televiziją. Užtat moterys daug dažniau užsiima rankdarbiais, rašo dienoraštį, laiškus, eina į bažnyčią (bent jau kartą per metus), lanko meno parodas, muziejus ir įvairius būrelius. Brandaus amžiaus sulaukę ir pagyvenę žmonės mėgsta dirbti sode, taip pat vaikščioti po mišką, prie ežero, parke, beje, moterys labiau nei vyrai. Taip leisti laiką 16-24 metų jaunimas nelabai mėgsta – vaikinai ir merginos mėgsta klausytis muzikos, eiti į kiną ir diskotekas, kavines ir alaus barus, sportuoti arba stebėti sporto varžybas. Tam, kad galėtum kopti į kalnus, reikia gero fizinio pasirengimo. Tikriausiai todėl per metus kalnuose pabūna tik 9% 16-74 metų švedų. Tačiau 75% šios amžiaus grupės gyventojų maudosi bent jau vieną kartą per sezoną, 90% jaunimo nuo 16 iki 24 m. ir 10% pagyvenusių žmonių nuo 65 iki 74 metų plaukioja ir maudosi atviruose vandens telkiniuose.

Sportas: mėgėjai ir profesionalai

Nuo seno gerai žinoma, kad švedų sporto tradicijos susiklostė dar vikingų epochoje. Sagose pasakojama apie senovės didvyrių žygdarbius, kartu nepamirštama paminėti ir jų sportinių laimėjimų. Tiesa, tais senais laikais buvo varžomasi įvairiai: vieni “griebdavo jautį už ragų”, kiti ant pečių nešiodavo laivų stiebus, treti bėgdavo lenkčių arba šaudydavo iš lanko. Tačiau jau tada butą ir komandinių sporto rūšių, pavyzdžiui, “knatleikr”, gana žiaurus žaidimas su medinėmis lazdomis ir kamuoliu – panašus į rusišką muštuką, kanadišką ledo ritulį ir amerikietišką futbolą.

Švedų gimnastikos tėvas Peras Henrikas Lingas (1776-1839) – poetas, dramaturgas ir fechtavimo mokytojas, kurio tikslas – sukurti kūno kultūros sistemą, padedančią ugdyti harmoningą asmenybę. Lingas buvo patriotas, jis tikėjosi, kad jo sistema padės švedams įgyti savo protėvių jėgos ir valios bei grąžinti šaliai jos buvusią šlovę. Dar 1813 m. Lingas įkūrė Stokholme Centrinį gimnastikos institutą – pirmąją Švedijos aukštąją mokyklą, kuri ruošė gimnastikos mokytojus armijai ir mokyklai.

Populiarumu šalyje ir užsienyje su švedų ledo ritulininkais (Biorjė Salmingas, Peteris Forsbergas, Matsas Sundinas) gali varžytis nebent teniso žvaigždės Bjornas Borgas, Matsas Vilanderis, Stefanas Edbergas, skirtingu laiku tapę “Didžiojo šalmo” turnyrų nugalėtojais ir atsidūrę geriausių pasaulio tenisininkų sąrašų pradžioje. Tarp praeities ir nūdienos žvaigždžių – slidininkai Gudė Svanas ir Tumas Vasberg, slalomo atstovai Ingemaras Stenmarkas ir Pernila Viberg, lengvaatlečiai Patrikas Šiobergas ir buvusi Rusijos atstovė lengvaatletė Liudmila Enkvist, 1996 m. Švedija iškovojusi pirmąjį olimpinį aukso medalį, taip pat daug Švedijos futbolininkų, pasižymėjusių pasaulyje dvidešimtojo amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje -Tumas Raveli, Tumas Brulin, Martin Dalin ir kiti.

Švedai ne tik aistringai serga už savo numylėtinius, bet ir patys aktyviai sportuoja. Populiariausi sportiniai žaidimai Švedijoje yra futbolas, ledo riedulys salėje (innebandy), krepšinis. Pavieniai sportininkai pirmenybę teikia bėgimui ristele, atletinei gimnastikai, aerobikai ir golfui, kuris Švedijos Karalystėje toli gražu nepriklauso milijonierių užsiėmimui, tai yra pramoga, prieinama beveik kiekvienam norinčiam. Jaunimas mėgsta Rytų kovos menus ir žirgų sportą, beje, tai daugiausia jaunų merginų užsiėmimas..
-19-

“Vazaloppet”, didžiausios pasaulinės slidinėjimo pirmenybės, vyksta kovo pirmąjį sekmadienį. Šios slidinėjimo varžybos organizuojamos karaliaus Gustavo Vazos pabėgimui į Norvegiją 1521 m. atminti.

Stokholmo maratonas vyksta birželio pradžioje, jame dalyvauja maždaug 12 000 bėgikų. Net žinomi Švedijos sportininkai, gyvenantys toli užsienyje, pavyzdžiui, JAV, specialiai atvažiuoja, kad galėtų Stokholmo gatvėse parungtyniauti su politikais ir dideliais viršininkais.

Motala miestelyje paskutinį savaitgalį prieš Jonines vyksta “Vatternrundan” dviračių varžybos aplink Veterno ežerą – antrąjį pagal dydį Švedijoje.

Tauta, mylinti gamtą

Švedai dažnai stebina užsieniečius tuo, kad gali visą dieną klajoti po mišką arba valandų valandas sėdėti su meškere ant ežero kranto visiškai vieni – imigrantai mano, kad tai tipiškas švedų bruožas. O šie atsikerta, kad gamta padedanti jiems atgauti fizines ir dvasines jėgas, kurių reikia kasdienėms problemoms spręsti. Populiarus būdas praleisti savaitgalį – išvažiuoti su visa šeima prie jūros ar upės. Švedai nepraleidžia nė vienos giedros minutės per savo trumpą šiaurės krašto vasarą ir skuba pasisotinti visais jos teikiamais malonumais. Jei vasara neduokdie pasitaiko lietinga, visa šalis dūsauja ir skundžiasi dėl ištikusios nelaimės, o šaltas oras tampa svarbiausia tema per televizijos žinias, beje, ne vien tada, kai dera kalbėti apie orus.

Šiandien Švedija yra viena ekologiškai švariausių pasaulio šalių. Stokholmo centre gaudomos lašišos, o Švedijos sostinės meras demonstratyviai pasisemia vandens iš Melareno ežero netoli rotušės ir garbios publikos akivaizdoje išgeria. Švaria aplinka aiškinama ilga gyvenimo trukmė Švedijoje.

Prieš neekologišką elgesį čia imamasi griežtų finansinių sankcijų. Ekologinę madą diktuoja ir pats vartotojas, kuris atsisako pirkti įmonių, teršiančių gamtą, produkciją. Švedijos kompanijoms yra sudarytos tokios sąlygos, kad jos investuoja nemažai lėšų į gamtos apsaugos technologijas ir įrenginius.

Žūklė

Švedijoje yra tūkstančiai ežerų ir upių – tai tiesiog kabliuko ir meškerės entuziastų aukso kasyklos.
Kokios žuvys populiariausios? Pirmiausia strimelė, čia ji dar vadinama Baltijos silke ir gaudoma balandžio ir gegužės mėnesiais. Švedai šią žuvį valgo visai ne taip kaip lietuviai: strimelės filė pamirkoma plaktame kiaušinyje, apvoliojama džiūvėsėliuose su prieskoniais ir kepama. O paskui su smulkiai supjaustytomis petražolėmis dedama ant šviežios baltos duonos riekelių – labai skanu! Dar švedai mėgsta lydekas, menkes ir plekšnes. Baltijos lašišos ir unguriai (švediška žuvis!) laikomi skanėstais, o štai Kanados lašiša – pigiausia jūros gelmių dovana. Dideliu skanėstu laikomas ir sterkas – jis plaukioja

-20-

tik kai kuriuose Švedijos šiaurinės dalies ežeruose ir jo paragauti galima tik prabangiausiuose restoranuose, o karšis čia mažai žinoma žuvis.

Gegužės pirmosiomis dienomis, praėjus trims dienoms po to, kai Chettelven (Hattalven) upė išneša ledus, netoli Niukruppos kaimo žūklės entuziastų namuose telefonai įkaista iki baltumo – visi žino, kad atplaukė stintos! Tas smulkias sidabraspalves žuvytes žmonės gaudo naktimis, o joms privilioti valčių priekinėje dalyje dega fakelai. Naktį sugaunama po 80-120 kg stintų. Sis senas paprotys taip pat yra tikras pavasario ženklas.

Grybai ir uogos

Visiškai neperdedant galima sakyti, kad Švedija yra tikras mėgėjų grybauti ir uogauti rojus. Ir ne tik todėl, kad čia labai daug miškų, o įstatymai leidžia grybauti, uogauti, skinti gėles ir rinkti vaistažoles visose privačiose miškų valdose. Mat Švedijoje grybauja tik tikrieji mėgėjai, kurių nėra daug. Daugiausia gyventojų arba bijo grybus rinkti apskritai, arba renka kurią nors jiems gerai žinomą rūšį – dažniausiai voveraites – jas visi pažįsta. Beje, grybai laikomi karvių maistu, švedai jų mažai naudoja.

Skirtingai nei lietuviai švedai beveik negamina iš grybų specialių valgių, pavyzdžiui, sriubos ar grybų kepsnių. Dar rečiau čia grybai sūdomi ar marinuojami. Nepjaustytos voveraitės kepamos ir patiekiamos kaip papildomas garnyras prie mėsos kartu su bulvėmis ir salotomis, arba jų dedama į padažą prie mėsos, vištienos ar žuvies patiekalų. Truputį padžiovintos, o paskui su sviestu keptos pilkšvai rusvosios voveraitės (“trattkantarell”) patiekiamos ant gruzdintuvėje padžiovintos duonos riekutės kaip prabangus karštas užkandis.

Iš uogų populiariausios mėlynės, gervuogės ir bruknės – iš jų dažniausiai gaminamas džemas vapliams ir blyneliams, tortams.

Dainos ir šokiai

Švedai – dainuojanti tauta, ir reta šventė ar vaišės čia vyksta be dainų. Pagal mėgėjiškų chorų skaičių (vienam gyventojui) Švedija lenkia daugumą Europos šalių. Kur dainos, ten ir šokiai, o Švedijos Karalystėje šoka visi – senas ir jaunas ir visus šokius – nuo liaudiškos polkos iki rokenrolo..

Naminiai gyvūnai

Švedų santūrumas ir šiai šaliai būdingas žmonių izoliuotumas yra vienas atsakymas į klausimą, kodėl čia tiek daug keturkojų žmogaus draugų. Švedai laiko iš viso maždaug 3,2 milijono naminių gyvūnų. Pirmoje vietoje, be abejo, – katės (1,2 milijono), antroje – šunys (0,8 milijono). Ir vieni, ir kiti lydi žmogų jau 15 tūkstančių metų. Paskaičiuota, kad kačių ir šunų savininkai kasmet perka savo augintiniams ėdalo už 2,2 milijardo kronų, o smėlis kačių tualetams švedams kasmet atsieina 60 milijonų kronų.

Šunys – dideli švedų numylėtiniai. Neretai šeima laiko du ar net tris keturkojus. Maždaug kas trečias švedas, dėdamas į laikraščių pažinčių skyrelius skelbimus, tarp savo interesų būtinai nurodys “gyvūnai” (paprastai turimi galvoje žirgai, šunys ir katės) arba parašys: “Pomėgis – mano šuo”. Kartais net pasitaiko tokių: “Noriu sutikti moterį, kuri mėgsta vaikščioti po mišką, nes turiu šunį”. Kartais neturintieji šuns švedai jį “skolinasi” iš pažįstamų, pavyzdžiui, vienam vakarui ar poilsio dienai, kad nesijaustų tokie vieniši.
-21-

Virtuvės paslaptys
Tradicinė švedų virtuvė nepasižymi didele įvairove ir mažai žinoma kitose pasaulio šalyse. Amžių amžius švedai skurdo ir, įsižiūrėjus į tipišką Švedijos virtuvę, galima pastebėti, kad ją kūrė neturtingi žmonės, šiaurės klimato sąlygomis dirbę sunkų fizinį darbą. Tradiciniai švedų patiekalai gaminami iš paprasčiausių produktų, kurių visada yra po ranka – kiaulienos, silkės, kopūstų, žirnių, bulvių, miltų. Daugelio tipiškų švedų valgių istorija siekia tuos laikus, kai šeimoje buvo tik vienas katilas, kuriame virdavo mėsą, daržoves ir šakniavaisius. Kai kurie švedų valgiai panašūs į lietuvių, pavyzdžiui, “kaldomar” – ne kas kita kaip visiems gerai žinomi kopūstiniai balandėliai, o “kroppkakor” labai primena mūsų cepelinus su mėsa, tik švedai juos daro apskritus, įdaro ne malta, o smulkiai pjaustyta kiauliena ir valgo ne su grietinės padažu, o su bruknių džemu. Švedai mėgsta ir strimeles, keptas su petražolėmis (čia jos vadinamos Baltijos silkėmis) ir žirnių sriubą su kiauliena ir paprastus blynus su uogiene arba obuolių ar mėsos įdaru, ir bulvinius blynus, tik čia bulvės tarkuojamos ne smulkia, o stambia tarka. Švedijos virtuvėje labai dažnai naudojamas mėsos faršas – iš jo gaminama daug, ypač vaikų, mėgstamų patiekalų: mėsos kukuliai (kottbullar) su bruknių uogiene, mėsos apkepas, padažas iš mėsos faršo (kottfarssas) ir, žinoma, mėsainius.
Socialinė rūpyba

Sveikatos priežiūra ir socialinė rūpyba yra visuomeninio sektoriaus dalis, todėl jas finansuoja valstybinio socialinio draudimo sistema. Sveikatos priežiūrai – tiek stacionarinei, tiek ambulatorinei — vadovauja 20 apskričių tarybų, du sveikatos priežiūros regionai ir viena didelė savivaldybė. Už socialinės rūpybos paslaugas pirmiausia atsakingos savivaldybės. Visi Švedijos gyventojai yra apdrausti valstybiniu sveikatos draudimu. Jeigu žmogus suserga arba turi likti namuose ir prižiūrėti susirgusius vaikus, jis/ji gauna apmokestinamą dienos pašalpą, kuri sudaro 80% prarastų pajamų. Ligonis turi susimokėti už gydytojo konsultaciją ir išrašytus vaistus. Yra nustatyta maksimali 900 SEK suma už gydymą ir 1300 SEK suma už vaistus. Jeigu šios sumos viršijamos, už gydymą ir vaistus mokėti nebereikia. Tokiais atvejais apskričių tarybos kartu su sveikatos draudimo sistema apmoka didžiąją dalį hospitalizacijos kaštų ir užmoka laboratorijoms už tyrimus. Už išrašytus vaistus finansiškai atsakingos apskričių tarybos. Valstybinis sveikatos draudimas apmoka ir didžiąją dalį užmokesčio už privačių gydytojų paslaugas poliklinikose. 1999 metais buvo priimtos naujos stomatologinės priežiūros taisyklės. Jų tikslas – visų pirma užtikrinti, kad būtų patenkinti pagrindinės ir profilaktinės dantų priežiūros poreikis. Dabar pacientas moka stomatologo nustatytą kainą, iš kurios atimama valstybės subsidija. Subsidijos dydis priklauso nuo suteiktų paslaugų. Gimus kūdikiui, tėvai turi teisę į iš viso 15 mėnesių apmokamas atostogas, kurias gali pasidalinti tarpusavyje ir išnaudoti bet kuriuo metu iki vaiko aštuntojo gimtadienio. Vienas mėnuo yra skirtas specialiai tėvui. Šis mėnuo prarandamas, jeigu tėvas jo neišnaudoja. Taipogi iki vaiko 16 gimtadienio tėvai gauna neapmokestinamas vaiko pašalpas, kurios yra visiems vienodos. Vaikai, kurie toliau tęsia savo mokslą, turi teisę į studijų pašalpas. Universitetų studentams daugiausia suteikiamos grąžintinos paskolos. Savivaldybės rūpinasi vaikų dienos priežiūra ir popamokine veikla už subsidijuojamas kainas. Valstybinė darbinių traumų draudimo sistema apmoka visus sveikatos priežiūros kaštus, susijusius su nelaimingais atsitikimais darbe. Dauguma Švedijos gyventojų yra apsidraudę nuo nedarbo per savo profesines sąjungas, o dirbantieji, kurie neturi tokio draudimo, gali gauti mažesnes pinigines pašalpas iš valstybės.

Naudota literatūra:

1. M. Kulčinskaja “Švedija. Mitai ir tikrovė” 2002m.
2. “Lietuviškoji tarybinė enciklopedija” 1983m.
3. Internetas (nuotraukoms)

Leave a Comment