Švedija

ŠVEDIJA

Bendri duomenys

Plotas – 450000 km2
Gyventojai – 8946193 gyv.
Valdymo forma – konstitucinė karalystė
Valstybinė kalba – švedų
Tikėjimas – Evangelikų Liuteronų
Piniginis vienetas – Švedijos krona
Sostinė – Stokholmas (1,4 mln. gyv.)
Gyventojų ūkinė veikla: žemės ūkis – 3%, pramonė – 34%, aptarnavimo sfera –
63%

Švedija – mūsų kaimynė Baltijos jūros vakariniame krante. Tai
didžiausia Šiaurės Europos ir trečia po Prancūzijos ir Ispanijos Europos
šalis, bet gyventojų skaičiumi ji tik šešiolikta. Iš šiaurės į pietus
Švedija nutįsusi beveik 1600 km. Švedijos jūrų siena 7000 km ilgio ir
ilgesnė nei sausumos. Pietuose 4 km pločio Eresūno sąsiauris skiria šią
šalį nuo Danijos.

Švedija padalyta į 24 administracines sritis – lenus, bet ją sudaro
trys istorinės-geografinės dalys:

1) pietinė – Jotlandas,

2) vidurinė – Sveatlandas,

3) šiaurinė – Norlandas, kuris apima 3/8 krašto ploto.

Švedija randasi šiaurės Europoje ir užima Skandinavijos pusiasalio
Rytinę dalį. Jos kaimynai vakaruose – Norvegija, o šiaurės rytuose –
Suomija. Botnijos įlanka yra Švedijos rytuose, Baltijos jūra skalauja
pietinius Švedijos krantus, Kategatas, Zundas ir Skagerakas –
pietvakariuose. Švedijai taip pat priklauso keletas salų Baltijos jūroje.
Didžiausios – Gotlandas ir Olandas.

Švedijos sostinė – Stokholmas. Jis taip pat ir didžiausias šalies
miestas.

2000 metų liepą Švedija ir Danija susijungė 10 mylių (16 km) ilgio
tiltu ir tuneliu tarp Kopenhagos (Danijos sostinė) ir Malmės miesto, kuris
yra trečias pagal dydį Švedijos miestas.

Žemėlapis

Vėliava

Gyventojai

Apie 96 % šalies gyyventojų yra švedai. Švedų kalba priklauso germanų
kalbų grupei. Prie Suomijos sienos gyvena apie 30000 suomių, o Laplandijoje
– apie 15000 senųjų šiaurės gyventojų – samų. Didžioji krašto gyventojų
dalis išpažįsta liuteronybę.

Švedija – užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje pagal žmonių gyvenimo
trukmę (78 metai). Gyventojų tankumas krašte labai nevienodas. Laplandijoje
1 km2 gy

yvena vos vienas žmogus, o Skonėje – daugiau kaip 100. Apie 83 %
žmonių gyvena miestuose, o Stokholme, Gėteborge, Malmėje ir jų
priemiesčiuose telkiasi trečdalis krašto gyventojų.

Pagrindinės etninės rasės yra baltieji – 88%; Samiai, suomiai, danai,
norvegai, jugoslavai, graikai, turkai ir kt. Emigrantai – 12%. Raštingų
gyventojų sudaro 99%.

Nedarbo lygis Švedijoje siekia 6,3 % plius apie 5 % tų gyventojų,
kurie praeina apmokymo programas (1998 m. duomenys). Darbingų žmonių sudaro
apie 4,552 mln. gyv., iš kurių 38,3% dirba visuomeninių-socialinių paslaugų
sferoje, 21,2% – kalnakasyboje ir gamybos pramonėje, 14,1% – komercijoje,
maitinimo sferoje, 9% – bankininkystėje ir draudime, 7,2% – ryšių sferoje,
7% – statybose, 3,2% – žemės ūkyje, žvejyboje ir miškininkystėje.

Kaime vyrauja didelės sodybos-fermos. Švedai mėgsta pieną ir pieno
produktus, valgo daug keptos mėsos ir žuvies, ruginius paplotėlius
(knekebriodus). Keletas labai pikantiškų patiekalų:

– višta, kepta molyje,

– alaus sriuba,

– žuvies pyragas,

– marinuotas kiškis ir t.t.

Kavą švedai geria 5-6 kartus per dieną. Populiariausios sporto šakos –
ledo ritulys, futbolas, slidinėjimas, orientacijos sportas.

Populiariausios šventės Švedijoje yra Švv.Kalėdos ir Joninės. Birželio
6-oji – Švedijos vėliavos diena – valstybinė šventė.

Nemažai švedų išgarsėjo visame pasaulyje: gamtininkas K.Linėjus,
fizikas A.Celsijus, dinamito išradėjas ir Nobelio premijos steigėjas
A.Nobelis, skulptorius K.Milesas, režisierius I Bergmanas, rašytoja
A.Lindgren ir daugelis kitų.

Valdymas

Oficialiai Švedija vadinama Švedijos karalyste, konstitucine
monarchija.

Nuo 1809 iki 1975 m. karalius buvo valstybės galva, tačiau jis
neturėjo daug galios. Pirmasis Švedijos karalius buvo Olaf Skötthomung, jis
buvo baptistas.

Dabartinis valdovas yra karalius Karlas XVI Gustafás (Carl Gustaf)
(1973).

Ekonominis suklestėjimas, paremtas neutralia politika, leido Švedijai
kartu su Norvegija tapti pionieriais sveikatos, darbo apsaugos ir
gyvenamojo būsto aprūpinimo programų sukūrime. 4

44 Socialistų vyriausybės
valdymo metai pasibaigė 1976 m. į valdžią atėjus konservatorių koalicijai.
Po 1982 m. rinkimų Socialistai vėl grįžo į valdžią. Tačiau po 1986 m.
vasario 28 d. Ministro Pirmininko Olof Palme nužudymo Švedija buvo tiesiog
priblokšta. Palme’s Socialistų vidaus politika buvo tęsiama jo įpėdinio
Ingvar’o Carlsson’o.

1991 m. rinkimus laimėjo nauja koalicija iš keturių konservatyvių
partijų. Ji įsipareigojo sumažinti mokesčius ir toliau kelti socialinio
aprūpinimo gerovę, tačiau nekeisti Švedijos neutralios užsienio politikos.
Pirmuoju ministru pirmininku tapo Goranas Personas (Göran Persson) (1994).
1994 m. rugsėjo mėn. Socialistai Demokratai vėl iškilo po 3 metų pertraukos
kaip opozicinė partija.

Istorinė praeitis

Dabartinės Švedijos teritorijoje žmonės apsigyveno IX-VIII
tūkstantmetyje pr.m.e. Gyventojai vertėsi medžiokle ir žvejyba. III
tūkst.pr.m.e. paplito gyvulininkystė ir žemdirbystė. II tūkstantmetyje
pr.m.e. į šalį įsiveržė gyvulių augintojų gentys. Jos pavergė vietos
gyventojus. Pirmaisiais mūsų eros amžiais čia apsigyveno šiaurės germanų
gentys svionai ir gautai.

Švedijos vardas pirmą kartą paminėtas Tacito užrašuose vėlyvajame I
amžiuje. Remiantis užrašais, valstybės karalius buvo įžymus tuo, kad buvo
labai greitas.

I tūkstantmečio pabaigoje – apie VIII a. pab. Europos gyventojai
kentėjo nuo plėšikų, niokojančių pagonių normanų antpuolių. Normanai –
žmonės iš šiaurės – dabartinių švedų, danų, norvegų protėviai. Europoje jie
vadinami tiesiog švedais arba danais. Jie patys save vadino vikingais.

Pirmą kartą vikingų laivai 787 m. pasirodė prie Didžiosios Britanijos
krantų. Greitai apie juos sužinojo ir kitų Europos tautų gyventojai.
Anglijoje ir Airijoje vikingai įkūrė kolonijas. Niekas nebuvo apsaugotas
nuo vikingų antpuolių. Ginkluoti kovos kirviais, kalavijais, ietimis,
lankais ir s

skydais, jie puldinėjo kaimus, miestus. Ypač nukentėdavo
vienuolynai, kuriuose tuo metu buvo sukaupta nemažai turto. Jie grobdavo
viską: metalo dirbinius, įrankius, vyno statines ir net žmones, kuriuos
vėliau parduodavo. Vikingai plaukiodavo jūros pakrantėmis, upėmis ir
siaubdavo aptiktas gyvenvietes. Į žygius dažnai traukdavo kelios dešimtys
laivų, kurių kiekviename būdavo 40-60 karių įgula.

Baltų žemėse Švedai buvo dažni svečiai. Apie tai liudija archeologų
randamos Bizantijos ir arabų šalių monetos, jų strėlių antgaliai.
Puldinėjimai baigėsi apie XII a.

Apie 1400 m. buvo bandyta sujungti Švediją, Norvegiją ir Daniją į
vieną karalystę, tačiau šis valdymas – tai tik skausmingi kivirčai tarp
danų ir švedų.

1520 m. Danijos karalius Christianas II įveikė Švediją ir “Stokholmo
kraujo maudynėse” vadovaujančioms Švedijos personoms įvykdė mirties bausmę.
Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė stipri nepriklausoma
valstybė. Gustavas Vasa (1523-1560) nuvertė Danų valdžią ir suformavo
Švedijos valstybę.

XVI-XVII a. Švedija veržėsi ir į rytines Baltijos pakrantes.
Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliais siejo
giminystės ryšiai, tačiau švedai buvo kelis kartus Lietuvą ir dalį jos
teritorijos užkariavę.

Svarbią rolę Švedija žaidė antrame periode (1630-1635) trisdešimties
metų kare (1618-1648). Pagal Vestfalijos sutartį (1648) Švedija įsigijo
vakarų Pomeraniją ir kelias kaimynines teritorijas prie Baltijos jūros.

Pagal 1655 m. Kėdainių sutartį Švedijai atiteko Žemaitija, Užnemunės,
Kauno ir Ukmergės apskritys. Po 1700-1721 m. Šiaurės karo švedai buvo
išvyti iš Lietuvos.

Nuo 1814 m. Švedija nė karto nekariavo, skelbė neutraliteto politiką
ir jos laikėsi.

1994 m. gyventojų referendumo metu buvo pritarta Švedijos stojimui į
Europos sąjungą. Tačiau 1997 m. Š
Švedija pareiškė, kad nenaudos euro
(Europos sąjungos piniginio vieneto), kuris pasirodė 1999 m.

Klimatas

Švedijos klimatas – vidutinių platumų pereinamasis iš jūrinio į
žemyninį. Švedijos klimatą formuoja šiltos, drėgnos Atlanto ir šaltos bei
sausos atkeliaujančios iš šiaurės oro masės. Krašto šiaurės vakarų daliai,
atitvertai nuo Atlanto Skandinavijos kalnų, būdingas atšiauresnis žemyninis
klimatas: ilgos šaltos žiemos ir trumpos vėsios vasaros. Vidutinė sausio
mėnesio temperatūra – -100, o už Poliaračio – -140. Vasarą – +14+160.

Kritulių, daugiausia sniego, iškrenta 400-600 mm. Tik Skandinavijos
kalnų šlaituose iškrenta daugiau – iki 1000 mm. Sniegas šalies šiaurėje
išsilaiko apie 7 mėnesius.

Pietų Švedija, atvira oro masėms, yra jūrinio klimato kraštas. Žiema
ten trumpa ir šilta. Sausio mėnesio temperatūros vidurkis apie 00. Vasaros
vėsios, vidutinė liepos mėnesio temperatūra apie +170. Iškrinta apie 700-
900 mm kritulių.

Atvykėliui į šalį švedai kartoja priežodį: “ Švedijai Dievas nieko
nepagailėjo, tik pamiršo gerą orą”.

Kraštovaizdis, iškasenos

Švedija – tai kalvų ir spygliuočių miškų šalis. Nuo Skandinavijos
kalnų į Baltijos jūrą teka sraunios ir vandeningos upės. Daugelis jų kerta
daugybę didelių ir mažesnių ežerų.

Beveik 4/5 teritorijos plyti mažesniame kaip 400 m aukštyje.
Vakarinėje Švedijos dalyje yra Skandinavijos kalnai, kurių aukščiausios
viršūnės iškilusios per 200 m. Jas dengia daugiamečiai sniegynai ir
nedideli ledynai.

Nuo kalnų Botnijos įlankos link žemėja Norlando plokščiakalnis,
apimantis beveik pusę krašto ploto. Jo aukštis – 200-800 m. Plokščiakalnis
suskaidytas gilių lūžių, siaurų ilgų ežerų ir upių slėnių.

Skonės pusiasalyje pietų Švedijoje yra Smolando aukštuma, o labiau į
pietus driekiasi lygumos. Pietų Švedijos kraštovaizdis labai primena
Baltijos aukštumas ir vidurio Lietuvos lygumas.

Švedijos pajūriui būdinga daugybė šcherų – mažučių salų ir uolų,
stūksančių netoli kranto. Pietinėje krašto dalyje yra daug įlankėlių,
paplūdimių, kopų.

Geologiniu požiūriu didžioji Švedijos dalis įeina į Baltijos skydą,
kurį sudaro aukštoje temperatūroje susiformavusios kristalinės uolienos –
granitai ir gneisai. Tik pietinį šalies pakraštį kitados buvo apsėmusi
jūra, dengė nuosėdinės uolienos. Didelį poveikį paviršiaus formavimuisi
turėjo Skandinavijos apledėjimas. Slinkdamas storas ledas įspaudė paviršių,
išarė ežerų įdubas, nulygino kalnų viršūnes, nugludino iškilimus,
paversdamas juos “avinų kaktomis”.

Šiais laikais Botnijos įlankos šiaurinė dalis kyla. Per šimtmetį ji
išnyra iš vandens maždaug 1,5 m.

Švedijos gelmėse gausu metalų rūdų, bet jose labai menkos mineralinio
kuro atsargos. Geležies rūdos telkiniais, jos koncentracija ir esamu metalo
kiekiu Švedija – viena turtingiausių pasaulyje. Didžiausios geležies
atsargos (4/5 telkinių) yra už poliarinio rato, Laplandijoje. Daug vario
telkinių Norlande. Šalyje yra nikelio, cinko, alavo, švino, mažiau mangano,
molibdeno, sidabro, aukso. Uranas sudaro 1/6 – 1/5 pasaulio atsargų.
Švedija eksploatuoja ir eksportuoja daug statybinių medžiagų, ypač granito.

Vidaus vandenys

Dėl palyginti tolygaus kritulių pasiskirstymo per metus, drėgmės
pertekliaus Švedijoje susidarė tankus upių tinklas. Upės, maitinamos sniego
ir lietaus vandens, vandeningos visus metus. Vandeningiausios jų teka nuo
Skandinavijos kalnų į Botnijos įlanką: umeelvenas (460 km ilgio),
Luleelvenas Kolikselvenas (450 km ilgio). Ilgiausia upė – Dalelvenas (520
km).

Dauguma upių sraunios, slenkstėtos, jose gausu krioklių. Pagal
hidroelektrinių pagaminamą energiją (80 mlrd, kWh per metus) Švedijai
priklauso antra vieta Europoje.

Ežerai užima apie 9 % krašto ploto. Jie ypač būdingi vidurio Švedijos
kraštovaizdžiui. Iš didžiųjų ežerų minėtinas Venernas (5585 km2), vienas
didžiausių Europoje.

Dirvožemis, augalija, gyvūnija

Norlande vyrauja jauriniai, Svealande – velėniniai jauriniai
dirvožemiai, o Jotalande – miškų rudažemiai. Šie treji derlingiausi visoje
Skandinavijoje. Šiaurėje apie 15 % krašto ploto užima tundra. Ji išplitusi
Laplandijoje ir Skandinavijos kalnuose. Tundroje auga samanos, kerpės,
keružiai berželiai ir kadagiai, o trumpą vasarą ją ryškiai nuspalvina
gausiai žydinčios žolės. Apie 14 % teritorijos yra pelkės.

Miškai – pagrindinis Švedijos augalijos tipas. Jais apaugę daugiau
kaip pusė šalies ploto. Į šiaurę nuo 60-61o lygiagretės vyrauja spygliuočių
miškai: eglynai ir pušynai. Į pietus nuo tos ribos spygliuočius laipsniškai
keičia mišrieji miškai: daugėja beržų, drebulių, liepų, klevų. Skonės
pusiasalio pietuose yra plačialapių miškų su ąžuolų ir bukų giraitėmis.

Kiekviena Švedijos sritis turi istorinį herbą ir emblemą. Emblemų
simboliai yra tipiški srities augalai. Skonės provincijos simbolis yra
ramunė, Esterjotlando – rugiagėlė, Blehingės – ąžuolo lapas.

Miškuose yra briedžių, rudųjų meškų, stirnų, lapių, kiškių, voverių,
vilkų. Pelkėse ir ežeruose gausu gulbių, laukinių žąsų, ančių. Šiaurėje
gyvena laukiniai elniai ir šiaurės lapės, baltieji kiškiai ir lemingai.
Upėse ir ežeruose žvejojamos lašišos, unguriai, ešeriai, lydekos, Baltijos
jūros pakrantėje – strimelės, menkės, krevetės, omarai.

Nuo 1964 m. Švedijoje veikia gamtos apsaugos įstatymas. Toje šalyje
yra 16 nacionalinių parkų ir per 900 draustinių. 1909 m. Laplandijoje
įsteigtas didžiausias Europoje (daugiau kaip 0,5 mln. ha) Sareko
nacionalinis parkas, apimantis kalnus ir ledynus, tundrą ir pelkes, ežerus
ir sraunias upes su kriokliais.

Žemės ūkis

Švedijos žemės ūkis naudoja tik 8 % krašto ploto. Jame dirba vos 3%
gyventojų, tačiau jis visiškai aprūpina šalį svarbiausiais maisto
produktais ir dalis jų eksportuojama. Pagrinde vyrauja privačios vidutinės
ir didelės fermos (20 – 30ha ir didesnės). Pašariniams augalams skiriama
4/5 ariamos žemės. Svarbiausia žemės ūkio šaka – gyvulininkystė.

Dauguma Švedijos smulkiųjų ūkininkų buvo savo žemių savininkai arba
jais tapo. Vyriausybės politika dažnai skatindavo didelių ūkių skaidymąsi
ir lengvatinėmis sąlygomis teikė paskolų smulkiesiems ūkininkams, kad jie
galėtų nusipirkti savo dirbamą žemę. Tose šalyse, kur grūdų gamybos
nesaugojo įvežimo muitai, gyvulių augintojams buvo paranku pirkti pigaus
pašaro užsienyje.

Kai kuriose šalyse ir daugelyje Švedijos rajonų, kur žemės ūkis
anksčiau buvo plėtojamas tradiciniais būdais, dideli ūkiai “prarijo”
mažuosius. Nuo 1958 m. žemės ūkyje dirbančių žmonių Europoje sumažėjo
perpus: nuo maždaug 18 iki 9 mln. Žemės ūkyje dirbančiųjų darbo užmokestis
per visą tą laiką didėjo, ir labai mažiems ūkiams pasidarė sunku gauti tiek
pajamų, kad galėtų samdyti darbininkų. Švedų ūkiuose dirba ne daugiau kaip
du žmonės, kiti šeimos nariai padeda jiems tada, kai būna daugiausia darbo.
Atšiaurios žiemos verčia statyti tvirtus pastatus gyvuliams. Rūsčiais
žiemos mėnesiais švedų ūkininkai dirba miške.

Svarbiausias ūkininkų pajamų šaltinis – gyvuliai, todėl dauguma žemės
apsėta javais ir pašariniais augalais. Karvių pienas vežamas į pieninę
sviestui gaminti, o pasukos grąžinamos į ūkį, kur jomis, maišytomis su
miežiais, penimos kiaulės.

Naudota literatūra

1. Bernė A. Skandinaviški patiekalai
2. Enciklopedija “Žemė ir jos gėrybės”
3. Jakimaitis R., Kasperavičius A., Mamelis E., Stukienė B. Pasaulio ir

Lietuvos istorija, Vadovėlis 8 kl.
4. Januškis V. Europa
5. Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija, 11 tomas
6. http://www.infoplease.com/countries

Leave a Comment