Švedija

Istorija

Pasak archeologų, seniausieji žmonės Pietų Švedijoje gyvenę jau maždaug prieš 12000 metų. Dabartinių švedų protėviai buvo jotai, atsikėlę iš Šiaurės Vokietijos. Jų vardu ir vadinasi Pietų Švedija: Jotalandas – jotų žemė. Vidurio Švedijoje gyveno svėjai. Jie ir davė pavadinimą Svealandui. VI—XII a. vidurinėje krašto dalyje susikūrė Svėjų valstybė — Svearikė. Iš jos vardo kilo dabartinis Švedijos – Sverige — bei jos gyventojų švedų – svenskar – pavadinimas. Taip pat šalyje gyveno vikingai.

Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė stipri nepriklausoma valstybė. XVI—XVII a. švedai veržėsi į rytines Baltijos pakrantes. Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliais siejo giminystės ryšiai, bet švedai buvo kelis kartus įsiveržę į Lietuvą ir dalį jos užkariavę. Pagal 1655 m. Kėdainių sutartį Švedijai atiteko Žemaitija, Užnemunės, Kauno ir Ukmergės apskritys. Po 1700—1721 m. Šiaurės karo švedai iš Lietuvos buvo išvyti. Nuo 1814 m. Švedija nė karto nekariavo, skelbė neutraliteto politiką ir jos laikėsi. Nuo XVIII a. vidurio Švedija garsėjo kaip metalurgijos, sunkiosios ir miško pramonės kraštas. 1996 m. Švedija priimta į Europos Sąjungą.

Sostinė-Stokholmas
Plotas: viso-449 964 km²

% Vandens-8,67%
Himnas-Du gamla, Du fria

herbas

Geografinė padėtis:

Pusė visos teritorijos apaugusi miškais. Mažiau negu 10 proc. yra dirbama žemė. Gana lygus kraštovaizdis nusėtas ežerais -jų yra beveik 100 000. Ilga kalnų grandinė, nusidriekusi šiaurės vakaruose, siekia 2111 metrų aukštį, o palei išraižytą pakrantę yra tūkstančiai salų. Dėl šiltosios Golfo sr

rovės Švedijos klimatas švelnesnis negu kitose šiaurinėse valstybėse. Šalies sostinė Stokholmas yra tokioje pačioje platumoje kaip ir pietinė Grenlandija, tačiau jo vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra +18°C. Žiemą temperatūra nukrenta šiek tiek žemiau nulio, o sniego kiekis yra vidutinis. Šiaurinėje Švedijos dalyje žiemos ilgos ir šaltos, o vasaros šviesios ir vėsios. Birželio ir liepos mėnesiais nesutemsta ištisą parą.

Stokholmas

Švedijos sostinė Stokholmas yra vienas patraukliausių pasaulio miestų, kartu — vienas sunkiausiai apibūdinamų. Vanduo supa beveik trečdalį salų ir septynis miesto kvartalus. Tad miestas išraizgytas molų, kanalų, tiltų voratinkliu ir dažnai vadinamas Šiaurės Venecija (šis pavadinimas reliatyvus, nes susisiekimas daugiausia vyksta keliais), Melareno gražuole ar vandenų karaliene. Įsikūręs rytinėje pailgos Švedijos žemės pakrantėje, Stokholmas yra viena iš nedaugelio pasaulio sostinių, kurioje ramybė ir tyyla, grynas oras, aiškus dangus ir erdvės dera su didžiulio miesto gyvenimu. Miestas mozaika išsidėstęs keturiolikoje salų, senamiestis užima tris salas. Miestas sostine tapo 1252 m. karaliaus Gustavo Vazos, išvadavusio šalį iš danų okupacijos, pavedimu.
Parlamentinė demokratija

Švedija yra konstitucinė monarchija, turinti parlamentinę valdymo formą. Karalius Karlas XVI Gustavas atlieka tik formalią valstybės vadovo funkciją. Parlamentas susideda iš vienerių rūmų, kurių nariai renkami tiesiogiai pagal proporcingo atstovavimo sistemą ketverių metų laikotarpiui. Švedai visuotinę rinkimų teisę įgyja sulaukę 18 metų. 1998m. įvykusiuose rinkimuose dalyvavo 81,4% balsuotojų. Va

aldančioji socialdemokratų partija buvo valdžioje viena arba sudariusi koalicijas 1932— 1976m. bei 1982-1991m., taip pat nuo 1994m., o nesocialistų partijos valdė 1976-1982m. ir 1991-1994m.. Po 1998m. rinkimų socialdemokratų partija suformavo mažumos vyriausybę turėdama 131 iš 349 vietų Parlamente. 10 ministerijų ruošia naujus vyriausybės įstatymų projektus. Įstatymų įgyvendinimu (teisėsauga) rūpinasi apie 100 santykinai nepriklausomų centrinės administracijos institucijų ir 21 apskričių administracija. Kiekviena apskritis turi balsų dauguma išrinktą tarybą, kuri įgaliota apmokestinti pajamų mokesčiu ir atsakinga daugiausia už sveikatos priežiūrą savo regione. Šiandien visoje šalies teritorijoje yra 289 savivaldybės (taip pat ir kaimo vietovėse). Kiekviena surenka pajamų mokestį ir organizuoja visuomenines paslaugas. Ji atsakinga už mokyklas, vaikų ir senelių priežiūros įstaigas, komunalinių paslaugų įmones, būstus bei kultūros ir laisvalaikio veiklą. Imigrantai, nuolatos gyvenantys Švedijoje trejus metus, turi teisę balsuoti ir iškelti savo kandidatūrą vietos valdžios rinkimuose. Parlamento kontrolieriai tiria valstybės tarnautojų piktnaudžiavimus valdžia. Kiti kontrolieriai gina visuomenės interesus stebėdami, ar nepažeidžiamos vartotojų teisės, ar nėra etninės ir lyčių diskriminacijos, ar nelaužomos spaudos etikos taisyklės, ar nepažeidžiamos vaikų, jaunimo ir žmonių su negalia teisės. Gyventojai arba žiniasklaida bet kuriuo metu gali patikrinti daugumą vyriausybės dokumentų.

Užsienio politika ir krašto apsauga

Nuo 1995m. Švedija yra Europos Sąjungos narė ir dirba demokratiškos, solidarios ir atviros Europos vardan. Nuo 2001m. Švedija pirmininkauja ES Parlamente tu

uo sutvirtindama savo dalyvavimą Europos Sąjungos veikloje. Švedija nėra jokių karinių aljansų narė, tačiau ji aktyviai dalyvauja kuriant naują Euro-Atlanto saugumo sistemą visai Europai, įskaitant ir Rusiją. Jos tikslas – paruošti geresnius nuostatus, kaip spręsti nesiliaujančius vietinius ir regioninius konfliktus Europoje. Svarbiausia šios veiklos dalis yra Švedijos dalyvavimas Partnerystės taikos labui ir Euro-Atlanto partnerystės tarybos veikloje. Švedija yra nusiuntusi savo karinius dalinius į Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgas bei tarptautines taikos palaikymo pajėgas buvusioje Jugoslavijoje. Šalis dalyvauja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos, taip pat Vakarų Europos sąjungos (VES) veikloje, siekdama didesnio saugumo Europoje. Dideli dešimtojo dešimtmečio pokyčiai Europoje privertė Švediją pakeisti visą savo krašto apsaugos sistemą atsižvelgiant į naujas grėsmes ir rizikas. Padidėjo šalies karinių pajėgų galimybės dalyvauti humanitarinėse ir taikos palaikymo akcijose. Ilgalaikė Šiaurės šalių bendradarbiavimo tradicija tapo pagrindiniu Švedijos užsienio politikos elementu. Šalis siekia ir glaudesnio bendradarbiavimo su Baltijos valstybėmis, kad šis regionas taptų stabilia ir ekonomiškai turtinga Europos dalimi. Baltijos šalims teikiama plėtros pagalba, ypač siekiant padėti pasiruošti narystei ES. Yra paruoštos dvipusio bendradarbiavimo su šiaurės vakarine Rusija, Lenkija ir kitomis Centrinės ir Rytų Europos šalimis programos. Daugiapusis regioninis bendradarbiavimas vyksta po Baltijos šalių tarybos ir Barenco Euro-Arktikos tarybos vėliavomis. Švedija aktyviai dalyvauja pasauliniame bendradarbiavime. Didelė parama Ju
ungtinėms Tautoms yra šalies užsienio politikos kertinis akmuo. 1997 -1998m. Švedija buvo JT Saugumo Tarybos narė. Kiti pagrindiniai užsienio politikos tikslai yra žmogaus teisių apsauga, demokratijos ir teisėtvarkos skatinimas, tarptautinis nusiginklavimas ir aplinkos apsauga. Švedija yra daugelio kitų tarptautinių organizacijų, tokių kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) bei Pasaulio bankas, narė. 1997m. Švedija tarptautinei plėtros pagalbai skyrė 0,9% šalies bendrųjų nacionalinių pajamų.

Švedijos valstybiniai simboliai
Švedijos vėliava

Tikslus Švedijos vėliavos amžius nežinomas, tačiau seniausi piešiniai, vaizduojantys geltoną kryžių mėlyname fone, pasiekė mus iš XVI amžiaus. 1569m. karaliaus įsaku Švedijos karo vėliavose turėjo būti vaizduojamas geltonas kryžius, nes valstybės herbas – tai auksiniu kryžiumi į keturias dalis padalintas mėlynas fonas. Manoma, kad Švedijos vėliavos dizainas sukurtas pagal Danijos vėliavą, o mėlyna ir geltona spalvos paimtos iš herbo. Tačiau tik 1620-aisiais, t.y. valdant Gustavui II Adolfui, užfiksuoti patikimi faktai, kurie patvirtina, kad Švedijos laivuose plevėsavo mėlynai geltonos vėliavos. Kaip nurodyta seniausiame išlikusiame vėliavos įstatyme (jis paskelbtas 1663m.), visi privalo naudoti triuodegę vėliavą; išimtį sudarė prekybiniai laivai, kuriems leista kelti keturkampio formos vėliavas. Šiandien triuodegę vėliavą naudoja tik Karališkoji šeima ir ginkluotosios pajėgos. Karališkoji šeima taip pat gali papuošti savo vėliavas Mažesniuoju arba Didesniuoju herbais, kurių vieta – kryžiaus centre. Nuo 1916m. birželio 6d. švenčiama Švedijos vėliavos diena. 1983m. ši diena paskelbta Švedijos valstybine švente. Tokia data pasirinkta dėl dviejų priežasčių: 1523m. birželio 6d. išrinkus Gustavą Vazą Švedijos karaliumi padėti savarankiškos Švedijos valstybės pamatai; tą pačią dieną 1809m. Švedija priėmė naują Konstituciją, kuri įteisino pilietines teises ir laisves. Vėliavos spalvos ir dizainas apibrėžiami 1982m. Vėliavos įstatyme. Vėliava pakeliama 8 val. (kovo 1 – spalio 31d.) arba 9 val. ryte, o nuleidžiama tuomet, kai leidžiasi saulė. Jeigu vėliava apšviesta, jos nebūtina nuleisti po saulėlydžio. Švedijoje yra maždaug 15 oficialių vėliavos iškėlimo dienų, tarp jų – ypatingos Karališkosios šeimos šventės, Gegužės 1d., rinkimų dienos, Jungtinių Tautų diena (spalio 24d.) ir Nobelio diena (gruodžio 10d.). Vėliavą galima iškelti ypatingomis vietinių švenčių ar šeimos progomis.

Valstybiniai herbai

Valstybinio herbo įstatymas, priimtas 1982m., įteisina du Švedijos herbus – Mažesnįjį ir Didesnįjį. Mažesnysis herbas – jis naudojamas dažniau – sudarytas iš mėlyname fone pavaizduotų trijų auksinių karūnų, kurios išdėstytos dvi viršuje ir viena apačioje. Virš jų ant herbo skydo uždėta uždara karūna, kuri kartais apjuosiama Serafimo Ordino grandine. (1748m. įsteigtas Serafimo Ordinas yra garbingiausias Švedijos ordinas.) Trijų karūnų ženklas kaip Švedijos simbolis naudojamas jau nuo 1336m., kai jis buvo žinomas kaip “Trijų išmintingų karalių” simbolis. Viena teorija teigia, kad karalius Magnusas Eriksonas (1319-64m.) šį ženklą pasirinko žymėti savo titulą -“Švedijos, Norvegijos ir Skanijos Karalius”. Didesnysis herbas simbolizuoja monarchą, ir vyriausybė bei parlamentas naudoja jį ypatingomis progomis. Herbo struktūra atsirado ir išliko iki mūsų dienų nuo 1440-ųjų – tai buvo karaliaus Karlo Knutsono Bonde antspaudas. Herbo skydas padalintas į keturias dalis, kuriose pavaizduotos trys karūnos ir Folkunga liūtas, t.y. Švediją valdžiusios giminės herbas (1250-1364m.). Centre – šiuo metu karaliaujančios giminės herbas. Tokį herbą XIX a. pradžioje pasirinko į sostą įžengęs naujasis kronprincas prancūzų maršalas Žanas Baptistas Bernadotas, kuris karūnuotas karaliumi Karlu XIV lohanu. Herbas kilęs iš Vazų šeimos ir simbolizuoja Vazų dinastiją (1523-1654m.), o tiltas nurodo į Ponte Corvo kunigaikštystę Italijoje (1806m. imperatorius Napoleonas padovanojo ją Bernadotams). Šiuos simbolius papildo napoleoniškasis erelis ir septynios žvaigždės.

Švedijos valstybinis himnas

Himno “Du gamla, du fria” tekstą parašė folkloro tyrinėtojas ir baladžių kūrėjas Richard Dybeck (1811-77m.); jis taip pat pritaikė XIX a. vidurio liaudies melodiją iš Vastmanland srities. Amžių sandūroje himnas vis labiau paplito, ir ilgainiui buvo pripažintas Švedijos valstybiniu himnu.

Du gamla, du fria
Du gamla, du fria, du fjällhöga Nord, du tysta, du glädjerika sköna! Jag hälsär dig, vänaste land uppå jord, din sol, din himmel, dina ängder gröna, din sol, din himmel, dina ängder gröna.

Du tronar på minnen från fornstora dar, då ärat ditt namn flög över jorden. Jag vet, att du är och du blir vad du var. Ja, jag vill leva, jag vill dö i Norden! Ja, jag vill leva, jag vill dö i Norden!

Švedijos valstybinio himno vertimas

Sena ir laisva kalnuotoji Šiaure,
Ramybe, džiaugsmu ir grožiu mus keri.
Tau aš lenkiuosi, tu man brangiausia,
Su savo saule, dangumi ir pievų žaluma,
Su savo saule, dangumi ir pievų žaluma.

Iškelta ant sosto šlovingų dienų,
Tu plačiai išgarsėjai pasauly.
Žinau, tu išliksi tokia kaip anksčiau,
Tik Šiaurėje noriu gyventi ir mirti,
Tik Šiaurėje noriu gyventi ir mirti.

Gyventojai
Švedijoje gyvena 8,8 milijonai žmonių, iš kurių 85% gyvena šalies pietinėje dalyje. 85% priklauso Švedijos bažnyčiai ir yra liuteronai. Švedų kalba priklauso germanų kalbų grupei. Kaip ir kitose industrinėse valstybėse, Švedijoje yra mažas gimstamumas. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje jis didėjo, tačiau dabar vėl mažėja. Vidutinė gyvenimo trukmė yra ilga: vyrų – 76 metai, o moterų – 82 metai. Dėl imigracijos — daugiausia imigrantų iš kaimyninių Skandinavijos valstybių, bet įmigruoja ir žmonės iš kitų šalių — nuo penktojo dešimtmečio šalies gyventojų skaičius padidėjo 40%. Švedijos šiaurėje gyvena dvi vietos gyventojų nacionalinių mažumų grupės: suomiškai kalbanti tautelė šiaurės rytuose ir samiai (Lapiai).
Švedų kalba

Švedų kalba priklauso šiaurinei germanų kalbų šeimos šakai. Ji kartu su danų, norvegų ir islandų kalbomis yra išriedėjusi iš bendros skandinavų prokalbės, kuria pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais buvo kalbėta visoje Skandinavijoje palyginti gana vieningai. Švedų kalba, kaip savarankiškos kalbos, istorija siekia vikingų laikų pradžią.
Švediški posakiai
Hej. Sveiki
Tack. Ačiū
Jag vet inte Aš nežinau
Nästa dag. Kita diena
Nästa vecka. Kita savaitė
God dag! Laba diena
God kväll! Labas vakaras
God morgon! Labas rytas
God natt! Labanaktis
Jag vet inte Aš nežinau
Hur mår ni? Kaip tau sekasi?
idag Šiandien
imorgon Rytoj
igår Vakar
Šeimos šventės.

Liuteronų religijoje svarbiausia vieta tenka šeimai, todėl šeimos šventes švedai paprastai švenčia su giminėmis ir artimaisiais. Galima sakyti, kad tik tada jie susirenka kartu – per vestuves, jubiliejus, krikštynas ar laidotuves – juk kartais giminaičiai gyvena toli vieni nuo kitų ir negali dažnai susitikti. Kai kurios šeimos šventės, pavyzdžiui, krikštynos, konfirmacija, vestuvės ir laidotuvės ir šiandien vyksta dalyvaujant bažnyčiai.

Vardadienius ir gimtadienius dvarininkai ir pirkliai švęsdavo nuo seno, bet visuotiniu šis paprotys tapo tik paskutinėms kartoms. Dažniausia iškilmingai priimta švęsti tik apvalias datas, ypač pradedant nuo 50 metų. Vardadieniai ir paprasti gimtadieniai dažniausiai tyliai atšvenčiami šeimoje, nukeliami į poilsio dienas po tikrojo gimtadienio. Per savo gimtadienį jūs galite gauti dovaną arba gėlių ir ryte kavos puodelis jums atnešamas į lovą. Švedijoje į gimtadienio šventę kviesti nėra priimta – giminaičiai ir draugai patys ateis jūsų pasveikinti, jei manys esant reikalinga. Man visada atrodė, kad tai labai nepatogus paprotys – nuo pat ryto nežinai, ko tikėtis, nes gali ateiti daugybė svečių, o gali ir niekas neateiti. Bet užtat gimtadieniui nesiruošiama taip, kaip pas mus – jei svečiai sugalvos ateiti ir pasveikinti, visiškai pakanka kavos ir saldaus kepinio arba net bandelės su cinamonais. Jei jūs vaišinate svečius tortu, paprastai po 20-ojo gimtadienio žvakučių ant torto nebūna. Kai kurie gimtadieniai būna ypatingi, nepanašūs į kitus, pavyzdžiui, nuo 15 metų vaikinai jau gali važinėti mopedu. Dažnai tokią dieną jubiliatui dovanojamas pirmasis mopedas. Ypatinga diena yra 18 metų sukaktis – būtent to amžiaus Švedijos pilietis tampa pilnamečiu. Jubiliejai (25, 30, 40 metų) neretai švenčiami plačiai ir su užmoju – kviečiami giminaičiai, draugai, kolegos ir kaimynai. Ypač iškilmingai švenčiamas penkiasdešimtmetis – artėjant šiai datai net mažai geriantys švedai prieš 2-3 metus pradeda po truputį parsivežti alkoholinių gėrimų – juk čia alkoholis toks brangus, kad jubiliejus labai brangiai neatsieitų. Jei kas nors neturi noro ar pinigų švęsti savo jubiliejų, tada priimta laikraštyje spausdinti tokį skelbimą: “Per savo gimtadienį esu išvažiavęs ir prašau nesveikinti. Margit Karlsson, Tving” arba: “Per savo gimtadienį aš su šeima būsiu kitame mieste. Erikas Danerklintas, Karlskrona”, arba “Draugiškai prašau neapsunkinti manęs sveikinimais per mano gimtadienį. Čerstinas Svenssonas, Fridlevstadas”. Kiekviename laikraščio numeryje galima rasti nuo 5 iki 25 tokių skelbimų. Bet kartais galima aptikti ir visiškai kitokio turinio skelbimų: “Hanso jubiliejų mes švenčiame Vaseno viloje gegužės 3 d. 17 val. Kviečiame visus giminaičius ir draugus. Prašome neiti sveikinti į namus. Ingrida ir Hansas Elmskug”. Daugelyje kontorų darbuotojai renka pinigus kolegos 50 metų jubiliejui paprastai tądien jam dovanoja gėlių ir butelį gero vyno arba gražią knygą, arba brangų gaminį iš stiklo. Jei šeimos finansinė padėtis leidžia, jubiliejui gali būti skirta kelių dienų egzotiška kelionė, pavyzdžiui, į Kanarų salas.

Kalėdos (Jul).

Be abejo, tai didžiausia ir mylimiausia šventė, švedų metų kulminacija. Žodis “jul” yra senesnis už mūsų krikščionišką šventę, jis turėjo iškilmių reikšmę dar nuo tų laikų, kai pagonys šventė žiemos saulėgrįžos šventę. Kai derlius jau buvo sudorotas, gyvuliai papjauti, žmonės turėdavo daug maisto produktų ir laisvo laiko. Su šia švente siejama labai daug papročių ir tradicijų.Viena labai sena švedų tradicija Kalėdų proga darbdaviai vaišina savo darbuotojus.

Kai kuriose firmose savo darbuotojams priimta dovanoti kalėdines dovanas – tai beveik visada rūkyta lašiša, gražiai supakuota į dėžutę ir perrišta juostele Švedijos pajūrio rajonuose dažnai dovanojama rūkytų ungurių.

Švedijoje Kalėdos – tai šventė, per kurią labiausiai perkamos ir dovanojamos dovanos.

Švedams Kalėdos – visų pirma šeimos šventė.

Žaisliukais papuošta eglutė įsitvirtino Švedijoje per Šv. Kalėdas tik XIX a. pabaigoje. Iki to laiko papuošta miško gražuolė puikuodavosi tik aristokratų šeimose ji čia atvykdavo iš Vokietijos, kur išpopuliarėjo dar XVII amžiuje. Istoriniai šaltiniai byloja, kad pirmoji Kalėdų eglutė Švedijoje pasirodė tik 1741 m. Vrede Sparre šeimoje Stura Sundbiu dvare Södermanlande – ji buvo papuošta ne mums įprastais eglutės žaisliukais, o riestainiais su šafranu. Kalėdų senis Švedijoje taip pat pasirodė tik XIX a. pabaigoje – jis taip pat buvo pasiskolintas iš Vokietijos (Nikolaus), ir iš Anglijos (Santa Klaus). Iki to laiko švedams pakakdavo “Kalėdų ožio” (“julbocken”) -žmogaus, vilkinčio žvėries kajlį ir dalijančio dovanas.

Per Kūčias nuo pat ryto puošiama eglutė, o maždaug antrą valandą virtuvėje padengiamas stalas-bufetas su šaltais užkandžiais. Kažkada seniai buvo manoma, kad toks stalas turi lūžti nuo tradicinių valgių, o šiandien jis atrodo kukliau. Tačiau Kalėdų kumpis, žinoma, visais laikais bus mėgiamiausių valgių sąraše.
Po pietų vaikai laukia, kada “jultomten”, švediškasi – Kalėdų senelis, atneš dovanų. Gavus dovanėlių, jomis pasidžiaugiama ir vakarop padengiamas didelis stalas, ant kurio galima rasti “julskinka” – specialiai paruošto Kalėdų kumpio, pirmiausia virto, o paskui – padengto garstyčiomis ir džiūvėsėliais ir apkepto orkaitėje, švediškos šaltienos, keptų dešrelių ir kiaulės šonkauliukų, pagal ypatingą receptą vytintos kalėdinės žuvies “lutfisk” (dauguma švedu jos nemėgsta), silkės su įvairiais padažais (garstyčių, česnakų, svogūnų, pomidorų – ji paprastai perkama jau paruošta, stikliniuose indeliuose), kelių rūšių karštos it šaltos dešros, mėsos kukulių, kelių rūšių kepenų pašteto, mišrainių iš burokėlių ir raudonųjų kopūstų, kelių rūšių sūrio, kartais senovinių Šv. Kalėdų patiekalų – virtų kiaulių kojelių ir ryžių košės su migdolais ir grietinėle. Pagal seną paprotį tokia košė padėdavusi sužinoti likimą: į ją reikėdavę įdėti vieną saldų, vieną kartų migdolą ir vieną smulkų pinigėlį. Buvo manoma, kad žmogus, kuriam teko saldus migdolas, bus laimingas visus metus, tam, kuris gaus kartų, gresia nemalonumai arba vienišio gyvenimas, o laimingasis, kuriam teko moneta, praturtės. Dabar Į Kalėdų košę dedama daug migdolų. Pasiturinčiose šeimose ant stalo būna rūkyto ungurio, o pastaruoju metu priimta siūlyti ir marinuotos lašišos. Pietų Švedijoje kepami kvapnūs sausainiai “pepparkakor”. Švedai tiki, kad nuo jų tampama geresni. Alkoholio dedamas ant stalo prie šių valgių. Tai būna degtinė arba specialus Kalėdų alus, kartais glintveinas. Vaikai mielai geria savo “julmust” -tirštą ir saldų Kalėdų limonadą. Prie stalo tokią dieną kviečiami draugai ir giminaičiai, tą pačią dieną žmonės vieni kitiems dovanoja dovanas, kurios visada būna kruopščiai supakuotos ir su užrašais, kam ir nuo ko. Kartais jas įteikia Kalėdų Senelis, kurio vaidmenį paprastai atlieka “pasamdytas” draugas, kaimynas ar giminaitis. Stengiamasi, kad mažyliai nepažintų, jis ateina su maišu ant pečių, beldžiasi į duris, sveikinasi ir klausia: “Ar šiuose namuose yra klusnių vaikų?” Pastaruoju metu už nedidelę sumą (maždaug 200 kronų) galima pasikviesti Senelį – taip įvairių klubų ir susivienijimų (sporto, šokių, religinių ir kt.) nariai uždirba pinigų savo organizacijų veiklai.

Po Kūčių vakarienės kai kuriuose namuose pagal seną tradiciją visi valgiai iki ryto paliekami ant stalo – tam, kad mirusiųjų artimųjų sielos, atėjusios aplankyti šeimos, pajustų, kad čia jas prisimena.

Gruodžio 25-ąją dar nėra priimta eiti į svečius. Buvo paklausti, ką paprastai čia žmonės veikia pirmąją Kalėdų dieną. “Valgo!” – sekė atsakymas. Taigi pirmąją Šv. Kalėdų dieną nuo pat ryto be valgio, likusio iš vakar dienos, priimta ragauti kelių rūšių silkės su įvairiais padažais ir karštomis bulvėmis, o prie jų išgerti mažą stiklinaitę (ne daugiau!) degtinės.

Antroji Kalėdų diena švediškai vadinama “annandagen”, tą dieną ir prasideda šventė – galima linksmintis kiek širdis geidžia, lankyti draugus ir patiems priimti svečius

Leave a Comment