Švedija – šiaurės Europos šalis, užimanti didesnę Skandinavijos pusiasalio dalį ir per 20 tūkst. salų, salelių bei šcherų pakrantėje. Ribojasi su
Norvegija (1619 km) ir Suomija (586 km). Švedijos krantus skalauja Baltijos jūra ir šios jūros Botnijos įlanka (3218 km). Švedijos plotas – 449 964 km2
(410 934 km2 – sausuma, 39 030 km2 – vandenys).
Pasak archeologų, seniausieji žmonės Pietų Švedijoje gyvenę jau maždaug prieš 12 000 metų. Dabartinių švedų protėviai buvo jotai, atsikėlę iš Šiaurės Vokietijos. Jų vardu ir vadinasi Pietų Švedija:
Jotalandas – jotų žemė. Vidurio Švedijoje gyveno svėjai. Jie ir davė pavadinimą Svealandui. VI—XII a. vidurinėje krašto dalyje susikūrė Svėjų valstybė — Svearikė. Iš jos vardo kilo dabartinis Švedijos – Sverige — bei jos gyventojų švedų – svenskar – pavadinimas. Taip pat šalyje gyveno vikingai.
Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė stipri nepriklausoma valstybė. XVI—XVII a. švedai veržėsi į rytines Baltijos pakrantes. Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliais siejo giminystės ryšiai, bet švedai buvo kelis kartus įsiveržę į Lietuvą ir dalį jos užkariavę. Pagal 1655 m. Kėdainių sutartį Švedijai atiteko
Žemaitija, Užnemunės, Kauno ir Ukmergės apskritys. Po 1700—1721 m. Šiaurės karo švedai iš Lietuvos buvo išvyti. Nuo 1814 m. Švedija nė karto nekariavo, skelbė neutraliteto politiką ir jos laikėsi. Nuo XVIII a.
vidurio Švedija garsėjo kaip metalurgijos, sunkiosios ir miško pramonės kraštas. 1996 m. Švedija priimta į Europos Sąjungą.
Taip pat Švedija išsiskiria ypatingomis demokratijos tradicijomis.
Daugelis demokratinių įstatymų šioje šalyje priimti anksčiau nei kur kitur pasaulyje. Jau XV amžiuje čia buvo įkurtas parlamentas (riksdagas), kuris ribojo karaliaus valdžią.
Švedijos krantai šcheriniai, neaukšti.
Šcherai – tai uolėtos salelės. Kadaise ledynai stipriai ardė ir gludino žemės paviršių. Minkštesnes uolienas ledynas sutrupino ir įšalusias į ledą nuvilko tolyn. Kietesnes uolienas tik nugludino. Jas skandinavai vadina “avinų kaktomis”. Ištirpus ledynui, žemiau jūros lygio buvusios vietos atsidūrė po vandeniu, sudarydamos painų povandeninių uolų labirintą.
Kitos išliko virš vandens ir tapo šcherais.
Runos – senieji skandinavų rašmenys
Vakaruose Švedijai priklauso dalis Skandinavijos kalnų. Didžiausius plotus užima lygumos ir plynaukštės. Didžioji dalis švedijos priklauso
Baltijos skydui. Smailių viršūnių nėra, nes jas nugludino slenkantys ledynai. Botnijos įlanka slūgsta, taigi Švedijos plotas per 100 metų padidėja apie 1,5 m.
Žemiausia vieta – Baltijos jūra (0m virš jūros lygio), aukščiausia viršukalnė – Kebnekaisė (2117 m).
Švedijos reljefas
Dėl šiltosios Golfo srovės Švedijos klimatas švelnesnis negu kitose šiaurinėse valstybėse. Šalies sostinė Stokholmas yra tokioje pačioje platumoje kaip ir pietinė Grenlandija, tačiau jo vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra +18oC. Žiemą temperatūra nukrenta šiek tiek žemiau nulio, o sniego kiekis yra vidutinis. Šiaurinėje Švedijos dalyje žiemos ilgos ir šaltos, o vasaros šviesios ir vėsios. Birželio ir liepos mėnesiais nesutemsta ištisą parą.
Kritulių pasiskirstymą Švedijoje lemia Skandinavijos kalnai. Jie užstoja oro mases iš vakarų, taigi kritulių daugiau vakaruose (apie 600
mm/m), nei rytuose. Taip pat kritulių yra daugiau pietuose (apie 600 mm/m)
nei šiaurėje (apie 400-500 mm/m).
Švedijoje upių ir ežerų tinklas gana tankus. Beveik visos upės ir ežerai Švedijoje susidarė slenkant ledynams. Didžiausia upė – Dalelvenas
(520 km). Upės sraunios. Nedaug jų tinkamos laivuoti. Didžiausias ežeras –
Venernas (5585 km2, didžiausias gylis – 100 m). Net 14% Švedijos ploto užima pelkės. Jos susidarė todėl, kad dėl tam tikrų uolienų, žemė nesugerdavo lietaus vandens, taigi daug vietovių užpelkėjo.
Didelėje Švedijos dalyje dominuoja spygliuočiai miškai (jaurinis dirvožemis), pietinėje dalyje dažnai sutinkami tokie lapuočiai, kaip beržas, drebulė. Lapuočiai miškai (ąžuolas, bukas) augo pietiniuose, pietvakariniuose krantuose, tačiau buvo iškirsti, o jų vietose įsikūrė ūkininkai arba buvo pasodinti spygliuočiai miškai. Bet šie ir kiti kietmedžiai, tokie kaip liepa, guoba, klevas, randami nuo pietų švedijos iki pat šiaurinės sienos.
Švedijos augalija susiformavo pasibaigus paskutiniąjam ledynmečiui.
Tačiau pastaruoju metu labai pasikeitė dėl žmogaus veiklos. Vilkams neseniai grėsė išnykimas. Tai kelia konfliktus tarp gamtos mylėtojų ir galvijų augintojų. Lokių ir lūšių populiacija taip nedidelė. Po visą šalį paplitę elniai, stirnos, lapės, kiškiai. Medžioklė Švedijoje reguliuojama.
Daug gyvūnų rūšių yra saugomos. Švedijoje žiemoja nedaug paukščių, tačiau vasarą daug jų sugrįžta iš šiltųjų kraštų.
Švedijoje žemės ūkyje naudojama apie 3 mln. ha, arba tik 7,5 proc.
bendro šalies ploto. Daugiau kaip 2 ha dydžio ūkių yra 88,4 tūkstančio, vyrauja palyginti nedideli šeimos ūkiai. 2-10 ha ūkiai sudaro 36 proc.,
10,1-20 ha – 19,8 proc., 20,1-30 ha – 12 proc., 30,1-50 ha – 13,9 proc.,
50,1-100 ha – 12,8 proc., 100,1 ha ir daugiau – tik 5,5 procento. Taigi mūsų kai kurių specialistų tvirtinimai, kad nedideli ūkiai neturi perspektyvos, Švedijos fermeriams būtų nesuprantami. Dauguma fermerių (daugiau kaip 85 proc.) priklauso įvairiems gamybos, žemės ūkio produkcijos perdirbimo ir realizacijos kooperatyvams, kurie savo ruožtu susijungę į
Švedijos fermerių federaciją. Nors žemės ūkyje dirba tik 3 proc. šalies gyventojų, tačiau jų balsas girdimas ir Rikstage (Seime), ir Vyriausybėje.
Ir tuo nereikia stebėtis. Naudodami palyginti nedidelį žemės plotą (gerokai mažesnį nei mes Lietuvoje) Švedijos fermeriai sugeba aprūpinti šalies gyventojus svarbiausiais maisto produktais – duona, bulvėmis, pienu, mėsa, aliejumi, iš dalies vaisiais ir daržovėmis. O maistui Švedijoje skiriama ypač daug dėmesio. Vienas gyventojas per metus vidutiniškai suvartoja 83,6
kg bulvių, 62,7 kg daržovių, 80,2 kg duonos ir kitų grūdų produktų, 89,4 kg vaisių, 69,1 kg mėsos (kiaulienos, jautienos, paukštienos), 27,1 kg žuvies,
16,5 kg sūrio, 187,1 kg pieno ir kt. produktų. Per parą suvartojamo vieno gyventojo maisto energetinė vertė sudaro 2898 kcal.
Dideli pokyčiai Švedijos žemės ūkyje prasidėjo nuo 1990 metų įgyvendinant naująją agrarinę politiką. Jos leitmotyvas – žemės ūkis turi būti lygiavertis kitų žemės ūkio šakų rinkos partneris. Pereinamajam penkerių metų laikotarpiui valstybė skyrė daug lėšų augalų ir gyvulių produktyvumui didinti, naujoms technologijoms kurti. Žemės ūkiui buvo iškeltas uždavinys aprūpinti gyventojus geros kokybės maisto produktais, sukaupti pakankamą jų kiekį krizių ir karų laikotarpiui. Vienas svarbiausių naujosios agrarinės politikos akcentų buvo reikalavimas išsaugoti turtingą niuansų Švedijos kaimo landšaftą, intensyvinant gamybą nepažeisti gamtinės pusiausvyros.
Turėdami palyginti mažai dirbamos žemės, švedai ją labai brangina, nuolat kultūrina. 1800 metais prasidėję melioracijos darbai ypač buvo plėtojami po Pirmojo pasaulinio karo. Panašiai kaip ir pas mus, vandens perteklius laukuose kasmet susidaro pavasarį tirpstant sniegui, dažnai ir vasarą po didesnio lietaus. Švedijoje, kaip ir visoje Europoje, pagrindinis sausinimo būdas – molinių ir plastmasinių vamzdžių drenažas. Tačiau matėme ir grioviais sausinamų pievų bei ilgamečių ganyklų. Tai pigiau nei drenažas, kurio įrengimas kainuoja apie 10 tūkst. kronų (apie 5 tūkst.
litų). Švedijoje nudrenuota 1,2 mln. ha dirbamos žemės. Upsalos universitete prof. Harry Linner pasakojo, kaip nelengvai fermeriai, pasitelkdami specialistus, kultūrino, sausino savo žemes. Nemažą dalį išlaidų padengė valstybė per subsidijas ir lengvatinėmis paskolomis. Dabar
Švedijoje beveik visa buvusi užmirkusi dirbama žemė yra drenuojama ar kitokiu būdu sausinama. Malonu buvo matyti profesoriaus demonstruotą
Baltijos šalių drenuotų žemių diagramą, kurioje Lietuva su 2,6 mln. ha užima antrą vietą (pirmoje Lenkija – 4,4 mln. ha). Tačiau ir Švedijoje, kaip ir pas mus, labiausiai fermerius ir specialistus jaudinanti problema –
nepakankama melioracijos įrenginių priežiūra. Dėl žemės ūkio produkcijos pertekliaus ir smukusių kainų labai sumažėjo fermerių pajamos, todėl mažiau skiriama lėšų melioracijai. Iki 1990 m. Švedijoje kasmet buvo įrengiamas ar rekonstruojamas drenažas 20 tūkst. ha, o 1999 m. – vos 2 tūkst. ha.
Panašios bėdos ir pas mus. Užtrukusi žemės reforma, nesusiformavęs ūkininkų sluoksnis, labai sumažėjusi valstybės parama melioracijai – tai pagrindinės priežastys, dėl ko nuolat blogėja melioracijos įrenginių būklė. Jau dabar
Lietuvoje 10 proc. drenuoto ploto drenažas silpnai veikia ar iš viso neveikia.
Gana dideliame – apie 100 tūkst. ha plote Švedijos pietinėje dalyje drėkinamos daržovės, sodai, ganyklos, nes čia, kaip ir pas mus, dažnai dėl vasaros kritulių netolygumo augalams trūksta drėgmės. Dažniausiai lietinama, sudrėkinamas viršutinis dirvožemio sluoksnis iki 30 cm gylio.
Švedija turi savo drėkinimo įrenginių gamyklą. Važiuodami traukiniu iš
Stokholmo į pietus, dažnai laukuose matėme veikiančius lietinimo įrenginius. Švedijoje pagamintą gana tobulą lietinimo mašiną apžiūrėjome
Balsgardo sodininkystės bandymų stotyje. Taigi ir privačiuose ūkiuose drėkinimas, nors ir brangus, yra naudojamas. Lietuvoje sausringi vasaros laikotarpiai pasikartoja gerokai dažniau nei Švedijoje, todėl sustiprėjus mūsų ūkininkams daržovės, uogynai ir ganyklos, reikia manyti, bus drėkinamos ir pas mus.
Laukų tręšimui sunaudodami visą organiką ir ribotai mineralines trąšas bei chemikalus pasėlių priežiūrai, fermeriai gauna įspūdingus derlius.
Pietinėje Švedijoje vidutinis kviečių derlius didesnis kaip 5 t/ha.
J.Kristensonas, turintis 100 ha ūkį, mums parodė kviečių lauką, iš kurio tikisi gauti 10-13 t/ha. Su šypsena jis parodė kitoje kelio pusėje kviečius, kur derlius bus tik apie 5 t/ha, nes kaimynas mėgsta “pamiegoti”.
Didelę dalį augalininkystės produkcijos J.Kristensonas sušeria savo automatizuotoje paukščių fermoje, kurioje per metus išaugina 250 tūkst.
broilerių. Vienas didesnių jo rūpesčių – paukščių mėšlo utilizavimas. Pagal griežtus aplinkosaugos reikalavimus paukščių mėšlas turi būti įterpiamas į dirvą, todėl šaltuoju metų laiku jis turi būti kaupiamas uždaroje mėšlidėje. Panašiai tvarkomos ir gyvulininkystės fermų nuotėkos.
Apie 70 proc. šeimos ūkių verčiasi ir miškų ūkiu, nes Švedijoje net 50
proc. visos teritorijos (22,5 mln. ha) apaugę mišku. Valstybei, savivaldybėms, bažnyčioms priklauso 13 proc., miškininkystės bendrovėms 37
proc., o privatiems asmenims net 49 proc. visų miškų. Išplėtota miško pramonė, popieriaus, kartono gamyba. Miško produkcijos eksportas sudaro net
17 proc. viso Švedijos eksporto. Metinis prieaugis – 100 mln. ktm, kertama apie 60 mln. ktm. Švedijoje brandus miškas daugiausia kertamas plynai kombainais, kurie medį nupjauna, nubraukia šakas, supjausto reikiamais sortimentais ir sudeda į “pradalges”. Mediena panaudojama visa, miške lieka tik smulkios šakelės. Iš savininkų reikalaujama, kad plyname kirtime miškas būtų atsodinamas per 1-2 metus. Nemažas pajamas miško savininkai gauna iš medžioklės ūkio.
Pramonė ir ekonomika. Šio amžiaus pradžioje Švedijos ekonomika buvo daugiausia agrarinė, ir ji buvo viena vargingiausių Europos šalių.
Tačiau turėdama gausius geležies rūdos, medienos ir vandens energijos išteklius bei sumanius inžinierius ir kvalifikuotus darbininkus, šalis greitai išvystė savo pramonę ir tapo pasiturinčia šiuolaikine valstybe. Ekonomika ypač greitai augo pokario laikotarpiu i ki aštuntojo dešimtmečio vidurio, kai Švedijos eksporto pramonė buvo labai konkurentiška.
Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų Švedijos BNP vienam gyventojui tapo mažesnis negu EBPO šalių vidurkis. Antrojoje devintojo dešimtmečio pusėje Švedijos ekonomika patyrė didėjantį makroekonominį disbalansą, kuris sukėlė greitą kainų ir sąnaudų augimą bei didėjantį valstybės biudžeto deficitą.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Švedijoje buvo pats didžiausias ekonomikos nuosmukis nuo ketvirtojo dešimtmečio. Sukurta plati programa pakeitė valstybės bendrųjų finansų deficitą, kuris sudarė daugiau negu 10% BNP 1994m., į beveik 2,5% perteklių 1998m.. Toks pokytis neturi sau lygių EBPO šalyse. Po biudžeto konsolidacijos žymiai pagerėjo visi makroekonominiai rodikliai.
Pastaraisiais metais mažėja ilgalaikės palūkanų normos. Palūkanų normų skirtumas, palyginus su euro zona, sumažėjo maždaug 0,4%. Infliacijos lygis yra mažas ir stabilus, o darbo jėgos našumas ir pramonės gamyba gerokai padidėjo nuo Švedijos kronos devalvacijos 1992-aisiais. Geriausiai vystėsi daug žinių reikalaujantys sektoriai, tokie kaip telekomunikacijos ir farmacija.
Darbo jėgos našumas laikotarpiui nuo 1990 iki 1997m. padidėjo 60% daug žinių reikalaujančiose pramonės šakose ir beveik 40% kapitaloimliose pramonės šakose. Dėl sėkmingos eksporto veiklos Švedijos rinkos dalys padidėjo daugiau negu 20%
nuo 1992m.. Nepaisant kuklios BNP dalies (22% 1997m.), gamybos pramonė ir toliau sudaro didžiausią Švedijos eksporto dalį. Miško produkcija sudaro
14%, cheminės medžiagos 10%, iš kurių 4% yra farmacijos produktai, 55%
sudaro pagaminti metalo produktai, mašinos ir įrengimai. 20 didžiausių gamybos grupių, kurias sudaro AGA, ASTRA, Electrolux, Ericsson, Pharmacia,
Volvo ir SCA, eksportuojamos prekės sudaro pusę viso Švedijos eksporto.
Švedijos gamybos sektoriaus tyrimų ir plėtros intensyvumas yra vienas didžiausių pasaulyje. 20 didelių gamybos grupių išlaidos tyrimams ir plėtrai sudaro 80% visų Švedijos gamybos sektoriaus išlaidų tyrimams ir plėtrai. Tradiciškai kapitaloimlios šakos, tokios kaip popieriaus masės ir popieriaus produktų bei juodųjų metalų produktų gamyba, sudaro didelę
Švedijos gamybos dalį. Tačiau vis svarbesnės tampa sudėtingų produktų, tokių kaip telekomunikacijos įranga, specializuotos mašinos, transporto priemonės ir farmacijos produktai, gamyba. Nuo 1980 iki 1990m. Švedijoje buvo didelis tiesioginių investicijų nutekėjimas. 1986-1990m. 80%
tiesioginių finansinių investicijų pateko į ES, nes Švedijos įmonės užsiėmė pozicijas ES vidaus rinkoje. Dešimtajame dešimtmetyje padidėjo tiesioginės finansinės investicijos šalyje, ir dabar balansas yra teigiamas.
Gamtiniai ištekliai
Švedija turtinga spygliuočių miškais, vandens energija, geležies rūda, uranu ir kitomis naudingomis iškasenomis, tačiau neturi naftos ir anglies išteklių. Geležies rūdos telkiniai yra toli šiaurėje. Rūdynų produkcija yra daugiausia eksportuojama. Švedijos spygliuočių miškai teikia žaliavas labai gerai išvystytoms lentpjūvėms bei popieriaus masės, popieriaus ir baigtinių medžio produktų gamybos įmonėms. Švedija yra svarbi miško produktų eksportuotoja pasaulio rinkoje. Medžio pramonės produkcija 1997m. siekė 91
milijardą Švedijos kronų. Pigi hidroenergija buvo pagrindinis Švedijos pramonės vystymosi veiksnys. Šiandien apie 15% šalyje sunaudojamos energijos pagamina šalies hidroelektrinės, kurių dauguma yra pastatytos ant šiaurinių upių. Daugiau negu 40% Švedijoje sunaudojamos energijos pagaminama iš importinės naftos, 7% iš importuotos anglies ir kokso.
Dvylika Švedijos branduolinių reaktorių pagamina 15% visos energijos arba
50% elektros energijos. Likusi energijos dalis pagaminama iš biokuro, durpių, atliekų ir t.t. Pradėta įgyvendinti plati energetikos politikos programa ekologiškai ir ekonomiškai pastovioms energijos gamybos sistemoms plėtoti. Programos tikslas – paskatinti elektros pasiūlos ir paklausos pokyčius trumpu ir ilgu laikotarpiu, kad būtų restruktūrizuota energetikos sistema. Ankstesnis sprendimas sustabdyti visus Švedijos atominius reaktorius iki 2010 metų buvo anuliuotas, ir pirmojo Barseback atominio reaktoriaus sustabdymas kol kas atidėtas.
Turizmas Švedijoje nėra itn išvystytas dėl klimato. Tačiau tarp dviratininkų ši šalis labai mėgstama. Švedijoje yra dideli atstumai tarps miestų, labai graži gamta (švedams nuo vaikystės „skiepijama“ meilė gamtai), daug kur įrengti dviratinink takeliai.
Švedijoje yra be galo daug ežerų ir upių, taigi turistams siūloma žvejyba.
Žuvų rūšys. Vakarinės Švedijos pakrantės vandenyse žvejojamos tipiškos sūrių vandenų žuvys – menkės, skumbrės. Rytinėje Švedijos pakrantėje
Baltijos jūros vandenyse – didelės lydekos, sterkai bei ešeriai. Upėse puiki lašišų, upėtakių, lydekų ir ešerių žūklė. Daugybėje Švedijos ežerų galite išmėginti ne visai įprastą lydekų, ešerių, sterkų, upėtakių žvejybą švarioje bei civilizacijos nepaliestoje aplinkoje
Žvejybos būdai. Žūklė iš valties dideliuose ežeruose ir upėse. Žvejojant plėšrias žuvis – spiningu (populiariausia ir efektyviausia žūklė), mepsu ar blizge. Švedijoje museline meškere gaudomi upėtakiai, kiršliai, lašišos, jūros upėtakiai; rečiau – ešeriai, lydekos. Blizge dideliuose ežeruose gaudomos lašišos ir upėtakiai. Poledinė žūklė – žvejojama avižėle.
Žvejybos sezonai. Skirtingose šalies vietose nevienodas klimatas. Švedijos šiaurėje tik kelis mėnesius per metus vandens telkiniai neaptraukti kad ir plonu ledo sluoksniu. Pietinėse Švedijos vietovėse žvejojama visus metus.
Pavyzdžiui, lydekų ir upėtakių žūklė spiningaujant yra tinkamiausias žvejybos būdas balandžio mėnesį pietuose, o šiaurėje – pats karščiausias žūklės ant ledo sezonas.
Ryšiai su Lietuva.
Lietuviai Švedijoje
Emigrantų iš Lietuvos būta ir anksčiau, bet jokios jų statistikos nėra.
Ir po sukilimų, ypač 1863m., buvo patekęs į Švediją vienas kitas lietuvis, bet dauguma jų buvo laikomi lenkais. I Pasaulinio karo metu 1915m.
sudarytas švedų – lietuvių šelpimo komitetas, 1915m. ir 1917m. Stokholme įvyko lietuvių konferencijos ir 1917m. sausį Stokholme įsteigta Lietuvių
Spaudos Biuras. Prieš II Pasaulinį karą Švedijos lietuvius sudarė Lietuvos pasiuntinybės Stokholme nariai ir keletas lietuvių studentų, studijavusių aukštosiose mokyklose. Nepriklausomos Lietuvos laikais kaip valstybės stipendijų laimėtojai yra studijavę šie lietuviai: Karolis Mekas (archeologija Upsalos universitetas), Petras Tonkūnas ir Juozas Vilimas
Užbalis (Veterinarijos aukštojoje mokykloje), Juozas Lingis ir Juozas Juška (etnologiją Stokholmo universitetas). Ir tik per II Pasaulinį karą, bolševikams okupuojant Lietuvą, prasiveržė lietuvių pabėgėlių banga į
Švediją. Tačiau ir ji, palyginti su pabėgėliais iš kitų Pabaltijo valstybių, buvo labai menkutė — lietuvių šalyje buvo tepabėgę apie 400. Į
Švediją atbėgę lietuviai, perėję karantiną, buvo apgyvendinti stovyklose, kur jų priežiūra buvo palyginti labai gera. Be to, jų dalią lengvino
Balfas. Paskui pamažu lietuvių pabėgėliai ėmė jungtis į švedų visuomenę tiek savo fiziniu darbu, tiek kitais sugebėjimais. Dauguma jų dirbo fabrikuose, gaudami tą patį atlyginimą ir naudodamiesi tomis pačiomis teisėmis bei privilegijomis, kaip ir švedų darbininkai. Praktinių specialybių žmonės gavo darbo savo srityse. Pabėgęs jaunimas, studijavęs
Lietuvos aukštosiose mokyklose ir ten savo studijų nebaigę, Lietuvių komiteto pastangomis ir Balfo šelpiami buvo priimti į atitinkamas švedų mokyklas, kur galėjo pradėtas studijas baigti. Kiek sunkiau buvo su intelektualais – mokytojais, teisininkais, ekonomistais, karininkais bei valdininkais. Savo specialybės darbo jie negalėjo gauti. Švedų valdžios organai skyrė jiems archyvinį darbą – jie galėjo dirbti įvairiose mokslo ar kitose savo specialybei artimesnėse įstaigose jiems pavesta darbą, už kurį jie gaudavo archyviniams darbininkams valdžios nustatytą atlyginimą –
pragyvenimo minimumą. Prie archyvinių darbininkų pradžioje buvo prijungti ir gydytojai, bet vėliau, perlaikę kai kuriuos egzaminus, gydytojai gaudavo darbo provincijoje. Dantų ir veterinarijos gydytojai darbą gaudavo iš karto. Tačiau ir tų archyvinių darbininkų skaičių mažino – buvo palikti tik senesnio amžiaus žmonės, o visiems kitiems surasti atitinkami darbai.
Lietuviai pabėgėliai, matydami, kad Švedija nebuvo lengvos sąlygos kiek geriau įsikurti, pradėjo emigruoti, daugiausia į JAV ir Kanadą, todėl
1963m. jų liko apie 100. Juos daugiausia sudarė aukštuosius mokslus baigę ir darbą gavę, bei tie, kuriems pavyko kiek geriau įsitaisyti arba kurie šeimų sumetimais nusprendė pasilikti šalyje. Dauguma pasilikę lietuvių dirbo pagal specialybę, didesnė jų dalis tapo Švedijos piliečiai. Vietų, kur būtų susispietė daugiau lietuvių, nėra — išsimėtę pavieniui įvairiose krašto vietose. Daugiausia lietuvių yra susispietė Stokholme, kur ir pasireiškė jų lietuviškas veikla.
Atbėgę lietuviai, nors jų buvo ir nedaug, stvėrėsi lietuviškos veiklos.
Dar prieš pabėgėlių didesnio kiekio atvykimą į Švediją. Stokholme susikūrė
Lietuvių komitetas, budėjęs daugiau opiųjų lietuviškų reikalų sargyboje. Iš pradžių komitetą sudarė šalyje jau gyvenę, ar tuoj po pirmosios bolševikų okupacijos į Švediją atvykę lietuviai, o paskui į komitetą buvo įtraukti ir kiti lietuviai pabėgėliai. Komitetui vadovavo buvęs Lietuvos atstovas
Skandinavijai ministras Vytautas Gylys. Kiti nariai buvo rašytojas Ignas J.
Šeinius, buvęs pasiuntinybės sekretorius V. Žilinskas, Juozas Lingis,
Algirdas Vokietaitis, paskui dr. Petras Kazlauskas, kun. Juozas
Tadarauskas. Pabėgėlių padaugėjus, Lietuvių komitetui prisidėjo naujos pareigos — rūpintis jų materialiniais, socialiniais, iš dalies ir kultūriniais reikalais. Balfui ėmus šelpti pabėgėlius ir lietuvių šalpos reikalus Švedijoje pavedus komitetui, jo svarbiausiu uždaviniu ir tapo savo tautiečių šelpimas. Kilus komitete nesutarimams, Balfas šalpos reikalus iš komiteto veikimo išjungė ir paskyrė savo įgaliotini. Balfo įgaliotiniais yra buvę dr. Antanas Starkus, dr. Stasys Petrauskas, teisėjas Ignas
Kazlauskas, pik. Vincas Blažys. Buvo sudarytas ir Balfo komitetas vien tik šalpos reikalams. Lietuvių komitetas, netekus jam šalpos pareigų, mėginta perorganizuoti įvairių visuomeninių grupių pagrindu, tačiau mėginimai didelių vaisių nedavė, ir nuo 1946m. vidurio Lietuvių komitetas nustojo veikęs.
Norint suburti visus Švedijoje gyvenančius lietuvius tautiniam ir kultūriniam darbui, 1946m. pradžioje įkurta Lietuvių draugija. 1947m., suvažiavus į Stokholmą didesnių lietuvių gyvenamų vietovių atstovams, šalies sostinėje išrinkta draugijos centro valdyba. Draugija turėjo 5
skyrius ir buvo vienintelė gaji organizacija, vienijanti visus lietuvius.
Draugijai yra vadovavę dr. Petras Kazlauskas, V. Staneika, pik. V. Blažys.
Pradėjus organizuoti pasaulio lietuvius į bendrą Lietuvių Bendruomenę, draugija 1950m. persiorganizavo į Lietuvių Bendruomenę Švedijoje, kuri veikė kaip vienintelė lietuvių organizacija Švedijoje, kuriai tenka atstovauti lietuvių reikalus švedų, kitų šalyje veikiančių pabėgėlių, politinėse ir kultūrinėse organizacijose. Pirmąją LB tarybą sudarė teisėjas
Ignas Kazlauskas, pik. Juozas Narakas ir arch. Jonas Kriaučiūnas, o pirmąją valdybą — Vytautas Staneika, inž. dr. Kazimieras Kraujelis ir inž. Bagdonas
Laucevičius. Paskui LB taryba buvo panaikinta.
Be minėtų organizacijų, kai dar didesnė lietuvių kolonijos dalis nebuvo emigravus, veikė ir kitos organizacijos: ateitininkai, akademinio jaunimo organizacijos Šviesos skyrius, Lietuvių studentų atstovybė sporto klubas
„Vytis”. Daug aktyvumo parodė ir 1947m. įsikūrusi Lietuvos antinacinės rezistencijos politinių kalinių sąjungos Stokholmo seniūnija.
Nesvetima lietuviams buvo politinė veikla, ypač kad Švedijoje lietuviams teko vaidinti dažnai tarpininko vaidmenį tarp rezistencijos Lietuvoje ir svetur. Savo įgaliotinius čia turėjo ir Vlikas ir Vlakas, ir BDPS (Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis), ir įvairios lietuvių politinės partijos bei rezistenciniai sąjūdžiai. Švedijos lietuviai nebuvo pamiršę ir savo spaudos. 1045 02 16 proga išleistas pirmasis Švedijos lietuvių leidinėlis „Lietuvos keliu”. VIII 23 pradėtas leisti laikraštėlis „Svetur”.
Su didžiule lietuvių pabėgėlių banga į Švediją atvyko palyginti labai nedaug mokyklinio amžiaus vaikų, todėl steigti savosios mokyklos nebuvo įmanoma. Tik kartą kapeliono J. Tadarausko rūpesčiu ir Balfui paremiant, būrelis mokyklinio amžiaus vaikų buvo suvežti į Stockholmo seselių vienuolių vadovaujamą katalikišką pradžios mokyklą, kur jiems buvo pasamdytas ir lietuvių kalbos mokytojas.
Lietuvos ryšiai su Švedija
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Švedija pripažino ją 1991m. rugpjūčio
27d. Diplomatiniai santykiai atkurti 1991m. rugpjūčio 28d.
Atstovavimas
Nuo 2002.10.07 LR ambasadoriumi Švedijoje paskirtas Petras Zapolskas. 1999
spalio 7d. Švedijos ambasadoriumi Lietuvoje paskirtas Jan Palmstierna.
LR garbės konsulai Švedijoje:
Jarl Branting – nuo 2000.01.05 Vajö mieste su jurisdikcija Kronoberg grafystėje
Lennart Svante Wilhelm Malmgren nuo 2000.01.05 – Kristianstad mieste su jurisdikcija Skåne grafystės 12 municipalitetų ir Blekinge grafystėje
Ingmar Ingstad – nuo 1996.10.01 Malmö mieste su jurisdikcija Skåne grafystės 21 municipalitete
Birgitta Lindh Johansson – nuo 2001.04.03 Västerås mieste su jurisdikcija
Vastmanland grafystėje
Ralph Spetz – nuo 2001.01.05 Jönköpings mieste su jurisdikcija Jönköpings grafystėje.
Lietuvos ir Švedijos bendradarbiavimo teisiniai pagrindai
Sudarytos visos pagrindinės dvišalės sutartys.
Prekyba (2002m.)
Eksportas sudarė 849.9 mln. lt. (245.6 mln. EUR), palyginus su 2001m.
eksportas išaugo 27%. Švedija užima 6 vietą tarp eksporto partnerių (4.19%
bendro eksporto). Importas – 930.9 mln. lt. (269 mln. EUR), palyginus su tuo pačiu pernai metų laikotarpiu importas išaugo 21%. Švedija yra 7
vietoje importo partnerių sąraše (3.3% viso importo). Prekybos balansas išliko neigiamas ir sudarė 81 mln. t (23.4 mln. EUR).
Švedijos investicijos Lietuvoje
Lietuvos statistikos departamento 2003 01 01 duomenimis, Švedijos tiesioginės investicijos Lietuvoje sudarė 2016.3 mln. litų (15.3% nuo visų investicijų). Pagal tiesiogines investicijas Švedija Lietuvoje užėmė 2
vietą (po Danijos).
Pagrindiniai investitoriai:
1. “Telia”, kartu su Suomijos “Sonera” įsteigusios konsorciumą “Amber
TeleHolding”, yra investavusios į Lietuvos Telekomą.
2. Partek Insulation, Finfund, Nefco ir EBRD (Švedijos, Suomijos ir JK
kompanijos) investavo į BĮ Partec-Paroc .
3. Osman Trading AB; Woodison Trading AB, Ferrous Investment Ltd, Distral
S.A. (kartu su Airija, D.Britanija ir Kolumbija) Klaipėdos Naftą
4. Svenska Petroleum Exploration (Švedija) į Genčių Naftą.
Švedija ir ES
2003m. Švedijos prioritetai ES: darbas Konvente, Lisabonos sprendimų įgyvendinimas, pasirengimas naujai finansinei perspektyvai. 2003.09.14
Švedijoje vyks referendumas dėl prisijungimo prie euro zonos.
Švedijos dvišalė pagalba Lietuvai
Pagalbą Lietuvai Švedijos Vyriausybė teikia nuo 1990m. Bendradarbiavimo su
Lietuva projektus koordinuoja Švedijos Vyriausybės įgaliota agentūra
Švedijos tarptautinės plėtros agentūros SIDA (Swedish International
Development Co-operation Agency) Rytų ir Vidurio Europos departamentas
(Sida-East).Artimiausias tikslas – harmonizuoti Lietuvos institucijų veiklą pagal ES reikalavimus.
1990-2000m. Lietuvai pagalbos suteikta už 1,03 mlrd. Švedijos kronų (daugiau kaip 111,58 mln. USD), didžioji dalis – Ignalinos AE saugumui užtikrinti. 2001m. pradėta projektų už 27 mln. Švedijos kronų (~2,7 mln.
USD). Švedija numato perpus sumažinti paramą RE šalims. Šiuo metu per Sida finansuojama: apie 14 projektų teisingumo ir vidaus reikalų sektoriuje, 11
projektų aplinkos ir energetikos sektoriaus (Kauno, Šiaulių nuotekų ir atliekų tvarkymas), apie 10 projektų iš socialinio/sveikatos sektoriaus, 6
saugumo politikos projektai ir kt. Pastaruoju metu aktyviai remiami lyčių lygybės (moterų) projektai.
Dvišalis bendradarbiavimas
Švedija su Lietuva glaudžiai ir aktyviai bendradarbiauja gynybos, aplinkos apsaugos, branduolinės energetikos, vidaus reikalų, transporto, mokesčių, teisingumo, švietimo,ir sveikatos apsaugos srityse.
Aukščiausių pareigūnų vizitai
2002 04 24 – LR Prezidentas V.Adamkaus dalyvavo 6-oje Baltijos jūros saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje.
2002 05 2-3 – UR ministrė Anna Lindh dalyvavo Vilniuje vykusioje ET
Ministrų Komiteto 110-ojoje sesijoje.
2002 08 29-30 – LR UR ministras A.Valionis dalyvavo Regioninėje ES
Konferencijoje konfliktų prevencijos klausimais – “Partners in Prevention”, vykusioje Helsingborge.
2002 09 20 – Lietuvoje lankėsi Švedijos karalienė Silvia, kuri pasakė kalbą IV AIDS konferencijoje.
2003 04 07-08 – Lietuvoje lankėsi Švedijos gynybos ministrė L. Bjorklund.
2003-06-01 – Lietuvos UR ministras A. Valionis dalyvavo Šv. Birgittos jubiliejiniuose renginiuose Vadstenos mieste.
2003-06-06 – LR UR ministras A. Valionis dalyvavo NB 6 premjerų susitikime Stokholme (pavadavo LR premjerą A. Brazauską). Įvyko dvišalis susitikimas su Švedijos parlamento spikeriu B. von Sydow.
2003-06-26 – Švedijos UR ministrės A. Lindh darbo vizitas į Lietuvą.
2003-07-06 – Švedijos Karalius Karlas XVI Gustavas ir Karalienė Silvia lankėsi Vilniuje Mindaugo karūnavimo 750-jo jubiliejaus proga.
Tai įdomu
• Švedijoje gyvena 8,9 milijonai žmonių, iš kurių 85% gyvena šalies pietinėje dalyje
• 85% tikinčiųjų yra liuteronai
• Švedų kalba priklauso germanų kalbų grupei
• Kaip ir kitose industrinėse valstybėse, Švedijoje yra mažas gimstamumas. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje jis didėjo, tačiau dabar vėl mažėja
• Amžiaus struktūra: 0-14m. – 18%, 15-64m. – 64%, 65m. ir daugiau – 18%
• Vidutinė gyvenimo trukmė yra ilga: vyrų – 76 metai, o moterų – 82
metai
• Dėl imigracijos — daugiausia imigrantų iš kaimyninių Skandinavijos valstybių, bet įmigruoja ir žmonės iš kitų šalių — nuo penktojo dešimtmečio šalies gyventojų skaičius padidėjo 40%
• Švedijos šiaurėje gyvena dvi vietos gyventojų nacionalinių mažumų grupės: suomiškai kalbanti tautelė šiaurės rytuose ir samiai (Lapiai)
• Švedijos sostinėje Stokholme gyvena 1,3 mln žmonių
• Švedijos piniginis vnt. – Švedijos krona
• 99% 15 metų ir vyresni Švedijos gyventojai moka skaityti ir rašyti
• Švedai stengiasi išsaugoti daugiau laukinės gamtos, todėl šalyje yra įsteigta 20 nacionalinių parkų ir apie 1000 draustinių. Didžiausias
Europoje Sereko nacionalinis parkas taip pat yra Švedijoje
Samis
Grafikas, vaizduojantis vyrų ir moterų pasiskirstymą Švedijoje (2003 12 31)
Švedų asmeninis gyvenimas
Susitikimai su draugais.
Švedai griežtai atskiria asmeninius ir visuomeninius reikalus.
Asmeniniams priklauso – namai, visuomeniniams – darbas. Švedams namai –
tvirtovė ir oazė – čia jie atsipalaiduoja, čia kaupia jėgas, kad galėtų įveikti gyvenimo audras, kurios ištinka nebūnant namuose. Čia niekas neateina netikėtai, neįspėjęs. Nesistebėkite, jei pamatysite švedę su kalendoriumi rankose su drauge besitariančią susitikti prie kavos puodelio.
Daugelis švedų šeimų dažnai turi nedidelį pažįstamų būrelį, kurį jie nenoromis plečia. Žinoma, viena iš priežasčių ta, kad moteris dirba visą dieną ir po darbo ji nebeturi jokio noro pradėti namuose tvarkytis ir ruošti vaišes. Kita priežastis švedų noras gyventi nepriklausomai ir privačiai. Tačiau labiausiai švedų uždarumas aiškinamas tuo, kad bijoma, jog nauji įspūdžiai gali baigtis stresu ar nemalonumais, ir apskritai „kam viso to reikia”?
Ypač nenoriai švedai bendrauja su žmonėmis, kuriuos jie mažai pažįsta.
Jei jūs atvažiavote į Švediją, tai nelaukite, kad švedai greit pakvies jus į svečius ar bent į barą išgerti puodelį kalvos ar bokalą alaus.
Yra tvirtintinama, kad švedai apskritai nežino, kas yra draugystė –
tokia, kokią mes suprantame: mums draugystė atrodo ne tik išsigelbėjimas nuo vienatvės, bet ir savitarpio pagalba ir parama, užuojauta skausmo, rūpesčio valandą, dėmesys draugų problemoms, bendri džiaugsmai ir atjauta.
Švedai neretai vadina draugu žmogų, su kuriuo susitinka prie kavos puodelio ar alaus stiklo ir kalbasi apie orus, mokesčius, alkoholio, naudotų automobilių kainas Danijoje arba keičiasi kulinarijos receptais. Šią mintį patvirtina ir 1988 m. tyrimų duomenys. Į klausimą „Ar jūs lengvai galite ilgam išsiskirti ii draugais, teigiamai atsakė 70% švedų (Stokholmo gyventojų), bet tik 41% suomių. Kitas klausimas buvo toks: „Ar jums būna liūdna išsiskirti su draugais?” į jį neigiamai atsakė 70% švedų ir tik 38%
suomių (Åke Daun, „Svensk Mentalitet”, 1989m., 84 psl.).
Ieškant tokios draugystės sampratos priežasties reikia prisiminti švedų praktiškumą, santūrumą, socialinės autonomijos siekimą, vienatvės pozityvų supratimą, taip pat griežtą asmeninių ir visuomeninių interesų ribojimą, pavyzdžiui, psichologiniai tyrimai rodo, kad švedai bendrauja ne taip noriai kaip amerikiečiai.
Permainos šeimoje.
Per pastaruosius du šimtmečius švedų šeima neatpažįstamai pasikeitė.
XIX a. pradžioje daugiau Švedijos gyventojų buvo kaimiečiai. Šeimose gimdavo daugiau vaikų, bet daug jų mirdavo kūdikystėje. Visa valdžia šeimoje priklausė vyrui, jis spręsdavo visus šeimos teisinius ir buities klausimus. Vyras turėjo teisę mušti savo žmoną, vaikus ir tarnus, jei kas nors jo netenkindavo. Vyrui būdavo atleidžiama neištikimybė, o moteriai –
ne. Į netekėjusią nėščią moterį būdavo žiūrima kaip į pasileidėlę. XIX a.
viduryje visuomenės gyvenime įvyko permainų – palaipsniui imta kelti vyrų ir moterų lygybės klausimus. Pavyzdžiui, 1845 m. įstatymas suteikė moterims lygias su vyrais teises paveldėti turtą, nuo 1859 m. moterims leista dirbti mokyklose mokytojomis. 1864 m. įstatymas atėmė vyrui teisę mušti žmoną.
1873 m. moterims buvo leista mokytis universitetuose (išskyrus teisės ir teologijos fakultetus). XIX a. pabaigoje prasidėjęs šalies industrializavimas dar labiau pakeitė žmonių gyvenimą.
Būtent tada daug žmonių persikėlė iš kaimo, čia visa šeima dirbdavo viename ūkyje, į miestą, kur jų laukė naujos darbo vietos fabrikuose, kontorose ir parduotuvėse kur žmonės ištisas dienas leido ne namuose.
Po ilgos kovos moterims buvo leista tapti pilnametėmis (t. y. moterims tai pat buvo pripažinta teise būti pilnametėms, o ne tik vyrams), o 1919 m. jos pirmą kartą gavo balso teisę ir 1921 m. dalyvaudamos savo pirmuosiuose rinkimuose tuoj pat išrinko į parlamentą moterį – pirmą kartą Švedijos istorijoje. Tačiau moteris ministrė Švedijos vyriausybėje pirmą kartą atsirado tik po 26 metų – 1947-
aisiais, beje, įdomu pažymėti, kad būtent tais metais Švedijoje pradėta mokėti pašalpas už vaikus ir būtent tais metais buvo priimtas įstatymas dėl vyrų ir moterų, dirbančių valstybės įstaigose, vienodo atlyginimo.
Atsitiktinumas?
Nors Švedija ir nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare, Švedijos vyrai tarnavo armijoje toli nuo namų. Kaip ir daugelyje kitų šalių, moterys papildė darbo rinką, atliko vyriškus darbus. Karui pasibaigus, jos grįžo prie savo šeimos židinio.
Nors vis daugiau dėmesio būdavo kreipiama į vyrų ir moterų lygybę, šeštajame dešimtmetyje dar tebebuvo laikoma normaliu reiškiniu, jei ištekėjusi moteris būdavo tik namų šeimininkė. Šeštajame dešimtmetyje Švedijos ekonomika ėmė intensyviai vystytis. Padaugėjo santuokų, jaunesnės moterys pradėjo gimdyti vaikus, mažiau liko jaunų netekėjusią merginų, kurios galėtų užpildyti tuščias darbo vietas. Šalyje ėmė trūkti darbo rankų.
Todėl vis daugiau jaunų ištekėjusių moterų, turinčių mažamečius vaikus, ėmė dirbti. Dėl to prireikė daugiau vaikų darželių, įstaigų seniems ir neįgaliems žmonėms reikėjo plėtoti negamybinį (valstybinį) sektorių, kuris šiuo metu yra smarkiai išpūstas, didžiausias pasaulyje ir sunkiai slegia Švedijos mokesčių mokėtojų pečius.
Gana ilgai buvo manoma, kad moteriai tenka dviguba atsakomybė –
dirbdama ji dar turėjo rūpintis namais ir vaikais. XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje šia tema buvo karštai ginčijamasi. Eva Moberg, rašytoja feministė, išleido esė ‘Tariamoji moterų emancipacija” („Kvinnors villkorliga frigivning”), kurioje tvirtinama, kad egzistuoja tik viena –
bendražmogiškoji pareiga. Ir vyrai, ir moterys privalo vienodai dirbti savo darbo vietoje, namuose, auklėti vaikus. Ši esė, kaip, beje, ir Aivos
Miurdal knygos apie politiką šeimoje ir moters vaidmenį, sukėlė karštas diskusijas.
Moterų politinės federacijos ėmė daryti spaudimą savo partijoms, kurios staiga susidomėjo šais klausimais. 1971 metais moterys iškovojo išsvajotą pergalę. Riksdagas panaikino „santuokos bausmę”- įstatymą, pagal kurį pajamų mokestis būdavo skaičiuojamas nuo bendrų sutuoktinių pajamų.
Tai buvo didelė paspirtis ištekėjusioms dirbančioms moterims.
Švedės reikalavo atleisti jas nuo dvigubo vaidmens visuomenėje. Jos manė, kad vyrai privalo prisiimti dalį namų darbų, o vaikus ir senelius prižiūrėti – valstybės pareiga. Mat anksčiau moterys už šį darbą negaudavo lokio atlyginimo. Valstybinis sektorius sparčiai vystėsi. Tai leido vis didesniam moterų skaičiui pradėti dirbti. Joms reikalaujant buvo sukurtas plačiai išvystytas vaikų priežiūros valstybinių įstaigų tinklas. Gali pasirodyti, kad pagaliau visuomenė pasiekė didį tikslą ir dėl to reikia tik džiaugtis.
Neseniai priimtas nutarimas leidžia ir tėvui imti nedarbingumo lapelį vaikui prižiūrėti. Įstatymas leidžia motinai arba tėvui auginti jį namuose bent jau tol, kol vaikui sukaks vieneri metai. Tačiau tėvai dažniausiai atsisakydavo savo įstatyminės teisės prižiūrėti kūdikį ir vis tiek su vaikais daugiausia likdavo mamos. Tada vyriausybė, kaip Švedijoje įprasta, tiesiog įpareigojo vyrus likti namuose ir prižiūrėti vaiką – buvo priimtas įstatymas dėl vadinamojo „tėvystės mėnesio”.
Susituokus vyras ir žmona įgyja teisę į vienas kito turtą (giftorätt), t.y. kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė kito partnerio turto. Beje, ir įgyto prieš santuoką, ir po jos. Pavyzdžiui, jei prieš susituokiant vyrui priklauso automobilis, o žmonai – namas užmiestyje, tai sudarius, santuoką jam priklauso pusė jos užmiesčio namo, o jai pusė jo automobilio. Visą tą laiką kol jiedu gyvena santuokoje, jiems priklauso pusė viso turto. Jei vienas sutuoktinis nori parduoti kažkurią dalį jų turto, jis privalo gauti partnerio sutikimą.
Išsiskyrus kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė jų bendro turto.
Paprastai namas lieka tam asmeniui, kuriam jis labiau reikalingas, pavyzdžiui, jei po ištuokos su juo lieka gyventi vaikai. Tuo atveju kitam sutuoktiniui turi atitekti turtas, kurio vertė prilygsta namo vertei. Tai gali būti automobilis arba namas užmiestyje, arba banko sąskaita.
Tačiau norint sutuoktinių teises į vienas kito turtą galima panaikinti. Šiuo atveju abi pusės (prieš susituokiant arba sudarius santuoką) pasirašo turto dalybų sutartį (äktenskapsförord), kuriame numatyta, kokia turto dalis tenka kiekvienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teisėmis. Toks dokumentas turėtų būti įregistruotas teisme, antraip jis negalioja.
Sugyventiniai. Švedui labai svarbu būti savarankiškam ekonomiškai nuo nieko nepriklausyti. Daugelis naiviai mano, kad galima vienu metu mėgautis ir viengungio laisve, ir turėti šeimos židinį, vaikus ir mylimą žmogų.
Dažnai tai būna sunku suderinti. Tai viena priežasčių, dėl kurių švedai dažnai tiesiog gyvena kartu nesudarę santuokos. Antroji priežastis yra grynai švediškas noras supaprastinti gyvenimą, taip pat bandymas išvengti konfliktų (nors gauti ištuoką čia labai nesunku). Jei gyvenimas kartu nenusisekė, galima tiesiog nusirinkti daiktus ir išeiti. Ištuokų Švedijoje labai daug. Pavyzdžiui, 1998 metais užregistruota 752 476.
Jei žmonės gyvena kartu, bet nėra susituokę, jie neturi teisės į vienas kito turtą. Jei jie išsiskiria, kiekvienas tiesiog pasiima savo daiktus. Turtas, kurį kiekvienas turėjo prieš pradedant kartu gyventi, yra kiekvieno asmeninė nuosavybė. Tai gali būti namas ar butas, namų apyvokos daiktai, pinigai, automobilis ar sodo namelis. Turtas, kurį kiekvienas sugyventinis pirko ar kitu būdu gavo, yra jo nuosavybė ir jo dalytis nereikia.
Rengimosi maniera
Dažniausiai švedai rengiasi labai nerūpestingai, gal net netvarkingai.
Šį švedų charakterio bruožą pastebi daugelis užsieniečių, bet ypač vokiečiai, japonai, prancūzai, ispanai ir danai. Vienas prancūzas, dirbęs
Švedijos produkcijos pardavimo agentu, pasakojo::
„Aš jį pasitikau oro uoste. Apsiavusį medinėmis klumpėmis, vilkintį aksominėmis kelnėmis ir labai ryškiais marškiniais, kurie visiškai nederėjo prie kelnių. Atrodė panašus į jūrų plėšiką. Mane ištiko šokas! Švedijoje niekas niekada nekreipė dėmesio į tai, kaip žmonės rengiasi. Bet kadangi čia, Prancūzijoje, niekas su juo rimtai nebendrautų, aš buvau priverstas atidėti visus paskirtus susitikimus su potencialiais pirkėjais” (Phillips-
Martinsson, 1991, 74 psl.).
Dauguma švedžių taip pat rengiasi bet kaip (jos tai vadina „praktiškai”) – Švedijoje labai retai sutiksi elegantiškai apsirengusią arba išpuoselėtą moterį.
– Nieko nesuprantu, nusivylusi pastebėjo mano baltarusė, pirmą kartą atvažiavusi iš Minsko į Švediją paviešėti. – Juk mūsų baltarusės moterys gyvena daug sunkiau nei švedės, toli gražu ne kiekviena šeima turi automobilį, labai reta kuri – indaplovę, skalbimo mašiną ir mikrobangų krosnelę, o ir šiaip jau patogus būstas vis dar tebėra daugelio šeimų svajonė. Tad kodėl mūsų moterys atrodo daug gražesnės už švedės, kaip joms pakanka jėgų ir laiko dirbti, rūpintis vyru ir vaikais ir dar prižiūrėti savo veidą ir tvarkyti drabužius?
Tam yra daug priežasčių. Pirmiausia švedai tiesiog laiko drabužius ir išvaizdą kažkokiu neesminiu dalyku, o antra, kad ir geros kokybės drabužiai, ir kosmetikos procedūros labai brangiai kainuoja ir toli gražu ne visiems pagal kišenę, trečia, 82% Švedijos moterų dirba visą darbo dieną, ir tai aukščiausias rodiklis visame pasaulyje. Ketvirtoji svarbi priežastis yra ta, kad pagal statistiką Švedijoje vyrų yra daugiau nei moterų – 1988 metais 1000 moterų teko 1024 vyrai. Tiesa tai bendras rodiklis visoms amžiaus grupėms, o disproporcija vyrų naudai yra tik iki 65
metų. Taigi, dailiajai lyčiai nėra ko stengtis patraukti vyrų dėmesį savo išvaizda ir kam nors patikti – vis tiek daugeliui moterų nėra sunku sutikti gerą partnerį ar vyrą. Penkta, menkas dėmesys drabužiams – viena iš kovos dėl vyrų ir moterų lygių teisių pasekmių. „Kodėl mes, moterys, turime stengtis gražiai atrodyti, – sakė švedės, – jei vyrai beveik nekreipia dėmesio į savo išvaizdą? Beje, argi jūs nežinote – mūsų šalyje yra lygybė”.
Bet kova dėl lygių teisių visiškai nereiškia, kad moteris neturi būti moteris. Pavyzdys – prancūzės, kurios, nepaisant sėkmingos kovos dėl lygių teisių su vyrais, išlaikė, užsieniečių žodžiais tariant, ir joms būdingą moteriškumą, ir mokėjimą rengtis elegantiškai ir skoningai.
Šventės
Viduramžiais Švedija buvo neišsivysčiusi šalis su gausiais gamtos ištekliais, kuriems eksploatuoti reikėjo užsienio kapitalo įplaukų. Kalnų pramonę kūrė Valonijos, t.y. prancūziškai kalbančios Belgijos dalies angliakasiai ir Pietų Vokietijos darbininkai, prekybos plėtojimo ir miestu savivaldos organizavimo nuopelnai priklauso išeiviams iš Hanzos sąjungos pietų Vokietijos miestų. Švedijoje gyvenantys vokiečiai padarė didelę įtaką formuojant švedų tautos tradicijas. Iš Vokietijos atkeliavo žalioji lygiadienio kartis ir Kalėdų eglutė, Valpurgijos naktis ir Velykų zuikis,
Šv. Liucijos ir Šv. Martino šventės.
XIX amžiuje škotai ir anglai daug prisidėjo prie geležinkelių pramonės vystymo, tačiau tik mūsų laikais Švedija pajuto tokią stiprią anglų ir saksų įtaką savo kultūrai – imta švęsti Šv. Valentino dieną, atsirado nauja tradicija minėti Visų Šventųjų dieną, beje, nepasižyminti subtiliu skoniu.
Senojoje valstiečių visuomenėje svarbus buvo kaimo vaidmuo. Jo socialiniame fone gimė švenčių papročiai, susiję su žmogaus gyvenimo laikotarpiais ir metų laikų kaita. Būtent konservatyviame kaime su jo griežta kasmetinių darbų seka buvo išsaugota ištikimybė liaudies tradicijoms – valstiečiai kartu dirbo ir kartu linksminosi. XIX amžiuje priėmus įstatymą dėl žemės reformos, valstiečiai išsiskirstė po vienkiemius naujose žemėse, atmatuotose jiems vietoje ankstesnių rėžių. Taip nutrūko ne tik socialiniai ryšiai, bet ir daugelis tradicijų, kurioms kaimas buvo tinkama terpė.
Anksčiau švenčių papročius formavo bažnyčia. Beveik visos šiuolaikinės šventinės tradicijos turi religinį pagrindą ir, įdomu pastebėti, kad daugelio jų šaknys siekia Viduramžių katalikybę, kurią kitose srityse beveik visiškai išgyvendino reformacija. Pavyzdys – Velykų žalios šakelės ir margučiai, džiovinta žuvis (lutfisk) per Kalėdas ir Užgavėnių bandelė (semla). Tik dvi šventės – Gegužės pirmoji ir vasaros lygiadienis yra pasaulietiškos, ne bažnytinės kilmės.
Šiandien visuomenės gyvenimui didelį poveikį turi žiniasklaida, o pirmiausia televizija, – būtent jos niveliuoja senus papročius ir kuria naujus. Liaudies tradicijos kinta – kai kurios nuolat keičiasi arba pamirštamos, jeigu jų socialinė arba emocinė funkcija išsisemia.
Švedai švenčia tokias šventes kaip šeimos, krikštynos, sutvirtinimo sakramento, mokyklos baigimo, vestuvių, laidotuvių, Advento, Kalėdų,
Naujuosius metus, Šv. Valentino dienos, Balandžio pirmosios, Velykos, Šv.
Valpurgijos dienos, Gegužės pirmosios, Šeštinių, Sekminių, Tautos dienos,
Joninės, Vėžiavimo sezono atidarymas, Sūdytų strimelių, Visų Šventųjų dienos, Šv. Martyno dienos, Liucijos.
Švedijos valstybiniai simboliai
Švedijos vėliava
Tikslus Švedijos vėliavos amžius nežinomas, tačiau seniausi piešiniai, vaizduojantys geltoną kryžių mėlyname fone, pasiekė mus iš XVI
amžiaus. 1569m. karaliaus įsaku Švedijos karo vėliavose turėjo būti vaizduojamas geltonas kryžius, nes valstybės herbas – tai auksiniu kryžiumi į keturias dalis padalintas mėlynas fonas. Manoma, kad Švedijos vėliavos dizainas sukurtas pagal Danijos vėliavą, o mėlyna ir geltona spalvos paimtos iš herbo. Tačiau tik 1620-
aisiais, t.y. valdant Gustavui II Adolfui, užfiksuoti patikimi faktai, kurie patvirtina, kad Švedijos laivuose plevėsavo mėlynai geltonos vėliavos. Kaip nurodyta seniausiame išlikusiame vėliavos įstatyme (jis paskelbtas 1663m.), visi privalo naudoti triuodegę vėliavą; išimtį sudarė prekybiniai laivai, kuriems leista kelti keturkampio formos vėliavas.
Šiandien triuodegę vėliavą naudoja tik Karališkoji šeima ir ginkluotosios pajėgos. Karališkoji šeima taip pat gali papuošti savo vėliavas Mažesniuoju arba Didesniuoju herbais, kurių vieta – kryžiaus centre. Nuo 1916m.
birželio 6d. švenčiama Švedijos vėliavos diena. 1983m. ši diena paskelbta
Švedijos valstybine švente. Tokia data pasirinkta dėl dviejų priežasčių:
1523m. birželio 6d. išrinkus Gustavą Vazą Švedijos karaliumi padėti savarankiškos Švedijos valstybės pamatai; tą pačią dieną 1809m. Švedija priėmė naują Konstituciją, kuri įteisino pilietines teises ir laisves.
Vėliavos spalvos ir dizainas apibrėžiami 1982m. Vėliavos įstatyme. Vėliava pakeliama 8 val. (kovo 1 – spalio 31d.) arba 9 val. ryte, o nuleidžiama tuomet, kai leidžiasi saulė. Jeigu vėliava apšviesta, jos nebūtina nuleisti po saulėlydžio. Švedijoje yra maždaug 15 oficialių vėliavos iškėlimo dienų, tarp jų – ypatingos Karališkosios šeimos šventės, Gegužės 1d., rinkimų dienos, Jungtinių Tautų diena (spalio 24d.) ir Nobelio diena (gruodžio
10d.). Vėliavą galima iškelti ypatingomis vietinių švenčių ar šeimos progomis
Valstybiniai herbai
Valstybinio herbo įstatymas, priimtas 1982m., įteisina du Švedijos herbus – Mažesnįjį ir Didesnįjį. Mažesnysis herbas – jis naudojamas dažniau – sudarytas iš mėlyname fone pavaizduotų trijų auksinių karūnų, kurios išdėstytos dvi viršuje ir viena apačioje. Virš jų ant herbo skydo uždėta uždara karūna, kuri kartais apjuosiama Serafimo Ordino grandine. (1748m. įsteigtas Serafimo Ordinas yra garbingiausias Švedijos ordinas.) Trijų karūnų ženklas kaip Švedijos simbolis naudojamas jau nuo
1336m., kai jis buvo žinomas kaip „Trijų išmintingų karalių” simbolis.
Viena teorija teigia, kad karalius Magnusas Eriksonas (1319-64m.) šį ženklą pasirinko žymėti savo titulą -„Švedijos, Norvegijos ir Skanijos Karalius”.
Didesnysis herbas simbolizuoja monarchą, ir vyriausybė bei parlamentas naudoja jį ypatingomis progomis. Herbo struktūra atsirado ir išliko iki mūsų dienų nuo 1440-ųjų – tai buvo karaliaus Karlo Knutsono Bonde antspaudas. Herbo skydas padalintas į keturias dalis, kuriose pavaizduotos trys karūnos ir Folkunga liūtas, t.y. Švediją valdžiusios giminės herbas (1250-
1364m.). Centre – šiuo metu karaliaujančios giminės herbas. Tokį herbą XIX
a. pradžioje pasirinko į sostą įžengęs naujasis kronprincas prancūzų maršalas Žanas Baptistas Bernadotas, kuris karūnuotas karaliumi Karlu XIV
lohanu. Herbas kilęs iš Vazų šeimos ir simbolizuoja Vazų dinastiją (1523-
1654m.), o tiltas nurodo į Ponte Corvo kunigaikštystę Italijoje (1806m.
imperatorius Napoleonas padovanojo ją Bernadotams). Šiuos simbolius papildo napoleoniškasis erelis ir septynios žvaigždės
Švedijos valstybinis himnas
Himno „Du gamla, du fria” tekstą parašė folkloro tyrinėtojas ir baladžių kūrėjas Richard Dybeck (1811-77m.); jis taip pat pritaikė XIX a. vidurio liaudies melodiją iš Vastmanland srities. Amžių sandūroje himnas vis labiau paplito, ir ilgainiui buvo pripažintas Švedijos valstybiniu himnu.
Du gamla, du fria
Du gamla, du fria, du fjällhöga Nord, du tysta, du glädjerika sköna! Jag hälsär dig, vänaste land uppå jord, din sol, din himmel, dina ängder gröna, din sol, din himmel, dina ängder gröna.
Du tronar på minnen från fornstora dar, då ärat ditt namn flög över jorden. Jag vet, att du är och du blir vad du var. Ja, jag vill leva, jag vill dö i Norden! Ja, jag vill leva, jag vill dö i Norden!
Švedijos valstybinio himno vertimas
Sena ir laisva kalnuotoji Šiaure,
Ramybe, džiaugsmu ir grožiu mus keri.
Tau aš lenkiuosi, tu man brangiausia,
Su savo saule, dangumi ir pievų žaluma,
Su savo saule, dangumi ir pievų žaluma.
Iškelta ant sosto šlovingų dienų,
Tu plačiai išgarsėjai pasauly.
Žinau, tu išliksi tokia kaip anksčiau,
Tik Šiaurėje noriu gyventi ir mirti,
Tik Šiaurėje noriu gyventi ir mirti.
Naudota literatūra:
http://www.abacci.com/atlas/history3.asp?countryID=332
http://geography.about.com/library/cia/blcsweden.htm http://www.urm.lt/data/5/LF611114144_SVEDIJA_2003.htm http://encarta.msn.com/encyclopedia_761563138_2/Sweden.html http://www.davidrumsey.com/maps348.html http://www.sweden.se/templates/FactSheet____2802.asp http://www.rootsweb.com/~swewgw/Geogr/thGeoFacts.htm http://www.biblioteka.lt/metai/svedija1/Lt-SV.html http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/01/1sv.html
Georgijus Sapožnikovas, Rytas Šalna. EUROPA. Vadovėlis 8 klasei. Briedis,
1999m.