Švedija – šiaurės Europos šalis, užimanti didesnę Skandinavijos pusiasaliodalį ir per 20 tūkst. salų, salelių bei šcherų pakrantėje. Ribojasi suNorvegija (1619 km) ir Suomija (586 km). Švedijos krantus skalauja Baltijosjūra ir šios jūros Botnijos įlanka (3218 km). Švedijos plotas – 449 964 km2(410 934 km2 – sausuma, 39 030 km2 – vandenys). Pasak archeologų, seniausieji žmonės Pietų Švedijoje gyvenę jaumaždaug prieš 12 000 metų. Dabartinių švedų protėviai buvo jotai,atsikėlę iš Šiaurės Vokietijos. Jų vardu ir vadinasi Pietų Švedija:Jotalandas – jotų žemė. Vidurio Švedijoje gyveno svėjai. Jie ir davėpavadinimą Svealandui. VI—XII a. vidurinėje krašto dalyje susikūrė Svėjųvalstybė — Svearikė. Iš jos vardo kilo dabartinis Švedijos – Sverige — beijos gyventojų švedų – svenskar – pavadinimas. Taip pat šalyje gyvenovikingai. Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė stiprinepriklausoma valstybė. XVI—XVII a. švedai veržėsi į rytines Baltijospakrantes. Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliaissiejo giminystės ryšiai, bet švedai buvo kelis kartus įsiveržę į Lietuvą irdalį jos užkariavę. Pagal 1655 m. Kėdainių sutartį Švedijai atitekoŽemaitija, Užnemunės, Kauno ir Ukmergės apskritys. Po 1700—1721 m. Šiaurėskaro švedai iš Lietuvos buvo išvyti. Nuo 1814 m. Švedija nė kartonekariavo, skelbė neutraliteto politiką ir jos laikėsi. Nuo XVIII a.vidurio Švedija garsėjo kaip metalurgijos, sunkiosios ir miško pramonėskraštas. 1996 m. Švedija priimta į Europos Sąjungą.
Taip pat Švedija išsiskiria ypatingomis demokratijos tradicijomis.Daugelis demokratinių įstatymų šioje šalyje priimti anksčiau nei kur kiturpasaulyje. Jau XV amžiuje čia buvo įkurtas parlamentas (riksdagas), kurisribojo karaliaus valdžią.
Švedijos krantai šcheriniai, neaukšti. Šcherai – tai uolėtos salelės. Kadaise ledynai stipriai ardė irgludino žemės paviršių. Minkštesnes uolienas ledynas sutrupino ir įšalusiasį ledą nuvilko tolyn. Kietesnes uolienas tik nugludino. Jas skandinavaivadina “avinų kaktomis”. Ištirpus ledynui, žemiau jūros lygio buvusiosvietos atsidūrė po vandeniu, sudarydamos painų povandeninių uolų labirintą.Kitos išliko virš vandens ir tapo šcherais. Runos – senieji skandinavų rašmenys Vakaruose Švedijai priklauso dalis Skandinavijos kalnų. Didžiausiusplotus užima lygumos ir plynaukštės. Didžioji dalis švedijos priklausoBaltijos skydui. Smailių viršūnių nėra, nes jas nugludino slenkantysledynai. Botnijos įlanka slūgsta, taigi Švedijos plotas per 100 metųpadidėja apie 1,5 m. Žemiausia vieta – Baltijos jūra (0m virš jūros lygio), aukščiausiaviršukalnė – Kebnekaisė (2117 m).
Švedijos reljefas
Dėl šiltosios Golfo srovės Švedijos klimatas švelnesnis negu kitosešiaurinėse valstybėse. Šalies sostinė Stokholmas yra tokioje pačiojeplatumoje kaip ir pietinė Grenlandija, tačiau jo vidutinė liepos mėnesiotemperatūra yra +18oC. Žiemą temperatūra nukrenta šiek tiek žemiau nulio, osniego kiekis yra vidutinis. Šiaurinėje Švedijos dalyje žiemos ilgos iršaltos, o vasaros šviesios ir vėsios. Birželio ir liepos mėnesiaisnesutemsta ištisą parą. Kritulių pasiskirstymą Švedijoje lemia Skandinavijos kalnai. Jieužstoja oro mases iš vakarų, taigi kritulių daugiau vakaruose (apie 600mm/m), nei rytuose. Taip pat kritulių yra daugiau pietuose (apie 600 mm/m)nei šiaurėje (apie 400-500 mm/m).
Švedijoje upių ir ežerų tinklas gana tankus. Beveik visos upės irežerai Švedijoje susidarė slenkant ledynams. Didžiausia upė – Dalelvenas(520 km). Upės sraunios. Nedaug jų tinkamos laivuoti. Didžiausias ežeras –Venernas (5585 km2, didžiausias gylis – 100 m). Net 14% Švedijos plotoužima pelkės. Jos susidarė todėl, kad dėl tam tikrų uolienų, žemėnesugerdavo lietaus vandens, taigi daug vietovių užpelkėjo.
Didelėje Švedijos dalyje dominuoja spygliuočiai miškai (jaurinisdirvožemis), pietinėje dalyje dažnai sutinkami tokie lapuočiai, kaipberžas, drebulė. Lapuočiai miškai (ąžuolas, bukas) augo pietiniuose,pietvakariniuose krantuose, tačiau buvo iškirsti, o jų vietose įsikūrėūkininkai arba buvo pasodinti spygliuočiai miškai. Bet šie ir kitikietmedžiai, tokie kaip liepa, guoba, klevas, randami nuo pietų švedijosiki pat šiaurinės sienos. Švedijos augalija susiformavo pasibaigus paskutiniąjam ledynmečiui.Tačiau pastaruoju metu labai pasikeitė dėl žmogaus veiklos. Vilkamsneseniai grėsė išnykimas. Tai kelia konfliktus tarp gamtos mylėtojų irgalvijų augintojų. Lokių ir lūšių populiacija taip nedidelė. Po visą šalįpaplitę elniai, stirnos, lapės, kiškiai. Medžioklė Švedijoje reguliuojama.Daug gyvūnų rūšių yra saugomos. Švedijoje žiemoja nedaug paukščių, tačiauvasarą daug jų sugrįžta iš šiltųjų kraštų.
Švedijoje žemės ūkyje naudojama apie 3 mln. ha, arba tik 7,5 proc.bendro šalies ploto. Daugiau kaip 2 ha dydžio ūkių yra 88,4 tūkstančio,vyrauja palyginti nedideli šeimos ūkiai. 2-10 ha ūkiai sudaro 36 proc.,10,1-20 ha – 19,8 proc., 20,1-30 ha – 12 proc., 30,1-50 ha – 13,9 proc.,50,1-100 ha – 12,8 proc., 100,1 ha ir daugiau – tik 5,5 procento. Taigimūsų kai kurių specialistų tvirtinimai, kad nedideli ūkiai neturiperspektyvos, Švedijos fermeriams būtų nesuprantami. Dauguma fermerių(daugiau kaip 85 proc.) priklauso įvairiems gamybos, žemės ūkio produkcijosperdirbimo ir realizacijos kooperatyvams, kurie savo ruožtu susijungę įŠvedijos fermerių federaciją. Nors žemės ūkyje dirba tik 3 proc. šaliesgyventojų, tačiau jų balsas girdimas ir Rikstage (Seime), ir Vyriausybėje.Ir tuo nereikia stebėtis. Naudodami palyginti nedidelį žemės plotą (gerokai
mažesnį nei mes Lietuvoje) Švedijos fermeriai sugeba aprūpinti šaliesgyventojus svarbiausiais maisto produktais – duona, bulvėmis, pienu, mėsa,aliejumi, iš dalies vaisiais ir daržovėmis. O maistui Švedijoje skiriamaypač daug dėmesio. Vienas gyventojas per metus vidutiniškai suvartoja 83,6kg bulvių, 62,7 kg daržovių, 80,2 kg duonos ir kitų grūdų produktų, 89,4 kgvaisių, 69,1 kg mėsos (kiaulienos, jautienos, paukštienos), 27,1 kg žuvies,16,5 kg sūrio, 187,1 kg pieno ir kt. produktų. Per parą suvartojamo vienogyventojo maisto energetinė vertė sudaro 2898 kcal. Dideli pokyčiai Švedijos žemės ūkyje prasidėjo nuo 1990 metųįgyvendinant naująją agrarinę politiką. Jos leitmotyvas – žemės ūkis turibūti lygiavertis kitų žemės ūkio šakų rinkos partneris. Pereinamajampenkerių metų laikotarpiui valstybė skyrė daug lėšų augalų ir gyvuliųproduktyvumui didinti, naujoms technologijoms kurti. Žemės ūkiui buvoiškeltas uždavinys aprūpinti gyventojus geros kokybės maisto produktais,sukaupti pakankamą jų kiekį krizių ir karų laikotarpiui. Vienas svarbiausiųnaujosios agrarinės politikos akcentų buvo reikalavimas išsaugoti turtingąniuansų Švedijos kaimo landšaftą, intensyvinant gamybą nepažeisti gamtinėspusiausvyros. Turėdami palyginti mažai dirbamos žemės, švedai ją labai brangina,nuolat kultūrina. 1800 metais prasidėję melioracijos darbai ypač buvoplėtojami po Pirmojo pasaulinio karo. Panašiai kaip ir pas mus, vandensperteklius laukuose kasmet susidaro pavasarį tirpstant sniegui, dažnai irvasarą po didesnio lietaus. Švedijoje, kaip ir visoje Europoje, pagrindinissausinimo būdas – molinių ir plastmasinių vamzdžių drenažas. Tačiau matėmeir grioviais sausinamų pievų bei ilgamečių ganyklų. Tai pigiau neidrenažas, kurio įrengimas kainuoja apie 10 tūkst. kronų (apie 5 tūkst.litų). Švedijoje nudrenuota 1,2 mln. ha dirbamos žemės. Upsalosuniversitete prof. Harry Linner pasakojo, kaip nelengvai fermeriai,pasitelkdami specialistus, kultūrino, sausino savo žemes. Nemažą dalįišlaidų padengė valstybė per subsidijas ir lengvatinėmis paskolomis. DabarŠvedijoje beveik visa buvusi užmirkusi dirbama žemė yra drenuojama arkitokiu būdu sausinama. Malonu buvo matyti profesoriaus demonstruotąBaltijos šalių drenuotų žemių diagramą, kurioje Lietuva su 2,6 mln. haužima antrą vietą (pirmoje Lenkija – 4,4 mln. ha). Tačiau ir Švedijoje,kaip ir pas mus, labiausiai fermerius ir specialistus jaudinanti problema –nepakankama melioracijos įrenginių priežiūra. Dėl žemės ūkio produkcijospertekliaus ir smukusių kainų labai sumažėjo fermerių pajamos, todėl mažiauskiriama lėšų melioracijai. Iki 1990 m. Švedijoje kasmet buvo įrengiamas arrekonstruojamas drenažas 20 tūkst. ha, o 1999 m. – vos 2 tūkst. ha.Panašios bėdos ir pas mus. Užtrukusi žemės reforma, nesusiformavęs ūkininkųsluoksnis, labai sumažėjusi valstybės parama melioracijai – tai pagrindinėspriežastys, dėl ko nuolat blogėja melioracijos įrenginių būklė. Jau dabarLietuvoje 10 proc. drenuoto ploto drenažas silpnai veikia ar iš visoneveikia. Gana dideliame – apie 100 tūkst. ha plote Švedijos pietinėje dalyjedrėkinamos daržovės, sodai, ganyklos, nes čia, kaip ir pas mus, dažnai dėlvasaros kritulių netolygumo augalams trūksta drėgmės. Dažniausiailietinama, sudrėkinamas viršutinis dirvožemio sluoksnis iki 30 cm gylio.Švedija turi savo drėkinimo įrenginių gamyklą. Važiuodami traukiniu išStokholmo į pietus, dažnai laukuose matėme veikiančius lietinimoįrenginius. Švedijoje pagamintą gana tobulą lietinimo mašiną apžiūrėjomeBalsgardo sodininkystės bandymų stotyje. Taigi ir privačiuose ūkiuosedrėkinimas, nors ir brangus, yra naudojamas. Lietuvoje sausringi vasaroslaikotarpiai pasikartoja gerokai dažniau nei Švedijoje, todėl sustiprėjusmūsų ūkininkams daržovės, uogynai ir ganyklos, reikia manyti, busdrėkinamos ir pas mus. Laukų tręšimui sunaudodami visą organiką ir ribotai mineralines trąšasbei chemikalus pasėlių priežiūrai, fermeriai gauna įspūdingus derlius.Pietinėje Švedijoje vidutinis kviečių derlius didesnis kaip 5 t/ha.J.Kristensonas, turintis 100 ha ūkį, mums parodė kviečių lauką, iš kuriotikisi gauti 10-13 t/ha. Su šypsena jis parodė kitoje kelio pusėjekviečius, kur derlius bus tik apie 5 t/ha, nes kaimynas mėgsta “pamiegoti”.Didelę dalį augalininkystės produkcijos J.Kristensonas sušeria savoautomatizuotoje paukščių fermoje, kurioje per metus išaugina 250 tūkst.broilerių. Vienas didesnių jo rūpesčių – paukščių mėšlo utilizavimas. Pagalgriežtus aplinkosaugos reikalavimus paukščių mėšlas turi būti įterpiamas įdirvą, todėl šaltuoju metų laiku jis turi būti kaupiamas uždarojemėšlidėje. Panašiai tvarkomos ir gyvulininkystės fermų nuotėkos. Apie 70 proc. šeimos ūkių verčiasi ir miškų ūkiu, nes Švedijoje net 50proc. visos teritorijos (22,5 mln. ha) apaugę mišku. Valstybei,savivaldybėms, bažnyčioms priklauso 13 proc., miškininkystės bendrovėms 37proc., o privatiems asmenims net 49 proc. visų miškų. Išplėtota miškopramonė, popieriaus, kartono gamyba. Miško produkcijos eksportas sudaro net17 proc. viso Švedijos eksporto. Metinis prieaugis – 100 mln. ktm, kertamaapie 60 mln. ktm. Švedijoje brandus miškas daugiausia kertamas plynaikombainais, kurie medį nupjauna, nubraukia šakas, supjausto reikiamaissortimentais ir sudeda į “pradalges”. Mediena panaudojama visa, miške liekatik smulkios šakelės. Iš savininkų reikalaujama, kad plyname kirtime miškasbūtų atsodinamas per 1-2 metus. Nemažas pajamas miško savininkai gauna išmedžioklės ūkio.Pramonė ir ekonomika. Šio amžiaus pradžioje Švedijos ekonomika buvodaugiausia agrarinė, ir ji buvo viena vargingiausių Europos šalių. Tačiauturėdama gausius geležies rūdos, medienos ir vandens energijos ištekliusbei sumanius inžinierius ir kvalifikuotus darbininkus, šalis greitaiišvystė savo pramonę ir tapo pasiturinčia šiuolaikine valstybe. Ekonomikaypač greitai augo pokario laikotarpiu iki aštuntojo dešimtmečio vidurio, kai Švedijos eksporto pramonė buvo labaikonkurentiška. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų Švedijos BNP vienamgyventojui tapo mažesnis negu EBPO šalių vidurkis. Antrojoje devintojodešimtmečio pusėje Švedijos ekonomika patyrė didėjantį makroekonominįdisbalansą, kuris sukėlė greitą kainų ir sąnaudų augimą bei didėjantįvalstybės biudžeto deficitą. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Švedijoje buvopats didžiausias ekonomikos nuosmukis nuo ketvirtojo dešimtmečio. Sukurtaplati programa pakeitė valstybės bendrųjų finansų deficitą, kuris sudarėdaugiau negu 10% BNP 1994m., į beveik 2,5% perteklių 1998m.. Toks pokytisneturi sau lygių EBPO šalyse. Po biudžeto konsolidacijos žymiai pagerėjovisi makroekonominiai rodikliai. Pastaraisiais metais mažėja ilgalaikėspalūkanų normos. Palūkanų normų skirtumas, palyginus su euro zona, sumažėjomaždaug 0,4%. Infliacijos lygis yra mažas ir stabilus, o darbo jėgosnašumas ir pramonės gamyba gerokai padidėjo nuo Švedijos kronosdevalvacijos 1992-aisiais. Geriausiai vystėsi daug žinių reikalaujantyssektoriai, tokie kaip telekomunikacijos ir farmacija. Darbo jėgos našumaslaikotarpiui nuo 1990 iki 1997m. padidėjo 60% daug žinių reikalaujančiosepramonės šakose ir beveik 40% kapitaloimliose pramonės šakose. Dėlsėkmingos eksporto veiklos Švedijos rinkos dalys padidėjo daugiau negu 20%nuo 1992m.. Nepaisant kuklios BNP dalies (22% 1997m.), gamybos pramonė irtoliau sudaro didžiausią Švedijos eksporto dalį. Miško produkcija sudaro14%, cheminės medžiagos 10%, iš kurių 4% yra farmacijos produktai, 55%sudaro pagaminti metalo produktai, mašinos ir įrengimai. 20 didžiausiųgamybos grupių, kurias sudaro AGA, ASTRA, Electrolux, Ericsson, Pharmacia,Volvo ir SCA, eksportuojamos prekės sudaro pusę viso Švedijos eksporto.Švedijos gamybos sektoriaus tyrimų ir plėtros intensyvumas yra vienasdidžiausių pasaulyje. 20 didelių gamybos grupių išlaidos tyrimams irplėtrai sudaro 80% visų Švedijos gamybos sektoriaus išlaidų tyrimams irplėtrai. Tradiciškai kapitaloimlios šakos, tokios kaip popieriaus masės irpopieriaus produktų bei juodųjų metalų produktų gamyba, sudaro didelęŠvedijos gamybos dalį. Tačiau vis svarbesnės tampa sudėtingų produktų,tokių kaip telekomunikacijos įranga, specializuotos mašinos, transportopriemonės ir farmacijos produktai, gamyba. Nuo 1980 iki 1990m. Švedijojebuvo didelis tiesioginių investicijų nutekėjimas. 1986-1990m. 80%tiesioginių finansinių investicijų pateko į ES, nes Švedijos įmonės užsiėmėpozicijas ES vidaus rinkoje. Dešimtajame dešimtmetyje padidėjo tiesioginėsfinansinės investicijos šalyje, ir dabar balansas yra teigiamas.
Gamtiniai ištekliaiŠvedija turtinga spygliuočių miškais, vandens energija, geležies rūda,uranu ir kitomis naudingomis iškasenomis, tačiau neturi naftos ir angliesišteklių. Geležies rūdos telkiniai yra toli šiaurėje. Rūdynų produkcija yradaugiausia eksportuojama. Švedijos spygliuočių miškai teikia žaliavas labaigerai išvystytoms lentpjūvėms bei popieriaus masės, popieriaus ir baigtiniųmedžio produktų gamybos įmonėms. Švedija yra svarbi miško produktųeksportuotoja pasaulio rinkoje. Medžio pramonės produkcija 1997m. siekė 91milijardą Švedijos kronų. Pigi hidroenergija buvo pagrindinis Švedijospramonės vystymosi veiksnys. Šiandien apie 15% šalyje sunaudojamosenergijos pagamina šalies hidroelektrinės, kurių dauguma yra pastatytos antšiaurinių upių. Daugiau negu 40% Švedijoje sunaudojamos energijospagaminama iš importinės naftos, 7% iš importuotos anglies ir kokso.Dvylika Švedijos branduolinių reaktorių pagamina 15% visos energijos arba50% elektros energijos. Likusi energijos dalis pagaminama iš biokuro,durpių, atliekų ir t.t. Pradėta įgyvendinti plati energetikos politikosprograma ekologiškai ir ekonomiškai pastovioms energijos gamybos sistemomsplėtoti. Programos tikslas – paskatinti elektros pasiūlos ir paklausospokyčius trumpu ir ilgu laikotarpiu, kad būtų restruktūrizuota energetikossistema. Ankstesnis sprendimas sustabdyti visus Švedijos atominiusreaktorius iki 2010 metų buvo anuliuotas, ir pirmojo Barseback atominioreaktoriaus sustabdymas kol kas atidėtas.
Turizmas Švedijoje nėra itn išvystytas dėl klimato. Tačiau tarpdviratininkų ši šalis labai mėgstama. Švedijoje yra dideli atstumai tarpsmiestų, labai graži gamta (švedams nuo vaikystės „skiepijama“ meilėgamtai), daug kur įrengti dviratinink takeliai. Švedijoje yra be galo daug ežerų ir upių, taigi turistams siūlomažvejyba.Žuvų rūšys. Vakarinės Švedijos pakrantės vandenyse žvejojamos tipiškossūrių vandenų žuvys – menkės, skumbrės. Rytinėje Švedijos pakrantėjeBaltijos jūros vandenyse – didelės lydekos, sterkai bei ešeriai. Upėsepuiki lašišų, upėtakių, lydekų ir ešerių žūklė. Daugybėje Švedijos ežerųgalite išmėginti ne visai įprastą lydekų, ešerių, sterkų, upėtakių žvejybąšvarioje bei civilizacijos nepaliestoje aplinkoje Žvejybos būdai. Žūklė iš valties dideliuose ežeruose ir upėse. Žvejojantplėšrias žuvis – spiningu (populiariausia ir efektyviausia žūklė), mepsu arblizge. Švedijoje museline meškere gaudomi upėtakiai, kiršliai, lašišos,jūros upėtakiai; rečiau – ešeriai, lydekos. Blizge dideliuose ežeruose
gaudomos lašišos ir upėtakiai. Poledinė žūklė – žvejojama avižėle.Žvejybos sezonai. Skirtingose šalies vietose nevienodas klimatas. Švedijosšiaurėje tik kelis mėnesius per metus vandens telkiniai neaptraukti kad irplonu ledo sluoksniu. Pietinėse Švedijos vietovėse žvejojama visus metus.Pavyzdžiui, lydekų ir upėtakių žūklė spiningaujant yra tinkamiausiasžvejybos būdas balandžio mėnesį pietuose, o šiaurėje – pats karščiausiasžūklės ant ledo sezonas.Ryšiai su Lietuva.Lietuviai Švedijoje
Emigrantų iš Lietuvos būta ir anksčiau, bet jokios jų statistikos nėra.Ir po sukilimų, ypač 1863m., buvo patekęs į Švediją vienas kitas lietuvis,bet dauguma jų buvo laikomi lenkais. I Pasaulinio karo metu 1915m.sudarytas švedų – lietuvių šelpimo komitetas, 1915m. ir 1917m. Stokholmeįvyko lietuvių konferencijos ir 1917m. sausį Stokholme įsteigta LietuviųSpaudos Biuras. Prieš II Pasaulinį karą Švedijos lietuvius sudarė Lietuvospasiuntinybės Stokholme nariai ir keletas lietuvių studentų, studijavusiųaukštosiose mokyklose. Nepriklausomos Lietuvos laikais kaip valstybėsstipendijų laimėtojai yra studijavę šie lietuviai: Karolis Mekas(archeologija Upsalos universitetas), Petras Tonkūnas ir Juozas VilimasUžbalis (Veterinarijos aukštojoje mokykloje), Juozas Lingis ir Juozas Juška(etnologiją Stokholmo universitetas). Ir tik per II Pasaulinį karą,bolševikams okupuojant Lietuvą, prasiveržė lietuvių pabėgėlių banga įŠvediją. Tačiau ir ji, palyginti su pabėgėliais iš kitų Pabaltijovalstybių, buvo labai menkutė — lietuvių šalyje buvo tepabėgę apie 400. ĮŠvediją atbėgę lietuviai, perėję karantiną, buvo apgyvendinti stovyklose,kur jų priežiūra buvo palyginti labai gera. Be to, jų dalią lengvinoBalfas. Paskui pamažu lietuvių pabėgėliai ėmė jungtis į švedų visuomenętiek savo fiziniu darbu, tiek kitais sugebėjimais. Dauguma jų dirbofabrikuose, gaudami tą patį atlyginimą ir naudodamiesi tomis pačiomisteisėmis bei privilegijomis, kaip ir švedų darbininkai. Praktiniųspecialybių žmonės gavo darbo savo srityse. Pabėgęs jaunimas, studijavęsLietuvos aukštosiose mokyklose ir ten savo studijų nebaigę, Lietuviųkomiteto pastangomis ir Balfo šelpiami buvo priimti į atitinkamas švedųmokyklas, kur galėjo pradėtas studijas baigti. Kiek sunkiau buvo suintelektualais – mokytojais, teisininkais, ekonomistais, karininkais beivaldininkais. Savo specialybės darbo jie negalėjo gauti. Švedų valdžiosorganai skyrė jiems archyvinį darbą – jie galėjo dirbti įvairiose mokslo arkitose savo specialybei artimesnėse įstaigose jiems pavesta darbą, už kurįjie gaudavo archyviniams darbininkams valdžios nustatytą atlyginimą –pragyvenimo minimumą. Prie archyvinių darbininkų pradžioje buvo prijungtiir gydytojai, bet vėliau, perlaikę kai kuriuos egzaminus, gydytojai gaudavodarbo provincijoje. Dantų ir veterinarijos gydytojai darbą gaudavo iškarto. Tačiau ir tų archyvinių darbininkų skaičių mažino – buvo palikti tiksenesnio amžiaus žmonės, o visiems kitiems surasti atitinkami darbai.Lietuviai pabėgėliai, matydami, kad Švedija nebuvo lengvos sąlygos kiekgeriau įsikurti, pradėjo emigruoti, daugiausia į JAV ir Kanadą, todėl1963m. jų liko apie 100. Juos daugiausia sudarė aukštuosius mokslus baigęir darbą gavę, bei tie, kuriems pavyko kiek geriau įsitaisyti arba kuriešeimų sumetimais nusprendė pasilikti šalyje. Dauguma pasilikę lietuviųdirbo pagal specialybę, didesnė jų dalis tapo Švedijos piliečiai. Vietų,kur būtų susispietė daugiau lietuvių, nėra — išsimėtę pavieniui įvairiosekrašto vietose. Daugiausia lietuvių yra susispietė Stokholme, kur irpasireiškė jų lietuviškas veikla.
Atbėgę lietuviai, nors jų buvo ir nedaug, stvėrėsi lietuviškos veiklos.Dar prieš pabėgėlių didesnio kiekio atvykimą į Švediją. Stokholme susikūrėLietuvių komitetas, budėjęs daugiau opiųjų lietuviškų reikalų sargyboje. Išpradžių komitetą sudarė šalyje jau gyvenę, ar tuoj po pirmosios bolševikųokupacijos į Švediją atvykę lietuviai, o paskui į komitetą buvo įtraukti irkiti lietuviai pabėgėliai. Komitetui vadovavo buvęs Lietuvos atstovasSkandinavijai ministras Vytautas Gylys. Kiti nariai buvo rašytojas Ignas J.Šeinius, buvęs pasiuntinybės sekretorius V. Žilinskas, Juozas Lingis,Algirdas Vokietaitis, paskui dr. Petras Kazlauskas, kun. JuozasTadarauskas. Pabėgėlių padaugėjus, Lietuvių komitetui prisidėjo naujospareigos — rūpintis jų materialiniais, socialiniais, iš dalies irkultūriniais reikalais. Balfui ėmus šelpti pabėgėlius ir lietuvių šalposreikalus Švedijoje pavedus komitetui, jo svarbiausiu uždaviniu ir tapo savotautiečių šelpimas. Kilus komitete nesutarimams, Balfas šalpos reikalus iškomiteto veikimo išjungė ir paskyrė savo įgaliotini. Balfo įgaliotiniaisyra buvę dr. Antanas Starkus, dr. Stasys Petrauskas, teisėjas IgnasKazlauskas, pik. Vincas Blažys. Buvo sudarytas ir Balfo komitetas vien tikšalpos reikalams. Lietuvių komitetas, netekus jam šalpos pareigų, mėgintaperorganizuoti įvairių visuomeninių grupių pagrindu, tačiau mėginimaididelių vaisių nedavė, ir nuo 1946m. vidurio Lietuvių komitetas nustojoveikęs.
Norint suburti visus Švedijoje gyvenančius lietuvius tautiniam irkultūriniam darbui, 1946m. pradžioje įkurta Lietuvių draugija. 1947m.,suvažiavus į Stokholmą didesnių lietuvių gyvenamų vietovių atstovams,šalies sostinėje išrinkta draugijos centro valdyba. Draugija turėjo 5skyrius ir buvo vienintelė gaji organizacija, vienijanti visus lietuvius.Draugijai yra vadovavę dr. Petras Kazlauskas, V. Staneika, pik. V. Blažys.Pradėjus organizuoti pasaulio lietuvius į bendrą Lietuvių Bendruomenę,draugija 1950m. persiorganizavo į Lietuvių Bendruomenę Švedijoje, kuriveikė kaip vienintelė lietuvių organizacija Švedijoje, kuriai tenkaatstovauti lietuvių reikalus švedų, kitų šalyje veikiančių pabėgėlių,
politinėse ir kultūrinėse organizacijose. Pirmąją LB tarybą sudarė teisėjasIgnas Kazlauskas, pik. Juozas Narakas ir arch. Jonas Kriaučiūnas, o pirmąjąvaldybą — Vytautas Staneika, inž. dr. Kazimieras Kraujelis ir inž. BagdonasLaucevičius. Paskui LB taryba buvo panaikinta.Be minėtų organizacijų, kai dar didesnė lietuvių kolonijos dalis nebuvoemigravus, veikė ir kitos organizacijos: ateitininkai, akademinio jaunimoorganizacijos Šviesos skyrius, Lietuvių studentų atstovybė sporto klubas“Vytis”. Daug aktyvumo parodė ir 1947m. įsikūrusi Lietuvos antinacinėsrezistencijos politinių kalinių sąjungos Stokholmo seniūnija.
Nesvetima lietuviams buvo politinė veikla, ypač kad Švedijoje lietuviamsteko vaidinti dažnai tarpininko vaidmenį tarp rezistencijos Lietuvoje irsvetur. Savo įgaliotinius čia turėjo ir Vlikas ir Vlakas, ir BDPS (Bendrasdemokratinis pasipriešinimo sąjūdis), ir įvairios lietuvių politinėspartijos bei rezistenciniai sąjūdžiai. Švedijos lietuviai nebuvo pamiršę irsavo spaudos. 1045 02 16 proga išleistas pirmasis Švedijos lietuviųleidinėlis “Lietuvos keliu”. VIII 23 pradėtas leisti laikraštėlis “Svetur”.
Su didžiule lietuvių pabėgėlių banga į Švediją atvyko palyginti labainedaug mokyklinio amžiaus vaikų, todėl steigti savosios mokyklos nebuvoįmanoma. Tik kartą kapeliono J. Tadarausko rūpesčiu ir Balfui paremiant,būrelis mokyklinio amžiaus vaikų buvo suvežti į Stockholmo seseliųvienuolių vadovaujamą katalikišką pradžios mokyklą, kur jiems buvopasamdytas ir lietuvių kalbos mokytojas.
Lietuvos ryšiai su ŠvedijaLietuvai atgavus nepriklausomybę, Švedija pripažino ją 1991m. rugpjūčio27d. Diplomatiniai santykiai atkurti 1991m. rugpjūčio 28d.
AtstovavimasNuo 2002.10.07 LR ambasadoriumi Švedijoje paskirtas Petras Zapolskas. 1999spalio 7d. Švedijos ambasadoriumi Lietuvoje paskirtas Jan Palmstierna.
LR garbės konsulai Švedijoje:Jarl Branting – nuo 2000.01.05 Vajö mieste su jurisdikcija KronoberggrafystėjeLennart Svante Wilhelm Malmgren nuo 2000.01.05 – Kristianstad mieste sujurisdikcija Skåne grafystės 12 municipalitetų ir Blekinge grafystėjeIngmar Ingstad – nuo 1996.10.01 Malmö mieste su jurisdikcija Skånegrafystės 21 municipaliteteBirgitta Lindh Johansson – nuo 2001.04.03 Västerås mieste su jurisdikcijaVastmanland grafystėjeRalph Spetz – nuo 2001.01.05 Jönköpings mieste su jurisdikcija Jönköpingsgrafystėje.
Lietuvos ir Švedijos bendradarbiavimo teisiniai pagrindaiSudarytos visos pagrindinės dvišalės sutartys.Prekyba (2002m.)Eksportas sudarė 849.9 mln. lt. (245.6 mln. EUR), palyginus su 2001m.eksportas išaugo 27%. Švedija užima 6 vietą tarp eksporto partnerių (4.19%bendro eksporto). Importas – 930.9 mln. lt. (269 mln. EUR), palyginus sutuo pačiu pernai metų laikotarpiu importas išaugo 21%. Švedija yra 7vietoje importo partnerių sąraše (3.3% viso importo). Prekybos balansasišliko neigiamas ir sudarė 81 mln. t (23.4 mln. EUR).Švedijos investicijos LietuvojeLietuvos statistikos departamento 2003 01 01 duomenimis, Švedijostiesioginės investicijos Lietuvoje sudarė 2016.3 mln. litų (15.3% nuo visųinvesticijų). Pagal tiesiogines investicijas Švedija Lietuvoje užėmė 2vietą (po Danijos).Pagrindiniai investitoriai:1. “Telia”, kartu su Suomijos “Sonera” įsteigusios konsorciumą “AmberTeleHolding”, yra investavusios į Lietuvos Telekomą.2. Partek Insulation, Finfund, Nefco ir EBRD (Švedijos, Suomijos ir JKkompanijos) investavo į BĮ Partec-Paroc .3. Osman Trading AB; Woodison Trading AB, Ferrous Investment Ltd, DistralS.A. (kartu su Airija, D.Britanija ir Kolumbija) Klaipėdos Naftą4. Svenska Petroleum Exploration (Švedija) į Genčių Naftą.
Švedija ir ES2003m. Švedijos prioritetai ES: darbas Konvente, Lisabonos sprendimųįgyvendinimas, pasirengimas naujai finansinei perspektyvai. 2003.09.14Švedijoje vyks referendumas dėl prisijungimo prie euro zonos.
Švedijos dvišalė pagalba LietuvaiPagalbą Lietuvai Švedijos Vyriausybė teikia nuo 1990m. Bendradarbiavimo suLietuva projektus koordinuoja Švedijos Vyriausybės įgaliota agentūraŠvedijos tarptautinės plėtros agentūros SIDA (Swedish InternationalDevelopment Co-operation Agency) Rytų ir Vidurio Europos departamentas(Sida-East).Artimiausias tikslas – harmonizuoti Lietuvos institucijų veikląpagal ES reikalavimus.
1990-2000m. Lietuvai pagalbos suteikta už 1,03 mlrd. Švedijos kronų(daugiau kaip 111,58 mln. USD), didžioji dalis – Ignalinos AE saugumuiužtikrinti. 2001m. pradėta projektų už 27 mln. Švedijos kronų (~2,7 mln.USD). Švedija numato perpus sumažinti paramą RE šalims. Šiuo metu per Sidafinansuojama: apie 14 projektų teisingumo ir vidaus reikalų sektoriuje, 11projektų aplinkos ir energetikos sektoriaus (Kauno, Šiaulių nuotekų iratliekų tvarkymas), apie 10 projektų iš socialinio/sveikatos sektoriaus, 6saugumo politikos projektai ir kt. Pastaruoju metu aktyviai remiami lyčiųlygybės (moterų) projektai.
Dvišalis bendradarbiavimasŠvedija su Lietuva glaudžiai ir aktyviai bendradarbiauja gynybos, aplinkosapsaugos, branduolinės energetikos, vidaus reikalų, transporto, mokesčių,teisingumo, švietimo,ir sveikatos apsaugos srityse.
Aukščiausių pareigūnų vizitai2002 04 24 – LR Prezidentas V.Adamkaus dalyvavo 6-oje Baltijos jūrossaugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje.2002 05 2-3 – UR ministrė Anna Lindh dalyvavo Vilniuje vykusioje ETMinistrų Komiteto 110-ojoje sesijoje.2002 08 29-30 – LR UR ministras A.Valionis dalyvavo Regioninėje ESKonferencijoje konfliktų prevencijos klausimais – “Partners in Prevention”,vykusioje Helsingborge.2002 09 20 – Lietuvoje lankėsi Švedijos karalienė Silvia, kuri pasakėkalbą IV AIDS konferencijoje.2003 04 07-08 – Lietuvoje lankėsi Švedijos gynybos ministrė L. Bjorklund.2003-06-01 – Lietuvos UR ministras A. Valionis dalyvavo Šv. Birgittosjubiliejiniuose renginiuose Vadstenos mieste.2003-06-06 – LR UR ministras A. Valionis dalyvavo NB 6 premjerųsusitikime Stokholme (pavadavo LR premjerą A. Brazauską). Įvyko dvišalissusitikimas su Švedijos parlamento spikeriu B. von Sydow.2003-06-26 – Švedijos UR ministrės A. Lindh darbo vizitas į Lietuvą.2003-07-06 – Švedijos Karalius Karlas XVI Gustavas ir Karalienė Silvialankėsi Vilniuje Mindaugo karūnavimo 750-jo jubiliejaus proga.
Tai įdomu
• Švedijoje gyvena 8,9 milijonai žmonių, iš kurių 85% gyvena šalies pietinėje dalyje • 85% tikinčiųjų yra liuteronai • Švedų kalba priklauso germanų kalbų grupei
• Kaip ir kitose industrinėse valstybėse, Švedijoje yra mažas gimstamumas. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje jis didėjo, tačiau dabar vėl mažėja • Amžiaus struktūra: 0-14m. – 18%, 15-64m. – 64%, 65m. ir daugiau – 18% • Vidutinė gyvenimo trukmė yra ilga: vyrų – 76 metai, o moterų – 82 metai • Dėl imigracijos — daugiausia imigrantų iš kaimyninių Skandinavijos valstybių, bet įmigruoja ir žmonės iš kitų šalių — nuo penktojo dešimtmečio šalies gyventojų skaičius padidėjo 40% • Švedijos šiaurėje gyvena dvi vietos gyventojų nacionalinių mažumų grupės: suomiškai kalbanti tautelė šiaurės rytuose ir samiai (Lapiai) • Švedijos sostinėje Stokholme gyvena 1,3 mln žmonių • Švedijos piniginis vnt. – Švedijos krona • 99% 15 metų ir vyresni Švedijos gyventojai moka skaityti ir rašyti • Švedai stengiasi išsaugoti daugiau laukinės gamtos, todėl šalyje yra įsteigta 20 nacionalinių parkų ir apie 1000 draustinių. Didžiausias Europoje Sereko nacionalinis parkas taip pat yra ŠvedijojeSamis
Grafikas, vaizduojantis vyrų ir moterų pasiskirstymą Švedijoje (2003 12 31)Švedų asmeninis gyvenimasSusitikimai su draugais.
Švedai griežtai atskiria asmeninius ir visuomeninius reikalus.Asmeniniams priklauso – namai, visuomeniniams – darbas. Švedams namai –tvirtovė ir oazė – čia jie atsipalaiduoja, čia kaupia jėgas, kad galėtųįveikti gyvenimo audras, kurios ištinka nebūnant namuose. Čia niekasneateina netikėtai, neįspėjęs. Nesistebėkite, jei pamatysite švedę sukalendoriumi rankose su drauge besitariančią susitikti prie kavos puodelio.Daugelis švedų šeimų dažnai turi nedidelį pažįstamų būrelį, kurį jienenoromis plečia. Žinoma, viena iš priežasčių ta, kad moteris dirba visądieną ir po darbo ji nebeturi jokio noro pradėti namuose tvarkytis irruošti vaišes. Kita priežastis švedų noras gyventi nepriklausomai irprivačiai. Tačiau labiausiai švedų uždarumas aiškinamas tuo, kad bijoma,jog nauji įspūdžiai gali baigtis stresu ar nemalonumais, ir apskritai “kamviso to reikia”? Ypač nenoriai švedai bendrauja su žmonėmis, kuriuos jie mažai pažįsta.Jei jūs atvažiavote į Švediją, tai nelaukite, kad švedai greit pakvies jusį svečius ar bent į barą išgerti puodelį kalvos ar bokalą alaus. Yra tvirtintinama, kad švedai apskritai nežino, kas yra draugystė –tokia, kokią mes suprantame: mums draugystė atrodo ne tik išsigelbėjimasnuo vienatvės, bet ir savitarpio pagalba ir parama, užuojauta skausmo,rūpesčio valandą, dėmesys draugų problemoms, bendri džiaugsmai ir atjauta.Švedai neretai vadina draugu žmogų, su kuriuo susitinka prie kavos puodelioar alaus stiklo ir kalbasi apie orus, mokesčius, alkoholio, naudotųautomobilių kainas Danijoje arba keičiasi kulinarijos receptais. Šią mintįpatvirtina ir 1988 m. tyrimų duomenys. Į klausimą “Ar jūs lengvai galiteilgam išsiskirti ii draugais, teigiamai atsakė 70% švedų (Stokholmogyventojų), bet tik 41% suomių. Kitas klausimas buvo toks: “Ar jums būnaliūdna išsiskirti su draugais?” į jį neigiamai atsakė 70% švedų ir tik 38%suomių (Åke Daun, “Svensk Mentalitet”, 1989m., 84 psl.). Ieškant tokios draugystės sampratos priežasties reikia prisimintišvedų praktiškumą, santūrumą, socialinės autonomijos siekimą, vienatvėspozityvų supratimą, taip pat griežtą asmeninių ir visuomeninių interesųribojimą, pavyzdžiui, psichologiniai tyrimai rodo, kad švedai bendrauja netaip noriai kaip amerikiečiai.
Permainos šeimoje. Per pastaruosius du šimtmečius švedų šeima neatpažįstamai pasikeitė.XIX a. pradžioje daugiau Švedijos gyventojų buvo kaimiečiai. Šeimosegimdavo daugiau vaikų, bet daug jų mirdavo kūdikystėje. Visa valdžiašeimoje priklausė vyrui, jis spręsdavo visus šeimos teisinius ir buitiesklausimus. Vyras turėjo teisę mušti savo žmoną, vaikus ir tarnus, jei kasnors jo netenkindavo. Vyrui būdavo atleidžiama neištikimybė, o moteriai –ne. Į netekėjusią nėščią moterį būdavo žiūrima kaip į pasileidėlę. XIX a.viduryje visuomenės gyvenime įvyko permainų – palaipsniui imta kelti vyrųir moterų lygybės klausimus. Pavyzdžiui, 1845 m. įstatymas suteikė moterimslygias su vyrais teises paveldėti turtą, nuo 1859 m. moterims leista dirbtimokyklose mokytojomis. 1864 m. įstatymas atėmė vyrui teisę mušti žmoną.1873 m. moterims buvo leista mokytis universitetuose (išskyrus teisės irteologijos fakultetus). XIX a. pabaigoje prasidėjęs šaliesindustrializavimas dar labiau pakeitė žmonių gyvenimą. Būtent tada daugžmonių persikėlė iš kaimo, čia visa šeima dirbdavo viename ūkyje, į miestą,kur jų laukė naujos darbo vietos fabrikuose, kontorose ir parduotuvėse kuržmonės ištisas dienas leido ne namuose. Po ilgos kovos moterims buvo leistatapti pilnametėmis (t. y. moterims tai pat buvo pripažinta teise būtipilnametėms, o ne tik vyrams), o 1919 m. jos pirmą kartą gavo balso teisęir 1921 m. dalyvaudamos savo pirmuosiuose rinkimuose tuoj pat išrinko įparlamentą moterį – pirmą kartą Švedijos istorijoje. Tačiau moterisministrė Švedijos vyriausybėje pirmą kartą atsirado tik po 26 metų – 1947-aisiais, beje, įdomu pažymėti, kad būtent tais metais Švedijoje pradėtamokėti pašalpas už vaikus ir būtent tais metais buvo priimtas įstatymas dėlvyrų ir moterų, dirbančių valstybės įstaigose, vienodo atlyginimo.Atsitiktinumas? Nors Švedija ir nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare, Švedijos vyraitarnavo armijoje toli nuo namų. Kaip ir daugelyje kitų šalių, moteryspapildė darbo rinką, atliko vyriškus darbus. Karui pasibaigus, jos grįžo
prie savo šeimos židinio. Nors vis daugiau dėmesio būdavo kreipiama į vyrųir moterų lygybę, šeštajame dešimtmetyje dar tebebuvo laikoma normaliureiškiniu, jei ištekėjusi moteris būdavo tik namų šeimininkė. Šeštajamedešimtmetyje Švedijos ekonomika ėmė intensyviai vystytis. Padaugėjosantuokų, jaunesnės moterys pradėjo gimdyti vaikus, mažiau liko jaunųnetekėjusią merginų, kurios galėtų užpildyti tuščias darbo vietas. Šalyjeėmė trūkti darbo rankų. Todėl vis daugiau jaunų ištekėjusių moterų,turinčių mažamečius vaikus, ėmė dirbti. Dėl to prireikė daugiau vaikųdarželių, įstaigų seniems ir neįgaliems žmonėms reikėjo plėtoti negamybinį(valstybinį) sektorių, kuris šiuo metu yra smarkiai išpūstas, didžiausiaspasaulyje ir sunkiai slegia Švedijos mokesčių mokėtojų pečius. Gana ilgai buvo manoma, kad moteriai tenka dviguba atsakomybė –dirbdama ji dar turėjo rūpintis namais ir vaikais. XX amžiaus aštuntojodešimtmečio pradžioje šia tema buvo karštai ginčijamasi. Eva Moberg,rašytoja feministė, išleido esė ‘Tariamoji moterų emancipacija” (“Kvinnorsvillkorliga frigivning”), kurioje tvirtinama, kad egzistuoja tik viena –bendražmogiškoji pareiga. Ir vyrai, ir moterys privalo vienodai dirbti savodarbo vietoje, namuose, auklėti vaikus. Ši esė, kaip, beje, ir AivosMiurdal knygos apie politiką šeimoje ir moters vaidmenį, sukėlė karštasdiskusijas. Moterų politinės federacijos ėmė daryti spaudimą savo partijoms,kurios staiga susidomėjo šais klausimais. 1971 metais moterys iškovojoišsvajotą pergalę. Riksdagas panaikino “santuokos bausmę”- įstatymą, pagalkurį pajamų mokestis būdavo skaičiuojamas nuo bendrų sutuoktinių pajamų.Tai buvo didelė paspirtis ištekėjusioms dirbančioms moterims. Švedės reikalavo atleisti jas nuo dvigubo vaidmens visuomenėje. Josmanė, kad vyrai privalo prisiimti dalį namų darbų, o vaikus ir seneliusprižiūrėti – valstybės pareiga. Mat anksčiau moterys už šį darbą negaudavolokio atlyginimo. Valstybinis sektorius sparčiai vystėsi. Tai leido visdidesniam moterų skaičiui pradėti dirbti. Joms reikalaujant buvo sukurtasplačiai išvystytas vaikų priežiūros valstybinių įstaigų tinklas. Galipasirodyti, kad pagaliau visuomenė pasiekė didį tikslą ir dėl to reikia tikdžiaugtis. Neseniai priimtas nutarimas leidžia ir tėvui imti nedarbingumo lapelįvaikui prižiūrėti. Įstatymas leidžia motinai arba tėvui auginti jį namuosebent jau tol, kol vaikui sukaks vieneri metai. Tačiau tėvai dažniausiaiatsisakydavo savo įstatyminės teisės prižiūrėti kūdikį ir vis tiek suvaikais daugiausia likdavo mamos. Tada vyriausybė, kaip Švedijoje įprasta,tiesiog įpareigojo vyrus likti namuose ir prižiūrėti vaiką – buvo priimtasįstatymas dėl vadinamojo “tėvystės mėnesio”. Susituokus vyras ir žmona įgyja teisę į vienas kito turtą (giftorätt),t.y. kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė kito partnerio turto. Beje, irįgyto prieš santuoką, ir po jos. Pavyzdžiui, jei prieš susituokiant vyruipriklauso automobilis, o žmonai – namas užmiestyje, tai sudarius, santuokąjam priklauso pusė jos užmiesčio namo, o jai pusė jo automobilio. Visą tąlaiką kol jiedu gyvena santuokoje, jiems priklauso pusė viso turto. Jeivienas sutuoktinis nori parduoti kažkurią dalį jų turto, jis privalo gautipartnerio sutikimą. Išsiskyrus kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė jų bendro turto.Paprastai namas lieka tam asmeniui, kuriam jis labiau reikalingas,pavyzdžiui, jei po ištuokos su juo lieka gyventi vaikai. Tuo atveju kitamsutuoktiniui turi atitekti turtas, kurio vertė prilygsta namo vertei. Taigali būti automobilis arba namas užmiestyje, arba banko sąskaita. Tačiau norint sutuoktinių teises į vienas kito turtą galimapanaikinti. Šiuo atveju abi pusės (prieš susituokiant arba sudariussantuoką) pasirašo turto dalybų sutartį (äktenskapsförord), kuriamenumatyta, kokia turto dalis tenka kiekvienam sutuoktiniui asmeninėsnuosavybės teisėmis. Toks dokumentas turėtų būti įregistruotas teisme,antraip jis negalioja. Sugyventiniai. Švedui labai svarbu būti savarankiškam ekonomiškai nuonieko nepriklausyti. Daugelis naiviai mano, kad galima vienu metu mėgautisir viengungio laisve, ir turėti šeimos židinį, vaikus ir mylimą žmogų.Dažnai tai būna sunku suderinti. Tai viena priežasčių, dėl kurių švedaidažnai tiesiog gyvena kartu nesudarę santuokos. Antroji priežastis yragrynai švediškas noras supaprastinti gyvenimą, taip pat bandymas išvengtikonfliktų (nors gauti ištuoką čia labai nesunku). Jei gyvenimas kartunenusisekė, galima tiesiog nusirinkti daiktus ir išeiti. Ištuokų Švedijojelabai daug. Pavyzdžiui, 1998 metais užregistruota 752 476. Jei žmonės gyvena kartu, bet nėra susituokę, jie neturi teisės įvienas kito turtą. Jei jie išsiskiria, kiekvienas tiesiog pasiima savodaiktus. Turtas, kurį kiekvienas turėjo prieš pradedant kartu gyventi, yrakiekvieno asmeninė nuosavybė. Tai gali būti namas ar butas, namų apyvokosdaiktai, pinigai, automobilis ar sodo namelis. Turtas, kurį kiekvienassugyventinis pirko ar kitu būdu gavo, yra jo nuosavybė ir jo dalytisnereikia.Rengimosi maniera Dažniausiai švedai rengiasi labai nerūpestingai, gal net netvarkingai.Šį švedų charakterio bruožą pastebi daugelis užsieniečių, bet ypačvokiečiai, japonai, prancūzai, ispanai ir danai. Vienas prancūzas, dirbęsŠvedijos produkcijos pardavimo agentu, pasakojo::
“Aš jį pasitikau oro uoste. Apsiavusį medinėmis klumpėmis, vilkintįaksominėmis kelnėmis ir labai ryškiais marškiniais, kurie visiškai nederėjoprie kelnių. Atrodė panašus į jūrų plėšiką. Mane ištiko šokas! Švedijojeniekas niekada nekreipė dėmesio į tai, kaip žmonės rengiasi. Bet kadangičia, Prancūzijoje, niekas su juo rimtai nebendrautų, aš buvau priverstasatidėti visus paskirtus susitikimus su potencialiais pirkėjais” (Phillips-Martinsson, 1991, 74 psl.). Dauguma švedžių taip pat rengiasi bet kaip (jos tai vadina“praktiškai”) – Švedijoje labai retai sutiksi elegantiškai apsirengusiąarba išpuoselėtą moterį. – Nieko nesuprantu, nusivylusi pastebėjo mano baltarusė, pirmą kartąatvažiavusi iš Minsko į Švediją paviešėti. – Juk mūsų baltarusės moterysgyvena daug sunkiau nei švedės, toli gražu ne kiekviena šeima turiautomobilį, labai reta kuri – indaplovę, skalbimo mašiną ir mikrobangųkrosnelę, o ir šiaip jau patogus būstas vis dar tebėra daugelio šeimųsvajonė. Tad kodėl mūsų moterys atrodo daug gražesnės už švedės, kaip jomspakanka jėgų ir laiko dirbti, rūpintis vyru ir vaikais ir dar prižiūrėtisavo veidą ir tvarkyti drabužius? Tam yra daug priežasčių. Pirmiausia švedai tiesiog laiko drabužius irišvaizdą kažkokiu neesminiu dalyku, o antra, kad ir geros kokybėsdrabužiai, ir kosmetikos procedūros labai brangiai kainuoja ir toli gražune visiems pagal kišenę, trečia, 82% Švedijos moterų dirba visą darbodieną, ir tai aukščiausias rodiklis visame pasaulyje. Ketvirtoji svarbipriežastis yra ta, kad pagal statistiką Švedijoje vyrų yra daugiau neimoterų – 1988 metais 1000 moterų teko 1024 vyrai. Tiesa tai bendrasrodiklis visoms amžiaus grupėms, o disproporcija vyrų naudai yra tik iki 65metų. Taigi, dailiajai lyčiai nėra ko stengtis patraukti vyrų dėmesį savoišvaizda ir kam nors patikti – vis tiek daugeliui moterų nėra sunku sutiktigerą partnerį ar vyrą. Penkta, menkas dėmesys drabužiams – viena iš kovosdėl vyrų ir moterų lygių teisių pasekmių. “Kodėl mes, moterys, turimestengtis gražiai atrodyti, – sakė švedės, – jei vyrai beveik nekreipiadėmesio į savo išvaizdą? Beje, argi jūs nežinote – mūsų šalyje yra lygybė”.Bet kova dėl lygių teisių visiškai nereiškia, kad moteris neturi būtimoteris. Pavyzdys – prancūzės, kurios, nepaisant sėkmingos kovos dėl lygiųteisių su vyrais, išlaikė, užsieniečių žodžiais tariant, ir joms būdingąmoteriškumą, ir mokėjimą rengtis elegantiškai ir skoningai.Šventės Viduramžiais Švedija buvo neišsivysčiusi šalis su gausiais gamtosištekliais, kuriems eksploatuoti reikėjo užsienio kapitalo įplaukų. Kalnųpramonę kūrė Valonijos, t.y. prancūziškai kalbančios Belgijos daliesangliakasiai ir Pietų Vokietijos darbininkai, prekybos plėtojimo ir miestusavivaldos organizavimo nuopelnai priklauso išeiviams iš Hanzos sąjungospietų Vokietijos miestų. Švedijoje gyvenantys vokiečiai padarė didelę įtakąformuojant švedų tautos tradicijas. Iš Vokietijos atkeliavo žaliojilygiadienio kartis ir Kalėdų eglutė, Valpurgijos naktis ir Velykų zuikis,Šv. Liucijos ir Šv. Martino šventės. XIX amžiuje škotai ir anglai daug prisidėjo prie geležinkelių pramonėsvystymo, tačiau tik mūsų laikais Švedija pajuto tokią stiprią anglų irsaksų įtaką savo kultūrai – imta švęsti Šv. Valentino dieną, atsirado naujatradicija minėti Visų Šventųjų dieną, beje, nepasižyminti subtiliu skoniu. Senojoje valstiečių visuomenėje svarbus buvo kaimo vaidmuo. Josocialiniame fone gimė švenčių papročiai, susiję su žmogaus gyvenimolaikotarpiais ir metų laikų kaita. Būtent konservatyviame kaime su jogriežta kasmetinių darbų seka buvo išsaugota ištikimybė liaudiestradicijoms – valstiečiai kartu dirbo ir kartu linksminosi. XIX amžiujepriėmus įstatymą dėl žemės reformos, valstiečiai išsiskirstė po vienkiemiusnaujose žemėse, atmatuotose jiems vietoje ankstesnių rėžių. Taip nutrūko netik socialiniai ryšiai, bet ir daugelis tradicijų, kurioms kaimas buvotinkama terpė. Anksčiau švenčių papročius formavo bažnyčia. Beveik visos šiuolaikinėsšventinės tradicijos turi religinį pagrindą ir, įdomu pastebėti, kaddaugelio jų šaknys siekia Viduramžių katalikybę, kurią kitose sritysebeveik visiškai išgyvendino reformacija. Pavyzdys – Velykų žalios šakelėsir margučiai, džiovinta žuvis (lutfisk) per Kalėdas ir Užgavėnių bandelė(semla). Tik dvi šventės – Gegužės pirmoji ir vasaros lygiadienis yrapasaulietiškos, ne bažnytinės kilmės.
Šiandien visuomenės gyvenimui didelį poveikį turi žiniasklaida, opirmiausia televizija, – būtent jos niveliuoja senus papročius ir kurianaujus. Liaudies tradicijos kinta – kai kurios nuolat keičiasi arbapamirštamos, jeigu jų socialinė arba emocinė funkcija išsisemia. Švedai švenčia tokias šventes kaip šeimos, krikštynos, sutvirtinimosakramento, mokyklos baigimo, vestuvių, laidotuvių, Advento, Kalėdų,Naujuosius metus, Šv. Valentino dienos, Balandžio pirmosios, Velykos, Šv.Valpurgijos dienos, Gegužės pirmosios, Šeštinių, Sekminių, Tautos dienos,Joninės, Vėžiavimo sezono atidarymas, Sūdytų strimelių, Visų Šventųjųdienos, Šv. Martyno dienos, Liucijos.
Švedijos valstybiniai simboliaiŠvedijos vėliava
Tikslus Švedijos vėliavos amžius nežinomas, tačiau seniausi
piešiniai, vaizduojantys geltoną kryžių mėlyname fone, pasiekė mus iš XVIamžiaus. 1569m. karaliaus įsaku Švedijos karo vėliavose turėjo būtivaizduojamas geltonas kryžius, nes valstybės herbas – tai auksiniu kryžiumi į keturias dalis padalintas mėlynasfonas. Manoma, kad Švedijos vėliavos dizainas sukurtas pagal Danijosvėliavą, o mėlyna ir geltona spalvos paimtos iš herbo. Tačiau tik 1620-aisiais, t.y. valdant Gustavui II Adolfui, užfiksuoti patikimi faktai,kurie patvirtina, kad Švedijos laivuose plevėsavo mėlynai geltonosvėliavos. Kaip nurodyta seniausiame išlikusiame vėliavos įstatyme (jispaskelbtas 1663m.), visi privalo naudoti triuodegę vėliavą; išimtį sudarėprekybiniai laivai, kuriems leista kelti keturkampio formos vėliavas.Šiandien triuodegę vėliavą naudoja tik Karališkoji šeima ir ginkluotosiospajėgos. Karališkoji šeima taip pat gali papuošti savo vėliavas Mažesniuojuarba Didesniuoju herbais, kurių vieta – kryžiaus centre. Nuo 1916m.birželio 6d. švenčiama Švedijos vėliavos diena. 1983m. ši diena paskelbtaŠvedijos valstybine švente. Tokia data pasirinkta dėl dviejų priežasčių:1523m. birželio 6d. išrinkus Gustavą Vazą Švedijos karaliumi padėtisavarankiškos Švedijos valstybės pamatai; tą pačią dieną 1809m. Švedijapriėmė naują Konstituciją, kuri įteisino pilietines teises ir laisves.Vėliavos spalvos ir dizainas apibrėžiami 1982m. Vėliavos įstatyme. Vėliavapakeliama 8 val. (kovo 1 – spalio 31d.) arba 9 val. ryte, o nuleidžiamatuomet, kai leidžiasi saulė. Jeigu vėliava apšviesta, jos nebūtina nuleistipo saulėlydžio. Švedijoje yra maždaug 15 oficialių vėliavos iškėlimo dienų,tarp jų – ypatingos Karališkosios šeimos šventės, Gegužės 1d., rinkimųdienos, Jungtinių Tautų diena (spalio 24d.) ir Nobelio diena (gruodžio10d.). Vėliavą galima iškelti ypatingomis vietinių švenčių ar šeimosprogomisValstybiniai herbai Valstybinio herbo įstatymas, priimtas 1982m., įteisina du Švedijosherbus – Mažesnįjį ir Didesnįjį. Mažesnysis herbas – jisnaudojamas dažniau – sudarytas iš mėlyname fone pavaizduotų trijų auksiniųkarūnų, kurios išdėstytos dvi viršuje ir viena apačioje. Virš jų ant herboskydo uždėta uždara karūna, kuri kartais apjuosiama Serafimo Ordinograndine. (1748m. įsteigtas Serafimo Ordinas yra garbingiausias Švedijosordinas.) Trijų karūnų ženklas kaip Švedijos simbolis naudojamas jau nuo1336m., kai jis buvo žinomas kaip “Trijų išmintingų karalių” simbolis.Viena teorija teigia, kad karalius Magnusas Eriksonas (1319-64m.) šį ženkląpasirinko žymėti savo titulą -“Švedijos, Norvegijos ir Skanijos Karalius”.Didesnysis herbas simbolizuoja monarchą, ir vyriausybė bei parlamentasnaudoja jį ypatingomis progomis. Herbo struktūra atsirado ir išliko ikimūsų dienų nuo 1440-ųjų – tai buvo karaliaus Karlo Knutsono Bondeantspaudas. Herbo skydas padalintas į keturias dalis, kuriose pavaizduotostryskarūnos ir Folkunga liūtas, t.y. Švediją valdžiusios giminės herbas (1250-1364m.). Centre – šiuo metu karaliaujančios giminės herbas. Tokį herbą XIXa. pradžioje pasirinko į sostą įžengęs naujasis kronprincas prancūzųmaršalas Žanas Baptistas Bernadotas, kuris karūnuotas karaliumi Karlu XIVlohanu. Herbas kilęs iš Vazų šeimos ir simbolizuoja Vazų dinastiją (1523-1654m.), o tiltas nurodo į Ponte Corvo kunigaikštystę Italijoje (1806m.imperatorius Napoleonas padovanojo ją Bernadotams). Šiuos simbolius papildonapoleoniškasis erelis ir septynios žvaigždės
Švedijos valstybinis himnas
Himno “Du gamla, du fria” tekstą parašė folkloro tyrinėtojas ir baladžiųkūrėjas Richard Dybeck (1811-77m.); jis taip pat pritaikė XIX a. vidurioliaudies melodiją iš Vastmanland srities. Amžių sandūroje himnas vis labiaupaplito, ir ilgainiui buvo pripažintas Švedijos valstybiniu himnu.
Du gamla, du fria
Du gamla, du fria, du fjällhöga Nord, du tysta, du glädjerika sköna! Jaghälsär dig, vänaste land uppå jord, din sol, din himmel, dina ängdergröna, din sol, din himmel, dina ängder gröna.
Du tronar på minnen från fornstora dar, då ärat ditt namn flög överjorden. Jag vet, att du är och du blir vad du var. Ja, jag vill leva, jagvill dö i Norden! Ja, jag vill leva, jag vill dö i Norden!
Švedijos valstybinio himno vertimas
Sena ir laisva kalnuotoji Šiaure,Ramybe, džiaugsmu ir grožiu mus keri.Tau aš lenkiuosi, tu man brangiausia,Su savo saule, dangumi ir pievų žaluma,Su savo saule, dangumi ir pievų žaluma.
Iškelta ant sosto šlovingų dienų,Tu plačiai išgarsėjai pasauly.Žinau, tu išliksi tokia kaip anksčiau,Tik Šiaurėje noriu gyventi ir mirti,Tik Šiaurėje noriu gyventi ir mirti.
Naudota literatūra:
http://www.abacci.com/atlas/history3.asp?countryID=332http://geography.about.com/library/cia/blcsweden.htmhttp://www.urm.lt/data/5/LF611114144_SVEDIJA_2003.htmhttp://encarta.msn.com/encyclopedia_761563138_2/Sweden.htmlhttp://www.davidrumsey.com/maps348.htmlhttp://www.sweden.se/templates/FactSheet____2802.asphttp://www.rootsweb.com/~swewgw/Geogr/thGeoFacts.htmhttp://www.biblioteka.lt/metai/svedija1/Lt-SV.htmlhttp://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/01/1sv.html
Georgijus Sapožnikovas, Rytas Šalna. EUROPA. Vadovėlis 8 klasei. Briedis,1999m.