Suomija

ES. Valstybė: Suomija.

Darbą atliko:
klasės mokinys.

Mokytojas:

2004.

Turinys

1. Suomijos simbolika..................1 psl.
2. Suomijos valstybės geografine padėtis.........2 psl.
3. Suomijos sostinė ir kiti miestai.............3 psl.
4. Suomijos politinė sistema...............5 psl.
5. Suomijos kultūra...................6 psl.
6. Suomijos istorija....................7 psl.
7. Suomijos pavadinimo kilmė.............nenustatčiau.
8. Suomijos į ES sajungą................nenustačiau.

Suomijos vėliava

Suomijos herbas

Geografija
Pagrindinis straipsnis: Nuo uolėtų ir akmeningų aukštumėlių, apaugusių pušynais, atsiveria grandinės vingiuotų ežerų, jungiamų protakų ir upių. Fiziniame žemėlapyje matyti, kad paviršius žemėja į pietus. Suomijoje vyrauja lyguma: 1/3 krašto plyti mažesniame nei 100 m aukštyje ir tik 1/10 ploto – aukščiau kaip 300 m. Tarp iškiliųjų paviršiaus formų vyrauja ledynų tirpsmo vandenų supiltos kalvos, vadinamos ozzais, ir uolėti volai, iškylantys keliasdešimt metrų virš aplinkos. Daug kur siauromis ozų juostomis, tarp ežerų, nutiesti keliai ir geležinkeliai. Suomijos gamtai nemažą įtaką daro jūra. Mat krašte nėra vietos, daugiau nei 300 km nutolusios nuo jūros. Kranto linija labai vingiuota dėl daugybės įlankėlių; pakrantėje daug mažų uolėtų salų – šcherų.
Krašto paviršiaus pamatą sudaro Baltijos skydas, kurį daug kartų ardė eroziniai reiškiniai. Maždaug prieš 3 mlrd. metų susiformavusį jo pamatą sudaro daugiausia granitai ir gneisai. Jie daug kur iškyla į paviršių. Ledynai tų uolienų attplaišų atnešė ir į Lietuvą, paliko Baltijos aukštumose. Dabartinį Suomijos kraštovaizdį suformavo apledėjimas. Krašto pietuose ledynai ėmė tirpti prieš 11000, o visai ištirpo prieš 8 000 metų. Suomijos paviršius, kadaise prislėgtas ledynų, dabar kyla (30-90 cm per 100 metų).

Suomijos miestai
Suomija yra švariausia nepriklausoma valstybė.

Suomijos himnas &#

#8211; odė šalies gamtai. Valstybės vėliavos spalvos reiškia: mėlyna – ežerus, balta – šaltas ir snieguotas žiemas.

Helsinkis įkurtas 1550 m., sostine tapo 1812 m. Miestas savo architektūra labai panašus į Sankt Peterburgą, galbūt todėl, kad abu jie pastatyti Rusijos caro liepimu.

Suomio stereotipinis įvaizdis: neskubantis, sąžiningas, patikimas, stiprus, tylus.

Suomija garsėja savo saunomis, t.y. garinėmis pirtimis. Sauna neatsiejama suomių gyvenimo dalis. Suskaičiuota, kad Suomijoje yra apie 1.6-2 mln. saunų. Tai reiškia, kad 1 sauna tenka 3 suomiams. Juokaujama, kad suomiai turi daugiau saunų nei automobilių.

Suomija yra viena iš pasaulio popieriaus gamybos ir eksporto lyderių.

Suomiai vairuotojai pagrįstai laikomi vienais geriausių pasaulyje; jie turi nemažai įvairių ralio ir “Formulės 1 “nugalėtojų (garsiausias Mika Hakkinen).

Suomijoje, Laplandijoje, netoli Rovaniemio yra Santa Klauso miestelis, kuriame visi namai suręsti iš rąstų ir teen yra Kalėdų Senelio namas. Bet įdomiausia apsilankyti šalia miestelio įkurtame Kalėdų Senelio parke. Didžiulėje uoloje (požeminiame urve) – visas pramogų pasaulis.

Suomijoje yra didžiausias procentas miškų užimamos teritorijos pasaulyje (69%).

Suomija – daugiausiai salų turinti šalis pasaulyje (apie 188 tūkst.).

Suomijoje – žemiausias korupcijos lygis pasaulyje.

10% šalies teritorijos užima ežerai (jų yra per 50 tūkst.), todėl Suomija dažnai vadinama “tūkstančių ežerų kraštu”.

Suomija yra pirmoji šalis pasaulyje, kurioje moterys gavo vienodas teises su vyrais balsuoti ir dalyvauti rinkimuose; 1907 m. pirmosios moterys tapo Suomijos parlamento narėmis.

/p>

Suomijos politika

Lietuva ir Suomija jau 10 metų aktyviai bendradarbiauja dvišaliu pagrindu ir daugiašaliame kontekste. Tvirti ryšiai sieja Lietuvos Seimą) ir Suomijos Eduskuntą grupės, reguliariai keičiamasi delegacijomis. Vyriausybių bendradarbiavimas įgyja vis labiau praktinį, į konkrečių nūdienos uždavinių sprendimą orientuotą, pobūdį. Abipusiai naudingą, supratimu ir pagarba grįstą bendradarbiavimą tarp lietuvių ir suomių tautų įprasmina aukščiausio lygio susitikimai. Suomijos Prezidentė Tarja Halonen valstybinio vizito į Lietuvą buvo atvykusi 2002 m. kovo 6-7 d.d., Lietuvos Ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas ketina aplankyti Helsinkį 2002 m. gegužės 14 d
Lietuva ir Suomija bendrai darbuojasi įvairiose tarptautinėse ir regioninėse organizacijose, tame tarpe Jungtinių tautų organizacijoje, Europos Taryboje Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje, NATO PVT programoje, Baltijos jūros valstybių taryboje, Šiaurės – Baltijos valstybių grupėje (NB8) ir kt. Pastaruoju metu vyksta ypač intensyvus darbas Europos Sąjungos rėmuose Ruošdamasi narystei ES, Lietuva perima geranoriškai teikiamą Suomijos patyrimą ir pagalbą, kartu dalyvauja, formuojant bendrąją Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politiką

GYVENTOJAI

Suomiai sudaro daugiau kaip 93% šalies gyventojų, o švedai – tik 6%. Šiaurinėje dalyje gyvena beveik 2500 Samių, kitos tautinės grupės sudaro tik 1%. Tačiau nors švedų gyventojų skaičius ir mažėja, Suomijoje jie turi savo politinę partiją, savo tautines mokyklas, institucijas. 58% Suomijos gyventojų yra miestiečiai. Suomių ir švedų kalbos yra abi oficialiosios. 93% kalba suomių kalba, kilusia iš fino-ugrų kalbų. Apie 6% žmonių, gyvenančių Alandų salyne, ka

alba švediškai. Taip pat Suomijoje gyvena samiai (lapiai).
Lapiai, arba samiai, — tai tauta, turinti savo kalbą ir tradicijas. Praeityje lapiai gyveno beveik visoje vidinės Suomijos teritorijoje, vėliau šiose vietose daugėjant suomių jie buvo nustumti į šiaurę. Pagrindinis jų užsiėmimas — elnininkystė, kuria pastaruoju metu susidomėjimas mąžta. Suomijos vyriausybė stengiasi išlaikyti tradicinius šios mažos tautelės verslus. Iš 200 tūkstančių Lapijos gyventojų 6500 yra lapiai, bet tik daugiau kaip vienas tūkstantis jų dar nepamiršo gimtosios kalbos. Lapiai — klajoklių tauta. Tačiau daugiau kaip prieš 30 metų paskutinė lapių šeima nustojo klajoti. Iki tol klajokliai gyvendavo palapinėse, suręstose iš aukštų medžio karčių ir apdengtose elnių kailiais. Jas vadino kota. Tokiai palapinei uždengti reikėdavo net 60 elnių odų.
Alandų salos — pati vakarinė Suomijos provincija, susidedanti iš 7000 salų ir uolynų, turi savitą mikropasaulį ir daugeliu kitų ypatybių skiriasi nuo žemyninės Suomijos. Jų autonomiją garantuoja tarptautinė sutartis, kurios vienpusiškai negali pakeisti Suomijos parlamentas. Pagal įstatymą provincija yra švediška. Kiekvienas gimęs gauna Alandų salų provincijos piliečio teises, jeigu jas turėjo jo tėvai. Kiti Suomijos piliečiai provincijos piliečio pažymėjimą gali gauti tik išgyvenę Alandų salose ne mažiau kaip penkerius metus. Kad tas pažymėjimas būtų patvirtintas, pretendentas turi mokėti Švedų kalbą.
Suomijos pripažinta nacionalinė religija – evangelikų liuteronų. Beveik 86% gali save laikyti šios religijos pasekėjais. Tačiau šalyje vyrauja religinė laisvė. Or
rtodoksų religija, iki II-jo Pasaulinio karo buvusi nacionaline religija, smarkiai smuko.
Šalia tokių svarbesnių miestų kaip Helsinkis, būtų galima paminėti Espoo, Hämeenlinn, Joensuu, Jyväskylä, Kemi, Kotka, Kuopio, Lahti, Lappeenranta, Oulu, Pori, Tampere, Turku, Vaasa, Vantaa. Suomijos Laplandijoje gyvena apie 3000 laplandų.

Suomijos kultūra

Įspūdingiausia suomių šventė – Vappu – gegužės pirmoji ir jos išvakarės – gamtos ir jaunimo, ypač studentų, šventė. Ji simbolizuoja “šaltojo tyliojo meto” pabaigą. Išvakarėse rengiamas karnavalas trunka visą naktį. Paprastai linksmybės užsitęsia iki dviejų savaičių.

Žiema – ilgiausias metų laikas Suomijoje. Šalies pietuose trumpiausia diena siekia 6 valandas, o šiaurėje saulė nepakyla 2 mėnesius. Užtat vasarą pietuose saulė ilgokai užsibūna prie horizonto, tuo tarpu šiaurėje ji nenusileidžia net 67 dienas.

Ledinė Suomijos, Švedijos ir Norvegijos šiaurė vadinasi Lapija. Retuose šio krašto kaimeliuose gyvena samiai, arba lapiai, turintys savo kalbą ir papročius. Samių pagrindinis maistas yra elnių mėsa ir pienas.

Suomijos istorija

ISTORINĖ PRAEITIS
Mūsų eros pradžioje suomiai gyveno į pietryčius nuo Pabaltijo kraštų, netoli lietuvių ir latvių protėvių. Per didįjį tautų kraustymąsi jie apie VIII a. baigė keltis į dabartines Suomijos žemes. Atsikrausčius suomiams, tuolaikiniai krašto gyventojai, lapiai pasitraukė toliau į šiaurę. Pagoniškaisiais laikais tikrieji suomiai (suomalaiset) gyveno pajūryje ir paupiuose pietvakarinėje Suomijoje. Tavastai (hämäläiset) gyveno aplink suomius. Karelai (karjalaiset) gyveno sąsmaukoje tarp Suomių įlankos ir Ladogos ežero ir žemėse į šiaurę nuo šio ežero. Kvenai (kainulaiset) buvo nusistūmę į rytinę ir vidurinę Pohjanmalą (Österbotteną). Platūs nepereinami miškų plotai skyrė šių genčių gyvenamąsias vietas nuo viena kitos. Žmonės negyveno visoje vidurinėje ir šiaurinėje Suomijos dalyje, todėl vakarinės gentys skyrėsi nuo rytinių. Pirmoji bendravo su vakariniais kaimynais, o antroji – su rytiniais. Švedijos ir Naugardo varžymasis dėl Suomijos XII-XIII a. pasireiškė ir dėl krikščionybės įvedimo. Pirmasis žinomas kryžiaus žygis buvo atliktas švedų karaliaus šv. Eriko į pietvakarių Suomiją apie 1150m.. Vėliau tris karo kryžiaus žygius vykdė danai, bet nesėkmingai. Galutinai krikščionybę įvedė švedai (Birger Jarlas, Torkelas Knuttsonas), kurie tuo pačiu ir politiškai pajungė Suomiją. Ilgai užsitęsusi kova tarp Švedijos ir Naugardo baigėsi Nöteborgo taika 1323m., pagal kurią siena buvo nuvesta nuo Systerbäck šiaurės vakarų kryptimi skersai visą kraštą ligi Pattijoki prie Botnijos įlankos. Užkariavusi Švedija ėmė Suomiją stiprinti pastatydama pilių, kurios sudarė ir administracinius centrus. Tačiau švedų administracija nebuvo žiauri, vietos žmonės dalyvavo krašto valdyme ir turėjo tas pačias teises, kaip ir Švedijos gyventojai. Nuo karaliaus Magnuso Erikssono (1319-1374m.) laikų šalis buvo laikoma atskiru administraciniu ir tautiniu vienetu, pavadintu Suomija pagal tikrųjų suomių sritį, kuri kultūriškai buvo pažengusi ir kuriai priklausė Turku (Åbo) miestas su vyskupija ir pilimi. Pavadinimas “Österlandas”, kaip kad buvo vadinamos visos suomių genčių sritys, pranyko, ir, veikiant švedų įstatymams ir krikščioniškiems papročiams, skirtumai tarp jų išnyko. Gustavo Vazos metu Suomijoje atsirado ir Liuterio mokslas, kuris jau 1523m. buvo pradėtas skelbti. Jį įvedė vyskupas M. Agricola. Įsigalėjo suomių didikai, kuriems buvo perleista redukuota bažnyčios žemė . Daugelis jų užėmė aukštus postus ir Švedijoje. . Po to, kai Gustavas Vaza paskyrė savo mylimiausiąjį sūnų, Joną, Suomijos kunigaikščiu, 1556m. Suomija pakelta į kunigaikštiją. Šis vedė Žygimanto Augusto seserį Kotryną ir, susijungęs su Lietuvos-Lenkijos karaliumi, mėgino sukurti suomių – pabaltiečių valstybę vadovaujamą švedų. Paskui, tapęs Švedijos karaliumi (Jonas III), 1581m. jis Suomijai suteikė didžiosios kunigaikštystės titulą, kad rusų didžiojo kunigaikščio akyse pabrėžtų krašto svarbumą. XVII a. Gustavo II Adolfo ir Kristinos laikais centralizuojant Suomijos administraciją, šalis dar labiau priartėjo prie Švedijos. Žymesnieji didikai persikėlė gyventi į Švediją, kiti likę suomių didikai ir miestiečiai po truputį pradėjo perimti švedų kultūrą. Generalgubernatorius Per Brahe (1637-40m., 1648-51m.) įvedė svarbių reformų. Jo iniciatyva 1640m. įkurta Turku akademija. 1642m. pasirodė visas Šventasis Raštas suomiškai. Buvo pradėta domėtis suomių kalba, tautosaka bei senove. Tačiau tuo metu Suomiją ištiko daug nelaimių. Javams neužderėjus, 1695-97m. atėjo badmetis, o vėliau prasidėjo Didysis Šiaurės karas. Armfeltui pralaimėjus 1714m., šalis pateko rusų valdžion ir joje išbuvo ligi 1721m.. Uusikaupunki (Nystado) sutartimi 1721m., Švedija atsiėmė Suomiją, bet neteko pietryčių Karelijos su Viipuri miestu. Sudarant Turku taikos sutartį 1743m., vakarinė Karelija atiteko Rusijai. Dėl to susvyravo pasitikėjimas Švedija. Henrik Gabriel Porthan (1739m.-1804m.) ėmėsi įrodyti, kad suomių tauta savo kilme, kalba ir istorine raida yra visai nepanaši į švedų. 1770m. buvo įkurta literatūrinė draugija “Aurora”, 1771m. pradėjusi leisti pirmąjį krašto laikraštį švediškai. Šios šviečiamojo laikotarpio kultūrinės pastangos ugdė gana patriotiškai suomiškai nusiteikusį aukštąjį luomą kalbantį švediškai. Pirmieji suomių nepriklausomybės siekimai pasireiškė Anjalos sagoje, bet juos vėl nustelbė patekimas į Rusijos valdžią. Į Rusijos valdžią Suomija pateko1808m., rusų armijai įsiveržus į kraštą. Suomiai, palikti vieni beveik be jokios švedų pagalbos, gynėsi narsiai, bet negalėjo nuo rusų apsiginti. Landtage Porvoo (Bårga) mieste caras Aleksandras I suvažiavusiems luomams 1809m. iškilmingai prižadėjo, kad jis, kaip didysis Suomijos kunigaikštis, valdys kraštą kaip autonomišką kunigaikštiją pagal švedų laikų galiojančius įstatymus. Aukščiausioji valdžia ir įstatymų priežiūra buvo pavesta tarybai, nuo 1816m. pervadintai senatu. Caro skiriamas generalgubernatorius kartu buvo ir senato pirmininkas. Gustavo Mauritzo Armfelto pastangomis 1811m. Suomijai buvo grąžinti 1721m. ir 1743m. įstatymai. Švedų laikų tradicijoms, kurios ypač reiškėsi Turku mieste, susilpninti 1812m. Suomijos sostinė buvo perkelta į Helsinkį. Po gaisro 1827m. į Helsinkį perkelta ir akademija. 1830-40m. tarp ūkininkų prasiveržė gaivalingas sąjūdis, vadovaujamas pamokslininko Paavo Ruotsalainen. Ėmė ryškiau žiebtis ir tautinis sąjūdis, kurį skelbė Adolph Ivar Arwidsson savo laikraštyje “Åbo morgonblad”, kol reakcingoji biurokratija jo neuždarė. 1831m. įsteigta Suomijos literatūrinė draugija. E. Lönnrotas tautiniu suomių Kalevalos epu 1835m. padėjo kertinį akmenį būsimajai suomių kultūrai. Filosofas Johan Vilhelm Snellman laikraštyje “Saima” (1844-46m.) atnaujino Arwidssono pradėtą tautinio atgimimo darbą. Rusai pradžioje nesipriešino tokiam tautiniam sąjūdžiui, norėdami nustelbti Švedijos daromą įtaką. Rusams imantis prievartos, suomiai vėl ėmė linkti į skandinavybę. Naujasis caras Aleksandras II mėgino Suomijai pataikauti: 1863m. sušauktas landtagas, kuriame buvo pažadėta, jog per 20 metų suomių kalba bus lygiateisė švedų teismuose ir valdžios ištaigose; 1865m. įvesta atskira Suomijos valiuta, 1869m. landtagas padarytas periodiškai besirenkančia institucija, 1878m. įvesta visuotinė karinė prievolė ir sudaryta Suomijos tautinė kariuomenė. Tačiau caras Mikalojus II vėl ėmė vykdyti žiaurų suomių autonomijos naikinimą per 1898m. paskirtą generalgubernatorių Bobrikovą, kuris buvo suomių nušautas prie senato rūmų 1904m.. 1905m. revoliucinis sąjūdis privertė carą grąžinti Suomijai konstituciją. Tradicinį keturių luomų landtagą pakeitė viešu balsavimu išrinkta tautos atstovybė. Tačiau nuo 1908m. vėl prasidėjo rusų siautėjimas. Kilus I Pasauliniui karui, jauni suomių vyrai bėgo į Vokietiją ir mokėsi karo meno, kad būtų pasiruošę lemiamam momentui .
Svinhufvudo vadovaujamas senatas ir landtagas 1917m. gruodžio 6 dieną paskelbė Suomiją nepriklausoma respublika. 1918m. sausio – gegužės mėnesiais generolui Mannerheimui vadovaujant, buvo atremtas bolševikų kėsinimasis į šalį. Vokiečių pagalba dėl nepriklausomybės kovų Suomija suartino su Vokietija. Krašto valdytojas Svinhufvudas, atsižvelgdamas į saugumo prieš Rusiją reikalingumą, buvo linkęs šalį sieti su Vokietija, tačiau generolas Mannerheimas priešinosi vokiečių dominavimui Suomijoje ir po poros savaičių po karo iš vyriausiojo kariuomenės vado pareigų pasitraukė. Landtagas, jau vadinamas riksdagu, nustatė, kad monarchinė valstybės forma nebuvo formaliai panaikinta ir 1918m. rudenį numatė princą Fridrichą Karolį karūnuoti Suomijos karaliumi. Vokiečių pralaimėjimas tais pačiais metais pakeitė šalies politinį gyvenimą: Svinhufvudas atsisakė pasilikti laikinąja valstybės galva, ir 1918m. gruodį jį pakeitė Manneheimas, kuris, viešėdamas Londone ir Paryžiuje, palankiai nuteikė tuos kraštus Suomijos atžvilgiu. 1919m. pavasarį Anglija ir JAV formaliai pripažino šalies nepriklausomybę. 1919m. gegužį susirinko naujai išrinktas parlamentas ir priėmė respublikinę konstituciją. Centro ir kairiųjų balsais pirmuoju Suomijos prezidentu 1919m. liepos 25d. buvo išrinktas K. J. Stålberg. Kiti šalies prezidentai iki II-ojo Pasaulinio karo buvo: 1925m. – L. K. Relander, 1931m. pirmasis Suomijos valdytojas – P. E. Svinhufvudas, 1937m.- K. Kallio, jam 1940m. mirus — R. Ryti. Dėl nepakankamos daugumos vyriausybės dažnai keitėsi. Vidinį šalies gyvenimą buvo sudrumstęs nacionalistinis ir antidemokratinis Lappo sąjūdis, susikūręs ir veikęs1929-1932m., mėginęs įvykdyti perversmą. 1922m. vadovaujamas Lex Kailio įvykdė žemės reformą — išdalijo dvarus, turėjusius daugiau nei 200 ha. Po pasaulinio žemės ūkinio nuosmukio visose srityse padaryta pažanga. Pastovios užsienio politikos nebuvo. Iš pradžių šalis orientuodavosi į Lenkiją ir Pabaltiją, vėliau — į Skandinavijos kraštus. Su Sovietų Sąjunga taikos sutartis pasirašyta Tartu 1920m. spalio 14d., 1932m. pasirašytas nepuolimo paktas, kuris 1934m. buvo vėl atnaujintas. Prasidėjus II Pasauliniui karui Suomija paskelbė neutralitetą, bet Sovietų Sąjunga netrukus pareiškė pretenzijas į supmijos teritoriją.
Suomijos pasiūlyti maži sienos pakeitimai nepatenkino Sovietų Sąjungos, ir ši 1939m. lapkričio 28d. atšaukė nepuolimo sutartį ir pradėjo karinius veiksmus. Tautų Sąjunga paskelbė Sovietų Sąjungą užpuolike ir ragino savo narius padėti Suomijai. Efektyvios pagalbos nesulaukta. Šiame vadinamam “Žiemos kare” suomių tauta ir kariuomenė parodė narsumą ir sovietų raudonajai armijai padarė didelių nuostolių, tačiau nelygioje kovoje 1940m. vasarį Suomija buvo priversta prašyti taikos derybų. 1940m. kovo 12d. Maskvos sutartimi Suomija užleido Sovietų Sąjungai Karelijos sąsmauką su Viipuri, Žvejų pusiasalį, Suomių įlankos salas, Sallos ir Petsamo sritis, o Hanko (Hangö) pusiasalį išnuomojo 30 metų. Šalis neteko 10% dirbamosios žemės bei pramonės, 11% miškų. Iš tų sričių turėjo išsikelti 400 000 suomių. Bet šis karas kaip niekuomet anksčiau suvienyjo suomių tautą, . Prasidėjus Vokietijos karui su Sovietų Sąjunga, pastarajai 1941m. birželio 25d. karą paskelbė ir Suomija. Vokietijai ir jos sąjungininkams karą pralaimint, 1944m. rūgpjūčio ld. Ryti atsistatydino, o prezidentu buvo išrinktas generolas Mannerheimas. 1944m. rugsėjo 2d. Suomija priėmė Sovietų Sąjungos pateiktas paliaubų sąlygas, pagal kurias 1940m. šalies sienos buvo atstatytos, bet Petsamo sritis atiteko Sovietų Sąjungai; vietoje Hanko pusiasalio 50m. išnuomuota Porkkala kyšulys; karo nuostoliams padengti Suomija įsipareigojo Sovietų Sąjungai sumokėti 300 milijonų dolerių. Nors šalį užgulė dideli ūkiniai rūpesčiai, jai pasisekė išlaikyti demokratinę santvarką, kuriai grėsmė iškilo “liaudies demokratais”‘ pasivadinę komunistai ir jų “bendrakeleiviai”. Generolui Mannerheimui 1946m. kovo 4d. atsistatydinus, prezidentu buvo išrinktas J. Paasikivi, jis 1950m. vėl perrenkamas. Laikantis sovietų neerzinančios politikos, atsisakyta dalyvauti Marshallio plane, buvo gautas iš Sovietų Sąjungos karo nuostolių sumos 74 milijonų dolerių dovanojimas ir 1956 m. atgauta Porkkalos sritis. Paasikivi pradėtą politiką tęsė ir agraras U. K. Kekkonen, išrinktas prezidentu 1956m. ir perrinktas 1962m..
1955m. Suomija tapo Šiaurės Tarybos ir Jungtinių Tautų nare, o 1975m.ji buvo Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje iniciatorė.

Naudota literatūra:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Suomija
http://www.euro.lt/izinios/2003_03_suomija.php
http://www.utena-on.lt/suomija.php

Leave a Comment