Suomija

PLOTAS 337 030km2
GYVENTOJAI 5 021000 (15 žm./km2)
VALDYMO FORMA Parlamentinė respublika
KALBA Suomių ir švedų
TIKYBA Evangelikų liuteronų
PINIGINIS VIENETAS Suomijos markė
SOSTINĖ Helsinkis (774 000 gyv.)
KITI MIESTAI Tamperė, Turku
GYVENTOJŲ ŪKINĖ VEIKLA
Žemės ūkis 6%
Pramonė 36%
Aptarnavimo sfera 58%
Suomija – mūsų šiaurės kaimynė prie Baltijos. Jos pietinius krantus skalauja Suomijos, ovakarinius – Botnijos įlankos vandenys. Plotu Suomija didesnė už Italiją ar Didžiąją Britaniją ir maždaug 5 kartus – už Lietuvą; o 1/4 jos ploto yra už Šiaurės poliaračio.Suomija – miškų ir ežerų, baltųjų naktų (vasarą) bei šiaurės pašvaisčių (žiemą) kraštas.
ISTORINĖ PRAEITIS. Archeologiniai radiniai rodo dar geležies amžiuje buvusius Suomijos gyyventojų rysius su kitais Baltijos kraštais, ypač su Estija. Daug kas sieja Lietuvos ir Suomijos istoriją: Suomija praeityje ne kartą buvo užkariauta švedų; po Rusijos – Švedijos karo 1809 m. ji buvo prijungta prie Rusijos. Suomiai kovojo su carizmu dėl savo kalbos pripažinimo, ir 1863 m. pasiekė pergalę. 1917 m. gruodžio 6 d. Suomija paskelbė nepriklausomybę ir 1918 m. pabaigoje vokiečių kariuomenė paliko šalį; 1920 m. Suomija pasirašė taikos sutartį su Sovietų Rusija, o 1939-1940 m. tarpjos ir SSRS kilo karinis konfliktas.Tik 1955 m. Suomija tapo Šiaurės Tarybos ir Juungtiniu Tautu nare, o 1975 m. ji buvo Europos saugumo ir bendradarbiavimo akto pasitarimo Helsinkyje iniciatorė.
GAMTA. Nuo uolėtų ir akmeningų aukštumėlių, apaugusių pušynais, atsiveria grandinės vingiuotų ežerų, jungiamų protakų irupių. Fiziniame žemėlapyje matyti, kad paviršius žemėja į pietus. Suomijoje vyrauja lyguma: 1/3 krašto pl

lyti mažesniame nei 100 m aukštyje ir tik 1/10 ploto – aukščiau kaip 300 m. Tarp iškiliųjų paviršiaus formų vyrauja ledynų tirpsmo vandenų supiltos kalvos, vadinamos ozais, ir uolėti volai, iškylantys keliasdešimt metrų virš aplinkos. Daug kur siauromis ozų juostomis, tarp ežerų, nutiesti keliai ir geležinkeliai.Suomijos gamtai nemažą įtaką daro jūra. Mat krašte nėra vietos, daugiau nei 300 km nutolusios nuo jūros. Kranto linija labai vingiuota dėl daugybės įlankėlių; pakrantėje daug mažų uolėtų salų – šcherų.Krašto paviršiaus pamatą sudaro Baltijos skydas, kurį daug kartu ardė eroziniai reiškiniai. Maždaug prieš 3 mlrd. metų susiformavusį jo pamatą sudaro daugiausia granitai ir gneisai. Jie daug kur iškyla į paviršių. Ledynai tų uolienų atplaišų atnešė ir į Lietuvą, paliko Baltijos aukštumose. Dabartinį Suomijos kraštovaizdį suformavo apledėjimas. Krašto pietuose ledynai ėmė tirpti prieš 11000, o viisai ištirpo prieš 8 000 metų. Suomijos paviršius, kadaise prislėgtas ledynų, dabar kyla (30-90 cm per 100 metų).Kraštas turtingas iškasamų žemės turtų. Yra geležies rūdos, vario, nikelio, titano, volframo, urano, alavo, cinko, aukso ir sidabro. Daug asbesto, grafito ir talko.Suomijos pietryčiuose, netoli Baltijos jūros, yra nuostabi vieta – Suomijos ežerynas. ‘li’ečdalyje paviršiaus ploto ten tyvuliuoja ežerai, nors yra vietų, kur vandens daugiau neisausumos. Tokio ežeringo kraštovaizdžio, kaip šis, matyt, nėra visoje planetoje. Plačius ežerus keičia siauri, dažnas daugiau nei 100 km il-gio, sujungti gausiomis protakomis. Dauguma jų
ų vakaruose ištįsę iš šiaurės į pietus, o rytuose – iš šiaurės vakarų į pietryčius ir rodo paskutinio apledėjimo ledynų slinkimo kryptį. Tuo jie panašūs į Lietuvos ežerus. Šio ežeringojo krašto pietinėje dalyje yra didžiausias Suomijos ežeras Saima (1460 km2). 0 iš viso Suomijoje apie 75 000 ežerų, dauguma jų negilūs – 5-20 m. Ežerai užima apie 8% viso krašto ploto.Didžiuma Suomijos UPIŲ teka į Botnijos įlanką. Jos labai vingiuotos, kai kur siauros. Daugelis jų tinka hidroelektrinėms statyti. Upiu vingiuotumas trukdo plukdyti mišką, todėl vandens lygiui pakelti įrengta daug užtvankų su pralaidomis. Tarp kalvų yra daug uždurpėjusių įdubų. Pelkės užima beveik 1/3 Suomijos ploto.
Suomijos KLIMATĄ formuoja Atlanto vandenyno įtaka, nes virš jos vyrauja vakarų ciklonų pernašos. Šio krašto klimatas yra pereinamasis išjūrinio į žemyninį. Palyginti menką gaunamos saulės energijos kiekį kompensuoja giedros ir ilgos poliarinės dienos. Visų metų sezonų vidutinė temperatūra Suomijoje yra kur kas aukštesnė nei Rytų Europos toje pačioje platumoje. Žiemos ilgos, sniego danga krašto viduryje būna apie 50 cm storio, o šiaurės rytuose – apie 80 cm. Sniegas išsilaiko iki balandžio mėnesio, o šiaurėje net iki gegužės vidurio. Vasara trumpa, bet šilta. Jos temperatūrų skirtumas tarp pietinės ir šiaurinės daliesnėra ryškus. Kritulių per metus pietuose iškrinta 600-700 mm, o šiaurėje – 400-500 mm. Daugiausia – rugpjūčio mėnesį.Itin įspūdingos baltosios naktys. Ties 70° lygiagrete saulė vasarą nenusileidžia 73 paras, bet žiemą 50
0 paru ji nepateka. Poliarinę naktį nuostabą kelia mėnesiena, poliarinės pašvaistės ir blizgantis sniegas.MIŠKAI. Maždaug 71% Suomijos ploto užima miškas. Suomiu priežodis byloja: “Suomija be miško kaip meška be kailio”. Švedijos, Norvegijos ir Suomijos miškai sudaro 1/4 Europos miškų plotų. Suomiai labai rūpinasi miškų želdinimu. Ji pirmauja Europoje pagalmiško metinį prieaugį vienam gyventojui. Krašte 60% miškų plotų valstybiniai. Pusę miškų sudaro pušys, o drėgnose vietose auga eglės. Suomijos pietuose taip pat auga beržai, liepos, klevai, ąžuolai.Šiaurėje vyrauja miškatundrė ir tundra. Tundra labai spalvinga vasarą, kai žydi gėlės. Ypač įspūdinga kalnų azalija. Iš sumedėjusių augalų minėtini keružiai beržai ir ievos.Suomiai labai saugo krašto gamtą. Įsteigta jau arti 50 nacionalinių parkų. Didžiausias yra Lapijoje (Laplandijoje), krašto šiaurėje. Vertas dėmesio Lemenjokio (1720 km2) nacionalinis parkas.
GYVŪNIJA. Miškuose gausu lapių, kiškių, lūšių, meškų, voverių; iš sparnuočių paplitę kurtiniai, tetervinai, jerubės. Tenykščiai vandens paukščiai – gulbės, žąsys, antys. Ežeruose ir upėse yra lydekų, karšių, lašišų, ešerių, vėžių. Tundroje gyvena poliarinės lapės, baltosios pelėdos, kiškiai ir gausybė graužikų.
GYVENTOJAI. Daugumos Suomijos žmonių gimtoji kalba – suomių. Jie savo kraštą vadina Suomi, o žmones – suomalaiset (suo – pelkė, maa – kraštas). Kalba priklauso finougrų kalbų grupei. Dar apie 6% Suomijos gyventojų yra švedai, o šiaurėje gyvena samai, arba lapiai.Šalies pietuose gyvena 4/5 gyventojų, ir ten jų tankumas – 45-80 žm./km2. Šiaurėje gyvenama retai, &#
#8211; vos vienas du žmonės 1 km2. Kaime, daugiausia vienkiemiuose, gyvena 38% gyventojų; ūkininkai augina rugius, miežius, bulves, plėtojama galvijininkystė, avininkystė ir elnininkystė. Mažiau kaip 9% krašto ploto galima dirbti žemę, bet ir jo 3/4 užima kultūriniai augalai. Tačiau Suomija apsirūpina duoniniais grūdais 162%, pieno produktais -123%, kiaušiniais – 137%, kiauliena – 114%, daržovėmis – 80%.Suomiai vartoja daug žuvies, daržovių, kruopų. Mėgstamiausias gėrimas – kava. Populiariausia valstybinė šventė – Nepriklausomybės diena, minima gruodžio 6-ąją. Labai linksmai švenčiamos Šv. Kalėdos ir Joninės. Suomiai mielai dainuoja liaudies dainas, kuriomis pritariama kantele – muzikos instrumentu, panašiu į mūsų kankles. Suomių irkarelų sakmė “Kalevala” garsi visame pasaulyje. Toli už Suomijos sienų žinomas kompozitorius J. Sibelijus.Šalies sostinė Helsinkis kartu su Vantos ir Espo miestais sudaro Didįjį Helsinkį. Tai pramonės ir kultūros centras, uostas. Sostinėje yra vaizduojamojo meno akademija, universitetas, muzikos akademija, muziejai ir teatrai. Suomijos miestai garsėja šiuolaikinės architektūros statiniais, iš kurių minėtini “Finlandia” rūmai.
ŪKIS. Miško pramonė sudaro 25% Suomijos ūkio. Medienos paruošos nuo seno yra vienas pagrindinių jos gyventojų verslų. Mediena naudojama celiuliozės ir popieriaus pramonėje, faneros ir medžio plaušo plokščių gamyboje, baldų pramonėje. Iš žievės ir atliekų gaminami kuro briketai, juos naudoja chemijos pramonė. 1983 m, Suomija užėmė devintą vietą pasaulyje pagal miško paruošas ir penktą vietą – pagal popieriaus ir celiuliozės gamybą. Apie 50% Suomijos eksporto sudaro medžio gaminiai. Du penktadaliai kaimiečių namų yra mediniai.Turku ir Helsinkyje statomi ledlaužiai ir jūrų vilkikai. Kita Suomijos produkcija – kėlimo mašinos, elektros ir elektronikos gaminiai, įvairiašakė chemijos pramonės produkcija.

Žmogaus poveikis aplinkai

Parengė Xa kl. mok.
Daruis dariuxss

2003-04-10
Trumpai

Žmonija egzistuoja aplinkoje, su kuria tiesiogiai ir netiesiogiai santykiauja. Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologinės sistemos “žmogus – gyvoji gamta” pusiausvyra. Žmogus veikė gamtą jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo įrankius. Tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje teritorijoje – ten kur žmogus gyveno. Vystantis žmonių gamybinei veiklai, intensyvėjant žemės ūkiui ir pramonei, stiprėjant mokslo ir technikos pažangai, gilėjo prieštaravimai tarp žmonių veiklos ir gamtos.
Žmogus glaudžiais abipusiais ryšiais susijęs su aplinka, kurioje gyvena. Ir natūraliose, ir dirbtinai, paties žmogaus, sukurtose ekosistemose veikia grįžtamieji ryšiai, versdami brangiai mokėti už neapgalvotus veiksmus, juolab kad ryšiai tarp atskirų sistemos elementų yra sudėtingi todėl pasekmės ne visada nuspėjamos.
Mes gyvename Žemėje, ir kol kas dar neturime galimybės pasitraukti iš jos ir išsikelti gyventi į kitas planetas. Mūsų Žemėje yra riboti gamtinių išteklių kiekiai, taip pat riboti švaraus, tinkamo vartojimui, vandens, ar oro kiekiai, bet dauguma žmonių, gyvena šia diena, ir nesusimąsto, apie jų veiksmų poveikį aplinkai, kuris galbūt pasijaus tik ateityje, jie rūpinasi tik savimi, savo asmenine gerove. Anot Čarlzo Kingslio (Charles Kingsley, “Miesto geologija”, 1877 m.): “Man keista, švelniai tariant, kad žmonės, kuriems lemta gyventi nors tik kelis trumpus metus šioje planetoje, vadinamoje Žeme, ir kurie neketina gyventi tarsi atsiskyrėliai, užsisklendę celėse (..) gali būti visiškai abejingi Žemės sandarai, dėsniams ir faktams, nuo kurių priklauso ne tik paprasčiausiai jų ištaiga ir gerovė, bet ir jų sveikata ir netgi gyvybė, taip pat sveikata ir gyvybė jų vaikų bei visų kitų jų palikuonių.”.
Žmogus – didžiausias žvėris visoje planetoje. Nors atskiras individas, džiunglėse susidūręs su liūtų kovą pralaimėtų, bet visa žmonija, su visomis savo technologijomis, paprastai apie tai net nesusimastydama naikina visą aplinkoje esančią gyvybę. Taip elgiamasi nesusimąstant, apie tai, kas gali atsitikti vėliau. Bet dar nevėlu pradėti tvarkyti savo aplinką, saugant savo planetą. Tereikia kiekvienam žmogui pagalvoti apie tai, kaip jo veiksmai gali atsiliepti aplinkai, ir stengtis išvengti to, kas gali būti žalinga.

Įvadas
Žmonija egzistuoja aplinkoje, su kuria tiesiogiai ir netiesiogiai santykiauja. Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologinės sistemos “žmogus – gyvoji gamta” pusiausvyra. Žmogus veikė gamtą jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo įrankius. Tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje teritorijoje – ten kur žmogus gyveno. Vystantis žmonių gamybinei veiklai, intensyvėjant žemės ūkiui ir pramonei, stiprėjant mokslo ir technikos pažangai, gilėjo prieštaravimai tarp žmonių veiklos ir gamtos.
Sparčiai plėtojantis pramonei, transportui, energetikai ir kitoms ūkio šakoms, didėjo ir šios veiklos poveikis aplinkai. Todėl aplinkos kokybė, racionalus gamtos išteklių naudojimas ir apsauga tampa vienu svarbiausių valstybės politikos uždavinių. Daugiau nei 150 valstybių atstovai pasirašė Rio de Žaneiro deklaraciją dėl aplinkos ir plėtros ir darbotvarkę XXI a. – tarptautinę strategiją siekiant subalansuotos plėtros.

Žemė – mūsų vieninteliai namai
Mano požiūriu, geriausia tai apibūdina astronauto Edgar Mitchell žodžiai: “Nepaprastas įspūdis, kai, žvelgdamas į mūsų planetą iš kosmoso, aiškiai supranti, kad tai uždara sistema, kad mes neturime begalinių išteklių, kad yra tik tam tikras kiekis oro ir tam tikras kiekis vandens. (..) Tai vieninteliai namai, kuriuos mes turime, ir vieninteliai, kuriuos dar ilgai turėsime. Mes turime geriau jais rūpintis, nes neturėsime kitos galimybės”.
Paprasta, aiški, neabejotina tiesa – žmogus glaudžiais abipusiais ryšiais susijęs su aplinka, kurioje gyvena. Ir natūraliose, ir dirbtinai, paties žmogaus, sukurtose ekosistemose veikia grįžtamieji ryšiai, versdami brangiai mokėti už neapgalvotus veiksmus, juolab kad ryšiai tarp atskirų sistemos elementų yra sudėtingi todėl pasekmės ne visada nuspėjamos.
Žmogus savo gyvenimą tvarko, remdamasis socialiniais ir ekonominiais dėsniais, tačiau gyvenamoji aplinka – žmogaus ekologinė niša, apimanti visą Žemės rutulį ir netgi nusidriekusi į kosminę erdvę, plėtojasi pagal savus, gamtinius dėsnius. Jeigu nepaisoma procesų, vykstančių sudėtingoje ir jautrioje gamtinėje aplinkoje, prasideda “plėšinių įsisavinimas”, besaikis pesticidų naudojimas, jūros krantų “tvarkymas” ir begalė kitų veiksmų, kurių svarbiausias tikslas – vienadienių žmogaus poreikių tenkinimas, vadovaujantis šūkiu “Mes nelaukiame malonių iš gamtos”. Grandininės reakcijos ir grįžtamieji ryšiai sukelia pačius netikėčiausius ir mažai pageidaujamus rezultatus.
Šeštąjį dešimtmetį neigiamos neapgalvoto elgesio pasekmės tapo akivaizdžios ne tik vietiniu lygiu. Pradėta kalbėti apie grėsmę visai žmonijai. Kartais kalbama netgi apie pavojų Žemės planetai, tačiau, kaip pastebėjo anglų mokslininkas Džeimsas Lovelokas (James Lovelock), sukūręs teoriją apie Gyvąją Žemę: “Jos (Žemės) neįsisąmonintas tikslas – būti tinkamai gyvybei. Jei žmogus stos skersai kelio šiam tikslui, jis bus nušluotas be mažiausio pasigailėjimo”. Todėl nors kilusio stichiško ekologinio judėjimo tikslu buvo deklaruojama aplinkos apsauga, bet greičiau tai buvo natūrali savisaugos reakcija, sukelta sveiko egoizmo.
Spaudžiant visuomenei, atsižvelgiant į realią grėsmę bei sprendžiant politinės strategijos klausimus, politikai, priimantys sprendimus, pradėjo atidžiau vertinti naujus projektus, planuoti naujų teritorijų naudojimą, galimą ūkinės veiklos poveikį aplinkai. Kai kuriose valstybėse žmogaus veiklos reglamentavimas, poveikio aplinkai vertinimas įgavo teisinį pagrindą, į pagalbą pradėta telktis ekspertus, gamtos mokslų specialistus: ekologus, biologus, geografus ir pan. Dabartinė situacija teikia vilties. Eriko Ašbio (Erick Ashby) žodžiais tariant, vyksta žmogaus susitaikymas su gamta.
Natūralu, kad pirmiausia dėmesys buvo atkreiptas į tuos gamtinės aplinkos komponentus, kurių degradavimas buvo labiausiai akivaizdus, o reikšmė kasdieniam gyvenimui didžiausia, – orą, paviršinį vandenį, augaliją ir gyvūniją.
Žmogaus priklausomybė nuo geologinės aplinkos
Mes gyvename Žemėje, ir kol kas dar neturime galimybės pasitraukti iš jos ir išsikelti gyventi į kitas planetas. Mūsų Žemėje yra riboti gamtinių išteklių kiekiai, taip pat riboti švaraus, tinkamo vartojimui, vandens, ar oro kiekiai, bet dauguma žmonių, gyvena šia diena, ir nesusimąsto, apie jų veiksmų poveikį aplinkai, kuris galbūt pasijaus tik ateityje, jie rūpinasi tik savimi, savo asmenine gerove. Anot Čarlzo Kingslio (Charles Kingsley, “Miesto geologija”, 1877 m.): “Man keista, švelniai tariant, kad žmonės, kuriems lemta gyventi nors tik kelis trumpus metus šioje planetoje, vadinamoje Žeme, ir kurie neketina gyventi tarsi atsiskyrėliai, užsisklendę celėse (..) gali būti visiškai abejingi Žemės sandarai, dėsniams ir faktams, nuo kurių priklauso ne tik paprasčiausiai jų ištaiga ir gerovė, bet ir jų sveikata ir netgi gyvybė, taip pat sveikata ir gyvybė jų vaikų bei visų kitų jų palikuonių.”.
Žemės gelmės, geologinis gyvenamosios aplinkos pagrindas iš pirmo žvilgsnio atrodo patikimas ir tvirtas, nepažeidžiamas žmogaus ūkinės veiklos. Tačiau šis stabilumas tėra iliuzija. Jau amžiaus pradžioje rusų mokslininkas A.Vernadskis teisingai pastebėjo, kad žmogus tapo svarbiu geologiniu veiksniu, darančiu įtaką Žemės evoliucijai. Kai kuriais apskaičiavimais žmogaus tiesiogiai ar netiesiogiai paveikto grunto perdislokavimo dydis prilygsta natūralių geologinių procesų dydžiui
Žmogaus ir geologinės aplinkos santykis pasireiškia įvairiausiais būdais, bet ši įvairovė susijusi su keturiais pagrindiniais bendrais žmogaus ir gamtinės aplinkos santykių aspektais. Gamtiniai ištekliai – vanduo, maistas, naudingosios iškasenos – yra neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. Be šių teigiamų savybių, gamta yra ir pavojų, stichinių nelaimių šaltinis: žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai, uraganai yra mažiau grėsmingi gyvybei, bet ne mažiau materialinių nuostolių pridarantys gamtiniai reiškiniai. Taip pat gyvenamoji aplinka yra terpė ir pagrindas žmogaus gyvenimui: miestams, sąvartynams, keliams ir kt. Kiekvienu atveju aplinkai keliami tam tikri reikalavimai, kad būtų galima sėkmingai realizuoti numatytus planus. Pagaliau gamtinė aplinka yra bendro kult&uci c;rinės, istorinės ir mokslinės reikšmės paveldo dalis, iškiliausiems jos elementams suteikiant saugomų teritorijų ir objektų statusą.
Žemės gelmės yra reikalingų išteklių šaltinis. Geologiniai ištekliai pasižymi kai kuriomis savybėmis, ypač svarbiomis realizuojant racionalios gamtonaudos principus. Pirmiausia reikia turėti galvoje, kad geologiniai ištekliai nėra atsikuriantys. Žmogaus poreikiams tenkinti išgaunami skysčiai (pvz.: nafta), mineralai, uolienos formavosi tūkstančius ir milijonus metų. Išnaudojus vieną ar kitą ribotai Lietuvos žemės gelmėse paplitusį naudingą komponentą, galima tikėtis surasti naujų išteklių ar juos pakeisti kitais. Turint omenyje dabartinį geologinį ištirtumą, tai padaryti įmanoma tik diegiant naujas, daug brangesnes ar aplinkai pavojingesnes technologijas. Kaip pavyzdys galėtų būti paminėti Lietuvos naftos ištekliai. Išžvalgytuose naftos telkiniuose pasiektas gavybos maksimumas – 450-550 tūkst. t per metus – gali būti išlaikytas iki 2007 metų, o paskui gavyba gerokai mažėtų. Numatoma naftos išteklių žvalgyba, o suradus telkinius, ir gavyba Baltijos jūroje, susijusi su ekologine rizika. Svarbiau ir ekonomiškiau pirmiausia panaudoti jos biologinius ir rekreacinius išteklius, išsaugant nepažeistą jūros ekosistemą.
Kita, ne mažiau svarbi savybė, yra kai kurių geologinių išteklių nepakeičiamumas kitais ištekliais. Pirmiausia vanduo. Lietuvoje gėlo vandens poreikiai 100 proc. tenkinami iš požeminio vandens. Požeminis vanduo gali būti pakeistas paviršiniu, bet paviršinio vandens kokybė bloga, jo vartojimas sukeltų rimtų problemų (higieninių ir ekonominių). Tačiau Lietuvoje, situacija dar nėra tokia bloga, kadangi čia nuolatos yra vandens perteklius, o kitose šalyse (pavyzdžiui: daugumoje Afrikos ir Azijos valstybių), jo trūksta, tiesa kartais vandens jose būna nemažai, bet jis būna netinkamas gėrimui, dėl didelio užterštumo, dažniausiai sukelto paties žmogaus.
Antrasis aspektas, per kurį žmogus susiduria su geologine aplinka, yra geologiniai pavojai ir neigiami reiškiniai. Geologiniai pavojai – geologiniai procesai, reiškiniai, sąlygos, keliantys pavojų ar potencialią grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, turtui. Anksčiau geologinių pavojų kategorija apėmė tik katastrofiškus reiškinius, nusinešančius žmonių gyvybes, o pastaruoju metu jai priskiriami ir procesai, lemiantys didelius ekonominius nuostolius, pvz., erozija, abrazija, antropogeninė tarša ir kt.
Daug rūpesčių pridaro ir neigiami geologiniai reiškiniai, ribojantys galimybę vienaip ar kitaip panaudoti teritoriją, mažinantys gyvenamosios aplinkos kokybę bei reikalaujantys kapitalinių įdėjimų jos kokybei atkurti. Jie nėra tokie katastrofiški ar grėsmingi kaip geologiniai pavojai, tačiau jų jokiu būdu negalima ignoruoti panaudojant naujas teritorijas ar keičiant žemėnaudos pobūdį. Priešingu atveju galimas nepageidautinų procesų suaktyvinimas dėl netinkamos ūkinės veiklos ar netikėti ekonominiai nuostoliai dėl pasirinktos žemėnaudos netinkamumo geologinėms sąlygoms.
Lietuva nepriklauso prie geologiškai aktyvių regionų, kuriuose stichinės nelaimės nuolat nusineša žmonių gyvybes, griauna miestus. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais kai kurie geologiniai procesai suaktyvėjo pirmiausia dėl žmogaus ūkinės veiklos ir kelia kai kuriose Lietuvos vietovėse nemažai rūpesčių.
Šiaurės Lietuvoje, Biržų, Pasvalio rajonuose, požeminiam vandeniui ištirpinus tirpias uolienas, atsiradus požeminėms tuštumoms, vyksta karsto (didžiulių duobių atsiradimas, po plonu žemės sluoksniu, kuris gali bet kada įgriūti) procesai. Ypač šie procesai suintensyvėjo keičiant gruntinio vandens lygį dėl vandenviečių eksploatacijos ir užtvankų statymo bei didėjant požeminio vandens agresyvumui dėl antropogeninės taršos. Štai 1895 m. aukščiau Pasvalio ant Lėvens pastačius malūno užtvanką, mieste atsirado pirmosios smegduobės, kurių iki to laiko nebuvo. Mažėja pasėlių plotas, kyla pavojus pastatams ir komunikacijoms.
Geologinė aplinka yra fizinis ekosistemų ir žmogaus gyvenamosios aplinkos pagrindas. Žemės gelmės kiekviename plote pasižymi kompleksu savitų geologinių parametrų: gruntų savybėmis, gruntinio vandens gyliu, gelmių sandara, reljefo ir geodinaminių procesų ypatybėmis. Savo ruožtu, vykdant vieną ar kitą ūkinę veiklą, tam tikras sąlygų kompleksas yra optimalus, ypač parenkant vietas pavojingiems objektams: sąvartynams, toksinių atliekų aikštelėms, naftos produktų terminalams. Optimalūs tokiam panaudojimui plotai yra savaime vertingi, galimas tam tikras jų rezervavimas ateities poreikiams tenkinti.

Pabaiga
Žmogus – didžiausias žvėris visoje planetoje. Nors atskiras individas, džiunglėse susidūręs su liūtų kovą pralaimėtų, bet visa žmonija, su visomis savo technologijomis, paprastai apie tai net nesusimastydama naikina visą aplinkoje esančią gyvybę. Taip elgiamasi nesusimąstant, apie tai, kas gali atsitikti vėliau. Bet dar nevėlu pradėti tvarkyti savo aplinką, saugant savo planetą. Tereikia kiekvienam žmogui pagalvoti apie tai, kaip jo veiksmai gali atsiliepti aplinkai, ir stengtis išvengti to, kas gali būti žalinga.

Naudota literatūra:
• J. Baltrūno straipsnis “Žmogus ir geologinė aplinka”, publikuotas laikraščio “Mokslas ir gyvenimas” interneto svetainėje;

Leave a Comment