Suomija

GYVENTOJAI

Suomiai sudaro daugiau kaip 93% šalies gyventojų, o švedai – tik 6%. Šiaurinėje dalyje gyvena beveik 2500 Samių, kitos tautinės grupės sudaro tik 1%. Tačiau nors švedų gyventojų skaičius ir mažėja, Suomijoje jie turi savo politinę partiją, savo tautines mokyklas, institucijas. 58% Suomijos gyventojų yra miestiečiai. Suomių ir švedų kalbos yra abi oficialiosios. 93% kalba suomių kalba, kilusia iš fino-ugrų kalbų. Apie 6% žmonių, gyvenančių Alandų salyne, kalba švediškai. Taip pat Suomijoje gyvena samiai (lapiai).
Lapiai, arba samiai, — tai tauta, turinti savo kalbą ir tradicijas. Praeityje lapiai gyveno beveik viisoje vidinės Suomijos teritorijoje, vėliau šiose vietose daugėjant suomių jie buvo nustumti į šiaurę. Pagrindinis jų užsiėmimas — elnininkystė, kuria pastaruoju metu susidomėjimas mąžta. Suomijos vyriausybė stengiasi išlaikyti tradicinius šios mažos tautelės verslus. Iš 200 tūkstančių Lapijos gyventojų 6500 yra lapiai, bet tik daugiau kaip vienas tūkstantis jų dar nepamiršo gimtosios kalbos. Lapiai — klajoklių tauta. Tačiau daugiau kaip prieš 30 metų paskutinė lapių šeima nustojo klajoti. Iki tol klajokliai gyvendavo palapinėse, suręstose iš aukštų medžio karčių ir apdengtose elnių kailiais. Jas vadino kota. Tokiai palapinei užždengti reikėdavo net 60 elnių odų.
Alandų salos — pati vakarinė Suomijos provincija, susidedanti iš 7000 salų ir uolynų, turi savitą mikropasaulį ir daugeliu kitų ypatybių skiriasi nuo žemyninės Suomijos. Jų autonomiją garantuoja tarptautinė sutartis, kurios vienpusiškai negali pakeisti Suomijos parlamentas. Pagal įstatymą provincija yr

ra švediška. Kiekvienas gimęs gauna Alandų salų provincijos piliečio teises, jeigu jas turėjo jo tėvai. Kiti Suomijos piliečiai provincijos piliečio pažymėjimą gali gauti tik išgyvenę Alandų salose ne mažiau kaip penkerius metus. Kad tas pažymėjimas būtų patvirtintas, pretendentas turi mokėti Švedų kalbą.
Suomijos pripažinta nacionalinė religija – evangelikų liuteronų. Beveik 86% gali save laikyti šios religijos pasekėjais. Tačiau šalyje vyrauja religinė laisvė. Ortodoksų religija, iki II-jo Pasaulinio karo buvusi nacionaline religija, smarkiai smuko.
Šalia tokių svarbesnių miestų kaip Helsinkis, būtų galima paminėti Espoo, Hämeenlinn, Joensuu, Jyväskylä, Kemi, Kotka, Kuopio, Lahti, Lappeenranta, Oulu, Pori, Tampere, Turku, Vaasa, Vantaa. Suomijos Laplandijoje gyvena apie 3000 laplandų.

SUOMIŲ KALBA
Ji priklauso Baltijos pajūrio suomių (fino-ugrų) kalbos grupei. Šia kalba šnekama Suomijoje (išskyrus švediškąją kalbos sritį, kuri dabar jau ima smarkiai niiveliuotis, ir Enare bei Utsjoki dalis, kur kalbama dar ir laplandietiškai), Finnmarkeno provincijoje Norvegijoje, šiaurės rytų Norrbotteno provincijoje Švedijoje, Petrapilio bei Petsamo srityse ir išmėtytose vietovėse Sibire bei Šiaurės Amerikoje. Iš viso suomiškai kalba apie 3,5 milijonų žmonių. Suomiai patys save vadina suomalaiset (suomalainen, suo – pelkė, maa – kraštas), o savo kalbą suomi (neaiškios kilmės žodis).
Suomių kalbos struktūra yra nesudėtinga. Balsiai: a, e, i, o, u, ä, y, ö. Ilgieji balsiai žymimi dvigubu balsio ženklu. Tvirtagalai dvibalsiai: ie, uo, yö (kilę iš ilgųjų e,

, o, ö). Tvirtapradžių dvibalsių yra 14 (pvz. au, äy, ei). Balsių harmonija: jeigu pirmajame skiemenyje yra a, o, u, tai sekančiame skiemenyje negali būti y, ä, ö (ir atvirkščiai). Priebalsiai: d, h, j, k, 1, m, b, p, r, s, t, v. Dabartinėje bendrinėje kalboje žodis negali prasidėti ar pasibaigti daugiau, kaip vienu priebalsiu, o žodžio viduryje retai pasitaiko trys priebalsiai po vienas kito. Žodžio kirtis pirmajame skiemenyje. Kirtis ir garso ilgis nepriklausomi nuo vienas antro. Morfologija turtinga ir taisyklinga. Iš linksnių, be vardininko, yra trys vidaus ir trys išorės vietininkai, esyvas ir translatyvas, komitatyvas ir abesyvas bei instruktyvas. Būdvardžiai linksniuojami taip, kaip ir daiktavardžiai, išskyrus komitatyvą. Be gausybės linksnių vartojami ir kai kurie prielinksniai bei polinksniai, kurių dalis yra daiktavardžiai ir linksniuojami, pvz. kylän keskellä (viduryje kaimo), kylän keskeltä (iš kaimo vidurio), keskelle merta (viduryje marių). Giminių nėra. Neiginys ne reiškiamas atskiru veiksmažodžiu. Veiksmažodis turi keturias nuosakas. Labai gausu bendraties ir dalyvių formų. Išvestinių galūnių labai daug, o galimumai sudaryti naujas išvestines formas neišsemiami. Žodyne labai daug gamtinių žodžių.
Suomių kalboje yra nemaža skolinių iš kaimyninių kalbų, nemažas kiekis ir iš baltų. Tačiau suomiai buvo ne tik gavėjai, bet ir davėjai — senų suomiškų skolinių yra ir lietuvių kalboje. Gausu tarmių. Riba tarp vakarinių ta
armių grupių yra daug ryškesnė, negu pačių ryčiausių tarmių ir karelų-oloniečių. Prie rytinių tarmių priskiriama ir ingrių šnekta (Ingermanlandijoje). Suomių rašomosios kalbos kūrėju laikomas vyskupas Mikael Agricola (1508-57m.). Jo mintį sudaryti rašomąją kalbą, pagrindu padedant Turku miesto tarmę su rytinių tarmių priemaišomis, įvykdė Elias Lonnrot (1802-84m.) — antrasis suomių kalbos tėvas. Iš daugelio kitų, kurie XIX a. puoselėjo suomių kalbą, reikia paminėti leksikografą R. Renvall (1781-1841m.), dabartinės suomių rašybos kūrėją,kuriam per palyginus labai trumpą laiką pavyko išugdyti kultūrinę kalbą. Žymiausias jo darbas yra žodynas “Suomalainen sanakirja — Le linguae fennicae” 1827m..
Viena tauta, dvi kalbos. Pirmosios suomių gentys buvo medžiotojai ir žvejai, kurie leisdavosi į tolimas medžiokles. Prekiavo kailiais, o jų pirkti atvykdavo ir užjūrio pirkliai. Suomių kalboje žodis raba — pinigai, iš pradžių reiškė „voverės kailiuką”. 40 voverės kailiukų ryšulys reiškė „kailio pinigus”. Šešis amžius Suomija buvo Švedijos provincija, todėl šalyje tvirtai įsišaknijo Švedijos kultūros ir ypač švedų kalbos elementai. Tad Suomijoje šiandien yra dvi oficialios kalbos — suomių ir švedų. Dauguma kalba suomių kalba, kurioje vyrauja rytų ir vakarų dialektas.
Džiugu tai, kad suomių kalba apskritai išliko. Mat kai tolimiausieji dabartinių suomių protėviai savo laiku slavų spaudžiami traukėsi į Rusijos vakarus, iš jų teliko tik mažytės žmonių salelės, kurių dalis pasiliko Rusijoje, vėliau Sovietų Sąjungoje. Šitos smulkios gr
rupės per šimtmečius tarp galingos rusakalbės daugumos vis dėlto išlaikė savo fino-ugrų kalbą. Suomiškai ir švediškai kalbančių suomių kalbos teisės griežtai nustatytos konstitucijoje. Iš tiesų dvikalbystė reiškia, kad abi kalbinės grupės turi vienodas teises. Suomijos švedai gali vartoti savo kalbą įstaigose, lankyti visų pakopų švediškas mokyklas ir atlikti karinę tarnybą švedų kalba kalbančiuose daliniuose. Švediškai kalbantys turi ir savo vyskupiją (Porvo vyskupija).

ŠVENTĖS, POMĖGIAI
Sauna suomiui – neatsiejama gyvenimo dalis. Esminiam suomių gyvenimo būdui priklauso vasarnamis ir sauna. Vasarnamių yra apie ketvirtis milijono ir juos vis daugiau naudoja kaip poilsio namus per ištisus metus. Penkiems suomiams tenka viena sauna. Tad visa tauta vienu metu galėtų sutilpti saunose ir nebūtų ankšta. Sauna Suomijoje — kultas ir neatsiejama gyvenimo dalis. Kiekviename name ar prie jo rasite nors mažą pirtelę. Jei kviečiami svečiai, paprastai iškūrenama ir sauna. Jei suomio pirtis neiškūrenta, tai jis svečių priimti nepasiruošęs. Jonas Šliūpas yra rašęs, kad toks paprotys buvęs ir Lietuvoje. Gal dėl to pirtis ir Suomijoje, ir Lietuvoje vadinama tuo pačiu žodžiu. Tiesa, šeimininkas „užsako” šilumą ir vanoja svečią pats. Šis ritualas niekam nepatikimas. Pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo plaukiojimas valtimis. Nuosavas vasarnamis, sauna ir valtis priklauso „suomių gyvenimo būdui”, ir jie ypač dera tūkstančių ežerų ir ilgų jūros pakrančių šaliai.
Šventės, pomėgiai. Žiemą visi — nuo mažo iki didelio — slidinėja, vos ne kiekvieną sekmadienį rengiami slidžių krosai, varžybos. Suomiai mėgsta bėgimą, jodinėjimą, plaukymą, ledo ritulį, žaidimus su kamuoliu, automobilių lenktynes.
Suomiams Kalėdos — didžiausia šeimos ir religinė šventė, kurios išvakarėse, gruodžio 24d., puošiama eglutė (ši tradicija paplito XIX a. pabaigoje), verdamas kumpis, kiti tradiciniai valgiai. Kalėdų išvakarėse suomiai maudosi tradicinėje pirtyje. Namus lanko Kalėdų Senelis — visų vaikų draugas, tas pats, kuris gyvena Lapijoje šalia Korvatunturio kalno. Jis susirašinėja su viso pasaulio vaikais ir keliauja po visas šalis. Žmonės per Kalėdas keičiasi dovanomis, siunčia sveikinimo atvirukus, įstaigos paprastai kurį nors gruodžio šeštadienio vakarą savo tarnautojams ruošia vakarones, vadinamas pikku Joulu (mažosios Kalėdos). Visą gruodžio mėnesį languose statomos žvakutės. Vakare jų liepsnelės puošia miestą.
Kalėdų Senelis. Daug metų Kalėdų Senelis ir jo gerieji elfai neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Daugelis manė, kad jis gyvena Šiaurės ašigalyje arba prie poliarinio rato. Tik suomiai visada žinojo, kad Kalėdų Senelis ir gerosios Kalėdų dvasios gyvena ne kur kitur, o Lapijoje, Korvatunturio kalne. Korvatunturis reiškia „ausies kalną” — štai kodėl čia gyvenantis Kalėdų Senelis gali girdėti visus vaikų norus. Šis kalnas yra Suomijos šiaurės rytuose, netoli sienos su Rusija. Tai, kad Kalėdų Senelis gyvena būtent šiame kalne, pirmasis sužinojo ir pranešė (1927 m.) Suomijos nacionalinio radijo vaikų laidų redaktorius Markusas Rantio. Kalėdų Senelis turi savo šiaurės elnių fermą. Šiaurės elnias — Lapijos simbolis. Anksčiau šių gyvūnų auginimas buvo vienas svarbiausių lapių pragyvenimo ir maisto šaltinių. Dabar elniai auginami dėl mėsos ir pramogų turistams. Lapijos gyventojai buvo klajoklių elnių augintojų ir medžiotojų gentis. Atvykę į Kalėdų Senelio šalį, jūs galėsite pasivažinėti jo stebuklingomis elnių tempiamomis rogėmis. Lapijoje galima pasivažinėti ir šunimis kinkytomis rogėmis. Dažniausiai į roges kinkomi aštuoni šunys, kurių vienas yra vedlys. Jų vienintelis troškimas — bėgti. Netoli Rovaniemio yra Santa Klauso miestelis. Šiame miestelyje, kurio namai suręsti iš rąstų, yra ir Kalėdų Senelio namas. Bet įdomiausia apsilankyti šalia miestelio įkurtame Kalėdų Senelio parke. Didžiulėje uoloje (požeminiame urve) — visas pramogų pasaulis.
Vappu — gegužės pirmoji ir jos išvakarės — gamtos ir jaunimo, ypač studentų, šventė. Išvakarėse rengiamas karnavalas trunka visą naktį.
Joninės — tai vasaros šventė, kurios išvakarėse kuriami laužai (jie kraunami laikantis senovinių tradicijų), dainuojamos dainos, šokama. Ypač įspūdinga ši šventė būna Helsinkyje, Seurasari saloje, kurioje įsikūręs Suomijos buities muziejus. Per Jonines vainikuojamos karvės. Alandų salose namai puošiami berželių šakomis. Nors suomiai sako, kad ši šventė — vasaros saulėgrįžos šventė. Mat Jonas dar nebuvo gimęs, kai suomiai ėmę švęsti ilgiausios dienos šventę.
Nantalio miestelis turi labai įdomią, niekur kitur negirdėtą šventę. Miegalių diena, išlikusi iš tų laikų, kai žmones vienuoliai gydę Vilupuoto šaltinių vandeniu. Liepos 27-osios rytą ima mušti būgnai. Juos išgirdę ir seni, ir maži, vyrai ir moterys, merginos ir vaikai ima rinktis gatvėse. Būgnų triukšmas negali nustelbti linksmo klegesio ir juoko. Kaip nesijuoksi, kai tavo kaimynas prisikėlė vienuolio, apdaru, o tu pats esi karalius, tavo vaikis tapęs seniu, o seneliai — jaunavedžiais. Teisingai supratote, šią diena vyksta tarsi karnavalas, kuriam paslapčiomis iš anksto rengiamasi. Kiekvienas stengiasi parodyti savo išradingumą ir sąmojingumą. Tą dieną visas miestelis, lydimas orkestro, eina krantinės link. Čia išrinktojo miegalio laukia baisi „egzekucija”. Miegaliai atnešami į krantinę kartu su lova ir visiems džiūgaujant verčiami į jūrą. Įdomiausia tai, kad taip karūnuojami ir menininkai, ir miestelio burmistras ar meras, kokio nors komiteto pirmininkas, tiksliau tie, kurie savo kadencijos metu nieko gero nepadarė miestelio ar jo žmonių labui, kitaip tariant, miegojo.

SUOMIŲ LITERATŪRA
Pirmąja suomiškai spausdinta knyga laikoma Turku vyskupijoje Mikael Agricolos 1542m. išleista abėcėlė. Agricola išleido dar ir katekizmą, maldaknygę, visą Naująjį (1548m.) ir dalį Senojo Testamento. Per ištisus tris šimtmečius suomiškai spausdintą literatūrą sudarė ūkininkams skirta religinė literatūra. Ir tik H. G. Porthan bei jo mokiniai, ypač Adolf Ivar Arwidsson (1791-1858m.), pradėjo rimtai domėtis suomių kalba ir liaudies kūryba. Elias Lönnrot (1802-84m.), surinkęs epinio pobūdžio poeziją, ją sudėstė į garsųjį epą Kalevala (1835m.). 1850m. rusų dekretu buvo uždrausta spausdinti suomių kalba religinio, ūkinio pobūdžio knygas. Nors tos įvestos naujos tvarkos nebuvo griežtai laikomasi, ir po 10m. ji buvo atšaukta, tačiau suomių literatūrai tai labai pakenkė. Antrojoje XIX a. pusėje, atgimstant politiniam gyvenimui, pradėjo atsigauti ir suomių literatūra. Pirmieji poetai buvo August Ahlqvist-Oksanen (1826-89m.) ir Julius Krohn-Suomio (1835-88m.). Tačiau pačiu pirmuoju didelio masto rašytoju buvo Aleksis Kivi (1834-72m.), kurio humoro ir realizmo kupinas romanas -apysaka “Septyni broliai” dar ir šiandien kaip savo žanro atstovas nepralenktas suomių literatūroje. Liaudį aprašydavo Pietari Päivärinta (1827-1913m.), Minna Canth (1844-97m.) intensyviose visuomeninėse dramose ryški Ibseno įtaka. Estetiniu rūpesčiu pasižymėjo Juhani Aho (1861-1921m.), davęs suomių kalbai lankstumo ir grožio. Arvid Järnefelt (1861-1932m.) kūrė įkvėptas Tolstojaus idėjų. Realistiniu humoru pasižymėjo Joel Lehtonen (1881-1934m.). Dauguma rašytojų savo kūriniuose vaizdavo suomių liaudies gyvenimą. Tarp jų garsiausi Johannes Linnakoski (1869-1913m.) ir Nobelio premijos laureatas Frans Eemil Sillanpää (g. 1888m.). Iš lyrikų reikšmingi Einas Leinas (1878-1926m.), kuris kūrybos įdejų semėsi iš Kalevalos, ir Veikkas Anteras Koskenniemi (g. 1885m.), kuriam didelę įtaką darė prancūzų ir vokiečių poetai.
Grupė moderniųjų rašytojų, kurie kūrė žurnalą Tulenkantajat (“Ugnianešiai”), yra labai skirtinga. Visus juos vienijo susižavėjimas naujomis literatūrinėmis srovėmis Europoje ir savotiškas kosmopolitizmas. Jiems turėjo įtakos švediškai rašiusieji E. Södergran, H. Olson ir E. Diktonius. Žymiausi iš šios grupės yra lyrikas Unno Kailas (1901-33m.), Katri Vala (1901 – 44m.), Elma Vaara (g. 1903), P. Mustapää (tikroji pavardė Martti Haavio; g. 1899m.). Pastarasis buvo ir mokslininkas tautosakininkas, vienas iš sumanytojų ir leidėjų Skandinavijai ir Pabaltijui skirto žurnalo “Acta Ethnologica”.
Nuo XXa. 30-o dešimtmečio, o ypač po II-jo Pasaulinio karo, socialiniai santykiai vis labiau atsispindėdavo suomių literatūroje. Darbininkų ir bežemių gyvenimą vaizdavo Pentti Haanpää (g. 1905m.), autodidaktas, sielininkas, Toivo Pekkanen (g. 1902m.), buvęs krovikas bei metalo darbininkas.Jis kelė darbo jaunimo problemą. Helvi Hämäläinen (g. 1907m.) vaizdavo vidurinę klasę. Kartėliu ir savo psichologinių replių brutalumu ypač pasižymėjo Iris Uurto (g. 1905m.). Daug pasisekimo susilaukė Irjos Sallos (g. 1912m.) romanai. Daug sukūręs epikas Vaino Linna (g. 1920m.), kurio romanas “Nežinomas kareivis” sulaukė pripažinimo.
Ketvirtajam dešimtmečiui baigiantis, socialiai radikaliausi rašytojai susibūrė į draugiją Kiila (Kylis). Per Suomijos – Sovietų Sąjungos karą daugelis jų atsidūrė kalėjime už simpatijas komunizmui. Žymiausieji tos grupės atstovai: Arvo Turtiäinen (g. 1904m.), Jarno Pennanen (g. 1906m.) ir Elvi Sinervo (g. 1912m.). Tos pačios radikalios pasaulėžiūros buvo ir viena iš stipriausių tų dienų suomių dramaturgių Helln Wuolijoki (g. 1886m.), gimusi Estijoje, bet studentė būdama persikėlusi gyventi į Suomiją. Reikšmingas kultūros kritikas ir poetas Tatu Vaaskivi (1912-42m.).

SUOMIŲ MENAS
Tautiniai Suomijos savitumai pirmiausia pasireiškia masyviniuose akmeniniuose be jokių papuošalų pilių kompleksuose (Turku, Viipuri, Savonlinna). Meniškai kiek turtingesnės yra ligi šiol dar išsilikusios viduramžių iš pilkojo akmens statytos bažnyčios. Seniausios Suomijos bažnyčios, daugiausia Alando salose, yra romaninio stiliaus. Išimtį sudaro Turku katedra, kuri iš romaniškos akmeninės halinės bažnyčios išaugo į iš plytų statytą gotikinę baziliką. Renesansas, barokas ir rokokas yra staigus šuolis į praeitį suomių mene, daugiausia dėl to, kad Suomija neturėjo savo turtingo didikų luomo, galėjusio perimti katalikų dvasininkijos mecenato vaidmenį. 1814m. į šalį buvo pakviestas vokiečių kilmės architektas Carl Ludvig Engel (1778-1840m.) buvo tikrasis moderniosios Suomijos architektūros kūrėjas, išplanavęs ir naująją sostinę Helsinkį. XIX a. antroje pusėje vyrauja bendras eklektizmas (G. Chiewitz, F. Sjöström, K. Th. Höijer, C. G. Nyström). XIX a. pabaigoje, vadovaujant Armas Lindgren (1874-1929), Eliel Saarinen (1873-1950m.) ir kt., prasiveržia viduramžių architektūros dekoratyvinių formų inspiruota romantinė – tautinė srovė. Tačiau jau po 10 m. ją pakeitė ramesnė, labai klasiškai pabrėžtų formų išreiškimas, kurios svarbesni atstovai yra jau minėtas Saarinen (vėlesnioji kūryba), Oiva Kallio (g. 1884m.) bei Johan Siren (g. 1889m.), 1931m. užbaigęs parlamento rūmus Helsinkyje. XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje pradėjusio reikštis funkcionalizmo atstovų tarpe pirmavo Erik Bryggman (g. 1891m.) ir toli už Suomijos ribų žinomas Alvar Aalto (g. 1898m.).
Rusams užėmus Suomiją, daug sunkiau formavosi vaizdinis menas. Tapytojas Gustav Vilhelm Finnberg (1784-1833m.) turėjo 1827m. persikelti į Stockholmą. Liaudį vaizdavęs Alexander Laureus (1783-1823m.) išvyko į Italiją. Tik pradėjus liepsnoti tautinio atgimimo sąjūdžiui, susidarė sąlygos ir atsirado poreikis pradėti kurti tautinį meną. Didelės reikšmės turėjo 1846m. įkurta Suomių meno draugija. Tuo pat laiku į šalį grįžo ir garsus liaudies gyvenimo vaizduotojas Robert Wilhelm Ekman (1803-73m.), kurio romantiškai politinis menas buvo sutiktas entuziastiškai . Antrosios XIX a. pusės suomių menas buvo paveiktas Düsseldorfo mokyklos. Žymiausias šios krypties atstovas — Werner Holmberg (1830-60m.), Viktor Westerholm (1860-1919m.) savo epiškai plačiai apimtame gamtovaizdžio stiliuje lyg ir išreiškė suomiškąją Düsseldorfo tradiciją ir prancūzų impresionizmo sintezę. Prancūzų įtakos buvo paveiktas ir Albert Edelfelt (1854-1905m.), kurio 1904m. sukurtos ir 1944m. per bombardavimą sunaikintos Helsinkio universiteto aulės freskos perėmė naują monumentaliosios didybės stilių. Europos įtakų suformuotoje grupėje minėtini Gunnar Berndson (1854-95m.), Aukusti Uotila (1858-86m.) ir kiti. Romantinės – tautinės krypties žymiausiu atstovu buvo Aksel Gallen-Kalela (1865-1931m.), interpretavęs Kalevalos mitinį pasaulį, ir Juho Rissanen (1873-1950m.). Lyriški gamtos vaizduotojai buvo Pekka Halonen (1865-1933) ir Eero Jarnefelt (1863-1937), pastarasis – žymus portretistas.
Suomių skulptūrai turėjo didelės reikšmės švedo Carl Eneas Sjöstrand (1826-1906m.), 1856m. persikėlusio į Suomiją, pedagoginė ir kūrybinė veikla. Ville Vallgren (1855-1940m.) gracingi, nedideli bronzos darbai susilaukė pasaulinio garso. Tautinei romantinei linijai atstovauja Emil Wikström (1864-1924m.) ir Emil Halonen (g. 1875m.), o griežtojo stiliaus atstovas buvo Felix Nylund (1876-1940m.). Wäino Aaltonen (g. 1894m.) portretinės galvos ir bronzinės ar granitinės figūros yra galbūt tai, kuo šiandieninė suomių skulptūra gali pasigirti. Originalus, iš liaudies meno paveldėtos tradicijos reiškėjas yra drožėjas iš medžio ir tapytojas Hannes Autere (g. 1888m.).

Leave a Comment