San Marinas

Oficialus pavadinimas – ŠVIESIOJI SAN MARINO RESPUBLIKA Valdymo forma – PARLAMENTINĖ RESPUBLIKA Valstybės vadovai – DU KAPITONAI REGENTAI Plotas – 61 km2 Gyventojų skaičius – 25000 Gyventojų tankis – 409.8 žm./km2 Tikyba – ROMOS KATALIKŲ Valstybinė kalba – ITALŲ Sostinė – SAN MARINAS Kiti didesni miestai – BORGO MADŽORĖ, SERAVALĖ Pajamos vidutiniškai vienam gyventojui – 15800 JAV doleriųPAVADINIMO KILMĖ

Pasak legendos, valstybę čia įkūręs iš Dalmatijos nuo Romos imperatoriaus Diokletiano persekiojimų pabėgęs vienas pirmųjų katalikų, akmenskaldys Marinas. Ant titano kalno jis subūręs nepriklausomą bendruomenę, ilgainiui vis gausėjančią. Marinas dar būdamas gyvas buvo paskelbtas šventuoju, t.y. San Marinu. Todėl ir valstybė buvo pavadinta jo garbei. Valstybės įkūrėjas mirė 366m. rugsėjo 3d. jo palaikai palaidoti San Marino katedroje. Kita valstybės kildinimo versija – “Šventas jūrinis” (išvertus iš lotynų kalbos). Nieko nuostabaus, juk kažkada Adrijos jūra skalavo dabartinio San marino teritoriją.

PADĖTIS GEOGRAFINĖ

Apeninų pusiasalio šiaurės rytinėje dalyje, ant Titano kalno ir jo šlaituose, įsikūrusi viena mažiausių pasaulio valstybių ir seniausia respublika San Marinas. Jį iš visų pusių supa Italijos uostas – Riminis. Valstybės plotas – 61 km2. Tai mažiausia respublika pasaulyje. San Marinas išsidėstęs 750 metrų aukštyje. Titano kalno viršūnėje stovinčios senovinės trijų bokštų pilies siluetas yra virtęs šalies simboliu, jo atvaizdas puikuojasi ir valstybės herbe. San marinas – viena seniausių piemenų ir žemdirbių valstybė. Matyt, šią šalį taip pavadino tie, kurie žvalgėsi nuo titano kalno viršūnės.

ISTORINĖ PRAEITIS

Įkurtas 301 metais. Kasmet rugsėjo 3-ją iškilmingai ir prašmatniai minima respublikos įkūrimo diena. Tai ir Marino mirimo diena (mirė 366m. rugsėjo 3d.) – šventojo marino diena. Jau šešiolika šimtmečių Europoje gyvuoja ši respublika, jos nekintanti valdymo forma. Čia išsaugotos seniausios tradicijos. San marine metai skaičiuojami ne tik pagal mums įprastą Grigaliaus kalendorių, bet ir nuo respublikos įkūrimo. Dabar ten tik XVII amžius.

Jau nuo 755 metų minima tvirtovė ant titano kalno. Pirmaisiais savo egzistavimo šimtmečiais San Marinas buvo kaimyninės Urbino hercogystės protektoratu, bet nuo 855 metų gavo nepriklausomybę. San Marinas palaipsniui didino savo teritoriją supirkinėdamas žemės iš kaimynystėje esančių feodalų. 1295-1302 metais San Marino respublikinis valdymas įteisintas Konstitucijoje. Respublikos vystymuisi didelę įtaką turėjo jos ryšiai su tuometinės Italijos ekonomistais, politiniais, kultūriniais centrais: Bolonija, Venecija, Florencija ir kt. Viduramžiais mažąją valstybę puldinėjo kaimyninių feodalų ir Romos popiežių kariuomenės, bet sanmariniečiai nepasiduodavo. Ypač arši kova vyko su Riminio miesto kunigaikščiais. 1463 metais sanmariniečiams pavyko nugalėti savo priešus ir nuo to laiko San Marino teritorija liko tokia pat iki šių dienų (sienos nepasikeitė). 1739 metais San Mariną vėl okupavo popiežiaus kariuomenė, bet gyventojai privertė ją pasitraukti. 1740 metais popiežius Klemensas XII pripažino San Marino nepriklausomybę. 1796 metais užkariavęs Apeninus, Napoleonas irgi pripažino San Marino nepriklausomybę ir net pasiūlė Italijos žemių, bet respublikos gyventojai jų išdidžiai atsisakė. 1862 metais San Marinas pasirašė su Italiją draugystės ir geros kaimynystės sutartį (atnaujintos buvo 1972m., 1897m., 1953m.).POLITINĖS ŽINIOS

San Marinas priklauso Europos Tarybai nuo 1988 metų, Jungtinių tautų organizacijai (JTO) nuo 1992 metų bei ESBO. Respublikoje veikia 1263 metų Konstitucijos įstatymas (kitais duomenimis 1600 metų Konstitucija). Valstybės vadovai – du lygiateisiai kapitonai regentai, parlamento renkami šešiems mėnesiams. Parlamentą sudaro 60 deputatų, renkamų penkeriems metams. Vyriausybę sudaro 3 sekretoriai ir 7 ministrai. San Marine yra 75 karių kariuomenė, atliekanti sargybos ir svečių pagerbimo funkcijas. Policininkai ir teisėjai yra samdomi svetimšaliai (daugiausiai italai). 1909 metais visuotinę rinkimų teisę gavo vyrai, o nuo 1960 metų – moterys. Administraciniu atžvilgiu valstybė suskirstyta į devynias pilis (Castelli).

SANMARINIIETIŠKAS SUVERENITETAS

 Pašto ir muitų sąjunga su Italija. Neturi teisės rinkti muito mokesčio, leisti pilnaverčius pašto ženklus, auginti ir gaminti tabako, gaminti vyno spirito, turėti savo valiutos, radijo ir televizijos stočių – už tai kasmet gauna 9mlrd. lirų kompensaciją iš Italijos.

SANMARINIETIŠKA BIUROKRATIJA

 Administravime dalyvauja apie 30% gyventojų (vienas didžiausių rodiklių pasaulyje). Simboliška trijų karių kariuomenė: teritorinė armija, įtvirtinimų apsauga ir iškilminga sargyba. Dvi policijos rūšys: civilinė policija ir žandarmerija. Vienas kalėjimas su 4 kameromis ir nulinis nusikalstumas.GAMTA

Sunku įsivaizduoti apie 9 km ilgio ir 7 km pločio valstybę, kuria galima skersai išilgai peržingsniuoti per 1.5 val. Nuo Titano kalno (738m.) matyti ji visa – kalno šlaitai ir nedidelės tolimesnės kalvos. San Marinui būdingas Apeninų kraštovaizdis: miškais apaugusios kalvos, ganyklos, pilys ir viduramžių kaimai. Titano kalną, išraižytą gilių tarpeklių, pilnas skardžių, vainikuoja aštriabriaunė viršūnė. Jame vyrauja klinčių, smiltainių ir mergelių uolienos. Vienur kitur yra karstinių urvų.Klimatas subtropinis, pereinamasis į žemininį. San Marinui nebūdinga didelis temperatūrų svyravimas ir vasaros karščiai, kaip gretimoms Italijos žemumoms. Liepos vidutinė temperatūra 23o, o sausio vidurkis būna nuo 4o iki -1o. Kritulių daugiausia iškrinta šaltuoju laiku, o iš viso per metus – 800-900 mm. Titano viršūnėje dažnai pasningaKalno šlaitais srauniai teka iš šaltinių prasidedantys upeliai. Auza ir Mazanas įteka į Adrijos jūrą, o ilgiausia upė San Marinas (12km ilgio) įteka į Italijos upę Marekiją. Buvę ąžuolų ir kaštonų miškai iškirsti, likusios tik kelios mažos giraitės. Dabar tose vietose gausu makijos želdinių su pavieniui augančiais ąžuolais, laurais, mirtomis, prožirniais, o žolinę augaliją sudaro kvapūs aliejiniai augalai – levandos, bazilikai, rozmarinai, čiobreliai.Paplitę rudžemiai.GYVENTOJAI IR MIESTAI

Pirmieji gyventojai apsigyveno neolito epochoje. Jų gyvenamųjų vietų pėdsakų rasta Titano kalno uolose. Antikos epochoje romėnai čia įkūrė kolonijas ir išstūmė čia gyvenusius etruskus. Šalyje gyvena 25000 žmonių. Apie 15000 sanmariniečių išvykę gyventi į Italiją, Prancūziją, JAV. Tai rezultatas audringos emigracijos, ypač po Antrojo pasaulinio karo.

Paskutiniaisiais dešimtmečiais imigracija į šalį viršija emigraciją iš šalies. Vidutinis gyventojų tankis – 409.8 žm./km2 Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė – 74 metai, moterų – 80 metų. San Marine vyrai sudaro 51.1% visų gyventojų, o moterys – 48.9%. natūralus gyventojų prieaugis – 4 žmonės 1000 gyventojų, 95% gyventojų – katalikai. Šiandien San Marinas, kuriame dauguma gyventojų sanmariniečiai, labai daug dėmesio skiria gyventojų skaičiui reguliuoti. Pavyzdžiui, jeigu italas veda sanmarinietę, jis negauna teisės tapti San Marino piliečiu, o už sanmariniečio ištekėjusi italė tampa šios valstybės piliete. Valstybinė kalba – italų. Buityje vartojama italų kalbos toskaniškoji tarmė, kuri vadinama romanjoliu. Šalyje veikia visų pakopų mokyklos , tarp jų ir aukštoji – licėjus. Sanmariniečiai gyvena kelių ar keliolikos namų gyvenvietėse. Namai statomi ant uolų, ant dirbti tinkamos žemės iš klinčių blokų arba plytų, dengiami čerpėmis. Miestuose gyvena apie 90% visų gyventojų, didžiausi miestai – San Marinas (400 žmonių), Borgo Madžorė, Seravalė. Žymiausias miestelis – sostinė San Marinas. Jame gyvena 1/5 šalies gyventojų. San Marinas ypatingai gražus miestas. Jį supa senovinės pilies sienos, pakylančios iki pačios Titano kalno viršūnės, kurioje stovi XVI a. Tai Rokos tvirtovė. Ji sudaryta iš trijų tvirtovių – Guajitos, Čestos ir Montalės – ansamblis: statiniai su bokštais, gyvenamosios patalpos, šuliniai, kiemeliai. Miesto centro – Laisvės aikštė. Aikštės viduryje – Laisvės statula (skulptorius Galetis), kuria 1876 metais miestui padovanojo Berlyne gyvenanti grafienė Vagener. Čia pat miniatiūriniai vyriausybės rūmai patatyti 1894 metais pagal architekto Fr.Adzuro projektą toje vietoje, kur anksčiau būta XVI a. pastato. Rūmų fasadą puošia visų 9 pilių reljefiniai herbai. Fasado kampe esančioje nišoje pastatyta Šv. Marino bronzinė skulptūra su užrašu “Išgelbėk savo respubliką, Marinai, laisvės šaukly”. Rūmų laikrodžio bokštą puošia mozaikos, vaizduojančios Šv.Marina, Šv.Leoną ir Šv.Agotą.
Kiti žymesni miesto objektai – Šv.Pranciškaus bažnyčia, bazilika, paveikslų galerija, kapucinų vienuolynas, Santo-Pjevės katedra, Šv.Petro bažnyčia. Santo-Pjevės katedra pastatyta 1838 metais pagal neoklasicizmo atstovo architektūrinį A.Seros projektą. V-V a. čia buvo Pjevės bažnyčia. Altoriuje – marmurinė Šv.Marino skulptūra, sukurta Kanovos mokinio skulptoriaus Tadolinio. Po altoriumi – skrynia su Šv.Marino relikvijomis ir kaukole. Šalia šios katedros yra nedidelė Šv.Petro bažnyčia. Įvairiaspalvių marmuru puoštame altoriuje – Šv.Petro skulptūra. Už altoriaus išliko olos, kuriose kadaise gyveno šventieji Marinas ir Leonas. Antrasis, be sostinės miestas – Borgo Madžorė. Tai ekonominis centras. Jame yra prekybos rūmai, bankas, parduotuvės, viešbučiai, kelios įmonės: tekstilės, vyno gamybos, kepyklos, malūnas. Kasmet mieste vyksta gyvulių mugės. Į jas suvažiuoja pirkėjai ir pardavėjai ne tik iš San Marino, bet ir iš gretimų Italijos rajonų. Šio miestelio pastatai – tipiškos sanmariniečių architektūros: su arkomis, balkonėliais, vartais ir kt. Šioje nykštukinėje valstybėje daug muziejų: unikalių daiktų, vaškinių figūrų, muzikos instrumentų, ginklų, filatelijos ir numizmatikos, senovinių automobilių ir lėktuvų.San Marino architektūros ir dailės raida glaudžiai susijusi su Italijos kultūra – ji buvo veikiama Riminio, Venecijos, Umbrijos, Bolonijos mokyklų.ŪKIS

Pagrindinį pelną San Marinas gauna iš trijų veiklos sričių. Maždaug 1/3 sudaro pajamos už parduotus pašto ženklus (pradedant 1847m.) ir monetas. Be to 4.5 mlrd. lyrų sumoka Italija už tai, kad San Marinas yra įsipareigojęs nesteigti savo radijo ir televizijos, lošimo namų, negaminti alkoholinių gėrimų ir rūkalų, nestatyti muitinių ir neturėti savo pinigų. Bene svarbiausias šalies pajamų šaltinis – turizmas. San Mariną kasmet aplanko 2-3 mln. turistų, dauguma jų atvyksta vienai dienai. Čia juos žavi ne tik gamtos grožis, senos tradicijos ir amatai, bet ir “mažos” valstybės egzotika. Didelę įtaką turistų skaičiaus augimui turi Italijos kurortų artumas, tokių kaip – Riminis, Ričone, tarptautinio ir europinio lygio konferencijų rengimas. Turizmas duoda 60% visų įplaukų.

Ilgą ilgą ūkio pagrindą sudarė žemės ūkis ir amatai. Tačiau XIX a. antroje pusėje pradėjo vystytis pramonė perdirbanti vietines žaliavas. Atsirado indų gamybos fabrikai, parfumerijos ir gėlių esencijos perdirbimo įmonės, stygų gamyba ir kt. 1960-1970 metais įvyko “lūžis”, dauguma dirbančiųjų iš žemės ūkio perėjo į pramonės bei amatų sfera, o ypač į aptarnavimo sferą. 1980 metais žemės ūkyje dirbo tik 1/10 ekonomiškai aktyvių gyventojų, o pramonėje ir amatuose – 47%, aptarnavimo sferoje – 44%. Dabartiniu metu 90% pramonės produkcijos kontroliuoja Italijos kapitalas. San Marine plėtojama kalnakasybos pramonė. Titano kalnų šlaituose nuo XVI amžiaus kasama klintis. Iš klinčių uolienų išpjauti statybiniai blokai eksportuojami. Netoli Fajetono miesto kasama siera, kuri išvežama į Bolonijos bei Čezenės chemijos kombinatus. Maisto pramonė gamina vynus, likerius, miltus, duona, sviestą ir kitus maisto produktus. San Marinas garsėja savo kulinarijos ypač konditerijos gaminiams. Svarbiausios lengvosios pramonės šakos – tekstilė, odos dirbiniai. Šalyje dar nuo XIX amžiaus yra išlikusių šilko pervijimo įmonėlių. San Marinas garsėja papuošalų bei suvenyrų iš keramikos, odos, medžio, stiklo, metalo, gamyba. Namudininkų gaminiai eksportuojami į Italiją, Vokietiją ir kitas šalis. Šiek tiek pajamų duoda ir žemės ūkis. Žemės naudmenos užima tik apie 100 ha. Žemės ūkyje dirba apie 2.3% dirbančiųjų. Auginami kviečiai, kukurūzai, daržovės, vynuogės. Šios kultūros užima 60% šalies ploto. Kviečių ir kukurūzų laukus juosia alyvmedžių, abrikosų, kriaušių, persikų, graikiškų riešutmedžių, migdolų sodiniai. Daržuose Sanmariniečiai išvedė naujas muskatinių vynuogių veisles, kurios garsėja aukšta kokybe ir derlingumu. Šios vynuogės perdirbamos amatininkų įmonėse bei valstybinėse Borgo Madžorės ir Seravalės gamyklose. Svarbi žemės ūkio šaka – gyvulininkystė. Sanmariniečiai augina galvijus ir avis. Galvijus gano ne tik savo teritorijose, bet ir gretimuose kalnuose Italijos rajonuose. San Marine nuo viduramžių išlikęs šilkverpių auginimas.
TRANSPORTAS IR UŽSIENIO PREKYBA

Ilgą laiką, beveik iki XIX a. pabaigos, San Mariną su aplinkiniu pasauliu jungė vienintelis akmenimis grįstas kelias, vedantis link Riminio uosto. Dabar šalį su Riminio uostu jungia puiki autostrada ir egzotiška, kertanti daugybę tunelių elektrifikuoto geležinkelio (32km) atšaka. Be pagrindinės magistralės, dešimtys automobilių kelių, kurie jungia mažus miestelius ir kaimus bei nutįsta už respublikos ribų. San Marinas turi savo prekybos laivyną. Jį sudaro keli nedideli laivai, stovintys Riminio uoste. Šalyje yra daugiau kaip 12000 lengvųjų ir 1500 kitų automobilių. Eksportas: klinčių statybiniai blokai, čerpės, siera, audiniai, kviečiai, vynas, oda, svogūnų ir runkelių sėklos, alyvos, sūriai, veršiena, suvenyrai, juvelyriniai dirbiniai… Importas: maisto produktai, buities reikmenys, įrengimai… Pagrindiniai prekybos partneriai: Italija, Vokietija, Prancūzija, Egiptas, Jugoslavija…