Tauragės Žalgirių vidurinėmokykla
Ruošė: Gintarė Kvietkauskytė Lina Jasaitė Mindaugas Mančas Germanas Latvaitis Edgaras Ačas Mindaugas Eitutis
PROJEKTINIS DARBAS( LOTYNŲ AMERIKOS KULTŪRA )
Vadovas: mok. G. Straukienė
Tauragė 2005
TURINYS
ĮVADAS ( Lotynų amerika )………………………………………………………………………………..2SENOVĖS LOTYNŲ AMERIKOS KULTŪRA……………………………………………………3ACTEKAI……………………………………………………………………………………..3MAJAI…………………………………………………………………………………………14MEKSIKA……………………………………………………………………………………22INKAI………………………………………………………………………………………….25NAUJŲJŲ LAIKŲ LOTYNŲ AMERIKOS KULTŪRA…………………………………….. 33 LOTYNŲ AMERIKOS VALSTYBĖS…………………………………………..33 KUBA…………………………………………………………………………………………..35 MEKSIKA……………………………………………………………………………………38 KOSTA RIKOS RESPUBLIKA…………………………………………………….40BRAZILIJA………………………………………………………………………………….42
ĮVADAS ( LOTYNŲ AMERIKA )
LOTYNŲ AMERIKA – Vidurio Amerikoje bei Andų kalnuose europiečiai rado pirmykštės bendruomenės genčių, Jų gyventojai augino bulves, kukurūzus, pomidorus, kakavmedžius, ananasus, saulėgrąžas.Jie išgavo naudingąsias iškasenas, mokėjo apdirbti metalą.Ispanai Lotynų Amerikoje įkūrė Mechiką, Bogotą, pakrantėse įkūrė uostus,įveisė plantacijų, LOTYNŲ AMERIKOS VALSTYBIŲ KŪRIMASIS – metropolijų politika stabdė ūkio pažangą, didino pavergtų tautų nepasitenkinimą. Todėl dažniau kildavo sukilimai. Svarbus Ispanijos ir Portugalijos kolonijų likimui buvo Napoleono karai. Napoleono kariuomenei užkariavus Pirėnų pusiasalį, kolonijų valdžia neteko metropolijų pagalbos, tada ir susidarė palankios sąlygos siekti nepriklausomybės.Vėliau jos beveik visos išsikovojo nepriklausomybę.
SENOVĖS LOTYNŲ AMERIKOS KULTŪRA
ACTEKAI
IstorijaIki 12-13 a. klajokliai actekai vertėsi medžiokle ir augalinio maisto rinkimu. Vėliau iš šiaurės, mitinės protevynės Actlano (Baltoji žemė), atkeliavo į vid. Meksiką ir čia apsigyveno. 1325 m. įkūrė Tenočtitlano (dabartinis Meksikas) miestą. Iki 1348 buvo pavaldūs kaimyniniams Culhuacano ir 1348-1427 Atzcapotzalco miestams-valstybėms. 1428 tapo nepriklausomi. Valdant Ickoatli (1428-1440) sudaryta 3 miestų-valstybių-Tenočtitlano, Texcoco bei Tlacopano (Tacubos) sąjunga tapo dominuojančia karine jėga vidurinėje Meksikoje. Ilgainiui įsivyravo Tenočtitlanas ir susidarė actekų valstybė. Valdovai Montesuma I (valdė 1440-1469), Ašajahatli (1469-1486), Ahuicotlė (1486-1503) nukariavo vid. ir pietų Meksiką. Actekų valstybė galingiausia buvo Montesumos II laikais (1502-1519). 1519m. jai priklausė 200000 km² teritorija su 5-6 mln. žm. Sostinė Tenočtitlanas buvo 13km², turėjo daugiau kaip 140000 gyv. Aukšč. valdžia priklausė valdovui, kuris formaliai buvo renkamas, tačiau faktiškai sostą paveldėdavo. Iš pavaldžių miestų-valstybių buvo imama duoklė. Actekai sukūrė savitą, vieną garsiausių Amerikos vergovinių civilizacijų. Jie vertėsi žemdirbyste, augino kukurūzus, ankštinius augalus, pomidorus, kakavą, tabaką, vilnamedžius. Turėjo dirbamųjų žemių drėkinimo ir sausinimo sistemas. Aukšta žemdirbystės kultūra buvo jų civilizacijos ekonominis pagrindas. Jie taip pat vertėsi amatais. Medžioklė buvo pagalbinis verslas. Daugiausia gyveno dideliuose namuose po 2-3 šeimas. Svarbiausias ginklas – lankas su strėlėmis. Actekai perėmė senųjų Meksikos gyventojų – toltekų, sapotekų ir kištekų tradicijas ir sukūrė turtingą kultūrą; gausi actekų tautosaka, menas. Vartojo piktografinį raštą su hieroglifų elementais. Mokėjo daryti žemėlapius, iš toltekų ir majų buvo perėmę kalendorių. Garsėjo astronomijos ir medicinos žiniomis. 1519-1521 actekus nukariavo ispanų konkistadorai.
ReligijaReligija buvo politeistinė, sinkretinė. Pagr. actekų mitologijos motyvai (nuolatinė dviejų pradų – gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos – kova, cikliška visatos raida, gamtos jėgų personifikacija (atsispindi ir jų religijoje). Actekų dievų panteonas labia gausus, prieštaringas. Perimtas iš anksčiau centr. Amerikoje gyvenusių indėnų genčių. Tie patys dievai vadinti įv. vardais, kito jų funkcijos. Panteoną nuolat papildydavo įv. dievai, atsirasdavo naujų jų garbinimo ritualų. Iš olmekų perimti jaguaro ir su juo susiję simboliai, iš toltekų – Saulės ir karaliavimo simboliai, aukojimas, iš majų – dievų daugiafunkciškumas. Actekų dievų panteoną sudarė senųjų mitologinių, žvaigždžių ir planetų, mirties ir požemio, dievų kūrėjų grupės. Dievas Huicilopočtli iš pradžių įkūnijo žemės, derlingumo, lietaus dievus. Actekų politinės ir karinės ekspancijos metu jis tapo saulės, dangaus, karo ir medžioklės dievu, aristokratijos globėju. Senos kilmės aukščiausioji dievų pora, Ometekutli ir Tonakasinatla, sukūrė kitus dievus, pasaulį, žmones. Jų kultas nesusiformavo. Vėliau sutapatanti su Kecalkoatliu ir Teskatlipoka. Pirmasis buvo nakties, dangaus ir vėjų valdovas, žynių luomo, kultūros globėjas, antrasis – nakties, mirties, šalčio, blogio, griovimo dievas. Jie sukūrė visatą, turinčią 4 periodus. Dangų ir požemių pasaulį actekai įsivaizdavo kaip piramidę, kurios pakopomis Saulė kyla ir leidžiasi. Požeminio pasaulio valdovas – mirties dievas Miktlantekutli. Į kurį pasaulį pateks mirusieji, lemdavo jų mirties pobūdis. Valdovai, mūšyje kritę kariai, paaukoti žmonės, mirusios gimdyvės turėjo patekti į vadinamus Saulės namus, skenduoliai, žaibo nutrenkti – pas vandens dievą Tlalokaltekutli, kiti mirusieji sudegsią ir turėsią 4 metus keliauti pas Miktelantekutli. Actekai įsivaizdavo, kad kas 52 metai Visatai gresia sunaikinimas, o jie gyvena pask. 5 istorijos cikle. Ankstesnieji ciklai baigėsi visuotinėmis katastrofomis (žmonių virtimu beždžionėmis, gaisru, potvyniu). Jų galima išvengti, jei kosmose būtų palaikoma harmonija, kurią lemti gali tik dievas. Dievų maistas – kraujas, todėl būtinos žmonių aukos, ypač Saulės dievui. Kad užtektų aukų, vykdavo vadinamasis Gėlių karas (pavadinimas perimtas is toltekų, aukojusių tik gėles). Karo tikslas – belaisviai, t.y. būsimosios aukos. Actekai statė dideles, puošnias šventyklas, dažnai piramidžių formų. Ši religija turėjo tokių apeigų, kurias pamatęs, kiekvienas nejuokais išsigąstų. Prieš aukojimus šventikai išplėšdavo dar plakančią širdį. Šiuo atžvilgiu tokia religija buvo vienintelė pasaulyje. Actekų religija yra labai savitas religijų istorijos reiškinys, bent jau dėl to, kad žmonių aukojimas, retkarčiais pasitaikantis ir kitose religijose, čia paverstas pačiu religijos branduoliu, dar daugiau – netgi pasauležiūros ir kosmologijos ašimi. Kruvini ir pabaisiški actekų ritualai vis dëlto nebuvo kažkokio prigimtinio jų žiaurumo apraiška (nors be to, žinia, neapsieita). To paprasčiausiai reikalavo “pasaulio tvarka”, to reikalavo mitai, pagal kuriuos ir organizuojamas religinis ir socialinis gyvenimas. Kamuolio žaidimas – religijos dalis
Kamuolio žaidimo istorija gana ilga. Iš pradžių jis nebuvo populiarus ir į jį nebuvo žiūrima rimtai. Jis buvo laikomas kaip laisvalaikio praleidimo būdas. Vėliau jis tapo religijos dalimi, ritualu, religiniu ar net kultiniu žaidimu. Galima būtų išskirti įvairias jo rūšis, bet visos jos buvo gana sudėtingos ir reikalavo įgūdžių. Galima paminėti vieną būdą kaip jis buvo žaidžiamas. Kamuolį reikėjo varinėti naudojant klubus, alkūnes arba kelius. Žaidėjai dėvėjo odines apsaugas nuo sumušimų, kurias pašventindavo dvasininkai. Po pašventinimo jos buvo paliekamos nakčiai kartu su vaisių ir kitokio maisto aukomis, kad dievai ‘pasaugotų’. Naktį prieš žaidimą vis privalėjo pasninkauti ir negalėjo mylėtis. Kamuolys turėjo būti pataikytas į žiedo vidurį. Taip buvo laimimi taškai. Kai kamuolys iškrisdavo iš aikštės ribų – taškai buvo prarandami. Pataikydavo taip retai, kad laimėtojas galėdavo reikalauti visų žiūrovų rūbų ir brangenybių. Pralaimėjęs sumokėdavo savo gyvybe. Buvo rasta skulptūra kur vaizduojamas žaidėjas, vienoje rankoje laikantis peilį, o kitoje žmogaus galvą. Pralaimėję buvo aukojami arba negailestingai nužudomi.
ArchitektūraApie jų architektūrą žinoma iš aprašymų, piešinių, statinių liekanų. Ji tęsė toltekų architektūros tradicijas. Sostinė buvo taisyklingo plano, išraižyta kanalų, tinklo. Miesto centre – stačiakampė aikštė, kurios pagr. akcentas – didinga, laiptuota piramidė. Jos masyvumą kiek švelnino laiptų maršai, vedantys į viršuje įrengtą šventyklą su dievų statulomis. Piramidės pagrindą juosė dekoruota siena (išlikusią Tenajuko piramidę puošia susirangusių gyvačių frizai). Aplink aikštę buvo sutelktos šventyklos, altoriai, rūmai, gyv. namai, pirtys, toliau – prastuomenės būstai. Pastatai daugiausia mediniai (paprastų formų, kai kurie puošti plytų apdaila, reljefais, tapyba). Actekų dailė, kaip ir architektūra, daugiausia susijusi su valstybės galybės ir religijos idėjomis. Išliko apvaliųjų skulptūrų, ornamentuotų altorių, statinius puošančių reljefų ir tapybos kompozicijų, juvelyrinių dirbinių. Iš akmens iškaltos dievų statulos frontalios, statiškos, masyvios, sąlygiškų, ornamentuotų formų, su gausybe simbolinių elementų (žemės ir mirties deivė Koatlikujė). Tikroviškesnės pomirtinės kaukės, karių galvos, ypač išraiškingos smulkios statulėlės (vergų, vaikų, gyvūnų, iš akmens, molio. Kruopščiai iškaltas actekų kalendorius, vadinamasis Saulės akmuo, zodiako ženklai, piktogramos (daiktų, įvykių ir veiksmų vaizdavimas sutartiniais ženklais), simboliai disko formos monolite). Sienų tapyba vaizduoja dievus, procesijas; ji schemiško piešinio, santūrių spalvų kolorito. Buvo paplitusios mozaikos, aplikacijos. Keramikos dirbiniai (urnos, bokalai, taurės) polichromuoti, puošti realistiškais gyvūnų, gėlių motyvais. Kapavietėse rasti juvelyriniai dirbiniai (grandinėlės, vėriniai, auskarai, žiedai) kruopščiai padaryti, subtiliai modeliuoti. Išliko rankraščių su piktogramomis, pasižyminčių tapybos, piešinio ir rašto darna. Actekų dailė, kaip ir architektūra, daugiausia susijusi su valstybės galybės ir religijos idėjomis. Išliko apvaliųjų skulptūrų, ornamentuotų altorių, statinius puošančių reljefų ir tapybos kompozicijų, juvelyrinių dirbinių. Iš akmens iškaltos dievų statulos frontalios, statiškos, masyvios, sąlygiškų, ornamentuotų formų, su gausybe simbolinių elementų (žemės ir mirties deivė Koatlikujė). Tikroviškesnės pomirtinės kaukės, karių galvos, ypač išraiškingos smulkios statulėlės (vergų, vaikų, gyvūnų, iš akmens, molio. Kruopščiai iškaltas actekų kalendorius, vadinamasis Saulės akmuo, zodiako ženklai, piktogramos (daiktų, įvykių ir veiksmų vaizdavimas sutartiniais ženklais), simboliai disko formos monolite). Sienų tapyba vaizduoja dievus, procesijas; ji schemiško piešinio, santūrių spalvų kolorito. Buvo paplitusios mozaikos, aplikacijos. Keramikos dirbiniai (urnos, bokalai, taurės) polichromuoti, puošti realistiškais gyvūnų, gėlių motyvais. Kapavietėse rasti juvelyriniai dirbiniai (grandinėlės, vėriniai, auskarai, žiedai) kruopščiai padaryti, subtiliai modeliuoti. Išliko rankraščių su piktogramomis, pasižyminčių tapybos, piešinio ir rašto darna.
Actekai – Saulės kariai
Į Mechiko slėnį jie atvyko kaip klajokliai. Juos vadino daugeliu vardų. Vienas iš pirmųjų buvo Čičimekai, Šunų sūnūs – taip juos vadino šiaurėje, kur dabar yra Čihuahua. Jie mito žiurkėmis, kiškiais, laukiniais augalais ir šaknimis. Buvo žinomi Mechikos vardu, o tai davė vardą ir tam kraštui. Jie atėjo tyliai ir buvo laikomi priklausomais nuo kitų genčių, kurios taip pat gyveno turtingame slėnyje. Šie žmonės buvo samdomi kariai ir kartais dėl šios priežasties vadinami lanko ir strėlių žmonėms. Beveik šimtmetį jie klajojo iš vienos vietos į kitą, nepasilikdami ilgam, bet visą laiką patekdami į vietą, kur nebuvo laukiami. Kartą jie apsistojo ant Čapultepek kalvos, kur dabar yra Mechiko centrinis parkas. Ten jie pasistatė šventyklą, bet turėjo bėdos su savo kaimynais, kurie juos apkaltino žmonų vagystėmis. Jiems buvo duota nederlingos žemės, kurioje veisėsi daugybė gyvačių, su viltimi, kad jie ten išmirs. Bet Actekai išgyveno… Actekai tikėjo, kad jie yra išrinktieji ir Saulės vaikai. Jie ieškojo savo pažadėtosios žemės ir žinojo kaip ją surasti. Jų legendos bylojo, kad kai jie ateis į vietą, kur ant kaktuso tupės erelis su gyvate snape, apsigyvens ir pradės kurti savo imperiją. Iki tol jie buvo pasmerkti ieškojimams. Jie ieškojo negailestingai – samdėsi kiekvienai konkuruojančių Mechiko slėnio lordų pusei, kuri tik galėjo laimėti. Jie buvo laukiniai ir žiaurūs kovotojai; jiems kraujo liejimas davė gyvybę jų dievui – Saulei. Kai jie buvo paklausti, kodėl jie stato savo šventyklas, jie atsakė, kad ten jie atgaiviną širdis ir kraują. Vienas lordas paprašė jų padėti vietiniame kare, kai jie buvo reikalingi. Jie sudarė sandėrį – jų laisvė turi būti iškeista į 8000 belaisvių. Vietoj šių belaisvių lordas gavo maišus jų ausų, kaip medžiotojų ženklą. Actekai vėl pajudėjo. Šį kartą jie apsigyveno Tekskoko ežero negyvenamų salų grupėje. Tai buvo beveik išdžiūvęs ežeras, į šiaurės rytus nuo Mechiko miesto. Kai actekai užpildė Mechiko slėnį, tai buvo daug turtingesnė ir vešlesnė vieta negu yra dabar. Tik Sochi-milko kaimelyje mes galime suprasti, kaip tai galėjo atrodyti: kanalų labirintai, plaukiojantys sodai, giriomis nusėtos kalvos, marginančios gamtovaizdį ir 2 vulkanai (Popocatepetl ir Ixtachihuatl), lyg apvainikuojantys visa tai. Jų nauja, tiesa, laikina teritorija buvo salos, pelkių viduryje. Bet atkakli actekų dvasia nugalėjo ir šias nieko gero nežadančias apylinkes. Savo siauromis kanojomis jie plukdė krovinį po krovinio ančių, varlių ir žuvies į aplinkinius miestelius, kur šiuos produktus mainė į vaisius ir medžiagas, kurios buvo reikalingos statant jų šventyklas – medieną, kalkes ir akmenis. Jie nebuvo apsaugoti nuo nieko. Visi buvo niekinami kaip kraujo trokštantys kariai, kurie gyveno dievo prakeiktoje žemėje, vadinamoje Zoquitlan, kas reiškė Purvo vieta. Taigi jie užsispyrę tikėjo savo dievu. Jis buvo vadinamas Huicilopočtliu (Huitzilopochli), kas išvertus reiškia kolibrį. Jo kilmė turėjo keistų paralelių susijusių su Olmekų kultūra. Žemės moteris buvo apvaisinta plunksnų kamuolio, kurį ji surado bevalydama šventyklą ir pasidėjo sau ant krūtinės. Jos palikuonis buvo suaugęs karys, apsiginklavęs kalaviju ir turintis gyvatės galvą. Huicilopočtlis tapo Karo dievu, medžiojančiu dievu ir galiausiai Saulės dievu. Tai jis pasakė actekams, kur jie turi apsistoti.
Žmonijos istorijoje daugelis religinių tikėjimų buvo paremti žemės moters ir kitos dvasinės būtybės (dvasios arba dievo) kontaktu. Ir net prieš biblijos laikus buvo žmonių, kurie buvo absoliučiai įsitikinę, kad jie yra išrinktieji, ieškantys pažadėtosios žemės. Actekų atveju, mes apie juos žinome tiek daug todėl, kad tuo pačiu metu į tą teritoriją atkeliavo ispanai, vadovaujami Hernano Korteso. Tai jų miestą nusiaubė savo muškietomis, tai jų netikėti turtai pritraukė į Mechiko slėnį. Pirminis mūsų žinių šaltinis ir yra ispanų rankraščiai, kurie buvo išsaugoti, perrašyti su paaiškinimais, taip pat išversti išgyvenusių actekų, perduodančių savo istoriją kitoms kartoms. Galiausiai, XII a. pradžioje actekai sulaukė savo pažadėtojo ženklo – erelio su gyvate snape, tupinčio ant kaktuso. Šis erelis yra ir dabartiniame Meksikos herbe, monetose, laiškuose, pašto ženkluose, oficialiuose dokumentuose. Jis naudojamas visoje šalyje. Erelis nutūpė mažame drėgname žemės lopynėlyje prie Tekskoko ežero. Ši vieta ir tapo actekų širdimi. Ta vieta buvo netvirtos žemės ir galėjo būti pasiekta tik kanoja. Bet ir iš to jie išgavo naudos. Jie naudojo augalų kultūras, kurias jie vadino činamposais. Jie dėdavo molį ir augalus sluoksniais tol kol jie suformuodavo turtingus ir vaisingus sodus. Taip pat naudodami savo produkciją ir laukinius gyvunus, kuriuos jie sugaudavo, jie tęsė mainus su kaimynais. Vien dėl to, kad jie buvo izoliuoti ežero ir gerai valdė kanojas, jie buvo beveik nepasiekiami. Negana to, kanoja buvo vienintelė transporto priemonė žinoma senovės Meksikoje, išskyrus vergus. Ratai nebuvo naudojami kaip transporto priemonė, nors jie buvo sutinkami vaikų žaisluose. Bet už vaikų darželio ribų ratas nesugebėjo išeiti ir būti panaudotas. Taip pat ten niekas niekada nematė arklių. Kai ispanai pirmą kartą atklydo su savo arkliais majai pirmą kartą pamatę tuos gyvulius pagalvojo, kad tai dievai. Ta proga kai ispanai palikdavo raišus arklius, majai vieną jų pasiėmė į savo trobelę ir maitino skaniausiais patiekalais ir padažais. Žinoma, vargšas gyvulėlis nudvėse, bet įtikinti majai pastatė arklio pavidalo statulą ir toliau garbino jį.Taigi matome, kad tiek majai tiek actekai, nors ir buvo gana išsilavinę ir daug pasiekę, buvo prietaringi ir labai religingi. Religija jiems buvo aukščiau visko. Visas valdymas ir asmeninis žmonių gyvenimas buvo paremtas tikėjimu dievais, architektūra atspindėjo gilius žmonių įsitikinimus. Tokiems monumentaliems pastatams pastatyti reikėjo daug darbo, ryžto ir, žinoma, pinigų. Bet jų tikrai nestigo.
Ežero miestas – Tenotičlanas
Savo naujai surastoje ir pranašystės nurodytoje vietoje actekai pradėjo statyti miestą, pavadintą Tenotičlanu. Per porą šimtų metų šis miestas tapo didžiausiu metropoliu Naująjame pasaulyje. Jau vien kai Kortesas pamatė šį nuostabų reginį jis pavadino tai antrąja Venecija. Činamposai suvešėjo ir įsišaknijo, sužydėjo. Buvo prisodinta gausybė medžių, kurie stabdė gruntą nuo slinkimo. Kanojos tarp sodų slydo plačiais, puikiai pastatytais kanalais. Trys didžiuliai grįsti keliai jungė salą su žemynu. Pats Tenotičlanas buvo padalintas į 4 didelius sektorius. Vieno aukšto, baltai dažyti, su spalvotomis užuolaidomis namai rikiavosi išilgai gatvių. Kiekvienas namelis turėjo savo sodą ant stogo ir ten dažniausiai augdavo gražiausios gėlės. Plačios ir tvarkingos gatvės vedė tarp milžiniškų pastatų iš rausvo akyto akmens. Iš Čapultepeko kalnų vamzdžiais tekėjo gėlas ir švarus vanduo.
Kortesą lydėjusio Verdadeira Da La Conquista Bernal Diaz “Istorijoje” rašoma: “Virš vandens mes matėme daug kaimų ir miestelių, – o dar daugiau jų buvo ant žemės. Mes stebėjomės ir, sakyčiau, atrodė paslaptinga visur išvysti tvirtovių bokštus, šventyklas ir piramides, iškylančias tiesiai iš vandens. Daugelis karių manė, kad tai yra sapnas…” Pats Kortesas parašė: “Mes matėme vaistines, kur galima nusipirkti įvairių medikamentų – gėrimui, tepimui ar užklijavimui. Kirpyklose galima nusiprausti arba apsikirpti plaukus. Kitose užeigose galite pavalgyti ar išgerti”.
Miestas klestėjo. Bet nežiūrint į jų progresą ir nuostabų skonį, gražią aplinką, actekai viduje visiškai nepasikeitė. Ilgus metus jie tęsė savo kovas su kitais lordais, gyvenusiais tame pačiame slėnyje. Jų tikslas buvo užgrobti ir išgauti iš to kuo daugiau naudos. Senais laikais, jie kovojo už savo laisvę ir laimę, o dabar jie ėmė belaisvius, kad jų širdys galėtų pamaloninti dievus.
Actekų kosmologija ir kosmogonija
Visas actekų dangus buvo sudarytas iš 13 sferų. Jo šaknys – sostinėje Tenotičlane. Actekai turi net ir dangaus sukūrimo mita. Jis sako, kad pirmųjų dievų pora – Ometoatl, tryliktajame danguje pagimdo 4 vaikus: Raudonąjį Tekatlipoką, Juodąjį Tekatlipoką, Kekalkoatlį ir Huicilopočtlį. Kekalkoatlis ir Huicilopočtlis sutvarko kosmosą, sukuria ugnį, pusę Saulės (kuri tik ‘truputį šviečia’), žmones ir kalendorių. Po to visi susitinka vėl, sukuria vandenį bei dievus. Bet tai dar ne viskas – saulė nešviečia. Actekai žinojo, kad kosmoso istorijoje yra penkti laikmečiai. Jie patys gyveną penktojoje epochoje. Kiekvieną epochą valdo atitinkama dievybė, o jos pasibaigia katastrofomis. Penktoji, pagal mitus, pasibaigs didžiuliu žemės drebėjimu. Epocha sukuriama nepaprastai sunkiai. Taip dievų susirinkimas, tūnodamas prie ugnies, iš savo tarpo išsirenka 2 dievus, Nanhuaciną ir Tekucteatlį, kurie turi pasiaukoti ugnyjem idant sukurtų naują epocha. Jiedu pasiaukoja ir iš visų keturių pusių sušvinta rytmečio rasa, deja, Saulė neteka. Kekatkoatlis žvelgia į rytus ir regi, jos saulė vos ne vos pakyla, juda į kairę ir dešinę, tačiau taip ir nepateka. Šią tragišką akimirką visi dievai nutaria pasiaukoti. Ekatlis perpjauna jiems gerkles. Tačiau ši auka taip pat neišjudina saulės – tik vėjas pūsdamas sugeba ją įstumti į orbitą. Taigi kosmosas nestabilus, tik labai didelėmis pastangomis galima jį palaikyti; mitinis dievų pasiaukojimas tampa žmonių aukojimo provaizdžiu. Tam tikra prasme actekai jautësi atsakingi už visą kosmosą, už kasdienini Saulës judëjimą dangaus skliautu. Jų ritualai ir buvo skirti palaikyti Saulę. Ir nëra didesnës jëgos, nei ta, kurią teikia žmogaus auka. Actekai kariaudavo karus, idant susirinktų pakankamai belaisvių. O per pagrindinius metinius aukojimus būdavo nužudoma apie dešimt tūkstančių žmonių. Tada saulė galėdavo judėti toliau. Dar metus, dar vieną ciklą.
Ispanų lemtingasis įsiveržimas – istorijos rykštė
Pirmasis ispanas įžengęs į šį paslaptingą žemyną buvo Valdivia. Jo laivelis nuskendo jam bekeliaujant į San Domingo. Su 11 keliautojų jis buvo paimtas į nelaisvę ir paaukotas. Likusieji ispanai, kurie buvo per liesi aukojimui ir valgymui tuo metu buvo įkalinti. Jiems vėliau pavyko pasprukti. 2 ispanai sukūrė šeimas ir gyveno toje visuomenėje. Jie dar buvo gyvi kai Hernanas Kortesas atkeliavo 1519 metais. Vienas iš ispanų tapo Korteso vertėju. Kortesas su savimi atsivežė 653 karius. Jis nežinojo su kuo teks susidurti, todėl jam šis skaičius pasirodė ne per mažas. Jį čia atvedė godulys ir aukso troškimas. Jis pats yra pasakęs, kad ispanai serga tokia liga, kurią galima išgydyti tik auksu. Jis savo tikslą pasiekė per maždaug 2 metus, nors jo karių buvo daug kartų mažiau nei actekų. Kortesas buvo lydimas sėkmės. Jis su savo mažyte armija nugalėjo tokią civilizaciją vien dėl actekų neišmanymo. Jie niekada nebuvo matę arklių, todėl jie varė jiems panišką baimę. Taip pat jam pasisekė, nes jis surado vertėją – La Malinche, kurios pagalba galėjo susišnekėti su actekais. Kortesui taip pat labai pasisekė, nes Montezuma – tuometinis Imperatorius supanikavo ir pasidavė. Jis net atidavė Kortesui savo pilį, o tai ir buvo didelės actekų civilizacijos žlugimo pradžia. Vėliau Kortesas sudegino visus savo laivus, norėdamas įsitikinti, kad jo nepaliks kariai. Užkariautojas išvyko iš Tenočtitlano prie pakrantės ir tai buvo jo klaida. Be vadovavimo jo kariai plėšikavo, reikalavo aukso, moterų ir maisto. Actekai sukilo ir išžudė visus karius religiniame festivalyje. Montezuma, bandęs atstatyti tvarką, buvo nužudytas savo pačio žmonių. Vėliau grįžęs Kortesas įsakė likusiems kariams pasiimti aukso ir keliauti namo, bet daugelis jų nuskendo pelkėse, mūšių metu, nes buvo apsikrove auksu. Bėgdami jie prarado 1/3 visų likusių karių. Bet Kortesas ir tada nepasidavė. Jis liko ištikimas indėnams, kurie kovojo prieš actekus ir su jų pagalba užėmė Tenočtitlaną. Ir tada, 1521-aisiais, actekai buvo galutinai pavergti. Įvairuose šaltiniuose Kortesas yra traktuojamas skirtingai. Dabartiniai Meksikos gyventojai į jį žiūri labai neigiamai. Visai Europos istorijai ir Ispanijai jis suteikė labai daug. Todėl jį reikia vertinti atsargiau, o geriausia – nešališkai.
MAJAI
Majai viena geriausiai žinomų civilizacijų pietų amerikoje, susidariusi Jukatano pusiasalyje apie 2600m.pr.kr. jie gyveno dabartinėje Meksikos , Gvatemalos ir šiaurinėje Belizės ir Vakarinėje Honduro teritorijose. Majai gerai išvystė astronomiją, kalendorinę sistemą ir hieroglifus, be metalinių įrankių statė detaliai apgalvotus ir išpuoštus ceremoninius pastatus: piramides-šventyklas, pilis, observatorijas. Majai buvo įgudę žemdirbiai, turėjo įrengę požemines vandens saugyklas, vystė amatus ir prekybą , žinojo kelius per džiungles. Apie 300m. įvedė hierarchinę sistemą ir klasikinio periodo metu (200-900m.) ten buvo karalystės.Visuomenė sudaryta buvo iš nepriklausomų valstybėlių, susietų religiniais ir mainų ryšiais. . Majų vandens saugyklos
Valstybės sudarytos buvo iš žemę dirbančios bendruomenės ir didelių miestų , pastatytų aplink ceremonijų centrus. Sakoma, kad majai patys išpranašavo civilizacijos žlugimo pabaigą, bet kodėl ji žlugo, iki šiol yra paslaptis. Apie 900 metus pietiniai Majai apleido savo miestus Šiauriniai majai buvo integruoti į Toltekų visuomenę, 1200m. pasibaigė Majų dinastija. Tačiau kai kurie Majų centrai bandė kovoti iki pat Ispanų invazijos XVIa. Pagrindė problema, su kuria susiduriama tyrinėjant Majų kultūrą – rašytinių dokumentų trūkumas. Nors Kolumbui atradus Ameriką (1492m.)dar buvo likę gan daug majų civilizacijos liekanų (meno dirbinių ir pan.) iš kurių būtų galima sužinoti daug daugiau nei žinome dabar, maždaug XVIa. kolonizuodami Ameriką ispanai norėdami nuo žemės nušluoti senosios civilizacijos pėdsakus ėmė griauti senuosius miestus ir sudegino gausybę įrašų, sunaikino praktiškai viską. Išlikę tik 4 originalūs dokumentai, vienas iš jų apie Krištolinę kaukolę. XIXa. prancūzų kunigas Čarlzas Braseuras (charles Brasseur) besirausdamasis krūvoje dokumentų Romoje, netyčia atkasė dar vieną dokumentą, parašytą Ispanų klierikų , dalyvavusių paskutiniuose Majų miestų naikinimuose. Dokumentas – tai išsamus majų Kalendoriaus aprašymas. Akivaizdu, kad Majai buvo labai stipriai pažengę astronomijoje ir matematikoje. Jie turėjo tris, tarpusavyje susietus kalendorius. Pirmajame metus sudarė 260 dienų , o mėnesį – 20. Antrajame metai buvo sudaryti iš 365 dienų. Kas 52-ejus metus kalendoriai sutapdavo, toks laikotarpis buvo dabartinio “amžiaus”(šimto metų) ekvivalentas. Trečiasis kalendorius buvo naudingas ilgiems laiko periodams skaičiuoti. Jis skaičiuodavo laiką 5,152 metų blokais. Jų kalendorius buvo paremtas Veneros judėjimu, kurio laiką jie nustatė stebinančiu tikslumu, nukrypdami tik 14 sekundžių per metus.
KRIŠTOLINE KAUKOLĖ1927m. Britų archeologas F.A. Mitšelas-Hedgesas atrado vieną puikiausių majų dirbinių. Tai nepaprastai tiksli žmogaus kaukolės kopija, išskaptuota iš kvarcinio kristalo. niekas nesugeba paaiškinti kaip Majai galėjo pasiekti tokį tikslumą. yra teorijų, sakančių, jog šis darbas toli gražu ne tuometinėms majų galimybėms ir gali būti,kad jį pagamino aukštesnes technologijas išvystę žmonės… pvz. ateiviai Apskaičiuota, kad reikėtų bent 300metų, padaryti tokią kaukolę iš kvarco kristalo, poliruojant jį smėlio smiltimis. Kaukolės burnos ertmės viršutinė dalis sudaro prizmę. Kai bet koks šviesos šaltinis atsiduria po kaukole (pvz. liepsna), prizmė nukreipia šviesos srautą ir ji ima sklisti pro akis.
MAJŲ PIRAMIDĖS
Jukatano pusiasalyje, giliose Meksikos ir Gvatemalos džiunglėse, stūkso paslaptingos Majų šventyklos ir piramidės. Kol Europa skendėjo tamsiųjų viduramžių rūkuose, šie šviesūs žmonės sugebėjo nubraižyti dangų žemėlapyje, sukurti šiuolaikinį kalendorių , išrasti vienintelį vietiniams Amerikiečiams pažįstamą raštą, tiksliai įvaldyti matematiką, ir visose džiunglėse pastatyti didžiulius miestus ir šventyklas. Jų palikimas akmenyse išliko iki šių dienų tokiuose vietovėse kaip Pelenkuenas, Tikal’as, Tulumas, Chichen Itza, Kopanas ir Uchmalas – dabartinėje Meksikos , Gvatemalos ir šiaurinėje Belizės ir Vakarinėje Honduro teritorijose.
Skirtingai nuo daugelio Egiptiečių piramidžių, kurių pagrindinė paskirtis buvo faraonų laidojimo vieta (išskyrus Gizą), Majų piramidžių pagrindinė paskirtis – šventykla dievams. Majų piramidės atliko ne tik religines funkcijas, bet ir buvo naudojamos teritorijoms žymėti, jų viršus buvo taip aukštai pakilęs virš džiunglių, kad matėsi iš bet kurios vietos. Aukštis simbolizavo dar ir buvimą arčiau dievų, ir turėjo priminti apie jų egzistavimą.Nors kai kuriose Majų piramidėse laidojo valdovus, tačiau viršuje visada stovėjo šventykla dievams, o piramidė tapdavo dar ir savotišku atminimo paminklu valdovui. Kad ir kaip pažengusi būtų majų civilizacija,nėra abejonių, jog jie buvo kraujo ištroškę žmonės, turėję daugiau nei 166 dievus, kuriems reikėdavo aukoti. Iš pradžių pakakę ir gyvūnų kraujo, tačiau daugeliu atveju pereita prie žmonių aukojimo. Mes nežinome detalios Majų dievų hierarchijos, daug įrašų sudegino ispanai. tačiau žinomi pagrindiniai dievai, kai kurios legendos, ir tai, kad Majai tikėjo, jog dievai gyveno danguje. Daugelis mitų pasakoja, kad dievai esą atėję iš žvaigždžių gal todėl astronomija Majų civilizacijoje užėmė svarbią vietą ir piramidžių išdėstymas susietas su saule, mėnuliu ir žvaigždėmis
Jeigu atkreipsite dėmesį tai galėsite įžiūrėti ant laiptų žmones. O dabar pabandykit įsivaizduoti, kad stovite prie šios piramidės, ir pažiūrėti į jos viršūnę…įspūdinga, ar ne?! Visų Majų piramidžių principas yra tas pats – nuo apačios kylantys statūs laiptai, o viršuje aikštelė su šventykla. Kas viduje? Viduje siauri koridoriai, viršun vedantys laiptai, keletas nedidelių,siaurų kambarėlių, galbūt naudotų ceremoninėms apeigoms atlikti, bet tikrai ne didelėms, masinėms apeigoms (tuo tarpu kai Egipto piramidėse, Gizoje yra įrengtos didelės salės, galerijos, praėjimai ), Egipto piramidės po faraonų mirties būdavo uždaromos ir neprieinamos, gi majų piramidės, būdavo naudojamos ritualams ir ceremonijoms atlikti. Nors ir nemažai žinome apie senąsias civilizacijas, tačiau didesnė dalis to žinojimo daugiau susiveda į spėliojimus, nei faktus. Šiuolaikinis mokslas atranda vis daugiau, tačiau dar liko be galo daug neįmintų mįslių ir neatskleistų paslapčių, kurių užteks dar ne vienai ateities kartai.
Pažintį su Majų piramidėmis pradėkim nuo Palenkue vietovės, kurią 1773m. atrado meksikietis Friar’as Ordonez’as. Tai bene įspūdingiausias išlikęs majų miestas. Joje aiškiai įžvelgiami, kitur neesantys, kai kurie rytų , netgi kiniečių motyvai, leidžiantys daryti prielaidą, kad majai galėjo turėti kontaktą netgi su Rytų Azija! Tai mažai tikėtina, tačiau kažkas tokio Palekueloje tikrai egzistuoja. Vietovė nuodugniai moksliškai pradėta tyrinėti tik 1837m., kol kas ištyrinėti 34 griuvėsiai iš 500Įrašų ŠventyklaViena įdomiausių piramidžių Palenkueloje. Apart to, kad ji čia yra aukščiausia, joje 1952m. rasta Majų šventiko Pa Kal’o kripta, nepaliesta tūkstantį metų. Daugelis radinių išvežta į muziejus arba yra tyrinėjami, įdomiausias radinys – Pa kal’o mozaikinė mirties kaukė iš nefrito. Deja, kaukė iš Meksikos Antropologijos muziejaus buvo pavogta. Tačiau lankytojai gali grožėtis piramide su puikiais tinko reljefais. Neprietaringieji gali leistis į kelionę po požeminius koridorius ir pajusti neatskleistą Palekuelos jėgą ir paslaptį.
Saulės Šventykla Jūs tikrai kur nors esate matę šios šventyklos nuotrauką! Tai viena populiariausių vietų tarp turistų kalbant apie Majų piramides. Joje geriausiai išlikę “stoginės šukos”. stoginės šukos – tai gausiai išpuoštos netikros priekinės šventyklos dalys , kurios pridėdavo majų šventykloms didingumo. Majų laikais šios “šukos” buvo spalvingai išpieštos ir iki dabar tarnauja kaip įkvėpimo šaltinis Meksikos menui ir architektūrai.
UchmalasNuo Palenques vietovės galima pasiekti per naktį važiuojant arba lėktuvu. Uxmale išlikę du puikūs griuvėsiai. Ši piramidė vadinama Mago piramide.
(Teotichuankanas)
Teotichuankano mieste yra visas piramidžių kompleksas. Miesto pavadinimas išvertus reikštų “ten, kur susirenka dievai”, “dievų vieta”.
Saulės piramidė Pastatyta IIa. senovės Teotihuankano mieste ir yra trečia didžiausia piramidė pasaulyje! 700 mylių ilgio, 200 pločio. Šventikai, atliekantys apeigas jos viršuje, galėjo stebėti pasakiškus vaizdus. Į pietus driekėsi “Mirusiųjų aveniu ” , o saulei kylant galėjai matyti vis toliau. Mirusiųjų alėja prasideda ties Mėnulio Aikšte,kuri apsupta dar penkiolikos piramidinių struktūrų, įskaitant ir Mėnulio piramidę.
Mirusiųjų alėja – didžiausias piramidžių kompleksas Meksikoje.
Mėnulio piramidė Pastatyta šiaurinėje Mirties alėjos dalyje, kaip pagrindinis Mėnulio piramidės komplekso statinys. Sudaryta iš penkių “aukštų”, 1999m. įėjus į penktąjį viduje rasti keturi žmogaus skeletai, gyvūnų kaulai, dideli sraigių kiautai, papuošalai, obsidiano peiliukai ir įvairūs kiti daiktai.
Nuotraukoje – Jaguaro šventykla
Visgi, didelė dalis piramidės vidaus dar nėra galutinai ištyrinėta. Kaip ir Teotihuankano kultūra. civilizacija paliko masyvius griuvėsius, tačiau jokių užrašų kol kas nerasta, apie vietiniu gyventojus taip pat žinoma mažai.
MEKSIKA Meksika – kontrastų šalis
Meksika išsiskiria lanšafto – įkaitusio smėlio plažai, snieguotos vulkanų viršūnės, kaktusais apaugusios išdžiūvusios dykumos, drėgnos tropinės džiunglės, sūrios lagūnos – įvairove. Ši šalis – įvairių klimatinių juostų, senųjų civilizacijų griuvėsių, viduramžių ir šiuolaikinės civilizacijos mišinys. Meksika – tai spalvų ir garsų, genčių ir etninių grupių kaleidoskopas. Tai didžiulė mistinė savo praeitimi ir kartu žemiškai gyva šalis, užimanti beveik 2 mln. km2 plotą, kur įsikūrę 92 mln. toltekų, zapotekų, actekų, majų ir daugelio genčių ir tautelių palikuonys.
Visame dideliame žemyne susiduria tikrai nemažas skaičius kultūrų. Visos jos vertos dėmesio ir patrauklios, bet pačios didžiausios tai – actekai, majai ir inkai. Jų palikimas ir neišdildoma istorija įsirėžė giliausiai į mūsų pasaulio istoriją. Kalbedami apie didžiasias mūsų kontinento civilizacijas negalime nepaminėti ir galingų actekų su savo pasiekimais ir laimėjimais, kurie stebina ir dabar. Visa vidurio Amerikos civilizacijos istorija yra skiriama į tris pagrindinius periodus: priešklasikinį, klasikinį ir poklasikinį, kurie apima laikotarpį nuo 2000 m. pr. m. e. Priešklasikiniu laikotarpiu klestėjo olmekų kultūra. Antrasis periodas – Tenotičlano ir majų klestėjimo laikotarpis, o poklasikinis – karų ir nesantaikos, karingų toltekų ir actekų imperijos metas.
Čičken Itza
Išvertus reikštų “Izos gėrybių burna”. Plačiausiai žinomas, geriausiai atrestauruotas ir kaip dažnai sakoma įspūdingiausias Majų griuvėsių kompleksas. Miestas išdygo apie 550m. ir buvo apleistas kažkur X-ame amžiuje, iš naujo apgyvendintas apie 1000m, vėl ištuštėjęs XIVa., visgi visą laiką traukė piligrimus. Apie 800m. Toltekai įsiveržė į miestą, jie smarkiai įtakojo architektūrą , statė apvalių formų pastatus ir stulpus, buvo karingesni ir labiau linkę aukoti žmones. Šie ritualai įamžinti mene ir Čičkeno architektūroje.Toltekai įkūrė ir Teotichuakano miestą, kuriame gausu majų piramidžių Šventoji ir pasaulietiška dalis. Šventoji dalis skirta aukojimui, narai ištraukė daug skeletų ir kitų ritualinių objektų
Iš ispanų kalbos išvertus reiškia pilis. 78 pėdų aukščio šentovė, buvo ne kas kita kaip Saulės kalendorius! (siūlau pasiimti skaičiuotuvą :)) – kiekvienoje šventyklos pusėje yra 91 laiptelis ( 4 pusės – keturi metų laikai), plius dar vienas laiptelis viršutinėje platformoje ir gauname 365 -kiekvienam laipteliui po vieną saulės metų dieną. Ekvinokcijos ( metu piramidės šešelio forma vaizduodavo gyvatę (velnią? ) lipantį laiptais viršų (kovo mėn.) ir žemyn (rugsėjo mėn.). Įkopti į šventyklos viršų gan sudėtinga (nulipti, aišku, dar sudėtingiau), bet vaizdas iš viršaus atperka visas kančias! Visiškai priešingą poveikį turi pasivaikščiojimas po drėgnus vidinius koridorius ir kameras, daugelis žmonių to paprasčiausiai negali pakęsti.
El Kastilo (El Castillo)/KulkuklanasEl Karacolas (El Caracol) išvertus – didžiulė sraigės kriauklė, pastatas turi spiralinį dizainą . Taranvo kaip observatorija, langai lygiuodavosi į liniją su tam tikromis žvaigždėmis. Čia šventikai išleisdavo potvarkius, nustatudavo švenčių, sodinimo, derliaus nuėmimo , ritualų datas. Būtent šis pastatas yra vienas puikiausių Majų astronomijos žynių pavyzdys
INKAI
Reikėtų paminėti, jog inkai nebuvo nei gentis nei tauta.Žodis “inkas” iš esmės reiškia patį imperijos valdovą, visagalį, neribotos valdžios ,absoliutų imperijos viešpatį, karo vadą, įstatymų leidėją, turintį visą relią galią ir šlovę, vadinamą sapa (“vienintelis”). Inkų imperijoje jis buvo tiesioginis saulės dievo palikuonis ir pats dievas.Iš to kilęs ir kitas jo vardas Intip Koris (“Saulės sūnus”).Tačiau inkai, ne taip kaip pavyzdžiui Rytų despotai, stengėsi atrodyti esą meilūs, išmintingi ir be galo teisingi savo šalies tėvai. Tuantisujuje klestėjimo laikotarpiu gyveno net 6-7 milijonai gyventojų, juos ir valdė inkas su žmona, kuri tuo pačiu buvo ir jo sesuo arba pusseserė, kad būtų išlaikyta šventa kilmės iš saulės dievo linija.Inką supdavo didelė prabanga, tiek gyvenime tiek mirus.Po mirties jo mumija būdavo padedama rūmuose, svarbiausioje inko rezidencijoje.Nuo to laiko tie rūmai tapdavo lyg ir šventove, o naujasis inkas statydavosi naujus.Mumija ( kurią nuolat saugodavo moteris baidanti muses) būdavo pasodinama į auksinį sostą, o šalia sosto pastatoma natūralaus dydžio auksinė inko statula..Po inko mirties, jo žmona, sugulovės bei daugybė tarnų būdavo nugirdomi ir nužudomi, tam ,kad didysis inka neprarastų patogumų ir pomirtiniame gyvenime.Savo įpėdiniu inkas skirdavo kurį nors iš savo sūnų -nebūtinai pirmagimį.Prieš įžengdamas į sostą , būsimasis inkas, mokslininkų padedamas, ruošdavosi būsimąjai “profesijai”, o po to laikydavo aristokratiškus “valstybinius” egzaminus-urančikojų. Naujasis inkas , prieš perimdamas valdžią iš savo tėvo, turėdavo tris dienas atsiskyręs pasnikauti ir tik po to būdavo iškilmingai vainikuojams.Inko “karūna” – ljautu- buvo sakytum koks vainikas, nupintas iš daugelio spalvotų vilnonių siūlų ir apvyniotas keletą kartų aplink galvą.Be to, inkas turėjo valdžios ženklą-auksines, apie pusės metro ilgio isignijas, ir skeptrą, papuoštą trimis, labai reto kalnų paukščio korakekės plunksnomis.Inkas sėdėdavo žemame soste , išdrožinėtame iš brangiojo raudonmedžio.Priimdamas lankytojus, inkas nuo jų atsitverdavo užuolaida.Tik labai retais atvejais užuolaida būdavo atitraukiama, ir tik tada koks nors įpatingai gerbiamas lankytojas išvysdavo paties inko veidą. Inko drabužiai iš esmės būdavo tokie pat, kaip ir jo valdinių, tik pasiūti iš kur kas gražesnių medžiagų, išaustų saulės mergelių vienuolyne.Inkas niekuomet nesivilkdavo to paties rūbo antrą kartą.Valgiai inkui būdavo paduodami auksiniuose induose.Kas likdavo valdovo nesuvalgyta, žyniai iškilmingai sudegindavo. Be inkų, jų imperijoje gyveno dar kiti, labai privilegijuoti žmonės-vadinamojo kapak ailio nariai, inkų gimainaičiai, kildinę save iš bendro su inkais protėvio ir priklausę tam pačiam “karališkajam” ailiui- giminei. GYVENTOJAI Eilinis , darbą dirbantis Tuantinsujaus pilietis , vadinamas atunrunu ( arba puriku ), visą gyvenimą būdavo susijęs su savo ailiu: kartu dirbdavo žemę, kartu eidavo į karą. Kiekviename ailyje-senojoje giminės šventykloje, kečuaniškai vadinamojoje uaka,- vykdavo ir pagrindinės religinės apeigos.Kiekvienas vyras turėjo vesti, o žmoną reikėjo pasirinkti, jei tik įmanoma iš to paties ailio.Iš bendruomenės žemių kiekvienam vyrui buvo paskiriams nustatyto dydžio žemės sklypas- tupu. Kiekvienam gimusiam sūnui šeima gaudavo po tupu, o dukteriai-po pusę tupu.Visa Tuantinsujuje dirbama žemė buvo padalyta į tris dalis.Pirmoji priklausė dieviškajai saulei, derlius buvo skiriams žynių išlaikymui ir aukoms;antroji dalis priklausė valstybei ir inkui, ir tik trečiosios dalies vaisiai atitekdavo liaudžiai. Pagrindinė inkų žemės ūkio kultūra buvo kukurūzai (kečuaniškai sara) , nederlingesnėse srytyse bulvės( papa) , pupelės(tervi), raudonieji pipirai(rekoto),kruopinės balandos(kinoa) ir t.t.Tauriausias Andų gyvulys -lama- kinkyti netiko, tad visus lauko darbus žmonės dirbo patys. Lauko darbai prasidėdavo rugpjūtį.Žemės ūkio darbų sezoną auksiniu kauptuku atidarydavo pats inkas “karališkajame laike” Kuske.Kadangi prieškolumbinėje Amerikoje nebuvo plūgo, Andų indėnai rausė žemę tam tikromis lazdomis, ilgio sulig žmogaus ūgiu.Vyrų išraustą žemę su kauptuku išpurendavo moterys. Žemdirbystei visur reikalingas vanduo, Anduose jo dažnai labai trūkdavo, todėl Tuantinsujus turėjo gana tobulą drėkinimo kanalų sistemą.Ties pačiu Kusku iki šiol išliko griuvėsiai milžiniško vandens rezervuaro, iš kurio sausmečiu vanduo būdavo leidžiamas į tolimiausias imperijos vietas.Inkų žemdirbiai kovojo su vandens trūkumu įregdami ne tik drėkinimo sistemas , bet ir vadinamąsias kabančias terasas.kalnuotoje Peru, pačiame Tuantinsujaus centre nebuvo lygumų , taigi laukus tekdavo įsirengti kalnų šlaituose.Stačiuose šlaituosse jie iškaldavo laiptą po laipto, sutvirtindavo juos akmenų tvorelėmis, kad lietus neišplautų žemių, o paskui tą laiptuotą lauką apsėdavo.Atrodo daugelį tokių kabančių terasų projektavo ir įrengė pati imperijos administracija.Tuantinsujuje žemdirbystė buvo kolektyvinė, o žemės dirbimas-pirmoji kiekvieno piliečio pareiga.taip pat organizuotai inkai augino lamas.Svarbiausia valstybės uždėta moterų pareiga buvo verpti ir austi.Tie, kurie negalėjo dirbti( ligoniai, našlės) gaudavo iš valstybės visą išlaikymą, drabužius , maistą. Liaudis (Atunruna) buvo suskirstyta pagal amžių į dvyliką kategorijų.paskutinė kategorija-žmonės, vyresni kaip šešiasdešimt metų, jie buvo atleidžiami nuo bet kokių darbų, penkiasdešimtmečiai dirbdavo mažiau. Kasmet inkų kaimus aplankydavo valstybės tarnautojas-vertintojas, vadinamas apopanaku , ir apžiūrėdavo visas vietines mergaites, ir atrinkdavo gražiausias ir dailiausiai nuaugusias mergaites, kurias veždavo į saulės mergelių vienuolynus, kur jas keturis metus valstybės lėšoms mokydavo namų apyvokos darbų-virti, austi, verpti ir t.t.Po ketverių metų rinktines mergeles vėl vertindavo.Kai kurios būdavo paskiriamos nusipelnusių valstybės tarnautojų ir karininkų žmonomis arba sugulovėmis, o likusios tapdavo mama kuna (saulės dievo motinomis-*tarnaitėmis).Jos prisiekdavo visą gyvenimą likti skaisčios.Saulės mergelės dirbdavo įvairius “šventus” darbus, pavyzdžiui ruošdavo valgį ir gėrimą aukojamiesiems.Iš jų inkas galėdavo išsirinkti suguloves.Didžiausias saulės mergelių vienuolynas buvo Kuske. Vesti arba tekėti Tuantinsujuje buvo pilietinė pareiga.Jei jaunas vyras iki 25 metų, arba jauna mergina iki 18 metų neišsirinkdavo gyvenimo draugo, vėl įsikišdavo visagalė Inkų imperija.Paskirtą dieną visi nevedę vyrai ir visos netekėjusios merginos turėdavo atvykti į apskrities miestą, kur atitinkamas valdininkas pats juos suporuodavo.
INKŲ KELIAI
Užvis labiausiai stebina dveji inkų keliai, kurie dar iki praeito šimtmečio pradžios buvo ilgiausi pasaulyje, nors juos ir nutiesė kultūra, nežinojusi nei rato , nei vežimo.Pirmasis kelias vadinams karališkuoju keliu buvo net 5250 kilometrų ilgio, antrasis , pajūrio kelias , buvo septynių su puse metro pločio.Abu šiuos kelius kirto daugybe smulkesnių keliukų.Jie lengvino ryšius tarp atskirų Tuantinsujaus sričių, palenvindavo ir kariuomenės persikėlimus.Keliai nugalėdavo visas gamtos kliūtis-pakildavo net aukščiau debesų ( vienoje vietoje kelias siekia 5160 metrų aukštį virš jūros lygio), perkopdavo akmenų griūtis, įveikdavo pelkes, perkisdavo džiungles, upes, virš kurių būdavo kabinami tiltai.Seniausias tų tiltų buvo 45 metrų ilgio tiltas per Apurimako upę, statytas jau valdant Inka Rokai.
Inku puolimas
Pavergę actekus ispanai tebesvajojo apie legendinio Eldorado atradimą. 1531 m. Pizzaro išsilaipino piečiau Panamos ir 1532 lapkričio /15 d. vakare įžengė į Cajamarca, inkų valdovo Atahualpa rezidenciją. Ispanų laimei imperiją krėtė vidinių nesantaikų drugys. Imperatorius sėdėjo soste (tai karališkos valdžios požymis kaip ir actekuose, bei majuose) irgi laikė milžinišką aukso skeptrą, vilkėjo purpuro spalvos (kaip ir actekuose) mantija, jo skydas buvo papuoštas heraldiniu sakalo atvaizdu. Ant galvų didikai dėvėjo kažką panašaus į tiara, papuoštas aukso Saulėmis (vėliaus Cuzco sostinėje jie išvydo visus didikus dėvint jiems žinomus tiurbanus – tokius pat, kaip prieš mūsų erą sukurtose hititų statulose ar Babilono ir Egipto freskose) Tad ispanų vyskupas inkai atpažino kaip aukščiausiuosius šventikus. Pakeliui į inkų sostinė Cuzco ispanai stebėjosi inkų keliais, kurie jiems atrodė geresniais net už pagarsėjusius senovės Romos kelius. Ir dar – inkai turėjo tai, ko neturėjo actekai – svarstykles. Matas buvo visų mokslų pagrindas. Svarstyklės buvo nuostabiai panašios į senovės romėnų naudotasias. Tačiau panašumai tuo nesibaigė – inkų armija buvo sudalinta į dalinius po dešimt, šimtą ir tūkstantį karių (kaip Romos legionai). Inkai naudoja dešimtainę skaičiavimo ir senąją šumerų šešiasdešimtainę (su šešių, dvylikos ir 60 vienetais) sistemas. Dešimtainei skaičiavimo sistemai yra apie 4000 metų – ją žinojo Egipte ir vėliau, maždaug 1700 m.pr.m.e. … Kretoje. Iš ten ją pasiėmė graikai, iš jų romėnai ir taip ji atėjo į Europą. O inkai ją gavo prieš kelis šimtmečius iš ankstesniosios Chimu civilizacijos. Visur ispanai girdėjo žodį “Virakoča”. Jis kartojosi taip dažnai, kad ispanai klaikė tai pasiveikinimu ir nekreipė į jį dėmesio. Tik Cuzco jie sužinojo, kad tai inkų didžiojo dievo vardas. Tai aprašo Pierre Honore: “…užkariautojai išgirdo apie šventyklą už miesto skirtą dievui, didesniam už kitus. Jie nurūko ten tikėdami rasti kalnus aukso. Jie įžengė į 125×100 pėdų dydžio Virakočos šventyklą pro dvylikos siaurų praėjimų labirintą (einančių ratais apie šventyklą). Galų gale pateko į mažą švenčiausiąjį kambarį išgrįstą juodomis plokštėmis. Ant galinės sienos buvo žmogaus figūra, prieš kurią net mėtyti ir vėtyti karo veteranai nusiėmė kepures – jie atpažino tą žmogų. Jie matė jį Ispanijos bažnyčiose ir katedrose. Tai buvo senas barzdotas žmogus laikantis rankoje grandinę su pririšta pasakišką būtybe. Tai buvo Šv Bartalomėjaus skulptūra! Atsipeikėję ispanai pasuko atgal – čia nebuvo turtų. Šventykloje nebuvo nieko – tik dievo statula” (“Baltojo dievo ieškant”)
Inku ledo princesė
Sencacingas atradimas
1995 m. Peru, Ampato kalno ledyne (6300 m.aukštyje)JAV tyrinėtojas Johnas Reinhardas rado sušalusią inkųmergaitės mumiją. Tai buvo pasaulinio lygio sensacija.Gerai išsilaikė audiniai, plaukai, drabužiai. Žiniasklaida ją praminė “ledo mergaite”, “ledo princese”, “Ampato ledi”,”Chuanita”. Mergaitės amžius turėjo būti apie 12-14 metų.
Nužudyta ant aukso kalno
Ekspertai galvoja, kad mergaitė buvo paaukota gyva ir nuteikta džiaugtis pomirtiniu gyvenimu kalno dievo rūmuose. Kaip manoma, šventikas atvedė nusilpusią ir sužvarbusiąmergaitę į kalną. Tada davė jai, apsvaigusiai nuo aukštumos, išgerti alkoholinio gėrimo. Po to jis ją paklupdė ir trenkė stiprų smūgį į galvą. Mergaitė, susukta į lamos vilnos skarą, su nekalta veido išraiška ir sulenktomis kojomis mirė. Tokią ją, sustingusią į ledą, ir surado J. Reinhardo ekspedicija.Saugoma muziejuje
Dabar mergaitės mumija specialiomis sąlygomis prie -26° Celsijaus temperatūros yra saugoma Santa Marijos katalikiškameuniversitete Arequipos mieste Peru. Manoma, kad jai 500 m.
Archeologai vėliau atrado dar daugiau mumijų ir visokiausių daiktų
KUBA
Kuba – didelė, ilga ir siaura sala, besidriekianti įstrižai Karibų jūros ribų, ji tarsi raktas patekti į Didžiąją įlanką. Tai didžiausia Karibų jūros sala. Jau vien dėl to jos kraštovaizdis yra nepaprastai įvairus, joje yra daugybė skirtingų miestų ir gausybė paplūdimų – tai visos Karibų jūros geografijos atspindys.Gamta apdovanojo Kubą unikaliomis savybėmis, todėl ji – ideali vieta turistams. Stipriausias traukos objektas – tai 5745 km ilgio pakrantės ruožas, kuriame gausu įvairių paplūdimių, galinčių patenkinti pačius įvairiausius reikalavimus. Kai kurių jų, pavyzdžiui, Varadero paplūdimio, smėlynai driekiasi daugiau negu 20 km. Mažesni paplūdimiai – idealūs įsimylėjėliams.Ką jau bekalbėti apie smėlio spalvą ir struktūrą… Baltas ir smulkus lyg steatito milteliai, smėlis būdingas pakrantės ruožams, kuriuos, bėgant šimtmečiams, suformavo bangų mūša, bandanti įveikti koralų rifus.Čia galite išmėginti savo jėgas pajūrio sporte ir, žinoma, pasimėgauti pažintinėmis nardymo ekskursijomis, kurios dėl vandens skaidrumo ir gausių koralinių rifų – primena Australijos Didįjį koralinį rifą.
Geografinė padėtis. Kubos archipelagas, kurį sudaro Kubos ir Chuventudo salos (senesniuose žemėlapiuose tai – Pino sala) ir apie 4195 pakrantės smėlio ruožas (rifai) bei salelės, yra Karibų jūroje, šalia atogrąžų lygiagretės Meksikos įlankos prieigose, tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos. Tai pagrindinė – Didžiųjų Antilų sala Karibų jūroje. Nuo Bahamų salų ją skiria 140 km, Jamaikos – 146 km, Floridos – 180 km, Kankuno – 210 km. Plotas. Tai didžiausia sala Atlanto vandenyne tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos, kurios plotas yra 110 922 kvadratiniai kilometrai.
Gyventojai. Saloje gyvena apie 11 mln. 56% sudaro baltieji, 28% – metisai, 26% – juodaodžiai.
Sostinė. Havana, kurioje gyvena beveik 3 mln. gyventojų.
Klimatas. Kuboje vyrauja atogrąžų klimatas, tačiau itin aukštų temperatūrų čia nebūna, nes orą vėsina švelnūs pasatai, ir du metų laikai – lietingasis (gegužės – spalio mėn.). Vidutiniškai per metus būna 330 saulėtų dienų.
Kalba.Ispanų.
Nacionalinės šventės. Sausio 1d. – Išsilaisvinimo diena. Revoliucijos pergalės metinės. Gegužės 1d. -Tarptautinė darbininkų diena. Liepos 25, 26, ir 27d. – Nacionalinio maištingumo dienos (lipos 26d.) minėjimas. Spalio 10d. – Karų dėl nepriklausomybės pradžios minėjimas. Karnavalai vyksta: Havanoje ir Santiago de Cuba liepos mėnesį, Matanzas ir Pinar del Rio – rugpjūtį, Varadero – sausio mėnesį.
Religija. Kuboje egzistuoja visiška religijos laisvė. Plačiausiai veikia Romos katalikų bažnyčia.
Pinigai. Kubos pesas yra lygus šimtui sentavų (centų), užsieniečiui jis prilygsta JAV doleriui. Doleris taip pat yra teisėta mokėjimo priemonė visoje Kubos Respublikos teritorijoje. Lietuvoje šios valiutos negalite nei įsigyti, nei grįžę į Lietuvą išsikeisti atgal. Atsiskaityti saloje galima tarptautinėmis kreditinėmis kortelėmis.
MEKSIKA
Geografinė padėtis. Valstybė Šiaurės Amerikos pietuose. Šiaurėje ribojasi su JAV, pietuose – su Belizu ir Gvatemala. Rytinius krantus skalauja Atlanto vandenyno Meksikos įlanka ir Karibų jūra, vakarinius – Ramusis vandenynas. Šalies plotas 1 958 200 kv.km (tai keturios Ispanijos!). Bendras sienų ilgis – 13 868 km, iš kurių 9 600 km praeina jūros pakrante. Didumą šalies paviršiaus užima kalnai, tačiau čia yra ir tropiniai miškai, ir saulės išdegintos dykumos. Tik dešimtadalis šalies teritorijos tinkamas žemdirbystei. Centrinėje šalies dalyje esančio Meksikos kalnyno šiaurėje vyrauja pusdykumės ir dykumos su kserofiline augalija (kaktusais, agavomis), mimozų krūmokšniais, pietuose ir pakrantėse – savanos. Šalies pietuose ir pietvakariuose auga daugiausia tropiniai miškai, rytiniuose šlaituose – drėgni visžaliai, vakariniuose – sausi, daugiausia spygliuočių, papėdėse – lapus metantieji miškai. Miškai užima apie 17 % visos teritorijos. Šalies pietryčiuose – Čiapo vulkaninis masyvas ir Siera Madrės kalnagūbris. Jukatano pusiasalis – žemuma.
Klimatas. Klimato įvairumą apsprendžia didelė teritorija ir reljefo įvairumas, bet daugumoje karščiausi ir drėgniausi yra gegužės-spalio mėnesiai. Šalies šiaurėje klimatas subtropinis kontinentinis su nedideliu kritulių kiekiu ir žymiais temperatūros svyravimais (vidutinės temperatūros nuo 13-15 °С sausio mėn. iki 28-31 °С liepos mėn.; šalčiai gali siekti –10 °С, karštis 40 °С). Likusi šalies teritorija yra tropinio klimato juostoje. Vidutinės mėnesio temperatūros yra labai aukštos: liepos mėn. iki 27-28 °С. Ramiojo vandenyno ir Meksikos įlankos pakrantėse klimatas yra karštas ir drėgnas. Akapulke, o taip pat ir Jukatano pusiasalio kurortuose – Kankūne ir Rivjera Majoje, temperatūra svyruoja nuo 22 laipsnių žiemą iki 35 vasarą.
Sostinė. Meksikas – vienas didžiausių pasaulio miestų.
Valstybinė santvarka. Šalies pavadinimas – Meksikos Jungtinės Valstijos. Tai federacinė respublika, į kurios sudėtį įeina 31 valstija ir sostinės federacinė apygarda. Valstybės ir vyriausybės vadovas – prezidentas.
Valiuta. Piniginis vienetas – pesas, kurį sudaro 100 centų. Daugumoje viešbučių, turizmo agentūrų, parduotuvių ir restoranų galima atsiskaityti kreditinėmis kortelėmis: “Visa”, “American Express”, “Diners Club”.
Sienos. Šiaurėje ribojasi su JAV, pietuose – su Belizu ir Gvatemala. Rytinius krantus skalauja Atlanto vandenyno meksikos įlanka ir Karibų jūra, vakarinius – Ramusis vandenynas.
Transportas. Bendras geležinkelių ilgis yra virš 21 000 km, automobilių kelių – 210 000 km, laivuojamų upių – 2900 km. Svarbiausi jūros uostai: Mansaniljas, Siudad Madero, Salina Krusas, Tuspanas, Verakrusas. Avialinijos jungia visas šalies valstijas ir didesniuosius miestus. Didžiausi oro uostai: Meksiko, Monterėjaus, Verakruso.
Papildoma informacija.
Šventės. Meksikiečių švenčių kalendorius yra vienas iš pačių įdomiausių. Turbūt Jūsų kelionė sutaps su kokia nors nacionaline arba vietine švente. Svarbiausios šalies šventės: Karnavalas (vasario arba kovo mėn.), Didžioji savaitė (kovo arba balandžio mėn.), Nepriklausomybės diena (rugsėjo 15 ir 16 d.), Vėlinės (lapkričio 1 ir 2 d.), Gvadelupos dievo motinos diena (gruodžio 12 d.), Kalėdos (gruodžio 25 d.).
KOSTA RIKOS RESPUBLIKA
Kosta Rikos respublika – tai valstybė Centrinėje Amerikoje, tarp Ramiojo vandenyno ir Karibų jūros. Šiaurėje ribojasi su Nikaragva, pietryčiuose su Panama ir daug kuo skiriasi nuo kaimyninių valstybių. Tai taiki šalis, valdoma demokratiškai išrinktos valdžios ir nuo 1949 m. apsieinanti be jokios kariuomenės. Valstybė gana pasiturinti. Mokslas nemokamas, nes didelę dalį biudžeto Koata Rika skiria švietimui. Skurdo nedaug, gyvenimo trukmė ilgiausia Centrinėje Amerikoje. Eksportą sudaro kavos pupelės, bananai ir cukrus – derlius, išauginamas našiose vulkaninės kilmės dirvose.didžiausias uostas yra Limonas Karibų jūros pakrantėje.• Plotas – 50900 km2• Gyventojai – 3, 834, 934 (2002m.) • Valstybinė kalba – ispanų• Sostinė – San Chosė.• Nacionalinė šventė – Rugsėjo 15 – Nepriklausomybės diena (1821)• Indėnai – šiuo metu gyvena 20000• Gyventojų sudėtis – 80% kreolai; 10% metisai; 7% negrai ir mulatai• Religija – krikščionybė 95%, kitų 5%Kavos pupelėsKosta Rika pirmoji Centrinėje Amerikoje pradėjo auginti kavamedžius, ir daugiau kaip šimtas metų kavos pupelės yra pagrindinė eksporo prekė. Pupeles brandinantys kavamedžiai geriausiai auga nusausintose dirvose. Jiems reikia šilumos, bet ne karščio, dažnai jie sodinami medžių pavėsyje. Tie patys kavamedžiai duoda derlių 15 metų. 1890 m.baigtas Atlanto geležinkelis buvo skirtas kavos pupelėms iš plantacijų vežti prie jūros, į laivus. Šis projektas nebuvo per daug sėkmingas: dėl baisių darbo sąligų mirė tųkstančiai darbininkų, vyriausybė įklimpo į skolas.Miškų gelbėjimasSeniau Kosta Rika buvo apaugusi turtingais miškais, turtingais raudonmedžių ir atogražųkedrų. Bet pastaruoju metu miškų plotų smarkiai sumažėjo, nes jie kertami dėl medienos ir tam, kad galima būtų užveisti daugiau kavos plantacijų. Tačiau vyriausybė supranta, kad naikinant miškus nyksta ir augalija bei gyvūnija, todėl imasi priemonių jiems išsaugoti. Dabar apie 23%iškų paversti saugomais draustiniais ir nacionaliniais parkais.Kelias į San ChosėSan Chosė yra kalnuotame šalies centre, prie pat Panamerikos plento. Jo fabrikai perdirba aplinkiniuose slėniuose užauginaums produktus. Valdant ispanams, šis kraštas virto tabakininkystės rajonu. San Chosė tapo sostine 1823 m. Administraciniu atžvilgiu Kosta Rica suskirstyta į 7 provincijas. Didesnioji paviršiaus dalis kalnuota. Yra vulkanų. Aukščiausias taškas – Čiripo Grandės kalnas. Šiaurėje ir pajūryje – žemumos. Musoninis subekvatorinis klimatas. Rytuose auga visžaliai miškai, vakaruose – savanos ir lapus metantys miškai.
Kosta Rika – agrarinė šalis. Nacionalinis pajamos vidurkis 1000 dol. 1 gyventojui. Užsienio šalys, daugiausia JAV į Kosta Rikos žemės ūkį investavo 55 mln. dol. Kasamas auksas, sidabras, boksitas, mangano rūda, gaunama druskos (iš jūros vandens), naftos. Yra maisto, tekstilės, odos ir avalynės medžio ir metalo apdirbimo, cemento, naftos perdirbimo įmonių.BRAZILIJA
Didžiausia pietų Amerikos valstybė Brazilija užima beveik puse žemyno. 16-19a. ją valdė portugalai šalį pavadino pagal brazilinę cezalpiniją. Brazilijos šiaurės rytuose- dykumos, šiaurėje ir vakaruose-drėgnieji atogrąžų miškai, pietuose- savanos. Dėl tokios klimato įvairovės galima auginti viską. Brazilijoje esama ir modernių didmiesčių, ir žmogaus dar netyrinėtų vietovių. Pietuose Paranos ir Paragvajaus upių jėgą pažabojo didžiausia pasaulyje Itaipu hidroelktrinės užtvanka.
Brazilijos gyventojai labai mišrūs. Vieni kilę iš indėnų, daug amžių gyvenusių Brazilijoje, kiti – iš portugalų, valdžiusių šalį prieš 300 metų. Daugelio brazilų protėviai yra afrikiečiai, XVII a atgabenti į cukranendrių plantacijas. Šio amžiaus pradžioje į Brazilija atplaukė daug japonų, pabėgusių nuo nederliaus tėvynėje. Taip pat XX a. šalies pietuose įsikūrė daug europiečių. Brazilija- didžiausia pasaulyje kavos, vaisių, daržovių augintoja ir eksportuotoja. Brazilija pati pasigamina beveik visų reikiamų maisto produktų ir pramoninių prekių, bet ją slegia milžiniškos skolos. Pagrindinės eksporto prekės yra kava, mineralai ir lėktuvai, be to Argentinai parduodama daugybė Braziliškų automobilių. Didžioji dalis pramonės sutelkta trikampyje, kurį sudaro Rio de Žaneiro, San Paulo ir Belo Orizontės didmiesčiai.Brazilija – didžiausia pasaulyje kavos augintoja ir eksportuotoja; kava auginama didžiulėse plantacijose, daugiausia Paranos ir San Paulo valstijoje. Bet kavamedžiai tėra viena iš svarbiausių žemės 9kio kultūru – be jų, dar plačiai auginama sojos, cukranendrės ir medvilnė. Brazilija yra ir viena iš svarbiausių pasaulyje apelsinų, bananų ir kakavos eksportuotojų. Žemės ūkyje dirba apie trečdalį brazilų, nors ūkiai įvairūs: nuo mažų sklypelių iki didžiulių dvarų. Daugybė žmonių pluša laukuose už labai menka atlygį, o saujelė turtingų žemvaldžių gauna didžiulius atlyginimus.Brazilijos ekonomiką geriausiai apibūdina žodžiai „bumas“ ir „bankrotas“. Septintu ir aštuntu dešimtmečiais gamyba šalyje sparčiai augo. Paskui bumas baigėsi, Brazilija bankrutavo ir tapo didžiausia pasaulyje skolininkė. Dabar svarbiausias vyriausybės uždavinys – grąžinti paskolas. Tačiau Brazilija turi didžiulių gamtos išteklių (tarp jų aukso ir geležies rūdos), tad kasyba yra iš svarbiausių ūkio šakų. Brazilija yra turtinga, ir skurdi. Dalis žemvaldžių ir verslininkų valdo didžiausius turtus, o kaimo gyventojai skęsta skurde. Nors nuo 1985 m. šalyje demokratinė vyriausybė, Brazilijos politikams dar reikia įveikti korupciją.
Augalų galia
Miškuose auga medžių, iš kurių gaunama daug vertingų produktų, kaip antai guma, lakas, dažai, kosmetikos priemonęs ir, svarbiausia vaistai, pvz., iš chininmedžių chininas maliarijai gydyti. Yra augalų, padedančių kovoti su vėžiu.Brazilijos vyriausybė neseniai iškirsdino didžiulius miškų plotus, kad galėtų įsikurti bežemiai, nusipirkę po sklypelį žemės. Deje, dirvožemio sluoksnis plonas ir greit nualinamas.Apie 30% Brazilijos atogrąžų miškų iškirsta , kad atsirastų vietos gyvuliams auginti. Tačiau ganyklos nuganomos per kelerius metus. Tada gyvulininkai keliasi toliau ir vėl kerta mišką.Kasmet eksportui iškertama tūkstančiai juodmedžių, tikmedžių ir raudonmedžių. Dabar žmonės skatinami pirkti baldus iš minkštosios medienos, pvz., pušų, nes jos greičiau atauga.Per pastaruosius 20 metų Amazonės atogrąžų miškuose rasta aukso ir kitų mineralų. Karažaso vietovėje, sudužus geologo lėktuvui, netyčia atrastas didžiulis geležinis kalnas. Jo uolienoje esama didžiulio kiekio geležies rūdos, mangano ir vario. Kad ir kokia žala atogrąžų miškams, kasyba tebėra pagrindinė Brazilijos ūkio šaka.
Miestai
Apie 75% brazilų gyvena Atlanto vandenyno pakrantės didmiesčiuose. Per daugeli metu i juos priplūdo darbo ir geresnių gyvenimo sąlygų ieškančių žmonių. Daug metu miestai sparčiai augo, nors dabar augimas sulėtėjo. Didžiausias miestas San Paulas jau turi 16 mln. Gyventojų – daugiau negu kartu Paryžius ir Londonas.Būsto stygius Brazilijoje toks, kad 25 mln. Žmonių gyvena miesto pakraščius aprietuosiuose lušnynuose, vadinamuose favelomis. Dauguma lūšnų suręstos pačių šeimų rankomis, kartais iš įvairių atliekų, o dažniausiai iš medžio, plytų ir cemento, įsigytų statybos medžiagų parduotuvėse. Komunalisnės paslaugos (vandentiekis, kanalizacija) labai menkos.
Amazonė
Amazonė išteka iš Andų Peru teritorijoje ir teka per Pietų Ameriką 6439 km. Įteka į Atlanto vandenyną. Pusė upės ilgio tenka Brazilijai. Ji yra svarbiausias šalies vandens kelias, dideli laivai ja pasiekia net Manauso miestą, nutolusį nuo vamdenyno apie 1600 km. Kasmet upė patvinsta, dumblu patręšdama laukus.
Religija
Beveik visi brazilai yra katalikai: katalikybę atnešė portugalai; kiekvienas miestas ir kaimas turi savo globėją šventajį. Milijonai brazilų pasinaudodami sąžinės laisve, garbina senųjų Afrikos religijų dievybes ir dvasias. Pvz., gruodžio ir sausio mėnesiais žmonės papludymiuose palieka gėlių, muilo ir vaisių – dovanų afrikiečių jūros deivei Jamanža, tikėdamiesi, kad naujaisiais metais ji įvykdys jų norus. Deivė siejama su kataliku Mergele Marija.
Indėnų gentys
Kitados atogražų miškuose gyveno apie 5 mln. Indėnų; šiuo metu likę mažiau nei 200 000. Dauguma jų yra klajojantys žemdirbiai: kuriam lakui apsistoja vienoje vietoje, medžioja, užsiaugina ko nors maistui ir keliauja tolyn. Palikta žemė atgauna derlingumą. Maišantis atvykėliams iš už miškų, indėnams gresia užkrečiamosios ligos, pvz., gripas ir timai, kurioms jie neturi atsparumo.
Amazonės aogrąžų miškai
Užimantys Australijos dydžio teritoriją, Amazonės drėgnieji atogrąžų miškai yra didžiausi žemėje. Jie sudaro apie trečdalį Pietų Amerikos ir auga daugiausia Brazilijoje, Amazonės baseine. Jų medžiai maitina ir globia visokiausius žvėris, paukščius, vabzdžius ir roplius, taip pat Amazonijos indėnus, gyvenančius čia tūkstančius metų. Bet atogrąžų miškai labai jautrūs, todėl juos iškirtus kenčia ir žmonės, ir gyvūnai.
Brazilija
Brazilijos miestas pastatytas šešto dešimtmečio pabaigoje, įgyvendinant vyriausybės programą, skatinančią žmones keltis į šalies gilumą. Sostine ji tapo 1960 m., perėmusi šias funkcijas iš Rio de Žaneiro. Miesto planas yra lėktuvo formos: per vidurį sutelktas verslas, sparnuose gyvenamieji rajonai, o priešaky vyriausybė. Šio modernaus miesto bruožas – drąsi architektūra, kaip antai iš stiklo katedra.
LITERATŪRA
www.meandra.lthttp://mokslo.centras.ltwww.tingiu.lthttp://sl.wikipedia.orghttp://www.vigvamas.org/a-z/index.php/Actekaihttp://www.elnet.lt/vartiklis.
Lietuvos turistai actekų ir majų žemėje / Bernardas Paukštys // Geologijos akiračiai, 1999, Nr. 2, p. 60-68.