Centrinės ir Pietinės Ispanijos rekreaciniai ištekliai

Turinys

1. Centrinės ir Pietinės Ispanijos gamtiniai ištekliai
1.1.Gyvūnija........................3
1.2. Augalai......................... 4
1.3. Klimatas........................4

1.4. Upės...........................4
1.5. Reljefas.........................4

2. Centrinės ir Pietinės Ispnijos kultūriniai ištekliai

2.1. Centrinės Ispanijos maistas, karšti patiekalai.............5

2.2. Pietų Ispanijos maistas, karšti patiekalai................5

2.3. Centrinės Ispanijos vynai........................6

2.4. Pietinės Ispanijos vynai.........................7

2.5. Etiketas..............................7

2.6. Papročiai.............................. 7

2.7. Viešbučiai..............................9

2.8. Barai, Restoranai.............................9

2.9. Bulių kovos..............................9

2.10. Maurų architektūra..........................10

2.11. Kastilijos pilys.............................10

2.12. Centrinės ir Pietinės Ispanijos sritys, jų lankytinos vietos......11

3. Centrinės ir Pietinės Ispanijos istoriniai ištekliai..............18

4. Centrinės ir Pietinės Ispanijos rekreacinė infrastruktūra
4.1. Turizmo informacija..........................19
4.2. Transportas..............................19
4.3. Keliai..............................19
4.4. Automobilių nuoma.......................... 20
4.5. Paštas ..............................20
4.6. Telefonas..............................20
4.7. Pinigai ..............................20
4.8. Bankai..............................20
4.9. Keityklos ..............................20

Išvados..............................21
SSGG lentelė..............................21
Literatūros sąrašas..............................22

Įvadas

Fiestos ir flamenkas- tai dalis Ispanijos kolorito. Dauguma ispanų yra katalikai, todėl per šventes (fiestas), dažnai skirtas tą vietą globojenčio šventojo garbei, vyksta tautiniais rūbais pasipuošusių žmmonių eitynės su muzika ir šokiais.( Pasaulio geografija, Simon Adams,Vilnius, 1999m.)
Centriniu Ispanijos plokščiakalniu, vadinamuoju meseta, driekiasi kviečių laukai arba sausos, dulkėtos lygumos, tačiau čia yra daug ir įdomių vietų. Centrinės Ispanijos kalnuose, tarpekliuose, miškuose, ežeruose klesti laukinė gamta. Lygumų miestuose tvyro šimtmečių dvasia, išlikusi nuostabi architektūra: Meridos romėnų griuvėsiai, Cacereso viduramžių dvarai, Burgoso, Leono, ir Toledo gotikos katedros. Salamancos renesanso didybė ir aibė pilių.
Per Pietų Ispaniją nusidriekusi viena didelė sritis- Andalūzija. Jos kraštovaizdis keičiasi nuo Almerijos dykumų rytuose iki drrėgnųjų žemių Donana nacionalinio parko vakaruose, nuo snieguotų Sierra Nevada viršukalnių iki Costa del Sol paplūdimių. Didžiausi Ispanijos maurų paminklai susitelkę trijuose miestuose: Granadoje, Cordoboje ir Sevilijoje sostinėje, stovinčioje ant Rio Guadalquivir upės kranto. Andalūzijoje daug istorinių miestų, baltai tinkuotų ka

aimelių, svarbių gamtos draustinių ir vynuogynų aplink Jereze de la Frontera, iš kurių gaminamas cheresas. (Kelionių vadovas, Ispanija, 2001m).

1. CENTRINĖS IR PIETINĖS ISPANIJOS GAMTINIAI IŠTEKLIAI

1.1. Gyvūnija- Ispanija turtinga laukiniais gyvūnais. Centrinėje ir Pietinėje Ispanijos dalyje paplitę Viduržemio pajūrio tipo gyvūnai. Iš stambiųjų žinduolių minėtinos stirnos, elniai, kalnų ožiai, taurieji elniai, šernai. Iš smulkiųjų gausu graužikų, ispaniškųjų kiškių, Alžyro ežių, triušių. Kai kur dar išlikę plėšrūnų: lūšių, vilkų, lapių. Vis rečiau pasitaiko rudųjų lokių. Ispnijoje paplitę nemažai rūšių roplių ir kitokių nelabai malonių gyvūnų. Tai chameleonai, ispaniškosios ir Viduržemio pajūrio gyvatės, skorpijonai ir tarantulai.
Paukščiai ir Pietinės Ispanijos platybės sudaro geras sąlygas turtingiausiai pasaulyje paukščių karalijai.
Pelkynuose ir šlapiuose pievose, kurios randasi La Mančos lygumų pakraščiuose yra pagrindinis maisto šaltinis daugeliui vandens paukščių. Kaai kurie paukščiai gyvena Ispanijoje visus metus, o kiti apsistoja pailsėti prieš kelionę. Vieni iš dažniausiai sutinkančių paukščių pelkynuose ir šlapiose pievose yra mažieji garniai ir plačiasnapės antys. Mažieji garniai atpažįstami iš sniego baltumo plunksnų ir lėto grakštaus skrydžio. Jie minta varlėmis, sraigėmis ir smulkiomis žuvimis. Plačiasnapės antys maitinasi vandens paviršiuje. Patinėlių plunksnos ryškiaspalvės, patelių blausviai rusvos.
Miškuose ir brūzgynuose visus metus gyvena daug paukščių rūšių. Čia daug maisto, geros sąlygos poruotis, sukti lizdus. Anksti ryte galima pastebėti ir retų rū

ūšių paukščių, pvz. mėlingurklė. Taip pat dažniau matomų paukščių, žalvarinių, lukučių ir t.t. Žalvariniai gyvena miškuose, suka lizdus kelmuose ar genių drevėse, minta žiogais, svirpliais bei įvairiausiais vabalais. Lukučiai atpažįstami iš ryškių plunksnų ir kuodo, kurį pakelia išgąsdinti. Minta žemės vabzdžiais.
Pievos ir laukai- daug natūralių Ispanijos pievų išarta, apsėta grūdiniais ir kitais pašariniais augalais. Likusiuose gausu įvairių rūšių žolių, gėlių, jose gyvena, gervės, didieji einiai. Gervės grakščiai šoka meilės šokius, jos skrenda oriai, ištiesusios kaklus. Minta amfibijomis, vėžiagyviais, augalais ir vabzdžiais. Didieji einiai suka lizdus lėkštose pievų lomuose ir kultivuojamuose laukuose. Ispanijoje gyvena pusė pasaulio populiacijos.
Kalnai ir aukštumų lygumos- kelios įspūdingiausios Ispanijos plėšriųjų paukščių rūšys gyvena kalnagūbriuose ir Centrinės Ispanijos aukštumų lygumose. Plačiai išskleidę sparnus ereliai ir grifai sklando ant šilto oro srovių, akylai ieškodami grobio ar dvėselienos. Karališkųjų erelių išskleistų sparnų tarpugalis siekia 2,25 m. Šie paukščiai ypač reti, Ispanijoje jų likę tik apie 100 porų. Plėšrieji grifai suka lizdus medžiuose ir ant uolų pakraščių, dažniausiai metų metais toje pačioje vietoje. Išskleistas sparnų tarpugalis siekia 2 metrus.
Gandrai, Ispanijoje poruojasi baltieji ir daug rečiau juodieji gandrai. Juos galima atpažinti iš lėtų lygių sparnų mostų, per migraciją jie kartais pakyla virš šiltų oro srovių. Poruodamiesi vilioja pateles “šokdami”, plakdami sparnais, kalendami snapais. Gandrai suka di
idelius lizdus iš šakelių ir žolių. Juos mėgsta statyti ant stogų, bokštų, ir kaminų. Minta vabzdžiais, žuvimi, amfibijomis. Populiacijai grėsmę kelia žemių melioracija ir pesticidai. (Kelionių vadovas, Ispanija, 2001m)
1.2. Augalai- Ispanijoje daug augalų rūšių. Čia mišriai auga Europos ir afrikos augalai. Niekur kitur nėra taip toli į pietus prasiskverbusių vidutinių platumų augalų, kaip Ispanijoje. Šis kraštas botaniniu atžvilgiu turtingiausias Europoje. Auga labai daug prieskoninių ir vaistinių augalų. Tačiau miškai užima tik apie 14% Ispanijos ploto. Sausajai krašto daliai būdinga Viduržemio pajūrio sausamėgė augalija, joje mažiau miškų. Tai – kvapnių makijos ir spygliuotų garibos visžalių krūmų bendrijos. Miškai auga upių slėniuose ir vakariniuose kalnų šlaituose. Juose auga bukai, topoliai, oleandrai, ievos. Mesetos plokščiakalnyje didelius plotus užima sausosios stepės, o jo pietinėje dalyje – La Mančoje- net pusdykumių augalai- druskės, alfa, gariga bei vėduoklinės nykštukinės palmės- palmitai. Jie vieninteliai iš palmių natūraliai auga Europoje.
(http://www.biblioteka.lt/metai/Ispanija1/Ispanija2.html).
1.3. Klimatas- Centrinė ir Pietų Ispanija yra viena sausiausių visame žemyne (kritulių iškrinta mažiau kaip 300mm per metus). Centrinėje ir Pietinėje Ispanijos dalyje klimatas žemyninis. Kastilija ir Leonas- maksimali temperatūra yra liepą 36Cº. Minimali temperatūra yra sausį -6,5 Co. Estremadūras- maksimali temperatūra yra liepą 41Co. Minimali temperatūra yra sausį -1,5Co. Madridas- maksimali temperatūra yra liepą 36Co. Minimali temperatūra yra sausį -4,6Co. Kastilija-La Manča- maksimali temperatūra yr
ra liepą 35,5Co. Minimali temperatūra yra sausį -9,5Co. Andalūzija- maksimali temperatūra 37,5Co. Minimali temperatūra yra sausį 22co. (Kelionių vadovas, Ispanija, 2001m)
1.4. Upės- Dauguma Ispanijos upių nėra vandeningos, vasarą labai nusenka, todėl laivybai netinka. Tik vadalkivyro (Andalūzija) upe plaukioja laivai. Ispanijos centre ir pietuose tekančioms upėms tenka 25% šalies vandens nuotekio. Vadinasi Ispanijos viduryje ir pietuose labai trūksta vandens, ir laukus reikia drėkinti. Todėl upėse įrengta daug užtvankų ir hidroelektrinių. Upes maitina lietūs. Ilgiausios ir vandeningiausios Ispanijos upės: Ebras (928 km), Tachas (910 km), Gvadiana (820 km). Kalnuose yra nedidelių ežerų.
(http://www.biblioteka.lt/metai/Ispanija1/Ispanija2.html)

1.5. Reljefas- visa Centrinė Ispanija nusidriekusi ant centrinio plokščiakalnio ( tai sausos dulkėtos lygumos, taip pat Centrinės Ispanijos dalyje nusidriekę Centriniai koldiljerai. Pietinėje Ispanijoje kraštovaizdis keičiasi nuo Almerijos dykumų rytuose iki drėgnųjų žemių Donana nacionalinio parko vakaruose. Centrinė ir Pietinė Ispanija yra nelygaus paviršiaus, joje mažai lygumų.(Pasaulio atlasas, Vilnius, 1996m).

2. CENTRINĖS IR PIETINĖS ISPANIJOS KULTŪRINIAI IŠTEKLIAI

2.1. Centrinės Ispanijos maistas, karšti patiekalai- Ispanijoje mėgstami patiekalai iš šernienos, fazanų ir putpelių, kurių daug centrinėje dalyje, ypač Estremadūroje, kur taip pat mėgstamos varlės ir lynai. Kastilija ir Leonas bei Kastilija La Mančas išlaikė paprasto stipraus maisto tradiciją, kur gausu troškinių. Tipiški Kastilijos La Mančos valgiai, dešrelės, paprasti triušienos, kiaulienos patiekalai su kmynais ir česnaku. Kastilijoje ir Leone didžiulėse orkaitėse kepami paršiukai ir veršiukai. Populiarūs pyragaičiai, įžimieji Toledo marcipanai, kuriuos kepa ir pardavinėja vienuolės.

Patiekalai- Patatas a la importancia, kiaušiniu apvoliotos bulvės, iškeptos ir patroškintos vyne su svogūnais ir šafranu. Pollo al padre Pero, Estremadūros valgis, pusė viščiuko troškinama aštriame pipirų ir pomidorų padaže. Sopa de ajo, šilta česnako sriuba, patirštinta duona. Į ja dažnai dedama be lukšto virto kiaušinio ir paprikos. Cocido madrilene, ant mažos ugnies troškinama jautiena, vištiena, kumpis, kiaulės pilvas ir avinžirniai. Dar dedama kopūstų, chorizo ir morcillos. Pirmiausiai išgeriamos sultys, o likusioji dalis dažnai patiekiama kaip du antrieji patiekalai. Migas, šį piemenų valgį sudaro kepti duonos gabalėliai, patiekiami su keptais pipirais. Perdiz con chcolade, su morkomis ir svogūnais patroškinta putpelė patiekiama su riebiu, tamsiu šokolado skonio padažu. Pisto, geriausias La Mančos patiekalas- ispaniškas ratatouille variantas iš pipirų, pomidorų, svogūnų ir cukinijos. El frite, kepta aviena su česnaku, paskaninta vietine paprika. Menestra de ternera, veršienos troškinys su šviežiomis morkomis ir žirneliais. Cabrito al ajillo, ožiukas keptas su svogūnais ir prieskoninėmis žolėmis. Kartais dedama išmuštų ožkos kepenų. Manchego, gaminamas iš avies pieno La Mančos lygumose ir laikomas geriausiu Ispanijos sūriu. Visiškai sunokęs jis tampa kietas, panašus į parmezaną. (Kelionių vadovas, Ispanija, 2001m).

2.2. Pietų ispanijos maistas, karšti patiekalai- Arabų maistas turėjo didelę įtaką Pietų Ispanijos valgiaraščiui, kuriame atsirado ryžių, citrinų, apelsinų, alyvuogių, vynų, be to, daug daržovių ir prieskonių. Šiandien daug mėsos kepama ant grotelių, į padažus dedama kmynų, šafrano, saldumynai gaminami iš trintų migdolų. Vartojama daug pomidorų ir pipirų. Salotos taisomos su vietiniu chereso actu. Kraštas garsėja kepta ant grotelių žuvimi, ypač sardinėmis ir gruzdintuvėje keptais kalmarais. Dešros gaminamos iš gero kumpio ir geros kiaulienos. Kalnuose populiarūs troškiniai su žarnokais ir avinžirniais. Tapas (užkandžiai) atsirado Andalūzijoje, ir šiame krašte vis dar gaminama didelė jų įvairovė.

Alyvuogės ir jų aliejus buvo svarbus Andalūzijos produktas nuo romėnų laikų. Šiandien čia pagaminama trečdalis viso Europos alyvuogių aliejaus. Baenos ir Sierda de Seguros aliejaus spaudyklos spaudžia sodrų, žalia, ypatingai gryna aliejų. Iš maistinių alyvuogių minėtinos riebios gordales, mažos žalios mazanillas ir kimštos alyvuogės.

Patiekalai- Gazpacho, atšaldyta aštri sriuba, gaminama sugrūdant duoną ir česnakus su agurkais, pomidorais ir pipirais. Alyvuogių aliejus suteikia riebumo, actas gaivumo. Pagardinama pjaustytomis daržovėmis ir skrudinta duona. Cachorrenas, tai žuvies sriuba iš Kadiso miesto. Gaminama su duona, moliuskais, dėl aromato dedama kartaus apelsino žievelių. Fritura de pescado, tipiškas Malagos ir Cadizo kraštų valgis, kur kalmarai ir žuvis patiekiami su citrinos skiltelėmis. Fideos a la malaguena, tai paella, pagaminta su vietiniais spageti, moliuskais ir pipirais. Habas a la rondena, pupos su vytintu kumpiu taip gerai žinomos, kad net vadinamos “ispaniškojo stiliaus” pupomis. Rabo de toro, su daržovėmis ir raudonuoju vynu troškinta buliaus uodega, vienas skaniausių patiekalų iš buliaus mėsos. Ternera con alcachofas, tai tradicinis kordobiečių valgis iš veršienos ir artišokų Mantilla vyno padaže. Huevos a la flamenco, paprastas čigonų patiekalas: nedideliame inde su daržovėmis kepti kiaušiniai. Dažnai dar įdedama chorizo dešros. Tocino de cielo, skaniausias iš kiaušinių ir karamelės desertų. Pavadinimas reiškia “dieviškas bekonas”. (Kelionių vadovas, Ispanija, 2001m).

2.3. Centrinės Ispanijos vynai- gaminami arba nedideliuose kokybiškuose šiaurės vakarų Kastilijos ir Leono rajonuose, arba plačiose vynuoges auginančiuose La Mančos ir Valdepenas lygumose. Ribera del Duero tapo madingiausiu Ispanijos raudonojo vyno regionu, kur aromatingi, stiprūs, bet skanūs vynai gaminami iš Tinto Fino vynuogių. Pastaruoju metu pradėti gaminti silpnesni vynai. Rueda gamina gerą baltąjį vyną iš Verdejo vynuogių.

Vynuogių rūšys, Iš Tempranillo vynuogių, dar vadinamų Tinto Fino del Toro ir Cencibel, gaminami visi geriausi Centrinės Ispanijos raudonieji vynai. Cabernet Sauvignon pridedama į kai kuriuos Ribera de Duero vynus, o kartais iš jų daromas atskiros rūšies vynas, pvz., markizo de Grinono dvare Mentridoje. Verdejo, Viura ir Sauvignon Blance rūšys tinka baltąjam Rueda vynui. Baltos Airen vynuogės vyrauja Valdepenaso ir La Mančos vynuogynuose.

Geriausi vyno gamintojai- Toro, Farina. Rueda, Los Curros. Ribera del Duero, Alejandro Fernandez. Mentrida, Marques de Grinon. La Mancha, Vinicola de Castilla. Valdepenas, Casa de la Vina.

Vynadarystės rajonai- Ribera del Duero, Toro ir Rueda vyndarystės rajonai išsidėstę ant nuošalių aukštų plokščiakalnių palei Rio Duero upę. Šiaurės rytuose plyti atsiskyręs Bierzo rajonas, kurio vynai panašūs į kaimyninio Galisijos Valdeorraso rajono vynus. Vynas gaminamas ir aplink Madridą, į vakarus esančiame nežymiame Mentridos rajone. Dauguma Centrinės Ispanijos vynų gaminami La Mančoje, didžiausiame pasaulio vyndarystės rajone ir mažesniame Valdepenaso ankalve, pasižyminčiame aukščiausios rūšies vynais. (Kelionių vadovas, Ispanija, 2001m).

2.4. Pietinės Ispanijos vynai- Andalūzija spirituotų vynų kraštas. Geriausias iš jų Jerez. Andalūziečiai geria šviesų, sausą fino ir manzanillos chereso atmainas, visada atšaldyta prie tapas.

Kaip daromas Jerez. Jerez tai dviejų pagrindinių vynuogių veislių mišinys: iš Polomino gaunamas sausesnis, šviesesnis Jerez, Perdro Ximenez daro vyną sodresnį ir saldesnį.

Geriausi gamintojai- Jerez, Barbadillo, Blazquez, Caballero. Montilla-Moriles, Alvear, Perez Barquero, Tomas Garcia. Malaga, Scholtz Hermano, Lopez Hermanos.

Vyndarystės rajonai. Jerezo vyndarystės rajonas apima kreidines žemumas tarp Jerezo, Sanlucaro ir El Puerto de Santa Maria miestų. Į pietus nuo Montila-Morileso regiono driekiasi Malagos vynuogynai, kurių plotus sumažino miestų plėtra. (Kelionių vadovas, Ispanija, 2001m).

2.5. Etiketas- Ispanai yra nepaprastai mandagūs ir formalūs. Užuot tiesiogiai pareiškę savo požiūrį ar nuomonę, jie gali pasakyti keletą užuominų, palikdami kitai pusei pačiai atskleisti jų prasmę.

Vengia sakyti “ne”. Ispanai nepakenčia tiesioginės konfrontacijos. Tokį elgesį jie laiko asmens orumo įžeidimu. Todėl jie vengia prieštarauti arba kritikuoti bet kuriuos asmenis, išskyrus savo pavaldinius, vengia atvirai reikšti nesutikimą ir sakyti “ne”.

Tyli- kai kuriuose tautose tylėti gali reikšti sutikimą, neutralumą ar net nešališkumą. Ispanai dažnai patyli, bijodami, kad nepasitenkinimo ar nepritarimo pareiškimas gali būti suprastas kaip kritika, kuri sutrikdytų kitą pusę. Be to, ispanams rūpi, kad, pasirinkę netinkamą momentą savo nuomonei išsakyti, nepasirodytų kvaili arba kad kolegos nepatektų į kvailą padėtį.

Emociškai nepastovūs, ispanai nemėgsta planų nenumatytiems atvejams- alternatyvių veikimo būdų, sumanytų iš anksto tam atvejui, jei reikalai klotųsi ne taip, kaip buvo numatyta. Jų manymu, per didelį planavimą prarandama galimybė veikti savaimingai. Todėl, kai planai žlunga, ispanai linkę į audringus jausmų protrūkius. Tačiau jie retai praranda savitvardą dalykinėje aplinkoje ir tokios pat savitvardos tikisi iš kitų. (Himilice Novas ir Rosemary E. Silva, Prieš jus Ispanija, 2000m.).
2.6. Papročiai- Meilė ir santuoka, Franco valdymo metais, viešas vyro ir moters glamonėjimasis ar panašus meilės jausmo reiškimas buvo laikomas skandalingu elgesiu, už kurį grėsė suėmimas, bet šiais laikais jauni įsimylėjėliai neslepia savo jausmų. Jaunimas pasimatymus skiria pagal panašias taisykles kaip bet kur Vakaruose, nors diduma siekia tėvų pritarimo, o kai kuriuose kaimo vietovėse poros susitikinėja tik tada, kai planuoja tuoktis. Susižadėjimo laikotarpis būna gana ilgas, kadangi sužadėtiniai dažniausiai dirba, norėdami iki vestuvių susitaupyti pinigų butui ir baldamas. Tradiciškai ispanai merginimo laikotarpiu būna nepaprastai romantiški ir įsimylėję iki galvos praradimo, nors, įvykus oficialiems įžadams, jų elgesys dažnai pasikeičia. Tačiau šiandien, kai vis daugiau moterų imasi profesinės veiklos arba mokslinio darbo, vyrų vadovaujantis vaidmuo šeimoje mažėja, ypač miesto rajonuose. Santuoka paprastai vyksta katalikų bažnyčioje net tuomet, kai jaunoji ar jaunikis nėra nuolatiniai bažnyčios lankytojai. Santuokiniai žiedai mūvimi ant dešinės rankos, bet ne ant kairės rankos, kaip daugelyje kitų tautų.
Kalėdos, tradiciškai Kristaus gimimas buvo laikomas daug mažiau reikšmingu negu jo prisikėlimas, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais požiūris pasikeitė.Kadangi Šv. Mergelė Marija yra Ispanijos šventoji globėja, šventinis laikotarpis prasideda nuo Nekaltojo prasidėjimo šventės.Jį priešais gotikinę Sevilijos katedrą atlieka jaunuoliai, apsirengia prašmatniais kostiumais. Iškilmingi los Seises judesiai lyginami su Japonijos geišų šokiais. Šventei artėjant miesteliuose ir miestuose rengiamos eisenos su gigantes- groteskiškomis aukštomis figūromis iš papjė mašė ir medžio, vaizduojančiomis mitologines bei istorines asmenybes. Valdomos pasislėpusių vyrų su kojokais, gigantes šoka ir išdykauja gatvėse, užkrėsdamos žiūrovus gera nuotaika. Švenčių proga draugai vieni kitiems dovanoja karklų pintines su kaupu prikrautas kumpio, vyno butelių, saldumynų su migdolais. Kalėdų išvakarės, vadinamos Noche Buena, tai šeimos susirinkimo ir vaišių metas. Būdingi tradiciniai šventiniai patiekalai: visa žuvis iškepta balto vyno ir pomidorų padaže su česnakais, šalta migdolų sriuba, ėriuko koja ir molinėje krosnyje keptas paršiukas. Po iškilmingos vakarienės visi patraukia į bažnyčią išklausyti specialių vidurnakčio mišių. Kalėdų diena keičiamasi dovanomis, o vaikinai ir merginos traukia vardus iš “likimo urnos”, norėdami nuspėti ateinančių metų meilės sąjungas. Naujų metų vakarą visiems dalijama po tuziną vynuogių, kurias dėl laimės reikia po vieną praryti laikrodžiui mušant dvylika.Tačiau svarbiausia šio laikotarpio šventė yra Trys Karaliai, kuria paminimas trijų išminčių atėjimas. Tikima kad jie ant savo kupranugarių jojo per Ispaniją. Laukdami Trijų Karalių vaikai prikemša į batus šiaudų ar miežių išminčių arkliams ir padeda batus ant palangės. Iš visų išminčių labiausiai mylimas Baltazaras, nes jis atneša dovanų geriems vaikams. Kurie blogai elgėsi gauna mėšlo ir anglių. Šeimos susirenka valgyti šventinių vaišių- dvyliktosios nakties pyrago, kuriame paslėpta dėl laimės moneta. Daugelyje miestų šią dieną vaidinama Išminčių kelionė arba rengiamos didelės eisenos su muzika.
Didžioji savaitė, Ispanijos religinėms šventėms apskritai būdingos Dievo garbinimo apeigos, tačiau Didžiąją savaitę (prasideda Verbų sekmadienį) tas garbinimas pasireiškia įspūdingiausiu ir jausmingiausiu būdu. Verbų sekmadienį palaiminamos papročių šakelės, kurios, pritvirtintos prie balkonų, lieka ten ištisus metus. Didžiąją savaitę rengiamos liūdnos procesijos pasomis (tam tikromis platformomis), vaizduojančiomis atitinkamas biblines scenas, pavyzdžiui Paskutinę vakarienę, su išpjaustytomis žmogaus dydžio figūromis, kurias dengia šimtai degančių žvakių ir supa gėlės. Pasas neša šimtai vyrų, dažniausiai priklausančių įvairioms religinėms draugijoms. Žmonių minių iškilmingai lydimos pasos lėtai plaukia gatvėmis. Bene labiausiai jaudinančios Didžiosios savaitės eitynės vyksta Sevilijoje, kur basi atgailaujantieji smailiais juodais ir baltais gobtuvais traukia paskui pasas. Procesijos rimtį sustiprina būgnų, mušamų žingsniui nustatyti, garsai. (Himilice Novas ir Rosemary E. Silva, Prieš jus Ispanija, 2000m.).

2.7. Viešbučiai – Ispanijoe yra keliasdešimt tūkstančių nakvynės vietų užsienio turistams. Jas kontroliuoja Turizmo ministerija. Viešbučiai yra 5 kategorijų. Vienos ar dviejų žvaigždučių viešbučiuose nėra oro kondicionierių. Kurortuose viešbučių kambariai erdvūs, beveik visi su balkonais. Viešbučio kiemeliuose arba ant stogo įrengti nemokami baseinai. Kambariuose yra seifai, raktas, sumokėjus už jį, įteikiamas priimamajame. Vonios ir tuoletai tvarkingi, bet juose nėra nei muilo, nei šampūno. Reiia atsinešti savo. Kuklesni ir pigesni Hostales tipo viešbučiai. Jie yra 3 kategorijų. Tai maži, vienai šeimaipriklausantys viešbutėliai, dažnas jų įsikūręs vienoje namo laiptinėje. Paradores tai brangūs viešbučiai, įrengti pilyse, vienuolynuose ir kituose istoriniuose pastatuose

Pigiausiai pernakvosite nakvynės namuose- Fonda ir Casa de Huespedas. Kalnuose rasite Refugios- nebrangių nakvynės namelių. Jaunimui skirti Albergues Juveniles, kuriose apsistoje moksleivių ir studentų grupės.

Viešbučių kainas lemia metų laikas, viešbučio kategorija ir kt. Dvivietį kuklų kambarį galima išsinuomoti už 100 lt. O kambarį aukštos klasės viešbutyje už 1000 lt. (Adolfas Vadnicas, Ispanija, Kelioni vadovas, Vilnius, 1999m).

2.8. Barai, Restoranai- viešbučių restoranuose siūlomi ne vien ispaniški patiekalai. Miestuose rasite daugybę įvairiausių maitinimo įstaigų. Jeigu norite pavalgyti kuo pigiau, paieškokite comedores. Jis primena mūsų valgyklą. Baruose grangiau, bet maistas čia įvairesnis- tapos, karšti patiekalai, gėrimai.

Ispanų restoranai skirstomi į 5 kategorijas, jas nurodo atitinkamas sukrižiuotų šakučių skaičius. Daugybė kavinių, kafeterijų, tavernų. Dienos metu dalis maitinimo įstaigų siūlo menu del dia (dienos meniu). Tai primena mūsu kompleksinius pietus.

Ispanijos sostinė- Madridas- vienintelė Europos sostinė, kur apie 4 val. ryto galima patekti į transporto kamštį- tuomet žmonės grįšta iš barų, diskotekų, aludžių. (Adolfas Vadnicas, Ispanija, Kelioni vadovas, Vilnius, 1999m).
2.9. Bulių kovos- sakralinis ritualas, per kurį vyrai (taip pat kelios moterys) arenoje kovoja su speceliai išaugintais gyvuliais. Kaip rašė poetas Garcia Lorca, „šioje autentiškoje religinėje dramoje žiūrovas pats netiesiogiai patiria matadoro jaučiamą baimę ir egzeltaciją“. Nors kai kurie ispanai pasisako prieš bulių kovas, nes jos žiaurios, jų populiarumas nė kiek nesumažėjo. Daugelis ispanų siūlymą uždrausti bulių kovas laiko pasikėsinimu į jų būties esmę, nes jiems toreo- tauri kultūros paveldo dalis. Tačiau šiandien bulių kovos dažnai sušvelninamos įvairiomis priemonėmis, pavyzdžiui, nudildant buliui ragus, kad jie nebūtų aštrūs.

Gerai prižiūrimas rančoje toro bravo (kovojantis bulius) auginamas taip, kad būtų agresyvus ir drąsus. Kovų gerbėjai teigia, kad jaunas bulius mėgaujasi visaverčiu gyvenimu rengdamasis toms penkiolikai minučių, kurias praleis arenoje. Kovose dalyvauja ne jaunesni kaip ketverių metų buliai.

Bulių kovos (korida) turi 3 etapus, vadinamos tercijomis, pirmajame Tercio de varas etape matadoras erzina bulių capa (raudonu audeklu). Po to peonai nustumia bulių prie pikadorų. Pikadorai, tikrindami buliaus drąsą, bado jį ietimis metaliniais galais. Dūriai susilpnina gyvulio pečių raumenis. Banderilleros (ietininkai) įbedę smaigsčius į nugarą, akstina sužeistą bulių pereiti į tercio de banderillas. Matadoras tercio de muleta etape pirma puola audeklu, paskui jį nuleidžia ir įsmeigia špagą. Estocada recibiendo, retas ir sudėtingas dūris. Užuot pats puolęs, matadoras stovėdamas laukia buliaus atakos. (Kelionių vadovas, Ispanija, 2001m).
2.10. Maurų architektūra- pirmas reikšmingas maurų architektūros laikotarpis prasidėjo įkūrus Cordobos kalifatą. Tuo metu buvo plečiamas mečetė, kuriai budingi visi maurų architektūros bruožai: arkos, tinkas, ornamentinės kaligrafijos naudojimas. Vėliau Almohadai atnešė grynesnį islamo stilių, jį galima pamatyti La Giraldoje. Nasridai pastatė nuostabius Alhambrosrūmus, o mudecharai, didingus maurų pastatus.
Maurų rūmai, buvo projektuojami turint omenyje gyvenimo patogumus, kultūrą ir mokymąsi. Šiuose įsivaizduojamuose rūmuose parodyta, kaip erdvės, vandens ir puošybos derinys sukuria harmoniją. Maurų kupolai iš išorės dažniausiai nebuvo puošnūs. Viduje įmantrios iškalinėtos akmeninės atramos laikė kupolų svorį. Jie būdavo puošiami spalvingomis stilizuotų gėlių mozaikomis. Marų sodai būdavo sodinami aplink švelniai banguojančius baseinus ir kanalus. Maurų arkai pagrindą davė pasagos formos arkos, kurias naudojo vestgotai statydami bažnyčias. Maurai ją pakeitė ir panaudojo savo didinguose architektūros statiniuose. Ilgainiui įprastą pasagos arkos formą pakeitė arkų eilė su įmantresne ornamentika. Maurų pirtyse buvo naudojami garai ir karštas vanduo. Kaip ir romėnų pirtyse, grindys dažniausiai būdavo šildomos. Azulėjos buvo klijuojamos ant sienų geometriniais raštais. (Kelionių vadovas, Ispanija, 2001m).
2.11. Kastilijos pilys- didžioji dalis iš 2000 Ispanijos pilių išlikusi Kastilijoje (dabar Kastilijos ir Leono dalis), gavusioje savo vardą nuo žodžio castillo, reiškiančio “pilį”. X- XI a. šis kraštas tapo mūšių lauku tarp maurų ir krikščionių. Kaimai ir miesteliai buvo sutvirtinti, kad iš visų pusių puolami atsilaikytų. Tačiau po rekonkistos, negresiant pavojui, dauguma pilių Kastilijoje tapo kilmingųjų namais. Kai Ferdinandas ir Izabelė XV a. pabaigoje uždraudė statyti naujas pilis, daugelis esamų buvo pertvarkytos kasdieninėms reikmėms. Segovia alcazar- Segovios karaliaus pilis planuota atsižvelgiant į uolėtą kyšulį, ant kurio jis stovi. Rūmai pradėti XII a. ir pastatyti 1410- 1455 metais. Po 1862 m. gaisro buvo perstatyti. Tvirtovės sienos slepia keletą prabangių apartamentų. La Mota pilis iš pradžių buvo maurų pilis, bet 1440 m. buvo perstatyta ir vėliau tapo Ferdinando ir Izabelės nuosavybė. Kvadratinį Torre del Homenaja sudaro du sargybos bokšteliai kampuose ir nuožulnūs pylimai. Pilį supa gynybinės sienos. Belmonte pilis buvo pastatyta XV a. kaip peštuko Villenos markizo Juan Pacheco tvirtovė. Šis vėlyvosios gotikos stiliaus statinys yra įmantraus šešiakampio plano ir turi trikampį kiemą. Penafiel pilis dėl siaurios pailgos formos buvo lyginama su karo laivu. Vietoje virš Duero slėnio teko ginti jau nuo X a., bet dabartinė pilis pastatyta XV a. (Kelionių vadovas, Ispanija, 2001m).
2.12. Centrinės ir Pietinės Ispanijos sritys, jų lankytinos vietos:

Madridas

Madridas- Ispanijos sostinė kurioje per trys milijonai gyventojų, yra šalia geografinio šalies centro, iš kurio šakojasi plentai ir geležinkeliai. Miestas toli nuo jūros, 660 m virš jūros lygio, žiemos čia šaltos, o vasaros karštos, todėl geriausiai jame lankytis rudenį ir pavasarį. Madridas didžiuojasi trimis pasaulyje garsiomis meno galerijomis- karaliaus rūmais, didingomis aikštėmis ir daugybe muziejų, pilnų Ispanijos istorijos vertybių. Plaza Mayor didinga XVII a. Madrido senamiesčio aikštė, tapo pagrindine viešųjų susirinkimų vieta nuo tų laikų, kai čia vykdavo bulių kovos, inkvizicijos, teismas ir egzekucijos. Palacio Real, karaliaus rūmai, kuriuos pastatė pirmieji Barbonų dinastijos valdovai, įsikūrę Madrido senamiestyje. El Escorial didžiulio griežtos architektūros vienuolyno, pastatydinto Pilypo II, apartamentus puošia vertingi meno kūriniai. Plaza de Cibeles, viena įspūdingiausių miesto aikščių, supa orginalūs pastatai. Museo Thyssen-Bornemisza, viena vertingiausių privačių meno kolekcijų pasaulyje. Rūmuose sukaupti Van Gogo ir Picasso darbai.

Senasis Madridas- kai Pilypas II 1561 m. pasirinko Madridą savo sostine, tai buvo mažas nereikšmingas Kastilijos miestelis, vėliau tapęs galingos imperijos centru. Puerta del Sol, tai viena gyviausių miesto vietų, pilna parduotuvių ir kavinių. Torre de la Villa, bokštas seniausias iš Plaza de la Villa aikštės pastatų. Plaza Mayor graži aikštė varžosi su Puerta de Sol dėl teisės vadintis Madrido centru. Trijų aukštų pastato arkadose- daugybė kavinių ir suvenyrų parduotuvių. Mercado de San Miguel turgus įsikūręs pastate su kaldinto metalo kolonomis.Basilica Pontificia de San Miguel, įspūdinga bažnyčia su gražiu fasadu ir vidumi. Palacio de Santa Cruz, buvo pastatyti XVII a. kaip kalėjimas. Catedra de San Isidro buvo laikinoji Madrido katedra. Catedra de la Almudena, tai kripta skirta miesto globėjai.

Burbonų Madridas- į rytus nuo Madrido senamiesčio anksčiau buvo idiliškas sodų rajonas, vadinamas Prado. Paseo del Prado, tai madinga pasivaikščiojimų vita, pagrindinės traukos vietos- muziejai ir meno galerijos. Edificio Metropolis ant Gran Via ir Calle de Alcala kampo buvo pastatytas, fasadas aiškiai paryžietiškas. Puerta de Alcala, tai granitiniai vartai , kurie buvo įėjimas į miestą, ypač gražūs apšviesti naktį. Plaza de Cibeles, aikštės viduryje stovi fontanas su romėnų deivės Kibelės statula. Congreso de los Diputados, Ispanijos parlamentas buvo perėjimo iš diktatūros į demokratiją liuditojas.

Toliau nuo Madrido centro- kelios įdomiausios Madrido vietos, įdomūs, bet mažai žinomi muziejai yra toliau nuo centro. El Rastro garsusis Madrido sendaikčių turgus. Templo de Debod egiptietiška šventykla. Museo de America, šiame gražiame muziejuje saugoma unikali dirbinių kolekcija iš ispanų kolonizavimo laikų. Museo Municipal, šį muziejų verta aplankyti dėl didingų ir gražiausių Madride Pedro Riberos barokinių durų. Plaza de toros de Las Ventas, kad ir ką manytumėte apie bulių kovas, Las Ventas, be abejonės, viena gražiausių Ispanijos bulių arena.
Kasilija ir Leonas
Leon ir jos apylinkės- Įkurtas kaip romėnų septintojo legiono stovykla. Leonas viduramžiais tapo karalystės sostine ir vaidino svarbiausią vaidmenį. Svarbiausi miesto pastatai, Coliagiate de San Isidoro, įterpta į miestą juosiančią romėnų sielą. Atskiras įėjimas veda į romaninį Ponteon Real (Karališkąjį panteoną), kur palaidota daugiau nei 20 monarchų. Šalia Plaza de Santo Domingos stovi dveji gerai išsilaikę rūmai: Casa de los Guzmanes ir Casa de Botines (dabar bankas). Žemiau, šalia upės, stovi Hostal de San Marcos vienuolynas, puikus renesanso architektūros pavyzdys. Iglesia de San Miguel de Escalada, tai vienas gražiausių likusių mosarabų- maurų įtaką patyrusių krikščionių- bažnyčių. Valencia de Don Juan, 40 km. Į pietus nuo Leono, prie Rio Esla stūkso didžiulės pilies griuvėsiai.
Salamanca ir jos apylinkės- Didysis universitetų miestas. Salamanca, tarsi nuolatinė renesanso ir plateresko architektūros ekspozicija. Iki romėnų čia buvo iberų gyvenvietė. 217 m. pr. Kr. Miestą užėmė Hanibalas. Catedral Vieja ir Catedral Nueva, tai architektūros stilių mišinys, kurio pagrindą sudaro gotika su renesanso ir baroko stiliaus priestatais. Universidad, puikus plateresko stilius. Plaza Mayor, šią didingą aikštę įrengė Pilypas V. Iš prdžių čia vyko bulių kovos, tačiau dabar čia puiki vieta pailsėti. Iglesia- Convento de San Esteban, šio domininkonų vienuolyno XVI a. bažnyčia ypač įdomi savo ornamentiniu fasadu. Museo Art Nouveau y Art Deco, meno kolekcijoje, įsikūrusioje XIX a. pastate, eksponuojami paveikslai, papuošalai ir baldai iš visos europos. Convento de las Ursulas šio vienuolyno bažnyčioje yra nuostabiais lipdiniais papuoštas jo įkurėjo Alonso de Fonsecos, galingo XVI a. Santiago vyskupo, kapas. Casa de las Muertes, mirusiųjų namas taip pavadintas dėl nedidelių kaukolių ant fasado. Tore del Clavero iš kadaise stovėjusių rūmų liko tik bokštas. Alba de Tormes mieste, už 20 km. į rytus nuo Salamancos, stovi Torre de la Armeria, vienintelis išlikęs Albos hercogų pilies bokštas. Buen Amor pilis įkurta 1227 m.
El Bierzo ir jos apylinkės- Šis šiaurės vakarų miestelis Leono provincijos rajonas senovėje gulėjo ežero dugne. Rytinėje dalyje išlikęs senasis kelias į Santiago, einantis per Montes de Leon , pro piligrimų bažnyčią ir Molinasecos viduramžių tiltą. Išsukę iš kelio prie nuošalaus Acebo kaimo, pereisite gilų slėnį, kur ženklai rodo į Herrera de Compludo, įdomią geležies dirbtuvę. Lago de Carucedo, senovinis dirbtinis ežeras. Romėnų laikais tai buvo rezervuaras vandeniui, naudotam aukso kasykloje. Las Medulas kaimas tai dar viena vieta, iš kur galima pasigrožėti vaizdu. Reserva Nacional de los Ancares Leoneses patrauklus gamtos draustinis.
Villafranca del Bierzo ir jos apylinkės- Šio gražaus miesto, stovinčio pakeliui į Santiago, namus puošia herbai, tvirta XVI a. pilis dar gyvenama. Aplink Plaza Mayor spiečiasi įspūdingos bažnyčios ir vienuolynai; ypač verta apžiūrėti puikias skulptūras. Vienas gražiausių vazdų į El Bierzo atsiveria iš Corullon, esančio toliau į pietus. Šis gražus pilkų namų kaimelis įsikūręs saulėtoje vietovėje virš plataus, derlingo Rio Sil upės slėnio kur veši Bierzo vynuogynai. Žemiau slėnyje yra 990 m. benediktinų vienuolyno Cerracedo del Monasterio griuvėsiai.
Ponferrada ir jos apylinkės- Miestas gavo pavadinimą nuo geležimi sutvirtinto viduramžių tilto. Didingą Ponferrados pilį statė tamplierių ordino riteriai piligrimams apsaugoti. Centrinėje aikštėje yra barokinė rotušė. Prie vieno įėjimo į aikštę, iškilęs virš viduramžių sienos vartų, šalia renesansinės Basilica de la Virgen de la Encina stovi laikrodžio bokštas.
Puebla de Sanabria- Šis simpatiškas kaimas yra šalia karklais ir ąžuolais apaugusių Sierra de la Culebra šlaitų. Kaimas suklestėjo, kai ant ledyninės kilmės ežero, gamtinio Lago de Sanabria draustinio, kranto įsikūrė populiarus kurortas.Gražesnių vaizdų galime pamatyti važiuojant į keistą San Martin de Castaneda kalnų kaimelį. Ten yra restauruotas San Martin vienuolynas.
Astorga- Romėnų miestas, romėnų kelyje, jungiančiame Andalūziją su šiaurės vakarų Ispanija. Astrogos įžymybės, katedra ir Palacio Episcopal. Palasio Episcopal lyg pasakų pilis su daugybe bokštelių ir pseudo gotikiniais langais.
Cuevas de Valporquero- Šie kalkakmenio urvai, veikiau vienas urvas su trimis įėjimais, yra po Valporquero de Torio kaimu.
Zamora ir jos apylinkės- Praeityje Zamora buvo svarbus strateginis pasienio miestas. Casa de los Momos ir Casa del Cordon rūmuose dabar įsikęs viešbutis, rūmų fasadus ir langus puošia lipdiniai. Didžiausia Zamoros įžymybė yra unikali katedra. Įspudingos XX a. bažnyčios, Iglesia de San Ildefonso ir Iglesia de la Magdalena. 12 km. Į šiauria nuo Zamoros San Pedro de la Nave vestgotų bažnyčia garsėja puikiais kapitelių ir frizų lipdiniais.
Ciudad Rodrigo- šis senas mielas miestelis įsikūręs nuošaliose pelkėse. Didžiausia įžymybė, katedra, kurios varpinėje išlikusi nuo apsupties dienų sviedinio palikta žymė.
Sierra de Gredos- šioje kalnų grandinėje į vakarus nuo Madrido gausu įvairių gyvūnų, ypač kalnų ožių ir plešriųjų paukščių. Pakeliui stūkso XIV a. pabaigoje statyta Mombeltran pilis. Taip pat yra įdomūs Cuevas del Aguila kalkakmenio urvai. Rytuose, šalia El Tiemblo, stovi Toros de Guisando- keturios į bulius panašios akmeninės statūlos.
Avila- pakilusi 1131m. virš jūros lygio, Avila de los Caballeros yra aukščiausiai įsikūrusi Ispanijos provincijos sostinė. Miesto centrą supa geriausiai Europoje išsilaikiusios viduramžių sienos. Monstereo de la Encarnacion vienuolynas. Iglesia de San Vicente stovi už miesto sienų. Tai svarbiausia romėninė Avilos bažnyčia su ornamentuota varpine.
La Granja de San Ildefonco- puošnūs karalių pramogų rūmai stovi Sierra de Guaderrama kalnų papėdėje, medžioklės plotuose, kur stovėjo XV a. Henriko IV dvaras.
Segovia ir jos apylinkės- įsikūrusi vienoje gražiausių Ispanijos vietų. Akvedukas, kuris buvo naudojamas iki pat XIX a. pabaigos, I a. pastatė romėnai. Katedra pastatyta 1525m., pašventinta 1678m. Tai paskutinė gotiška bažnyčia Ispanijoje.Vakarinėje miesto dalyje virš uolų su daugybe stogelių, bokštelių ir šaudymo angų iškilę Alcazaro rūmai. Žymiausias Segovos bažnyčios- romaninė Juan de los Caballeros, San Esteban ir San Martin. Už miesto stovi Casa de los Picos, namas, kurio fasadą puošia deimanto formos akmenys. 11km į pietvakarius didžiuliai Riofrio rūmai pastatyti elnių parke.
Pedraza de la Sierra ir jos apylinės- mažas, aristokratiškas Pedraza de la Sierra miestelis įsikūręs aukštai kalnuose. Ant uolos stovi didžiulė, niūri pilis, kurioje gyveno vietinis dailininkas Ignacio Zoloaga. 30km į šiaurę Turegano miestelyje ant kalvos stūkso didelė pilis.
Sepulveda ir jos apylinkės- miestelis stovi prie Rio Duraton upės, iš jos atsiveria Sierra de Guadarama vaizdai.
Castilo de Coca pilis- pastatyta XV a. įtakingai Fonsecos šeimai.

Medina del Campo ir jos apylinkės- Medina praturtėjo viduramžiais per avių muges ir šiandien tai svarbus žemės ūkio centras. Stovi gotikinė- mudeharų Castillo de la Mota pilis. 25km į pietus išlikusios Madrigal de las Altas Tores sienos.

Kastilija- La Manča

Toledas- centras išsidėstęs ant kalvos virš Tago upės. Už senų sienų- daug turtingos istorijos ženklų. Dabartinio Alcazaro vietoje romėnai buvo įkūrę tvirtovę. VI a. vestgotai padarė Toledą sostine, pastatė kelias bažnyčias. Viduramžiais čia persipynė krikščionių, musulmonų ir žydų kultūros, buvo pastatyta didžiausia miesto įžymybė- katedra. Iglesia de Santo Tome, šioje bažnyčioje su gražiu mudecharų bokštu yra El Greco šedevras Orgazo grafo laidotuvės. Taller de Moro, šiose mudecharų rūmuose anksčiau buvo katedrą stačiusių meistrų dirbtuvės. Dabar čia mudecharų keramikos ir koklių muziejus. Ermita del Cristo de la Luz, tai vienintelis išlikęs musulmonų pastatas mečetė, statytas apie 1000 m. Alcazar Karolio V rūmai- tvirtovė stovi ant buvusių romėnų, vestgotų ir musulmonų tvirtovių pamatų. Sinagoga de Santa Maria la Blanca, tai seniausia ir dažniausia iš buvusių aštuonių miesto sinagogų, pastatyta XII a. 1405 m. Sinagoga del Transito, gražiausią mudecharų interjerą slepia apgaulingai kuklus fasadas. XIV a. sinagogą pastatė žydas. Monsterio de San Juan de los Reyes, šį nuostabų architektūros stilių mišinio vienuolyną užsakė katalikų monarchai minėdami pergalę prieš Portugaliją. Iglesia de Santiago del Arrabal, tai vienas gražiausių Toledo mudecharų paminklų, atpažįstamas iš minaretą primenančio bokšto, išlikusio nuo XII a. Rekonkistos.

Cuenca- vaizdingas Cuencos senamiestis įsikūręs ant stataus kyšulio, tarp gilių Jucaro ir Huecaro upių slėnių. Torre de Mangana, šis apgriuves apžvalgos bokštas ant miesto kalvos- vienintelis likęs iš arabų tvirtovės. Nuo jo viršūnės atsiveria įspūdinga panorama. Iglesia de San Miguel, prie Jucarro tarpeklio stovinti bažnyčia pastatyta gotikos stiliumi, turi gražias mudecharų lubas. Plaza Mayor, ši arkadinė aikštė su daugybe kavinių yra pačiame senamiesčio centre. Kabantys namai , garsieji XIV a. Casas Colgadas buvo karališkosios šeimos vasaros rezidencija.

Monasterio de Ucles- į pietus nuo Alcarrios nedideliame Ucles kaimelyje išlikęs įspūdingas vienuolynas- pilis

Guadalajara ir jos apylinkės- naujame mieste jau nebedaug istorijos ženklų, tačiau dar išlikę renesanso laikų šlovės pėdsakų. Palacio de los Duques del Infantado priklausė galingai Mendozų dinastijai, rūmų fasada ir dviaukštį vidinį kiemą puošia akmens ornamentai. Iglesia de San Francisko, Mndozų šeimos mauzoliejus. 11 km. į rytus nuo Guadalajaros Lupianoje stovi XIV a. Pastatytas dviaukštis Monasterio de San Bartolome vienuolynas.

Molina de Aragon- patrauklus molinos viduramžių senamiestis įsikūręs kalvos papėdėje, prie Rio Gallo upės. Galima aplankyti restauruotą romaninę Iglesia de Santa Clara bažnyčią. Į vakarus nuo Molinos, gražioje griovoje, stovi Virgen de la Hoz koplyčia.

Alcala del Jucar ir jos apylinkės- įsikūręs ant uolos, išsikišusios virš tarpeklio, tai miestelis su stačiomis siauromis gatvelėmis ir daugybe laiptų. Vakaruose tarpeklis eina pro derlingus sodus į barokinę Ermita de San Lorenzo bažnyčią.

Alarcon- puikiai išsilaikęs Alarcon kaimas- tvirtovė, pastatytas Rio Jucar upės kilpoje. Iglesia de Santa Maria , miela renesansinė bažnyčia. Taip pat šalia tos bažnyčios stovi Iglesia de Santisima Trinidad bažnyčia.

Alcaraz- buvusi svarbi arabų ir krikščionių karinė. Gražioje renesansinėje Plaza Mayor stovi bokštai dvyniai Tardon ir Trinidad.

Estremadūras

Caceres- kai 1227 m. Alfonsas XI Leonietis Caceresą, miestas ėmė klestėti kaip laisvoji prekybos zona, jame kūrėsi pirkliai, o vėliau ir aristokratija. Casa y Torre de la Ciguena, grakštus gynybinis bokštas „gandro name“ išliko po 1476 m. Casa y Torre del Carvajal, šis renesansinis namas turi XIII a. Arabų bokštą ir tylų sodą su kiemu. Iglesia de Santa Maria, tai gotikinė, renesansinė bažnyčia, joje yra graži drožinėta kedrinė altoriaus užtvara. Arco de la Estrella, šią žemą vartų arką 1726 m. Pastatė Manuelis Churriguera. Barrio de San Antonio, tai senas žydų kvartalas su siauromis gatvelėmis, baltintais namais.

Coria- senamiestis, iškilęs virš Rio Alagon upės, didžiuojasi gotikine- renesansine katedra su plateresko lipdiniais. Nuo senamiesčio, žemyn, per upę eina romėnų tiltas Puente Seco.

Hervas- miestas įsikūres plataus Valle del Ambroz slėnio viršuje. Jame išlikęs viduramžių žydų kvartalas su baltais namais.

Guadalupe- šis kaimas aplink didingą jaronimiečių Monasterio de Guadalupe, įkurta 1340 m. Miškų apsuptas vienuolynas su bokšteliais primena pasakų pilį

Alcantara- čia yra dvi įžymybės: 71 m. aukščio romėnų tiltas per Tacho upę su triumfo arka ir šventove, restauruotas Convento de San Benito vienuolynas.

Merida- Augusto įkurta Augusta Emerita vėliau tapo labiausiai į vakarus nutolusios Romos provincijos Luzitanijos ekonomikos ir kultūros sostine. Miesto centre stovi teatras, vienas geriausiai išsilaikiusių romėnų teatrų Ispanijoje. Priešais stovi įspūdingas architekto Rafaelio Moneo raudonų plytų Museo Nacional de Arte Romano. Iglesia de Santa Eulalia bažnyčią skirta šventajam vaikui, nukankintam romėnų laikais. Tempo de Diana šventykla su aukštomis vamzdinėmis kolonomis. Į rytus nuo miesto stovi Casa del Mithraeo, kur saugomos Pompėjos stiliaus freskos ir nuostabios mozaikos.

Zafra- šis gražus miestelis vadinamas mažąja Sevilija. Jos centre yra dvi arkadinės aikštės. Didesnėja, Plaza Grande, stovi Iglesia de la Candelaria su Zurbarano altoriumi. O Plaza Chica aikštėja vykdavo turgus.

Llerena- Estremadūros pietrytiniai vartai į Andalūzią- mudecharų ir baroko stiliaus mišinys. Centrinėje aikštėje stovi baltai tinkuota arkadinė Nuestra Senora de la Granda bažnyčia. Taip pat centrinėje aikštėje stovi vienuolynas Convaento de Santa Clara.

Andalūzija
Kraštas, kuriame susikaupę visi stereotipai apie Ispaniją. Čia rasite: bulių kovų, papludimių, flamenco, baltų kaimų, namų olose, spalvingų fiestų, religinių procesijų, tapas barų ir chereso. Tačiau visa tai- tik dalis didelės visumos, apimančios meną, architektūrą, gamtos draustinius ir linksmą gyvenimą.

Sevilija- El Arenal- buvo laivų statybos ir ginklų gamybos rajonas Dabar čia yra akinamai balta bulių kovų arena, Plaza del Toros de la Maestranza. Teatro de la Maestranza, koncertų salė ir operos teatras. El Torno nuošalioje Plaza de Cabildo prekiauja vienuolyne pagamintais saldainiais. Hospital de la Caridad. Šioje barokinėje ligoninėje daug puikių Bartolome Estabano Murillo ir Juano de Valdeso Lealio paveikslų. Torre del Oro, maurų bokšte su ambrazūromis, pastatytame uostui ginti, dabar įrengtas nedidelis jūrų muziejus. Santa Cruz- senasis sevilijos žydų kvartalas, su baltomis siauromis gatvelėmis ir kiemais. Katedra ir La Giralda, didžiulė gotikinė katedra ir maurų varpinė. Archivo de Indias, Indijos archyvo pastate buvo prekių birža. Dabar čia saugomi dokumentai, susiję su ispanų kolonizacija Amerikoje. Reales Alcazares, Sevilijos karalių rūmai.
Ronda- įsikūrusi vienoje vaizdingiausių Ispanijos vietų. Miestas stovi ant didžiulės uolos kyšulio virš bedugnės su kalkakmenio sienomis. Puente Nuevo, įspūdingas civilinės inžinerijos pasiekimas tiltas virš 100 m. gylio Tacho tarpeklio. Santa Maria la Mayor, mečetė. Palacio Mondragon, didelė rūmu dalis pastatyta po rekonkistos.
Italica- tai vienas seniausių romėnų miestų Ispanijoje. Šalia amfitetro, talpinusio 25000 žmonių, griuvėsių yra radinių ekspozicija.
Cordoba- širdis žydų kvartalas, įsikūręs į vakarus nuo aukšto Mezquita mečetės sienų. Alcazar de los Reyes Cristianosa, katalikų monarchų rūmai tvirtovė. Mezquita, didingos Didžiosios Mečetės sienos slepia arkas, kolonas ir nuostabią maldos nišą.
Jaen- maurai Jaeną vadino Geen. Castillo de Santa Catalina, pilies dalyje įkurtas viešbutis.
Baeza¬- mažą nepaprastai turtingą renesanso architektūra miestelį supa Jaeno provincijai būdingos alyvmedžių giraitės. Antigua Universidad, šiame renesansiniame ir barokiniame pastate buvo vienas pirmųjų Ispanijos universitetų. Torre de los Aliatares, prieš 1000 metų maurų pastatytas bokštas.Palacio de Jabalquinto nuostabūs gotikos rūmai.
Granada- senamiestis aplink katedrą, tai senų, vienpusio eismo gatvelių labirintas. Katedra, katalikų monarchų įsakymu, darbai katedroje prasidėjo 1523 m. Pagal gotiškąjį Enrique de Egaso projektą. Capilla Real, karališkąją koplyčią katalikų monarchams pastatė architektas Enrique de Egasas. Palacio de la Madraza, buvęs arabų universitetas vėliau tapo rotuše.
Mojacar¬- už dviejų kilometrų nuo jūros iš ilgų, smėlėtų papludimių lyg maurų citadelės miražas išnyra spindinti maurų tvirtovė Mojacar, kurios balti namukai lipa į aukštą kalną. (Kelionių vadovas, Ispanija, 2001m).

3. CENTRINĖS IR PIETINĖS ISPANIJOS ISTORINIAI IŠTEKLIAI

Iberijos pusiasalis, kurį dabar dalinasi Portugalija ir Ispanija, jau nuo seno buvo apgyvendintas. Tą liudija ir žymūs savo olų piešiniais. Pusiasaliui vardą davė senieji jo gyventojai – iberai, tikriausiai į Ispaniją atsikėlę per Gibraltaro sąsiaurį iš Šiaurės Afrikos. Ilgainiui jie susimaišė su keltais, gausiai atsikėlusiais iš Prancūzijos, taigi tapo vadinamaisiais keltiberais, daugiausiai gyvenusiais centriniuose regionuose. Pati pirmoji civilizacija su kuria jiems teko susidurti buvo garsieji finikiečiai, pirmieji apiplaukę Afrikos žemyną. Maždaug apie XI a. prieš Kristų Iberijos pusiasalyje jie įkūrė savo kolonijų, kurių didžiausią buvo Gadyras, dabar Cadizo (Pietų Ispanija) miestas. Pavymui pusiasalio rytinį krantą kolonizavo graikai, Gibraltaro sąsiaurį (Pietų Ispanija) vadinę Heraklio stulpais. Apie III a. pusiasalio antra puse susidomėjo finikiečių ainiai kartaginiečiai, kurių karvedys Hamilkaras Barka per devynerius metus užėmė didumą pusiasalio. Vėliau kartaginiečiai įkūrė Barselonos miestą, kitas kolonijas. Visą tai smarkiai kirtosi su romėnų interesais. Naujieji Iberijos šeimininkai romėnai Ispaniją padalijo į dvi dalis: Tolimąją ir Artimąją, skirtas Ebro upes. Galiausiai Ispanija buvo padalinta į tris provincijas: Luzitaniją (apie dab. Portugalija), Baeticą (vakarinė Andaluzija) ir Tarakono Ispaniją (centrinės, vakarinės ir šiaurinės pusiasalio dalys). Vėliau didumą Ispanijos užėmė vestgotai (vizigotai, vytigudžiai), sukurė pirmąją barbarų karalystę, buvusioje Romos imperijos teritorijoje. Ilgainiui savo sostinę iš Tulūzos perkėlė į Ispaniją, Toledo miestą.
Vado Pelajaus žentas Alfonsas suvienijo kone visą šiaurę, užėmęs Galisiją ir didžiąją Leono (Centrinė Ispanija) dalį, po ko pasiskelbė Alfonsu I, Leono ir Astūrijos karaliumi.
Pusiasalio vakaruose iškilo Portugalija, išsilaisvinusi iš Leono įtakos ir iš grafystės 1143 m. tapusi karalyste, gavusi pavadinimą nuo savo tada svarbiausio miesto ir sostinės Porto. XI a. pradžioje Leonas pasistūmėjo dar labiau į pietus. Užimtos naujos valdos apie Duero upę buvo pavadintos Kastilija (pavadinimas kilo dėl tankiai pristatytų pilių), kurios pagrindinis miestas tapo Burgu. Ilgainiui Leono ir Kastilijos karalystę pradėta vadinti Kastiliją. Dar daugiau pasislinkus link Tajo upės, 1085 m. Alfonso VI buvo atgauta istorinė senoji sostinė Toledas ir suformuota Naujoji Kastilija. Tiesa, Naujojoje Kastilijoje ispanai nebuvo taip įsitvirtinę ir patyrė daug arabų smarkių puldinėjimų.
Nustūmus maurus į pačius pietus, įdomiai klostėsi buvusių sąjungininkių krikščioniškų valstybių tarpusavio santykiai. Lemiamos įtakos tolimesniai pusiasalio politinio žemėlapio raidai turejo dviejų galingiausių valstybių – Kastilijos ir Aragono – 1469 m. unija, kai Kastilijos princesė Izabelė ištekejo už Aragono princo Ferdinando. Abi valstybės išlaikė savo suverenitetą, tačiau veikė kartu. Taip buvo sukurta ypatingai stipri jėga: Kastilija valdė 3/5 pusiasalio, o Aragonas buvo jūrinė valstybė, valdžiusi Balearu salyną ir Pietų Italiją. Šios unijos pagrindu galutinai susikūrė Ispanijos valstybė. (http://www.lid.exm.lt/ispanija.htm).

4. CENTRINĖS IR PIETINĖS ISPANIJOS REKREACINĖ INFRASTRUKTŪRA

4.1. Turizmo informacija- Ispanijos komercijos ir turizmo ministerijai labai rūpi turizmo propaganda. Leidžiami spalvoti, gausiai iliustruoti prospektai ir žemėlapiai įvairiomis kalbomis. Bet kuriame mieste ir kurorte yra turizmo informacijos centrai „Turismo“. „Turismo“ bendradarbiai kalba angliškai, vokiškai, prancūziškai, su šypsena pasitinka kiekvieną lankytoją, visada maloniai padeda. Ispanijoje jūs gausite literatūros ir žemėlapių tik apie tą miestą ir sritį, kuriame esate, SNTO būstinės Europos valstybiu sostinėse platina literatūrą apie visą Ispaniją. Jei norite literatūros anglų kalba, rašykite:

SNTO Office

57-58 St. James St.

London SW1A 1LD

(Adolfas Vadnicas, Ispanija, Kelionių vadovas, Vilnius, 1999m).

4.2. Transportas- pigiausia Ispanijos transporto priemonė yra autobusai. Už 100 km kelią reikia mokėti apie 600 pesetų. Autobusai šiuolaikiniai, su kondicionieriais. Įvairių firmų autobusai išvažiuoja iš įvairių miesto vietų. „Turismo“ biure galite gauti autobusų tvarkaraščius, išvykimo vietų adresus. Sekmadieniais ir per šventes autobusų bilietai gerokai pigesni. Tačiau ir keliaujančių daug daugiau.

Ispanijoje yra kelių rūšių traukinių. Intercity it Talgo ekspresai patogūs ir greiti, bet brangūs. Greitieji traukiniai TER ir TAF taip pat patogūs, su kondicionieriais . Tolimų reisų keleiviniai traukiniai Omnibus, Semidirecto ne tokie patogūs, bet pigesni. Priemiestiniai traukiniai Tranvia važiuoja per pajūrio kurortus į Barseloną. Perkant bilietus pirmyn ir atgal suteikiama 25% nuolaida. Nuolaidos suteikiamos ir vaikams, jaunesniems nei 12 metų, vyresniems nei 65 metų keleiviams ir grupėms (11 ir daugiau asmenų). Tarp kurortinių pajūrio miestelių vasarą plaukioja įvairių tipų laivai. Turistų grupėms suteikiamos nuolaidos. Iš Barselonos plaukia dideli laivai į Balerų, Kanarų salas taip pat į kitų šalių uostus Iš Alchesyro uosto Andalūzijoje laivai plaukia į Ispanijai priklausantį Seutos miestą Afrikoje, taip pat į Maroko uostus.
Ispanų oro linijų Air Iberia lėktuvai skrenda ne tik į daugelį pasaulio šalių, bet ir į didžiuosius Ispanijos miestus. Keliauti lėktuvu patogu, greita, bet brangu. (Adolfas Vadnicas, Ispanija, Kelionių vadovas, Vilnius, 1999m).
4.3.Keliai- greičiausi plentai vadinami autopistas. Jie paprastai turi po dvi juostas į abi puses, juose įrengti mokesčio rinkimo punktai ( peajes) Autovias panašūs, bet nemokami. Carretera nacional- tai pagrindinių kelių ir greitkelių tinklas su indeksu N. Mažesni keliai blogiau prižiūrimi, tačiau eina per gražiausias Ispanijos vietas. (Kelionių vadovas, Ispanija, 2001m)

4.4. Automobilių nuoma- Ispanijoje veikia kelios tarptautinės ir vietinės automobilių nuomos firmos, tokios kaip Atesa. Geriausiai tartis su tarptautine firma iš namų. Kelionių agentūra siūlo automobilio nuomą dviems ar daugiau keleivių. Dar vienas būdas- išsinuomoti automobilį savaitei ar trumpiau per vietos kelionių agentą. Nuomojamasis automobilis vadinamas coche de alquiler. Firma Avis nuomoje automobilius su vairuotojais. Kainos ir sąlygos skiriasi pagal sritį ir vietovę.(Kelionių vadovas, Ispanija, 2001m).
4.5. Paštas- paštas Ispanijoje dirba 8,00-14,00 ir 17,00-19,30, šeštadieniais tik iki pietų; sekmadieniais visos pašto įstaigos uždarytos. Pašte jūs galite nusipirkti pašto ženklų, išsiųsti faksą, atsiimti laišką. Atvirukų galima nusipirkti viešbučiuose ir spaudos kioskose. Tačiau spaudos kioskose neieškokite pašto ženklų. Jų galite nusipirkti tabako krautuvėse. Laiškas į Lietuvą ar kitą Europos šalį siunčiamas su 60 pesetų pašto ženklu. (Adolfas Vadnicas, Ispanija, Kelionių vadovas, Vilnius, 1999m).
4.6. Telefonas- skambinti į Lietuvą galima iš viešbučio, bet tai kur kas brangiau, negu gatvėje esančiu telefonu. Į automatą galima mesti 5,25 ir 100 pesetų monetas. Daug telefonų automatų veikia tik įdėjus telefono korteles (1000 arba 2000 pesetų), kurios perkamos pašte arba tabako parduotuvėse. Po 22,00 val., šeštadieniais ir sekmadieniais skambutis į užsienį 25 % pigesnis. Skambinant į Lietuvą iš bet kurios Ispanijos vietos, reikia surinkti numerį 07370, po to pridėti miesto kodo vieną arba du paskutinius skaičius. Po signalo renkamas abonento numeris. (Adolfas Vadnicas, Ispanija, Kelioni vadovas, Vilnius, 1999m).
4.7. Pinigai- Ispanijos piniginis vienetas, pesetas. 1USD buvo galima gauti 140-150 pesetų. Ne visuose Lietuvos bankuose buvo galima nusipirkti pesetų. Jei pavyks, už viena litą gausite 35-37 pesetas. Bet deja, Ispanijos valiuta pasikeitė į eurus. (Adolfas Vadnicas, Ispanija, Kelionių vadovas, Vilnius, 1999m).
4.8. Bankai-Ispanijos bankai klientus aptarnauja tik iki pietų, t.y. nuo 9,00 iki 13,00 arba 14,00. Šeštadieniais dirba ne visi bankai, sekmadieniais nedirba nė vienas. Bankuose keičiant pinigus reikalaujama paso. (Adolfas Vadnicas, Ispanija, Kelionių vadovas, Vilnius, 1999m).
4.9. Keityklos-Kurortuose rasite nemažai pinigų keityklų. Paprastai keitimo kursas keityklose nevienodas. Be to, priklauso nuo keičiamos pinigų sumos. Todėl apeikite kelias keityklas ir susiraskite tinkamiausią. Keityklos dirba iki vėliausio vakaro, nereikalaujama asmens dokumentų. Sekmadieniais dirba tik viena kita keitykla. Keitimo kursas sekmadieniais mažesnis. Todėl stenkitės išsikeisti pinigus šiokiadieniais. ( Adolfas Vadnicas, Ispanija, Kelionių vadovas, Vilnius, 1999m).

Išvados

Ispanija Centras ir Pietai viena turtingiausių Europos vietų savo gamtiniais turtais. Turistus galima pritraukti savo augalija, gyvūnija, gražiais kraštovaizdžiais. Pietinės Ispanijos krantus skalauja Viduržemio jūra, tai labia dėkinga vieta poilsiui, kurortų kūrimui. Nuvažiavus į Ispaniją yra galimybė aplankyti daug gražių vietų, kurių nėra Europoje ar net pasaulyje. Infrastruktūra Ispanijoje gerai išvystyta, nieko netrūsta, tai labai gera priežastis vystyti turizmą. Turėdamas pinigų, visų pirma važiuočiau aplankyti Ispaniją, apsilankyčiau kurortuose, nuvykčiau į rezervatus, taip pat aplankyčiau daug Centrinės Ispanijos pilių, kurių vienoje vietoje (srityje) yra daugiausiai pasaulyje.

SSGG lentelė

Stiprybės Silpnybės
Turizmio infrastruktūra, geri keliai beveik visur išasfaltuota, yra telefonai, internetas, vandentiekiai, kanalizacijos. Gamta, daug įvairių gyvūnų gražus kraštovaizdis. Socialiniai bruožai, žmonės darbingi, išsilavinę. Daug yvairių muziejų žinomų pasaulyja. Daug pyliu, vienuolynų. Oras vasarą būna tvankus, labai karšta, temperatūra siekia 35co. Daug kalvotų vietų, nelygus paviršius, nederlingos žemės. Kelios tautos.
Galimybės Grėsmės
Ispaniją galima paversti antru Egiptu, nors ir taip jiems pakanka lankytojų. Galimybė išvystiti geriau turizmą. Gali pritraukti daugiau turistų. Gali tapti viena turtingiausių pasaulio šalių. Ispanijai kaip ir kitoms šalims gali grėsti ekonominė krizė. Ispanija gali pasigriebti sausros, stichinės katastrofos, žemės drebėjimai, potvyniai ir t.t. tai gali privesti prie ekonominės krizės. Gali kilti grėsmė šalies vientisumui (Baskai, Katalonai nori sukurti savo valstybes). Gali įvykti demografinė katastrofa (Ispaniją užplūs daug imigrantų).

Literatūros sąrašas

1. Kelionių vadovas, Ispanija, 2001m
2. http://www.biblioteka.lt/metai/Ispanija1
3. http://www.lid.exm.lt/ispanija.htm
4. Pasaulio atlasas, Vilnius, 1996m
5. Pasaulio geografija, Simon Adams,Vilnius, 1999m
6. Himilice Novas ir Rosemary E. Silva, Prieš jus Ispanija, 2000m.
7. Adolfas Vadnicas, Ispanija, Kelioni vadovas, Vilnius, 1999m

Leave a Comment