FERNANDO MEGELANO KELIONES

Ferdinandas Magelanas

1493 metų gegužės 3 dieną popiežius išleidžia bulę „Intercaotera”, kuria pirmą kartą padalintas pasaulis. Šiuo pagrindu 1494 metų birželio 7 dieną prasidėjo Portugalijos ir Ispanijos valstybių derybos. Po ilgų ginčų linija buvo nubrėžta vakariau Žaliojo Kyšulio salų. Į rytus nuo šios linijos visos teritorijos turėjo būti Portugalijos įtakoje, o į vakarus – Ispanijos. Tačiau demarkacinė linija kitoje pusrutulio pusėje buvo nenustatyta. Todėl, kai portugalai keliaudami į vakarus pasiekė Molukų salas – sienų klausimas vėl iškilo į viešumą.

Tuomet F. Magelanas pasiūlo planą, pagal kurį, jis nuplauks į Molukų salas ir iššsiaiškins ar tos žemės neturi priklausyti Ispanijai. Jo nuomone, kelionėms į Molukus reikėjo atrasti sąsiaurį, jungiantį Atlanto vandenyną su Ramiuoju. F. Magelanui pavyko įrodyti karaliui Karlui I, kad kelionė bus sėkminga ir duos didelę naudą Ispanijai. Buvo paruošti penki laivai ir aprūpinti maisto produktais dvejiems metams. F. Magelanas plaukė „Trinidado” laivu, o kiti laivai buvo pavadinti „San Antonio”, „Konsepsjon”, „Viktorija” ir „Santjago”. Kelionė prasidėjo 1519 metų rugsėjo 20 dieną.

1519 metų rugsėjo 20 dieną flotilė išplaukė iš San Lukaro uosto, esančio Gvadalkviviro žiotyse. Po dviejų mėnesių jiie pasiekė Brazilijos krantus. Niekas nežinojo ar sąsiauris, kurio ieško iš vis egzistuoja. F. Magelanas manė, kad jo reikia ieškoti 35° p.pl. Tačiau, jų didžiam nusivylimui, po beveik du mėnesius trukusių tyrinėjimų paaiškėjo, kad tai La Platos upės žiotys. Toliau buvo pl

laukiama tik dieną ir labai arti pakrantės. Taip juos užklupo ir žiema. Kovo 31 dieną vienoje iš įlankų, kurioje buvo gausu žuvies, šaltinių, nusprendė žiemoti.

Beveik penkis mėnesius šaltis išlaikė flotilę niūrioje, nelemtoje San Chuliano įlankoje. Tačiau vos tik aprimus žiemos audroms, F. Magelanas išsiuntė mažiausią, bet greičiausią laivą „Santjagą” į žvalgybą. Kapitonui Seranui buvo liepta plaukiant į pietus ištyrinėti visus užutekius ir praėjus tam tikram laikui – sugrįžti su pranešimu. Tačiau sutartam laikui prabėgus F. Magelanas nesulaukė laivo. Žinia jį pasiekė ne iš jūros, o iš sausumos. Kartą nuo vienos pakrantės kalvos, svyruodamos ir vos besilaikydamos ant kojų, leidosi žemyn kažkokios dvi keistos žmogystos. Nuogi, pusiau sušalę, bado iškamuoti ir sulaukėję žmonės – vaiduokliai, buvo du jūreiviai iš „Santjago”. Jie atnešė blogą žinią. Laivas suudužęs, o jūreiviai laukia jo pagalbos vienoje iš įlankų. Tai buvo didelis praradimas – nors žmonės ir grįžo, tačiau vienas iš greičiausių laivų buvo prarastas.

1520 metais spalio 18 dieną, po dviejų mėnesių nuobodaus, nereikalingo laukimo, F. Magelanas įsakė pakelti inkarus.

1520 metų spalio 18 dieną F. Magelanas išplaukė toliau ieškoti sąsiaurio. Po kelių dienų jie priplaukė niūrų iškyšulį – stačios kalvos, kalnai su snieguotomis viršūnėmis, jokios gyvos būtybės ir tik nenutylantis vėjas. F. Magelanas vylėsi, kad tai ir bus ieškomas sąsiauris. Su apmaudu jūreiviai vykdė F. Ma

agelano įsakymus: jie visi manė, kad tai iš visų pusių uždara įlanka. Du laivai liko vietoje, kad ištirtų su atvira jūra besiribojančią įlankos dalį, dviem kitiems – „San Antonio” ir „Konsepsjon” – buvo įsakyta kiek galima toliau nusigauti į įlankos gilumą, bet grįžti ne vėliau kaip po penkių dienų. Laikas jiems buvo labai brangus, be to seko ir maisto atsargos. Šį kartą F. Magelano viltys pasiteisino. Grįžę laivai pranešė, jog tai iš tikrųjų sąsiauris.

Keturi laivai, pirmą kartą žmonijos istorijoje, lėtai ir tyliai įplaukė į negyvenamą, niūrų sąsiaurį, kur nuo amžių nebuvo patekę europiečiai. Aplinkui nebuvo matyti nė vienos gyvos būtybės, ir vis dėlto aplinkui turėjo būti žmonės, nes nakties tamsoje tvyksčiojo ugnys, todėl F. Magelanas ir pavadino šį kraštą Tierra del Fuego (Ugnies Žeme).

Šias negęstančias ugnis matė ir vėlesni keliautojai. Tai aiškinama tuo, kad Ugnies Žemės gyventojai, būdami žemiausioje kultūros pakopoje, nežinojo ugnies gavimo meno, todėl jie ir dieną, ir naktį degindavo savo būstuose sausą žolę ir šakas.

F. Magelano laivai plaukdami sąsiauriu visą laiką turėjo saugotis seklumų, aplenkti uolas. Priešinis vėjas plėšė laivų bures. Po 38 dienų jūreiviai pamatė Ramujį vandenyną. Taip buvo atrastas sąsiauris, kuris buvo pavadintas Magelano vardu.

Tačiau ne visi laivai pasiekė Ramųjį vandenyną. „San Antonijo” laivo įgula sukilo, suėmė ir su

urakino grandinėmis kapitoną, ir 1521 metų kovo mėnesio pabaigoje grįžo į Ispaniją. Dezertyravusio laivo komanda apkaltino Magelaną išdavyste, todėl jo žmona ir du vaikai greitai mirė skurde.

Tik išplaukę į Ramųjį vandenyną F. Magelano laivai pasuko į šiaurės vakarus. Tris mėnesius ir 20 dienų laivai plaukė neturėdami nei šviežio maisto, nei tinkamo gerti vandens. Beveik visa įgula sirgo skorbutu, o 19 žmonių mirė. Laimė, kad vandenynas buvo labai ramus, todėl F. Magelanas jį ir pavadino Ramiuoju. Jo vandenimis ekspedicijos dalyviai nuplaukė 17 tūkstančių kilometrų, tačiau neįtikėtina, jog pakeliui nesurado nei vienos salelės. Istorikai iki šiol negali paaiškinti, kodėl F. Magelanas nuplukdė laivus už 10° š. pl., nors žinojo, kad Molukai yra prie pusiaujo.

Pagaliau 1521 m. kovo 6 dieną pasirodė salos.

1521 metų kovo 6 dieną F. Magelanas pasiekė dvi gyvenamas salas. Tai buvo Filipinų salų grupė. Laivai plaukė tarp salų, kartas nuo karto sustodami. Būdami labai pamaldūs ir tikri krikščionys, stengėsi pakrikštyti ir čionykščius. Atrodė, kad jiems pradėjo sektis. Tačiau vienos salos valdytojas atsisakė paklusti. Kilo kivirčas, kurio metu 1521 m. balandžio 27 dieną F. Magelanas žuvo. Vėliau žuvo dar keliolika jūreivių. Laivuose liko 115 žmonių. Valdyti tris laivus buvo neįmanoma, todėl „Konsepsjonas” buvo sudegintas. Atradę Lusono salą, pabuvoję Kalimantano saloje, jūreiviai nuplaukė į Molukų salas. Pigiai prisipirko prieskonių ir kitokių gėrybių.

Reikėjo galvoti apie grįžimą į Ispaniją. Pl

laukti toliau į vakarus buvo pavojinga, nes tai jau buvo portugalų žemės, o bet koks susitikimas su portugalais grėsė nelaisve. Buvo nuspręsta, kad „Trinidadas” po remonto išplauks vėliau, o „Viktorija” vakarų keliu plauks aplink Gerosios Vilties kyšulį. „Viktorijos” kapitonu tapo Chuanas Sebastianas El – Kanas. 1522 metų vasario 13 d. laivas išplaukė link Afrikos. Stengdamasis išvengti susitikimų su portugalais, kapitonas įsakė plaukti kuo toliau į pietus, kuo toliau nuo pagrindinių jūrinių kelių. Ispanai, už prieskonius pardavę netgi savo asmeninius drabužius, kentė didžiulį šaltį. Vakarų vėjai trukdė sparčiai irtis į priekį. Gėlo vandens jie turėjo užtektinai – tuo pasirūpino kapitonas. Tačiau maisto trūko. Vienas po kito iš bado ir varginančio darbo mirė jūreiviai. Dalis komandos, netgi siūlė plaukti į Mozambiką ir pasiduoti portugalams į nelaisvę. Tačiau kiti pareiškė, jog geriau prarasti gyvybę, negu garbę. Tad buvo nuspręsta toliau plaukti į Ispaniją.
1522 metų rugsėjo 6 dieną „Viktorija” nuleido inkarą Gvadalkviviro žiotyse. Beveik septynis mėnesius užtruko kelionė iš Molukų į Ispaniją. Iš penkių laivų sugrįžo tik vienas, o iš 265 įgulos narių – tik 18. Tačiau „Viktorija” parvežė tiek prieskonių, kad lėšos, išleistos ekspedicijai, atsipirko.

„Trinidado” remontas užtruko. Nepalankūs vėjai neleido jam nuplaukti į Panamą. Molukuose jų laivą surado portugalai, kurie atėmė visas navigacijos priemones, instrumentus, žemėlapius. Tik 1526 metais į Ispaniją grįžo keturi jos jūreiviai.
F. Magelano kelionė įrodė, kad Žemė yra apvali, kad ją galima apiplaukti vandenynais, kurie užima didesnę mūsų planetos dalį. Taip pat atrado pietinę Amerikos žemyno ribą ir sąsiaurį tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų.

Flotiliją sudarė 5 laivai: „San Antonijus“, „Trinidadas“, „Konsepsijon“, „Viktorija“ ir „Santjagas“. Flagmanu Magelanas pasirinko „Trinidadą“. .
www.nautilus.lt/models.php?id=1 – 5k – Google kopija – Panašūs puslapiai

BURLAIVIŲ MODELIAI : TRINIDAD
PAVADINIMAS TRINIDAD
ILGIS 670
AUKŠTIS 600
MASTELIS 1:55
KAINA 2997Lt

APRAŠYMAS
1519 m. rugsėjo 2 d. Magelano vadovaujama flotilija iš Ispanijos išplaukė ieškoti vakarinio kelio į Indija. Flotiliją sudarė 5 laivai: „San Antonijus“, „Trinidadas“, „Konsepsijon“, „Viktorija“ ir „Santjagas“. Flagmanu Magelanas pasirinko „Trinidadą“.
1520 m. spalio 25 – lapkričio 28 d. d. flotilija randa ir perplaukia Magelano sąsiauriu iš Atlanto į Ramųjį valndenyną.
1521 m. balandžio 27 d. nuo čiabuvių rankos Magelanas žūsta Maktano saloje Filipinuose.
1521 m. gruodžio mėn. atplaukus į Molukų salas iš visos flotilijos liko tik 2 laivai: „Trinidadas“ ir „Viktorija“.
1521 m. gruodžio 18 d. „Trinidadas“ pasuka atgal, norėdamas pasiekti ispanų valdas Panamoje. Nuo to laiko apie jį nėra jokių žinių. „Viktorija“ per trejus metus apiplaukusi pasaulį 1522 m. rugsėjo 8 d. grižta į Ispaniją

Pirmyn – į kelionę apink pasaulį!   
Sudėtingo pasaulio geografinis pažinimas vyksta per socialinius, ekonominius ir kultūrinius atskirų šalių santykius. Tačiau išlieka ir tradicinis kelionių, tyrinėjimų bei atradimų kelias. Šiandien, kaip ir Magelano laikais, populiarios kelionės aplink pasaulį. Be jokios abejonės, pažinimas dabar kitoks. Kelionių tikslai bei pobūdis taip pat pakitę. Jau nebereikia patvirtinti „neaiškių“ hipotezių ir idėjų, kurias nedrąsiai skelbė anų laikų geografai. Nebereikia ilgus mėnesius kruopščiai planuoti išvykų ir dar daugiau mėnesių praleisti pavojingose kelionėse, nes dėl išaugusių transporto greičių ir itin patobulėjusių susisiekimo priemonių pasaulis tarytum „sumažėjo“. Sparčiai vykstanti globalizacija suteikia naujas galimybes skirtingų tautų, kultūrų ir civilizacijų bendravimui.
 
Dabar mes keliaujame saugiai, išvykos metu naudojamės prabanga: įvairių šalių maistu, apartamentų patogumais, laisvalaikio užimtumu, naujausiomis ir moderniausiomis technologijomis. Prie šito esame pripratę (priklauso tik, ar galime sau tai leisti). O anksčiau drąsuoliai, radę mums tas beribes marias ir tą pasaulį, kuriame gyvename, plaukdavo į nežinomas tolybes nežinodami tikslaus maršruto, pasimetę begalybėje, įvairiausių pavojų tykojami, oro negandoms palikti, bado ir troškulio kankinami. Nei lovos, nei poilsio vietos, karštis it pragare, nepakenčiamas šaltis ir baisiausia – jausmas, kad jie vieni. Vieni neaprėpiamoje vandens dykynėje. Vargas keliavo su jais, o mirtis tykodavo ir jūroje, ir sausumoje. Tačiau atsirasdavo ryžtingai nusiteikusių didvyrių, kurių atlikti žygiai dabar žinomi visam pasauliui.
 
  Ir štai jis, kurio vardą minime.
 
Dar niekuomet, nei prieš tai, nei po to, geografija, kosmografija ir kartografija nesusidūrė su tokiais svaiginančiais ir pergalingais tempais. Pirmą kartą nuo to laiko, kai žmonės gyvena, kvėpuoja ir galvoja, per tuos penkiasdešimt metų buvo galutinai nustatyta Žemės forma ir tūris, žmonija pirmąkart pažino savo apvalią planetą. Ir visą tą milžinišką darbą atliko viena karta: jos jūreiviai pakėlė visus nežinomų jūrų pavojus, jos konkistadorai praskynė visus kelius, jos didvyriai išsprendė beveik visus uždavinius. Liko tik vienas žygis – didžiausias ir sunkiausias: apiplaukti visą Žemės rutulį ir įrodyti būtųjų laikų kosmologams bei teologams, kad Žemė yra apvali. Tas žygis tapo vieno žmogaus gyvenimo tikslu, o kartu ir jo dalia. Tas, kurį ir šiandien minime – Fernandas Magelanas.
 
Didžioji Kelionė
 
Portugalų jūrininkas F. Magelanas susidūrė su daugybe problemų ir negandų, kol jo svajonė tapo realybe. Jam teko palikti gimtąją Portugaliją ir svetimame krašte praleisti daugiau nei dvejus metus. Per tą laiką jis kantriai dirbo ir ruošėsi. Ir pagaliau, gavęs Ispanijos karaliaus Karolio V-ojo leidimą, 1519 metų rugsėjo 20 dieną iš Sevilijos uosto Magelanas išplaukė su 265 jūreivių įgula ir penkiais laivais: „San Antonijumi“, „Trinidadu“, „Konsepsionu“, „Santjagu“ ir pačiu mažiausiu, bet vieninteliu grįžusiu iš kelionės laivu – „Viktorija“. Visus juos admirolas žinojo kaip savo penkis pirštus. Išsiruošdamas į nežinomas žemes, jis jautė didžiulę atsakomybę už ekspediciją. Turėdamas gerą jūreivio patirtį, Magelanas aprūpino laivus nuo ne tik maisto atsargomis ir įvairiais įrankiais, bet ir barškučiais, veidrodėliais, kurie buvo reikalingi „mainams“. Šitaip prasidėjo Didžioji Kelionė.
 
Prieš bangas
 
Įgula nebuvo labai patikima. Ją sudarė skirtingų tautybių bei įvairaus plauko atstovai, nes geri jūreiviai nepasitikėjo svetimšalio žygiu ir nesiryžo jame dalyvauti. Tad Magelanui teko pasikliauti savimi. Jo uždarumas ir užsispyrimas nulėmė ne itin šiltus santykius su kitų laivų kapitonais. Kita vertus, Magelaną visi gerbė. Admirolas šventai tikėjo savo kelione, kurios uždavinys – pasiekti turtinguosius Rytų kraštus plaukiant per Vakarus. Reikėjo aptikti paslaptingąjį passo (isp. kelias), vedantį į tikslą.
 
Tačiau po devynių mėnesių klajonių jokių apčiuopiamų rezultatų nebuvo, nes ieškomojo passo, pasirodo, nebuvo. Be to, Magelano portulanai (jūrų žemėlapiai) buvo klaidingi. Viskas apvirto aukštyn kojom. Žygio vadas apgaudinėjo ne tik save, bet ir savo įgulą. Laimei, tai nepalaužė jo valios. Nepalūžo jis ir tada, kai priešiškai nusiteikę ispanai sukėlė maištą. Pasitelkęs kantrybę ir budrumą, Magelanas susigrąžino valdžią ir nutarė praleisti žiemą atokioje San Chuliano įlankoje ir ekspediciją tęsti. Tačiau didžiojo vado veržlumas prigeso. Patirtas ir pirmasis nuostolis: žvalgybos metu, per audrą, sudužo laivas „Santjagas“.
 
Po kurio laiko Magelanas įsakė pakelti bures. Likę laivai plaukė į Pietus, ir sprindis po sprindžio flotilė stūmėsi į priekį. Akys alko žalumos, o aplink plytėjo tuščias ir nejaukus jūros krantas. Galų gale prieš akis – kanalas, kuris tapo tikru stebuklu visai flotilei. (Vėliau šis kanalas pavadintas Magelano vardu.) Deja, nesėkmės nesibaigė. Dezertyravo didžiausias ir geriausias laivas „San Antonijus“, o maisto atsargų liko mažai. Įgula nusilpo, tačiau kito pasirinkimo jūreiviai neturėjo. Pasirinkimai buvo du: arba grįžti su pergale, arba negrįžti išvis. Už kanalo atsivėrė naujas, neištirtas vandenynas, kurį dėl viešpataujančios ramybės ir tylos jūreiviai praminė Ramiuoju.
 
Daugiau nei tris mėnesius jame plaukiojo vienišas trijų laivų karavanas, kol buvo pasiektos pirmosios gyvenamos salos (Marijonų s.). Ten pailsėję ir papildę maisto atsargas, jūreiviai keliavo toliau. Ir štai, beieškodamas prieskonių salų (Islas de la espaceria), Magelanas atrado Filipinus, taigi įgijo naują provinciją Karoliui V-jam. Pagaliau didžiojo keliautojo žvaigždė sužibo!
 
Tačiau ne visi įgulos nariai pasiekė išsvajotąsias salas. Nemažai jūreivių žuvo netikėto susirėmimo su vietiniais gyventojais metu. Brangiai jis kainavo ir nenugalimųjų vardą gavusiems europiečiams – kautynių metu žuvo pats Magelanas. Neįvertinęs čiabuvių pasirengimo ir pernelyg pasitikėdamas savo pergale, admirolas padarė nepataisomą klaidą.
 
„Viktorija“ ir laimingasis skaičius 18
 
Po lemtingos kovos įvykiai pasisuko europiečių nenaudai. Kadangi nebuvo griežto vado, kuris turėjo palaikyti drausmę, jūreiviai per daug atsipalaidavo ir dėl to užsitraukė vietinių nemalonę bei nepagarbą. Pajutę grėsmę, keliautojai suskubo pasikrauti laivus ir keliauti namo. Deja, naujiesiems vadams paspęsti spąstai, o laimingieji, vos ištrūkę iš sužvėrėjusių čiabuvių nagų, net nemėgino padėti draugams. Iš 265 jūreivių beliko tik 115. Tiek žmonių buvo per mažai, kad būtų sudaryta įgula visiems trims laivams. Nuspręsta paskandinti „Konsepsion“. Likę „Trinidadas“ ir „Viktorija“ plaukė vienas šalia kito nežinomu keliu. Be vado jie klaidžiojo po Sundos salyną. Padėtį apsunkino ir drausmės nebuvimas, todėl praėjo daugiau nei pusė metų, kol laivai priplaukia Tidorą – vieną iš prieskonių salų. Čia jūreiviai rado prieglobstį, taiką ir prieskonių.
 
Nenumatytas „Trinidado“ gedimas sujaukė planus, ir įgulos draugai turėjo išsiskirti. Graudus buvo atsisveikinimas, tačiau „Viktorija“, naudodamasi palankiais vėjais, laikėsi kurso į Vakarus ir per Indijos vandenyną plaukė į gimtinę. Nauji pavojai laukė laivo, kuriam vadovavo ispanas de Kanas, bet jam pavyko nugalėti negandas: 1522 metų rugsėjo 6 dieną „Viktorija“ užbaigė visų laikų didžiausią žygį. Nesvarbu, kad sugrįžo vienintelis laivas, nesvarbu, kad įgulos narių liko tik aštuoniolika. Magelano ekspedicijos dėka pasauliui įrodyta, kad Žemė yra apvali! Šiam narsiam vyrui buvo lemta atrasti lygties nežinomuosius, bet pasidžiaugti laurais – ne.
 
 

Leave a Comment