Geografijos referatas Tema: Brazilija
Sudarė: Šiaulių Saulėtekio vid. m-klos 10a klasės mokinys Artūras Lazejevas
Brazilija, “Džiaugsmo Šalis” garsėja karnavalais, spalvų šėlsmu, linksmais žmonėmis, fantastiška gamta, dosnia saule ir sambos ritmais, kurie kasmet vasario pabaigoje sukviečia tūkstančius turistų į Rio de Žaneiro karnavalą – triukšmingiausią, ryškiausią ir linksmiausią planetos šou. Samba penkias dienas kaitina visų karnavalo dalyvių ir svečių kraują. Pietų Amerikoje einant 4000 km iš rytų į vakarus ir 4300 km iš pietų i šiaurę yra didžiausia tropinė šalis – Brazilija. Vienintelės už ją didesnės šalys yra Rusija, Kanada, Kinija ir JAV. Brazilijos platybėse gyvena 140 milijonų žmonių taip padarydami Braziliją šeštą pasaulyje pagal populiaciją. Daugiau nei du trečdaliai šalies žmonių gyvena didmiesčiuose ir miestuose ir daugiau nei 29 procentai gyvena 10 didžiausių šalies miestų, kuriuose gyvena daugiau nei 1 milijonas gyventojų. Į juos įtraukiami yra San Paulas su 10 milijonų gyventojų ir Rio De Žaneiras su 5 milijonais gyventojų. Brazilijos krantai nelabai vingiuoti, šiaurės rytuose ir pačiuose pietuose žemi, kitur – uolėti,abraziniai. Atlante Brazilijai priklauso kelios mažos salos (Fernando de Noronija ir kt.). Brazilijos šiaurę užima Amazonės žemuma (Amazonija) – gilus tektoninis įlinkis, prisipildęs paleozojaus, mezozojaus ir kainozojaus nuosėdinių uolienų. Šiaurėje žemuma pamažu pareina į Gvianos plokščiakalnį (Roraimos k., 2772 m). Beveik visą likusią Brazilijos dalį užima Brazilijos plokščiakalnis. Jis aukštėja į p. r. (Bandeiros k., 2890 m) ir stačiais šlaitais nusileidžia į siaurą Paatlantės žemumą arba į Atlantą. geol. požiūriu abu plokščiakalniai – P. Amerikos platformos pakilusios dalys. Brazilijos vakaruose yra Paragvajaus aukštupio akumuliacinės žemumos dalis – Pantanalis. Vidutinė temperatūra ištisus metus 16-29 laipsniai Celsijaus. Tik Brazilijos rytuose šalčiausio mėnesio (liepos) vidutinė temperatūra 12-14 laipsniai Celsijaus, kartais būna šalnos. Amazonės žemumos vakaruose klimatas jūrinis ekvatorinis (2000-3000 mm kritulių per metus), Amazonės žemumos rytuose ir gretimuose Gvianos ir Brazilijos plokščiakalnių šlaituose – musoninis subekvatorinis su 3-4 mėn. (birželis – rugsėjis) sausuoju laikotarpiu (kritulių 1500 – 2000 mm per metus, pajūryje _3000 mm), Brazilijos plokščiakalnio viduryje ir Pantanalyje – musoninis subekvatorinis su drėgna vasara (kritulių 1400 – 2000 mm per metus); plokščiakalnio šiaurės rytuose kritulių mažiau (iki 500 mm per metus), dažnos sausros. Pačiuose rytuose – jūrinis tropinis klimatas su trumpu sausuoju laikotarpiu. Plokščiakalnio pietuose klimatas drėgnas: Paranos plynaukštėje – tropinis, o rytų aukštumose į p. nuo 24 laipsnių p. pl. – subtropinis.
Upės priklauso Atlanto baseinui. Visą Amazonės žemumą, Gvianos plokščiakalnio pietus ir Brazilijos plokščiakalnio šiaurę užima vandeningiausios pasaulio upės – Amazonės – baseinas. Brazilijos plokščiakalnio pietuose teka Urugvajus ir Parana, vakaruose – Paranos intakas Paragvajus, rytuose – San Fransiskas, šiaurės rytuose – Parnaiba. Brazilijos plokščiakalnio upės (be pačių pietinių) turi daug energijos. Jose daug slenksčių, krioklių (Igvasu to paties pavadinimo Paranos intake, Urubupunga ir Sete Kedas – Paranoje, Paulo Afonsas – San Fransisko upėje).Pieniški Amazonės vandenys susijungę su Negro upės juodaisiais vandenimis.
Amazonės žemumos vakaruose auga drėgni ekvatoriniai visžaliai miškai – hilėja, arba selva (_4000 medžių rūšių); dirvožemiai – sujaurėję lateritiniai (feralitiniai). Žemumos rytuose ir gretimuose Gvianos bei Brazilijos plokščiakalnių šlaituose auga visžaliai ir lapus metantys miškai; dirvožemiai – mažiau sujaurėję lateritiniai. Brazilijos pietryčiuose – tropiniai periodiškai drėgni miškai. Plokščiakalnio vidurį užima savanos; dirvožemiai – raudoni lateritiniai, kai kur su kieta pluta – kanga; didžiausius plotus užima krūmokšnių ir nedidelių nedžių savanos (campo cerrado); paupiais auga galeriniai miškai (ypač vertinga juose palmė karnauba). Plokščiakalnio šiaurės rytus užima pusdykumių retmiškiai – katinga, kuriuose auga kserofitiniai ir sukulentiniai medžiai bei krumokšniai; dirvožemiai – raudonai rudi. Pietuose (į p. nuo 24 laipnių p. pl.) – visžaliai lapuočių ir mišrieji miškai iš braziliškųjų araukarijų su lapuočių pomiškiu (jame auga ir arbatinis bugienis); dirvožemiai – raudonžemiai. Žemesnėse vietose – žolių savanos (campo limpo) su rausvai juodais dirvožemiais. Pantanalyje daug pelkių. Gyvūnija neotropinė. Žinduoliai: beždžionės, tinginiai, skruzdėdos, šarvuočiai, pumos, jaguarai, tapyrai, elniai mazamiai, oposumai, įvairūs graužikai. Paukščiai: papūgos, tukanai, kolibriai, stručiai nandu. Ropliai: gyvatės (tarp jų didžiausias pasaulyje smauglys – anakonda), driežai, vėžliai, kaimanai.
Dauguma Brazilijos gyventojų (>95%) brazilai – indėnų, europiečių ir afrikiečių palikuonys. Be jų gyvena keli milijonai imigrantų iš Europos ir Azijos (portugalų, italų, ispanų, vokiečių, ukrainiečių, japonų, kinų, libaniečių); daugiausia imigrantų į Braziliją atvyko XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Išliko tupių gvaranių, aravakų, karibų, že ir kt. kalbų šeimų indėnų gentys, gyvenančios daugiausia Amazonės baseine. Baltieji sudaro 60% Brazilijos gyventojų, mulatai ir metisai 30%, negrai 8%, indėnai 2%. Gyventojų skaičius dabar daugiausia didėja dėl natūraliojo prieaugio, vieno didžiausių pasaulyje (_3% per metus); 1872-1997 Brazilijos gyventojų padaugėjo 16,1 karto. Valstybinė kalba – portugalų. Tikinčiųjų dauguma – katalikai; yra protestantų. 92% gyventojų yra valstijose, prieinančiose prie Atlanto (1/3 Brazilijos ploto); siauroje Paatlantės žemumoje (<9% Brazilijos ploto) _1/2 visų gyventojų.Priekyje Brazilijos sostinės katedros stovi evangelikų statulos.
Svarbiausia Brazilijoje yra yra geležies ir mangano rūdų gavyba. Geležies rūdos, turinčios 60% ir daugiau geležies, išteklių yra 12 mlrd. tonų, o turinčios 30-60% – 28 mlrd. tonų (viena pirmųjų vietų pasaulyje). _3/4 geležies rūdos iškasama Itabyros hematitų telkinyje Minas Žerajo valstijoje. Mangano rūda daugiausiai kasama Amapos teritorijoje (Sera do Navijaus kasyklos), Minas Žerajo ir Mato Groso valstijose. Pagal mangano rūdos gavyba Brazilija užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje.
Svarbiausios apdirbamosios pramonės šakos – juodoji ir spalvotoji metalurgija, mašinų gamyba, chemijos, cemento, tekstilės pramonė. Valstybė kontroliuoja juodosios metalurgijos g-las Volta Redondoje, Pjasagveroje, Itabyroje. Beveik visos juodosios metalurgijos g-los yra Brazilijos pietryčiuose. Pagaminti juodieji metalai patenkina 90% Brazilijos poreikių. Sunkieji spalvotieji metalai daugiausia importuojami. Eksportas duoda 10-12% šalies nacionalinių pajamų. _80% eksporto sudaro žemės ūkio produkcija. Ekonominiai geografiniai rajonai. 1) Šiaurės Rytai – žemės ūkio rajonas. Plantaciniai ūkiai. Svarbiausias pigios darbo jėgos tiekėjas kitiems Brazilijos rajonams. 2) Pietryčiai – ekonominiu atžvilgiu stipriausias Brazilijos rajonas. Kalnakasyba, pramonė. 3) Pietūs – žemės ūkio produktų gamyba ir perdirbimas. 4) Centro Vakarai – ekstensyvioji gyvulininkystė. 5) Šiaurė – didžiausias, rečiausiai gyvenamas ir ekonominiu atžvilgiu silpniausias Brazilijos rajonas. Renkamas kaučiukas. Žvejyba, medžioklė, miškų ūkis.
Vietiniai fermeriai pardavinėja savo produkciją Salvadoro turguje.
Valstybė ir visuomenė Brazilija – federacinė prezidentinė respublika. 1969.X.17 konstitucija įtvirtino 1964 karinio perversmo įvestą politinį rėžimą. Piliečių politinės ir laisvės, t.p. renkamųjų valdžios organų kompetencija, valstijų ir municipalitetų autonomija yra apribota, įvesta griežta politinė partijų veiklos kontrolė. Aktyviąją rinkimo teisė turi raštingi piliečiai, sulaukę 18 metų. Valstybės ir vyriausybės vadovas yra prezidentas, renkamas Nac. kongreso vardiniu balsavimu absoliutine balsų dauguma 5 metams. Jis turi įstatymų leidybos iniciatyvos, veto, deleguotų įstatymų leidybos teisę, skiria ir atleidžia ministrus ir aukštuosius pareigūnus, yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Įstatymus leidžia Nac. kongresas, susidedantis iš Senato (66 senatoriai, renkami gyventojų 8 metams) ir Deputatų rūmų (310 deputatų, gyventojų renkamų 4 metams). Vykdomąją valdžią turi vyriausybė, tačiau daugumą jos funkcijų faktiškai vykdo prezidento vadovaujama Nacionalinio saugumo tarnyba. Kiekviena valstija turi konstituciją ir 1 rūmų parlamentą. Centro valdžiai valstijose atstovauja prezidento skiriami gubernatoriai. Vietinės valdžios organai yra gyventojų renkami prefektai ir municipalinės tarybos. Teismų sistemą sudaro Aukščiausiasis federacinis teismas, Apeliacinis federacinis teismas, kariniai tribunolai, darbo teismai ir valstijų teismai. Po 1964 perversmo vietoj paleistų polotinių partijų buvo įkurtos dvi naujos: Nacionalinė atnaujinimo sąjunga (įk. 1966, legali valdančioji partija, kurią sudaro politinį režimą įvedusios ir jį remiančios politinės grupuotės) ir Brazilijos demokratinio judėjimo partija (įk. 1966, legali opozicinė partija). Be to, veikia Nacionalinė pramonės darbuotojų konfederacija (įk. po 1945), Nacionalinė žemės ūkio darbuotojų konfederacija (įk. 1963). Ginkluotosiose pajėgose 1970 tarnavo _210000 žm.: sausumos kariuomenėje buvo _140000 žm,; karinėse oro pajėgose – _30000 žm., _650 kovos lėktuvų ir sraigtasparnių; >90 kovos laivų, 20 priešlaivinių ir sraigtasparnių. Karo policijoje tarnavo _120000 žmonių. Ginkluotosios pajėgos komplektuojamos pagal visuot. kar. prievolės įstatymą. Vyriausiasis ginkluotojų pajėgų vadas – prezidentas. Betarpiškai joms vadovauja sausumos kariuomenės. karinių oro, karinių jūrų pajėgų ministrai.
Sveikatos apsaugos darbui vadovauja Sveikatos apsaugos ir iš dalies Darbo ministerija. Medicininę pagalbą daugiausia teikia privatūs gydytojai. 40% ligoninių priklauso valstybei. Paplitusios žarnyno infekcinės ligos, helmintozės, maliarija, raupsai, trachoma, endeminis gužys, geltonasis drugys. Daug sergančių ligomis, kurias sukelia nepakankama mityba (daug gyventojų badauja, beveik nevalgo mėsos ir negeria pieno). Pirmąsias mokyklas XVI amžiaus viduryje įsteigė jėzuitai. Juos 1759 m. išvijus, valdžia steigė pasaulietines mokyklas. 1827 m. išleistas valstybinių pradinių mokyklų organizavimo įstatymas. 1946 m. paskelbtas nemokamas privalomas pradinis mokslas, bet praktiškai įstatymas nevykdomas (1964 m. mokyklas lankė 66% mokyklinio amžiaus vaikų). 1970 buvo neraštingi 33,1% Brazilijos gyventojų. Pradines mokyklas tvarko municipalitetai, vidurines ir aukštąsias – federacinė vyriausybė. Yra ir privačių mokyklų, daugiausia konfesinių. Miesto pradinės mokyklos susideda iš dviejų pakopų: 4m. ir 1m. papildomojo kurso. Kaimuose veikia tik trimetės pradinės mokyklos. Vidurinės mokyklos – septynmetės, susideda iš keturių g-jų ir trimečių kolegijų. Kolegijose yra klasikinis ir realinis stilius. Vidurinėse mokyklose mokosi daugiausia pasiturinčiųjų vaikai. Pirmasis laikraštis išleistas 1809 m. 1969 m. išleistos 6392 knygos (su vadovėliais). 1971 m. ėjo 261 dienraštis (bendras tiražas _3,5 mln. egzempliorių), 730 savaitraščių, žurnalų ir kitų periodinių leidinių. Susivienijimas “Diaros associados” (įk. 1922 m.), į kurį įeina grožinės literatūros leidykla, 22 radijo stotys ir 15 televizijos stočių, leidžia 32 laikraščius, 18 žurnalų. Veikia valstybinė informacijos agentūra “Agencia Nacional” (AN). Radijas veikia nuo 1921 m., televizija – nuo 1952 m. 1969 m. veikė 959 radijo, 41 televizijos stotis.Istorija Brazilijos teritorijoje gyventa neolite. Indėnų (tupių, gvaranių, botokudų, tupinambų ir kt.) gentys iki XVI amžiaus buvo išlaikiusios gimininė bendruomenę. 1500 Braziliją pasiekė portugalų jūrininkas P. A. Kabralis, kuris paskelbė atrastąją žemę Portugalijos valda ir pavadino ją Santa Kruso vardu; vėliau pagal portugalų išvežamo raudonmedžio (port. pau-brasil) pavadinimą kraštas pavadintas Brazilija. XVI amžiaus 4 dešimtmečio pradžioje prasidėjo Brazilijos kolonizacija; teritorija buvo padalyta į paveldimas kapitonijas, vadovaujamas Portugalijos skiriamų kapitonų (XIX amžiaus pradžioje kapitonijos pertvarkytos i provincijas, 1981 m. – į valstijas). 1549 įsteigta Brazilijos generalgubernatorija, kapitonai tapo pavaldūs generalgubernatoriui. Pirmasis generalgubernatorius T. Sūza (1546-1552 m.) įkūrė Brazilijos sostinę Baiją (dabartinis Salvadoras), pakvietė jėzuitus. Jėzuitai jiems duotose žemėse kūrė indėnų gyvenvietes (misijas), paremtas pusiau vergoviniu, pusiau patriarchaliniu darbu. XVI amžiaus 4 dešimtmetyje Portugalija pradėjo vežti į Braziliją Afrikos negrus. Šie vergovinėmis sąlygomis dirbo naujai įsikūrusiuose dvaruose. 1630 m. pabėgę vergai negrai viename Pernambuko kapitonijos rj. įkūrė Palmario respubliką, egzistavusią iki 1697 m. Prie negrų judėjimo jungėsi indėnai. Portugalija dėl Brazilijos kovojo su Olandija (ši 1630 – 1654 m. buvo užėmusi Pernambuko kapitoniją). Po Hagos taikos sutarties su Olandija pasirašymo (1661 m.) Portugalija sustiprino Brazilijos kolonizaciją. Karalius išdalijo didžiulius Brazilijos žemės plotus nusigyvenusiems portugalų kilmingiesiems, tapusiems stambiais plantatoriais (fazenderiais). XVII amžiaus pabaigoje Minas Žeraryje buvo rasta aukso, o XVIII amžiaus I pusėje – deimantų. Vėliau aptikta geležies rūdos, mangano. XVIII amžiaus pradžioje į Braziliją buvo atgabenti pirmieji kavos medeliai. Brazilija tapo turtingiausia Portugalijos kolonija. Ji buvo ne tik cukraus, kavos, medvilnės, bet ir gyvulininkystės produktų žymi tiekėja (viena svarbiausių žemės ūkio šakų buvo gyvulininkystė). Dirbti plantacijose ir kasyklose per metus buvo atvežama po keliasdešimt tūkstančių negrų. Portugalija draudė Brazilijai gaminti prekes, konkuruojančias su metropolijos pramonės gaminiais. Brazilijos gyventojai neturėjo politinių teisių. Portugalijos administracija buvo nepatenkinti ne tik indėnai, negrai, mulatai, metisai, bet ir europiečių kilmės vietiniai gyventojai (1684, 1720 m. vyko kolonistų sukilimai). Stiprėjanti buržuazija norėjo verg. darbą pakeisti našesniu, įsigyti daugiau politinių teisių. Portugaliją valdant karaliaus ministrui S. Ž. Pombaliui (1750 – 1777 m.), Brazilijoje buvo įvykdyta ekonominių, politinių ir kultūrinių reformų, išvyti jėzuitai (1759 m.), sostinė iš Salvadoro 1763 m. perkelta į Rio de Žaneirą. Prancūzijos didžioji revoliucija paskatino vietos gyventojus kovoti dėl nerpiklausomybės. 1789 m. Minas Žeraryje buvo susektas sąmokslas, kurio tikslas buvo įkurti nepriklausomą respubliką (vadovas Tiradentis); 1797 m. įvyko sukilimas Baijos kapitonijoje. Napoleonui I 1807 m. okupavus Portugaliją, jos monarchijos centru tapo Brazilija (1808 – 1821 m.). Portugalijos karaliaus vyriausybe 1810 m. pasirašė sutarį su Didžiąja Britanija, pagal kurią šiai buvo suteiktos didelės prekybinės privilegijos Brazilijoje. 1815 m. Brazilija oficialiai paskelbta karalyste (nuo 1720 Brazilija buvo vicekaralystė), faktiškai sudėtine Jungtinės Portugalijos, Brazilijos ir Algarvės karalystės dalimi. 1817 m. Pernambuko provincijoje įvyko sukilimas; paskelbta Pernambuko respublika; jos rev. vyriausybė išsilaikė 72 dienas. Įvykus 1820 m. Portugalijos buržuazinei revoliucijai, Brazilijoje sustiprėjo nepriklausomybės judėjimas. Portugalijos karalius Jonas VI buvo priverstas išvykti iš Brazilijos. Regentu liko jo sūnus Petras I. 1822.09.07 Petras I paskelbė Braziliją nepriklausoma imperija. 1824 m. priimta Brazilijos monarchinė konstitucija, palikusi vergovę ir įtvirtinusi plantatorių ekonomines teises. 1825 m. Portugalija pripažino Brazilijos nepriklausomybę. Valdant imperatoriams Petrui I (1822 – 1831 m.) ir Petrui II (1831 – 1889 m.), Brazilijos ekonomikoje įsigalėjo Didžiosios Britanijos kapitalas. 1825 – 1828 m. BRazilija kariavo su Argentina dėl Urugvajaus (šis 1828 Rio de Žaneiro sutartimi paskelbtas nepriklausomu), 1865 – 1870 m. išvien su Argentina ir Urugvajumi – prieš Paragvajų. Dėl karų susilpnėjo Brazilijos ekonomika, sustiprėjo kova už respubliką. Padažnėjo sukilimų prieš vergovę ir monarchiją (1824 – 1830 m., 1831 m., 1833- 1849 m.). 1869 m. įsikūrė Respublikonų partija. XIX amžiaus II pusėje sparčiau pradėjo vystytis kapit. santykiai. Augo stambioji buržuazija, kurios žymi dalis buvo susijusi su užsienio kapitalu. Padidėjo imigracija iš Europos. 1888 m. panaikinta vergovė 1889 Brazilija paskelbta federacine respublika. 1891 priimta konstitucija. Valdžia liko plantatoriams ir stambiajai buržuazijai. Rinkoje dominavo užsienio prekės. Didesnių ekonominių ir socialinių reformų neįvykdyta; laisvę gavę vergai, imigrantai nebuvo aprūpinti žeme, didžiulėse plantacijose buvo naudojama pigi buvusių vergų darbo jėga. XIX ažmiaus 10 dešimtmetyje įsikūrė _450 naujų įmonių. Buvo plečiama tekstilės, maisto, statybos pramonė, statomos pirmosios elektrinės, tiesiami geležinkeliai. Iš vietinių gyventojų ir imigrantų formavosi brazilų nacija. 1910 m. Brazilija įstojo į Panamerikos sąjungą. Į šalį sparčiau pradėjo skverbtis JAV kapitalas. 1917.10.26 Brazilija paskelbė Vokietijai karą. D. Spalio socialinės revoliucijos įtakoje sustiprėjo Brazilijos darbininkų judėjimas. 1918 m. Rio de Žaneiro darbininkų visuotinis streikas peraugo į barikadų kovas gatvėse. Didžiausiuose miestuose kūrėsi marksistiniai būreliai. 1922 įkurta Brazilijos komunistų partija (BKP), kuri organizavo žmones kovai dėl ekonominių ir politinių teisių. Kai 1500 m. dabartinės Brazilijos pakrantėje išsilapino Portugalijos jūrininkai, placdarmu savo būsimiems užkariavimams jie pasirinko nedidelę gyvenvietę Visų Šventųjų įlankos krante, pavadinę ją Salvadoro vardu, kas portugalų kalba reiškia “išgelbėtojas”. Daugiau nei pustrečio amžiaus Salvadoras buvo portugalų kolonijos sostinė, kol jai neteko atsisakyti šio titulo mažytės gyvenvietės, įsikūrusios Gvanabaros įlankos pakrantėje, naudai. Gyvenvietės įkūrėjai klaidingai galvojo, kad ji yra upės žiotyse, ir netgi davė jai pavadinimą – “Sausio upė”. Portugališkai šitai skamba kaip “Rio de Žaneiro”. Upės vardu imta vadinti ir gyvenvietę. Ji veržliai augo. Taip atsitiko dėl “kavos bumo”, apėmusio Braziliją XVIII amžiaus pradžioje. Ir taip ligi pat 1960 m. Rio de Žaneiras tebebuvo valstybės sostinė.Dabar Rio de Žaneiras yra pagrindinis Brazilijos uostas.
Kobakabana yra vienas iš 13 Rio de Žaneiro populiariausių paplūdimių. Gatvė, kuri ribojasi su šiuo paplūdimiu, apstatyta prabangiais viešbučiais.
36,6 metrų statula vaizduojanti pietų kryžiaus žvaigždyną, pastatyta 1931 m. ir stebinti Rio de Žaneirą nuo Korkovado kalno. Į kalną Sugarloafą (dešinėje) galima pakilti trosine mašina. Skirtingai nuo Rio de Žaneiro, gražiai nusidriekusio Gvanabaros įlankos – vienos gražiausių ir patogiausių pasaulio įlankų – pakrantėje, San Paulas yra žemyninis miestas. Tačiau jis turi savuosius jūros vartus – tai Santo uostas Atlanto vandenyno pakrantėje. Tarp uosto ir miesto iš viso tik 60 km. San Paulas – vienas didžiausių pasaulio milijoninių miestų. Kartu su priemiesčiais jame gyvena per 7 mln. žmonių. Kokios gi tokio spartaus augimo priežastys? Kodėl tris amžius ramiai sau snaudusi Tietės upelio pakrantėje gyvenvietė staiga pavirto miestu milžinu? Pirmoji priežastis buvo “kavos bumas”, plykstelėjęs Brazilijoje XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje. Pasirodė, kad San Paulo apylinkių žemėse galima auginti puikią kavą, kuri turėjo didelę paklausą JAV ir Europoje. Be to, netoliese yra Santo uostas, per kurį išvežama kava. Miestas sparčiai auga iš kavos pardavimo ir audringai vystosi. Atsiranda pramonė, daugiausia susijusi su svarbiausiu čionykščiu žemės ūkio augalu – kava. Kai “kavos bumas” ėmė mažėti, o šio produkto kainos pradėjo kristi, miestas nenuskurdo. Jo bankuose jau buvo susikaupę gerokai kapitalo, taigi greitai pradėjo vystytis pramonė, ypač automobilių. Šalies industrializaciją lydėjo sparčios kapitalo įplaukos iš užsienio. “Automobilių bumas”, atnešęs kapitalistams astronominius pelnus, po “kavos bumo” buvo antrasis tramplinas San Paulo ekonominei galiai augti. Šis miestas yra stmabiausias ne tik Brazilijos, bet ir visos Lotynų Amerikos pramoninis ir finansinis centras. San Paule ir jo priemiesčiuose sukaupta 1/3 Brazilijos pramonės įmonių, kuriose dirba 45% šios didžiulės Pietų Amerikos šalies darbininkų. Jie gamina stakles, mašinas, lėktuvus, perdirba naftą, siuva avalynę, gamina baldus, vaistus ir maisto produktus. Bet vis dėlto San Paulas garsėja išvystyta automobilių pramone. Čia su ženklu “Pagaminta Brazilijoje” nuo konvejerio nueina naujausių markių automobiliai. Jie yra surinkti brazilų rankomis, bet didesnioji dalis pelno, gauto iš jų gamybos, patenka užsienin. Juk Brazilijos automobilių pramonė yra daugiausia Vakarų Vokietijos, Amerikos ir Švedijos kapitalo rankose.
Virš San Paulo priemiesčių rūksta aukšti užsienio automobilių fabrikų kaminai, ir kiekvieną rytą juose dirbantys brazilai mato, kaip iš gamyklų yra išvežami jų rankomis padaryti automobiliai. Milžiniškame San Paule automobiliai kol kas yra pagrindinė transporto priemonė. Jų tie daug, kad miesto valdžiai vis dažniau tenka sukti galvą, kaip apsaugoti pėsčiuosius nuo automobilių ir išsaugoti gryną orą. Kad automobilis galetų greičiau važinėti po miestą, čia statomi viadukai ir “dviaukštės” gatvės. Antrasis aukštas šiek tiek atpalaiduoja pagrindinę gatvę. Tačiau kiek automobilių pravažiuoja tokia magistrale pro pat namų langus ir kiek daug išmetamųjų dujų jie paskleidžia paskui save! Pirmą sykį pakliuvus į San Paulo gatves, ypač centrines, užima kvapą, ima ašaroti akys, atsiranda kosulys. San Paulas – vienas pirmaujančių Pietų Amerikos miestų pagal oro užterštumą. San Paule 1974 m. rugsėjyje buvo atidaryta pirmoji metro linija.San Paulas – Brazilijos pramonės ir finansų sostinė.Naudota literatūra:“Lietuvos Tarybinė Enciklopedija”,N. Smirnova ir A. Šibanova: “Po žemynus ir šalis”,“Compton_s Interactive Encyclopedia” (diskas)