Induizmas turi 630 mln. šalininkų, t. y. 13,2 proc. pasaulio gyventojų. 85 proc. indusų gyvena Indijoje, Nepale. Šiose šalyse induizmas yra valstybinė religija. Sąvoka „induizmas“ tai ne vieningos religijos Indijoje apibrėžimas. Ji apibūdina daugelį Indijoje paplitusių religijų, kurios turi daug bendro ir daug skirtumų. „Hindu“ senąja persų kalba reiškė Indo upės vardą. Vėliau juo buvo vadinami šios srities gyventojai, o musulmonams užkariavus Indiją, persiškai kalbantys Indijos musulmonai tokiu vardu ėmė vadinti indų religijas. Ilga Indijos religijų istorija yra dalinama į tris fazes, ir induizmas, kaip paskutinė fazė, daug perėmė iš ankstesnių fazių. Pirmoji fazė – vedizmas apie 1700–1000 m. pr. Kr., turi daug bendro su graikų mitologija. Apie 1400 m. pr. Kr. sukurtos Vedos – tai šventieji raštai su ritualiniais tekstais, maldomis, burtažodžiais ir himnais. Buvo žinoma ir garbinama daug dievų (minima dažnai 33 milijonai), o svarbiausieji – dangaus dievas Indra, ugnies dievas Agnis ir tvarkdarys Varūna. Po vedizmo išryškėjo brahmanizmas, antroji Indijos religijų istorijos fazė, kuri tęsėsi nuo 1000 iki 400 m. pr. Kr. Čia vadovavo brahmanai, sustiprinę kastų sistemą, būdingą induizmui. Tūkstančiai kastų jungiasi į 4 pagrindines kastas: 1) brahmanai (šventikai ir mokytojai); 2) kšatrijai (kariai ir valdantieji); 3) vaišijai (amatininkai ir valstiečiai); 4) šudrai (darbininkai ir tarnai). Didelė grupė žmonių, nepriklausantys kastoms (neliečiamieji), yra už kastos sistemos rėmų. Brahmanas – pasaulio valdymo principas, būties pirminė priežastis. Atmanas (t. y. kvėpavimas), tikroji žmogaus savastis, buvo suprantama kaip Brahmano dalis. Susiformuoja mokslas apie reinkarnaciją arba sielų persikūnijimą: dieviškoji žmogaus savastis apsigyvena po mirties kitoje gyvoje būtybėje (žmoguje, gyvulyje). Čia galioja karma (skr. veiksmas, veiksmo rezultatas), kai už gerus ir blogus šio gyvenimo darbus bus apdovanojama arba baudžiama kitame gyvenime. Todėl reikia karmą gerinti maldomis ir ritualais. Induizmas trečioje fazėje (nuo 400 m. prieš Kristų iki šiandien) pripažįsta šventus raštus, kurie dalinami į dvi dideles grupes: „Shruti“ („Išgirsta“) – didžiausio apreiškimo vedai, brahmanai ir 800–600 m. pr. Kr. atsiradę raštai – upanišados. „Smriti“ („Prisiminimas“) vadinamos šimtmečių eigoje atsiradusios didelės apimties legendos. Prie jų priskiriama visų pirma „Ramajana“ ir „Mahabharata“, t. y. du stambūs epai, turintys 24000 ir 100 000 dvieilių, taip pat Puranai – mitų, legendų apie dievus ir ritualų rinkinys. Švenčiausia ir žinomiausia induizmo pamokymų knyga yra „Bagavadgita“ – „Mahabharatos“ dalis, atsiradusi tarp 200 m. pr. Kr. ir 200 m. po Kr. Induizme yra trys pagrindiniai išganymo keliai, kurie yra lygiaverčiai: pažinimo kelias („juana–marga“) pasiekiamas, praktikuojant jogą, meditaciją, šventų raštų studijavimą ir askezę; veikimo kelias („karma–marga“) – tai pareigų atlikimas šeimai ir visuomenei, taip pat ritualų ir ceremonijų vykdymas; pasišventimo kelias („bhakti–marga“) – ypatingas paties pasirinkto dievo garbinimas, ritualai, aukos, askezė arba pastoviai kartojamos maldų formulės (mantros). Vakaruose žinomiausia grupė, kuri ieško išganymo atsiduodant (bhakti), yra Harė Krišna judėjimas.
Skiriamasis induizmo požymis yra tas, kad į kitų dievų garbinimą žiūrima ne kaip į konkurenciją, o kaip į tokį pat kelią dieviškojon realybėn. Taip prie induizmo religinės sistemos yra prijungiamos svetimos religijos, ir induizmas tampa sinkretine religija. Induizme yra žinoma nesuskaičiuojama daugybė dievų. Trys svarbiausi dievai – tai Brahma (pradininkas), Višnus (globėjas) ir Šyva (pasaulio griovėjas). Paskutinieji du yra ypatingai garbinami, todėl višnuizmas ir šyvaizmas yra laikomi pagrindinėmis induizmo kryptimis. Višnus per tūkstantmečius neva buvo įsikūnijęs į kitus pavidalus, bet Krišna, žymiausias Višnaus avatara (įsikūnijimas), induistų yra labiausiai garbinamas. Iš induizmo kilo įvairios naujos religijos: džainizmas (įkūrėjas – Džina, gyvenęs apie 539–467 m. pr. Kr.); budizmas (įkūrėjas – Gautama Buda, apie 563?483 m. pr. Kr.); sikhizmas (įkūrėjas – Nanakas, 1469–1558 m. po Kr.). Nuo XIX a. Indijoje egzistavo daug judėjimų, kuriuos būtų galima sujungti į vieną sąvoką – „neoinduizmas“. Neoinduizmas buvo nukreiptas prieš kolonializmą ir Vakarų įtaką, bandė išgelbėti induizmo palikimą ir kai ką jame reformuoti. Judėjimai kartais įgaudavo krikščioniškąsias vertes, skatino dirbti visuomenės labui, atmetė kastų nelygybę ir netgi dievų paveikslų garbinimą. Žinomiausi neoinduizmo atstovai yra Romas Mohanas Rojus (1772–1833), Ramakrišna (1834–1886), Vivekananda (1862–1902), R. Tagorė (1861–1941), Aurobindas Gošas (1872–1950) ir Mahatma Gandis (1869–1948), savo religines reformas sujungęs su politine kova. Europoje induizmas ėmė plačiau plisti XVIII a. pabaigoje, kai buvo verčiami šventi raštai. Induizmo populiarinimui pasitarnavo tokie įžymūs žmonės kaip V. von Humboldtas, A. Schopenhaueris, F. Schellingas, H. Hesse, propaguodami šios religijos mintis. Šito amžiaus pradžioje neoinduistiniai, teosofiniai ir antroposofiniai sluoksniai supažindino Vakarus su joga ir induizmo idėjomis. Todėl penkiasdešimtųjų metų pabaigoje Vakaruose jau atlikinėjo misijas įvairūs guru bei nauji religiniai judėjimai, tokie kaip Anandos Margos „Jaunimo religija“, transcendentinė meditacija (TM), „Divine Light“ (angl. pranašiška šviesa) misija, Harė Krišnos arba „Bhakti Rajneš“ judėjimas. Esant dideliam šiandieniniam susidomėjimui egzoterika ir „New Age“, induizmo įtakos nepastebėti negalima. Biblijos mokymo neįmanoma jokiu būdu suderinti su induizmu: Biblijoje esantys šaltiniai yra vienintelis Dievo apreiškimas žmonėms ir, skirtingai nuo šventųjų induizmo raštų, juos galima istoriškai aiškiai išdėstyti. Jie istoriškai patikimi, neprieštaringi, juose nėra mitų, legendų ar burtažodžių. Šalia Biblijos Dievo nėra kitų dievų, o kas aukoja dievų paveikslams, tas garbina demonus (1 Kor 10,20). Žmogus nėra dieviškas, nuo Dievo jis atskirtas nuodėmės ir negali pasiekti išganymo savo jėgomis. Vietoj negailestingo atpildo kitame gyvenime Dievas siūlo mums atleidimą per Jėzų Kristų, kuris yra vienintelis kelias pas Dievą (Jon 14,6). Reinkarnacijos mintis prieštarauja Biblijos teigimui, kad žmogus po mirties bus Dievo teisiamas (Hbr 9,27). Kadangi Dievas visus žmones vienodai myli ir skatina mus mylėti savo artimą, nekreipiant dėmesio į asmenį (Jok 2,1), tai ir kastų sistema nesiderina su krikščioniškuoju tikėjimu bei gyvenimu.