Pasaulio religijos

TURINYS

Religijos ir jų plitimas.....................3

Religijų įtaka visuomenės gyvenimui.............4

Svarbiausios pasaulio religijos, jų atsiradimas, geografija...5

Religija šiandien arba pasaulinių ideologijų iššūkis ......11

Literatūra...........................12

RELIGIJOS IR JŲ PLITIMAS

Pasaulio religijas tyrinėjantis mokslas- religijotyra yra skirtas suprasti, išsiaiškinti, suvokti religijos fenomeną, jos raiškos kitimą istorijoje, išanalizuoti įvairias religijų raidą aiškinančias teorijas. Religijos tiriamos kaip žmogaus santykio su šventenybe fenomenas aprašant faktus i juos lyginant
Žmonės, kurie tiki Dievą, vadinami religingais. Būdas, kuriuo jie garbina Dievą ( arba kelis Dievus ) ir yra jų tikėjimas arba religija.

Religija (lot. Religio – pamaldumas, nuolankumas, šventumas ) – tai žmonių tikėjimas tuo, kad egzistuoja aukštesnės antgamtinės jėgos, tikėjimas į Dievą ar Dievus, pomirtinį Amžinąjį pasaulį. Į religijos sąvoką įeina ir tikyba, su ja susijusios kulto organizacijos, pastatai, veiksmai bei apeigos.

Pasaulyje religijų yra daug. Kiekviena iš jų atsirado vis kitaip, įvairiose vietose, nevienodu laiku. Daugelis žmonių išpažįsta ne vieną religiją. Religijos konkuruoja dėl narių skaičiaus; pasitaiko ir taip, kad “išpučiamas” tikėjimą išpažįstančių skaičius. Todėl duomenys gali būti tik apytikriai. Kai kurie religijose egzistuojantys skirtumai iš dalies priklauso nuo to, kur ją iššpažįstantys žmonės gyvena.

Senovėje žmonės, kurie išpažino tą pačią religiją gyveno viename pasaulio krašte. Tačiau pradėję daugiau keliauti ( išvyksta iš vienos šalies, apsigyvena kitoje – kartais bėgdami nuo karo, kartais ieškodami darbo ), jie paskleidė po kitas šalis ir savo religijas. Dabar di

idžiųjų religijų išpažinėjų rasime beveik kiekvienoje šalyje.

Religijos priešistorė apima laiką nuo žmonijos pradžios ( dviejų ar trijų milijonų metų) maždaug iki trečio tūkstantmečio prieš Kristų. Priešistorinių ir istorinių laikų religijos labiausiai skiriasi tuo, kad remiasi medžiotojų, maisto ieškotojų, žvejų ar pirmųjų žemdirbių požiūriu. Tai – stipriausių civilizacijų, tokių kaip Egiptas, Mesopotamija, Kinija. Iki religijos atsiradimo pirmykštėje bendruomenėje ir jos gentyse būta tikėjimų į gamtos reiškinius ( garbino ir laikė savo mitiniais pirmtakais bei globėjais gyvūnus, augalus ar negyvosios gamtos daiktus ).Tokių ir panašių tikėjimų ( šamanizmą, magiją, mirusiųjų kultą ) iki šiol galima rasti kai kuriuose Afrikos ir Azijos rajonuose.

Labiausiai paplitusios pasaulyje religijos yra šios: budizmas, islamas, krikščionybė ir jų pramotės – Induizmas bei Judaizmas. Induizmo pamatu susiformavo vikų religija ir džainizmas. Budizmo atmainos Kinijoje ir Jaaponijoje – sintoizmas, daosizmas. Senovės Dievų aprašymai supažindina su vikų, majų, Artimųjų Rytų, Egipto, Graikijos ir Romos, germanų ir slavų tautų dvasiniu pasauliu. Daug religijų jau yra išnykusios, ir apie jas žinoma tik iš istorijos paliekamų pėdsakų. Kai kurios , kažkada buvusios gausios religijos dabar turi tik keletą atstovų. Kitos išnyko kartu su išnykusia civilizacija.

RELIGIJŲ KLASIFIKACIJA

Seniausių civilizacijų religijos:
Senovės Egipto, Mesopotamijos, Hetitų;

Indoeuropiečių religijos :
Irano arijų, Keltų, Graikų, Romėnų, Lietuvių Krikščioniškoji, Senoji slavų;

Centrinės Amerikos mirusios religijos:
Majų, Actekų;

Vakarų Afrikos religijos;

Rytų religijos:
Konfucianizmas, Daoizmas, Kinų bu
udizmas (Čianbudizmas);

Indijos religijos:
Hinduizmas, Budizmas, Džainizmas;

Tibeto religijos:
Bonas, Vadžrajanos budizmas;

Japonijos religijos:
Šintoizmas, Budizmas;

Monoteistinės religijos:
Judaizmas, Karaizmas, Islamas, Krikščionybė;

Naujieji religiniai judėjimai, sektos

RELIGIJŲ ĮTAKA VISUOMENĖS GYVENIMUI

Religija yra viena iš svarbiausių gyvenimo sričių; religija padeda žmones suvienyti bendrai patirčiai ir gyvenimo tikslui. Ji sukuria žmogaus elgesio modelį, dažnai pritaikytą gyvenimo netikėtumams ( tokia yra antropologų nuomonė ). Religija pagrindžia sutartą pasaulėžiūrą, individui suteikia tikslo ir prasmės jausmą ( sociologų nuomonė ). Mokslininkai, tyrinėjantys kada žmonės pradėjo jungtis į socialines grupes, tvirtina, kad religija – tai toji jėga, kuri padėjo suvienyti bendruomenes, nesvisi jų nariai turėjo laikytis to paties elgesio kodekso ir vienodai suprato pasaulį.
Religija turėjo be galo didelį poveikį ir pasaulio kultūrų plėtotei. Daugelyje kraštų religijos įtaka dar ir šiandien labai didelė. Kai kurias šalis, pvz:. Iraną iki šiol valdo religiniai valdovai. Daugelyje šalių religija yra oficiali, valstybinė. Ji daro įtaką daugeliui gyvenimo sričių, tarp jų – įstatymams ir švietimui.
Religija taip pat turi įtakos šeimos dydžiui, taigi, ir pasaulio gyventojų skaičiaus kaitai. Ji veikia ir ekonominę atitinkamos šalies padėtį. Žemės ūkio šalyse religija tiesiogiai susijusi su maisto produktų gamybos procesu. Religiniai ritualai lydi sėjos, derliaus nuėmimo, žvejybos ar medžioklės pradžią bei pabaigą.
Nuo religijos labai priklauso ir mityba. Žydai ir musulmonai kiaulę laiko nešvariu gyvuliu – jų tikėjimas draudžia valgyti kiaulieną. Induizmas draudžia valgyti galvijų – buivolų ir

r karvių – mėsą. Šventasis Raštas skelbia: “Galite valgyti kiekvieną gyvulį, kuris turi skeltą nagą ir gromuliuoja, o iš vandens gyvių valgykite visus, kurie turi pelekus ir žvynus”. Taigi, religija turi tiesioginę įtaką įvairių valstybių žemės ūkio specializacijai, maisto produktų gamybai ir jų vartojimo periodiškumui ( pasninkas, ramadanas ir pan. ).
1582 metais popiežius Grigalius XIII kai kuriose krikščioniškose Vakarų šalyse įvedė naują kalendorių. Dabar šiuo Grigaliaus “Saulės” kalendoriumi naudojasi viso pasaulio valdžios ir verslo žmonės, taip pat krikščionių bažnyčia ( švenčiamos religinės šventės, tik Velykos yra skaičiuojamos pagal Mėnulį ). Kitos religijos savo religines šventes švenčia pagal skirtingus kalendorius.
Kai kurios religijos moko, kad nei vieno karo negalima pateisinti , nesvarbu kokia priežastis bebūtų; tikintieji niekad neturėtų imtis ginklų ir prievartos. Tačiau dėl religinių įsitikinimų kartais kyla patys žiauriausi karai.
Beveik visos religijos pabrėžia švietimo reikšmę ir laiko savo pareiga remti mokslą ( nes tik mokėdami skaityti žmonės galės studijuoti Šventąjį Raštą ). Kol žmonės dar nebuvo tiek apsišvietę, kad galėtų skaityti, paveikslai ir skulptūros buvo vienintelis būdas išmokyti juos pagrindinių religijos skelbiamų tiesų. Dievui garbinti buvo kuriama religinė muzika, religiniai šokiai.
Ką dar religija gali duoti žmonėms? Nuo seno arabų mokslininkai kaupė žinias atlasuose, kelionių žinynuose; jie sužymėdavo visų žinomų šalių svarbiausius kelius, taip pat didžiųjų miestų pavadinimus be
ei vietas, atstumus nuo vieno miesto iki kito. Jiems padėjo misionieriai, kurie skleidė savo tikėjimo tiesas. Menas, muzika, literatūra, etika – viskas kilo iš religinių paskatų.

Tikinčiųjų skaičius

mln.
krikščionys 1955
Romos katalikai 981
protestantai 473
stačiatikiai 218
kiti krikščionys 282
musulmonai 1126
induistai 793
budistai 325
sikai 20
judėjai 14
pirmykštės religijos 10
konfucianistai 5
kitos religijos 455
netikintys 1197

SVARBIAUSIOS PASAULIO RELIGIJOS. JŲ ATSIRADIMAS IR GEOGRAFIJA

Kiek tiksliai pasaulyje yra religijų, atsakyti sunku ( jų yra labai daug ). Visos jos atsirado skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Daugybė pirmykščių religijų išnyko, kaip ir jas išpažįstančios tautos ar gentys.
Pagal reikšmę religijos yra skirstomos į pasaulines ir etnines. Svarbiausios šiuolaikinės pasaulinės religijos yra šios: krikščionybė, budizmas ir islamas; Etninės – induizmas, sintoizmas, judaizmas ,konfucianizmas, sikizmas.
Įtakingiausios yra šešios: krikščionybė, induizmas, judaizmas, budizmas, islamas, sikizmas

KRIKŠČIONYBĖ

“ O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet prarasti ( savo ) sielą”?
Iš Evangelijos pagal Morkų

Krikščionybė atsirado prieš du tūkstančius metų buvusios Romos imperijos rytinėje provincijoje – Judėjoje ( dabartiniame Izraelyje ). Ji – viena labiausiai pasaulyje paplitusių ir gausiausių religijų. Krikščionybę išpažįsta du milijardai žmonių. Daugiausia krikščionių gyvena Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Lotynų Amerikos valstybėse, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Ši religija išpažįstama net budizmo ir islamo šalyse: Indijoje, Egipte, Japonijoje, Kinijoje, Turkijoje.

Krikščionys garbina Jėzų Kristų, Dievo sūnų, kuris vykdė savo Tėvo valią žemėje. Jėzaus Kristaus buvimą patvirtina Šventasis Raštas ( Biblija ), kurį sudaro dvi dalys: Senasis ir Naujasis testamentai.

Krikščioniškojo gyvenimo tikslas – sielos išganymas, kuris įmanomas tik su Dievo pagalba.

XI amžiaus pradžioje Krikščionių bažnyčia dėl tam tikrų priežasčių suskilo į Katalikų ( Vakarų ) ir Stačiatikių ( rytų ) bažnyčias. Kai kuriose Vidurio Europos valstybėse XVI amžiuje įsitvirtino protestantizmas.

Pasaulyje daugiausia yra katalikų – apie 20 visų gyventojų. Ispanijoje – 97 tikinčiųjų, Paragvajuje – 96, Lenkijoje – 95, Venesueloje – 94, Airijoje – 93, Lietuvoje – 90.

Kiekvienas katalikas privalo laikytis dešimties Dievo įsakymų. Aukščiausias katalikų vadovas yra popiežius, kardinolų renkamas iki gyvos galvos. Jo būstinė yra Vatikane – mažiausiame pasaulio mieste – valstybėje. Visi tikintieji yra griežtai skirstomi į pasauliečius ir dvasininkus. Pastariesiems draudžiama palikti dvasininkų luomą, tuoktis ir pan.

Stačiatikybė, kitaip dar vadinama provoslavybe arba ortodoksija, paplitusi daugiausia Rusijoje, taip pat Bulgarijoje, Serbijoje, Rumunijoje, Kipre, Graikijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Gruzijoje ir kitur. Stačiatikiai Šventosios Dvasios šaltiniu laiko tik vieną Dievą Tėvą, Jo apraiška žmonėms – Jėzų Kristų, o Dievo malonės apraiška – Septynis sakramentus. Reikia paminėti ir tai, kad skiriasi katalikų ir stačiatikių sakramentų teikimas, pvz:. stačiatikių krikštijamas kūdikis tris kartus panardinamas vandenyje, sutvirtinimo sakramentas jų suteikiamas tuoj po krikšto; pasauliečių ir dvasininkų komunija vienoda – paplotėlis ir vynas. Svarbiausios stačiatikių pamaldos – mišios. Dvasininkija yra skirstoma į juodąją ( vienuoliai ) ir baltąją ( visi kiti ). Popams yra leidžiama vesti, bet tik vieną kartą.

Vokietijoje XVI amžiuje susiformavo kita krikščionybės šaka – protestantizmas. Jo pradininku laikomas Martynas Liuteris. Protestantai nesutinka su kai kuriais katalikų tikėjimo teiginiais. Protestantizmas stengiasi suteikti žmogui praktinės veiklos laisvę, tenkinti ne tik dvasinius, bet ir aktualius ekonominius jo interesus. Pasaulyje protestantų yra tris šimtus penkiasdešimt milijonų. Jie vyrauja Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Anglijos rytinėje dalyje. Šiek tiek jų, liuteronų ir kalvinistų yra ir Lietuvoje ( apie Tauragę, Biržus ). Esama įvairių protestantizmo formų: kalvinizmas, liuteronybė, baptizmas, anglikonybė ir t.t.

Krikščionybės apibudinimas:
Krikščioniškasis tikėjimas teigia, kad yra Vienas Aukščiausiasis Dievas. Jis vaizduojamas kaip Dieviškoji Trejybė: Tėvas (Dievas-Galia), Sūnus (Dievas-Meilė) ir Šventoji Dvasia (Dievas-Išmintis). Jėzus yra Antrojo Asmens, Dievo Sūnaus įsikūnijimas. “Jėzus” reiškia “Išgelbėtojas, Išganytojas”. Jis taip pat vadinamas Kristumi (tai reiškia “Pateptasis”). Jėzus dar vadinamas Dievo Avinėliu, kurio auka nuplovė pasaulio nuodėmes.
Kristaus istorija
Dievas pasiuntė Marijai į Nazaretą Galilėjoje angelą Gabrielių, kad pasakytų, jog ji pelnė Dievo Malonę ir jai gims Dievo Sūnus. Jėzus gimė Marijai (kuri buvo sužieduota su Juozapu iš Dovydo giminės) Betliejuje, Judėjoje, beveik prieš 2000 metų.
Jėzus augo pamaldžioje šeimoje. Jis buvo nepaprastas vaikas, apdovanotas aukštesne išmintimi. Dvylikos metų amžiaus Jis suprato, kad Jam skirta dirbti Savo Dangiškojo Tėvo darbą – vesti žmones į aukštesnį dvasinį gyvenimą – ir Jis pradėjo mokyti sinagogose.
Šri Satja Sai Baba patikslina Jėzaus biografiją. Atsitiko taip, jog Jėzus su pirklių karavanu pabėgo į rytus, kad Jo neapvesdintų, kaip reikalavo to meto papročiai. Turėdamas 16 metų, Jėzus atvyko į Indiją.
Jėzaus tobulėjimo kelias prasidėjo šventų raštų studijavimu ir baigėsi Dievo ieškojimu regimajame pasaulyje. Tada Jis išvydo Dievą viduje ir mąstė apie Jį. Jėzus meditavo į Dievą ir pagaliau susivienijo su Juo.
Kristaus – Pateptojo sąmonės lygį Jėzus pasiekė, kai Jam buvo 25-eri, paskelbdamas: “Aš ir mano Tėvas esame Viena”. “Pajutęs vienybę su Tėvu, – sako Šri Satja Sai Baba, – Jis iškeliavo į savo kraštą. Į Palestiną Jis grįžo, pradėjęs 29-uosius metus, apkeliavęs Tibetą, Afganistaną, Persiją ir kitas šalis”.
Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų trisdešimtaisiais Jo gyvenimo metais, tai ženklino Jo viešo tarnavimo pradžią. Jėzus rūpinosi visais žmonėmis. Jis klajojo po šalį ir darė stebuklus: ligoniai pagydavo, luošieji pradėdavo vaikščioti. Jis prikėlė mirusįjį ir pamaitino tūkstančius; mokė žmones dvasinių tiesų ir aiškindavo sudėtingus dalykus palyginimais – trumpomis istorijomis, kurios rodė žmonėms doros kelią, kaip gyventi ir veikti. Jėzus sakė, kad Dievo akyse visi žmonės lygūs. Svarbiausias Jo pamokymas buvo Meilė. “Mylėk Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, mylėk savo artimą kaip pats save”. Viena svarbiausių Jėzaus kalbų, pasakytų ant Galilėjos kalvų, vadinama “Kalno Pamokslu”. Joje yra nurodymai, kaip melstis ir teisingai, dorai gyventi.
Dvi dienas prieš “Pesah” šventę (žydų išėjimo iš Egipto paminėjimas), Jėzus su mokiniais atėjo į Jeruzalę. “Pesah” šventės vakarienė žinoma kaip Paskutinė Vakarienė, kurios metu Jėzus palaimino ir išdalino duoną bei vyną. Jis kalba apie duoną kaip Savo Kūną ir vyną – kaip Naująjį Testamentą arba Naująją Sandorą, padarytą Jo Krauju. Tai tapo simboline apeiga, vadinama Šventąja Komunija. Bažnyčia vadinama Kristaus kūnu.
Getsemanės sode Jėzus kentėjo neapsakomas vidines kančias. Kaip Žmonijos Atpirkėjas Jis nepanaudojo Savo Dieviškų Galių, kad Save išgelbėtų. Jis tik meldė: “Mano Tėve, jei ši Taurė negali manęs aplenkti, jei turiu ją gerti, teįvyksta Tavo Valia!”
Kunigai ir teisėjai kaltino Jėzų kaip maištininką. Jis buvo teisiamas prie Pontijaus Piloto ir perduotas kareiviams nukryžiuoti. Jėzus nešė savo kryžių, ant kurio buvo parašyta: “Jėzus Nazarietis, Žydų Karalius”. Ant Golgotos kalno Jis buvo nukryžiuotas.
Jėzus vadinamas “Atpirkėju”, Kuris per auką atpirko Žmogų iš nuodėmės. Jėzaus Prisikėlimu išsipildė Senojo Testamento pranašystės, kad Mesijas prisikels iš mirties (arba nugalės mirtį).
Jėzus išpildė viską, ką buvo išpranašavę Senojo Testamento Pranašai: Jis atnešė į pasaulį Šviesą ir “sugrąžino” Žmogų Dievui, numirdamas už jį ant kryžiaus; Jis “įkūrė” Dievo Karalystę ir atnešė į pasaulį meilę, džiaugsmą ir ramybę.
Jėzus yra “Gerasis Ganytojas”, – mylintis ir užjaučiantis Dievas, pažįstantis kiekvieną pasekėją; Ganytojas, kuris ieško pasiklydusios savo avies ir džiaugdamasis saugiai sugrąžina ją į avidę.
“Visi mes skolingi Jėzui ir Jo mokiniams už dovanas žmonijai. Prieš Šventą Raštą turime pagarbiai nulenkti galvas. Jo nebūtų buvę, jei Jėzus ir Jo mokiniai nebūtų tarnavę Dievui. Nulenkę galvas skaitykime, pagarbiai dėmesį sutelkę, ir stenkimės kuo geriausiai suprasti, ką norėjo pasakyti Jėzus. Tačiau, kad mūsų širdys taptų tyros, vien tik skaityti nepakanka. Turim apmąstyti tai, ką skaitome, ir vykdyti pamokymus gyvenime” – BABA

SIKIZMAS

“Te nė vienas nesididžiuoja tuo, kad gimė, žinokite, kad visi esame sutverti iš to paties molio”.
Guru Nanakas

Sikų religija susiformavo XV amžiaus pabaigoje Pakistano ir Šiaurės Vakarų Indijos žemėse, vadinamajame Pandžabe “penkių upių šalyje”.

Šventoji knyga – Guru Grante. Šventykla arba gurdvara “gurų durys”. Guru Nanako tiesos: “ Žmonės iriasi gyvenimą tarytum apakę, neįžvelgia tikros jų prasmės, nes jie tarsi užhipnotizuoti apgaulingų materialinės gerovės malonumų. Kas praregi ir išvysta, kad pasaulis panašus į jūrą, tie žmonės turi vilties išsigelbėti”.

XX amžiuje sikai sparčiai ėmė plisti į pasaulį už Pandžabo ribų. Amžiaus pradžioje ir po Antrojo pasaulinio karo daugelis bešeimių, o ir turinčių šeimas, vyrų, palikę žmonas ir vaikus, patraukė į Ameriką, Didžiąją Britaniją, Kanadą, į Rytų ir Pietų Afriką. Paskui atsikėlė ir žmonos su vaikais.

1969 metais Didžiojoje Britanijoje įkurta sikų misionierių draugija, o Kanadoje – sikų tyrimo centras, panašus institutas yra ir Amerikoje.

ISLAMAS

“Jei tau nutiko kas gero, žinok, kad tai duota Dievo; jei tau nutinka kas nors bjauraus, žinok, kad kaltas tu pats”.
Iš Korano

Islamas – tai paklusnumo, santarvės ir nuolankumo Alacho ( Dievo ) valiai religija. Islamo išpažintojai vadinami musulmonais. Pasaulyje yra apie milijardas musulmonų. Ši religija gimė apie 570 metus Mekoje, dabartinėje Saudo Arabijoje. Pagal islamą išpažįstančių žmonių skaičių, jis yra antrojoje vietoje po krikščionybės ir pasaulyje plinta greičiausiai.

Musulmonai itin vyrauja Pietvakarių Azijoje ir Šiaurės Afrikoje. Kai kuriose šalyse jie sudaro tikinčiųjų daugumą: Jemene ir Somalyje – 100, Afganistane, Alžyre, Maroke, Saudo Arabijoje, Tunise, Turkijoje – 99. Islamo lopšys yra Meka ir Medina. Musulmonai privalo laikytis penkių pagrindinių reikalavimų ( orkanų ):
Šachado – kasdien garsiai ir nuoširdžiai besimeldžiant sakyti: “ Yra tik vienas Dievas Alachas, o jo pranašas Mahometas”
Nalato – penkis kartus per dieną melstis
sauma pasninkauti . Mėnulio kalendoriaus dvyliktą mėnesį
zakato – užsiiminėti labdara
chadžo – aplankyti Meką.
Taip pat vyrams privalomas apipjaustymas, ritualinis švarinimasis. Islamoišpažinėjams draudžiama valgyti kiaulieną ir gerti alkoholinius gėrimus; privaloma dalyvauti džihaoh – šventajame musulmonų kare su kitatikiais. Jie meldfžiasi nesvarbu kur bebūtų: namie, kelionėje ar darbe. Atėjus maldos metui, klaupiasi ant specialaus kilimėlio pasisukdami į Mekos pusę.
Islamo skelbiamos tiesos surašytos Šventojoje knygoje – Korane.

Skiriamos dvi islamo kryptys: sunizmas ir šiizmas. Sunitai sudaro apie 90 islamo išpažinėjų. Jų daugiausia gyvena Pietvakarių ir Pietryčių Azijos ( ypač Indonezijoje ), Šiaurės Afrikos šalyse. Šiitų daugiausia Irane ir Irake.

Islamo susiskaldymas į atskiras kryptis ir sektos dažnai tampa nesantaikos tarp šalių priežastimi, dėl kurios neretai įsiplieskia karai.

Musulmonų yra ir Europoje – Bosnijoje, Italijoje, Ispanijoje. Jų yra ir Lietuvoje – tai – totoriai ( Raižiuose – Alytaus rajone ), Keturiasdešimties totorių kaime prie Vilniaus

Islamo aprašymas:”Nėra kito Dievo, tik Alachas, o Mahometas yra Jo Pranašas”, – taip teigia musulmonai, Islamo tikėjimo išpažinėjai. Alachas yra Kūrėjas, visų būtybių Palaikytojas ir Globėjas, Teisėjas ir Atlygintojas. Jis – Visagalintis, Visažinantis ir Visiems Gailestingas. Alachas – tai Dievas be pavidalo, be pradžios ir be pabaigos, ir niekas Jam neprilygsta. Alachas valdo visą Visatą.
Jo gailestingumą patiria visi, kurie kenčia, Jo užuojautos gelmė neišmatuojama. Musulmonai tiki, kad kiekvienas apmąstytas veiksmas, kiekvienas troškimas priklauso nuo Jo Valios. Iš čia kilo posakis “inša a Allah” – “jei Dievas nori” , kuris kartojamas prieš kiekvieną veiksmą. Tikinčiojo protas visiškai atsiduoda Visagalio Alacho Valiai.
Dievo Šlovė apmąstoma ir garbinama 99-riais nuostabiausiais vardais:
Alachas yra Vienas ir Vienintelis, Visagalis (al-aziz), Gailestingasis (ar-rahim), Aukščiausiasis (al-azim), Liudininkas (šahid), Saugotojas (al-vakil), Geradaris (al-rahman), Išmintingasis (al-hakim), Visažinantis (al-alim), ir kitais. Islamo pamokymai išaiškinti Šventajame Korane. Jį musulmonai gerbia kaip tikrąjį Dievo Žodį, kurį pranašui Mahometui atskleidė angelas Gabrielius. Allah Ho Akbar (Alachas yra Didžiausias)

BUDIZMAS

“Pats privalai stengtis. Praeities galiūnai tik nurodė tau kelią”.

Tėvynė – Indija. Atsirado prieš 2500 metų VI amžiuje prieš Kristų. Budizmas – tai seniausia pasaulio religija, kurią išpažįsta apie tris šimtus milijonų žmonių. Pasak padavimo, budizmo pradininkas buvo Sidarta Gautamo, gavęs Budos garbės vardą.

Budizmo dogmos, religinės, filosofinės ir etinės problemos aiškinamos Tripitakos knygoje. Svarbiausia budizmo doktrina – keturios tauriosios tiesos:
žmogaus gyvenimas – kentėjimas
kančių priežastis – troškimas gyventi
išsivadavimas iš kančių – blogis
iš kančių galima išsivaduoti, t.y. pasiekti nirvaną
Budistų vyresnieji – lamos – atlieka iškilmingas religines apeigas. Vienas aukščiausių budistų vadovų – Tibeto dvasinis ir politinis vadovas – Dalai Lama.
Ši religija paplitusi Kinijoje, Japonijoje, Mongolijoje, Pietryčių Azijos šalyse. Atsiradęs Indijoje, budizmas išplito daugelyje Azijos šalių, tačiau pačioje Indijoje neprigijo. Manoma, kad budizmas įsiliejo į kitą religiją – induizmą. Budizmas yra susisaldęs į Šiaurės ir Pietų šakas. Pietų budizmas paplitęs Šri Lankoje, Birmoje, Vietname, Kinijoje, Japonijoje ir t.t.

Budizmo apibudinimas:
Mėnulio pilnaties dieną Vaisakhos mėnesį (balandį-gegužę), daugiau nei prieš 2,5 tūkstančio metų Kapilavastoje (dabartiniame Nepale) gimė princas, vėliau tapęs vienu didžiausių visų laikų religinių Mokytojų. Tai buvo Sidharta Gautama, karaliaus Sudhodhanos ir karalienės Mahamajos sūnus, kuris vėliau tapo žinomas kaip Buddha (“Prabudęs, Apšviestasis” – tas, kuriame prabudo Aukštasis Protas, budhi, ir kuris, pakilęs virš kentėjimų, suvokė tikrąją būties prigimtį).
Išminčiai Brahmanai, dalyvavę Jo krikštynų (vardo suteikimo) apeigose, pranašavo, kad princas vieną dieną atsisakys šeimos, taps asketu, pasieks Prabudimą ir visam pasauliui atneš Išsilaisvinimą. Jie taip pat pranašavo, kad princas atsižadės pasaulio, pamatęs keturis Ženklus – seną žmogų, ligotą žmogų, mirusįjį ir atsižadėjusįjį pasaulio.
Karalius tuojau pat paskelbė, kad nuo tos dienos nė vienam žmogui, kuriam tiktų nors vienas iš šių keturių ženklų, nebūtų leidžiama prisiartinti prie jo sūnaus. Visose keturiose miesto pusėse buvo išstatyti sargybiniai, kurie vykdė jo valią.
Princas Sidharta jaunystę praleido labai prabangiai. Karalius pastatė Jam trejus rūmus trims metų laikams – vasarai, pavasariui ir liūčių laikotarpiui. Šešiolikos metų Jis vedė princesę Jašodharą.
Tačiau, lankydamasis mieste, Jis pirmą kartą pamatė iškaršusį seną žmogų, ligotą žmogų, lavoną ir suprato, kad kiekvienas, atėjęs į šį pasaulį, patirs senatvę, ligas ir mirtį, t.y., kad žmogaus gyvenimas yra kančia. Vieno apsilankymo mieste metu Jis taip pat pamatė asketą, spinduliuojantį beribe ramybe ir laime, kuris, siekdamas Išsilaisvinimo, buvo atsisakęs šeimos gyvenimo.
Princas ryžosi “didžiajam atsižadėjimui” – palikti prabangų gyvenimą, žmoną, naujagimį sūnų ir, apsivilkus atsiskyrėlio rūbu, iškeliauti ieškoti Tiesos. Jis nuvyko į Magadhos karalystę mokytis pas dvasinius mokytojus. Nepasitenkinęs tuo, ką išmoko, vėliau nuvyko į Uruvelą. Ten, atlikdamas Jogos askezę ir baisiai save marindamas, Buda praleido šešerius metus, tačiau nepasiekė tikslo. Tada Jis ėmėsi švelnesnių būdų ir nusprendė ieškoti savo paties kelio į Prabudimą. Jis atsisėdo po Bo medžiu, toje vietoje, kuri dabar vadinama Buddha Gaja ir, pasinėręs į stipriausią ir giliausią meditaciją, Vaisakhos mėnesio pilnaties dieną pasiekė Prabudimą.
Likusius 45-erius metus Buda skelbė Savo Mokymą, paremtą Keturiomis Kilniomis Tiesomis:
Būtis yra kančia;
Yra kančios priežastis;
Yra išsilaisvinimas iš kančios;
Yra aštuonerių pakopų Kelias, vedantis į išsilaisvinimą iš kančios; tai:
Teisingas supratimas (keturių kilnių tiesų žinojimas);
Teisingos mintys (vengimas visko, kas susiję su jusliniais malonumais, neapykanta ir pykčiu);
Teisinga kalba (susilaikymas nuo melo ir tuščiažodžiavimo);
Teisinga veikla (susilaikymas nuo žudymo, vogimo ir nesantuokinių lytinių santykių);
Teisingas gyvenimo būdas (susilaikymas nuo visko, kas kenkia kitoms gyvoms būtybėms);
Teisingos pastangos (valia, kuri priešinasi viskam, kas bloga, bei skatina gėrio plitimą ir tvirtėjimą);
Teisingas dėmesio sukaupimas (koncentracija – beaistris, aiškus ir ryškus mąstymas, kalbėjimas, veikla ir jautimas);
Teisinga meditacija (sąmonės būsena, kurioje sąmonės nedrumsčia jokie pašaliniai veiksniai).
Įkūręs vienuolių broliją (Sangha), paruoštą skleisti Jo Mokymui (Dharmai), Buda paliko kūną būdamas Kušinare, 80-ties metų amžiaus. Net praėjus 25 šimtmečiams po Jo mirties, Budhos mokymas giliai veikia daugelį milijonų žmonių visame pasaulyje.

INDUIZMAS

“Žemė duota mums tiek, kad užtektų patenkinti visų reikmes, bet ne visų gobšumą”.
Mahatma Gandis

Induizmas – veikiau kultūra nei tikėjimas. Formavosi ne mažiau kaip penkis tūkstančius metų. Tačiau pavadinimas žinomas nuo 1200 metų, kai užpuolikams musulmonams teko atskirti Indijos tautų tikėjimą nuo savojo. Induistų Dievas – Brahmanas.

Induizmo religija neatsiejama nuo Indijos tradicijų, visuomenė sistemos ir istorijos. Indijos pusiasalis turi aiškias geografines ribas, iš abiejų pusių yra skalaujamas vandenyno, o iš Šiaurės stūkso neįžengiamų Himalajų kalnų grandis. Indija yra trikampio formos ir indams ši forma primena motinos figūrą, byloja jiems apie “Motiną Indiją”. Bango yra laikoma gyvybės simboliu.

Vieni induistai be galo gerbia visas gyvas būtybes, reikalauja maitintis visus vegetariškai. Kiti – aukoja gyvulius. Indijoje karvė – šventas gyvulys.

Per paskutinius du šimtus metų induizmą iš esmės paveikė Vakarų kultūra ir krikščionybės dogmos.
Laikotarpis 300 metų prieš Kristų iki 300 metų buvo lemiamas induizmui susiformuoti. Šiuo metu Indijoje smarkiai suklestėjo džainizmas, budizmas, o taip pat kuriasi ir vedantiškasis ortodalisizmas.

JUDAIZMAS

“Negalvok, kad vaikui bus gana to, ką pats išmokai. Jis gi gimė kitu laiku”.
Iš Talmudo

Pasklidusių po visą pasaulį, bet turinčių vieną bendrą istoriją, žydų religija vadinama judaizmu. Priešingai nei kitų religijų išpažinėjai, žydai nuo pat gimimo dienos priklauso savo tikėjimui. Kiekvienas, kurį opagimdė motina žydė, yra laikomas žydu, nors tas ir nepaiso savo religijos tradicijų. Beveik pusė pasaulio žydų, o jų yra apie keturiolika milijonų – gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ketvirtadalis – Izraelio gyventojai, o likusioji dalis gyvena Europoje.

Žydų istorija prasidėjo prieš 4000 metų. Jų Dievas – Abraomas. Yra keletas judaizmo atšakų:
ortodoksinis
reformuotasis
konservatyvusis
helenistinis
chavidai – ultraortodoksinė judaizmo atšaka

RELIGIJA ŠIANDIEN ARBA PASAULINIŲ IDEOLOGIJŲ IŠŠŪKIS

Šiandien daugybei žmonių visame pasaulyje religija atrodo nereikalinga. Dar neseniai viešpatavęs marksistinis komunizmas vis dar driekiasi lyg juodas šešėlis.

Nors turtingose, išsivysčiusiose šalyse domėjimasis religijomis gali ir mažėti, tačiau apskritai pasaulyje religijų reikšmė vis auga.

Vakaruose daugelis žmonių senąsias religijas iškeitė į mokslą ir žmogaus protą. Kai kas tvirtina, kad turtingosios šalys susikūrė naują religiją – vartotojiškumą. Trokštamas žmonių gyvenimo tikslas yra užsidirbti kiek galima daugiau pinigų ir įsigyti kuo daugiau materialinių vertybių, prieš kurias jie keliaklūpsčiauja. Vartotojiškajai Vakarų kultūrai būdinga:
individas aukščiau už visuomenę ( žmogaus teisės pirmiausia suvokiamos kaip individo teisės, kurių turi paisyti visuomenė )
individo laisvė nuo visuomenės prievartos ( individas gali tikėti kuo nori ir elgtis kaip nori tol, kol nepažeidžia kitų žmonių laisvės )
tikėjimų tolerancija
teisė išpažinti kokią nori tikybą ir ją keisti

Juk nesvarbu kokią religiją pasirinksi, vis tiek visos jos veda į Dievą.

Pasaulietinės ideologijos esmė – postmodernizmas iš tiesų siūlo ne savo žadamą laisvę, o konfliktus, netikrumą ir skatina dėl visų bėdų kaltinti kurią nors iš besivaržančių grupių.

Ateistinis egzistencializmas teigia ( pagal Nyčę ), kad:
žmogus naudojasi Dievo sąvoka tam, kad įteisintų savo norus bei interesus, ir , kad pasiektų tai, ko nori
Dievas – tai simbolis, naudojamas retorinėms manipuliacijoms, jis yra apsisprendimo rezultatas
visos galutinės ir absoliučios tiesos yra iliuzija; religija yra vertybių ir interesų suma, apsimatanti tiesų sistema.

LITERATŪRA

Meredith S. Pasaulio religijos. – Kaunas,1997
Pasaulio religijos // Populiarusis žinynas. – Vilnius,1997
Selp D. Pasaulio religijos. – Vilnius,1997
Vaitekūnas S. Pasaulio socialinė geografija // X kl. vadovėlis. – Kaunas,1995

Leave a Comment