pasaulio religijos

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS
Verslo vadybos fakultetas

PASAULIO RELIGIJOS

Referatas

Vilnius
2003

Turinys

Turinys 2
Religija priešistoriniais laikais 3
Centrinės Amerikos mirusios religijos 3
Senovės civilizacijų religijos 4
Indoeuropiečių religijos 6
Rytų religijos 8
Monoteistinės religijos 10
Šaltiniai 15

Religija priešistoriniais laikais

Religijos priešistorė apima laiką nuo žmonijos pradžios prieš 2-3 mln. metų maždaug iki III tūkstantmečio pr. Kr. Religinė patirtis buvo perduodama žodžiu (prietarais, mitais) ibei mėgdžiojamaisiais veiksmais (ritualais). Daugeliui to meto visuomenių plėtotis sudėtingam religiniam mąstymui neleido kova už būvį, todėl ikirašytinės ir rašytinės religijos skiriasi tuo, jog pirmosios organizuotos remiantis medžiotojų, maisto ieškotojų, žvejų, žemdirbių požiūriu, o istorinės atstovauja stiprių civilizacijų (Egiptas, Meesopotamija, Kinija ir kt.) pasaulėžiūrai. Tai yra priešistorinės religijos gyvavo mažose genčių bendruomenėse, kur gamtos jėgos arė didžiulę įtaką kasdieniam gyvenimui.

Priešistorinė religija yra suskirstyta į laikotarpius:
• Ankstyvojo paleontolito – animalistinis kultas;
• Vėlyvojo paleontolito – pradedami garbinti dievai;
• Neolito – atsiranda žyniai, statomos šventyklos – žingsnis į civilizaciją;

Centrinės Amerikos mirusios religijos

Majai (300 – 900m. pr. Kr.)
Majų religija buvo ir tebėra žmogaus ir dievų susitarimas. Dievai padėdavo žmogui dirbti, aprūpindavo maistu. Malda, aukomis būdavo prašoma materialinių gėrybių, pavyzdžiui, lietaus, kad augtų pasėliai. Dažniausiai aukodavo savą kraują arba žmones (gyvam besant išplėšdavo širdį) bei gvvulius, maisto produktus.
Prieš šventes reikėdavo susilaikyti nuo lytinių santykių, pasninkauti, atlikti išpažintį.
Majų teologija neturėjo dievų panteono, tik viena kita turėjo žmogaus pavidalą. Jie būdavo grupuojami dideliais būriais.

Actekai (1519m. pr. Kr.)
Jie tikėjo, kad viską, net ir dievus, sukūrė dv

vi pirminės dievybės: Ometekutlis ir Omesiuatlė. Tačiau prasidėjus ispanų užkariavimui, šias abi dievybes nustūmė šonan jaunesnių bei energingesnių dievų būrys.
Actekai tikėjo, kad dievai savo ruožtu sukūrė žemę. Svarbiausias tos kūrybos aktas buvo saulės gimimas.

Inkai (1525m. pr. Kr.)
Be valstybinės religijos šventyklų, inkų imperijoje būta daugybė vietinių šventovių. Valstybinė inkų religija daugiausia rūpinosi organizavimu, ypač maisto atsargų kaupimu, ir apeigois, bet mažiau – mistika, dvasiniais dalykais. Prieš bet kokį darbą būdavo buriama, beveik per visas religines apeigas – aukojama (kukurūų alus, maistas, lamos, kai kada – nekaltos mergaitės, vaikai).
Inkų imperatorius Pačakutis įsteigė dievo-kūrėjo Virakočos kultą. Šis sukūręs saulę, mėnulį, kitas antgamtines būtybes ir visą žmoniją. Jis buvo visų dieviškų galių šaltinis, o kitos antgamtinės būtybės jam padėdavo, pvz, saulė.

Senovės civilizacijų religijos

Šumerai (IIII tūkst. I pusė)
Teoriškai neįmanoma tiksliai nustatyti, kokie ypatumai priklauso grynai šumerams.
Uruke, mieste, gyvavusiame apie 3000m. pr. Kr., buvo dvi svarbiausios šventyklos. Viena – aukščiausiam dievui, dangaus valdovui Anui, o kita Inanai, didžiajai Motinai, vaisingaumo, meilės ir karo deivei. Šioms šventykloms vadovavo žyniai. Jie turėjo labai didelę įtaką miesto gyvenimui, kartais vyriausias žynys kartu būdavo ir miesto karalius.
Enilis – antrasis dievas, einantis po Anaus. Jis yra atmosferos viešpats.
Enis – gėlųjų vandenų dievas.
Utu – saulės dievas.
Nana – mėnulio deivė.
Kiekvienas svarbiausių dievų turėjo savo še

eimą, tarnų. Jiems buvo statomos šventyklos, altoriai.

Akadai (III tūkst. II pusė)
Akadai savo dievus sutapatino su šumerų dievais. Taip Anus buvo sutapadintas su Eliu, svarbiausiuoju dievu; Inana su Štar; Enkis su Ea; saulė ir mėnulis tapo Šamašu ir Sinu.
Sargono dinastija neatsilaikė prieš užpuolikus iš kalnų, tada Ūre iškilo nauja karalių dinastija. Ten jie mėnulio dievui pastatė šventyklą – bokštą zikuratą.
Žmogaus gyvenimas buvo visiškoje dievų valioje. Per šventes vykdavo ceremonijos šventovėse arba žmonės nešiodavo dievų statulėles.

Asirai (I tūkt. I pusė)
Asirų karaliai stengėsi mėgdžioti babiloniečius, kurių kultūra buvo daug senenė. Jie garbino tuos pačius dievus, tik svarbiausias jų, tapatinamas su Eniliu, buvo Ašūras, dievas, kurio vardu buvo vadinamas kraštas. Šio dievo pagalba bei jo garbei, asirai kovodavo ir užgrobdavo kitus valstybes. Nukariavę kraštą, asirai nesikišdavo į vietos religiją, jei žmonės būdavo nuolankūs – leisdavo laikytis jiems senų papročių. Tačiau jei jie maištaudavo, tai jų dievus tekdavo paimti į nelaisvę ir pastatyti asirų šventyklose. Paprastai jie būdavo gerbiami ir kartais sugrąžinami, jei sukilęs kraštas vėl tapdavo paklusnus nukariautojams.

Babiloniečiai (I tūkst. vidurys)
Asirus nugalėjo babiloniečiai. Jie atstatė Babiloną ir didžiąją Marduko, miesto globėjo, šventyklą. Mardukas išgarsėjo valdant Babilonijos karaliui Hamurabiui apie 1750m. pr. Kr.
Pasakojama, kad Mardukas vienintelis lamėjo kovą prieš jūrą. Jis sukūrė žmogų, ka

ad nudirbtų visus darbus, kurių nemėgo dievai.
Nugalėję Babiloną, persai išlaikė vietos religiją, ir ji ruseno dar keliuose centruose iki I a. Kai kuriuos dievus ir deives vietos žmonės garbino iki pat islamo atsiradimo Irake.

Hetitai (2000- 1200m. pr. Kr.)
Kadangi kraštas labai kalnuotas, miestas nuo miesto astkiri, dėl to kiekvienas turi savitas dievybes, dažniausiai tai sudievintas gamtos reiškinys – saulė, mėnulis, audra ir t.t., kuriuos gyventojai garbina didžiausioje miesto šventykloje. Hetitų dievai priklausė nuo savo tarnų žmonių – kai žemę ištiko nederlius, dievai badavo, nes nebegaudavo aukų.
Hetitų sostinėje, Chatušo mieste, karalius vadovavo audros dievo ir saulės deivės kultams. Jis buvo ir vyriausias žynys, audros dievo vietininkas žemėje, ir vyriausias kitų dievų žynys. Jis turėdavo dalyvauti kiekvieno dievo metinėje šventėje to dievo globojamame mieste. Jei karalius nedalyvaudavo ar padarydavo kokią klaidą apeigų metu, kraštą galėjo ištikti nelaimė.

Senovės Egiptas (3100-30m. pr. Kr.)

Senovės Egipto laikotarpiai :
Senoji Karalystė (2700-2200m. pr. Kr.)
Vidurinioji Karalystė (2000-1800m. pr. Kr.)
Naujoji Karalystė (apie 1550-1225m. pr. Kr.)

Daugiausia apie senovės Egipto dievus sužinome iš kapaviečių bei šventyklų. Jie dažniausiai vaizduojami gyvūnų galvomis ir žmonių kūnais. Daugelis Egipto dievų atstovauja gamtos pasaulio stipriosioms jėgoms. Egipto gerovė priklausė nuo kasdien patekančios saulės bei kasmet patvinstančio Nilo. Šios gamtos jėgos buvo laikomos dievais, kurias reikia maloninti ir

r garbinti aukomis. Be to, dievai dažnai buvo siejami su tam tikrais miestais, o šiems besijungiant, dievai tapdavo svarbūs visai tautai. Pavyzdžiui, Amonas, Tėbų miesto dievas, buvo lyg ir viso Egipto dievas, globojęs tautą ir jai vadovavęs Naujosios Karralystės laikais. Tačiau tai nebuvo suabsoliutinta.

Kitų miestų žmonės ir toliau garbino savo dievus.
1375-1350m. pr. Kr. buvo bandoma įvesti monoteizmą – faraonas Amenchotepas IV pamažu įvedė Atono, saulės disko, kultą, ir ilgainiui jis tapo vieniteliu dievu, kurį buvo leista garbinti. Kiti dievai buvo uždrausti, jų šventyklos uždarytos, žyniai išvaikyti. Tik Atonas buvo laikomas visokios gyvybės šaltiniu. Ši gyvybės dovana buvo perleista faraonui, kuris pakeitė savo vardą į Echnatono. Kadangi ši “reforma” turėjo daugiau politinį nei religinį tikslą, tai mirus valdovui, visoms nuverstoms dievybėms buvo grąžintos senosios pareigos.
Egiptiečiai giliai tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Pačiuose seniausiuose kapuose jau būdavo maisto, darbo įrankių, vėliau buvo pradėti puošti – piešiniai ant kapų sienų nusakė įsivaizduojamą pomirtinį gyvenimą. Žinoma, egiptiečiai suprato, kad žmogaus kūnas lieka šiame pasaulyje, tik mirusiojo siela eina į pomirtinį pasaulį. Jie manė, kad dvasiai reikia kūno, tarsi kokio prieglobsčio, ir dėl to jie visaip stengėsi išlaikyti mirusiųjų kūnus juos balzamuodami. Labai negerai, jei žmogus nuskęsdavo ar sudegdavo, nors ypatingais atvejais kūną galėdavo atstoti statula ar atvaizdas. Per mirusiojo laidotuves būdavo tokia apeiga, vadinama “burnos atvėrimu”, kurios metu burna ir kitos kūno dalys būdavo magiškai apdorojamos, kad mirusysis galėtų jomis naudotis: valgyti, girdėti, matyti ir t.t.

Greta svarbių dievų egiptiečiai buvo prisiėmę ir kitų dievybių:
Anubis – mirusiųjų dievas, kapų ir kapinių sargybinis.
Atonas – saulė. Trumpam buvo tapęs svarbiausiuoju ir vieninteliu dievu.
Hator – dangaus deivė. Vėliau tapo karve deive, meilės ir šokių deive, požemių karalystės viešpate ir žvaigždžių valdove.
Horas – žemutinio Egipto dievas. Dangaus dievas.
Izidė – dievų karalienė, didžioji Deivė Motina. Javų ir vaisingumo deivė.
Chnumas – senas Aukštutinio Nilo dievas. Dievų, žmonių ir vandenų kūrėjas.
Totas – mėnulio dievas. Vėliau mokslo ir išminties dievas, rašto išradėjas.
Ozyris – vaisingumo ir augmenijos dievas. Vėliau tapo vyriausiuoju Egipto dievu, drauge su Ra, ir mirusiųjų pasaulio valdovu.
Sebekas – vandens dievas. Kartais blogio ir mirties įsikūnijimas.
Ptahas – mirusiųjų dievas. Kūrėjas ir vaisingumo dievas.
Ra – saulės dievas, didysis senovės Egipto valstybės dievas. Dievų karalius, žmonijos tėvas ir faraonų globėjas.
Setas – audrų dievas. Smarkus ir pavojingas. Jis nužudė Ozyrį.

Indoeuropiečių religijos
Senovės Graikijos ir Romos religijos
Senovės graikai labai gerai pažinojo savo dievu, žinojo netgi jų šeimų istorijas ir charakterius. Dievai gyveno ant Olimpo kalno, juos valdė Dzeusas.
Senovės Romos dievai žmonėms nebuvo tokie suprantami. Bet kai romėnai nukariavo Graikiją, jie perėmė ir graikų dievus, tik pavadino juos naujais vardais ir sutapatino su savais dievais.

Senovės Graikijos ir Romos dievai:
Arėjas / Marsas – smarkus ir valdingas karo dievas.
Afroditė / Venera – meilės, grožio ir vaisingumo deivė.
Apolonas – avių ir galvijų, šaudymo iš lanko, muzikos, pranašysčių ir medicinos dievas. Kaip Febas “šviesusis”, jis buvo ir saulės dievas.
Artemidė / Diana – medžioklės, vaisingumo ir gimdymo deivė.
Asklepijus / Eskulapas – gydymo dievas. Jo lazda su apsivyniojusiomis gyvatėmis tebėra medicinos simbolis.
Atėnė / Minerva – karo ir amatų deivė.
Demetra / Cerera – javų ir pasėlių (žemdirbystės ir derlingumo) deivė.
Dionisas / Bakchas – siejamas su požemio karalyste ir su pasėliais, vaisiais ir vyndaryste. Dioniso garbinimui būdingi ekstaziniai šokiai ir orgijos.
Hefaistas / Vulkanas – ugnies, ypač vulkanų, ir kalvystės dievas. Taip pat amatų globėjas.
Hera / Junona – Dzeuso žmona. Santuokos, gimdymo, moterų globėja.
Hermis / Merkurijus – dievų pasiuntinys. Taip pat prekybos, pirklių dievas.
Hestija / Vesta – židinio, šeimos ir namų deivė.
Poseidonas / Neptūnas – iš pradžių vadintas “žemės kratytoju”, žemės drebėjimų sukėlėju, bet vėliau virtęs ir jūros dievu.
Dzeusas / Jupiteris – dievų ir žmonijos tėvas, nors ir nekūrėjas. Taip pat dangaus ir oro dievas.

Prasidėjus helenizacijai, pačioje visuomenės viršūnėje buvo helenizuoti valdovai, kurie pasiskelbė esą dieviški. Tikėta, kad Aleksandras, kurio herojiškais žygdarbiais niekas neabejojo, po mirties buvo priimtas į dievų tarpą, kaip anksčiau Heraklis. Tai netrukus išsigimė į visuotinį karalių sudievinimą.
Panaši situacija buvo ir Romoje, kai nužudė Julijų Cezarį (44m. pr. Kr.)

Keltai
Labiausiai paplitęs keltų dievybės simbolis yra dievas su ragais. Be to, daug kur keltų pasaulyje visais laikais pasitaikydavo patino simbolis, raguotų nuogų dievų su stačiu falu (vaisingumo simbolis) arba gyvačių su avino galva. Simboliai kinta nuo paprastų keverzonių iki dailaus piešinio ant Gundestrupo taurės.
Keltai neįsivaizdavo gyvenimo be vandens, todėl dažnai jam aukodavo (ant akmens stulpų) aukas. Be to, aukojimo ritualai pas keltus būdavo labai žiaurūs – dažniausiai buvo kertama žmogaus galva.
Keltai šventai tikėjo pomirtiniu gyvenimu bei sielų persikūnijimą. Tai rodo rūpestingai parenkamos ir tvarkomos įkapės.

Germanai
Germanų tautos buvo politeistinės, žinoma daug jų dievų vardų. Tačiau duvi dievybės yra pastovios, tai – Votano ir Toras. Pastarasis yra perkūno dievas., kupinas chaotiškos galios, ir neribotos energijos. Votano buvo tarsi vadų, kunigaikščių globėjas.
Germanai neturi aukščiausiojo dievo. Žmogus pats pasirenka dievybę, iš kurios tikisi užtarimo. Apskritai, dievai yra mirtingi, nes kada nors stos Ragnariokas – dievų ir viso pasaulio lemtinga pabaiga, kai kiekvienas žus žūtbūtinėje kovoje ir žemė bei žmonija mirs kartu su jais. Tada iškils naujas dangus ir žemė.

Slavai
Slavų tautos: Jugoslavija, Rusija, Baltarusija, Lenkija ir t.t.
Geriausiai žinomas dievas buvo Perkūnas – perkūnijojs ir žaibų dievas ir, tikriausiai, Aukščiausioji būtybė. Šio dievo kulto centrai buvo Kijeve ir Novgorade. Kiti rusų dievai buvo Svarogas ir Dažbogas, tėvas ir sūnus, abu simbolizuojantys saulę ir ugnį. Bendras dėmuo jų varduose bog reiškia ir “turtingumą”, ir “dievą”. Kaip dievas, kurio vardu iškilmingai prisiekiama, minimas Velesas. Jis buvo pievų ir bandų viešpats.
Geriausiai žinomi vampyrai – mirusieji, kurie siurbia gyvųjų kraują, ir vilkolakiai – vilkais paversti žmonės. Dažnai minimos undinės – merginos, kenčiančios dėl per ankstyvos mirties, vilos – gražios ir klastingos upių mergelės. Pelkės yra bagnikų ir bolotnikų, senų ir bjaurių vyrų, buveinė.
Vakarų slavų dievai buvo labai karingi ir visažiniai. Jų dievai buvo ypatingi tu, jog turėjo po kelias galvas, pvz., Sventovitas keturias, Triglavas tris ir t.t.

Baltai
Baltų tautos: latviai, lietuviai ir jau išnykusi prūsų.
Pagrindinė baltų religijos idėja – kova už gyvybę kaip gėrį ir grožį su blogio bei mirties jėgomis. Gyvybė kosminė, žmogus čia neskiriamas nuo gamtos. Dievybė įžiūrima visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklausė žmogaus, gyvūnijos, augmenijos ir viso pasaulio gyvybinės jėgos. Baltų pasaulėjauta tarsi padalyta į du polius: vyrišką – dangus, jo reiškiniai, dangaus kūnai, ir moterišką – Žemė, jos augalai, miškai, laukai, kalvos, akmenys, vanduo. Šių polių sąveika stimuliavo gyvybę, ugdė ją, lėmė ritualų ir garbinimų formas. Ryškiausia vyriškojoj prado dievybė buvo Perkūnas – apvaisintojas, kovotojas už gėrį. Žemyna – žemės deivė, Medeina – miškų, Laima – likimo; Lauksargis saugo laukus, Žemėpatis – žemę, namus; Kalvystės dievas Teliavelis, bitininkystės – Bubilas, piemenų – Ganyklis, kanapių bei linų – Vaižgantas, žvejybos – Gardaitis, aludarybos – Ragutis. Mirties ir blogio jėgoms atstovavo velniai, pavojingi numirėliai. Su žemdirbyste susiję tokie baltų demonai kaip kaukai, aitvarai, barstukai.

Populiariausios baltų šventės:
 Rasos (Žolinė);
 Sutinkai – pavasario šventė;
 Pušaičio šventė švenčiama, kai sužydi alyvos;

Rytų religijos

Induizmas
Induizmas – tai seniausia pasaulio religija, atsiradusi 2000m. pr. Kr.
Ši religija neurėjo nei vieno įkūrėjo. Induizmas labai įvairialypė religija, tačiau ją jungia Brahmanas – nesikeičiantis Absoliutas, pradinė realybė, egzistuojanti virš kasdienio matomo pasaulio.
Pagal induizmą visos gyvos būtybės gyvena ne vieną gyvenimą, o miršta ir vėl atgimsta – reinkarnuojasi. Jų gyvenimo ciklas neturi pabaigos. Tas ciklas vadinamas sansara. Pamatyti galutinį sansaros tašką labai sunku, bet induistai turi vilties, kad jie galų gale išsivaduos iš jos. Ratas – sansaros simbolis.
Induistai stengiasi gyventi pagal savo dharmą – elgesio ir pareigos kodeksą, sąlygojantį visą žmogaus gyvenimą. Kiekvienon žmogaus pareiga priklauso nuo jo padėties visuomenėje, amžiaus, t.y. į kokį gyvenimo etapą jis yra įžengęs.

• Karma – gyvenimo ratą sukanti jėga. Tai veiksmų, individo atliktų per visą jo gyvenimą, visuma. Geri veiksmai atgimstančiam žmogui padeda pereiti į geresnędvasinę pakopą, blogi – į blogesnę.
• Mokša – išsivadavimas iš atgimimo ir ciklo kančių. Ją gali pasiekti tada, kai išsivadavę iš nemokšiškumo įgyja išminties.
Išmintingiems tapti trugdo maja (tai tendencija matyti daiktus ne tokius, kokie jie yra, pavyzdžiui, virvę palaiko gyvate). Reikia įžvelgti daikto esmę, o ne paviršių. Tikra Atmanas ir Brahmanas, o visa kita tik iliuzija.
• Dievai. Jų labai daug, bet juos garbinti daug svarbiau nei abstrakti Brahmano idėja.
Labai svarbios deivės (dievų žmonos). Jos turi savo pareigų, į jas dažni žiūrima, kaip į kuriamąją jėgą.
Svarbiausi dievai:

Atmanas – tai kiekvieno individo siala (aš pats). Manoma, kad tai Brahmano dalis arba jie identiški (vienas ir tas pats).
Višnus ir Šyva yra atsakingi už pasaulio kūrimą, saugojimą, naikinimą (cikliškumas), tačiau Višnus yra labiau žinomas, kaip sergėtojas, turintis 10 reinkarnacijų, o Šyva – naikintojas, bet kartuir išvaduoja bei padeda atsikurti.
Brahma – kūrėjas. Jis pats abstrakčiausias (ne tas pats, kas Brahmanas).

Induistų šventieji raštai:
1. Vedos – iš jų į lūpas ėjo himnai;
2. Upanišados – filosofiniai pamokymi apie Brahmaną (kaip per kovą pasiekti mokšą);
3. Ramajana – Ramos ir Sitos nuotykiai (kaip Rma išgelbėjo Sitą iš nelaisvės). Ramos gyvenimo istorija;
4. Makabharata – ilgaisia pasaulio poema apie dviajų gimininingų valdančių šeimų kovą (populiariausia epo dalis yra Bhagavatgyta).

Budizmas (2500m. pr. Kr.)
Sidharta Gautama yra šios religijos pradininkas. Be medituojant figmedžio pavėsyje (Bodigojoje), jam atsivėrė visos paslaptys ir jis, medituojant, patyrė nušvitimą. Nuo to momento
jis pradėtas vadinti Buda (Buda reiškai “nušvitusysis”). To nušvitimo būsenoje jis pasiekė nirvaną – taip išsivadavo iš reinkarnacijos ciklo ir amžinųjų kančių.

Budos regėjimų reikšmės:
1. Paliegėlis – liga (niekas nėra apsaugotas nuo ligos);
2. Senis – senatvė (niekas nėra apsaugotas nuo senatvės);
3. Mirusysis – mirtis (niekas nėra apsaugotas nuo mirties);
4. Vienuolis – ženklas, kad reikia palikti rūmus ir ieškoti atsakymo į kančios problemą.

Trys visuotinos tiesos:
1. Gyvenime viskas nepastovu ir nuolat kinta.
2. Gyvenimas negali teikti pasitenkinimo, nes nieko nėra pastovaus. Žmogus prisiriša prie daiktų, kurie ilgai neegzistuoja. Taigi vien tik suvokimas, kad baigsis pasitenkinimas, sukelia kančią.
3. Nėra amžinos sielos. Ir tai, ką žmonės vadina “aš pats”, – tik paprasčiausia besikeičiančių charakteristikų suma.

Keturios tauriosios tiesos:
1. Visas gyvenimas neatsiejamas nuo kančios.
2. Kančios priežastis – blogų dalykų troškimas, įjunkimas į juos.
3. Nuo troškimo ir įjunkimo galima išsivaduoti.
4. Išsivaduoti nuo jų padeda aštuongubas kelias (tai nuosaikus vidurinysis kelias, kurį nuėjo Buda, kol patyrė nušvitimą. Tai gyvenimo normų kodeksas).

Meditacija – kelias į nirvaną. Medituojant mintys koncentruojamos į pasaulio nepastovumą, kintamumą. Atsiribojama nuo prieštaringų minčių.
Lotosas – budizmo simbolis. Jo šaknys auga dumble – purvas simbolizuoja žmogaus gyvenimą, tyras žiedas – nušvitimą.
Trigubas perlas – daugumą budistų vienija tai, kad jie tiki Budą ir jo mokymu, kuris vadinamas Dharma, ir puoselėja Sangos (tai budistų vienuolių bendruomenė) švento gyvenimo būdą. Visa tai jiems labai brangu, todėl ir vadinama Trigubu Perlu, t.y. pagalbos, paramos žmonėms šaltiniai, kitaip dar vadinami išsivadavimu.
Tripitaka (triguba pintinė) – vienas svarbiausių raštų rinkinys, kurį sudari Budos posakiai, jų komentarai, vienuolių taisyklės. Tekstai parašyti Ia. pr. Kr. Šri Lankoje.
Budizmas paplitęs Rytų šalyse, prasidėjo šiaurės rytų Indijoje, nors pačioje Indijoje ši religija neprigijo. Manoma, kad įsiliejo į induizmą.
Budizmo srovės: teravada ir mahajana.

Monoteistinės religijos

Judaizmas
1. Apibūdinimas
Judaizmas atspindi žydų tautos religiją ir kultūrą, ypatingai, nuo Babilono nelaisvės laikų, 535 prieš K., iki šių dienų.
Taip, kaip Kristaus laikais judaizme buvo įvairių sektų, tokių, kaip fariziejai, sadukėjai ir Esėjai, taip ir šiandien jame yra daug skirtingų atšakų (pvz., ortodoksai, Chasidai, reformatai, konservatoriai ir pan.). Ko gero, vienintelis šias grupes siejantis faktorius šiomis dienomis yra jų “etninis žydiškumas”.
Sąvoka “žydas” yra kilusi iš hebrajų tautos ir, pirmiausiai, Judo genties, kuri sugrįžo į Izraelį iš Babilono nelaisvės. Pirmasis hebrajus arba žydas buvo Abraomas. Sąvoka “žydas” paprastai yra taikoma visiems izraelitams. Kadangi išgelbėjimas remiasi Abraomo sandora, krikščionybė betarpiškai išplaukia ir kyla iš ST biblinio judaizmo (žr. Pr 12,1-3 ir Gal 3,11-16).
Istoriškai ir bibliškai žydai buvo Dievo išrinktas atpirkimo instrumentas, bet jie atmetė Jėzų Kristų kaip Mesiją ir bendradarbiavo su romėnais, Jį nukryžiuojant. Krikščionybė kėlė ir vis dar tebekelia didelę grėsmę judaizmui. Kaip atskleidžia Apd, žydai stengėsi sunaikinti krikščionybę ir išsaugoti klasikinę judaistinę religiją ir kultūrą.

2. Pagrindiniai įsitikinimai
Dievas
Žydų Dievas yra Senojo Testamento Jehova (Yahweh), sudaręs sandorą su Abraomu ir Dovydu.
Savo tikėjimu į vieną tikrą Dievą – monoteizmu – žydai visais laikais buvo beveik unikali tauta (žr. Įst 6,4).
Dievas žydams yra:
• visagalis sutvėrėjas ir visatos palaikytojas.
• aukščiausiasis Viešpats ir visų žmonių ir tautų valdovas.
• Šventas ir teisus visų žmonių teisėjas.
• Asmeninis žydų Dievas, ypatingu būdu atskleidęs Save tokiems žmonėms, kaip Abraomas ir Mozė.
• Izraelio Atpirkėjas, kaip vaizduojama Išėjimo knygoje.
• Ypatingas, ištikimas sandorai Dievas, kuris davė įstatymą ir aprūpino, išvadavo ir išsaugojo Izraelį.

Raštai
Daugeliui žydų Biblija susideda tik iš Senojo Testamento knygų, kurios suskirstytos į 3 skyrius – Įstatymus, Pranašus ir Knygas. Įstatymas (Torah), kurio pagrindinė dalis yra Penkiaknygė, yra svarbiausioji dalis. Tai yra šventi raštai, Dievo duoti žydams. (Žr. Rom 2,17-29; Rom 9,1-8).
Paprastai žydai visai atmeta Naująjį Testamentą arba ignoruoja, laikydami jį skirtu pagonims. Taigi, žydų tikėjimas ir tradicija pirmiausiai remiasi Senuoju Testamentu.

Jėzus Kristus
Paprastai žydai atmeta Jėzų Kristų kaip pažadėtąjį Senojo Testamento Mesiją ir Išgelbėtoją. Dauguma žydų šiandien vis dar ieško asmeninio arba tautinio Mesijo, kad šis išpildytų ST pranašystę, išvaduotų Izraelį iš priespaudos, atneštų taiką bei klestėjimą ir teistų visus žmones. Žydai nepajėgė suderinti ST Mesijo, kaip valdančiojo Karaliaus, paveikslo (Ps 2) su kenčiančio tarno (Iz 53), kuris atneštų taiką ir klestėjimą, išspręstų visų žmonių nuodėmės problemą bei teistų visą žmoniją, paveikslu.
Visais amžiais žydai turėjo daug apsišaukėlių ir netikrų mesijų.
Daugeliui žydų Jėzus Kristus buvo arba klaidingas pranašas, arba suklaidintas, bet doras mokytojas.

Išgelbėjimas
Išgelbėjimas žydams siejasi ne tiek su atpirkimu ir nuodėmių atleidimu, kiek su tautos išlaisvinimu ir išvadavimu iš fizinės, politinės ir socialinės priespaudos.
“Išgelbėjimas” beveik prilyginamas buvimui žydu – Dievo sandoros tautos nariu. Ir būti žydu reiškia būti “Dievo karalystėje”.
Gimimas žydu ir įstatymo laikymasis reiškia išgelbėjimą. Aukos ir darbai suteiks laikiną atlyginimą už nuodėmes, bet tik Dievo malonė galiausiai leis žydams išvengti griežto Dievo teismo.
Be NT judaizmui stinga svarbiausio išgelbėjimo elemento – pasiaukojančio, prisiimančio bausmę atpirkimo, visiškai pakankamos, vienkartinės Kristaus mirties ant kryžiaus!

3. Svarbiausios praktikos
Nors įvairiose sektose jos yra skirtingos, bendrai paėmus, judaizmas vis dar apima
• daugelio religinių švenčių, festivalių ir šventų dienų laikymąsi
• Daugelis jų skirtos paminėti žydų tradicijai, Izraelio istorijai ir Dievo santykiams su Savo sandoros tauta praeityje
• įstatymų, mitybos nuostatų ir ritualinių tradicijų laikymąsi
• tvirtus šeimos ryšius ir vertybes
• išskirtinį etninį identitetą
• Toros dalių mokymąsi ir citavimą
• žodinio įstatymo ir tradicijos laikymąsi (Mišna)

4. Svarbiausi raštai ir ritualai
Raštai
Papildomai prie ST, judaizmas apima keletą reikšmingų, sakralinių dokumentų.
Gemara – ankstyvasis rašytinis komentaras, kurio pagrindas – žodinė Mišna.
Midrash – hebrajų ST komentarai, sutelkiantys dėmesį į Torą.
Talmudas – rašytinė žydų žodinio įstatymo ir tradicijos kompiliacija.

Ritualai
Šabas – septintoji šventa savaitės diena (šeštadienis), kuri yra poilsio diena, minint sukūrimą ir įstatymo davimą.
Išėjimas – pavasario šventė, primenanti, kad per Išėjimą Dievas išvedė Izraelį iš Egipto (žr. Iš 12).
Jom Kipuras – kasmetinė atpirkimo diena spalio mėn., skirta tautinei ir asmeninėms išpažintims bei apsivalymui nuo nuodėmių.
Roš Hašana – žydų Naujieji Metai, švenčiami rugsėjo-spalio mėnesį, apmąstant praeitį ir viliantis ateitimi.
Hanuka – šviesų šventė, švenčiama maždaug Kalėdų laikotarpiu, minint sėkmingą Makabėjų maištą, kuris 167 prieš K.
nuvertė Antiochus Epiphanes IV ir atstatė garbinimą šventykloje.
Judaizmas vis dar yra orientuotas į tradicijas ir ritualus.

Islamas
Muhamedas
Muhamedą musulmonai tiki esant pranašu ilgoje pranašų grandinėje (tarp jų randame ir Jėzaus Kristaus vardą,t.y. Islamas pripažįsta Jėzų kaip Dievo Pranašą). Muhamedas Dievo vardu skelbė Dievo vienybės apreiškimą (Muhamedas yra gerbiamas kaip Dievo Pranašas, bet jokiu būdu nėra sudievinamas; garbinamas yra tik Dievas).
Muhamedo skelbti Dievo apreiškimai buvo užrašyti Korane, kuri nuo kitų rašto religijų (judaizmo ir krikščionybės) skiria jo nenuginčijamas autentiškumas ir tikslumas (ko negalima pasakyti apie Bibliją. Naujasis Testamentas buvo pradėtas užrašinėti praėjus 70 metų nuo Kristaus nukryžiavimo, o paskelbtas kaip rinkinys 2-ojo šimtmečio pabaigoje). Nuo pat Korano užrašymo pradžios iki šiol (t.y. maždaug 1400 metu) nėra pakeista ne viena jo raidė. Sakoma, kad išmetus iš Korano vieną vienintelę raidę, jis nebetektų savo formos (ne prasmės, bet formos). Be to, jame sukaupta daugybė mokslinės informacijos. Koranas buvo užrašytas ne paties Muhamedo (jis, būdamas beraštis skelbė Dievo apreiškimus, perteiktus per Angelą Gabrielių), o jo amžininkų.

Alachas.
Alchas yra Mahometo skelbtas musulmonų Dievas. Vienintelis, visagalis pasaulio ir žmonių kūrėjas. Žmogus gali jį pažinti, nes savo šventąją valią jis išreiškė Korane.

Pagrindiniai islamo principai
Islamo religija negarbina ir nėra pririšta prie kokio nors asmens (kaip jau buvo minėta, Muhamedas nėra kaip nors garbinamas, o tik gerbiamas kaip Dievo pranašas; garbinamas yra tik Dievas), ar kokios nors tautos. Islamas yra pasaulinė religija, mokanti žmones islamišku savybių ir “islamiško elgesio”. Taigi arabiškas žodis “islam” reiškia nusilenkimą, atsidavimą, pasišventimą, paklusnumą Dievui. Tai ir yra islamiškos savybės. Antra žodžio “islam” reikšmė yra “taika, ramybe”. Ir tai reiškia, kad kūniška ir dvasine ramybe įgyjama tik per atsidavimą ir paklusnumą Dievui.
Islamo ištakos taip pat kaip krikščionybės ir judaizmo yra Senasis Testamentas, kad ši religija yra ne kas kita kaip krikščionybės tęsinys, kitaip sakant supainiotų ar pamirštų dalykų priminimas ar patobulinimas. Taigi dalykai, kuriuos draudžia Islamas, jau buvo uždrausti žmonijai per ankstesnius pranašus, bet tai buvo žmonių nepaisoma, kaip antai alkoholio ir kiaulienos draudimas Senajame Testamente. Kai kam Islamas gali atrodyti labai griežtas, draudžiantis begalę dalykų, tačiau visa tai nėra iš piršto išlaužta, o visais atvejais tarnauja žmogaus gerovei, pirmiausia sveikatai. Islamas nereikalauja besąlygiško atsidavimo ir nesuprantamų dalykų vykdymo. Priešingai, Islamas skatina žmogų žinojimui, domėjimuisi kam ir kodėl vienas ar kitas dalykas yra draudžiamas. O šito teisingumu įsitikinti nėra sunku: modernusis mokslas bemaž kasdien naujais atradimais patvirtina tiek alkoholio, tiek kiaulienos žąlą žmogaus organizmui

Ramadanas.
Devintasis mėnulio kalendoriaus mėnuo (“Ramadan” ir yra šio mėnesio arabiškas pavadinimas) yra skirtas pasninkavimui, tai reiškia, kad musulmonai nuo aušros iki sutemos nevalgo ir negeria. Ramadano pasninkas yra padėkos ir pagarbos Dievui ženklas, nes būtent šį mėnesį buvo pradėtas apreikšti Koranas. Religinė pasninkavimo reikšmė turi ir žmogiškosios naudos: taip stiprinama valia ir minkštinama širdis – bepasninkaudami suprantame, kaip gyvena vargšai, neturintys maisto ne tik nuo aušros iki sutemos, bet galbūt nuo aušros iki aušros. Be to pasninkas yra ne tik maisto, bet ir blogų minčių ir poelgių atsisakymas, kurių atsikratyti normaliomis sąlygomis dažnai būna sunku, o prisivertimas ramadano mėnesį greit tampa įpratimu.

Mokesčiai
Kasdienė malda, pasninkas ramadano mėnesį ir pagalba vargšams yra islamiškos “mišios” – toks yra islamiškas tarnavimas Dievui. Galbūt tokia Dievo tarnyste reikalauja daugiau pastangų, bet ji yra bent jau naudinga sau ir kitiems, o ne tuščia kaip krikščioniškas kunigų spektaklis – mišios. Skirtingai nuo bažnyčios, islame pinigai dalinami ne mečetei (“musulmonu bažnyčiai”), o vargšams. Kiekvienas, uždirbantis daugiau už nustatyta minimumą turi išdalinti vargšams mažiausiai 2 % nuo savo pelno.

“Šventasis karas”
Ši sąvoka šiurpina pasaulį dėl klaidingo supratimo. Arabiškas žodis šiam terminui žymėti yra “dzihad” ir reiškia “kova, pastangos”, t.y. kova ir pastangos ginant religiją. Bet toli gražu tai nereiškia vien karo, kas aišku nėra išskiriama, jei kita religinė bendruomenė ginklu nori pavergti islamiškos bendruomenės narius ( kas kaip tik šiuo metu ir vyksta Palestinoje). Kasdienis “dzihad” yra malda, geras pavyzdys, savo paties blogu polinkiu nukariavimas, pykčio sutramdymas – ir toks religijos gynimas kartais reikalauja daugiau pastangų nei kariavimas mūšio lauke, nes jis turi būti nepaliaujamas, besitęsiantis 24 valandas per parą ir ne su pertraukom, o kasdien.

Islamiškos aprangos taisykles
Tiek vyrams, tiek ir moterims islame yra nustatytos kai kurios aprangos taisykles. Jie neturi visuomenėje atvirai rodyti savo grožio. Prie moteriško grožio priskiriami ir plaukai, todėl moterys islame juos pridengia skara. Ir savo grožio slėpimas visiškai nereiškia moters priklausomybės ar pasidavimo ir nusižeminimo vyrams, kaip yra madinga manyti. Kaip kiekvieno teisė yra saugoti savo turtą, taip ir kiekvieno teisė yra saugoti savo grožį. Tai reiškia, kad seksualumas, ypač pabrėžtas, išstatomas visuomenei veda blogų dalykų ir pirmiausia tai yra vešli dirva šeimų ardymui. Negalima teigti, kad islamiškoje visuomenėje nėra skyrybų, bet statistika įrodo, kad jų daug mažiau. Islamiškoje visuomenėje gyvenimas koncentruojamas šeimoje. Musulmonė moteris yra graži savo vyro, vaikų, tėvų akivaizdoje, ką nebūtinai turi matyti svetimi.

Moters vieta Islame.
Korane nėra nė vienos vietos, kur būtų daromas lyčių skirtumas. Muhamedas visur kreipiasi į žmones, t.y. vyrus ir moteris. Islamo istorijoje niekada nekilo klausimas apie moters vietą Islame, tai iškilo per “didžiuosius orientalistus”, kurie daug kalbėjo ir rašė apie tai, ko niekada nematė nes niekada ten nebuvo. Pranašas mokė, kad geriausias yra tas, kuris geriausias savo žmonai, taip pat sakė, kad Dievas yra patenkintas žmogumi, jei jo motina yra juo patenkinta, taip pat Korane parašyta, kad dangus guli po motinos kojomis. Islame motina yra labiausiai gerbiamas asmuo ir tik po jos seka tėvas.

Krikščionybė
Pavadinimą krikščionys galima versti kaip “Kristaus mokiniai”, nes būtent taip Jėzus vadino savo pasekėjus.
Jėzus Kristus yra nepaprastai galinga ir šventa asmenybė. Jo atėjimas buvo išpranašautas net ir Vedų raštuose (taip kaip ir Budos, ir Mahomedo).

Krikčionys postuluoja Kristaus unikalumą, tačiau pati krikščionybė nėra unikali. Ji turi sudėtingą istoriją, svarbiausius atstovus, gausią literatūrą, savitus ritualus ir būdingas socialines formas. Visa tai galima gretinti su kitomis religijomis, o ypač su judaizmu ir islamu.

Daugelis Šiaurės Atlento regiono gyventojų vis der tapatina krikščionybę su kultūra, kuri pastaraisiais dešimtmečiais dėl technologinių ir industrinių laimėjimų dominavo pasaulio istorijoje. Nors ir yra žinoma, jog pirmieji krikščionys buvo socialiai skariaudžiami ir neretai persekiojami. Labai reikšminga ir tai, kad ši religija sugebėjo atsispirti bei išlikti žiauriomis Sovietų Sąjungos ir maoistinės Kinijos sąlygomis.

Biblija
Bibliją sudaro knygos, parašytos daugiau nei per tūkstantį metų, įvairiausiomis kultūrinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis, labai nevienodu stiliumi ir skirtingomis kalbomis. Bibliją sudaro dvi nevienodos apimties knygos: Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas. Pirmoji yra žydų – judaizmo – Šventasis Raštas. Joje atsispindi Dievo tautos istorija ir religinė mintis prieš Jėzų, žydų Mesijo, pasirodymą. Naujasis Testamentas – tai 27 krikščionių veikalai, parašyti Ia., dauguma jų labai trumpi. Šią knygą sudaro 4 Evangelijos, skirtingais aspektais nušviečiančios Jėzaus gyvenimą ir mokymą, kartu su Apaštalų darbais, kur tęsiama Evangelija pagal Luką ir pasakojama apie pirmuosius 30 krikščionių Bažnyčios gyvavyvo metų. Tada eina 13 Pauliaus laiškų, kurie buvo parašyti įvairioms bažnyčioms ir asmenims; 8 kitų pirmųjų krikščionių valdovų laiškai; ir Apsireiškimas Jonui – regėjimų knyga, sukurta žydų apokalipsės literatūros pavyzdžiu.

Krikščionių šventės
Adventas. Krikščionių metai prasideda pasiruošimu Kalėdoms. Tuomet laukiama Kristaus atėjimo.
Kalėdos. Džiaugsminga Kristaus gimimo šventė.
Gavėnia. 40 dienų pasiruošti Velykoms. Tai atitinka 40 dienų, kurias Jėzus prieš pradėdamas mokyti žmones praleido dykumoje pasninkaudamas.
Didysis Penktadienis. Iškilmingas Jėzaus mirties ant kryžiaus paminėjimas.
Velykos. Didžiausia krikščionių šventė, Jėzaus prisikėlimo diena. Velykų (taip pat ir Didžiojo Penktadienio, Šeštinių, Sekminių) adta kasmet keičiasi.
Šeštinės. Jėzaus dangun žengimo šventė, švenčiama po 40 dienų nuo Velykų.
Sekminės / Švč. Trejybės Šventė. Diena, kai Dievas atsiuntė apaštalams Šventąją Dvasią, švenčiama po 10 dienų nuo Šeštinių. Tai ir Bažnyčios gimimo diena.

Šaltiniai

1. Beresnevičius G. Religijotyros įvadas. – Vilnius, 1997.
2. Beresnevičius G. Religijų istorijos metmenys. – Vilnius, 1997.
3. Kuzmickas B. Religijų istorijos antologija. I d. Judaizmas. Krikščionybė. – Vilnius, 2000.
4. Pasaulio religijos. – Vilnius, 1994.
5. www.google.lt
www.religion.com

Leave a Comment