pasaulio religijos

Arėjas / Marsas – smarkus ir valdingas karo dievas.

Afroditė / Venera – meilės, grožio ir vaisingumo deivė.

Apolonas – avių ir galvijų, šaudymo iš lanko, muzikos, pranašysčių ir medicinos dievas. Kaip Febas “šviesusis”, jis buvo ir saulės dievas.

Artemidė / Diana – medžioklės, vaisingumo ir gimdymo deivė.

Asklepijus / Eskulapas – gydymo dievas. Jo lazda su apsivyniojusiomis gyvatėmis tebėra medicinos simbolis.

Atėnė / Minerva – karo ir amatų deivė.

Demetra / Cerera – javų ir pasėlių (žemdirbystės ir derlingumo) deivė.

Dionisas / Bakchas – siejamas su požemio karalyste ir su pasėliais, vaisiais ir vyndaryste. Dioniso garbinimui būdingi ekstaziniai šokiai ir orgijos.

Hefaistas / Vulkanas – ugnies, ypač vulkanų, ir kalvystės dievas. Taip pat amatų globėjas.

Hera / Junona – Dzeuso žmona. Santuokos, gimdymo, moterų globėja.

Hermis / Merkurijus – dievų pasiuntinys. Taip pat prekybos, pirklių dievas.

Hestija / Vesta – židinio, šeimos ir namų deivė.

Poseidonas / Neptūnas – iš pradžių vadintas “žemės kratytoju”, žemės drebėjimų sukėlėju, bet vėliau virtęs ir jūros dievu.

Dzeusas / Jupiteris – dievų ir žmonijos tėvas, nors ir nekūrėjas. Taip pat dangaus ir oro dievas.

Prasidėjus helenizacijai, pačioje visuomenės viršūnėje buvo helenizuoti valdovai, kurie pasiskelbė esą dieviški. Tikėta, kad Aleksandras, kurio herojiškais žygdarbiais niekas neabejojo, po mirties buvo priimtas į dievų tarpą, kaip anksčiau Heraklis. Tai netrukus išsigimė į visuotinį karalių sudievinimą.

Panaši situacija buvo ir Romoje, kai nužudė Julijų Cezarį (44m. pr. Kr.)

Keltai

Labiausiai paplitęs keltų dievybės simbolis yra dievas su ragais. Be to, daug kur keltų pasaulyje visais laikais pasitaikydavo patino simbolis, raguotų nuogų dievų su stačiu falu (vaisingumo simbolis) arba gyvačių su avino galva. Simboliai kinta nuo paprastų keverzonių iki dailaus piešinio ant Gundestrupo taurės.

Keltai neįsivaizdavo gyvenimo be vandens, todėl dažnai jam aukodavo (ant akmens stulpų) aukas. Be to, aukojimo ritualai pas keltus būdavo labai žiaurūs – dažniausiai buvo kertama žmogaus galva.

Keltai šventai tikėjo pomirtiniu gyvenimu bei sielų persikūnijimą. Tai rodo rūpestingai parenkamos ir tvarkomos įkapės.

Germanai

Germanų tautos buvo politeistinės, žinoma daug jų dievų vardų. Tačiau duvi dievybės yra pastovios, tai – Votano ir Toras. Pastarasis yra perkūno dievas., kupinas chaotiškos galios, ir neribotos energijos. Votano buvo tarsi vadų, kunigaikščių globėjas.

Germanai neturi aukščiausiojo dievo. Žmogus pats pasirenka dievybę, iš kurios tikisi užtarimo. Apskritai, dievai yra mirtingi, nes kada nors stos Ragnariokas – dievų ir viso pasaulio lemtinga pabaiga, kai kiekvienas žus žūtbūtinėje kovoje ir žemė bei žmonija mirs kartu su jais. Tada iškils naujas dangus ir žemė.

Slavai

Slavų tautos: Jugoslavija, Rusija, Baltarusija, Lenkija ir t.t.

Geriausiai žinomas dievas buvo Perkūnas – perkūnijojs ir žaibų dievas ir, tikriausiai, Aukščiausioji būtybė. Šio dievo kulto centrai buvo Kijeve ir Novgorade. Kiti rusų dievai buvo Svarogas ir Dažbogas, tėvas ir sūnus, abu simbolizuojantys saulę ir ugnį. Bendras dėmuo jų varduose bog reiškia ir „turtingumą”, ir „dievą”. Kaip dievas, kurio vardu iškilmingai prisiekiama, minimas Velesas. Jis buvo pievų ir bandų viešpats.

Geriausiai žinomi vampyrai – mirusieji, kurie siurbia gyvųjų kraują, ir vilkolakiai – vilkais paversti žmonės. Dažnai minimos undinės – merginos, kenčiančios dėl per ankstyvos mirties, vilos – gražios ir klastingos upių mergelės. Pelkės yra bagnikų ir bolotnikų, senų ir bjaurių vyrų, buveinė.

Vakarų slavų dievai buvo labai karingi ir visažiniai. Jų dievai buvo ypatingi tu, jog turėjo po kelias galvas, pvz., Sventovitas keturias, Triglavas tris ir t.t.

Baltai

Baltų tautos: latviai, lietuviai ir jau išnykusi prūsų.

Pagrindinė baltų religijos idėja – kova už gyvybę kaip gėrį ir grožį su blogio bei mirties jėgomis. Gyvybė kosminė, žmogus čia neskiriamas nuo gamtos. Dievybė įžiūrima visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklausė žmogaus, gyvūnijos, augmenijos ir viso pasaulio gyvybinės jėgos. Baltų pasaulėjauta tarsi padalyta į du polius: vyrišką – dangus, jo reiškiniai, dangaus kūnai, ir moterišką – Žemė, jos augalai, miškai, laukai, kalvos, akmenys, vanduo. Šių polių sąveika stimuliavo gyvybę, ugdė ją, lėmė ritualų ir garbinimų formas. Ryškiausia vyriškojoj prado dievybė buvo Perkūnas – apvaisintojas, kovotojas už gėrį. Žemyna – žemės deivė, Medeina – miškų, Laima – likimo; Lauksargis saugo laukus, Žemėpatis – žemę, namus; Kalvystės dievas Teliavelis, bitininkystės – Bubilas, piemenų – Ganyklis, kanapių bei linų – Vaižgantas, žvejybos – Gardaitis, aludarybos – Ragutis. Mirties ir blogio jėgoms atstovavo velniai, pavojingi numirėliai. Su žemdirbyste susiję tokie baltų demonai kaip kaukai, aitvarai, barstukai.

Populiariausios baltų šventės:

 Rasos (Žolinė);

 Sutinkai – pavasario šventė;

 Pušaičio šventė švenčiama, kai sužydi alyvos;

Rytų religijos

Induizmas

Induizmas – tai seniausia pasaulio religija, atsiradusi 2000m. pr. Kr.

Ši religija neurėjo nei vieno įkūrėjo. Induizmas labai įvairialypė religija, tačiau ją jungia Brahmanas – nesikeičiantis Absoliutas, pradinė realybė, egzistuojanti virš kasdienio matomo pasaulio.

Pagal induizmą visos gyvos būtybės gyvena ne vieną gyvenimą, o miršta ir vėl atgimsta – reinkarnuojasi. Jų gyvenimo ciklas neturi pabaigos. Tas ciklas vadinamas sansara. Pamatyti galutinį sansaros tašką labai sunku, bet induistai turi vilties, kad jie galų gale išsivaduos iš jos. Ratas – sansaros simbolis.

Induistai stengiasi gyventi pagal savo dharmą – elgesio ir pareigos kodeksą, sąlygojantį visą žmogaus gyvenimą. Kiekvienon žmogaus pareiga priklauso nuo jo padėties visuomenėje, amžiaus, t.y. į kokį gyvenimo etapą jis yra įžengęs.

• Karma – gyvenimo ratą sukanti jėga. Tai veiksmų, individo atliktų per visą jo gyvenimą, visuma. Geri veiksmai atgimstančiam žmogui padeda pereiti į geresnędvasinę pakopą, blogi – į blogesnę.

• Mokša – išsivadavimas iš atgimimo ir ciklo kančių. Ją gali pasiekti tada, kai išsivadavę iš nemokšiškumo įgyja išminties.

Išmintingiems tapti trugdo maja (tai tendencija matyti daiktus ne tokius, kokie jie yra, pavyzdžiui, virvę palaiko gyvate). Reikia įžvelgti daikto esmę, o ne paviršių. Tikra Atmanas ir Brahmanas, o visa kita tik iliuzija.

• Dievai. Jų labai daug, bet juos garbinti daug svarbiau nei abstrakti Brahmano idėja.

Labai svarbios deivės (dievų žmonos). Jos turi savo pareigų, į jas dažni žiūrima, kaip į kuriamąją jėgą.

Svarbiausi dievai:

Atmanas – tai kiekvieno individo siala (aš pats). Manoma, kad tai Brahmano dalis arba jie identiški (vienas ir tas pats).

Višnus ir Šyva yra atsakingi už pasaulio kūrimą, saugojimą, naikinimą (cikliškumas), tačiau Višnus yra labiau žinomas, kaip sergėtojas, turintis 10 reinkarnacijų, o Šyva – naikintojas, bet kartuir išvaduoja bei padeda atsikurti.

Brahma – kūrėjas. Jis pats abstrakčiausias (ne tas pats, kas Brahmanas).

Induistų šventieji raštai:

1. Vedos – iš jų į lūpas ėjo himnai;

2. Upanišados – filosofiniai pamokymi apie Brahmaną (kaip per kovą pasiekti mokšą);

3. Ramajana – Ramos ir Sitos nuotykiai (kaip Rma išgelbėjo Sitą iš nelaisvės). Ramos gyvenimo istorija;

4. Makabharata – ilgaisia pasaulio poema apie dviajų gimininingų valdančių šeimų kovą (populiariausia epo dalis yra Bhagavatgyta).

Budizmas (2500m. pr. Kr.)

Sidharta Gautama yra šios religijos pradininkas. Be medituojant figmedžio pavėsyje (Bodigojoje), jam atsivėrė visos paslaptys ir jis, medituojant, patyrė nušvitimą. Nuo to momento

jis pradėtas vadinti Buda (Buda reiškai „nušvitusysis”). To nušvitimo būsenoje jis pasiekė nirvaną – taip išsivadavo iš reinkarnacijos ciklo ir amžinųjų kančių.

Budos regėjimų reikšmės:

1. Paliegėlis – liga (niekas nėra apsaugotas nuo ligos);

2. Senis – senatvė (niekas nėra apsaugotas nuo senatvės);

3. Mirusysis – mirtis (niekas nėra apsaugotas nuo mirties);

4. Vienuolis – ženklas, kad reikia palikti rūmus ir ieškoti atsakymo į kančios problemą.

Trys visuotinos tiesos:

1. Gyvenime viskas nepastovu ir nuolat kinta.

2. Gyvenimas negali teikti pasitenkinimo, nes nieko nėra pastovaus. Žmogus prisiriša prie daiktų, kurie ilgai neegzistuoja. Taigi vien tik suvokimas, kad baigsis pasitenkinimas, sukelia kančią.

3. Nėra amžinos sielos. Ir tai, ką žmonės vadina “aš pats”, – tik paprasčiausia besikeičiančių charakteristikų suma.

Keturios tauriosios tiesos:

1. Visas gyvenimas neatsiejamas nuo kančios.

2. Kančios priežastis – blogų dalykų troškimas, įjunkimas į juos.

3. Nuo troškimo ir įjunkimo galima išsivaduoti.

4. Išsivaduoti nuo jų padeda aštuongubas kelias (tai nuosaikus vidurinysis kelias, kurį nuėjo Buda, kol patyrė nušvitimą. Tai gyvenimo normų kodeksas).

Meditacija – kelias į nirvaną. Medituojant mintys koncentruojamos į pasaulio nepastovumą, kintamumą. Atsiribojama nuo prieštaringų minčių.

Lotosas – budizmo simbolis. Jo šaknys auga dumble – purvas simbolizuoja žmogaus gyvenimą, tyras žiedas – nušvitimą.

Trigubas perlas – daugumą budistų vienija tai, kad jie tiki Budą ir jo mokymu, kuris vadinamas Dharma, ir puoselėja Sangos (tai budistų vienuolių bendruomenė) švento gyvenimo būdą. Visa tai jiems labai brangu, todėl ir vadinama Trigubu Perlu, t.y. pagalbos, paramos žmonėms

Šaltiniai

, kitaip dar vadinami išsivadavimu.

Tripitaka (triguba pintinė) – vienas svarbiausių raštų rinkinys, kurį sudari Budos posakiai, jų komentarai, vienuolių taisyklės. Tekstai parašyti Ia. pr. Kr. Šri Lankoje.

Budizmas paplitęs Rytų šalyse, prasidėjo šiaurės rytų Indijoje, nors pačioje Indijoje ši religija neprigijo. Manoma, kad įsiliejo į induizmą.

Budizmo srovės: teravada ir mahajana.

Monoteistinės religijos

Judaizmas

1. Apibūdinimas

Judaizmas atspindi žydų tautos religiją ir kultūrą, ypatingai, nuo Babilono nelaisvės laikų, 535 prieš K., iki šių dienų.

Taip, kaip Kristaus laikais judaizme buvo įvairių sektų, tokių, kaip fariziejai, sadukėjai ir Esėjai, taip ir šiandien jame yra daug skirtingų atšakų (pvz., ortodoksai, Chasidai, reformatai, konservatoriai ir pan.). Ko gero, vienintelis šias grupes siejantis faktorius šiomis dienomis yra jų „etninis žydiškumas”.

Sąvoka „žydas” yra kilusi iš hebrajų tautos ir, pirmiausiai, Judo genties, kuri sugrįžo į Izraelį iš Babilono nelaisvės. Pirmasis hebrajus arba žydas buvo Abraomas. Sąvoka „žydas” paprastai yra taikoma visiems izraelitams. Kadangi išgelbėjimas remiasi Abraomo sandora, krikščionybė betarpiškai išplaukia ir kyla iš ST biblinio judaizmo (žr. Pr 12,1-3 ir Gal 3,11-16).

Istoriškai ir bibliškai žydai buvo Dievo išrinktas atpirkimo instrumentas, bet jie atmetė Jėzų Kristų kaip Mesiją ir bendradarbiavo su romėnais, Jį nukryžiuojant. Krikščionybė kėlė ir vis dar tebekelia didelę grėsmę judaizmui. Kaip atskleidžia Apd, žydai stengėsi sunaikinti krikščionybę ir išsaugoti klasikinę judaistinę religiją ir kultūrą.

2. Pagrindiniai įsitikinimai

Dievas

Žydų Dievas yra Senojo Testamento Jehova (Yahweh), sudaręs sandorą su Abraomu ir Dovydu.

Savo tikėjimu į vieną tikrą Dievą – monoteizmu – žydai visais laikais buvo beveik unikali tauta (žr. Įst 6,4).

Dievas žydams yra:

• visagalis sutvėrėjas ir visatos palaikytojas.

• aukščiausiasis Viešpats ir visų žmonių ir tautų valdovas.

• Šventas ir teisus visų žmonių teisėjas.

• Asmeninis žydų Dievas, ypatingu būdu atskleidęs Save tokiems žmonėms, kaip Abraomas ir Mozė.

• Izraelio Atpirkėjas, kaip vaizduojama Išėjimo knygoje.

• Ypatingas, ištikimas sandorai Dievas, kuris davė įstatymą ir aprūpino, išvadavo ir išsaugojo Izraelį.

Raštai

Daugeliui žydų Biblija susideda tik iš Senojo Testamento knygų, kurios suskirstytos į 3 skyrius – Įstatymus, Pranašus ir Knygas. Įstatymas (Torah), kurio pagrindinė dalis yra Penkiaknygė, yra svarbiausioji dalis. Tai yra šventi raštai, Dievo duoti žydams. (Žr. Rom 2,17-29; Rom 9,1-8).

Paprastai žydai visai atmeta Naująjį Testamentą arba ignoruoja, laikydami jį skirtu pagonims. Taigi, žydų tikėjimas ir tradicija pirmiausiai remiasi Senuoju Testamentu.

Jėzus Kristus

Paprastai žydai atmeta Jėzų Kristų kaip pažadėtąjį Senojo Testamento Mesiją ir Išgelbėtoją. Dauguma žydų šiandien vis dar ieško asmeninio arba tautinio Mesijo, kad šis išpildytų ST pranašystę, išvaduotų Izraelį iš priespaudos, atneštų taiką bei klestėjimą ir teistų visus žmones. Žydai nepajėgė suderinti ST Mesijo, kaip valdančiojo Karaliaus, paveikslo (Ps 2) su kenčiančio tarno (Iz 53), kuris atneštų taiką ir klestėjimą, išspręstų visų žmonių nuodėmės problemą bei teistų visą žmoniją, paveikslu.

Visais amžiais žydai turėjo daug apsišaukėlių ir netikrų mesijų.

Daugeliui žydų Jėzus Kristus buvo arba klaidingas pranašas, arba suklaidintas, bet doras mokytojas.

Išgelbėjimas

Išgelbėjimas žydams siejasi ne tiek su atpirkimu ir nuodėmių atleidimu, kiek su tautos išlaisvinimu ir išvadavimu iš fizinės, politinės ir socialinės priespaudos.

„Išgelbėjimas” beveik prilyginamas buvimui žydu – Dievo sandoros tautos nariu. Ir būti žydu reiškia būti „Dievo karalystėje”.

Gimimas žydu ir įstatymo laikymasis reiškia išgelbėjimą. Aukos ir darbai suteiks laikiną atlyginimą už nuodėmes, bet tik Dievo malonė galiausiai leis žydams išvengti griežto Dievo teismo.

Be NT judaizmui stinga svarbiausio išgelbėjimo elemento – pasiaukojančio, prisiimančio bausmę atpirkimo, visiškai pakankamos, vienkartinės Kristaus mirties ant kryžiaus!

3. Svarbiausios praktikos

Nors įvairiose sektose jos yra skirtingos, bendrai paėmus, judaizmas vis dar apima

• daugelio religinių švenčių, festivalių ir šventų dienų laikymąsi

• Daugelis jų skirtos paminėti žydų tradicijai, Izraelio istorijai ir Dievo santykiams su Savo sandoros tauta praeityje

• įstatymų, mitybos nuostatų ir ritualinių tradicijų laikymąsi

• tvirtus šeimos ryšius ir vertybes

• išskirtinį etninį identitetą

• Toros dalių mokymąsi ir citavimą

• žodinio įstatymo ir tradicijos laikymąsi (Mišna)

4. Svarbiausi raštai ir ritualai

Raštai

Papildomai prie ST, judaizmas apima keletą reikšmingų, sakralinių dokumentų.

Gemara – ankstyvasis rašytinis komentaras, kurio pagrindas – žodinė Mišna.

Midrash – hebrajų ST komentarai, sutelkiantys dėmesį į Torą.

Talmudas – rašytinė žydų žodinio įstatymo ir tradicijos kompiliacija.

Ritualai

Šabas – septintoji šventa savaitės diena (šeštadienis), kuri yra poilsio diena, minint sukūrimą ir įstatymo davimą.

Išėjimas – pavasario šventė, primenanti, kad per Išėjimą Dievas išvedė Izraelį iš Egipto (žr. Iš 12).

Jom Kipuras – kasmetinė atpirkimo diena spalio mėn., skirta tautinei ir asmeninėms išpažintims bei apsivalymui nuo nuodėmių.

Roš Hašana – žydų Naujieji Metai, švenčiami rugsėjo-spalio mėnesį, apmąstant praeitį ir viliantis ateitimi.

Hanuka – šviesų šventė, švenčiama maždaug Kalėdų laikotarpiu, minint sėkmingą Makabėjų maištą, kuris 167 prieš K.

nuvertė Antiochus Epiphanes IV ir atstatė garbinimą šventykloje.

Judaizmas vis dar yra orientuotas į tradicijas ir ritualus.

Islamas

Muhamedas

Muhamedą musulmonai tiki esant pranašu ilgoje pranašų grandinėje (tarp jų randame ir Jėzaus Kristaus vardą,t.y. Islamas pripažįsta Jėzų kaip Dievo Pranašą). Muhamedas Dievo vardu skelbė Dievo vienybės apreiškimą (Muhamedas yra gerbiamas kaip Dievo Pranašas, bet jokiu būdu nėra sudievinamas; garbinamas yra tik Dievas).

Muhamedo skelbti Dievo apreiškimai buvo užrašyti Korane, kuri nuo kitų rašto religijų (judaizmo ir krikščionybės) skiria jo nenuginčijamas autentiškumas ir tikslumas (ko negalima pasakyti apie Bibliją. Naujasis Testamentas buvo pradėtas užrašinėti praėjus 70 metų nuo Kristaus nukryžiavimo, o paskelbtas kaip rinkinys 2-ojo šimtmečio pabaigoje). Nuo pat Korano užrašymo pradžios iki šiol (t.y. maždaug 1400 metu) nėra pakeista ne viena jo raidė. Sakoma, kad išmetus iš Korano vieną vienintelę raidę, jis nebetektų savo formos (ne prasmės, bet formos). Be to, jame sukaupta daugybė mokslinės informacijos. Koranas buvo užrašytas ne paties Muhamedo (jis, būdamas beraštis skelbė Dievo apreiškimus, perteiktus per Angelą Gabrielių), o jo amžininkų.

Alachas.

Alchas yra Mahometo skelbtas musulmonų Dievas. Vienintelis, visagalis pasaulio ir žmonių kūrėjas. Žmogus gali jį pažinti, nes savo šventąją valią jis išreiškė Korane.

Pagrindiniai islamo principai

Islamo religija negarbina ir nėra pririšta prie kokio nors asmens (kaip jau buvo minėta, Muhamedas nėra kaip nors garbinamas, o tik gerbiamas kaip Dievo pranašas; garbinamas yra tik Dievas), ar kokios nors tautos. Islamas yra pasaulinė religija, mokanti žmones islamišku savybių ir „islamiško elgesio”. Taigi arabiškas žodis „islam” reiškia nusilenkimą, atsidavimą, pasišventimą, paklusnumą Dievui. Tai ir yra islamiškos savybės. Antra žodžio „islam” reikšmė yra „taika, ramybe”. Ir tai reiškia, kad kūniška ir dvasine ramybe įgyjama tik per atsidavimą ir paklusnumą Dievui.

Islamo ištakos taip pat kaip krikščionybės ir judaizmo yra Senasis Testamentas, kad ši religija yra ne kas kita kaip krikščionybės tęsinys, kitaip sakant supainiotų ar pamirštų dalykų priminimas ar patobulinimas. Taigi dalykai, kuriuos draudžia Islamas, jau buvo uždrausti žmonijai per ankstesnius pranašus, bet tai buvo žmonių nepaisoma, kaip antai alkoholio ir kiaulienos draudimas Senajame Testamente. Kai kam Islamas gali atrodyti labai griežtas, draudžiantis begalę dalykų, tačiau visa tai nėra iš piršto išlaužta, o visais atvejais tarnauja žmogaus gerovei, pirmiausia sveikatai. Islamas nereikalauja besąlygiško atsidavimo ir nesuprantamų dalykų vykdymo. Priešingai, Islamas skatina žmogų žinojimui, domėjimuisi kam ir kodėl vienas ar kitas dalykas yra draudžiamas. O šito teisingumu įsitikinti nėra sunku: modernusis mokslas bemaž kasdien naujais atradimais patvirtina tiek alkoholio, tiek kiaulienos žąlą žmogaus organizmui

Ramadanas.

Devintasis mėnulio kalendoriaus mėnuo („Ramadan” ir yra šio mėnesio arabiškas pavadinimas) yra skirtas pasninkavimui, tai reiškia, kad musulmonai nuo aušros iki sutemos nevalgo ir negeria. Ramadano pasninkas yra padėkos ir pagarbos Dievui ženklas, nes būtent šį mėnesį buvo pradėtas apreikšti Koranas. Religinė pasninkavimo reikšmė turi ir žmogiškosios naudos: taip stiprinama valia ir minkštinama širdis – bepasninkaudami suprantame, kaip gyvena vargšai, neturintys maisto ne tik nuo aušros iki sutemos, bet galbūt nuo aušros iki aušros. Be to pasninkas yra ne tik maisto, bet ir blogų minčių ir poelgių atsisakymas, kurių atsikratyti normaliomis sąlygomis dažnai būna sunku, o prisivertimas ramadano mėnesį greit tampa įpratimu.

Mokesčiai

Kasdienė malda, pasninkas ramadano mėnesį ir pagalba vargšams yra islamiškos „mišios” – toks yra islamiškas tarnavimas Dievui. Galbūt tokia Dievo tarnyste reikalauja daugiau pastangų, bet ji yra bent jau naudinga sau ir kitiems, o ne tuščia kaip krikščioniškas kunigų spektaklis – mišios. Skirtingai nuo bažnyčios, islame pinigai dalinami ne mečetei („musulmonu bažnyčiai”), o vargšams. Kiekvienas, uždirbantis daugiau už nustatyta minimumą turi išdalinti vargšams mažiausiai 2 % nuo savo pelno.

„Šventasis karas”

Ši sąvoka šiurpina pasaulį dėl klaidingo supratimo. Arabiškas žodis šiam terminui žymėti yra „dzihad” ir reiškia „kova, pastangos”, t.y. kova ir pastangos ginant religiją. Bet toli gražu tai nereiškia vien karo, kas aišku nėra išskiriama, jei kita religinė bendruomenė ginklu nori pavergti islamiškos bendruomenės narius ( kas kaip tik šiuo metu ir vyksta Palestinoje). Kasdienis „dzihad” yra malda, geras pavyzdys, savo paties blogu polinkiu nukariavimas, pykčio sutramdymas – ir toks religijos gynimas kartais reikalauja daugiau pastangų nei kariavimas mūšio lauke, nes jis turi būti nepaliaujamas, besitęsiantis 24 valandas per parą ir ne su pertraukom, o kasdien.

Islamiškos aprangos taisykles

Tiek vyrams, tiek ir moterims islame yra nustatytos kai kurios aprangos taisykles. Jie neturi visuomenėje atvirai rodyti savo grožio. Prie moteriško grožio priskiriami ir plaukai, todėl moterys islame juos pridengia skara. Ir savo grožio slėpimas visiškai nereiškia moters priklausomybės ar pasidavimo ir nusižeminimo vyrams, kaip yra madinga manyti. Kaip kiekvieno teisė yra saugoti savo turtą, taip ir kiekvieno teisė yra saugoti savo grožį. Tai reiškia, kad seksualumas, ypač pabrėžtas, išstatomas visuomenei veda blogų dalykų ir pirmiausia tai yra vešli dirva šeimų ardymui. Negalima teigti, kad islamiškoje visuomenėje nėra skyrybų, bet statistika įrodo, kad jų daug mažiau. Islamiškoje visuomenėje gyvenimas koncentruojamas šeimoje. Musulmonė moteris yra graži savo vyro, vaikų, tėvų akivaizdoje, ką nebūtinai turi matyti svetimi.

Moters vieta Islame.

Korane nėra nė vienos vietos, kur būtų daromas lyčių skirtumas. Muhamedas visur kreipiasi į žmones, t.y. vyrus ir moteris. Islamo istorijoje niekada nekilo klausimas apie moters vietą Islame, tai iškilo per „didžiuosius orientalistus”, kurie daug kalbėjo ir rašė apie tai, ko niekada nematė nes niekada ten nebuvo. Pranašas mokė, kad geriausias yra tas, kuris geriausias savo žmonai, taip pat sakė, kad Dievas yra patenkintas žmogumi, jei jo motina yra juo patenkinta, taip pat Korane parašyta, kad dangus guli po motinos kojomis. Islame motina yra labiausiai gerbiamas asmuo ir tik po jos seka tėvas.

Krikščionybė

Pavadinimą krikščionys galima versti kaip „Kristaus mokiniai”, nes būtent taip Jėzus vadino savo pasekėjus.

Jėzus Kristus yra nepaprastai galinga ir šventa asmenybė. Jo atėjimas buvo išpranašautas net ir Vedų raštuose (taip kaip ir Budos, ir Mahomedo).

Krikčionys postuluoja Kristaus unikalumą, tačiau pati krikščionybė nėra unikali. Ji turi sudėtingą istoriją, svarbiausius atstovus, gausią literatūrą, savitus ritualus ir būdingas socialines formas. Visa tai galima gretinti su kitomis religijomis, o ypač su judaizmu ir islamu.

Daugelis Šiaurės Atlento regiono gyventojų vis der tapatina krikščionybę su kultūra, kuri pastaraisiais dešimtmečiais dėl technologinių ir industrinių laimėjimų dominavo pasaulio istorijoje. Nors ir yra žinoma, jog pirmieji krikščionys buvo socialiai skariaudžiami ir neretai persekiojami. Labai reikšminga ir tai, kad ši religija sugebėjo atsispirti bei išlikti žiauriomis Sovietų Sąjungos ir maoistinės Kinijos sąlygomis.

Biblija

Bibliją sudaro knygos, parašytos daugiau nei per tūkstantį metų, įvairiausiomis kultūrinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis, labai nevienodu stiliumi ir skirtingomis kalbomis. Bibliją sudaro dvi nevienodos apimties knygos: Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas. Pirmoji yra žydų – judaizmo – Šventasis Raštas. Joje atsispindi Dievo tautos istorija ir religinė mintis prieš Jėzų, žydų Mesijo, pasirodymą. Naujasis Testamentas – tai 27 krikščionių veikalai, parašyti Ia., dauguma jų labai trumpi. Šią knygą sudaro 4 Evangelijos, skirtingais aspektais nušviečiančios Jėzaus gyvenimą ir mokymą, kartu su Apaštalų darbais, kur tęsiama Evangelija pagal Luką ir pasakojama apie pirmuosius 30 krikščionių Bažnyčios gyvavyvo metų. Tada eina 13 Pauliaus laiškų, kurie buvo parašyti įvairioms bažnyčioms ir asmenims; 8 kitų pirmųjų krikščionių valdovų laiškai; ir Apsireiškimas Jonui – regėjimų knyga, sukurta žydų apokalipsės literatūros pavyzdžiu.

Krikščionių šventės

Adventas. Krikščionių metai prasideda pasiruošimu Kalėdoms. Tuomet laukiama Kristaus atėjimo.

Kalėdos. Džiaugsminga Kristaus gimimo šventė.

Gavėnia. 40 dienų pasiruošti Velykoms. Tai atitinka 40 dienų, kurias Jėzus prieš pradėdamas mokyti žmones praleido dykumoje pasninkaudamas.

Didysis Penktadienis. Iškilmingas Jėzaus mirties ant kryžiaus paminėjimas.

Velykos. Didžiausia krikščionių šventė, Jėzaus prisikėlimo diena. Velykų (taip pat ir Didžiojo Penktadienio, Šeštinių, Sekminių) adta kasmet keičiasi.

Šeštinės. Jėzaus dangun žengimo šventė, švenčiama po 40 dienų nuo Velykų.

Sekminės / Švč. Trejybės Šventė. Diena, kai Dievas atsiuntė apaštalams Šventąją Dvasią, švenčiama po 10 dienų nuo Šeštinių. Tai ir Bažnyčios gimimo diena.

Šaltiniai

1. Beresnevičius G. Religijotyros įvadas. –

Vilnius

, 1997.

2. Beresnevičius G. Religijų istorijos metmenys. – Vilnius, 1997.

3. Kuzmickas B. Religijų istorijos antologija. I d. Judaizmas. Krikščionybė. – Vilnius, 2000.

4.

Pasaulio religijos

. – Vilnius, 1994.

5. www.google.lt

www.religion.com