Kiek Pasaulyje religijų?
Religijų pasaulyje yra daug. Visos jos atsirado skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Daugybe pirmykščių religijų išnyko, kaip ir jas išpažinusios tautos ar gentys. Pagal reikšmę religijos skirstomos i pasaulines ir etnines. Svarbiausios šiuolaikinės pasaulines religijos yra krikščionybė, budizmas ir islamas. Etninės religijos yra induizmas (daugelio Indijos gyventojų), šintoizmas (dalies japonu), judaizmas (žydų), konfucianizmas (kai kurių Kinijos gyventojų), sikizmas (kai kurių Pakistano ir Indijos gyventojų).
Krikščionybė
Krikščionybė atsirado prieš 2 tūkst. metų. buvusioje Romos imperijoje,
Judėjos kaimelyje (dabar Izraelyje). Krikščionybė – viena gausiausių religijų. Ją išpažįsta trečdalis pasaulio gyventojų. Krikščionybės pagrindas yra Jėzaus Kristaus – Dievo sūnaus garbinimas. Krikščionybę sudaro trys pagrindinės šakos: katalikybė, protestantizmas ir stačiatikybė.
Katalikų pasaulyje yra daugiausia apie 20% visų gyventojų. Yra šalių, kuriose katalikai sudaro absoliučią tikinčiųjų daugumą: Ispanija (97%
tikinčiųjų), Paragvajus (96%), Lenkija (95%), Venesuela (94%), Airija
(93%), Lietuva (90%). Kiekvienas katalikas privalo laikytis 10 Dievo įsakymų. Katalikų bažnyčios vyriausias vadovas-popiežius.
Krikščioniai turi savo šventes. Adventas (lapkričio-gruodžio mėn.) –
krikščionių metai prasideda pasiruošimu Kalėdoms. Tada krikščionys ypač laukia antrojo Jėzaus gimimo. Kalėdos (gruodžio mėn.) – džiaugsminga Jėzaus gimimo šventė. Gavėnia (kovo-balandžio mėn.) – keturiasdešimt dienų pasiruošti Velykoms. Tai atitinka 40 dienų, kurias Jėzus prieš pradėdamas mokyti žmones praleido dykumoje pasninkaudamas. Didysis penktadienis (balandžio mėn.) – iškilmingas Jėzaus mirties ant kryžiaus paminėjimas.
Velykos (balandžio mėn.) – didžiausia krikščionių šventė, Jėzaus prisikėlimo diena. Velykų (taip pat Gavėnios, Didžiojo penktadienio,
Šeštinių ir Sekminių) data kasmet keičiasi. Šeštinės – Jėzaus dangun žengimo šventė, švenčiama po 40 dienų nuo Velykų. Sekminės / Švč. Trejybės šventė – diena, kai Dievas atsiuntė apaštalams Šventąją Dvasią, švenčiama po 10 dienų nuo Jėzaus dangun žengimo. Tai ir Bažnyčios gimimo diena.
Vokietijoje XVI a. Susiformavo kita krikščionybės šaka-protestantizmas. Jo pradininku laikomas Martynas Liuteris. Jis ir jo pasekėjai kritikavo katalikų bažnyčią, kuri slopina žmogaus polinkius ir troškimus, kaltino ją per didele valdžia, turtais ir aukščiausių dvasininkų savanaudiškumu.
Protestantizmas, jo šalininkų nuomone, turėjo tapti artimesne žmonėms religija, suteikiančia daugiau laisvės veikti ir kurti. Stačiatikybė
Europoje įsitvirtino tose šalyse, kurios priklausė Bizantijos imperijai arba buvo jos įtakoje. Labiausiai stačiatikybe paplitusi Rusijoje,
Graikijoje, Rumunijoje, Serbijoje ir kt.
Budizmas
Sidarta Gautama, kuris buvo pavadintas Buda („praregėjusysis, nušvitusysis“) ir kuris tapo budizmo religijos pradininku, gimė apie
560m.pr.Kr., o mirė sulaukęs aštuoniasdešimt metų. Nuo pirmojo tūkstantmečio pabaigos prasidėjo tikrasis budizmo klestėjimas jau už savosios tėvynės ribų. Gautama buvo auklėjamas kaip princas, anksti vedė ir turėjo sūnų. Sulaukęs dvidešimt devynerių, vidinio noro skatinamas, jis iškeitė išorinę rūmų prabangą į benamio šventojo gyvenimą. Tais laikais
Indijoje benamio klajoklio gyvenimas buvo pripažintas kaip tikras būdas siekti dvasinės tiesos ir realybės. Visą likusį gyvenimą jis praleido klajodamas.
Kartais budizmas vadinamas „ateistine“ religija: ji neteikia reikšmės stebuklams, o ir pats Buda tėra žmogiška būtybė, kuri pabudo iš paklydimų tamsos savanaudiškumo, godumo bei nemokšiškumo nevaržomam gyvenimui. Pagal Budą kiekviena visatos dalelė – ne tiktai žmoniškosios būtybės – paklūsta kaitos bei irimo procesui. Viskas kas sukurta, privalo pražūti.
Maža to, nei pasaulis, nei žmonės nėra tobulai savyje užbaigti esiniai, atskiri nuo viso kito. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens, žmogaus ar dievo, garbinimo. Visgi Buda nėra nei dievas, nei dievo siųstasis tarpininkas; jis negali nei išganyti, nei atpirkti kitų. Kur kas svarbesnė už patį Budos asmenį šiame tikėjime yra mokymo, dharmos, idėja.
Pagal budistų sampratą tai kažkas amžina, nesusiję su istorija, nepavaldu kitimui. Keturios tauriosios tiesos ir „aštuongubas kelias“ sudaro budistinio mokymo esmę. Dharma – kelias, kuriuo einama į nirvaną; tai lyg ir asmens dinamizmas, kuris suteikia individui vidinę stiprybę, o jo gyvenimui – naują kokybę. Nirvana – transformuota žmogaus sąmonės būsena, nepriklausoma realybė, turinti savo pačios dinamizmą. Gyvenimo tikslas.
Vakarietį paprastai patraukia vis tie patys keli budizmo aspektai:
∙ Budizmas jam atrodo itin tolerantiška religija, bent jau daug tolerantiškesnė ir atlaidesnė negu krikščionybė
∙ Žavi budistinės sistemos teisingumas: ką pasėsi, tą ir pjausi;
∙ Palankiai nuteikia budizmo etika, ypatingas šio tikėjimo moralumas;
∙ Vakarietį ypač masina žadama galimybė pasiekti nirvaną;
∙ Budizmo pažiūrų platumo ir tolerancijos nepaneigsi;
∙ Budizmo išpažinėjas išganymo siekia tik pats;
Keturios tauriosios budizmo tiesos:
∙ Gyvenimas neatsiejamas nuo kančios;
∙ Kančios priežastis – žemiškų malonumų troškimas ir įjunkimas į juos;
∙ Nuo troškimų ir įjunkimo galima išsivaduoti (sumažės kančia);
∙ Išsivaduoti nuo žemiškų malonumų galima pasirinktu keliu, kurio tikslas –
nirvana (aukščiausia palaimos būsena).
Islamas
Islamas pradėtas skelbti Mekoje apie 610m. Šios religijos išpažinėjai vadinami musulmonais. Pasaulyje yra apie milijardas musulmonų ir jų vis daugėja, nes kūdikis pagal Koraną – aukščiausia Alacho dovana.
Mahometas gimė Mekoje apie 570m. Apie 610m. jis paskelbia, jog jam apsireiškęs Dievas, kuris jam bylojęs ir prisakęs tai perduoti Mekos gyventojams. Šie Dievo apreiškimai Mahometui vėliau buvo surinkti ir sudarė
Korano pagrindą. Mahometas nuoširdžiai tikėjo, kad ne jis pats sukūręs šiuos apreiškimus, kad juos atsiuntęs Dievas per savo angelą. Tuo tiki ir visi musulmonai.
Koranas yra švenčiausioji musulmonų knyga. Ji laikoma tobuliausiu
Dievo apreiškimu, nepriekaištinga reprodukcija to originalo, kuris per amžių amžius egzistavęs danguje, surašytas ant ypatingų lentelių. Tad visos
Korano knygos to originalo kopijos, ir musulmonai laiko jas didžiausioje pagarboje, ima į rankas tik atlikę ritualinį apsišvarinimą. Korano knygos paprastai laikomos rūpestingai suvyniotos į šilką arba kitą puošnų audeklą, padėtos kur nors aukštai, pavyzdžiui, viršum durų namuose. Daugelis musulmonų arabų kalba įsimena visą Koraną, kuris beveik tokio pat ilgumo kaip krikščionių Naujasis Testamentas. Tie, kas įsidėmi visą Koraną, pelno
Hafizo vardą.
Mečetė – musulmonų kulto pastatas. Ją paprastai sudaro išorinis kiemas su baseinu ar fontanu ritualiniam apsiplovimui ir didžiulė erdvi maldų salė, be jokių baldų, kur musulmonai melsdamiesi atsiklaupia, atsisėda ar parpuola kniūbsti. Paprastai mečetėje laikomos vienos pagrindinės pamaldos penktadieniais, tarp vidurdienio ir trečios valandos.
Kiekvienas musulmonas privalo laikytis nustatytų penkių svarbiausių reikalavimų:
∙Išpažinti tikėjimą. Kiekvienas musulmonas melsdamasis turi kartoti „Nėra kito Dievo, tik Alachas, o Mahometas yra jo pranašas“.
∙Melstis arabiškai penkis kartus per dieną – auštant, tuoj po vidurdienio, popiet, tuoj po saulėlydžio ir sutemus. Prieš maldą musulmonas turi nusiprausti, nusiauti batus ir atsisukti į Mekos pusę. Dažniausiai, kad neišsiteptų, klūpi ant maldai skirto kilimėlio. Kai kuriuose šiuolaikiniuose kilimėliuose įtaisyti kompasai, kad būtų lengviau nustatyti
Mekos kryptį.
∙Teikti labdarą. Kiekvienas musulmonas kasmet vargšams turi atiduoti dalį savo pajamų arba kitokių vertybių.
∙Pastininkauti. Devintąjį Mėnulio kalendoriaus mėnesį – ramadaną – nuo aušros iki sutemos privalu nieko nevalgyti ir negerti. Išimtis taikoma tik vaikams iki septynerių metų, ligoniams, senyvo amžiaus žmonėms ir keliaujantiems.
∙Aplankyti šventas vietas (piligrimo kelionė). Kiekvienas musulmonas nors kartą per gyvenimą turi aplankyti Kaabos šventovę Mekoje ir Mahometo kapą
Medinoje.
Islamiškos aprangos taisyklės
Tiek vyrams, tiek ir moterims islame yra nustatytos kai kurios aprangos taisyklės. Jie neturi visuomenėje atvirai rodyti savo grožio. Prie moteriško grožio priskiriami ir plaukai, todėl moterys islame juos pridengia skara.
Ir savo grožio slėpimas visiškai nereiškia moters priklausomybės ar pasidavimo ir nusižeminimo vyrams, kaip yra madinga manyti. Kaip kiekvieno teisė yra saugoti savo turtą, taip ir kiekvieno teisė yra saugoti savo grožį.
Tai reiškia, kad seksualumas, ypač pabrėžtas, išstatomas visuomenei veda blogų dalykų ir pirmiausia tai yra vešli dirva šeimų ardymui. Negalima teigti, kad islamiškoje visuomenėje nėra skyrybų, bet statistika įrodo, kad jų daug mažiau. Islamiškoje visuomenėje gyvenimas koncentruojamas šeimoje. Musulmonė moteris yra graži savo vyro, vaikų, tėvų akivaizdoje, ką nebūtinai turi matyti svetimi.
Moters vieta Islame.
Korane nėra nė vienos vietos, kur būtų daromas lyčių skirtumas. Muhamedas visur kreipiasi į žmones, t.y. vyrus ir moteris. Islamo istorijoje niekada nekilo klausimas apie moters vietą Islame, tai iškilo per „didžiuosius orientalistus”, kurie daug kalbėjo ir rašė apie tai, ko niekada nematė, nes niekada ten nebuvo. Pranašas mokė, kad geriausias yra tas, kuris geriausias savo žmonai, taip pat sakė, kad Dievas yra patenkintas žmogumi, jei jo motina yra juo patenkinta, taip pat Korane parašyta, kad dangus guli po motinos kojomis. Islame motina yra labiausiai gerbiamas asmuo ir tik po jos seka tėvas.
Induizmas
Induizmas – tai seniausia pasaulio religija, atsiradusi 2000m. pr. Kr.
Ši religija neurėjo nei vieno įkūrėjo. Induizmas labai įvairialypė religija, tačiau ją jungia Brahmanas – nesikeičiantis Absoliutas, pradinė realybė, egzistuojanti virš kasdienio matomo pasaulio.
Pagal induizmą visos gyvos būtybės gyvena ne vieną gyvenimą, o miršta ir vėl atgimsta – reinkarnuojasi. Jų gyvenimo ciklas neturi pabaigos. Tas ciklas vadinamas sansara. Pamatyti galutinį sansaros tašką labai sunku, bet induistai turi vilties, kad jie galų gale išsivaduos iš jos. Ratas –
sansaros simbolis.
Induistai stengiasi gyventi pagal savo Dharma – elgesio ir pareigos kodeksą, sąlygojantį visą žmogaus gyvenimą. Kiekvieno žmogaus pareiga priklauso nuo jo padėties visuomenėje, amžiaus, t.y. į kokį gyvenimo etapą jis yra įžengęs.
Karma – gyvenimo ratą sukanti jėga. Tai veiksmų, individo atliktų per visą jo gyvenimą, visuma. Geri veiksmai atgimstančiam žmogui padeda pereiti į geresnę dvasinę pakopą, blogi – į blogesnę. Mokša – išsivadavimas iš atgimimo ir ciklo kančių. Ją gali pasiekti tada, kai išsivadavę iš nemokšiškumo įgyja išminties. Išmintingiems tapti trukdo Maja (tai tendencija matyti daiktus ne tokius, kokie jie yra, pavyzdžiui, virvę palaiko gyvate). Reikia įžvelgti daikto esmę, o ne paviršių. Tikra Atmanas ir Brahmanas, o visa kita tik iliuzija.
Svarbiausi dievai:
Atmanas – tai kiekvieno individo siala (aš pats). Manoma, kad tai Brahmano dalis arba jie identiški (vienas ir tas pats).
Višnus ir Šyva yra atsakingi už pasaulio kūrimą, saugojimą, naikinimą (cikliškumas), tačiau Višnus yra labiau žinomas, kaip sergėtojas, turintis
10 reinkarnacijų, o Šyva – naikintojas, bet kartais išvaduoja bei padeda atsikurti.
Brahma – kūrėjas. Jis pats abstrakčiausias (ne tas pats, kas Brahmanas).
Judaizmas
Judaizmas atspindi žydų tautos religiją ir kultūrą, ypatingai, nuo
Babilono nelaisvės laikų, 535 prieš K., iki šių dienų. Taip, kaip Kristaus laikais judaizme buvo įvairių sektų, tokių, kaip fariziejai, sadukiejai ir
Estėjai, taip ir šiandien jame yra daug skirtingų atšakų (pvz., ortodoksai,
Chasidai, reformatai, konservatoriai ir pan.). Ko gero, vienintelis šias grupes siejantis faktorius šiomis dienomis yra jų „etninis žydiškumas”.
Sąvoka „žydas” yra kilusi iš hebrajų tautos ir, pirmiausiai, Judo genties, kuri sugrįžo į Izraelį iš Babilono nelaisvės. Pirmasis hebrajus arba žydas buvo Abraomas. Sąvoka „žydas” paprastai yra taikoma visiems izraelitams.
Kadangi išgelbėjimas remiasi Abraomo sandora, krikščionybė betarpiškai išplaukia ir kyla iš ST biblinio judaizmo (žr. Pr. 12,1-3 ir Gal 3,11-16).
Istoriškai ir bibliškai žydai buvo Dievo išrinktas atpirkimo instrumentas, bet jie atmetė Jėzų Kristų kaip Mesiją ir bendradarbiavo su romėnais, Jį nukryžiuojant. Krikščionybė kėlė ir vis dar tebekelia didelę grėsmę judaizmui. Kaip atskleidžia Apd, žydai stengėsi sunaikinti krikščionybę ir išsaugoti klasikinę judaistinę religiją ir kultūrą.
Dievas žydams yra:
∙visagalis sutvėrėjas ir visatos palaikytojas.
∙aukščiausiasis Viešpats ir visų žmonių ir tautų valdovas.
∙Šventas ir teisus visų žmonių teisėjas.
∙Asmeninis žydų Dievas, ypatingu būdu atskleidęs Save tokiems žmonėms, kaip
Abraomas ir Mozė.
∙Izraelio Atpirkėjas, kaip vaizduojama Išėjimo knygoje.
∙Ypatingas, ištikimas sandorai Dievas, kuris davė įstatymą ir aprūpino, išvadavo ir išsaugojo Izraelį.
Raštai
Daugeliui žydų Biblija susideda tik iš Senojo Testamento knygų, kurios suskirstytos į 3 skyrius – Įstatymus, Pranašus ir Knygas. Įstatymas
(Torah), kurio pagrindinė dalis yra Penkiaknygė, yra svarbiausioji dalis.
Tai yra šventi raštai, Dievo duoti žydams. (Žr. Rom 2,17-29; Rom 9,1-8).
Paprastai žydai visai atmeta Naująjį Testamentą arba ignoruoja, laikydami jį skirtu pagonims. Taigi, žydų tikėjimas ir tradicija pirmiausiai remiasi
Senuoju Testamentu.
Jėzus Kristus
Paprastai žydai atmeta Jėzų Kristų kaip pažadėtąjį Senojo Testamento Mesiją ir Išgelbėtoją. Dauguma žydų šiandien vis dar ieško asmeninio arba tautinio
Mesijo, kad šis išpildytų ST pranašystę, išvaduotų Izraelį iš priespaudos, atneštų taiką bei klestėjimą ir teistų visus žmones. Žydai nepajėgė suderinti ST Mesijo, kaip valdančiojo Karaliaus, paveikslo (Ps 2) su kenčiančio tarno (Iz 53), kuris atneštų taiką ir klestėjimą, išspręstų visų žmonių nuodėmės problemą bei teistų visą žmoniją, paveikslu. Visais amžiais žydai turėjo daug apsišaukėlių ir netikrų mesijų. Daugeliui žydų Jėzus
Kristus buvo arba klaidingas pranašas, arba suklaidintas, bet doras mokytojas.
Išgelbėjimas
Išgelbėjimas žydams siejasi ne tiek su atpirkimu ir nuodėmių atleidimu, kiek su tautos išlaisvinimu ir išvadavimu iš fizinės, politinės ir socialinės priespaudos.
„Išgelbėjimas” beveik prilyginamas buvimui žydu – Dievo sandoros tautos nariu. Ir būti žydu reiškia būti „Dievo karalystėje”.
Gimimas žydu ir įstatymo laikymasis reiškia išgelbėjimą. Aukos ir darbai suteiks laikiną atlyginimą už nuodėmes, bet tik Dievo malonė galiausiai leis žydams išvengti griežto Dievo teismo.
Be NT judaizmui stinga svarbiausio išgelbėjimo elemento – pasiaukojančio, prisiimančio bausmę atpirkimo, visiškai pakankamos, vienkartinės Kristaus mirties ant kryžiaus!
Svarbiausios praktikos
Nors įvairiose sektose jos yra skirtingos, bendrai paėmus, judaizmas vis dar apima:
∙Daugelio religinių švenčių, festivalių ir šventų dienų laikymąsi
∙Daugelis jų skirtos paminėti žydų tradicijai, Izraelio istorijai ir Dievo santykiams su Savo sandoros tauta praeityje
∙Įstatymų, mitybos nuostatų ir ritualinių tradicijų laikymąsi
∙Tvirtus šeimos ryšius ir vertybes
∙Išskirtinį etninį identitetą
∙Toros dalių mokymąsi ir citavimą
∙žodinio įstatymo ir tradicijos laikymąsi (Mišna)
Raštai
Papildomai prie ST, judaizmas apima keletą reikšmingų, sakralinių dokumentų.
Gemara – ankstyvasis rašytinis komentaras, kurio pagrindas – žodinė Mišna.
Midrash – hebrajų ST komentarai, sutelkiantys dėmesį į Torą.
Talmudas – rašytinė žydų žodinio įstatymo ir tradicijos kompiliacija.
Ritualai
Šabas – septintoji šventa savaitės diena (šeštadienis), kuri yra poilsio diena, minint sukūrimą ir įstatymo davimą. Išėjimas – pavasario šventė, primenanti, kad per Išėjimą Dievas išvedė Izraelį iš Egipto (žr. Iš 12).
Jom Kipuras – kasmetinė atpirkimo diena spalio mėn., skirta tautinei ir asmeninėms išpažintims bei apsivalymui nuo nuodėmių.Roš Hašana – žydų
Naujieji Metai, švenčiami rugsėjo-spalio mėnesį, apmąstant praeitį ir viliantis ateitimi. Hanuka – šviesų šventė, švenčiama maždaug Kalėdų laikotarpiu, minint sėkmingą Makabėjų maištą, kuris 167 prieš K. nuvertė
Antiochus Epiphanes IV ir atstatė garbinimą šventykloje.