Pasaulio religijos ir kita

BUDIZMAS

Budizmas yra nepaprastai sena filosofija kilusi Indijoje. Budistai netiki dieviškąja būtybe, vadinama Dievu tačiau jie tiki dieviškąja realybe. Kadangi jie netiki įasmenintu Dievu todėl jie nekalba maldų. Bet kai kurie meldžiasi Budai. Budistai tiki, kad Buda gyvena kiekviename iš mūsų. Budizmo pradininkas buvo Indijos princas Sidharta Gautava (vėliau žinomas kaip Buda). Sidharta užaugo prabangiuose rūmuose tačiau išvydęs kokia daugybė žmonių kenčia nuo senatvės ir ligų jis išsižadėjo visų savo turtų ir išėjo klajoti po šalį. Pavargęs jis atsisėdo po medžiu sttengdamasis suvokti kas iš tiesų yra svarbu, kas yra “tikroji tiesa”. Ir tuomet praregėjęs ėmė mokyti kitus.

Buda mokė savo pasekėjus, kad žmonės turėtų suvokti keturias tauriąsias tiesas. 1.Šiame pasaulyje nėra nieko amžino. Laimė ilgai negali trukti. Nepasitenkinimu gyvenimu būsena budistai vadina Duka (kančia, nerimas). 2.Dukos būsena užvaldo žmones kurie trokšta daiktų. Juos pražudo godulys, savanaudiškumas. 3.Iš dukos galima išsivaduoti, jeigu žmogus įveikia savo savanaudiškumą, godumą ir neapykantą. 4.Tai galima padaryti einant Aštuongubu tauriuoju keliu. Aštuongubas taurusis kelias tai – Teisingas suupratimas, Teisingas nusiteikimas, Teisingas kalbėjimas, Teisingi poelgiai, Teisinga veikla, Teisingos pastangos, Teisingas susikaupimas, Teisinga dėmesio koncentracija.
Budistai sako, kad negalima tapti budistu, kol nesi tiek suaugęs, kad suprastum ką tai reiškia juo būti. Paūgėję budistų berniukai nuo vieno iki keturių mė

ėnesių praleidžia vienuolyne. Budistų vienuoliai daug laiko medituoja. Kartais jie dirba mokytojais, padeda statyti mokyklas, ligonines. Tradicinis jų rūbas oranžinis apsiaustas.

Budistai duoda penkis įžadus 1.Nežudyti ir nekenkti nei vienai gyvai būtybei. 2.Neimti nieko kas tau nėra duota. 3.Nepataikauti savo kūnui. 4.Nemeluoti, nekalbėti užgauliai ar įžeidžiamai. 5.Negerti alkoholio, nevartoti narkotikų. Vienuoliai duoda dar penkis įžadus: 6.Nepersivalgyti ir nevalgyti po vidurdienio. 7.Nesilinksminti. 8.Nesikvėpinti, nesipuošti. 9.Nemiegoti minkštoje lovoje. 10.Neimti aukso, bei sidabro į rankas.

Religijotyrai aktuali vadinamoji “budizmo problema”. Mat pats budizmas laužo įprastą religijos sampratą ir paplitusius apibrėžimus. Budos mokymas kartais aiškinamas kaip “ateistinis”, ir išties, ankstyvasis budizmas dievų neturėjo, o Budai hinajanos išpažinėjai taipogi nesimeldžia. Tuo tarpu, religijos apibrėžimuose dažnai vartojama dievo ar dievų sąvoka. Anot P. Tillich, “religijos sąvoką galima susiaurinti iki cuultus deorum (“dievų garbinimo”), bet šitaip iš apibrėžimo išskirsime ikimitologines ir pomitologines religijos stadijas, taigi iš vienos pusės tas, kuriose dievų dar nebuvo, iš kitos – kuriose dievų jau nebuvo, atitinkamai, pvz. Šamanizmą kaip pirmosios stadijos atstovą, dzen- budizmą – kaip antrosios.” Ortodoksinis budizmas, hinajana (iš dalies ir dzen – budizmas) neturi dievo sąvokos, joms “nereikalingi” ir dievai – tačiau hinajana be jokios abejonės yra religija. Bet kai kurie autoriai suprasdami, kad budizmui jų apibūdinimai netinka bando ir tai neigti. Pavyzdžiui Anwanderis postulavo, esą an

nkstyvasis budizmas tebandė įveikti vien kančios problemą, tad jis tebuvo mistinė filosofija, o ne religija. Tuo tarpu religija tapo tik vėlyvesnė budizmo forma. Dar kiti žūt būt bandė įsprausti budizmą į jau nustatytus rėmus. Windengrenas sako, kad šiuo atveju, kalbėjimas apie likimą kontroliuojančią galią ar galias apima ir budistinę dharmą, kuri kaip tik ir “lemia likimą”.

O ką mano patys budistai? Lama Ole Nydahl`as, Tibeto budizmo atstovas, teigia, kad tarp religijos ir budizmo yra esminis skirtumas, nes religija turėtų iš naujo mus atvesti prie kažko tobulo. Tačiau budizme nėra nieko, su kuo galima būtų vėl susijungti, nėra rojaus, iš kurio kadaise buvome išmesti. Viskas, ką kalba Buda yra logiška, ir tai galima patirti.

Jei jau budizmo problemą taip sunku išspręsti mokslininkams, tai ką apie šią religiją galvoja eiliniai žmonės? Ole Nydahl`as teigia, kad bet kokia sistema pasirodo per maža budizmui.

Dažnai manoma, kad budizmas – filosofija. Iš vienos pusės tai tiesa. Dvasinis skaidrumas yra natūrali budistinio vystymosi pasekmė. Bet filosofija veikia sąvokų ir vaizdinių lygmenyje, o Budos mokslas dirba su mumis kaip su visuma. Dėl to nuolat keičiamės, kadangi duodamas raktas nuo to, kas kasdien vyksta mūsų viduje ir visur aplink.

Bet ir čia slypi pavojus. Atkreipę dėmesį į vidinio poveikio, vystymosi idėją, ka
ai kurie teigia, kad budizmas yra psichologija. Bet budizmas įžengia tik tada, kai žmonės pasiekia tam tikrą vidinį stabilumą ir erdvę mato kaip turtą, o ne kaip atskyrimą. Kada išgyvenantis tai, kas išgyvenama, ir pats išgyvenimo procesas nebejaučiami kaip besiskiriantys tarpusavyje, pirmiausiai ateina išlaisvinimas, o po to prašvitimas. Nors psichologija mus keičia, iš tikrųjų ji veda į tašką, kuriame budizmas prasideda.
Tačiau Dalai Lama teigia, kad budizmas – tai ir religija, ir praktika, ir filosofija sykiu. Jame praktikuojamos įvairios meditacijos formos. O analitinė meditacija – kaip ir visos kitos – visuomet susijusi su tam tikra išmintimi. Tai taip pat ir religija, kadangi ši praktika ir ši filosofija susieja žmones, nušviečia jų protą, suteikia prieglobstį, padeda jiems tapti budomis, nubudusiomis būtybėmis.
VI a. pr. m. e. pasaulyje vyko galingas religinis sąjūdis. Atsirado įtakingos religijos:
1. Vedos – iš jų į lūpas ėjo himnai;
2. Upanišados – filosofiniai pamokymi apie Brahmaną (kaip per kovą pasiekti mokšą);
3. Ramajana – Ramos ir Sitos nuotykiai (kaip Rma išgelbėjo Sitą iš nelaisvės). Ramos gyvenimo istorija;
4. Makabharata – ilgaisia pasaulio poema apie dviajų gimininingų valdančių šeimų kovą (populiariausia epo dalis yra Bhagavatgyta).

Induizmas

Induizmas – tai seniausia pasaulio religija, atsiradusi 2000m. pr. Kr.
Ši religija neurėjo nei vieno įkūrėjo. Induizmas labai įvairialypė religija, tačiau ją jungia Brahmanas – nesikeičiantis Absoliutas, pradinė realybė, egzistuojanti virš kasdienio matomo pa

asaulio.
Pagal induizmą visos gyvos būtybės gyvena ne vieną gyvenimą, o miršta ir vėl atgimsta – reinkarnuojasi. Jų gyvenimo ciklas neturi pabaigos. Tas ciklas vadinamas sansara. Pamatyti galutinį sansaros tašką labai sunku, bet induistai turi vilties, kad jie galų gale išsivaduos iš jos. Ratas – sansaros simbolis.
Induistai stengiasi gyventi pagal savo dharmą – elgesio ir pareigos kodeksą, sąlygojantį visą žmogaus gyvenimą. Kiekvienon žmogaus pareiga priklauso nuo jo padėties visuomenėje, amžiaus, t.y. į kokį gyvenimo etapą jis yra įžengęs.

• Karma – gyvenimo ratą sukanti jėga. Tai veiksmų, individo atliktų per visą jo gyvenimą, visuma. Geri veiksmai atgimstančiam žmogui padeda pereiti į geresnędvasinę pakopą, blogi – į blogesnę.
• Mokša – išsivadavimas iš atgimimo ir ciklo kančių. Ją gali pasiekti tada, kai išsivadavę iš nemokšiškumo įgyja išminties.
Išmintingiems tapti trugdo maja (tai tendencija matyti daiktus ne tokius, kokie jie yra, pavyzdžiui, virvę palaiko gyvate). Reikia įžvelgti daikto esmę, o ne paviršių. Tikra Atmanas ir Brahmanas, o visa kita tik iliuzija.
• Dievai. Jų labai daug, bet juos garbinti daug svarbiau nei abstrakti Brahmano idėja.
Labai svarbios deivės (dievų žmonos). Jos turi savo pareigų, į jas dažni žiūrima, kaip į kuriamąją jėgą.
Svarbiausi dievai:

Atmanas – tai kiekvieno individo siala (aš pats). Manoma, kad tai Brahmano dalis arba jie identiški (vienas ir tas pats).
Višnus ir Šyva yra atsakingi už pasaulio kūrimą, saugojimą, naikinimą (cikliškumas), tačiau Višnus yra labiau žinomas, kaip sergėtojas, turintis 10 reinkarnacijų, o Šyva – naikintojas, bet kartuir išvaduoja bei padeda atsikurti.
Brahma – kūrėjas. Jis pats abstrakčiausias (ne tas pats, kas Brahmanas).

Induistų šventieji raštai:
5. Vedos – iš jų į lūpas ėjo himnai;
6. Upanišados – filosofiniai pamokymi apie Brahmaną (kaip per kovą pasiekti mokšą);
7. Ramajana – Ramos ir Sitos nuotykiai (kaip Rma išgelbėjo Sitą iš nelaisvės). Ramos gyvenimo istorija;
8. Makabharata – ilgaisia pasaulio poema apie dviajų gimininingų valdančių šeimų kovą (populiariausia epo dalis yra Bhagavatgyta).

Judaizmas

1. Apibūdinimas
Judaizmas atspindi žydų tautos religiją ir kultūrą, ypatingai, nuo Babilono nelaisvės laikų, 535 prieš K., iki šių dienų.
Taip, kaip Kristaus laikais judaizme buvo įvairių sektų, tokių, kaip fariziejai, sadukėjai ir Esėjai, taip ir šiandien jame yra daug skirtingų atšakų (pvz., ortodoksai, Chasidai, reformatai, konservatoriai ir pan.). Ko gero, vienintelis šias grupes siejantis faktorius šiomis dienomis yra jų “etninis žydiškumas”.
Sąvoka “žydas” yra kilusi iš hebrajų tautos ir, pirmiausiai, Judo genties, kuri sugrįžo į Izraelį iš Babilono nelaisvės. Pirmasis hebrajus arba žydas buvo Abraomas. Sąvoka “žydas” paprastai yra taikoma visiems izraelitams. Kadangi išgelbėjimas remiasi Abraomo sandora, krikščionybė betarpiškai išplaukia ir kyla iš ST biblinio judaizmo (žr. Pr 12,1-3 ir Gal 3,11-16).
Istoriškai ir bibliškai žydai buvo Dievo išrinktas atpirkimo instrumentas, bet jie atmetė Jėzų Kristų kaip Mesiją ir bendradarbiavo su romėnais, Jį nukryžiuojant. Krikščionybė kėlė ir vis dar tebekelia didelę grėsmę judaizmui. Kaip atskleidžia Apd, žydai stengėsi sunaikinti krikščionybę ir išsaugoti klasikinę judaistinę religiją ir kultūrą.

2. Pagrindiniai įsitikinimai
Dievas
Žydų Dievas yra Senojo Testamento Jehova (Yahweh), sudaręs sandorą su Abraomu ir Dovydu.
Savo tikėjimu į vieną tikrą Dievą – monoteizmu – žydai visais laikais buvo beveik unikali tauta (žr. Įst 6,4).
Dievas žydams yra:
• visagalis sutvėrėjas ir visatos palaikytojas.
• aukščiausiasis Viešpats ir visų žmonių ir tautų valdovas.
• Šventas ir teisus visų žmonių teisėjas.
• Asmeninis žydų Dievas, ypatingu būdu atskleidęs Save tokiems žmonėms, kaip Abraomas ir Mozė.
• Izraelio Atpirkėjas, kaip vaizduojama Išėjimo knygoje.
• Ypatingas, ištikimas sandorai Dievas, kuris davė įstatymą ir aprūpino, išvadavo ir išsaugojo Izraelį.

Raštai
Daugeliui žydų Biblija susideda tik iš Senojo Testamento knygų, kurios suskirstytos į 3 skyrius – Įstatymus, Pranašus ir Knygas. Įstatymas (Torah), kurio pagrindinė dalis yra Penkiaknygė, yra svarbiausioji dalis. Tai yra šventi raštai, Dievo duoti žydams. (Žr. Rom 2,17-29; Rom 9,1-8).
Paprastai žydai visai atmeta Naująjį Testamentą arba ignoruoja, laikydami jį skirtu pagonims. Taigi, žydų tikėjimas ir tradicija pirmiausiai remiasi Senuoju Testamentu.

Jėzus Kristus
Paprastai žydai atmeta Jėzų Kristų kaip pažadėtąjį Senojo Testamento Mesiją ir Išgelbėtoją. Dauguma žydų šiandien vis dar ieško asmeninio arba tautinio Mesijo, kad šis išpildytų ST pranašystę, išvaduotų Izraelį iš priespaudos, atneštų taiką bei klestėjimą ir teistų visus žmones. Žydai nepajėgė suderinti ST Mesijo, kaip valdančiojo Karaliaus, paveikslo (Ps 2) su kenčiančio tarno (Iz 53), kuris atneštų taiką ir klestėjimą, išspręstų visų žmonių nuodėmės problemą bei teistų visą žmoniją, paveikslu.
Visais amžiais žydai turėjo daug apsišaukėlių ir netikrų mesijų.
Daugeliui žydų Jėzus Kristus buvo arba klaidingas pranašas, arba suklaidintas, bet doras mokytojas.

Išgelbėjimas
Išgelbėjimas žydams siejasi ne tiek su atpirkimu ir nuodėmių atleidimu, kiek su tautos išlaisvinimu ir išvadavimu iš fizinės, politinės ir socialinės priespaudos.
“Išgelbėjimas” beveik prilyginamas buvimui žydu – Dievo sandoros tautos nariu. Ir būti žydu reiškia būti “Dievo karalystėje”.
Gimimas žydu ir įstatymo laikymasis reiškia išgelbėjimą. Aukos ir darbai suteiks laikiną atlyginimą už nuodėmes, bet tik Dievo malonė galiausiai leis žydams išvengti griežto Dievo teismo.
Be NT judaizmui stinga svarbiausio išgelbėjimo elemento – pasiaukojančio, prisiimančio bausmę atpirkimo, visiškai pakankamos, vienkartinės Kristaus mirties ant kryžiaus!

3. Svarbiausios praktikos
Nors įvairiose sektose jos yra skirtingos, bendrai paėmus, judaizmas vis dar apima
• daugelio religinių švenčių, festivalių ir šventų dienų laikymąsi
• Daugelis jų skirtos paminėti žydų tradicijai, Izraelio istorijai ir Dievo santykiams su Savo sandoros tauta praeityje
• įstatymų, mitybos nuostatų ir ritualinių tradicijų laikymąsi
• tvirtus šeimos ryšius ir vertybes
• išskirtinį etninį identitetą
• Toros dalių mokymąsi ir citavimą
• žodinio įstatymo ir tradicijos laikymąsi (Mišna)

4. Svarbiausi raštai ir ritualai
Raštai
Papildomai prie ST, judaizmas apima keletą reikšmingų, sakralinių dokumentų.
Gemara – ankstyvasis rašytinis komentaras, kurio pagrindas – žodinė Mišna.
Midrash – hebrajų ST komentarai, sutelkiantys dėmesį į Torą.
Talmudas – rašytinė žydų žodinio įstatymo ir tradicijos kompiliacija.

Ritualai
Šabas – septintoji šventa savaitės diena (šeštadienis), kuri yra poilsio diena, minint sukūrimą ir įstatymo davimą.
Išėjimas – pavasario šventė, primenanti, kad per Išėjimą Dievas išvedė Izraelį iš Egipto (žr. Iš 12).
Jom Kipuras – kasmetinė atpirkimo diena spalio mėn., skirta tautinei ir asmeninėms išpažintims bei apsivalymui nuo nuodėmių.
Roš Hašana – žydų Naujieji Metai, švenčiami rugsėjo-spalio mėnesį, apmąstant praeitį ir viliantis ateitimi.
Hanuka – šviesų šventė, švenčiama maždaug Kalėdų laikotarpiu, minint sėkmingą Makabėjų maištą, kuris 167 prieš K.
nuvertė Antiochus Epiphanes IV ir atstatė garbinimą šventykloje.
Judaizmas vis dar yra orientuotas į tradicijas ir ritualus

Islamas

Muhamedas
Muhamedą musulmonai tiki esant pranašu ilgoje pranašų grandinėje (tarp jų randame ir Jėzaus Kristaus vardą,t.y. Islamas pripažįsta Jėzų kaip Dievo Pranašą). Muhamedas Dievo vardu skelbė Dievo vienybės apreiškimą (Muhamedas yra gerbiamas kaip Dievo Pranašas, bet jokiu būdu nėra sudievinamas; garbinamas yra tik Dievas).
Muhamedo skelbti Dievo apreiškimai buvo užrašyti Korane, kuri nuo kitų rašto religijų (judaizmo ir krikščionybės) skiria jo nenuginčijamas autentiškumas ir tikslumas (ko negalima pasakyti apie Bibliją. Naujasis Testamentas buvo pradėtas užrašinėti praėjus 70 metų nuo Kristaus nukryžiavimo, o paskelbtas kaip rinkinys 2-ojo šimtmečio pabaigoje). Nuo pat Korano užrašymo pradžios iki šiol (t.y. maždaug 1400 metu) nėra pakeista ne viena jo raidė. Sakoma, kad išmetus iš Korano vieną vienintelę raidę, jis nebetektų savo formos (ne prasmės, bet formos). Be to, jame sukaupta daugybė mokslinės informacijos. Koranas buvo užrašytas ne paties Muhamedo (jis, būdamas beraštis skelbė Dievo apreiškimus, perteiktus per Angelą Gabrielių), o jo amžininkų.

Alachas.
Alchas yra Mahometo skelbtas musulmonų Dievas. Vienintelis, visagalis pasaulio ir žmonių kūrėjas. Žmogus gali jį pažinti, nes savo šventąją valią jis išreiškė Korane.

Pagrindiniai islamo principai
Islamo religija negarbina ir nėra pririšta prie kokio nors asmens (kaip jau buvo minėta, Muhamedas nėra kaip nors garbinamas, o tik gerbiamas kaip Dievo pranašas; garbinamas yra tik Dievas), ar kokios nors tautos. Islamas yra pasaulinė religija, mokanti žmones islamišku savybių ir “islamiško elgesio”. Taigi arabiškas žodis “islam” reiškia nusilenkimą, atsidavimą, pasišventimą, paklusnumą Dievui. Tai ir yra islamiškos savybės. Antra žodžio “islam” reikšmė yra “taika, ramybe”. Ir tai reiškia, kad kūniška ir dvasine ramybe įgyjama tik per atsidavimą ir paklusnumą Dievui.
Islamo ištakos taip pat kaip krikščionybės ir judaizmo yra Senasis Testamentas, kad ši religija yra ne kas kita kaip krikščionybės tęsinys, kitaip sakant supainiotų ar pamirštų dalykų priminimas ar patobulinimas. Taigi dalykai, kuriuos draudžia Islamas, jau buvo uždrausti žmonijai per ankstesnius pranašus, bet tai buvo žmonių nepaisoma, kaip antai alkoholio ir kiaulienos draudimas Senajame Testamente. Kai kam Islamas gali atrodyti labai griežtas, draudžiantis begalę dalykų, tačiau visa tai nėra iš piršto išlaužta, o visais atvejais tarnauja žmogaus gerovei, pirmiausia sveikatai. Islamas nereikalauja besąlygiško atsidavimo ir nesuprantamų dalykų vykdymo. Priešingai, Islamas skatina žmogų žinojimui, domėjimuisi kam ir kodėl vienas ar kitas dalykas yra draudžiamas. O šito teisingumu įsitikinti nėra sunku: modernusis mokslas bemaž kasdien naujais atradimais patvirtina tiek alkoholio, tiek kiaulienos žąlą žmogaus organizmui

Ramadanas.
Devintasis mėnulio kalendoriaus mėnuo (“Ramadan” ir yra šio mėnesio arabiškas pavadinimas) yra skirtas pasninkavimui, tai reiškia, kad musulmonai nuo aušros iki sutemos nevalgo ir negeria. Ramadano pasninkas yra padėkos ir pagarbos Dievui ženklas, nes būtent šį mėnesį buvo pradėtas apreikšti Koranas. Religinė pasninkavimo reikšmė turi ir žmogiškosios naudos: taip stiprinama valia ir minkštinama širdis – bepasninkaudami suprantame, kaip gyvena vargšai, neturintys maisto ne tik nuo aušros iki sutemos, bet galbūt nuo aušros iki aušros. Be to pasninkas yra ne tik maisto, bet ir blogų minčių ir poelgių atsisakymas, kurių atsikratyti normaliomis sąlygomis dažnai būna sunku, o prisivertimas ramadano mėnesį greit tampa įpratimu.

Mokesčiai
Kasdienė malda, pasninkas ramadano mėnesį ir pagalba vargšams yra islamiškos “mišios” – toks yra islamiškas tarnavimas Dievui. Galbūt tokia Dievo tarnyste reikalauja daugiau pastangų, bet ji yra bent jau naudinga sau ir kitiems, o ne tuščia kaip krikščioniškas kunigų spektaklis – mišios. Skirtingai nuo bažnyčios, islame pinigai dalinami ne mečetei (“musulmonu bažnyčiai”), o vargšams. Kiekvienas, uždirbantis daugiau už nustatyta minimumą turi išdalinti vargšams mažiausiai 2 % nuo savo pelno.

“Šventasis karas”
Ši sąvoka šiurpina pasaulį dėl klaidingo supratimo. Arabiškas žodis šiam terminui žymėti yra “dzihad” ir reiškia “kova, pastangos”, t.y. kova ir pastangos ginant religiją. Bet toli gražu tai nereiškia vien karo, kas aišku nėra išskiriama, jei kita religinė bendruomenė ginklu nori pavergti islamiškos bendruomenės narius ( kas kaip tik šiuo metu ir vyksta Palestinoje). Kasdienis “dzihad” yra malda, geras pavyzdys, savo paties blogu polinkiu nukariavimas, pykčio sutramdymas – ir toks religijos gynimas kartais reikalauja daugiau pastangų nei kariavimas mūšio lauke, nes jis turi būti nepaliaujamas, besitęsiantis 24 valandas per parą ir ne su pertraukom, o kasdien.

Islamiškos aprangos taisykles
Tiek vyrams, tiek ir moterims islame yra nustatytos kai kurios aprangos taisykles. Jie neturi visuomenėje atvirai rodyti savo grožio. Prie moteriško grožio priskiriami ir plaukai, todėl moterys islame juos pridengia skara. Ir savo grožio slėpimas visiškai nereiškia moters priklausomybės ar pasidavimo ir nusižeminimo vyrams, kaip yra madinga manyti. Kaip kiekvieno teisė yra saugoti savo turtą, taip ir kiekvieno teisė yra saugoti savo grožį. Tai reiškia, kad seksualumas, ypač pabrėžtas, išstatomas visuomenei veda blogų dalykų ir pirmiausia tai yra vešli dirva šeimų ardymui. Negalima teigti, kad islamiškoje visuomenėje nėra skyrybų, bet statistika įrodo, kad jų daug mažiau. Islamiškoje visuomenėje gyvenimas koncentruojamas šeimoje. Musulmonė moteris yra graži savo vyro, vaikų, tėvų akivaizdoje, ką nebūtinai turi matyti svetimi.

Moters vieta Islame.
Korane nėra nė vienos vietos, kur būtų daromas lyčių skirtumas. Muhamedas visur kreipiasi į žmones, t.y. vyrus ir moteris. Islamo istorijoje niekada nekilo klausimas apie moters vietą Islame, tai iškilo per “didžiuosius orientalistus”, kurie daug kalbėjo ir rašė apie tai, ko niekada nematė nes niekada ten nebuvo. Pranašas mokė, kad geriausias yra tas, kuris geriausias savo žmonai, taip pat sakė, kad Dievas yra patenkintas žmogumi, jei jo motina yra juo patenkinta, taip pat Korane parašyta, kad dangus guli po motinos kojomis. Islame motina yra labiausiai gerbiamas asmuo ir tik po jos seka tėvas

Krikščionybė

Pavadinimą krikščionys galima versti kaip “Kristaus mokiniai”, nes būtent taip Jėzus vadino savo pasekėjus.
Jėzus Kristus yra nepaprastai galinga ir šventa asmenybė. Jo atėjimas buvo išpranašautas net ir Vedų raštuose (taip kaip ir Budos, ir Mahomedo).

Krikčionys postuluoja Kristaus unikalumą, tačiau pati krikščionybė nėra unikali. Ji turi sudėtingą istoriją, svarbiausius atstovus, gausią literatūrą, savitus ritualus ir būdingas socialines formas. Visa tai galima gretinti su kitomis religijomis, o ypač su judaizmu ir islamu.

Daugelis Šiaurės Atlento regiono gyventojų vis der tapatina krikščionybę su kultūra, kuri pastaraisiais dešimtmečiais dėl technologinių ir industrinių laimėjimų dominavo pasaulio istorijoje. Nors ir yra žinoma, jog pirmieji krikščionys buvo socialiai skariaudžiami ir neretai persekiojami. Labai reikšminga ir tai, kad ši religija sugebėjo atsispirti bei išlikti žiauriomis Sovietų Sąjungos ir maoistinės Kinijos sąlygomis.

Biblija
Bibliją sudaro knygos, parašytos daugiau nei per tūkstantį metų, įvairiausiomis kultūrinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis, labai nevienodu stiliumi ir skirtingomis kalbomis. Bibliją sudaro dvi nevienodos apimties knygos: Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas. Pirmoji yra žydų – judaizmo – Šventasis Raštas. Joje atsispindi Dievo tautos istorija ir religinė mintis prieš Jėzų, žydų Mesijo, pasirodymą. Naujasis Testamentas – tai 27 krikščionių veikalai, parašyti Ia., dauguma jų labai trumpi. Šią knygą sudaro 4 Evangelijos, skirtingais aspektais nušviečiančios Jėzaus gyvenimą ir mokymą, kartu su Apaštalų darbais, kur tęsiama Evangelija pagal Luką ir pasakojama apie pirmuosius 30 krikščionių Bažnyčios gyvavyvo metų. Tada eina 13 Pauliaus laiškų, kurie buvo parašyti įvairioms bažnyčioms ir asmenims; 8 kitų pirmųjų krikščionių valdovų laiškai; ir Apsireiškimas Jonui – regėjimų knyga, sukurta žydų apokalipsės literatūros pavyzdžiu.

Krikščionių šventės
Adventas. Krikščionių metai prasideda pasiruošimu Kalėdoms. Tuomet laukiama Kristaus atėjimo.
Kalėdos. Džiaugsminga Kristaus gimimo šventė.
Gavėnia. 40 dienų pasiruošti Velykoms. Tai atitinka 40 dienų, kurias Jėzus prieš pradėdamas mokyti žmones praleido dykumoje pasninkaudamas.
Didysis Penktadienis. Iškilmingas Jėzaus mirties ant kryžiaus paminėjimas.
Velykos. Didžiausia krikščionių šventė, Jėzaus prisikėlimo diena. Velykų (taip pat ir Didžiojo Penktadienio, Šeštinių, Sekminių) adta kasmet keičiasi.
Šeštinės. Jėzaus dangun žengimo šventė, švenčiama po 40 dienų nuo Velykų.
Sekminės / Švč. Trejybės Šventė. Diena, kai Dievas atsiuntė apaštalams Šventąją Dvasią, švenčiama po 10 dienų nuo Šeštinių. Tai ir Bažnyčios gimimo diena.

Adventistai Protestantų sektos, skelbiančios greitą antrąjį Kristaus atėjimą. Tikėjimo pagrindai – buvusio baptistų pamokslininko V.Miulerio (1782–1849, JAV) idėjos. V.Miuleris skelbė, kad Kristus ateisiąs 1844. Dabar gausiausia yra septintosios dienos adventistų sekta. Jos nariai vietoje sekmadienio švenčia šeštadienį, gerus darbus laiko išganymo išraiška, kovoja su alkoholizmu ir narkomanija.

Baptistai

(gr. baptistes – krikštytojas) – viena labiausiai paplitusių protestantizmo atšakų. Atsirado Anglijoje tarp puritonų. Pirmąją baptistų bendruomenę 1612 įsteigė D. Smitas. Vieninteliu tikėjimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, krikštija tik suaugusius, t.y. galinčius suvokti krikšto reikšmę. Dvasininkijos nelaiko tarpininke tarp tikinčiųjų ir Dievo

Protestantizmas

Viena iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių. Protestantizmo pavadinimas istoriškai susijęs su iškilmingu protestu, kurį 1529 m. Špėjėrio miesto seime pareiškė liuteronybės šalininkai prieš katalikų daugumos nutarimą sustabdyti reformacijos plitimą. Vėliau protestantizmo termino reikšmė praplėsta. Protestantizmas nuo katalikybės skiriasi šiais principais: 1)vieninteliu Apreiškimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, 2)laikosi nuteisinimo tikėjimu principo, 3)akcentuoja rel. individualizmo ir subjektyvios rel. sąmonės reikšmę, 4)iš 7 katalikų sakramentų pripažįsta tik Krikštą ir Komuniją, 5)nepripažįsta individualios išpažinties ir dvasininkijos kaip tarpininko tarp Dievo ir tikinčiųjų, 6)nepripažįsta Marijos, šventųjų ir relikvijų kulto, atlaidų, skaistyklos, vienuolijos instituto, celibato, 7)„regimosios Bažnyčios“ sąvoką pakeitė „nematomosios Bažnyčios“ sąvoka ir dėl to nepripažįsta bažn. hierarchijos, 8)sumažino dvasininkų reikšmę rel. bendruomenėje ir leidžia ją valdyti ir pasauliečiams

Stačiatikybė, pravoslavybė

Viena iš trijų pagrindinių (dar yra katalikybė ir protestantizmas) krikščionybės krypčių. Apreiškimo šaltiniais pripažįsta Bibliją ir Tradiciją, skiria Dievo esmę (ji nepažini) ir Dievo būtį (ją žmogus pažįstąs per Dievo veiklą). Švč. Trejybės dogma Švč. Dvasios šaltiniu pripažįsta tik Dievą Tėvą, kuris apsireiškia žmonėms kaip Jėzus Kristus. Stačiatikybė nepripažįsta skaistyklos, atlaidų, liepia melstis už šventuosius; celibato reikalauja tik iš vienuolių, šventikai privalo vesti, bet tik vieną kartą. Dvasininkija traktuojama kaip tarpininkė tarp Dievo ir tikinčiųjų, ji skirstoma į juodąją (vienuolius) ir baltąją (diakonus, šventikus ir vyskupus).

Šaltiniai

1. Kuzmickas B. Religijų istorijos antologija. I d. Judaizmas. Krikščionybė. – Vilnius, 2000.
2. www.google.lt

Leave a Comment