Lietuvos Nacionaliniai parkai ir jų teritorijos

Lietuvos Nacionaliniai parkai ir jų teritorijos

1-oji diena. Išvykstame iš Vilniaus autobusų stoties ir keliaujame į Marcikonius. Po kelių valandų jau būname svečių namuose, kur mus sutiks malonus vietinių žmonių personalas. Įsikuriame savo kambariuose.Pradedame kelionę dviračiais nuo Dzūkijos Nacionalinio parko centro – Marcinkonių.
Marcinkonys – Zervynos – Mančiagirė – Žiūrai – Trakiškiai – Mardasavas – Puvočiai – Kašėtos – Marcinkonys
Atstumas 40 km, iš jų 19 km asfaltu. Keliautojų laukia pažintis su Dzūkijos šilais, žemyninėmis kopomis, vaizdingais Ūlos, Merkio ir upių slėniais, kultūros paminklų gausa išsiskiriančiu etnografiniu Zervynų kaimu.
Po varginančios, tačiau labai malonios kelionės grrįžtame atgal į poilsio namus ir ten praleidžiame naktį.

2-oji diena. Ryte paliekame Dzūkijos nacionalinį parką. Vykstame į Trakų istorinį-nacionalinį parką. Trakų parkas įkurtas 1991 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Lietuvos istorinio valstybingumo centro kultūriniams kompleksams su jų autentiška gamtine aplinka saugoti. Šiame unikaliame kompaktiškame kultūros ir gamtos paveldo ansamblyje, kuris atspindi svarbius Lietuvos ir Rytų Europos istorijos laikotarpius bei įvykius, puikiai išlikęs kultūrinis kraštovaizdis su urbanizuotu centru – istoriniu miestu ir pilimis tarp ežerų, tradicinio žemės naudojimo su reliktiniais kaimais, agrarinėmis teritorijomis beei išlikusiomis natūraliomis pirminės gamtos vietovėmis. Trakų parko vertės puikiai išlikusios, identifikuotos ir saugomos nacionalinių teisės aktų visuma. Įsikuriame poilsio namuose „Riterio paunksnėje“.Vidurdieny grupė renkasi prie tilto į Salos pilį. Ten bus du gidai, kurie turės savus tolesnės kelionės maršrutus. Kiekvienas ga

alės išsirinkti sau priimtiniausią kelionės maršrutą ir jį įgyvendinti.

Pirmasis maršrutas. 1 Varnikų piliakalnis ir senovės gyvenvietė. 2 Bražuolės piliakalnis ir senovės gyvenvietė. 3 Daniliškių piliakalnis ir senovės gyvenvietė. 4 Senųjų Trakų senovės gyvenvietė 5 Senųjų Trakų senovės gyvenvietė II. 6 Trakų mitologinė vietovė. 7 Bražuolės pilkapiai. 8 Senųjų Trakų piliavietė. 9 Trakų pusiasalio pilies griuvėsiai. 10 Trakų salos pilis. 11 Trakų parapijinė bažnyčia. 12 Senųjų Trakų parapijinė bažnyčia. 13 Trakų Kenesa. 14 Trakų cerkvė.

Antrasis maršrutas: 15 Daniliškių sentikių cerkvė. 16 Senųjų Trakų buv. benediktinų vienuolynas. 17 Trakų buv. Dominikonų vienuolynas. 18 Buvusi parapijos mokykla, Birutės g. 6. 19 Buvusi klebonija, Birutės g. 8. 20 Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis. 21 Buvęs Rusijos imperijos pašto pastatas. 22 Buvusi karaimų mokykla – Medraš, Karaimų g.28. 23 Karaimų tiltas. 10 Trakų salos pilis. 50 I pasaulinio karo karių kapai Jovariškėse. 51 Lenkų karių kapai. 52 Žydų holokausto aukų kapai. 53 Lietuvių rezistentų kapai. 54 Karaimų etnografinė paaroda. 55 Karaimų gatvė, Trakų miestas. 56Bražuolės apžvalgos aikštelė. 57 Jovariškių apžvalgos aikštelė.

Visi grįžtame į poilsio namus.

3-ečioji diena. Atsikelę ryte pavalgome ir išvykstame iš Trakų. Prieš pietus atvykstame į Aukštaitijos nacionalinį parką. Ignalinos rajonui priklauso 50 procentų Parko teritorijos, Utenos rajonui – 25 proc., Švenčionių rajonui – 25 proc. Viename gražiausių Rytų Lietuvos kampelių 1974 m. įkurtas Aukštaitijos nacionalinis parkas. Šioje 40 tūkst. ha teritorijoje tyvuliuoja 126 ežerai, yra 116 kaimų, daug kultūros ir gamtos paminklų. Su gidu visą dieną lankysime parke stūksančius ir didelę istorinę vertę turinčius saugomus paminklus:

Trainiškio ąžuolas auga an

nt Baluošo ežero kranto įsikūrusiame Trainiškio kaimelyje. Ąžuolui yra beveik 800 metų. Jo kamieno apimtis – 6,1m, o aukštis – 23m. Šis ąžuolas mena pagonybės laikus, kai Lietuvoje ošė ištisos šventų ąžuolų giraitės.

Puzinižkio ąžuolas auga to paties pavadinimo kaime, ant aukštos kalvos. Ją verta aplankyti dar ir dėl nuostabaus iš čia atsiveriančio vaizdo.
Obelų rage prie žeimenio ežero auga net 14-os kadagių grupė. Aukščiausias yra 12 m aukščio. Kadagiai gali užaugti iki 15 m aukščio ir išgyventi net 2000 metų.

Medinė bažnyčia su varpine pastatyta 1750 m. Kunigas Juozapas Baziliauskas nuosavoje, iš tėvų paveldėtoje žemėje pastatė šv. Juozapo, savo globėjo, medinę bažnyčią. Istorija byloja, kad vienintelis statyboje naudotas instrumentas buvo kirvis. Aštuonkampė varpinė, primenanti lietuvių senovinių medinių pilių sargybos bokštą, yra vienintelė tokia Lietuvoje. Bažnyčios ansamblis su varpine paskelbtas architektūros paminklu.
Pilkapio ekspozicija ir akmens amžiaus būstas

Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje gausu senovinių, pilkapiais vadinamų kapaviečių. Įrengiant Palūšės ekspoziciją remtasi vieno iš jų radiniais. Maketas vaizduoja žalvario amžiaus (V-VI a.) kapavietę. Greta stovi akmens amžiaus būsto rekonstrukcija pagal Kretuono apylinkių archeologinius radinius. Būtent Kretuono apylinkėse aptiktos gyvenvietės laikomos seniausiomis Lietuvoje.
 
Paminklas kompozitoriui M.Petrauskui

Palūšėje gimė pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ kūrėjas, kompozitorius Mikas Petrauskas. Matyt jo tėvas tuomet vargonavęs Palūšės bažnyčioje, pasėjo sūnaus sieloje pomėgį stebuklingiems muzikos garsams, o motina, pati gimusi ši

iose apylinkėse, išmokė pajusti gamtos grožį. Mikas apie muziką šneka kaip apie mylimąją: Muzika paguodžia nelaimėje, muzika duoda patvarą žygiuose ir pasiryžimą, muzika suteikia smegenims gerą poilsį po nuovargio, sustiprina ir atnaujina mintis. Palūšėje, 1973 m., minint kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines, M.Petrauskui pastatytas skulptoriaus J.Kėdainio paminklas.

 Botanikos takas

Aukštaitijos nacionalinis parkas floristiniu požiūriu yra viena turtingiausių saugomų gamtos teritorijų Lietuvoje. Norinčius geriau pažinti įvairiarūšę parko augaliją, kviečia mokomasis botanikos takas. Jis įrengtas prie Lūšių ežero, tarp Palūšės ir Meironių kaimų. Tako ilgis – 3,5 km. Jo trasa pažymėta specialiu ženklu – baltu kvadratu su žalia įstrižaine. Šiame take galima pamatyti apie 150 augalų rūšių, iš kurių 9 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

 Tautodailininkų medinių skulptūrų ansamblis

Lūšių ežero pakrantėje, prie Meironų kaimo, stovi 16 medinių skulptūrų. 1977 metais kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai jose įamžino gamtos grožį, Ignalinos krašto legendas. Ignaliniečio P.Petronio skluptūra ´Laumių pasaka byloja, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po 12 valandos nakties, nes išplaukusios laumės pačius drąsiausius kankina keistu būdu – užkutena. Net keletas skulptūrų vaizduoja velnius. Senieji žmonės sako, kad vienas iš jų dar ir dabar gyvena netoliese esančiame Taramos ežerėlyje.

GINUČIAI IR APYLINKĖS
Ginučių vandens malūnas

Vienintelis iš šešių (Minčios, Ginučių, Pakretuonės, Pakaso, Gaveikėnų ir Brukninės) parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą, yra Ginučių vandens malūnas. Jis veikė iki 1968 m. Jame ne ti

ik miltus malė – metalinės turbinos sukimosi jėgą Ginučių kaimo gyventojai naudojo elektros gamybai. 1978m. parko administracija restauravo malūną: perstatė sienas ir perdengė stogą. Dabar malūnas saugomas valstybės kaip 19a. technikos paminklas. Ekspozicija antrame aukšte pasakoja apie duonos kelionę, o buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti poilsiautojams skirti kambariai, kuriuose dažnai apsilanko pats Ginučių malūno velnias.

Ginučių piliakalnis – 9-12a. archeologijos paminklas. Manoma, jog čia stovėjusi garsioji Linkmenų pilis, H.Vartbergės aprašyta dar 1373 m. Ant piliakalnio stovi paminklinis akmuo, bylojantis, kad prieš karą čia lankėsi prezidentas Antanas Smetona. 

Ladakalnis – 176 m aukščio virš jūros lygio kalnas, stūksantis Šiliniškų gūbrio kalvų grandinėje, kuri lyg pašiaušta drakono ketera nutįsta į abi puses kiek tik užmato akys. Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų gyvybės deivei Ladai – didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai. Nuo šio kalno atsiveria nuostabi panorama: matosi net 6 ežerai. Ladakalnis paskelbtas geomorfologiniu gamtos paminklu.
Senovinės bitininkystės muziejus

Tai viena iš įdomiausių ir gausiausiai lankomų Aukštaitijos nacionalinio parko vietų. Muziejus duris atvėrė 1984 m. Muziejaus darbuotojai papasakos apie bitininkystės raidą nuo seniausių laikų iki šių dienų. O bičių dievo Babilo skulptūra savyje talpina ir bičių šeimyną. Jų sunešto medaus galima paragauti muziejuje. Tik ragaudami medų atminkite – tam, kad prineštų šaukštą medaus, 200 bičių darbuojasi visą dieną.

TAURAGNAI IR APYLINKĖS
 
Taurapilio piliakalnis stūkso ant pietinio Tauragnų ežero kranto. Prie jo šliejasi to paties vardo kaimelis. Iš trijų pusių piliakalnį saugo vandenys, o iš ketvirtosios – specialūs gynybiniai įrengimai. Seni žmonės pasakoja, kad kitados kalno viršūnėje augęs storas ąžuolas, jo šovoje gyvenęs vaidila, vaidilutės kūrenusios ugnį. Įvedus krikščionybę, jo viršūnėje buvusi pastatyta bažnyčia, tačiau po kiek laiko išnykusi ir dabar esanti kalno viduje. Legenda byloja, kad kartą vienas drąsuolis atidžiau pažvelgęs į tą duobę ir pamatęs kalno gelmėse apleistą bažnyčią su išgriuvusiais altoriais, o viduje groję apdulkėję vargonai. Tačiau šv. Jono naktį, lygiai 12 valandą, piliakalnis atsidengiąs, deja, tik vienai sekundei. Kas turi geras akis, galįs pamatyti bažnyčią ir grojančius vargonus.

Akmuo Mokas

Tauragnų apylinkėje prie Šeimaties kaimo stūkso akmuo, lankytojus stebinantis savo dydžiu. Šį akmenį žmonės vadina Moku. Šalimais guli mažesnis akmuo – Mokiukas. Legenda byloja, kad tai suakmenėjusi Mokų šeima. Iš tikrųjų šiuos akmenis į Lietuvą maždaug prieš 50 tūkst. metų iš Skandinavijos atitempė ledynas.

REŠKUTĖNAI IR APYLINKĖS

Nalšios visuomeninio muziejaus filialas Reškutėnuose

Šį muziejų įkūrė mokytojas Izidorius Kazakevičius. Per dvi dešimtis metų mokytojas po kruopelytę muziejuje sukaupė daugiau kaip 1000 eksponatų, pasakojančių apie šio krašto istoriją. Čia galima susipažinti su įvairių laikų lietuviškais leidiniais, pamatyti muzikos instrumentus, senuosius namų apyvokos rakandus, archeologinius radinius, įvairių akmenų kolekciją ir netgi meteoritą.

Paukščių stebėjimo bokštelis

Rytinėje Kretuono ežero pakrantėje nusidriekusios užliejamos Žemaitiškės pievos pasižymi gausybe čia perinčių saugomų paukščių rūšių, tokių kaip: juodakaklis kragas Podiceps nigricollis, juodoji žuvėdra Chlidonias niger, pilkoji antis Anas strepera, putpelė Coturnix coturnix, švygžda Porzana porzana, griežlė Crex crex, stulgys Gallinago media, griciukas Limosa limosa ir kiti. Tai naujai besiformuojanti gamtinė teritorija – paukščių buveinė, atsiradusi kadaise numelioruotų pievų vietoje. Laikui bėgant žmogaus sukurtos sausinimo sistemos pradėjo griūti, todėl buvusios Vajuonėlės upelio vagos vietoje susiformavo užpelkėjusių pievų plotai. Šią teritoriją patogiausia apžvelgti nuo stebėjimo bokšto, specialiai įrengto prie Reškutėnų kaimo.

Lygumų kalnas yra pietrytiniame nacionalinio parko pakraštyje, pietiniame Vajuonio ežero krante. Ši, trijų ežerų supama, stačiašlaitė, 180 m aukščio virš jūros lygio siekianti plokštikalnė yra tarsi milžiniška apžvalgos aikštelė. Į šiaurę tyvuliuoja Vajuonis. Į pietus nuo Akmeniškės kaimo atsiveria panorama į Kretuonykštį. Ten, kur į vakarinį kalno šlaitą kyla kelias, kadaise stovėjo trianguliacijos bokštas. Ši vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai – iš čia visas Kretuono ežeras matosi kaip ant delno. Kalno papėdėje auganti senų medžių alėja žymi kadaise čia buvusio dvaro vietą.

Pasigrožėję šiomis tikrais ispudingomis vietomis gryžtame atgal į poilsio namus,susikrauname daiktus ir pilni ispudžių važiuojame atgal į Vilnių,
Kelionė baigta.

Leave a Comment