1. Įvadas
Verkių regioninis parkas įsteigtas 1992 metais, Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinio (įst. 1960 m.) pagrindu (į parko ribas taip pat pateko 1992 m. įsteigtas Verkių istorijos ir kultūros draustinis), siekiant išsaugoti Žaliųjų ežerų kraštovaizdį ir vertingus Verkių, Kalvarijų bei Trinapolio apylinkių kultūrinius-istorinius kompleksus. Verkių regioninis parkas yra šiauriniame Vilniaus miesto pakraštyje, dešiniajame Neries upės krante. Tai vienas mažiausių Lietuvos regioninių parkų – jo plotas sudaro vos 2700 ha – tačiau jo teritorijoje gausu didelės vertės gamtinių ir kultūrinių objektų bei kompleksų. Šiuo požiūriu Verkių regioninis parkas susideda iš dviejų gana skirtingų dalių: pietinės, kurioje dominuoja kultūros paveldo vertybės, ir šiaurinės, kurioje vyrauja gamtinės kraštovaizdžio vertybės. Šis unikalus Lietuvos kampelis dar nebuvo kompleksiškai tyrinėtas. Todėl esamos medžiagos apie parką surinkimas, analizė ir apibendrinimas yra naujas ir aktualus darbas. Man teko ne kartą lankytis Verkių regioniniame parke, ir tie apsilankymai paliko didelį įspūdį. Geriau su šiuo parku susipažinau Lietuvos geografijos kompleksinės praktikos metu 2002 m. vasarą. Tai ir paskatino mane pasirinkti tokią temą kursiniam darbui.
1.1. Darbo tikslas ir uždaviniai
Darbo tikslas – atlikti kompleksinę geografinę Verkių regioninio parko analizę. Siekiant šio tikslo, buvo iškelti ir įgyvendinti šie uždaviniai.1. Apžvelgti Lietuvos saugomų teritorijų sistemą. 2. Apžvelgti Verkių regioninio parko nuostatas ir funkcinį zonavimą.3. Išanalizuoti Verkių regioninio parko gamtinės ir socialinės-ekonominės aplinkos ypatumus.4. Atskleisti ir apibūdinti Verkių regioninio parko vertybes.5. Apžvelgti Verkių regioninio parko rekreacinį naudojimą.
1.2. Darbo metodika
Pasirinkus kursinio darbo temą, konsultuojantis su vadove, buvo iškeltas darbo tikslas ir uždaviniai, sudarytas darbo planas. Pasiruošimą tyrimui sudarė literatūros ir šaltinių rinkimas bei jų analizė. Svarbu, kad su Verkių regioniniu parku tiesiogiai susipažinau šių metų vasarą, Lietuvos geografijos kompleksinės praktikos metu. Po to sekė pagrindinis tyrimo etapas, kurio metu įgyvendinau iškeltus uždavinius – atlikau kompleksinę geografinę Verkių regioninio parko analizę. Tam buvo panaudoti analitinis, sintetinis, palyginamasis, aprašomasis metodai. Laikantis vaizdumo principo, apipavidalinant darbą buvo panaudoti žemėlapiai ir nuotraukos.
1.3. Literatūros ir šaltinių apžvalga
Informacija apie Verkių regioninį parką labai išbarstyta. Solidaus kompleksinio pobūdžio leidinio apie Verkių regioninį parką kol kas nėra. Turistiniuose bei saugomoms teritorijoms skirtuose leidiniuose ir internete apie šį parką pateikiami tik patys bendriausi duomenys. Todėl tyrimui reikalingą medžiagą teko imti iš įvairių šaltinių. Labiausiai pravertė buvusios parko direktorės Rūtos Baškytės apžvalginis straipsnis apie parką kelionių žurnale “Kelionių magija” bei Lietuvos kompleksinės geografijos praktikos metu 2002 m. vasarą surinkti duomenys apie pietinę parko dalį. Papildomą informaciją apie gamtinius parko teritorijos bruožus radau A. Basalyko “Lietuvos TSR fizinės geografijos” II tome ir Lietuvos TSR atlase, o sakralinės parko vertybės (Vilniaus Kalvarijų ir Trinapolio ansambliai) išsamiai aprašytos Lietuvos vienuolynams skirtame tinklapyje. Išsamią informaciją apie Lietuvos Respublikos gamtosauginę sistemą radau Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, Lietuvos saugomų teritorijų žemėlapyje ir P. Kavaliausko straipsnyje “Lietuvos saugomų teritorijų sistema ir regioniniai parkai”. Verkių regioninio parko nuostatus ir funkcinį zonavimą radau atitinkamuose teisės aktuose (paieška Lietuvos Respublikos Seimo tinklapyje).
2. Lietuvos SAUGOMŲ TERITORIJŲ SISTEMA
Didžiausią indėlį formuojant Lietuvos saugomų teritorijų sistemą įnešė geografas, kraštotvarkininkas Paulius Kavaliauskas. Ypatingi jo nuopelnai – valstybinių parkų sistemos formavimo ir Lietuvos gamtinio karkaso sukūrimo srityse. Saugomos teritorijos – sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka) [2]. Saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes) [2]. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų sistemą sudaro šios saugomų teritorijų kategorijos [2]:1) Konservacinės apsaugos prioriteto (išsaugančios) teritorijos, kuriose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai bei objektai ir biologinė įvairovė. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai: • rezervatai – saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti bei tirti moksliniu požiūriu ypač vertingus gamtinius ar kultūrinius teritorinius kompleksus, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros vertybių autentiškumo palaikymą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų apsaugą. Šiose teritorijose nustatoma konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nutraukiant jose ūkinę veiklą;• draustiniai – saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos;• paveldo objektai (saugomi kraštovaizdžio objektai bei paminklai) – atskiri arba tankias grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo objektai – kraštovaizdžio elementai, kuriems dėl jų vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas. 2) Atkuriamosios apsaugos prioriteto (atkuriančios ir palaikančios) teritorijos, kuriose saugomi, atkuriami, palaikomi, gausinami bei ribotai naudojami veiklai ir visuomenei svarbūs gamtos ištekliai. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai: • atkuriamieji sklypai – saugomos teritorijos, skirtos veiklos nuskurdintoms gamtos išteklių rūšims arba jų kompleksams apsaugoti, atkurti, pagausinti bei ribotai naudoti gamtos išteklius;• genetiniai sklypai – saugomos teritorijos, skirtos sėkliniams medynams ir kitų rūšių natūraliems genetiniams ištekliams išlaikyti.
3) Ekologinės apsaugos prioriteto (apsaugančios) teritorijos, kuriose palaikoma ekologinė kraštovaizdžio pusiausvyra, siekiama išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir kultūros paveldo teritoriniams kompleksams bei objektams (vertybėms) arba neigiamo antropogeninių objektų ir veiklos poveikio aplinkai. Šiai kategorijai priskiriamos ekologinės apsaugos zonos – teritorijos, kuriose nustatomi veiklos apribojimai norint apsaugoti gretimas teritorijas ar objektus, taip pat aplinką nuo galimo neigiamo veiklos poveikio.4) Kompleksinės saugomos teritorijos – gamtiniu ir (ar) kultūriniu vientisumu pasižyminčios teritorijos, kuriose pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą sujungiamos įvairių apsaugos krypčių prioriteto, taip pat rekreacinės ir ūkinės zonos. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai: • valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai – didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu;• biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos – saugomos teritorijos (biosferos rezervatai ir biosferos poligonai), įsteigtos globalinei bei regioninei biosferos stebėsenai (monitoringui) ir gamtosaugos eksperimentams vykdyti, taip pat jose esantiems gamtos kompleksams išsaugoti.Šiuo metu Lietuvos ypač saugomų teritorijų sistemą sudaro [7; 9]:• 6 valstybiniai rezervatai: 4 gamtiniai (Čepkelių, Žuvinto, kamanų ir Viešvilės), 1 kultūrinis (Kernavės) ir 1 rezervatinė apyrubė (Dubravos);• 5 nacionaliniai parkai (Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Kuršių Nerijos nacionaliniai ir Trakų istorinis nacionalinis);• 30 regioninių parkų (iš jų vienas – Dieveniškių – istorinis regioninis);• 267 valstybiniai draustiniai: 54 kraštovaizdžio ir 213 gamtinių (11 geologinių, 40 geomorfologinių, 12 pedologinių, 36 hidrografiniai, 33 botaniniai, 1 teriologinis, 7 ornitologiniai, 3 herpetologiniai, 10 ichtiologiniai, 6 entomologiniai, 15 botaninių-zoologinių, 39 telmologiniai).
1 lentelė. Lietuvos ypač saugomų teritorijų struktūra pagal plotą [7].Saugomos teritorijos tipas Užima (%) Šalies teritorijos Visų ypač saugomų teritorijų plotoValstybiniai rezervatai 0,4 4Nacionaliniai parkai 2,3 21Regioniniai parkai 5,9 54Valstybiniai draustiniai 2,3 21Iš viso 10,9 100
Gamtinio pobūdžio saugomas ir kitas ekologiškai svarbias teritorijas, užtikrinančias kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, į krašto tvarkymą subalansuojančią bendrą sistemą jungia gamtinis karkasas – vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užtikrinantis ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių, taip pat augalų ir gyvūnų migraciją tarp jų. Gamtinio karkaso sudėtyje išskiriamas ekologinis tinklas, jungiantis didžiausią bioekologinę svarbą turinčias buveines, jų aplinką bei gyvūnų ir augalų migracijos koridorius [2]. Lietuvos Respublikos saugomoms teritorijoms arba jų dalims, kuriose yra tarptautinės svarbos kraštovaizdžio kompleksų, buveinių, retų bei nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių ar jų bendrijų bei populiacijų, taip pat gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių), gali būti suteiktas tarptautinės svarbos saugomos teritorijos statusas ir (ar) jos gali būti įrašytos į tarptautinius saugomų teritorijų sąrašus [2]. Lietuvos saugomoms teritorijoms ar jų dalims, kuriose yra Europos Bendrijos saugomų natūralių buveinių tipų ir rūšių, gali būti suteikiamas Europos Bendrijos svarbos specialių saugomų teritorijų statusas. Skiriami du šių teritorijų tipai [2]:• buveinių apsaugai svarbios teritorijos, skirtos apsaugoti ar atkurti Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipus, saugomų gyvūnų ir augalų rūšių buveines dėl jų svarbos gyvūnų ir augalų rūšių išsaugojimui;• paukščių apsaugai svarbios teritorijos, skirtos laukinių paukščių rūšių natūralioms populiacijoms jų paplitimo arealuose išsaugoti, taip pat migruojančių paukščių perėjimo, šėrimosi, mitybos, poilsio ir migracijos susitelkimo vietoms išsaugoti, atsižvelgiant į poreikį konkrečiame jūros ar sausumos areale.
Europos Bendrijos svarbos saugomos teritorijos sudaro Europos ekologinį tinklą “Natura 2000”. Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos nustatyta tvarka vertingiausioms Lietuvos teritorijoms gali būti suteikiamas išskirtinės pasaulio paveldo vietovės statusas [2].
Kadangi kursiniame darbe analizuoju regioninį parką, šią Lietuvos saugomų teritorijų kategoriją derėtų aptarti detaliau. Regioniniai parkai – viena jauniausių Lietuvos saugomų teritorijų sistemos grandžių, nors pirmasis pasaulyje regioninis parkas buvo įkurtas beveik prieš 140 metų (Yosemite, JAV, 1864 m.). Per tą laiką šio tipo saugomų teritorijų (atskirose šalyse dažnai vadinamų skirtingais vardais) pasaulyje buvo sukurta per tūkstantį, šiandien jų gausu ne tik Šiaurės Amerikoje, bet ir Europoje, Azijoje ir Australijoje. Didelius vertingų teritorijų plotus užimantis regioninių parkų tinklas pasaulio mastu tapo viena svarbiausių aplinkosaugos grandžių, skirtų kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei išsaugoti [7]. Kaip matėme, tarp Lietuvos ypač saugomų teritorijų regioniniai parkai taip pat užima didžiausią plotą (54%). Regioninių parkų atsiradimą Lietuvoje lėmė tai, kad ilgą laiką (nuo 1960 m.) šalyje egzistavusių kraštovaizdžio draustinių, įsteigtų vaizdingiems kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti, rekreacinis bei ūkinis režimas neatitiko ir negalėjo atitikti draustiniams keliamų reikalavimų, nes šios polifunkciškai reikšmingos teritorijos negalėjo būti tvarkomos vien pagal konservacinius principus. Ieškant būdų, kaip išsaugoti gamtiniu, kultūriniu bei pažintiniu požiūriu vertingų stambių regioninės reikšmės vientisų ekosistemų kraštovaizdį, suderinant kraštovaizdžio išsaugojimo bei rekreacinius ir ūkinius interesus, šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje kilo idėja sukurti regioninių parkų sistemą [7]. Lietuvos regioninių parkų “tėvu” pagrįstai galime laikyti vieną iškiliausių dabartinių Lietuvos geografų Paulių Kavaliauską. Nuo 1970 metų jis teikė pasiūlymus steigti regioninius parkus polifunkcinių saugomų teritorijų sistemos sudėtyje, nuolat tobulindamas teritorijų, siūlomų paskelbti regioniniais parkais, sąrašą ir ribas, taip pat jų valdymo modelius. Tačiau pirmoji saugoma teritorija (valstybinis Pavilnio gamtos parkas), atitinkanti regioninio parko statusą, buvo įsteigta tik 1984 m. [7] Atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. Aplinkos apsaugos departamento užsakymu Vilniaus universiteto kraštotvarkos grupė parengė Regioninių parkų steigimo programą, pagal kurią regioninių parkų sistema turėjo būti suformuota per dešimtį metų. Tačiau regioninių parkų steigimą paspartino prasidėjo prasidėjusi žemės reforma, nuosavybės grąžinimo ir privatizavimo procesai. Visi siūlyti regioniniai parkai, tarp jų ir Verkių RP, buvo įsteigti 1992 m. Tai buvo vienas ryškiausių žingsnių Lietuvos saugomų teritorijų sistemos kūrimo istorijoje, neturintis analogų Europoje. Tačiau dėl tokio skubėjimo beveik visi regioniniai parkai (išskyrus Pavilnių ir Kurtuvėnų) iki 1996 m. faktiškai nefunkcionavo, nes jie buvo įsteigti neturint nei planavimo schemų, nei individualių nuostatų, nei administracijos. Siekiant nors iš dalies išspręsti problemą, Aplinkos apsaugos ministerijos iniciatyva buvo parengti ir 1995 m. Vyriausybės patvirtinti bendrieji regioninių parkų nuostatai, o 1993-1994 m. visiems regioniniams parkams buvo parengtos principinio zonavimo schemos. Šiuo metu jau visi regioniniai parkai turi administracijas, patvirtintas zonavimo schemas ir individualius nuostatus, nemaža jų dalis jau turi ir patvirtintas planavimo schemas arba jas rengia.
Lietuvos regioninių parkų sistema gali būti plėtojama ir toliau. Pažymėtina, kad regioninių parkų tinklu mes toli gražu nesame lyderiai Europoje. Vokietijoje regioniniai parkai užima 15,6%, D. Britanijoje – 12,8%, Prancūzijoje – 9,1% šalies teritorijos [7]. Lietuvos regioniniai parkai steigiami gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu vertingiausiems regioninės svarbos kompleksams saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Daugeliu atvejų regioniniai parkai yra ypač svarbūs rekreacijai. Istoriškai vertingiausiems regioninės svarbos etnokultūriniams kompleksams bei jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai regioniniai parkai [2, 7].Svarbiausi regioninių parkų uždaviniai [2, 7]:• išsaugoti, o esant reikalui ir atkurti gamtiniu, kultūriniu, rekreaciniu ir estetiniu požiūriu vertingus kraštovaizdžio kompleksus ir objektus;• išlaikyti ekologinės sistemos stabilumą;• sudaryti sąlygas rekreacijai, visų pirma pažintiniam turizmui;• organizuoti mokslinius tyrimus;• plėtoti aplinkosauginį švietimą;• propaguoti ir remti Lietuvos regionų etnokultūros tradicijas.Pagal Lietuvos saugomų teritorijų įstatymą, regioniniai parkai yra kompleksinės saugomos teritorijos. Jie panašūs į nacionalinius parkus ir kartu su pastaraisiais sudaro bendrą kompleksinių saugomų teritorijų kategoriją – valstybinius parkus. Regioninių parkų sistema glaudžiai susijusi su nacionalinių parkų sistema. Net pati regioninių parkų idėja Lietuvoje buvo plėtojama projektuojant nacionalinių parkų sistemą. Regioniniai parkai yra tarsi nacionalinių parkų “jaunesnieji broliai”. Panašūs tiek jų steigimo tikslai, tiek kraštotvarkinė struktūra. Pagal gamtos ir kultūros vertybių išsidėstymą, jų naudojimo galimybes nacionalinių ir regioninių parkų teritorijos skirstomos į funkcinio prioriteto zonas, kurių vienose prioritetu iškeliamas vertybių išsaugojimas, kitose – poilsio organizavimas ir pan., nustatant skirtingą apsaugos ir naudojimo režimą. Tuo tarpu skirtumai tarp valstybinių ir regioninių parkų neesminiai, svarbiausias jų – skirtinga saugomų kompleksų svarba [7].
Lietuvos regioninius parkus pagal bendrą jų kraštovaizdžio pobūdį galima sugrupuoti taip [7]:• pajūrio-pamario parkai – Pajūrio, Nemuno deltos;• upių slėnių parkai – Dubysos, Krekenavos, Nemuno kilpų, Neries, Pagramančio, Rambyno, Salantų, Ventos;• ežerynų parkai – Asvejos, Aukštadvario, Metelių, Sartų, Veisiejų;• ežeringų girių parkai – Gražutės, Kurtuvėnų, Labanoro;• ežeringų kalvynų parkai – Sirvėtos, Vištyčio;• sudėtingų gamtinių-kultūrinių kompleksų parkai – Anykščių, Biržų, Kauno marių, Pavilnių, Verkių, Žagarės;• dominuojančių kultūrinių kompleksų parkai – Dieveniškių, Panemunių, Tytuvėnų, Varnių.
3. VERKIŲ RP NUOSTATAI IR FUNKCINIS ZONAVIMAS
Verkių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu 1992 m. rugsėjo 24 d., siekiant išsaugoti Žaliųjų ežerų gamtinius ir Verkių, Kalvarijų, Trinapolio apylinkių kultūrinius istorinius kompleksus, juos tvarkyti ir racionaliai naudoti [1]. Verkių regioninio parko paskirtis yra [3]:• išsaugoti Žaliųjų ežerų gilius dubaklonius, Neries šlaitus, Turniškės, Riešės ir Baltupio (Cedrono) upelių paslėnius;• išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų Verkių dvaro ansamblį su parku, senųjų tvenkinių sistema, senąja dvarviete bei Kalvarijų kultūros kompleksą – Šv. Kryžiaus bažnyčią ir Kryžiaus kelią, Trinapolio vienuolyno ansamblį, istoriškai susiklosčiusių kelių trasas, jų aplinką;• išsaugoti gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus, augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, augavietes;• atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus;• atlikti mokslo tyrimus ir kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos ir kitose srityse;• sudaryti sąlygas plėtoti rekreacinę veiklą, pirmiausia pažintinį turizmą, poilsiavimą tam skirtose zonose bei vietose, numatytose regioninio parko planavimo schemoje;• reglamentuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą;• propaguoti gamtosaugos idėjas, materialinės ir dvasinės kultūros palikimą.
Regioninio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes skirstoma į konservacinio, ekologinės apsaugos ir rekreacinio funkcinio prioriteto zonas [4]. Verkių regioninio parko konservacinio prioriteto zoną sudaro Turniškės ir Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustiniai, Ežerėlių geomorfologinis draustinis, Riešės hidrografinis draustinis, Verkių kraštovaizdžio architektūros draustinis, Kalvarijų memorialinis draustinis [4].Verkių regioninio parko draustinių tikslai yra šie [4]:• Turniškės kraštovaizdžio draustinio – išsaugoti sukultūrintas unikalaus dvišako Riešės-Turniškės upelio paslėnį su technikos paminklu – Naujųjų Verkių popieriaus įmone ir jos vandens įranga, senąsias Dvariškių, Verkių Riešės, Staviškių ir kitas gyvenvietes, turinčias istoriškai susiklosčiusių plano ir erdvės struktūros fragmentų;• Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinio – išsaugoti gilių ežeringų dubaklonių kraštovaizdį, retųjų augalų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, augavietes, brandžius liepynus ir ąžuolyninius eglynus, kuriuose auga didelė plačialapių klumpaičių populiacija;• Ežerėlių geomorfologinio draustinio – išsaugoti mažų ankančių termokarstinės kilmės ežerėlių juostą, retųjų pelkinių augalų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, augavietes;• Riešės hidrografinio draustinio – išsaugoti raiškią Riešės upelio slėnio atkarpą;• Verkių kraštovaizdžio architektūros draustinio – išsaugoti Verkių architektūros ansamblio teritoriją ir jo aplinką, Neries šlaitų senuosius ąžuolynus, užmiesčio teritorijos Nėries slėnyje istorinio vietovaizdžio visumą;• Kalvarijų memorialinio draustinio – išsaugoti Kalvarijų-Trinapolio apylinkių ir Vilniaus Verkių Kalvarijos – Kryžiaus kelio sakralinių objektų istorinę, meninę ir gamtinę visumą, Baltupio (Cedrono) upelio slėnį.
Verkių regioninio parko ekologinės apsaugos prioriteto zoną sudaro Verkių ir Raudondvario miškų dalys, rekreacinio prioriteto zoną – teritorijos Balsio ir Gulbino ežerų pakrančių atkarpose, Verkių ir Raudondvario miškų dalys, sodai Neries vingyje [4]. Verkių regioninio parko teritorijos apsauga ir naudojimas. Parko apsaugos ir naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos, saugomų teritorijų, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, apskrities valdymo, vietos savivaldos, teritorijų planavimo, energetikos ir kiti įstatymai, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, saugomų teritorijų nuostatai, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentai, kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisės aktai bei parko nuostatai. Šiais dokumentais vadovaujamasi regioninio parko veikloje [3].
Regioninio parko veiklą organizuoja Vilniaus miesto savivaldybei pavaldi regioninio parko direkcija (Žaliųjų Ežerų g. 53). Direkcijai vadovauja direktorius, kurį skiria Vilniaus miesto valdyba [3]. Regioninio parko teritorija tvarkoma pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą regioninio parko planavimo schemą ir parengtus bei nustatytąja tvarka suderintus ir patvirtintus Vilniaus miesto bendruosius (detaliuosius) planus, nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, miškotvarkos, rekreacijos, kelių bei inžinerinių komunikacijų ir kitus projektus [3]. Vilniaus miškų urėdija valdo, naudoja, pagal miškotvarkos projektus saugo ir tvarko jai priskirtus regioninio parko valstybinius miškus [3]. Ūkinė, rekreacinė ar kita veikla negali prieštarauti regioninio parko uždaviniams, keisti parko kraštovaizdžio, teršti aplinkos, pažeisti ekologinės pusiausvyros [3]. Organizuoti rekreacinę veiklą parke leidžiama tik suderinus su regioninio parko administracija ir Vilniaus miesto valdyba. Statyti palapines, kurti laužus, važinėti ir statyti transporto priemones leidžiama tik nustatytose vietose [3]. Juridinių ir fizinių asmenų teisės bei pareigos. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą regioninio parko teritorijoje juridiniai ir fiziniai asmenys gali verstis veikla, neprieštaraujančia regioninio parko tikslams ir uždaviniams [3]. Regioninio parko žemės naudotojai, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo laikytis veiklos apribojimų, nustatytų Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme bei kituose įstatymuose, regioninio parko planavimo schemoje ir kituose teritorijų planavimo dokumentuose, Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, saugomų teritorijų nuostatuose bei kituose teisės aktuose [3]. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą žemės naudotojai negali trukdyti pažintiniais tikslais lankyti saugomų kraštovaizdžio kompleksų ir objektų [3].4. GEOGRAFINĖ APŽVALGA
4.1. Geografinė padėtis
Verkių regioninis parkas yra šiauriniame Vilniaus miesto pakraštyje, dešiniajame Neries upės krante. Verkių RP apima Verkių, Naujųjų Verkių, Turniškių, Verkių Riešės, Staviškių, Kremplių ir Dvarikščių gyvenamąsias vietoves, Jeruzalės, Verkių, Gulbinų ir Raudondvario miškų masyvus, Žaliųjų ežerų grupę. Parko teritorija priklauso Vilniaus miesto Verkių seniūnijai. Pietvakariuose parkas ribojasi su Vilniaus miesto Santariškių, Jeruzalės ir Kalvarijų mikrorajonais. Į rytus nuo parko plyti miesto gyventojų sodai (Balsiai, Ožkiniai, Naujaneris), į vakarus – agrarinės teritorijos su Didžiųjų ir Mažųjų Gulbinų gyvenvietėmis. Šiaurėje ir šiaurės vakaruose parkas ribojasi su Vilniaus rajono savivaldybės teritorija. 4.2. Geologinė sąranga ir paleogeografinė raida
Verkių regioninio parko teritorija yra vakariniame Baltarusijos-Mozūrijos anteklizės šlaite, žemėjančiame vakarų kryptimi (Baltijos sineklizės link). Kristalinis pamatas čia slūgso 500 m žemiau jūros lygio. Pagrindinių sluoksnių paviršių čia sudaro viduriniojo devono lagūninės kilmės uolienos – dolomitingi moliai – slūgsančios 50-60 m aukščiau jūros lygio. Jas dengia apie 100 m storio Kvartero darinių danga, suformuota trijų Pleistoceno apledėjimų [8]. 2/3 Kvartero storymės sudaro paskutiniųjų (viršutinio Pleistoceno arba Nemuno apledėjimo) ledynų, kurie ir suformavo šios teritorijos paviršių, paliktos nuogulos [6]. Didžiausią reikšmę parko paviršaus formavime turėjo paskutiniojo (viršutinio Pleistoceno arba Nemuno) apledėjimo antrojo antslinkio (Frankfurto arba Žiogelių stadijos) ledynai. Slinkdami pietų-pietryčių kryptimi parko teritorijoje jie suformavo dvi skirtingas geomorfologines struktūras: vakarinius parko pakraščius užima iki 160 m abs.a. pakylantys kraštiniai ledyninės akumuliacijos dariniai, priskiriami Riešės kalvotai moreninei aukštumai (Jeruzalės kampinis masyvas), o į rytus nuo jų, keliasdešimt metrų žemiau, plyti didžiąją parko dalį sudaranti Gulbinų liežuvinė dubuma. Ledynui tirpstant ir traukiantis į šiaurės vakarus, ši liežuvinė dubuma buvo apklota dugnine morena, ją perskrodė ŠV-PR krypties rininiai kloniai [6, 8]. Paskutinis ledynų antslinkis (Pomeranijos arba Baltijos stadija) parko teritorijos jau nebepasiekė. Jeruzalės kampinis masyvas atsidūrė betarpiškoje ledyno kaimynystėje, t.y. periglacialinėse sąlygose. Jo paviršių aplygino solifliukcija, periglacialinis dūlėjimas ir erozija [6]. Gulbinų liežuvinės dubumos raidą smarkiai įtakojo abiejų stadijų ledynų tirpsmo vandenys, kurie Žiogelių ledyno paliktą dugninę moreną užnešė 3-4 m storio žvirgždo ir žvirgždingo smėlio sluoksniu. Susitvenkusių prieledyninių baseinų vandenims prasiveržus į pietus susiformavo fliuvioglacialiniai Riešės-Turniškės ir Neries senslėniai [6]. Vėlyvajame ledynmetyje parko paviršių keitė termokarstiniai procesai, suformavę termokarstinius įdubimus, kuriuos užėmė nedideli ežerai. Hidrografinio tinklo raida lėmė upių slėnių formavimąsi, dubaklonius užėmė ežerai. Palaipsniui žemėjant erozijos bazei, Neries slėnio ir Žaliųjų ežerų šlaituose susiformavo terasos [6].
4.3 Paviršius
Verkių regioninio parko paviršius sudėtingas, jį sudaro skirtingos kilmės ir amžiaus reljefo formos, kurios formavosi ledynmetyje, o vėliau smarkiai kito veikiamos vandens ir vėjo erozijos, termokarstinių, pelkėjimo ir kitų procesų [5]. Parko paviršius ryškiai žemėja iš vakarų ir šiaurės į pietryčius, absoliutiniai aukščiai kinta nuo 160 m (vakariniai parko pakraščiai) iki 92 m (Neries upė) virš jūros lygio. Parko teritorija yra pietrytiniame Aukštaičių aukštumos fizinio-geografinio rajono pakraštyje. Vakariniai parko pakraščiai išsidėstę Riešės kalvotoje moreninėje aukštumoje, čia vyrauja vidutiniškai kalvotas daubotas pakraštinių ledyninių darinių reljefas su uždėtomis periglacialinės erozijos formomis. Dėl periglacialinio dūlėjimo paviršius labai susmelėjęs, moreniniai priemoliai iš viršaus yra pavirtę į priesmėlius. Daubų palyginti nedaug, tačiau gausu raguvų, latakų, slėniukų, sausvagių – tai periglacialinės erozijos padarinys [6, 8]. Didžioji regioninio parko teritorijos dalis yra Gulbinų fliuvioglacialiniame duburyje, kuriame vyrauja banguotas rumbėtas zandrinės lygumos reljefas. Šios lygumos paviršių skrodžia Riešės-Turniškės senslėnis ir Žaliųjų ežerų dubakloniai (rinos). Dubakloniai ilgi, gilūs ir stačiašlaičiai, ištįsę PR-ŠV kryptimi, jų žemiausiose vietose telkšo ežerai. Ypač įdomus giliai įsirėžęs Balsio ežero duburys. Jo statūs, miškingi šlaitai iškilę virš vandens iki 40 m, beveik tiek pat nusileidžia po vandeniu, tiesiog smigdami gilyn. Įdomu, kad visai šalia Balsio tik kitoje rinoje esantis Mažojo Gulbino ežeras telkšo net 20 m aukščiau, t.y. lyg ant kalno. Reljefo formų bei medžiaginio pamato įvairovė itin ryški tarpuežeryje – tarpinėje keteroje. Kalvos čia smulkios, aukštokos (iki 20 m), trumpais ir stačiais šlaitais [5, 6, 8].
Dar vienas įdomus, nors ir ne toks ryškus kaip Žalieji ežerai, geomorfologinis kompleksas – į pietus nuo Žaliųjų ežerų Verkių rūmų link besidriekiantis pažemėjimas su termokarstinės kilmės ežerėliais ir pelkutėmis Verkių miške. Čia yra daug mažų, uždarų, tarpusavyje nesusisiekiančių ežerėlių arba jau mirusių ežerų pelkėtų duburių [5]. Neries slėnis priskiriamas Šiaurryčių lygumos fiziniam geografiniam rajonui. Neris teka fliuvioglacialiniu senslėniu, kurį išgraužė vandens srautai, ištekėdami iš prieledyninių baseinų, susitvenkusių traukiantis paskutiniam ledynui. Į regioninio parko teritoriją patenka dešinioji Neries slėnio dalis nuo Riešės upelio iki Baltupio. Šlaitai ryškiai terasuoti, suraižyti mažųjų intakų slėniukų, vietomis skardingi. Patys vaizdingiausi ir ryškiausi slėnio šlaitai yra atkarpoje tarp Baltupio ir Verkių. Jų santykinis aukštis vietomis siekia net 40 m. Didžiausią upės slėnio dalį parko teritorijoje užima įvairaus pločio, ryškiai nuolaidžios į upės pusę aukštesniosios terasos – ketvirtoji (120-130 m abs.a.) ir penktoji (130-140 m. abs.a.) [5, 8].4.4. Hidrografija
Hidrografinis Verkių regioninio parko tinklas gana tankus. Parko teritoriją drenuoja Neries upė, kuria praeina pietinė parko riba. Parko teritorijoje į Nerį įteka Riešė, Turniškė, Verkė ir Baltupis (Cedronas). Tai maži dešinieji Neries intakai. Didžiausias ir įdomiausias jų – Riešė, ištekanti iš Aukštaičių aukštumos. Žemupyje upelis išsišakoja į dvi atšakas (Riešę ir Turniškę). Tai gana retas reiškinys Lietuvoje, kaip ir tai, kad upelio slėnis yra suformuotas buvusiame dubaklonyje. Pati išraiškingiausia Riešės atkarpa – nuo ištakos iš Gulbino ežero iki santakos su Nerimi. Kiti du upeliai – Verkė ir Baltupis – nedideli, jų ilgis atitinkamai vos 4,0 ir 2,9 km [5]. Didžiausi parko ežerai – Balsio (Kryžiuočių), Gulbino ir Mažojo Gulbino – sudaro Žaliųjų ežerų grupę. Žaliaisiais jie vadinami dėl ryškiai žalios vandens spalvos, kurią lemia didelis ištirpusių karbonatų kiekis šiuos ežerus maitinančiuose požeminiuose vandenyse. Žalieji ežerai – rininės kilmės (telkšo dubakloniuose), jie ilgi, siauri ir gilūs, stačiais šlaitais ir trumpu atabradu [5]. Balsio ežeras yra didžiausias (55 ha) ir giliausias (38,8 m) parke. Jo ilgis – 1960 m, didžiausias plotis – 455 m, krantų ilgis – 5200 m. Rytiniuose ežero guolio šlaituose į paviršių išeina gėlavandenės klintys. Šlaituose gausu mažų šaltinių. Kiti du Žaliųjų ežerų grupės ežerai – Mažasis Gulbinas ir Gulbinas – tyvuliuoja viename dubaklonyje ir tarpusavyje jungiasi siauru sąsiauriu. Mažojo Gulbino plotas – 10,4 ha, didžiausias gylis – 16,6 m, ežerą iš visų pusių supa aukšti (iki 20 m) ir statūs šlaitai. Gulbino ežeras tris kartus ilgesnis už Mažąjį Gulbiną, jo plotas – 36,7 ha, didžiausias gylis – 11,8 m. Į vidurinę ežero dalį įteka ir visai šalia išteka Riešės upelis [5]. Kiti parko vandens telkiniai nedideli. Į pietus nuo Žaliųjų ežerų, Verkių rūmų link nutįsusi mažų ankančių termokarstinių ežerėlių juosta. Ant Turniškės upelio, prie Naujųjų Verkių gyvenvietės įrengti penki tvenkiniai. Nedideli tvenkinukai įrengti ir ant Baltupio bei Verkės upelių [5].
4.5. Klimatas
Pagrindinius analizuojamos teritorijos klimato bruožus lemia geografinė padėtis. Verkių regioninis parkas šalies mastu yra gana toli nuo Baltijos jūros, todėl jo klimatas turi daugiau kontinentalumo požymių (šaltesnės žiemos, ryškesnis kritulių sezoniškumas) nei labiau į vakarus plytinčios Lietuvos teritorijos. Kadangi parkas yra vyraujantiems pietvakarių-vakarų vėjams statmenoje Aukštaičių aukštumoje, jis gauna daugiau kritulių nei aplinkinės lygumos. Vidutinė daugiametė Sausio mėnesio temperatūra –5,5o, liepos +17,5o. Per metus vidutiniškai iškrenta 650 mm kritulių, iš to 2/3 šiltuoju metų laiku [8]. Vietovės klimatą švelnina didžiąją parko dalį dengiantys miškai. Nevienodas urbanizuotų plotų, vandens telkinių pasiskirstymas bei didelė paviršiaus sąskaida lemia mikroklimato skirtumus parko teritorijoje. Regioninio parko mikroklimatą, visų pirma oro kokybę, neigiamai įtakoja ir priešvėjine kryptimi išsidėstę Vilniaus pramoniniai objektai.
4.6. Dirvožemiai ir augalija
Dėl lengvos mechaninės dirvodarinių uolienų sudėties (žvirgždingi smėliai, priesmėliai), esamomis klimato sąlygomis parko teritorijoje susiformavo daugiausia silpnai pajaurėję velėniniai jauriniai dirvožemiai. Verkių regioninio parko teritorijoje priskaičiuojama apie 870 sumedėjusių ir žolinių augalų rūšių. Be įprastų, plačiai paplitusių augalų, auga ir retieji. 1993 m. duomenimis, parko teritorijoje auga 33 į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys. Daugiausia jų yra Gulbino ir Balsio ežerų tarpuežeryje [5]. Verkių regioniniame parke didžiausius plotus užima miškai (apie 80%). Į parko teritoriją patenka šie miškų masyvai: Raudondvario, Gulbinų, Verkių, Jeruzalės [5]. Didžiausias iš jų – Verkių miškas, užimantis centrinę parko dalį. Verkių miške vyrauja brandūs ir pribręstantys spygliuočių medynai: aukštesnėse reljefo vietose auga brukniašiliai, žemesnėse – mėlynšiliai, o daubų dugne įsikuria striepsniniai eglynai. Tik paežerėse yra nedideli juodalksnynų lopinėliai. Ypač įdomūs rytinėje miško dalyje paplitę šluotsmilginiai pušynai [5]. Raudondvario miške, kuris užima šiaurinį parko pakraštį, vyrauja mėlyniniai pušynai, aukštesnėse vietose pasitaiko ir brukniašilių. Vyrauja jaunuolynai ir pusamžiai medynai [5]. Gulbinų miškas (ties Žaliaisiais ežerais) – botaniniu požiūriu vertingiausias parke. Dominuoja brandūs brukniašiliai, mėlynšilių nedaug. Kalvų viršūnėse pasitaiko kerpšilių. Miškuose, ypač brukniašiliuose, auga vėjalandė šilagelė, daug pribręstančių ir brendžių ąžuolyninių eglynų. Gulbino ežere yra 0,4 ha ploto sala, apaugusi 60-70 metų liepomis ir ąžuolais. Jos paežerėje auga didelė ilgalūpės populiacija. Įdomiausi medynai auga Žaliųjų ežerų šlaituose. Viršutinėje šlaitų dalyje vyrauja mėlynšiliai ir ąžuolšiliai. Vidurinėje dalyje (ypač Balsio ež.) auga brandūs liepynai ir ąžuolyniniai eglynai, kuriuose auga didelės plačialapės klumpaitės populiacijos. Paežerėse, šlapesnėse vietose nedidelius plotus užima juodalksnynai [5].
Jeruzalės miške (pietinis parko pakraštys) vyrauja spygliuočių medynai (83%), iš kurių 2/3 sudaro pušynai. Čia auga ir kietųjų (ąžuolo, uosio) bei minkštųjų (beržo, juodalksnio, baltalksnio, liepos, drebulės) medynų. Aukštesnėse vietose vyrauja brukniašiliai, o šlaitų papėdėse – striepsniniai eglynai. Baltupio upelio šlaituose auga lapuočių medynai – pribręstantys ir brandūs ąžuolynai, brandūs uosynai [5]. 4 pav. Plačialapė klumpaitė. Botaniniu požiūriu vertingas Verkių rūmų parkas, kuriame daug aklimatizuotų, Lietuvoje itin retų medžių. Šis parkas nuo seno garsėja liepų įvairove – šiuo metu randama net 11 liepų rūšių. Paminėtinos Maltkės, kalninė, smulkialapė, amerikinė, svyrančioji liepos bei plačialapės liepos karpytalapė forma. Iš kitų gana retų Lietuvoje medžių paminėtini pensilvaninis uosis, riešutmedis, europinis maumedis, raudonlapis ąžuolas, skroblas. Manoma, kad čia galėjo augti ir stambiavaisis ąžuolas [5].4.7. Socialiniai-ekonominiai ypatumai
Išskirtinis Verkių regioninio parko padėties bruožas – jis yra miesto teritorijoje (Vilniaus miesto savivaldybės Verkių seniūnija). Visgi parko teritorija mažai urbanizuota – didžiąją jos dalį užima natūralūs miškai – kas labai palanku aplinkosaugos požiūriu. Į parko teritoriją patenka rytinis Jeruzalės mikrorajono pakraštys ir keletas nedidelių užmiesčio pobūdį turinčių gyvenviečių (Verkiai, Naujieji Verkiai, Verkių Riešė, Krempliai, Turniškės). Didžiausią antropogeninį-urbanistinį spaudimą parkas jaučia iš pietų (Žirmūnai) ir vakarų (Jeruzalė, Santariškės, Didžioji Riešė, mažieji ir Didieji Gulbinai, Kalinas, Raudondvaris) pusės. Į rytus nuo parko plyti miesto gyventojų sodai (Balsiai, Ožkiniai, Naujaneris). Parką aplenkia pagrindinės transporto magistralės, kas taip pat palanku aplinkosaugos požiūriu – svarbiausias šioje miesto dalyje Vilniaus-Utenos kelias praeina į vakarus nuo parko. Autokelių tinklas parko teritorijoje išvystytas pakankamai, kas labai svarbu susisiekimo ir rekreacinio naudojimo požiūriu. Pagrindiniai keliai praeina pietinėje parko dalyje – jie veda pro Verkius Žaliųjų ežerų ir į rytus nuo parko plytinčių sodų link. Šiais keliais kursuoja miesto autobusai. Be to, parko teritorija išraizgyta daugybės keliukų, kas sudaro geras sąlygas vystyti pėsčiųjų ir dviračių turizmą. Stambesnių pramonės objektų parke nėra. Pagrindiniai Verkių regioninio parko ekonominiai-socialiniai objektai susitelkę pietinėje parko dalyje [12]:• Centrinė gelbėjimo stotis (Verkių g. 72) – prižiūri Žaliųjų ežerų, Salotės ežero, Valakupių paplūdimius, atlieka įvairius povandeninius techninius darbus.• Vandenvietė (šalia Trinapolio komplekso, priklauso UAB “Vilniaus vandenys”).• Sanatorija “Pušyno kelias” (Pušyno kelio g. 25, šalia Trinapolio komplekso) – veikia vaikų alergologijos ir suaugusiųjų reabilitacijos skyriai• Trinapolio kompleksas – buvęs trinitorių vienuolynas (dabar – Kristaus Karaliaus kongregacijos noviciatas, rekolekcijų namai) ir šv. Trejybės bažnyčia• Šv. Juozapo Vilniaus kunigų seminarija (Kalvarijų 225b)• Kalvarijų šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia.• Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto gerontologijos ir reabilitacijos centras (Kalvarijų g. 223). Centrą sudaro moksliniai (gerontologijos problemų ir reabilitacijos) bei praktiniai (globos ir slaugos bei judėjimo invalidų reabilitacijos) skyriai. • Lietuvos MA Mokslininkų rūmai, įsikūrę Verkių rūmuose. Tikslai: skleisti mokslo žinias, nušviesti jo pasiekimus ir naujoves, rūpintis mokslininkų socialiniu aktyvumu, siekti įvairių krypčių mokslininkų profesinio bendravimo, plėsti jų ryšius su visuomene organizuojant įvairius mokslinius, šviečiamuosius ir kultūrinius renginius. Mokslininkų rūmuose veikia MA meno kolektyvai ir turistų klubas.• Botanikos institutas (Žaliųjų ežerų g. 49, dešinėje Verkių rūmų oficinoje). Turi floros ir geobotanikos, kraštovaizdžio ekologijos, augalų fiziologijos ir genetikos, augalų introdukcijos ir želdynų, gravitacinės fiziologijos, vaistinių ir dekoratyvinių augalų, patentinės informacijos ir ekologinio vertinimo sektorius.
5. VERKIŲ RP VERTYBĖS
Verkių regioninis parkas vertingas tiek gamtiniu tiek kultūriniu požiūriu. Vertinant vertybių teritorinį išsidėstymą, svarbu pažymėti, kad gamtos vertybės koncentruojasi šiaurinėje, o kultūros paveldo vertybės – pietinėje parko dalyje.
5.1. Gamtos vertybės
Verkių regioninis parkas vertingas geomorfologiniu, hidrografiniu ir botaniniu požiūriu. Gamtinės parko vertybės buvo plačiai apibūdintos geografinėje apžvalgoje. Geomorfologiniu požiūriu vertinga Žaliųjų ežerų lygiagrečių, siaurų, gilių dubaklonių sistema, į pietus nuo Žaliųjų ežerų Verkių rūmų link besidriekiantis pažemėjimas su termokarstinės kilmės ežerėliais ir pelkutėmis Verkių miške bei geomorfologinė Neries ir jos dešiniųjų intakų (Riešės, Verkės, Baltupio) slėnių sandara. Hidrografiniu požiūriu vertinga Žaliųjų ežerų, iš kurių ypač įdomus giliai įsirėžęs Balsio (Kryžiuočių) ežeras, sistema, unikalus dvišakis Riešės-Turniškės upelis. Botaniniu požiūriu vertingiausias Balsio, Žaliojo (Mažojo Gulbino) ir Gulbino ežerų tarpežeris, šių ežerų apyežeriai, kuriuose gausu Lietuvos raudonosios knygos augalų (plačialapės klumpaitės, šakotosios ratainytės, didžiojo ir plačialapio begalio, ilgagalvio dobilo ir kt.) augimviečių, Verkių rūmų ansamblio parkas, brandūs liepynai, ąžuolyniniai eglynai, Neries slėnio šlaitų ąžuolynai.
5.2. Kultūros paveldo vertybės
Kultūriniu požiūriu vertingiausia pietinė parko dalis su Verkių, Kalvarijų, Trinapolio kultūriniais kompleksais, Naujųjų Verkių popieriaus fabriku.
5.2.1. Verkių ansamblis
Šiauriniame Vilniaus pakraštyje, dešiniajame Neries krante esantis miškų apsuptas Verkių architektūrinis ansamblis yra vienas vertingiausių klasicistinių ansamblių Lietuvoje [5]. Šiuo metu Verkių rūmų architektūros ansamblį sudaro vakarinė ir rytinė oficinos, paviljonas, arklidės, ledainė, sargo namelis, dvi oranžerijos, du vandens malūnai, vila, kumetynas, ūkiniai pastatai, centrinių rūmų rūsiai, parkas su senaisiais tvenkiniais, naudotais žuvivaisai, senasis paštas, malūninko namas. Visi šie objektai pastatyti ar įrengti XVIII a. pabaigoje arba XIX a. [5]. Verkių istorija labai susijusi su Vilniaus istorija ir siekia seniausius laikus. Archeologinių bei istorinių tyrimų medžiaga rodo, kad Verkių vietovė buvo apgyventa jau mezolito laikais. Manoma, kad Verkiai, dar prieš Vilniui tampant Lietuvos sostine buvo svarbi baltų pagoniškos religijos kulto vieta [5].
Iki XIV a. pabaigos Verkiai buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valda. Iš tų laikų išlikęs ir vietovės pavadinimas, siejamas su sena lietuvių liaudies legenda. Pagal tą padavimą senovėje, kai dar nebuvo nei Vilniaus miesto nei Gedimino pilies, Šventaragio slėnyje ruseno amžinoji ugnis, vaidilučių kurstoma. Ten gyvenęs ir vyriausias žynys – krivių krivaitis – su savo jaunute žmona, kuriai anksti mirus, liko našlys. Po kiek laiko jis sutikęs ir pamilęs gražią mergaitę. Tačiau senosios lietuvių tikybos papročiai draudę kriviams antrą kartą vesti, todėl jie turėjęs savo meilę slėpti, nors netruku susilaukę sūnaus. Vieną kartą Šventaragio slėnyje apsilankęs didysis Lietuvos kunigaikštis. Tuomet krivių krivaitis liepęs savo mylimajai įkelti vaikelį su lopšiu-lizdeliu į medžio viršūnę. Medžiodamas miške jo verksmą išgirdęs kunigaikštis, kuris liepęs lopšį tuojau pat nukelti. Pašauktas krivių krivaitis paaiškinęs, jog pagal dievų valią šis kūdikis turėsiąs užimti jo vietą. Kunigaikščiui sutikus, krivių krivaitis vaikelį nugabeno namo, o jo aukle pakvietė savo mylimąja. Vaikelis buvo pavadintas Lizdeika, nes lizde buvo rastas. Vėliau jis tapęs krivių krivaičiu ir išaiškinęs Gedimino sapną. Padavimas toliau sako, kad Verkių rūmai pastatyti toje vietoje, kur buvo rastas verkiąs kūdikis [12]. Didysis kunigaikštis Jogaila, krikštydamas Lietuvą, 1387 m. Verkius padovanojo Vilniaus vyskupijai, ir iki XVIII a. antrosios pusės čia buvo vyskupų rezidencija. Manoma, kad pirmieji mediniai Verkių rūmai su mūriniais rūsiais stovėjo Trinapolyje. Pirmą kartą jie paminėti 1630 m.. 1700 m. Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžovstovskis pakalnėje prie Neries pastatydino pirmuosius mūrinius rūmus, tada vadintus naujaisiais Verkių rūmais. Beveik po 80 metų Verkiai tapo vyskupo Igno Masalskio nuosavybe. Tuo metu čia jau veikė kelios įmonės: plytinė, odų dirbtuvė, du vandens malūnai, alaus darykla, pieninė [12]. Naujasis šeimininkas sumanė Verkiuose pastatydinti kur kas puošnesnius rūmus. Šiam sumanymui jis pasikvietė architektą Lauryną Stuoką-Gucevičių (1753-1798), kol jis atvyko, naujų rūmų statybai vadovavo taip pat žymus architektas Vilniaus universiteto profesorius Martynas Knakfusas. Todėl Verkių rūmų autoriais laikomi du architektai. Koks kiekvieno iš jų kūrybinis indėlis, niekam dar nepavyko tiksliai nustatyti. Tuo metu buvo suplanuotas, gražiai sutvarkytas ir įrengtas didelis rūmų parkas [12]. Po I. Masalskio mirties (1794 m.) Verkių rūmai buvo apleisti. Čia šeimininkavo kunigaikštis de Linje, vėliau – grafas V. Potockis, Vilniaus apskrities maršalka S. Jasenskis ir kiti, kurie rūmų išvaizda mažai tesirūpino [12]. Ypač rūmai nukentėjo nuo Napoleono kariuomenės antplūdžio (1812 m.) – sudeginta dalis centrinio pastato stogo gegnių ir beveik visos medinės grindys. 1823 m. jau atremontuoti rūmai išnuomoti Kozlovskos mergaičių gimnazijai ir pensionatui. 1840 m. Verkius įsigijo grafas Liudvikas Sayn-Vitgenšteinas savo žmonos vardu. Jis iš pagrindų rekonstravo visą rūmų ansamblį. Apie 1846 m. buvo demontuotas centrinis rūmas (palikti tik rūsiai). Prie kairiojo korpuso pristatyta salė su bokštu, iš dešinės – stiklinis šiltnamis, vadinamas žiemos sodu. Po L. Vitgenšteino mirties Verkiai atiteko jo sūnui Prūsijos feldmaršalui kunigaikščiui Peteriui Vitgenšteinui. Vėliau čia šeimininkavo vokiečių kancleris H. Hoenloė, dvarininkai Čepelevskiai, Spinekai ir kt.. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Verkių rūmuose dažnai keitėsi šeimininkai ir pastatais buvo nesirūpinama [12]. 1939 m. Verkių rūmuose buvo įkurta gyvulininkystės mokykla. Po II pasaulinio karo kairiajame rūmų sparne veikė kolūkių pirmininkų mokykla, vėliau buvo gyvulininkystės technikumas, o 1960 m. įsikūrė LTSR Mokslų Akademijos Botanikos institutas (kairiajame rūme) ir Zoologijos ir parazitologijos institutas (dešiniajame rūme). Buvusiame ūkvedžio name ir dviaukščiame arklidžių priestate įsikūrė Zoologijos ir parazitologijos instituto laboratorijos. Prie kelio į slėnį institutas pasistatė naujus neaukštus korpusus, kuriuose tiriama paukščių ir kitų gyvūnų genetika [12]. Rytinėje oficinoje šiuo metu įsikūrę Mokslininkų rūmai, o vakarinėje – Botanikos institutas. Buvusioje viloje įsikūrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų administracija [12]. Ant Verkės upelio XIX a. įrengti du vandens malūnai šiuo metu taip pat naudojami kitiems tikslams. Abu malūnai yra dviaukščiai, liaudies architektūros formų, mūriniai su medinėmis perdangomis, yra įrangos liekanų. Viršutinis malūnas iki pirmojo pasaulinio karo buvo varomas vandens, vėliau elektros. Veikė iki 1975 m., per 1984 m. gaisrą apdegė stogas ir kitos dalys. Prieš šešerius metus atstatytas. Dabar čia veikia miesto gyventojų ir parko lankytojų mėgiamas alaus restoranas “Vandens malūnas”. Žemutiniame malūne dar 1887 m. buvo įrengta siurblinė, tiekusi vandenį į rūmus [12]. Verkių dvaro teritorijoje yra įsikūrusi Ekologijos instituto akvariuminė. Akvariuminės pastatui jau apie 80 metų. Anksčiau šalia esančiuose tvenkiniuose iš ikrų buvo auginamos žuvys. Šiuo metu akvariuminėje tiriami vandens mėginiai paimti iš ežerų ir upių, nustatoma, ar tas vanduo tinka žuvų auginimui [12]. Yra planuojama atstatyti centrinius rūmus, atrestauruoti kitus pastatus, tačiau trūksta lėšų. Tokios investicijos pilnai atsipirktų, nes tuomet parkas pritrauktų ar daugiau lankytojų.5.2.2. Vilniaus Kalvarijos
Vilniaus Kalvarijos – sena Lietuvos šventvietė, prieškario metu per Sekmines sutraukdavusi net po keliolika tūkstančių maldininkų. Čia plūsdavo piligrimai iš įvairių kraštų, siekdami nuostabios gamtos prieglobstyje apeiti Kryžiaus kelią ir pelnyti visuotinius atlaidus. Šiuo metu Kryžiaus kelią sudaro 22 mūrinės koplyčios, 7 mediniai vartai, medinis tiltas – koplytėlė ir aukštai ant kalno išklusi Kalvarijų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia. Šis kelias – tai Europoje analogų neturintis sakralinis architektūrinis-urbanistinis ansamblis.
Vilniaus Kalvarijų statybą pradėjo Vilniaus vyskupas J. Belozaras. Atsidėkodamas Dievui už krašto išvadavimą iš maskvėnų, 1661 m. jis užrašė 7 valakus žemės savo Verkių dvaro valdose, miškingoje ir kalvotoje vietovėje ties Baltupio upeliu, Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno dominikonams ir pavedė jiems medinės bažnyčios bei Kryžiaus kelio stočių statybą. Vyskupo J. Belazaro rūpesčiu sudaryta komisija parinko, apmatavo vietą. 1662 m. pradėti darbai truko iki 1669 m. ir baigti jau valdant vyskupui Aleksandrui Sapiegai. Medinės 35 koplyčios buvo išdėstytos siekiant tiksliai pakartoti Kristaus nueitą kelią Jeruzalėje: koplyčios ar jų grupės, parinkus tinkamiausią vietą, buvo išdėstomos pagal Jeruzalės miesto planą (iš to ir kilo Jeruzalės vietovės pavadinimas Vilniaus mieste), stengiantis išlaikyti netgi tiksliai tokius pačius atstumus [10]. Tuo metu vienuolyno greičiausiai dar nebuvo, o Vilniaus Šv. Dvasios konvento vienuoliai tik aptarnaudavo Kalvarijas. Vesti maldininkus Kryžiaus keliu iš pradžių buvo leista tik Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dieną. Tačiau netrukus ansamblis sudegė. Jo atstatymo darbus vyskupijos administratorius Mikalojus Steponas Pacas patikėjo iš Varšuvos atsikviestiems dominikonams observantams, priklausiusiems Šv. Liudviko Bertrano kongregacijai, kurie vienuolyną perėmė 1675 m. Vyskupo Kazimiero Bžostovskio remiami bertranistai iki 1700 m. atstatė bažnyčią, 1701 m. prie jos įkurta parapija (jos globėju pasirinktas šv. Jackus), XVIII a. pradžioje pastatytas naujas vienuolynas. XVII a. pab. – XVIII a. pr. jau statytos ir mūrinės koplyčios. 1755 m. vyskupas Mykolas Jonas Zenkavičius bažnyčią grąžino Vilniaus Šv. Dvasios konvento dominikonams, o šie, vadovaujami prepozito Fausto Bočkovskio, ėmėsi statydinti naują bažnyčią ir plėsti vienuolyną [10]. Didžiausi naujosios šventovės fundatoriai buvo Oršos iždininkas Mykolas Piotrovskis ir jo žmona Kristina. 1772 m. dabartinė baroko meninio stiliaus bažnyčia baigta mūryti ir tais pačiais metais per Sekmines Šv. Kryžiaus bažnyčią ir 20 mūrinių koplyčių pašventino Vilniaus vyskupas Tomas Zenkavičius. 1793 m. vienuolyno viršininko tėvo Dominyko Daunoravičiaus rūpesčiu vienuolynas išplėstas: prie bažnyčios primūryta zakristija, vienuolyno rytinėje dalyje naujas refektorius. XVIII a. toliau mūrytos koplyčios, pastatytas tiltas per Cedrono upelį, aštuoneri mediniai ir mūriniai vartai [10]. Tokiu būdu XVIII a. buvo įrengtas unikalus 35 stočių Vilniaus Kalvarijų kryžiaus kelias. 1812 m. vienuolynas degė, žuvo turtinga mokslinė biblioteka, archyvas, apgadinta pastatų architektūra. Atstatymo darbams 1817 m. vadovavo prepozitas tėvas Motiejus Magnuševskis. Jo viršininkavimo laikais vienuolynas visiškai atstatytas [10]. 1850 m. vienuolynas caro valdžios uždarytas, bažnyčia virto parapine. XX a. bažnyčia kelis kartus restauruota. Apie 1922 m. šalia klebonijos vienuolyno pastate buvo įsikūręs Angelų seserų kongregacijos noviciatas, buvusiame refektoriuje įrengta koplyčia [10]. Sovietmečiu šią šventą vietą buvo stengiamasi sunaikinti. 1962 m. buvo išsprogdintos beveik visos koplyčios (liko tik 4 šalia bažnyčios). Tačiau koplyčių stovėjimo vietos žmonių buvo pažymėtos ir Kalvarijų lankymo tradicija nebuvo nutrūkusi. Vienuolyno pastatuose įrengti butai ir klebonija, veikė helmintologijos centras [10]. Atgavus nepriklausomybę, Vilniaus Kalvarijos buvo atkurtos (atstatytos koplyčios, sutvarkyta aplinka) ir vėl yra gausiai lankomos maldininkų bei turistų tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų kraštų (ypač Lenkijos). Grąžinus pastatus bažnyčiai, iki 1995 m. vasaros vienuolyne buvo įsikūrusi Aušros vartų Marijos ir šv. Teresėlės bendruomenė. Dabar restauruotame vienuolyne yra klebonija, parapijos salės [10]. Daugiausia žmonių į Kalvarijas suplūsta per Sekmines, nes pirmąjį sekmadienį po Kristaus dangun žengimo šventės iškilmingai minima bažnyčios konsekravimo diena. Kasmet nuo gegužės mėn. pirmojo sekmadienio (Šv. Kryžiaus atradimo šventės) iki rugsėjo mėn. 14 d. (Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventės) organizuojamas Kalvarijų lankymas. Tačiau verta čia apsilankyti ir kitu metu, kuomet galima laisviau apžiūrėti vertingą vėlyvojo baroko architektūros ir meno paminklą [10]. Važiuojant ar einant nuo miesto link Kalvarijų, pirmiausia iškyla grakštūs, dinamiški, aukščiausioje vietoje pastatytos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios bokštai. Tačiau einant Kryžiaus keliu bažnyčia pasiekiama vėliausiai kelio gale. Lipant prie bažnyčios didžiaisiais laiptais galima stabtelėti pačiame viršuje, kur kapinaitėse (nuo laiptų dešinėje) pastatytas bendras paminklas čia palaidotiems dominikonams. Jaukus ir vientisas bažnyčios interjeras: skliautus puošianti tapyba, pasakojanti Šv. Kryžiaus atradimo ir išaukštinimo istoriją, dominikonišką ikonografiją išsaugoję altoriai, atspindintys šiai vienuolijai būdingą pamaldumą kenčiančiam Jėzui ir Jo Motinai. Bene seniausias išlikęs paveikslas XVII a. sukurtas Švč. Mergelės Marijos Rožančinės atvaizdas kabo presbiterijos dešiniojo altoriaus antrame tarpsnyje. Kairiojoje koplyčioje įrengtas Šv. Jackaus altorius primena dominikonų parapijos laikus. Abipus vargonų pakabinti visafigūriai Piotrovskių portretai liudija jų nuopelnus bažnyčiai. Verta užsukti ir į zakristiją: įdomus jos stiuko reljefų dekoras, kurį sudaro religiniai simboliai bei popiežiaus Klemenso XIV atvaizdas, turbūt neturintis analogų Lietuvoje. Zakristijoje saugomas ir pirmojo vienuolyno fundatoriaus vyskupo J. Belazaro portretas [10]. Vilniaus Kalvarijos buvo įrengtos pagal senovės Jeruzalės planą, atkartojant Kryžiaus kelio įvykius. Rytinėje Kryžiaus kelio dalyje, kaip ir Jeruzalėje, yra Alyvų kalnas, kurį simbolizuoja ant kalvos įrengtos trys koplyčios, menančios Kristaus maldą ir suėmimą. Pietinėje Kryžiaus kelio dalyje yra Siono kalnas, kurį simbolizuoja dveji vartai ir trys koplyčios, menančios Paskutinę vakarienę ir suimto Kristaus atvedimą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą. Tarp vadinamųjų Alyvų ir Siono kalvų tekantis Baltupio upelis vadinamas bibliniu Cedrono vardu (senovės Jeruzalėje tarp Jeruzalės ir Alyvų kalno buvo Cedrono slėnis). Per upelį nutiestas tiltukas, ant kurio pastatyta koplytėlė. Cedrono (Baltupio) vanduonuo seno laikomas šventu, turinčiu stebuklingų gydomųjų galių.5.2.3. Trinapolio ansamblis
Einant Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus keliu ir pasukus į Neries pusę, nuo kalvų atsiveria žemutinėje upės slėnio terasoje, dešinėje Neries ir Baltupio santakos pusėje išsidėstęs buvusio trinitorių vienuolyno ir Švč. Trejybės bažnyčios ansamblis. Vienuolius trinitorius šioje vietoje, vadintoje Slabada, 1700 m. apgyvendino žymiausias jų protektorius Lietuvoje – Vilniaus vyskupas Kazimieras Konstantinas Bžozovskis ir nuo tada vietovė vadinama Trinapoliu [10]. Vienuolyno pastatai ir Švč. Trejybės bažnyčia pastatyti XVII ir XVIII a. sandūroje. Vienuolynas buvo pritaikytas trylikai vienuolių. Jų išlaikymui vyskupas paskyrė Krosnos dvarą Ašmenos paviete, dvi karčemas netoli vienuolyno. Krosnos dvare vienuoliai rado prieglobstį nuo 1710 m. maro, tais metais jų bažnyčia ir vienuolynas Trinapolyje sudegė. 1712 m. vyskupas K. Bžostovskis skyrė lėšų pastatų atstatymui. Mūrinės bažnyčios statybos darbai truko nuo 1715 iki 1721 m. (šventovė 1722 m. birželio 21 d. konsekruota Švč. Trejybės ir Viešpaties apsireiškimo titulu). 1752 m. pradėtas mūryti naujas vienuolynas. 1750-1760 m. bažnyčia perstatyta vėlyvojo baroko stiliumi. XIX a. pradžioje minima prie bažnyčios (dešinėje nuo durų) esanti koplyčia su Šv. Simono š Rokso altoriumi. Prie vienuolyno bažnyčios parapijos nebuvo (ji priklausė Kalvarijų domininkonų parapijai) [10]. Kuklūs vienuolyno pastatai nedideli, dviejų aukštų, kampinio plano. Patalpos išdėstytos vienoje koridoriaus, nusidriekusio palei vidinį kiemą, pusėje,dengtos kryžminiais skliautais. Išorinės vienuolyno namų sienos visai lygios. Rytiniame vienuolyno korpuse buvo vartai, svečių kambarys, penkios celės, pietinio korpuso pirmojo aukšto kampe – refektorius, virtuvė, pagalbinės ir ūkinės patalpos; antrajame aukšte – aštuonios celės, noviciato oratorija. Rytinis korpusas dviaukščiu koridoriumi jungėsi su bažnyčia. Iš antrojo šio koridoriaus aukšto buvo patenkama į chorą, iš choro pro didįjį altorių – į kitoje bažnyčios pusėje, mansardoje, įrengtą biblioteką. Mediniai vienuolyno ūkiniai pastatai buvo išdėstyti prie Cedrono upelio [10]. 1812 m. trinitorių vienuolyne buvo prancūzų karo ligoninė. 1832 m., vienuolyną ir bažnyčią uždarius, juose buvo kareivinės ir ligoninė. Visa bažnytinė įranga atiteko gretimai Kalvarijų bažnyčiai, o pastatai ir žemė – valstybės iždui. 1846 m. ansamblis perduotas stačiatikių archierėjui Josifui Semaškai, kuris čia įrengė vasaros rezidenciją. 1849 m. bažnyčia rekonstruota į šv. Juozapo cerkvę. Po Pirmojo pasaulinio karo bažnyčia grąžinta katalikams, remontuota, nuo tada Vilniaus vyskupų žinioje. 1918 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis leido Trinapolyje įkurdinti lietuvių vaikų prieglaudą, ten veikė našlaičių ir senelių prieglauda, pradinė mokykla. 1926 m. vienuolyno patalpose įkurta vyskupų vasaros rezidencija. 1927 m. Trinapolyje atidarytas 1913 m. Vilniuje įkurtos Švč. Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolynas. 1948 m. sovietinė valdžia vienuolyną uždarė, vienuolyno patalpose buvo ligoninė, nuo 1959 m. – turizmo bazė [10]. Nuo 1992 m., kai ansamblis grąžintas Vilniaus arkivyskupijos kurijai, atgimsta Trinapolio kaip religinio centro reikšmė. 1997 m. bažnyčia konsekruota, o restauruotuose vienuolyno pastatuose įsikūrė Kristaus Karaliaus kongregacijos seserų noviciatas, atidaryti seserų prižiūrimi rekolekcijų namai. Tai pirmieji rekolekcijų namai Vilniuje. Pamaldos vyksta nedidelėje bet jaukioje vienuolyno koplyčioje, o rekolekcijų metu – bažnyčioje. Puikiai sutvarkytose celėse gali apsistoti maldininkai. Nors bažnyčios vidaus dekoras sunaikintas, ji vertinga architektūros formomis, originaliu erdvės sprendimu, jungiančiu centriškos ir stačiakampės planinės struktūros elementus. Bažnyčios interjerą šiuo metu puošia medinės barokinės skulptūros iš Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios [10].
6. VERKIŲ RP REKREACINIS NAUDOJIMAS
Rekreacijos sąvoka apima poilsį, turizmą, sanatorinį ir kurortinį gydymą t.y. veiklą, nukreiptą fizinių ir dvasinių jėgų atstatymui. Dauguma geriausių nuo seno naudojamų Lietuvos rekreacinių išteklių yra saugomose teritorijose, visų pirma valstybiniuose parkuose, tarp jų ir Verkių regioniniame parke. Tokiu būdu vienas iš pagrindinių Verkių regioninio parko uždavinių yra parko gyventojų ir lankytojų rekreacinių poreikių tenkinimas, prioritetą teikiant aplinkai ir vertybėms mažiau žalingoms rekreacijos rūšims, visų pirma pažintiniam turizmui ir poilsiui gamtoje. Rekreacija sudaro prielaidas eksponuoti parke saugomas vertybes, vykdyti švietėjiškas ir auklėjimo funkcijas, o kartu tai yra ir pajamų šaltinis parko gyventojams bei administracijai. Pastarasis faktas labai svarbus žinant, kad ūkinė veikla saugomose teritorijose yra stipriai suvaržyta – rekreacija yra pagrindinis valstybinių parkų socialinės ir ekonominės plėtros variklis. Verkių regioninis parkas yra geroje geografinėje padėtyje, jis daugiausia pritraukia Vilniaus miesto gyventojus, tačiau jį lanko žmonės ir iš kitų Lietuvos vietų bei užsienio. Vystant rekreacinį parko naudojimą labai svarbu užtikrinti, kad rekreacinė veikla nepakenktų parke saugomoms vertybėms ir gamtinei aplinkai. Pagrindinius rekreacinius išteklius (t.y. rekreacinį potencialą) sudaro: gamtos ir kultūros paveldo vertybės, rekreacijai tinkama gamtinė aplinka bei rekreacinė infrastruktūra. Gamtos ir kultūros paveldo vertybės buvo plačiai apžvelgtos ankstesniuose skyriuose. Šių vertybių gausa ir didelė vertė sudaro geras prielaidas parke vystyti pažintinį turizmą. Svarbiausioms regioninio parko vertybėms aplankyti numatyta pažintinių pėsčiųjų, dviračių ir autoturizmo trasų sistema. Esama kelių sistema leidžia privažiuoti prie daugumos lankytinų objektų ir vietų. Pagrindiniai įvažiavimai į regioninio parko teritoriją iš Vilniaus miesto pusės – Žaliųjų ežerų ir Verkių gatvės. Tiek žaliųjų ežerų, tiek Verkių gatve galima patekti į Verkių rūmų ansamblį. Vaizdingesnė yra Verkių gatvė, vingiuojanti šalia Neries upės, kertanti miškingas teritorijas. Ji turi jungtį su žaliųjų ežerų gatve, kuri veda iki Žaliųjų ežerų, vingiuodama per miškų masyvus. Iš rytų pusės į regioninio parko teritoriją geriausia patekti Nemenčinės keliu. Šiaurinė parko dalis geriausiai pasiekiama Žaliųjų ežerų gatve bei jos tęsiniu – pagrindiniu keliu, arba jo jungtimi su Vilniaus-Utenos keliu [5].
Nors daugumą gamtos ir kultūros vertybių galima pasiekti automobiliu, tačiau, norint pajusti šio unikalaus Lietuvos kampelio dvasią, būtina pakeliauti pėsčiomis ar dviračiais. Pagrindiniai pėsčiųjų bei dviratininkų takai yra šiaurinėje Verkių regioninio parko dalyje. Čia yra viena įdomiausių pėsčiųjų turizmo trasų kalvotu Žaliųjų ežerų tarpuežeriu nuo Dvariškių iki Balsių. Trasa po Verkių rūmų ansamblio teritoriją leidžia susipažinti su kraštovaizdžio architektūros vertybėmis. Jei lankytoją domina religinės-sakralinės vertybės, su jomis geriausia susipažinti keliaujant pėsčiomis Kryžiaus keliu arba jo atkarpomis. Beje, ši teritorija vertinga ne tik kultūriniu aspektu – čia labai vaizdingi skardingi Neries šlaitai, apaugę senais pušų ir eglių medynais, po kuriuos galima pakeliauti takais, kertančiais Kryžiaus kelio trasą [5]. Iš kitų rekreacinių gamtinių išteklių poilsio gamtoje požiūriu didžiausią vertę turi nuo seno lankomi poilsiautojų (daugiausia Vilniaus miesto gyventojų) švarūs, maudymuisi tinkami ežerai (Balsis ir Gulbinas), sausi pušynai. Pagrindinė parko rekreacinė (poilsio) zona yra pietinėje Balsio ežero pakraštyje. Čia įrengti gelbėtojų stebimi paplūdimiai, tiltai į ežerą. Kita rekreacijai svarbi vieta – poilsiavietė prie Gulbino ežero. Svarbiausias sanatorinio gydymo objektas – sanatorija “Pušyno kelias”. Parko lankytojus aptarnauja keletas kavinių ir užeigų, įrengtų netoli svarbiausių lankytinų objektų.7. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
1. Regioniniai parkai – viena svarbiausių Lietuvos saugomų teritorijų sistemos grandžių. Verkių regioninis parkas (plotas 2700 ha) įsteigtas 1992 m. šiaurinėje Vilniaus miesto dalyje, siekiant išsaugoti Žaliųjų ežerų kraštovaizdį ir Verkių, Vilnia