Istoriniai želdynai

1115 0

ISTORINIAI ŽELDYNAI

Kursinis darbas

 

http://media5.trover.com/T/547010f626c48d150a0003f3/fixedw_large_4x.jpg

GEOGRAFIJOS IR KRAŠTOTVARKOS KATEDRA

2016

VILNIAUS UNIVERSITETAS

Geografijos ir kraštotvarkos katedra

Įvertinimas

ISTORINIAI ŽELDYNAI

Kursinis darbas

Geografijos bakalauro studijų programos

II kurso studentė

Darbo vadovė

VILNIUS, 2016m.

TURINYS

ĮVADAS..............................4

ŽELDYNŲ ISTORINĖ RAIDA..............................5

Senovės pasaulis..............................5

Viduramžiai ir Renesansas..............................8

Barokas..............................10

Kinijos ir Japonijos sodai..............................12

Angliškieji peizažiniai parkai..............................14

ŽELDYNŲ FUNKCIJOS..............................18

Urboekologinė funkcija..............................19

Oro sudėties reguliavimas.............................19

Mikroklimato gerinimas..............................20

Užterštumo mažinimas..............................21

Techninė ūkinė funkcija..............................22

Triukšmo mažinimas..............................22

Dirvos apsaugojimas nuo erozijos..........................22

Kelių apsauga..............................22

Architektūrinė socialinė funkcija..............................23

IŠVADOS..............................24

NAUDOTA LITERATŪRA..............................2

ĮVADAS

Istorinių želdynų chartijoje istorinis želdynas yra apibūdintas taip: „Tai architektūros kompozicija, kurios didžiąją dalį sudaro augalija. Ji gyva, todėl yra gendanti ir atsinaujinanti. Jos pavidalas kinta priklausomai nuo pusiausvyros tarp sezonų kaitos ciklo; gamtai pražystant ir vystant, ir jos būklę palaikančių dirbtinių priemonių.“ Istorinis želdynas dar apibūdinamas kaip bet kokio dydžio želdynas, kuris turi išliekamąją vertę: tiek meninę, tiek stilistinę, taip pat, susijęs su žmonijos bei valstybės istoriniais bei kultūriniais įvykiais ar svarbiomis šaliai asmenybėmis. Želdynams priklauso: medžiais, žole, gėlėmis apželdinta teritorija, kuri yra skirta laisvalaikiui, pramogoms, sportui ir panašiai. Šiose erdvėse taip pat būna statinių, sportui bei poilsiui skirtų įrenginių, įvairių paminklų. Istoriniams želdynams yra priskiriami šalia dvarų esantys parkai, sodai, vienuolynų sodai bei parkai, taip pat, istorinę verrtę turintys miestuose įkurti parkai, sodai, skverai, istoriniai pakelių želdynai, botanikos sodai, zoologijos sodai, kapinės. (Aidukaitė, 2010).

Visame pasaulyje želdynai turi įstatymus, kuriuose nurodoma kaip juos apsaugoti, atkurti, tvarkyti bei prižiūrėti. Istorinių želdynų pradžia siejama su pirmo grūdo pasėjimu bei pirmojo m

medžio pasodinimu, o tai pirmąjį kartą įvyko akmens amžiuje, kai gimė žemdirbystė. Skirtingu laiku keitėsi ir pavadinimai: tos teritorijos buvo vadinamos ir sodais, daržais,parkais, galiausiai – tiesiog želdynais. 40000 m. prieš Kristų gyventojai dar tik pradėjo naudoti pirmąjį rankų darbo, primityvų kaplį, apie 12000 – 10000 m. prieš Kristų gyventojai jau išmoko išgauti ugnį, susikurti laužą, pradėjo jaukintis gyvulius. Na ir galiausiai 3000 m. prieš Kristų jie jau pradėjo po truputį plėtoti žemdirbystę, o tuo pačiu ir sodininkystę. Žmonės išmoko užsiauginti vaismedžių, kurie teikė vaisius, uogas ir kt. o visa tai yra želdiniai sudarantys želdynus. (Graužinytė, 2006; Istoriniai želdynai Lietuvoje, 2004; Turner, 2005)

Šiandien istorinių želdynų reikšmė žmonijai yra labai didelė. Istoriniai želdynai ne tik atspindi visos žmonijos vystymosi raidą, tačiau atlieka meno, skulptūrų galerijos funkcijas. Tai taip pat yra poilssio, susitikimų vietos, kurios dar atlieka dar ir daugiau funkcijų. Visi želdynai atlieka urboekologines funkcijas, technines ūkines funkcijas bei archiektūrines socialines funkcijas. (Spencer – Jones, 2007).

Tyrimo objektas: istoriniai želdynai

Darbo tikslas: apžvelgti istorinę želdynų raidą pasaulyje.

Darbo uždaviniai:

Apžvelgti želdynų raidą nuo pat senojo pasaulio laikų iki šių dienų.

Išsiaiškinti kokie želdiniai buvo pasirenkami kiekviename laikotarpyje.

Aptarti želdinių funkcijas.

1. ŽELDYNŲ ISTORINĖ RAIDA

1.1. Senovės pasaulis

Istorinių želdynų vystymosi meno istorinė raida labai siejasi su sodininkystės ir jos tradicijų raida. Pirmiausiai sodininkyste buvo pradėta domėtis Senovės Egipte, tai buvo apie 3000 

8211; 1000 m. pr. Kr. Net ir šiomis dienomis yra atrandamos faraonų kapavietės – tai antkapiniai bareljefai, ant sienų piešti piešiniai pačiose kapavietėse, taip pat sudžiūvusios augalų liekanos, kurios augdavo šalią faraonų palaikų – visa tai yra istorija, kuri liudija, jog to meto sodininkystės tracijos ir kultūra buvo pažengusios. Egiptiečių sodai būdavo keturkampio, taisyklingos formos, jie visuomet būdavo apjuosti aukšta, akmenine ar iš molinių plytų pagaminta tvora, kurios funkcija buvo apsaugoti sodą nuo svetimų žmonių, taip pat ji karštame Egipto krašte suteikdavo žmonėms pavėsį, kas būdavo itin svarbu. Taip pat, Egipte dažnai užklupdavo pavasariniai Nilo potvyniai, todėl parkai buvo sodinami ant kalvų ar Nilo slėnio šlaituose. Įėjimas į sodą visuomet būdavo papuoštas prabangiais vartais, kurie vadinami portalu. Tiesia, šiandien apie sodų dydį yra sunku spręsti, bet išlikę piešiniai bei negausūs rašto šaltiniai nurodo, jos parkų teritorijos buvo maždaug 10 – 15 arų dydžio, na o kartais net siekdavo 1 hektarą. Dėl labai sauso bei karšto klimato, sklypai į taisyklingus sklypelius buvo padalinami drėkinimo kanalų pagalba. Vanduo į kanalus atitekėdavo per sudėtingą užtvankų sistemą. Vietiniai gyventojai savo soduose augindavo didelius medžius su tankia lapija tam, kad medžiai užstotų saulę, augindavo tokius medžius: kedrai, palmės, gluosniai, taip pat augindavo akacijas, eglūnus, šilkmedžius, persikus, alyvmedžius, vynuoges, įvairias daržoves, prieskoninius augalus ir beabejo gėles, labiaus
siai egiptiečiai mėgdavo auginti rožes. Vynuogėms gyventojai įrengdavo specialias konstrukcijas, kurios atrodydavo kaip pavėsinės, taip pat, vynuogėms soduose buvo įrengiamos prabangios kolonados. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

1 pav. Egiptietiško sodas su vandens baseinu centre. Šaltinis: Januškevičius L. (2004). Lietuvos parkai.

D:\Desktop\sss\Scan_20160528_222405.jpg

 

Gyvenamasis pastatas buvo statomas sodo priekinėje arba centrinėje dalyse, tačiau pačio namo architektūriniai sprendimai, puošimas nelabai rūpėjo, nes didžiausią dėmėsį egiptiečiai skirdavo baseinų, kalanų ir sodų įrengimui. Patys prabangiausi sodai būdavo įrengiami prie rūmų, kuriuose gyvendavo faraonai, taip pat prie švientyklų, kurios turėdavo kultinę paskirtį, tokį sodą galima pamatyti 1 paveikslėlyje. Tuos faraonų parkus, sodus puošdavo įvairios skulptūros ir statiniai su gyvūnų (liūtų, sfinksų ir kt.) atvaizdais. Iki šių dienų išlikę šaltiniai, piešiniai faraonų kapavietėse ir kiti radiniai mums atskleidžia, jos Egipto faraonė Hatšepsuta ir vėliau valdęs Tutmosis III rengdavo augalų ieškojimo išvykas bei žygius, iš kurių parsivešdavo nemažą kiekį naujų augalų. Įdomus faktas, jos didžioji dalis augalų, kuriuos jie parsivešdavo iš kitų šalių, tokių kaip: Palestina, Persija, Puntas, buvo parvežami gyvi, būtent tai ir rodo, jo tais laikais buvo taikomos tikrai aukšto lygio technologijos. Taip pat, tokias išvykas organizuodavo ir kitas Egipto valdytojas – faraonas Ramzis III. Reikia paminėti, jog ir Egipto valdovė Kleopatra turėjo labai prabangius sodus. Egipto gyventojų sodus visuomet puošdavo kvadrato, „T“ formos ar

r stačiakampiai baseinai, šalia kurių, beabejo, augdavo gėlės. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

Mano minėtas sodo planas vyravo ir asirų bei babilono gyventojų soduose. Ten taip pat būdavo sukonstruojama sudėtinga drėkinimo sistema – tai baseinai, kanalai fontanai, nes klimatas taip pat buvo sausas ir labai karštas. Baseinuose svarbiausias elementas būdavo vanduo, nes tai buvo pagrindinė jungtis jungianti atskirus sodo sklypus. 1100 m. pr. Kr. išlikusiuose šaltiniuose Asirijos karalius Tigratpalasaras I rašė apie dekoratyvinius sodus. Daugiausiai jis rašė apie itin retus medžius, kuriuos atsiveždavo iš žygių, per kuriuos užkariaudavo kitas šalis, tuos medžius jis pasisodindavo savo soduose. Šio karaliaus sūnus atstatė Asirijos sostinę Niveriją ir šalia savo rūmų įrengė prabangius sodus, kuriuose būdavo gausu vandens telkinių, fontanų, pavėsinių, paviljonų, dekoratyvinių medžių, vaismedžių, įvairių krūmų, taip pat retų rūšių gėlių. Kas įdomu, tvenkiniuose plaukiodavo ir retų rūšių žuvys, o narvuose kaip puošmenos buvo laikomi reti žvėrys ir paukščiai. Kai kurie autoriai Niverijos sodus laiko pavyzdžiu visiems sodams bei parkams. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

Ypatingai prabangūs ir puošmenomis gausūs sodai visame pasaulyje buvo terasiniai – dar kartais vadinami „kabantys“. Tai buvo Babilono gyventojų sodai (VII – VI a. pr. Kr.), kuriuos Babilobo valdovas Nabuchodosonas sukūrė savo gražiajai žmonai, kilusiai iš Midijos krašto. Apie šiuos sodus mes sužinome ir antikinės Graikijos istoriko Diodoro užrašų iš kelionių. Soduose įkurti statiniai būdavo terasinės, arkinės konstrukcijos, o po sodu esančiomis terasomis buvo pastatyti prabangūs valdytojo žmonos apartamentai, iš kurių ėjo tiesus kelias į sodą. Terasų sodai buvo impregnuoti, kad vanduo nepersisunktų, sluoksnis buvo sudarytas iš nendrių, asfalto, gipsu sutvirtintu plytų bei švino apdangalo. Terasiniai sodai šiuo metu yra įtraukti į 7 pasaulio stebuklų sąrašą. Tačiau, iki šių dienų sodai neišliko, dabar galime atrasti tik jų pamatus. Kabančiųjų sodų atkurtą vaizdą galima pamatyti 2 paveikslėlyje. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

2 pav. Dailininko atkurtas menamas kabančiųjų sodų vaizdas. Šaltinis: Januškevičius L. (2004). Lietuvos parkai.

D:\Desktop\sss\Scan_20160528_223006.jpg

Nuostabaus grožio yra ir sodai Persijoje. Šių parkų įrengimo tradicijos jaučiamos visame senovės pasaulyje. Persijos sodai pasižymėjo išskirtinėmis sodo kūrimo tradicijomis ir kultūra. Persiškų sodų formos visuomet būdavo simetriškos: medžiai sodinami eilėmis, kad palaikyti augalų drėgmę, įrengiama kanalų sistema. Tačiau išskirtinis šių parkų bruožas buvo neapsakoma gausa augalų bei puikus vaizdas. Daugiausiai šiuose soduose buvo auginamos gėlės. Šie sodai būdavo dekoratyviniai, o greta jų galima rasti ir sodus medžioklei – jie pasižymėjo dideliu plotu bei laikomais plėšriaisiais žvėrimis, kurie buvo medžiojami per šventes, iškilmes. Šie sodai padarė įspūdį net graikams, Sokratas sakydavo: „kur tik pasirodo Persijos karalius, ten kuriami nauji sodai, kuriuose auginama viskas, kas Žemėje gražiausia“. Šie sodai įpūdį darė ir Aleksandrui Makedoniečiui. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

I tūkst. pr. Kr. egiptiečių, persų sodininkystės tradicijas perėmė ir daug žemių užkariavę Antikos graikai. Istoriniuose šaltiniuose yra minima, jog Aleksandras Makedonietis sodininkus imdavo net į karo žygius, kurie domėdavosi bei rinkdavo informaciją apie užkariautų šalių sodininkystės tradicijas, bei ieškodavo naujų augalų, kuriuos parsiveždavo į Graikiją. Graikiškų sodų formos taip pat būdavo taisyklingos, simetriškos, jose vyraudavo baseinai, fontanai, kurie netgi būdavo papuošti įvairiomis skulptūromis, vazomis. Daugiausiai soduose buvo auginami vietiniai augalai, tačiau vyravo ir atsivežti iš užgrobtų šalių augalai. Graikijos sodai pasižymėjo tuo, kad buvo skirti visuomenei, nes to reikalavo tuometiniai demokratiniai valstybės valdymo įstatymai. Aleksandrijoje sodai užėmė ¼ visos miesto teritorijos. Dauguma graikijos mokslininkų soduose ilsėdavosi, medituodavo, mokydavosi, o garsus filosofas Platonas soduose vesdavo pamokas savo mokiniams. Garsiausias sodas buvo Teofrasto, tai sodas, kurį galima priskirti pirmosioms botaninėms kolekcijoms. Čia daugiausiai augo vaismedžiai: obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, vynuogės ir panašiai. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

3 pav. Sodo šalia Plinijaus vilos Toskanoje planas. Šaltinis: Januškevičius L. (2004). Lietuvos parkai.

D:\Desktop\sss\Scan_20160528_223131.jpg

 

Keliaujant toliau, reikia paminėti, kad toliau sodininkystės tradicijas VI – I a. pr. Kr. paveldėjo romėnai. Sodus jie dar labiau ištobulino, naudojo vertikalųjį želdinimą, jie yra pirmieji pradėje karpyti sumedėjusius augalus. Romėnų sodai skirtingai nei graikų buvo privatūs, jie nebuvo prieinami visuomenei. Šių sodų formos buvo geometrinės, vyravo taisyklingos formos baseinai, fontanai, vazos, kolonos. Romėnai labiausiai mėgo auginti gėles, ypač jie mylėjo rožes. Garsiausi to meto miestai, kuriuose buvo gražiausi sodai buvo Roma ir Pompėja, tačiau dabar apie tų sodų grožį, didybę bei prabangą galima spręsti tik iš likusių rašytinių šaltinių bei archeologinių liekanų, tokio sodo maketą galima pamatyti 3 paveikslėlyje. Kai žlugo Romos imperija, šis sodininkystės menas dar ilgai buvo plėtojamas Aleksandrijoje ir Konstantinopolyje. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004

1.2. Viduramžiai ir Renesansas

Šiuo laikotarpiu didelė dalis Europos šalių išgyveno sodininkystės nuosmūkį. Šalyse beliko nedideli praktiški sodai prie vienuolynų ir pilių, kuriuose žmonės augindavo tik vaistinius ir prieskoninius augalus. Sodai išlikę geometrinio plano, suskirstyti į kvadratus bei stačiakampius. Nepaisant to, jog šiuo laikotarpiu meno raidą smarkiai apribojo bažnyčia, soduose vistiek atsirado naujų įdėjų, pvz.: labirintas, kuris vėliau barokiniu bei renesanso laikotarpiu tapo labai populiarus. Viduramžių epochos pabaigos metais Vakarų Europoje sodai buvo įrengiami netoliese karalių rūmų. Soduose buvo rengiamos šventės, karaliai leisdavo laisvalaikį, čia augo ne tik vaistiniai ir prieskoniniai augalai, jau atsirado gėlių. XIII – XIV a. daug prabanga alsuojančių sodų buvo įkurta Italijoje, XIV a. – Prancūzijoje – Karolio V sodas Luvre šis sodas yra žymus iki šių dienų. Baigiantis šiam laikotarpiui jau atsirado ir paviljonai, pavėsinės, baseinai bei fontanai. Žymiuose Italijos miestuose, tokiuose kaip: Bolonija, Venecija, Piza ir kituose atsirado pirmieji botanikos sodai. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

Viduramžiais išgarsėjo arabų užkariautos Ispanijos sodai. Vietiniai gyventojai išmoko pasinaudoti romėnų sukurtais vandens įrenginiais ir panaudoti sniego tirpsmo vandenį, taip Ispanija iš sauso krašto tapo žydinčiu kraštu. Čia sodai būdavo nedideli, tačiau labai prabangūs ir suderinti su architektūra. Deja, bet šie parkai neišliko iki mūsų dienų. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

XVI a. kai prasidėjo Renesanso epocha, Antikos graikų ir senovės romėnų sodininkystės tradicijos vėl atgijo. Tam įtakos turėjo geografiniai atradimai, intensyvi mokslo ir meno raida. Labiausiai tai palietė Italiją. Sodai buvo kuriami šalia turtuolių rūmų, juose vyravo prabangūs papuošimai, skulptūros. Sodo išplanavimas buvo artimas klasikiniui romėnų sodui, tačiau šie sodai buvo nepalyginamai didesni bei prabangesni. Išskirtinis elementas – sodų terasos sungtos laiptais. Tokį terasinį išdėstimą lėmė kalnuotas Italijos reljefas, vilos su sodais buvo įkuriamos arčiau, jog nuo jų atsivertų visas puikus gamtos vaizdas. Šiuo laikotarpiu, Florencijoje vilų sodai buvo labai populiarus. Jų formos buvo geometrinės, apsuptos gyvatvorės, prie namo fasado stovėdavo fontanas bei skulptūros. Vienas iš geriausių ir garsiausių pavyzdžių yra Baboli vila ir sodas Florencijoje, šiuo metu sodas yra rekonstruotas. Bendras šio sodo plotas net 35 hektarai, jis turėjo begalę terasų, fontanų, baseinų, skulptūrų. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

4 pav. Renesansinis Villandry pilies sodas. Šaltinis: Januškevičius L. (2004). Lietuvos parkai.

D:\Desktop\sss\Scan_20160528_223542.jpg

 

Vėlesniu Renesanso laikotarpiu dekoratyvinė sodininkystė buvo populiaresnė Romoje, čia soduose vyravo harmonija, viskas buvo suderinta: tiek sodas, vila, tiek gamtinė aplinka – to nebuvo ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu. XVI a. Romoje atsirado vandens teatrai, o sodų architektūrai įtaką darė garsūs menininkai: Rafaelis, Mikelandželas, Džiulijo Romano ir kiti. Vienas iš puošniausių ankstyvojo Renesanso Prancūzijos sodu yra laikomas P. Ligorio vilos d‘Este Tovolyje sodas, jį galima pamatyti 5 paveikslėlyje. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

5 pav. Vilos d‘Este Tivolyje bendras vaizdas. Šaltinis: Januškevičius L. (2004). Lietuvos parkai.

6 pav. Renesansinis Villandry pilies sodas. Šaltinis: Januškevičius L. (2004). Lietuvos parkai.

D:\Desktop\sss\Scan_20160528_223542_001.jpg

Tokio tipo soduose visuomet būdavo bent vienas kaskadinis kanalas, visą sodą apjuosdavo gyvatvorė, iš simetriškai nukarpytų medžių bei krūmų buvo kuriami labirintai. Dažniausiai auginami augalai: bukas, europinis kukmedis, paprastasis buksmedis ir kiti. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

Italijoje suformuotos tradicijos buvo ir toliau plečiamos Prancūzijoje, čia galiausiai susiformavo ir klasika tapęs renesansinių sodų stilius. Šie sodai buvo išskirtiniai savo dydžiu, vandens telkinių gausa, fontanais, kanalais, tokius sodys galima pamatyti 4 ir 6 paveikslėliuose. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

1.3. Barokas

XVII a. Vakarų Europoje buržuazija parkams ir pastatų architektūrai kėlė ypač didelius estetinius reikalavimus. Sodai buvo kuriami vis didesni ir didesni, taigi buvo pradėti vadinti parkais. Terasos buvo šiek tiek primištos, tačiau dideliems gėlynams buvo rodomas ypatingas dėmesys. Parkuose dominavo barokinis stilius. Pirmieji tokie parkai kūrėsi Italijoje, XVI a. pabaigoje. Buvo stengiamasi suderinti dideles erdves su natūraliu kraštovaizdžiu, taip pat, skiriamas didelis dėmesys vandens telkiniams. Šiuo laikotarpiu labiausiai išpopuliarėjo vandens efektai: tai baseinai puošti įvairiais ornamentais bei skulptūromis, fontanai, kaskados, vandens slenksčiai ir viskas, kas susiję su vandeniu – tai buvo vadinama vandens teatru. Svarbiausi viso parko elementai buvo išdėstomi centrinėje parko dalyje – tai ir būdavo įrengti vandens teatro elementai. Taip pat populiarios iškarpytos gyvatvorės, taisyklingai karpomi kukmedžiai, bukai, buksmedžiai ir kiti augalai iš kurių buvo suformuojamos atskiros ervės, alėjos pasivaikščiojimui, poilsio vietos. Barokinio stiliaus parkuose vienas svarbiausių elementų buvo lyg spinduliai išdėstyti takai, kurie sukurdavo šviesos ir šešėlių žaismą. Šio stiliaus parkai ypač išpopuliarėjo Prancūzijoje, o tai buvo susiję su Liudviko XIV valdymo laikotarpiu bei garsiu architektu Andrė Le Notro (1613 – 1700). Šio architekto suformuotas parkas darė įtaką visiems parkams Europoje. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

7 pav. Barokinis Versalio rūmų parkas. Šaltinis: Januškevičius L. (2004). Lietuvos parkai.

D:\Desktop\sss\Scan_20160528_223722.jpg

Žymiausias architekto Andrė Le Notro kūrinys yra visiems žinomas, pupuliarusis Versalio parkas šalia Prancūzijos karalių rūmų, jį galima pamatyti 7 paveikslėlyje. Šio parko teritorija užėmė net 1700 hektarų, kas tuo laikotarpiu buvo tiesiog rekordiškas dydis, čia buvo gausu milžiniškų kanalų, įspūdingų fontanų ir originalių architekto sprendimų. Pati vertingiausia savybė – tai parko respektabilumas ir panoramiškumas, būtent šiomis savybėmis parkas skyrėsi nuo to pačio stiliaus Italijoje esančių parkų. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

8 pav. Barokinis Liudvigsburgo sodas Vokietijoje. Šaltinis: Januškevičius L. (2004). Lietuvos parkai.

D:\Desktop\sss\Scan_20160528_223904.jpg

XVII a. pab. Ir XVIII a. pirmoje pusėje tokio stiliaus parkai pradėjo kurtis ir Vokietijoje, vienas iš tokių matomas 8 paveikslėlyje. Vienu iš nuostabiausių Europoje išlikusių iki šių dienų parkų laikomas Caro Petro I užsakymu 1714 m. sukurtas Peterhifas. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

1.4. Kinijos ir Japonijos sodai

VI – IV a. pr. Kr. Kinijoje buvo sodinamos šventosios medžių giraitės aplink valdovų rūmus tačiau sodų tuo metu dar nebuvo. Čia sodų pradžia laikomas laikotarpis kai Kiniją valdė Tang‘ų dinastija (VII a.), o pats sodų suklestėjimas įvyko XII a. Visa tai mums parodo ant šilko išlikę piešiniai bei rašytiniai šaltiniai, o apie XIII a. sodus rašė pirklys Markas Polas. Kinų soduose, visuomet buvo stengiamasi sukurti natūralų kalnų kraštovaizdį su nedidukais ežerėliais, uolomis bei upeliukais. Daugiausiai auginami buvo: bambukai, slyvos, migdolai, magnolijos, abrikosai, vyšnios, chrizantemos. XIII a. sodai tapo didesni, juose atsirado tiltų, salų, natūralių vandens telkinių. Vienas didžiausių sodų buvo 1100 kv. km. ploto ir jį prižiūrėjo net milijonas žmonių. Bėgant laikui, kiniški sodai keitėsi nedaug, juose vyravo uolos, vandens telkiniai, upeliai, kriokliai, masyvūs akmenys. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

Japonijoje kaip ir Kinijoje pirmiausiai buvo sodinamos šventosios medžių giraitės. Vėliau, III – V a. soduose taip pat atsirado krioklių, upelių, uolų ir kitų objektų. VI a. sodams įtaką darė įsigaliojęs budizmas – atsirado sausieji sodai, kuriuose didžiuliai akmenys bei smėlys buvo sudėlioti pagal tam tikrą tvarką. XVI a. Japoniškuose soduose vis dar vyravo natūralios uolos, masyvūs akmenys, nedideli kriokliukai bei akmeniniai tilteliai. Čia buvo auginami: paparčiai, rododendrai, žemi medeliai ir krūmai, samanos. Japoniški sodai turėjo išskirtinę savybę, kiekvienas parko elementas turėjo savo reikšmę, pvz.: masyvūs akmenys atvaizdavo kalnus, smėlis atrodė lyg vanduo ir panašiai. Japonijoje sodai buvo 3 tipų:

Plokštieji, lygieji sodai;

Sodai, kurie yra lygus su vandens telkiniais ir salomis;

Sodai, kuriuose vyrauja kalvos ir vandens telkiniai.

(Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

9 pav. Japoniškas sodas šiandien. Šaltinis: Januškevičius L. (2004). Lietuvos parkai.

D:\Desktop\sss\Scan_20160528_224113.jpg

XII a. buvo parašyti darbai apie sodų kūrimą, juose buvo nurodoma, kad sode 40% turi sudaryti pastatai, 30% – laisva erdvė ir 30% – augalai. Įdomu tai, jog šiuose soduose būdavo labai mažai gėlių: bijūnai, chrizantemos, vilkdalgiai, visų augalų pagrindas – sumedėję augalai: pušys, kadagiai, veigėlės, ginkmedžiai, kukmedžiai, puskiparisiai, slyvos, abrikosai, vyšnios, magnolijos, rododendrai, tvenkiniuose – lotosai. Krūmai visuomet būdavo tvarkingai apkarpyti. Akmenys sode turėjo išskirtinę reikšmę – jie turėjo filosofinę prasmę, jais atskirdavo atskiras sodo vietas, kalvas, takelius. Pagrindinis visų japoniškų sodų tikslas: sukurti nuotaiką tiek šeimininkams, tiek svečiams. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

10 pav. Rododendrų kampelis japoniškame sode Prahoje. Šaltinis: Januškevičius L. (2004). Lietuvos parkai.

 

D:\Desktop\sss\Scan_20160528_22oo4251.jpg

XIII – XIV a. Japonijoje išpopuliarėjo samaniniai sodai, samanos tuomet dengdavo viską: žemę, medžių kamienus, kelmus ir t.t. Tokio sodo išplanavimas atrodė taip: centrę tvenkinys su salelėmis, aplinkui skulptūros, šviestuvai, kurie taip pat turėjo savo reikšmę. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

11 pav. Japoniškas sodas Prahoje. Šaltinis: Januškevičius L. (2004). Lietuvos parkai.

D:\Desktop\sss\Scan_20160528_224251.jpg

1.5. Angliškieji peizažiniai parkai

Vakarų Europoje politinio bei dvasinio gyvenimo laisvėjimo tendencijos XVIII a. atsispindėjo ir ir parkuose. Sodininkystėje buvo atsisakyta griežtų formų, kurios tarsi varžė laisvėjantį dvasinį visuomenės gyvenimą. Pirmiausiai šie pokyčiai atsirado ekonomiškai sustiprėjusioje Anglijoje. Daugelis menininkų XVIII a. pirmoje pusėje žavėjosi narūralia gamta, laisve. Visoje Europoje peizažinių parkų pradininku laikomas Viljamas Kentas (1685 – 1788). Jis naujuoju stiliumi rekonstravo visus to meto angliškuosius parkus – tiek renesansinius, tiek barokinius. Menininkas naudojo iš antikos išlikusius architektūros elementus: skulptūras, paviljonus, šventyklas. V. Kento pesekėjas buvo Džonas Vanbrugas (1666 – 1726), šis menininkas sukūrė parką Jorkšyre, jis buvo vadinamas: „Castle Howard“. Kaip kontrastas antikos elementams čia buvo romantinio stiliaus objektai – kaimiški nameliai, grotos, kaip akcentas buvo didžiulis ežeras stačiais šlaitais. Medžiai ir krūmai visuomet sudarė nuostabias kompozicijas, čia buvo gausu ir egzotinių augalų: ginkmedžių, araukarijų, tulpmedžių, magnolijų, rododendrų, kedrų. Vystant peizažinius parkus prisidėjo ir kitas V. Kento pasekėjas L. Braunas (1715 – 17830). Šis menininkas pertvarkė net 150 Anglijos parkų. Jo išskirtiniai bruožai: medžių ir krūmų grupės, pagal perimetrą išdėstytos peizažinės želdinių linijos, vingiuojantys upeliai, tvenkiniai. Svarbiausia, kad jis parkus įrengdavo taip, jog būdavo sunku suvokti kur parkas, o kur natūrali gamta. XVIII a. antroje pusėje angliškuose parkuose buvo pradėti taikyti kinų architektūros elementai – pagodos, paviljonai. Juos pirmasis Anglijoje panaudojo Viljamas Čambersas (1726 – 1796). Jis bandė sujungti angliškąjį ir kiniškajį stilius į vieną. Dėl Šiaurės Amerikos dendrofloros augalų introdukcijos, Anglijos parkai praturtėjo egzotiniais medžiais ir krūmais, parkuose neatskiriamos tapo oranžerijos su subtropinio klimato augalais. XVIII. a. pabaigoje pasižymėjo ir H. Reptonas (1752 – 1818). Jis pradėjo parkuose įrenginėti gėlynus bei fontanus. Svarbiausia jo savybė – jis siekė išryškinti natūralų tos vietos grožį bei paslėpti trūkumus. Vienas žymiausiu jo parkų: Stou parkas Londone – jo maketas matomas 12 paveikslėlyje, Ričmondo parkas, kurio plotas užėmė net 987 hektarus ir Šefildo parkas, ypatingai garsėjes rododendrais. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

XVIII a. angliškaisiais peizažiniais sodais buvo susidomėta ir Prancūzijoje. Verta paminėti, jog į Prancūziją kiniškos sodininkystės tradicijos atkeliavo daug ankščiau nei į Angliją. Galbūt dėl to didesnėse parkų erdvėse vyrauja angliškasis stilius, o mažesnėse – kiniškasis. Prancūzijoje parkų stiliui įtaką darė revoliucingos Rusijos įdėjos, skatinusios grįžti į gamtą. Parkuose buvo mėgstami statūs skardžiai, atšiaurus gamtovaizdis, uolos, kriokliai, siauri kalnų takeliai. XIX a. Prancūzijos parkuose buvo pradėti naudoti Barokinio laikmečio parkų elementai: taisyklingos formos baseinas, fontanai priešais rūmus. Žymiausi parkai: Ermenonvilio parkas su Ruso sala, Monso ir Trianono parkai, taip pat Bulonės ir Venseno miško parkai esantys šalia Paryžiaus. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

12 pav. Stono parko Londone maketas. Šaltinis: Januškevičius L. (2004). Lietuvos parkai.

D:\Desktop\sss\13323874_10206545751898047_1634788572_o.jpg

XVIII a. antroje pusėje Vokietijoje atsirado romantiškojo stiliaus peizažiniai parkai, kuriems buvo būdingos grotos, griuvėsių fragmentai, kaimiškos trobelės ir t.t. Žymiausi šio stiliaus atstovai buvo: Cajus Lorenz Hirschfeld, Fridrich Liudwig von Schell, Peter Josef Lenne, Hermann Ludwig Heinrich Furst von Puckler – Muskau ir kiti. Vieną garsiausių Vokietijos parkų Sansui kūrė Peter josef Lenne, šio parko planas pateiktas 13 paveikslėlyje. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

13 pav. Sansusi parko ir rūmų planas. Šaltinis: Januškevičius L. (2004). Lietuvos parkai.

D:\Desktop\sss\g.jpg

Taip pat ir kiti Europos šalių parkai buvo rekonstruojami ir įrengiami pagal naujas Vakarų Europos dekoratyvinės sodininkystės ir kraštovaizdžio architektūros raidos tradicijas bei kryptis. (Januškevičius, 2004; Turner, 2005; Jomantas, 2004)

Nemažai angliškojo stiliaus peizažinių parkų buvo sukurta ir Rusijoje XVIII – XIX a. Įspūdingais peizažais ir geru išplanavimu pasižymi ir Pavlovsko parkas įkurtas šalia Peterburgo (žiūrėti 14 paveikslėlį). Parke išryškintas natūralus Šiaurės Rusijos gamtos kraštovaizdis. Dailininkui P. Gonzago, Č. Kameronui, V. Brenui, A.Voronichinui pasisekė paprastą mišką paverti puikiu parku, meno kūriniu. Parkas pradėtas kurti 1780 m., jo projektą parengė škot. . .

Dirva pradedama veikti erozijos tuomet, kai netenka augalijos. Tuščius laukus be augalijos veikia vanduo, vėjas, temperatūros pokyčiai, netinkama priežiūra. Dažniausiai pasitaikanti yra vandens erozija, jis vyksta kai yra sugadinamis viršutinis augalinės dangos sluoksnis, tuomet per stiprias liūtis, vanduo išplauna dirvožemį, susidaro griovos, kurios vis didėja. Taigi, kad taip nenutiktų yra rekomenduojama sodinti juodalksnius, klevus, sausmedžius, ąžuolus – jie suriša dirvožemį, taigi jis yra sunkiau išplaunamas. (Dringelis, Jakovlenas – Mateckis, 2016;Graužinytė, 2006; Jomantas, 2004; Prapiestienė, 2001)

Taip pat, vandens erozija ardo vandens telkinių krantus, taigi želdiniai turi būti sodinami ir priekrantės zonose. Tam reikalingi medžiai, kurie gerai auga drėgnose teritorijose: vėlyvoji ieva, paprastasis uosis, sidabrinis klevas, svyruoklinis gluosnis ir kt. (Dringelis, Jakovlenas – Mateckis, 2016;Graužinytė, 2006; Jomantas, 2004; Prapiestienė, 2001)

2.2.3. Kelių apsauga

Pakelėse taip pat neapsieinama be želdinių, jai yra formuojamos užtvaros, kurios apsaugo kelius nuo pustomo snieko, akinančios saulės. Įrengiant tokius želdinius yra atsižvelgiama į vyraujantį reljefą, kelio įrangą, vietos klimatą. Dažniausiai priemiesčiuose keliai nėra apšviesti, taigi želdiniai tuomet apsaugo vairuotuojus nuo priešais atvažiuojančios transporto priemonės žibintų. (Dringelis, Jakovlenas – Mateckis, 2016;Graužinytė, 2006; Jomantas, 2004; Prapiestienė, 2001)

Nuo seniausių laikų, medžiai taip pat apsaugo žmones nuo ugnies. Miestuose turi būti apsaugoti sandėliai, pramoninės įmonės, degalinės ir pan. Tačiau prišgaisrinę funkciją atlieka tik tie medžiai, kurie turi tankią lają. Spygliuočiai nuo ugnies neapsaugo, nes jie patys yra gerai degantys. Taigi nuo ugnies apsaugo: paprastosios liepos, tuopos, klevai ir kt. (Dringelis, Jakovlenas – Mateckis, 2016;Graužinytė, 2006; Jomantas, 2004; Prapiestienė, 2001)

2.3.Architektūrinė socialinė želdinių funkcija

Želdiniai ir pastatai yra svarbiausi miesto erdvės elementai. Želdiniai sudaro atskiras erdves, pabrėžia pastatų išskirtinumą, jų architektūrą. Taip pat, želdiniai dalyvauja užstatymo kompozicijoje: formuoja parkus, skverus ir pan. Jie mažina urbanizacijos poveikį gamtinei aplinkai. (Dringelis, Jakovlenas – Mateckis, 2016;Graužinytė, 2006; Jomantas, 2004; Prapiestienė, 2001)

Svarbūs želdynų elementai yra medžiai – jų aukštis, plotis, lajos forma ir tankumas, kamieno bei šakų sandara. Formuojant dideles erdves, tokias kaip miestų parkai, yra sodinami dideli medžiai: didžialapės liepos, paprastieji uosiai ir kt. Mažesnėms erdvės formuoti pasirenkami mažesni medžiai: paprastoji kriaušė, puošnusis gluosnis, totorinis klevas ir pan. (Dringelis, Jakovlenas – Mateckis, 2016;Graužinytė, 2006; Jomantas, 2004; Prapiestienė, 2001)

Sodinant medžius prie pastatų yra svarbu atkreipti dėmesį į medžių išvaizdą, pvz.: prie neaukštų 2 – 3 aukštų namų yra sodinami kūginės, glaustalajės formos medžiai: pilkasis kenis, glaustalapis ąžuolas ir kt. Prie aukštesnių pastatų jau turi būti sodinami skėstašakiai ar rutulinės formos medžiai: sidabrinis klevas, baltažiedis vikmedis ir kt. (Dringelis, Jakovlenas – Mateckis, 2016;Graužinytė, 2006; Jomantas, 2004; Prapiestienė, 2001)

Taip pat, želdiniai atlieka ir dekoratyvinę funkciją, jie puošia aplinką. Tokiems želdiniams būdingi spalvingi ir kvapnūs žiedai, o tuo pasižymi įvairios gėlės bei krūmai.

 

IŠVADOS

Istoriniai želdynai yra svarbūs savo istorine, menine ir stilistine verte, jie atspindi visos žmonijos vystymosi raidą ir svarbius istorinius įvykius.

Želdynai buvo pradėti formuoti nuo pačių seniausių laikų kai tik žmogus pradėjo dirbti žemę, patys seniausi želdynai atsirado Egipte, vėliau Graikijoje, Italijoje, Prancūzijoje, VI – IV a. pr. Kr. sodai pradėjo kurtis Kinijoje bei Japonijoje ir XVIII a. angliškieji peizažiniai parkai ėmė plisti visoje Europoje.

Užkariaudami svetimas žemes žmonės pamatė naujų idėjų, parsivežė naujų augalų rūšių, todėl bėgant laikui keitėsi želdynų dydis, forma ir objektų išdėstymas želdynuose.

Istorinių želdynų reikšmė žmonijai yra tokia didelė, kad Babilono kabantieji sodai yra įtraukti į 7 pasaulio stebuklų sąrašą – tai įrodo, jog istoriniai želdynai yra pasaulinė vertybė.

Želdynai atlieka urboekologines, technines ūkines bei architektūrines socialines funkcijas, visa tai yra naudinga aplinkai ir žmonėms, nes želdynai valo orą, saugo nuo įvairių rūšių taršos – sumažina triukšmo poveikį, sugeria pavojingasias daleles, apsaugo nuo per didelio kiekio radiacijos spindulių, palaiko tinkamą ekologinę situaciją, apsaugo dirvą nuo erozijos, reguliuoja oro sudėtį.

NAUDOTA LITERATŪRA

Aidukaitė M. (2010 – 01 – 07). Istoriniai želdynai – mūsų kultūros gyvasis paveldas. http://www.arboristai.lt/images/stories/dokumentai/istoriniai%20zeldynai.pdf

Dringelis L., Jakovlenas – Mateckis K.(2016 – 06 – 02). Miesto viešųjų erdvių ir gyvenamųjų teritorijų želdynų formavimo problemos. Urbanistinis aspektas.Kaunas: Kauno Technologijos Universitetas. http://lntpa.lt/wp-content/uploads/2012/05/Dr.-Liucijus-Dringelis-KTU-Architekt%C5%ABros-ir-statybos-institutas-Prof.-habil.-dr.-Konstantinas-Jakovlevas-Mateckis-Miesto-vie%C5%A1%C5%B3j%C5%B3-erdvi%C5%B3-ir-gyv.pdf

Graužinytė N. (2006). Miesto želdynų urbanistinė reikšmė ir jų svarbiausios funkcijos. Kaunas: Kauno Technologijos Universitetas. /Referatas/

Istoriniai želdiniai ir jų teisinis reglamentavimas. (2013). Klaipėda: Klaipėdos valstybinė kolegija.

Istoriniai želdynai Lietuvoje. (2004). Vilnius: Savastis.

Januškevičius L. (2004). Lietuvos parkai. Kaunas: Lututė

Jomantas A. (2004). Parkų ir sodų kelias: patirtis ir europiniai projektai. Vilnius: Siesartis.

Labanauskas K. (2016 – 06 – 02). Parkų paveldas. http://www.ziemgala.lt/lt/siaures-lietuvos-kulturos-paveldas-dabartis/siaures-lietuvos-istorijos-ir-kulturos-paveldas-dabartis-3/parku-paveldas-kestutis-labanauskas

Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas. (2007 – 06 – 28). Vilnius. http://www.zeldynelis.lt/istatymai/152-zeldyn-istatymas

Prapiestienė R. (2001 – 11 – 16). Želdiniai bei želdynai miesto funkcinėje struktūroje. http://www.lmaleidykla.lt/publ/1392-1096/2001/2/G-73.pdf

Rae Spencer – Jones (2007). 1001 sodas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą. Vilnius: Naujoji rosma.

Turner Tom. (2005). Garden history. New York: Spon press. https://books.google.lt/books?id=Bk5MwBOzIXIC&pg=PA393&lpg=PA393&dq=european+garden+design++cologne+2000&source=bl&ots=ayygJj9Cub&sig=kwPRQrUVd_JpNgUtp9NhRGufFpk&hl=lt&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=european%20garden%20design%20-%20cologne%202000&f=false

Join the Conversation