Cunamis
Cunamis
Cunamis (pažodžiui išvertus iš japonų kalbos, reiškia „banga įlankoje“) – tai yra ilgos bangos, kurias jūrų ir vandenynų paviršiuje sukelia povandeniniai žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, didžiulės nuo kranto į jūrą krintančios uolienų arba ledo masės. Nuo žemės drebėjimo židinio (epicentro) cunamio bangos sklinda grupėmis, po 3- 9 bangas, 50-1000 km/h greičiu. Bangų aukštis atvirame vandenyne 0,1-5 m., prie krantų siekia 10-50 m., o kartais ir kur kas daugiau. Susidariusių bangų ilgis būna nuo keliolikos iki 300-400 km. Atvirame vandenyne bangos lėkštos ir nepavojingos, laivai jų beveik nejunta, nes bangos neaukštos ir atstumas tarp bangų keterų labai didelis.
Cunamiui artėjant prie kranto ir staigiai sumažėjus gyliui, sklidimo greitis krinta iki 30-100 km/h, bangų ilgis sumažėja, o aukštis labai padidėja. Iš pradžių vandenyno vanduo atslūgsta, o po to bangos virsta didžiule vandens siena ir griūdamos į sausumą padaro didelių nuostolių. Cunamio bangos užlieja miestus ir kaimus, su savimi nusineša namus ir laivus, nužudo tūkstančius žmonių. Tai yra viena pavojingiausių žemės drebėjimo pasekmių. Cunamis dažniausias Ramiajame vandenyne, užgriūvaJaponiją, Filipinų, Kurilų, Aleutų salas. Tačiau cunamių pasitaiko ir kituose vandenynuose ir netgi vidinėse jūrose – Viduržemio, Marmuro, Juodojoje, Kaspijos jūroje. 1960 m. Čilėje įvyko žemės drebėjimas, dėl kurio atsiradusi banga perėjo per visą Ramųjį vandenyną iki pat Japonijos krantų ir čia, per 16 000 km nuo savo atsiradimo vietos, pridarė didžiulės žalos.Pati didžiausia cunamio banga užregistruota Aliaskoje, 1958 m. birželio mėn. Per žemės drebėjimą nuo kalnų į nedidelę įlanką staiga nugriuvo ~300 milijonų m3 ledo bei uolienų ir sukėlė rekordinę 520 m virš jūros lygio cunamio bangą.
Tačiau jo metu žuvo tik 2 žvejai.Vienas didžiausių cunamių per visą pasaulio istoriją pagal žuvusiųjų skaičių įvyko 2004 m. gruodžio 26d. Jį sukėlė žemės drebėjimas (9 balai pagal Richterio skalę) Indijos vandenyne netoli Indonezijos, Tailando ir šiaurės-vakarų Malaizijos krantų. Cunamio bangos artimiausias pakrantes užklupo jau po 10 minučių. Cunamis pasiekė Indiją, Šri Lanką, Bangladešą ir netgi Somalį, Keniją, Tanzaniją – rytų Afrikos teritorijas, esančias už tūkstančių kilometrų nuo žemės drebėjimo židinio. Miestus ir kaimus užliejo ~10 m aukščio banga. Dėl cunamio kaltės žuvo ~165 000 žmonių (daugiausiai žuvusių: Šri Lanka ~4,9 tūkst. žmonių, Indijos pietryčių pakrantė ~5,7 tūkst. žmonių, Šiaurės Indonezija ~4,5 tūkst. žmonių, kurortinės Pietų Tailando salos ~840 žmonių). Išankstinių perspėjimų apie užgriūsiantį cunamį nebuvo, tūkstančiai žmonių netgi specialiai atėjo kuo arčiau vandens, kad pamatytų dideles bangas ir nekreipė dėmesio į pagrindinį artėjančio cunamio ženklą, kad jūra atslūgo.
Aliarmas nebuvo paskelbtas dėl to, kad Indijos vandenyno srityje neįdiegtos perspėjimo sistemos, nebuvo geologinius pokyčius registruojančių daviklių, kokius gali įsisteigti turtingos valstybės. Kadangi Indijos vandenyne cunamiai labai reti, Indijos vandenyno šalys nedalyvauja tarptautinėje cunamio įspėjimo sistemoje, kuri veikia Ramiajame vandenyne. Tailandas turi įspėjimo sistemas, bet jos yra tik rytinėje šalies pakrantėje. Apie cunamio grėsmę perspėja seismografų duomenys. Po šio tragiško įvykio, UNESCO ir kitos institucijos reikalauja, kad išankstiniai stebėjimai būtų vykdomi visame pasaulyje.
Paruošė Arnas Balčiūnas