2004-ieji metų pabaiga buvo vainikuota viena didžiausių naujausioje istorijoje gamtinių katastrofų. Gruodžio 26 dieną įvyko milžiniškos galios povandeninis žemės drebėjimas. Jo epicentras buvo šiauriau Indonezijai priklausančios Simelujės salos, dešimties kilometrų gylyje, o atsiradę vertikalūs vandenyno dugno postūmiai sukėlė galingas bangas, visomis kryptimis pasklidusias Indijos vandenynu. Bangos frontai smogė gausioms Indonezijos saloms, Indokinijos pakrantei, Šri Lankai, Indijos pusiasaliui ir netgi Somaliui ir Kenijai. Šiandieniniais duomenimis, žmonių aukų skaičius jau pasiekė 115 tūkst., bet greičiausiai jis yra dar didesnis. Žemės drebėjimas yra trūkio uolienose susidarymas, sukeliantis elastines bangas, sklindančias į visas puses nuo trūkio židinio zonos. Tokie trūkiai dažniausiai atsiranda Žemės plutą plytų kontakto vietose. Tektoninės plytos dažniausiai arba išsiskiria, arba juda viena prieš kitą, todėl jose kaupiasi elastinės įtampos, kurias periodiškai išlaisvina žemės drebėjimai. Drebėjimų amplitudė paprastai yra matuojama remiantis 1935 metais amerikiečių seismologo Čarlzo Frensio Richterio pasiūlyta skale. Ji yra apibrėžiama kaip konkretaus žemės drebėjimo bangų maksimalios amplitudės ir tam tikro, etalonu laikomo drebėjimo amplitudės santykio dešimtainis logaritmas. Taigi, 6 balų pagal Richterį žemės drebėjimo bangų amplitudė bus 10 kartų didesnė už 5 balų žemės drebėjimo amplitudę. Pačių galingiausių drebėjimų amplitudė viršija 9 balus (pavyzdžiui, 1964 m. netoli Aliaskos įvykęs povandeninis žemės drebėjimo jėga buvo 9,2 balo dydžio). Gruodžio 26 d. Įvykusio povandeninio žemės drebėjimas amplitudė buvo 9 balai. Jei drebėjimo židinys yra pasaulinio vandenyno dugne, tai dugno svyravimai gali sukelti bangos frontą, nusitęsiantį per visą vandens sluoksnio storį. Bangos fronto sklidimo greitis yra proporcingas nuotolio nuo vandens paviršiaus iki dugno kvadratinei šakniai ir gali siekti 1000 km/h. Atviroje jūroje tokios bangos aukštis neviršija vieno metro, bet pasiekus seklumas jis gali išaugti iki 10 ar net 20 m. Ši banga smogia į krantą baisia jėga ir savo kelyje viską nušluoja. Būtent šis reiškinys ir yra vadinamas cunamiu (japoniškai tai reiškia “didelė banga įlankoje”).
Net ir po pačių stipriausių žemės drebėjimų susidaro cunamis -viskas labai priklauso nuo žemės plutos svyravimų pobūdžio, epicentro gylio, atstumo iki artimiausių sausumos vietų. Pavyzdžių toli ieškoti netenka – gruodžio 24 d., vos dvi dienos iki kataklizmo prie Sumatros krantų, panašiai “trinktelėjo” pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, tarp Antarktidos ir Australijos. Kadangi šio žemės drebėjimo jėga siekė 8,1 balo, jo sukeltas cunamis galėjo grėsti ir Australijai, ir Naujajai Zelandijai. Nieko tokio neįvyko ir vandens lygis šių šalių pakrantėse nepakito. O štai Pietų Azijai nepasisekė. Specialistai šio cunamio atsiradimą aiškina tuo, kad dėl povandeninio žemės drebėjimo jūros dugne beveik akimirksniu atsirado apie 10 m aukščio ir apie 1000 km ilgio laiptelis. Dėl šio vertikalaus dugno uolienų poslinkio žemyn nuvirto milžiniška vandens siena, išlaisvinusi didžiulę potencinę energiją. Kadangi šioje vietoje vandenynas itin gilus, bangos greitis nuo pat pradžių buvo labai didelis – ne mažiau 800 km/h. Kas buvo vėliau, deja, visi jau žinome. Mokslininkai jau pradėjo ginčytis dėl geologinių šio kataklizmo pasekmių. Vieni mano, kad dėl jo Sumatros ir gretimų jai salų krantas pasislinko horizontalia kryptimi keletą dešimčių metrų. Kitų manymu, poslinkiai tebuvo tik vertikalia kryptimi. Kai kurie seismologai paskubėjo nustebinti pasaulį naujiena, kad dėl drebėjimo pasisuko (tiesa labai nežymiai) Žemės ašis ir trupučiuką padidėjo mūsų planetos sukimosi greitis. Abu šie teiginiai gali pasitvirtinti, bet čia kai ką reikėtų patikslinti. Žemės sukimosi ašis visada būtų nukreipta ta pačia kryptimi tiktai tuo atveju, jei planeta būtų absoliučiai kietas, vienalytis rutulys, besisukantis visiškai tuščioje erdvėje. Bet Žemė nėra nei kieta, nei vienalytė, ji yra suplota ties ašigaliais ir juda saulės, Mėnulio ir planetų (jau nekalbant apie žvaigždes) gravitaciniuose laukuose. Todėl Žemės ašis visą laiką juda apie 47 laipsnių kampo kūgio paviršiumi, o pilnai apsisuka per 26 tūkst. metų. Be to ši ašis periodiškai truputį šokinėja. Galiausiai, kampinis Žemės sukimosi greitis nuolat mažėja dėl stabdančio Mėnulio sukeliamų potvynių poveikio. Taigi, nei Žemės ašies kryptis, nei jus sukimosi greitis toli gražu nėra konstantos. Eikime toliau. Bet koks Žemę sudarančios medžiagos persiskirstymas pakeičia planetos inercijos momentus, taigi paveikia ir jos sukimąsi. Jei Žemė susispaus link savo centro, ji pradės suktis sparčiau, jei atvirkščiai – lėčiau. Jeigu toks persiskirstymas nėra sferiškai simetriškas, dėl jo gali pasislinkti ir Žemės sukimosi ašis. Sumatros drebėjimo metu Žemės medžiaga būtent taip ir persiskirstė, todėl ir pasekmės turėjo būti panašios į aukščiau aprašytąsias. Panašias pasekmes sukelia, pavyzdžiui, ir iš Londono į Niujorką nuplaukęs laivas ar iš Europos į Afriką rudenį nuskridusios laukinės žąsys. Žemės masė yra apie 6•1021 tonų, o jos spindulys – 6400 km. Po drebėjimo uolienos pasislinko per dešimtis metrų, o tų uolienų bendra masė vargu ar viršijo kelis milijardus tonų. Taigi mūsų planeta trupučiuką deformavosi (ne pirmą ir ne paskutinį kartą), bet ar pavyks eksperimentiškai išmatuoti dėl to atsiradusį paros trukmės pokytį – labai abejotina. Bet kuriuo atveju tas pokytis bus mažytis ir nereikšmingas.Cunamis (pažodžiui išvertus iš japonų kalbos, reiškia „banga įlankoje“) – tai yra ilgos bangos, kurias jūrų ir vandenynų paviršiuje sukelia povandeniniai žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, didžiulės nuo kranto į jūrą krintančios uolienų arba ledo masės. Nuo žemės drebėjimo židinio (epicentro) cunamio bangos sklinda grupėmis, po 3- 9 bangas, 50-1000 km/h greičiu. Bangų aukštis atvirame vandenyne 0,1-5 m., prie krantų siekia 10-50 m., o kartais ir kur kas daugiau. Susidariusių bangų ilgis būna nuo keliolikos iki 300-400 km. Atvirame vandenyne bangos lėkštos ir nepavojingos, laivai jų beveik nejunta, nes bangos neaukštos ir atstumas tarp bangų keterų labai didelis. Cunamiui artėjant prie kranto ir staigiai sumažėjus gyliui, sklidimo greitis krinta iki 30-100 km/h, bangų ilgis sumažėja, o aukštis labai padidėja. Iš pradžių vandenyno vanduo atslūgsta, o po to bangos virsta didžiule vandens siena ir griūdamos į sausumą padaro didelių nuostolių. Cunamio bangos užlieja miestus ir kaimus, su savimi nusineša namus ir laivus, nužudo tūkstančius žmonių. Tai yra viena pavojingiausių žemės drebėjimo pasekmių.
Cunamis dažniausias Ramiajame vandenyne, užgriūva Japoniją, Filipinų, Kurilų, Aleutų salas. Tačiau cunamių pasitaiko ir kituose vandenynuose ir netgi vidinėse jūrose – Viduržemio, Marmuro, Juodojoje, Kaspijos jūroje. 1960 m. Čilėje įvyko žemės drebėjimas, dėl kurio atsiradusi banga perėjo per visą Ramųjį vandenyną iki pat Japonijos krantų ir čia, per 16 000 km nuo savo atsiradimo vietos, pridarė didžiulės žalos. Pati didžiausia cunamio banga užregistruota Aliaskoje, 1958 m. birželio mėn. Per žemės drebėjimą nuo kalnų į nedidelę įlanką staiga nugriuvo ~300 milijonų m3 ledo bei uolienų ir sukėlė rekordinę 520 m virš jūros lygio cunamio bangą. Tačiau jo metu žuvo tik 2 žvejai. Vienas didžiausių cunamių per visą pasaulio istoriją pagal žuvusiųjų skaičių įvyko 2004 m. gruodžio 26d. Jį sukėlė žemės drebėjimas (9 balai pagal Richterio skalę) Indijos vandenyne netoli Indonezijos, Tailando ir šiaurės-vakarų Malaizijos krantų. Cunamio bangos artimiausias pakrantes užklupo jau po 10 minučių. Cunamis pasiekė Indiją, Šri Lanką, Bangladešą ir netgi Somalį, Keniją, Tanzaniją – rytų Afrikos teritorijas, esančias už tūkstančių kilometrų nuo žemės drebėjimo židinio. Miestus ir kaimus užliejo ~10 m aukščio banga. Dėl cunamio kaltės žuvo ~165 000 žmonių (daugiausiai žuvusių: Šri Lanka ~4,9 tūkst. žmonių, Indijos pietryčių pakrantė ~5,7 tūkst. žmonių, Šiaurės Indonezija ~4,5 tūkst. žmonių, kurortinės Pietų Tailando salos ~840 žmonių). Išankstinių perspėjimų apie užgriūsiantį cunamį nebuvo, tūkstančiai žmonių netgi specialiai atėjo kuo arčiau vandens, kad pamatytų dideles bangas ir nekreipė dėmesio į pagrindinį artėjančio cunamio ženklą, kad jūra atslūgo. Aliarmas nebuvo paskelbtas dėl to, kad Indijos vandenyno srityje neįdiegtos perspėjimo sistemos, nebuvo geologinius pokyčius registruojančių daviklių, kokius gali įsisteigti turtingos valstybės. Kadangi Indijos vandenyne cunamiai labai reti, Indijos vandenyno šalys nedalyvauja tarptautinėje cunamio įspėjimo sistemoje, kuri veikia Ramiajame vandenyne. Tailandas turi įspėjimo sistemas, bet jos yra tik rytinėje šalies pakrantėje. Apie cunamio grėsmę perspėja seismografų duomenys. Po šio tragiško įvykio, UNESCO ir kitos institucijos reikalauja, kad išankstiniai stebėjimai būtų vykdomi visame pasaulyje.