Stichijos

Turinys

Turinys 2
Įvadas 3
“Stichijos“ 4
1. Ugnis 4
1.1 Gaisras 4
Gaisrai Sibire 4
1.2 Ugnies ekologija 5
2. Ugnikalnis 6
Vezuvijus 6
2. Žemė 7
Žemės drebėjimas 7
Richterio skalė 8
Didžiausi žemės drebėjimai: 9
Žemės drebėjimai Lietuvoje 9
3. Oras 9
Tornadas 9
Stipriausi tornadai: 10
Uraganas 10
Kaip uraganas susidaro? 11
Kurie uraganai pavojingiausi? 11
Viesulas 11
4. Vanduo 12
Vandens stichija 12
Cunamis 12
Didžiausi cunamiai: 13
Trumpa cunamių apžvalga. 13
Potvynis 15Įvadas
Stichijos: žemė, oras, vanduo, ugis – padeda žmogui išgyventi, tačiau kartais jos įsisiautėja. Blogaja prasme stichija – tai dažniausiai neprognozuojama, nevaldoma ir nuo mūsų nepriklausanti gamtos jėga griaunanti ir naikinanti viską savo kelyje. Potvyniai, liūtys, gaisrai, ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, tornadai, sausros, lavinos, nuoųliaužos, cunamiai – tai tik keletas gamtos teikiamų „džiaugsmų“. Jos užklumpa netikėtai, kaikurių mes net negalime prognozuoti. Kai kurios nusiaubia mūsų miestus, o mees nieko negalime padaryti. Kitos siauęia ilgai ir nesutramdomos niokoja viska kas joms pasimaišo kelyje. Nesuvaldomos, nenuspėjamos, pavojingos, nešančios mirtį, skausmą, baimę, taip būtų galima apibūdinti stichiją. Tačiau ir žmogus savo ruožtu prisideda prie stichinių nelaimių ir gal netgi daugiau nei mums gali atrodyti. Mokslas, noras sužinoti ir viską valdyti, veda žmogų ieškojimų ir bandymų keliu. Visa tai mus mokslo ir žinių atžvilgiu veda į priekė, mes tobulėjame, vystomės, tačiau turime už tai mokėti didžiulę kainą. Tačiau ieškodamas žmogus dažniausiai net neesusimąsto apie pasekmes, apie už kampo tykančią nelaimę. Nelamė įvyksta, mirsta žmonės, prarandame namus, netenkame gyvenimo – tai kaina, kurią mes mokame už savo smalsumą ir klaidas.

Keletas susijusių apibrėžimų:

Civilinė sauga – tai veikla, apimanti valstybės ir savivaldybių institucijų, visų ūkio subjektų, visuomeninių or

rganizacijų bei gyventojų pasirengimą ekstremaliai situacijai, veiksmus jai susidarius ir padarinių šalinimą, visų valstybės išteklių panaudojimą gyventojams išgyventi, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, turtui ir aplinkai nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio apsaugoti, aktyviai šiuose procesuose dalyvaujant piliečiams.
Rizika – tai tikimybė atsirasti nepageidaujamiems (ekstremaliems) įvykiams (situacijoms), kurie išprovokuoja arba gali sukelti žalingas pasekmes.
Ekstremali situacija – padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių ar karo veiksmų ir sąlygoja staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba žmonių žūtį, sužalojimą ar turtinius nuostolius.
Stichiniai ir katastrofiniai meteorologiniai reiškiniai – tai tokie nevaldomi gamtos jėgų sukelti reiškiniai, kurie savo intensyvumu, poveikio būdu, išplitimo zona ir trukme gali padaryti daug žalos ūkiui, turtui, sukelti pavojų žmogaus sveikatai ir gyvybei.
Pasekmės (padariniai) – tai ekstremalaus įvykio (ssituacijos) žalingas poveikis žmogui, turtui, ūkinei veiklai ir aplinkai, išreikštas kokybiniais bei kiekybiniais rodikliais.1. Ugnis
1.1 Gaisras
Tai viena iš dažniausiai pasikartojančių ekstremalių situacijų mūsų šalyje. Pagrindiniai gaisro įvertinimo kriterijai – jo intensyvumas, mastas ir plitimo greitis.
Atmintina, kad gaisro plitimo aukštyn greitis matuojamas sekundėmis, horizontalia plokštuma – minutėmis, o žemyn – dešimtimis minučių.

Pagrindiniai padariniai:
• žalojantis poveikis žmonėms bei materialinėms vertybėms;
• nestabdomas gali išplisti

Pavojingi veiksniai:
• aukšta temperatūra ir liepsna;
• degimo produktai (dūmai) ir deguonies stygius.

Dažniausiai gaisrų metu žmonės žūsta apsinuodiję dūmais.

Veiksmai:
Pastebėjus gaisrą, skubiai pranešti priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai tel. 01 ir elgtis įm

monės priešgaisrinėje instrukcijoje nurodoma tvarka.Gaisrai Sibire
Nors Sibiras tikriausiai yra viena iš paskutinių žemės ekspansijos vietų, kur žmonių buvimo pėdsakų sąlyginai nedaug, mokslininkai rado netikėtų įrodymų, kurie padeda susieti žmones ir gaisrus šiuose šiauriniuose miškuose. Iki šiol dauguma mokslininkų manė, kad žaibas sukeldavo daugelį Sibire siautėjusių gaisrų. Tačiau naujo NASA ir kitų mokslininkų tyrimo rezultatai įrodė, kad gaisrai dažniausiai kildavo netoli žmonių gyvenamų vietų. Mokslininkai panaudojo NASA satelitą norėdami išsiaiškinti, kur ir kada per pastaruosius tris metus kildavo gaisrai. Tyrimo metu buvo stebėta centrinė Sibiro dalis, kuri užima truputį mažiau nei 6 milijonus kvadratinių kilometrų. Gaisrų skaičius šiose vietose atskirais metais buvo labai įvairus. Pavyzdžiui, 2001 metais užsidegė ir išdegė mažiau nei pusė procento žemės, t.y. 27 000 kvadratinių kilometrų. 2003 metais šis skaičius patrigubėjo iki beveik 1,4 procentų arba apytiksliai 81 000 kvadratinių kilometrų. Tačiau kasmet nuo 2001 iki 2003 metų gaisrai dažniausiai kildavo netoli žmonių gyvenamų vietų, pakeitė žemę, per kurią ėjo keliai, geležinkelio linijos, miesteliai ir miestai, plytėjo pramoninės zonos ar kiti žmogaus veiklai būdingi ženklai. Iš tiesų labiausiai su gaisrais buvo susiję keliai. 2003 metais 97 procentai visų gaisrų buvo užfiksuoti ne toliau kaip už 300 kilometrų nuo pagrindinių kelių. Tačiau mokslininkai perspėja, kad šis ryšys anaiptol nereiškia, jog žmonės sukelia šiuos gaisrus. Daugelis gaisrų kilo pietinėje dalyje, kur šilčiau be
ei sausiau, todėl gyvena daugiau žmonių. Šiaurinėje Sibiro dalyje dirva yra sušalusi didžiąją metų dalį, o kai atitirpsta, ji būna tiži. Tokiose sąlygose sunku išsilaikyti ir žmonėms, ir gaisrams. Pietuose, kur vasaros ilgesnės, šiltesnės ir sausesnės, kyla daugiau gaisrų nepriklausomai nuo to, ar tose vietose gyvena žmonių. Norint sužinoti, ar žmonės susiję su kilusiais gaisrais, reikia atlikti daugiau žmonių veiklos ir jų ryšio su gaisrais tyrimų. Katalin Kovacs iš NASA tyrimų centro, kad vienintelė šiuo metu egzistuojanti anekdotiška hipotezė yra tokia, kad žmonės lauke dažnai susikuria laužus norėdami bent trumpam apšilti, nuvaikyti vabzdžius nuo gyvulių, pasigaminti maisto ar sudeginti šiukšles, o šių laužų kibirkštis vėjas nuneša tolyn į miškus, kur ir kyla gaisrai. NASA priklausančio Terra satelito MODIS prietaisas ir geografinės informacijos sistema buvo panaudoti siekiant išsiaiškinti, kur ir kada per pastaruosius tris metus Sibire kildavo gaisrai. Terra virš šios zonos praskrenda du kartus per parą. Mokslininkai tyrė kiekvienų metų kovo – lapkričio mėnesių duomenis. Likusią metų dalį žemę dengia sniegas, zona yra labai tamsi ir kyla vos keli gaisrai. MODIS nustato karštas kraštovaizdžio vietas ir nustato didelę, vidutinišką ar mažą tikimybę, kad toje vietoje kilęs gaisras. Apie 2 procentai MODIS užfiksuotų gaisrų buvo pramoninės kilmės, pavyzdžiui gaisrai dėl dujų ar gamyklose. Mokslininkai at
tidžiai atrinko tokius atvejus ir išbraukė juos iš savo tyrimo. Atskiros analizės metu, mokslininkai nustatė glaudų ryšį tarp miškų ir žemės ūkio gaisrų, kuriuos sukeldavo patys žemdirbiai norėdami išvalyti laukus ir atnaujinti dirvą. Miškų gaisrai dažniau kildavo netoli tų vietų, kur buvo deginama dirbama žemė, nei miškingose vietose, toli nuo dirbamų zonų. Vėlesnių tyrimų metu bus bandoma atskirti natūraliai kilusius ir žmogaus sukeltus gaisrus. Tikimąsi, kad išsiaiškinus šių gaisrų priežastis, bus lengviau nustatyti ryšį tarp gaisrų ir žmonių, o vėliau ir kontroliuoti šiuos gaisrus. Tik į Terra panašių satelitų duomenimis gali būti paremti panašūs tyrimai.

NASA1.2 Ugnies ekologija
Gailestis spaudė širdį žvelgiant į pajuodavusius Neringos plotus – tas šiurpus vaizdas atsiverdavo prieš metus vos truputį nutolus nuo kelto. Nebyliu priekaištu nuogi kamienai stūkso ir Aukštaitijoje bei Dzūkijoje – o tarp jų kartais blaškosi ir apsvilęs kiškis.
Tačiau blaiviai mąstantys ekologai jau brandina mintį, kad ugnies antpuoliai yra naudingi miškams – ne mažiau už drėgmę. Jie mato, kad daugiau miškų, žūsta nuo kenkėjų ir ligų nei paskęsta liepsnose, kurios kartu apvalo miškus nuo parazitų ir ligų sukėlėjų. Tai principinis miškų gydymo būdas (kaip chirurgo skalpelis – žmonėms), kuris yra net būtinas norint atstatyti optimalias skirtingo amžiaus medžių proporcijas. Pelenai patręšia žemę, o “išbandymas ugnimi” “užgrūdina” medžius.
Amerikos indėnų pagrindinis medžioklės ginklas buvo ugnis (arkliai prerijose atsirado tik apie 1730- uosius). Ugnis ne tik skatino naujos žolės augimą, bet ir palengvindavo atvirame lauke pastebėti medžioklės laimikį. Žolė vėliau atželdavo tarsi raumenys nuo steroidų. Kai indėnus suvarė į rezervatus, ugnis nustojo “niokioti” stepes. Niekas nesunaikina piktžolių, kurios užaugina vis daugiau sėklų. Medžiai, iškankinti ligų, pernelyg jauni džiūvo ir griuvo. Sužėlę jaunuolynai kentėjo nuo vandens stygiaus – neliko, kas juos natūraliai praretina. Pasikeitė net ir dirvos cheminė sudėtis. Miškai ėmė nykti.
Miškuose susikaupė daugiau kritusių medžių nei būdavo anksčiau. Taigi juose padaugėjo kuro – tad dabar kylantis gaisras yra daug karštesnis ir jo pasekmės skaudesnės, nei ankstesniųjų. O miškų gaisrai neišnyko. Juos sukelia žaibai, lankytojai ir t.t. tačiau nepaprastai patobulėjo gaisrų gesinimo technika. Ir viso to pasekmė – miškai rečiau apsivalo.2. Ugnikalnis
Kai pro angą Žemės plutoje išsiveržia lava, susidaro ugnikalnis, arba vulkanas. Vulkanu buvo vadinamas romėnų ugnies ir kalvystės dievas.
Įprastas ugnikalnis turi kraterį ir kūgį iš sustingusios lavos ir pelenų. Lava veržiasi pro į kaminą panašią stemplę. Žemės gelmėse glūdi magmos (išsilydžiusios uolienos) kamera su dujų burbulais, dėl kurių kai kurios vulkaninės uolienos yra akytos. Kai po smarkaus išsiveržimo magmos kamera ištuštėja ir ugnikalnis įgriūva į tuštumą, susidaro įduba(kaldera). Fumarolės- angos, pro kurias veržiasi tik dujos ir garas, o geizerių fontanai kartais ištrykšta aukštai į orą.
Havajų tipo išsiveržimai suformuoja ugnikalnių kūgius nuolaidžiais šlaitais, nes lava skysta ir teka ramiau.

Per Vulkano tipo išsiveržimus (nuo Vulkano kalno Italijoje) dujos sproginėja, išmesdamos beveik kietą magmą.
Plinijaus tipo išsiveržimams (toks 79 m. po Kr. sunaikino Pompėjus) būdingi labai aukšti pelenų ir pemzos fakelai.Vezuvijus
Labiausiai pagarsėjęs Europos ir vienas iš pavojingiausių pasaulio ugnikalnių, tai Italijoje esantis Vezuvijaus ugnikalnis. Jis randasi pietų Italijoje į pietryčius nuo Neapolio miesto. Vezuvijaus aukštis – 1281 m. Vezuvijaus vardas kilo iš senovės graikų didvyrio Heraklio vardo. Heraklis buvo dievo Dzeuso ir Alkmenos sūnus. Vienas iš Dzeuso vardų buvo Ves, todėl Heraklis vadinosi Vesouuios (Dzeuso sūnus).

Vezuvijus priskiriamas prie veikiančių ugnikalnių, bet artimoje ateityje jo išsiveržimų nenumatoma. Nuo pat įžymiojo išsiveržimo 79 m. Vezuvijus periodiškai suaktyvėja. Iki šiol ilgiausiai jis buvo aktyvus tarp 1875 ir 1906 metų. Tuo laikotarpiu ugnikalnio aukštis buvo didžiausias – 1334 m. Paskutinis aktyvus periodas baigėsi 1944 m.

Įžymusis Vezuvijaus išsiveržimas įvyko 79 m., kurio metu buvo visiškai sunaikinti Pompėjos, Herkulanumo ir Stabijos miestai.Manoma, kad žuvo apie 3360 žmonių.

Šio išsiveržimo pirmieji požymiai buvo 62-ais metais vasario 5 d. Įvykęs didelis žemės drebėjimas, kuris sugriovė daugelį Pompėjos pastatų. 64-ais metais įvyko kitas žemės drebėjimas, sugriovęs daugumą Neapolio pastatų.

79 m. rugpjūčio 24 d.: pasigirdo didžiulis trenksmas, ir pelenų lietus nuklojo Vezuvijaus šlaitus, pelenų ir dujų stulpas pakilo į 33 km. aukštį, karšti pelenai ir pemza pradėjo kristi ant Pompėjos 12-15 cm. storio sluoksniu per valandą. Apie 8-ą val. vakaro krentantys pelenai ir pemza palaidojo Pompėją, Herkulanumą ir Stabiją. Miestų gyventojus užklupo karšta banga, jiems nepakako laiko netgi saugantis nuo to karščio pakelti rankas prie veido (tai nustatė Neapolio universiteto mokslininkai, ištyrę skeletų padėtis).

Rugpjūčio 25d.: 6.30 val. žemės drebėjimas sudrebino Pompėją ir 2,4 m. aukščio karštų pelenų masė pasipylė į miestą, apie 7.30 val. viskas buvo baigta. Ugnikalnis nurimo tik rugpjūčio 26 d. rytą.8 km³ pemzos ir pelenų užklojo 300 km² plotą. Pompėją užklojo 3 m. pemzos ir pelenų sluoksnis. Miestas buvo paliktas ir jo buvimo vieta pamiršta. Archeologiniai kasinėjimai prasidėjo tik 19a. viduryje.

Kitas, daug gyvybių nusinęšęs išsiveržimas įvyko 1631 m. Jo metu po purvo ir lavos nuošliaužomis žuvo 3500 žmonių.

Dabar netoli Vezuvijaus, Neapolio įlankos regione gyvena virš dviejų milijonų žmonių. Vulkano papėdėje dirva yra ypač derlinga ir leidžia kasmet nuimti du derlius. Vulkanologai viliasi galėsiantys iš anksto pamatyti artėjančio išsiveržimo ženklus ir laiku evakuoti gyventojus.

Vezuvijus – ugnikalnis “Kuprius” 76 mūsų eros metais sunaikinęs Pompėją,
Herkulanumą ir Stabiją.2. Žemė
Žemės drebėjimas
Pagrindiniai padariniai:
▪ žalojantis poveikis žmonėms ir materialinėms vertybėms;
▪ reiškinys beveik nenuspėjamas ir neprognozuojamas.

Pavojingi veiksniai:
▪ reiškinio griaunamoji jėga (žemės paviršiaus svyravimas);
▪ griūnantys statiniai, medžiai, krentantys daiktai.

Veiksmai:
▪ Saugiausia žemės drebėjimo metu paprastai būna lauke, nuošalioje vietoje, kur nėra medžių, elektros laidų, stulpų ir pan. Todėl, pajutus žemės drebėjimo požymius, kuo skubiausiai išeikite iš pastato.
▪ Jei žemės drebėjimas jus užklupo daugiaaukščiame pastate, likite viduje: rekomenduojama slėptis tarpduriuose, po tvirtais stalais. Koridorius būna saugiausia vieta, o virtuvė ir garažas yra nesaugiausios vietos.
▪ Jei visgi nusprendėte išeiti, nesinaudokite liftais, stenkitės išvengti spūsčių.
▪ Stenkitės išvengti krentančių plytų, tinko, šukių ir pan.
▪ Išlikite ramūs ir stenkitės nuraminti kitus.
▪ Sugriuvus pastatui:
įsitikinkite ar nėra sužeistųjų. Jei jų yra, suteikite pirmąją pagalbą ir iškvieskite medikus.
įsitikinkite ar nekilo gaisras, patikrinkite vandens, dujų ir elektros tiekimo linijas. Jei tai pasitvirtina, iškvieskite avarines tarnybas.
vykdykite gelbėjimo darbų vadovo nurodymus.
jei turite galimybių, sutvirtinkite nestabilias konstrukcijas.
▪ Būkite pasirengę pakartotiniems smūgiams, numatykite, kur galėsite pasislėpti jų metu:
žinokite visus įmanomus išėjimus iš savo namų arba darbo vietos. Susipažinkite su išėjimais, kuriais bus galima naudotis ekstremalios situacijos atveju.
žinokite, kur yra vandens, dujų ir elektros išjungimo sklendės ir kirtikliai.

San Francisko panoraminė nuotrauka po žemės drebėjimo 1906 m.Richterio skalė
Didesnės kaip 4,5 magnitudės žemės drebėjimai yra pakankamai stiprūs, kad juos užfiksuotų seismografai visame pasaulyje.
Tipinė žemės drebėjimų sukeltos pasekmės. Lentelę reikėtų vertinti labai atsargiai, nes pasekmės priklauso ne tik nuo žemės drebėjimo magnitudės, bet ir nuo atstumo iki epicentro, o taip pat nuo geologinių sąlygų (kai kuriose vietos gali padidinti sugriovimus).
Aprašymas Richterio magnitudės Žemės drebėjimo pasekmės Įvykio dažnumas
Mikro Mažiau nei 2,0 Mikro žemės drebėjimai, nejuntami Apie 8,000 per dieną
Labai silpnas 2,0-2,9 Nejuntamas, bet fiksuojamas Apie 1,000 per dieną
Silpnas 3,0-3,9 Dažnai juntamas, tačiau sugriovimų nebūna 49,000 per metus
Lengvas 4,0-4,9 Pastebimas daiktų virpėjimas. Didelių pažeidimų neturėtų būti. 6,200 per metus
Vidutinis 5,0-5,9 Gali mažame plote sugriūti silpnų konstrukcijų pastatai. Maži pažeidimaigerai suprojektuotose pastatuose. 800 per metus
Stiprus 6,0-6,9 Gali būti destruktyvus 200 km spinduliu gyvenamose teritorijose. 120 per metus
Didelis 7,0-7,9 Gali sukelti didelę žalą dideliose teritorijose. 18 per metus
Milžiniškas 8,0-8,9 Gali sukelti labai didelę žalą keleto šimtų kilometrų spinduliu. 1 per metus
Ypatingai didelis 9,0 ar didesnis Niokojantis kelių tūkstančių kilometrų spinduliu 1 per 20 metus
(Adaptuoti iš JAV Geologijos tarnybos duomenys)
Žemės drebėjimo magnitudės ir trotilo užtaiso palyginimas
Magnitudė Trotilo užtaiso ekvivalentas Pavyzdys (apytikslis)
-1,5 170 g Uolienos pavyzdžio trupinimas laboratorijoje.
1,0 13 kg Sprogdinimas statybose.
1,5 145 kg
2,0 1 tona Galingas sprogimas karjere ar šachtoje.
2,5 4,6 tonos
3,0 29 tonos
3,5 73 tonos
4,0 1 (tūkst.) tonų Mažas branduolinis sprogimas
4,5 5 (tūkst.) tonų Vidutinis tornadas (suminė energija)
5,0 32 (tūkst.) tonų
5,5 80 (tūkst.) tonų
6,0 1 (mln.) tonų
6,5 5 (mln.) tonų
7,0 32 (mln.) tonų Galingiausias termobranduolinis sprogimas.
7,5 160 (mln.) tonų
8,0 1 (mlrd.) tonų San Franscisko (Kalifornija, JAV) žemės drebėjimas 1906 m.

8,5 5 (mlrd.) tonų Anchorage (Aliaska, JAV) žemės drebėjimas 1964 m.

9,0 32 (mlrd.) tonų Drebėjimas Čilėje 1960 m.

10,0 1 (trl.) tonų San-Andreas tipo lūžis apjuosintis visą žemės rutulį.
12,0 160 (trl.) tonų Žemės rutulio skilimas pusiau arba energijos kiekis, kurį Žemės planeta kasdien gauna iš Saulės. Didžiausi žemės drebėjimai:
• Čilė, 1906: žemės drebėjimas (20,000 žuvusių)
• Italija, 1908: 7.5 žemės drebėjimas (70,000 žuvusių)
• Kinija, 1920: 8.6 žemės drebėjimas (200,000 žuvusių)
• Nanšanas, Kinija, 1927: 8.3 žemės drebėjimas (200,000 žuvusių
• Japonija, 1923: 8.3 žemės drebėjimas (143,000 žuvusių)
• Tiangšanis, Kinija, 1976: 8.0 balų žemės drebėjimas (242,000 žuvusių)
• Pietų Azija, 2004: 9.0 balų žemės drebėjimo sukeltas cunamis ( 160 000 žuvusių)
• Indija, 2001: žemės drebėjimas (20,000 žuvusių)
• Bam, Iranas, 2003: žemės drebėjimas (26,300 žuvusių)
• Iranas, 1780: žemės drebėjimas (200,000 žuvusių)
• Portugalija, 1755: žemės drebėjimas ir cunamis (30,000 žuvusių)
• Šensi, Kinija, 1556: žemės drebėjimas (800,000 žuvusių) Žemės drebėjimai Lietuvoje
Yra žinomi keli žemės drebėjimai Lietuvos teritorijoje. Pirmasis užfiksuotas Skirsnemunėje 1328 metais. Tuo metu, kaip rašo kronikose, žemė drebėjo ir buvo baimintasi, kad nesugriutų tuometinė pilis. 1909 metasi netoli Vilniaus buvo juntamas žemės drebėjimas, jo metu atsirado 1 km ilgio plyšys. Šiuolaikinėje istorijoje užfiksuoti keli žemės drebėjimai, kurių epicentras buvo Lietuvoje. Tačiau žemė dreba ir kai epicentras ne Lietuvoje. Čia atsirita seisminės bangos iš Alpių, Rumunijos. Paskutinis žemės drebėjimas, juntamas didžioje Respublikos dalyje, įvyko Kaliningrado srityje 2004 m. rugsėjį.3. Oras
Tornadas
Tornadas – stiprus sausumos viesulas, vasarą siaučiantis Šiaurės Amerikoje (JAV, Meksikoje). Jis išdžiovina dirvožemį ir kartais sukelia katastrofiškas griūtis. Amerikoje per metus kyla vidutiniškai tūkstantis tornadų. Sukdamasis 500 kilometrų per valandą greičiu, tornadas pajėgus nužudyti šimtus žmonių ir pridaryti materialinės žalos už milijonus dolerių. Tornadas paprastai susikuria pačiame audros vidury, kai šiltas, drėgnas oras srautu prasimuša į viršų per šaltesnio oro sluoksnius. Pakilęs oras atvėsta ir su lietumi ar kruša ima leistis žemyn, apsiausdamas kylančio oro srovę. Daugiausia dėl žemės sukimosi susiformuoja kylančio oro sūkurys, kuris galų gale virsta lengvai atpažįstamu klasikiniu tornadu. B. Eastlundas teigia, kad Tornado susidarymo procesas neturėtų būti labai dėsningas. Juk ne per kiekvieną audrą kyla tornadai. Mokslininkas spėja, kad svarbiausias tornado energijos šaltinis turėtų būti besileidžiančio oro srovės. Jei tai tiesa – B. Eastlundas bus atradęs tornadų achilo kulną.

Pavadinimas kilęs iš ispaniško žodžio “tornada“ (“audra“).
Sukimosi greitis – 480-800 km/val.
Slinkimo greitis – 48-112 km/val.

Sūkurio aukštis – 26-352 km

Sūkurio skersmuo – nuo kelių šimtų metrų iki 1,6 km

Vienas didžiausių tornadų pasaulio istorijoje – 1925 m. kovo 18 d. nusiaubęs JAV Misūrio, Indianos ir Ilinojaus valstijas. Žuvo 689 žmonės.
– Pranešama, kad tornadas buvo pakėlęs į orą mokyklos pastatą su 85 mokiniais, buvusiais jame, ir nunešęs 137 metrus. Mokiniai liko gyvi.
– Vienas iš tornadų nukėlė nuo bėgių 70 tonų sveriantį 5 keleivinių vagonų sąstatą ir vieną iš vagonų nunešė 24 metrus į šalį.Stipriausi tornadai:
• Teksasas, JAV, 1900: (8000 žuvusių) • Luizijana, JAV, 1957: (400 žuvusių)
• Centinė Amerika, 1998: (12,000 žuvusių) • Florida, JAV, 1928: (1800 žuvusių)Uraganas
Uraganas – tai galinga, šelstanti atogražų audra su smarkiais vėjais ir lietumi. Pilnas uragano plotas dažnai apima net 500 myliu rata. Jo vidurys – centras – vadinamas ,,akimi”. Pačioje akyje – centre – maždaug 15-kos myliu plote, debesu nebūna ir vėjas nesiaučia, bet aplink debesys juoduoja ir vėjo greitis siekia nuo 80 ligi 150 myliu į valandą.
Uraganai paprastai ateina per Atlanto vandenyną į vakarus, paliečia Karibų salas ir Šiaures Amerikos pakraštį. Ramiajame ir Indijos vandenynuose žinomi „taifūnai” (typhoons) ir tropiniai „ciklonai” (cyclones). Bet kaip tuos vėjus pavadintum, jie labai pavojingi žmonėms – būna daug mirčių ir sugriautų pastatų.

Uraganai, kurie susidaro vakariniame Meksikos pakraštyje, yra mažiau pavojingi, nes jie išsisiaučia pačiame Ramiajame vandenyne ir, nepasiekę žemės, nurimsta.Vakarinio Ramiojo vandenyno audros priešingai – neša didelį pavojų ir pražūti tirštai apgyventiems Pilipinams, Japonijai ir Azijos žemynui. Kaip uraganas susidaro?
Niekas tiksliai nežino, kaip ir kodėl susidaro uragano audros. Tačiau šiluma ir drėgmė yra pagrindinės priežastys. Paprastai uraganai susiformuoja vasarai baigiantis, kai vandenynas buna išilęs ligi 80°F ir drėgmė labai didelė. Uraganas prasideda kai susidaro žemo slėgimo žiedai virš tropinės jūros. Šiltas, drėgnas oras kyla smarkiai į tuos žiedus nešdamas karštą ora ir garus aukštyn. Tada drėgnas vėjas ima verštis sūkuriais iš visų pusių sukdamasi aplink uragano akį.

Kai vėjai įsismagina, prasideda ciklono tipo audra ir siaučia ligi nusibloškia i žemyną arba į šaltą sritį vandenyne, kur sunyksta. Kurie uraganai pavojingiausi?
Uraganas gimsta vandenyne, tornado paprastai susikuria žemyne. Tornado gali kilti visur, bet dažniausia Amerikos lygumose ypač pavasarį ar vasaros pradžioje. Texas, Oklahoma ir Kansas valstybės nuo tornado daugiausia nukenčia.
Nors mokslininkai dar nėra pilnai ištyrę, kas pradeda tuos mirti nešancius vėjus, bet aišku, kad jie surišti su griaustinio debėsimis. Tam sąlygos yra palankios, kai masė karšto, drėgno oro stumiasi į šiaurę iš Meksikos įlankos ir patenka po šaltesniu, sunkesniu šiaurės oru, susidaro debesys ir išsivysto audra, kartais iki didžiausio viesulo dūkimo.

Pradžioje matomas kabantis apskritimas nuo debesų. Pamažu lopas ilgėja, leidžiasi žemyn ir pasiekia žemę viska sukdamas. Pradžioje šviesus, vėliau, kai įsuka dulkes ir skeveldras, tampa tamsus.

Siaučia jis valandą ar kiek trumpiau, kartais kelias valandas. Jo takas siekia 1,000 pėdų pločio, 16 mylių ilgio. Būna ir kitaip.Viesulas
Viesulas yra stiprus, nedidelį plotą apimantis oro sūkurys su beveik vertikalia ašimi, susidarantis po audros debesimis virš jūros arba virš sausumos. Viesulai dažnesni virš jūrų, o virš sausumų jie dažniausiai pasitaiko kaitros metu. Sausumos viesulas dar vadinamas trombu, JAV ir Meksikoje – tornadu (tornadas (lotyniškai tonare – griaudėti) šiaurės pusrutulyje sukasi prieš laikrodžio rodyklę, bet retkarčiais būna ir atvirkščiai. Tornadai dažnesni ir stipresni vidutinėse platumose, kur žemės sukimosi efektas yra stipresnis. 2/3 tornadų trunka mažiau nei 3 minutes, todėl juos numatyti yra labai sunku. Perspėjimą galima duoti likus kelioms minutėms iki jų atsiradimo. JAV tornadai prasideda ankstyvame pavasaryje, vasarą tornadai nusikelia į aukštesnes platumas.), o jūros – smerču. Viesulų skersmuo būna nuo 100 m iki 3 km. Vėjo greitis 50 – 100 m/s. Viesulai dažniausiai susidaro vasarą, rečiau žiemą. Jie trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų. Kelio ilgis būna iki kelių šimtų kilometrų, plotis 2 – 3 km. Viesulai susidaro kamuoliniuose lietaus debesyse, nuo kurių link susumos arba jūros paviršiaus nutįsta tamsus sūkurys, susijungiantis su tokiu pat, kylančiu nuo žemės ar jūros paviršiaus. Ploniausia vieta yra sūkurio vidurys, esantis 800 – 1 500 m aukštyje. Viesulai, kaip ir tropiniai ciklonai, formuojasi tada, kai yra nepastovi atmosferos pusiausvyra ir prie žemės paviršiaus šiltas ir drėgnas, o viršutiniame troposferos sluoksnyje – šaltas oras. Dėl didelių oro temperatūros ir slėgio skirtumų susidaro stipri išcentrinė jėga, kuri smarkiai sumažina slėgį centro viduryje. Viesulai dažniausiai susidaro kontinentinėje tropinėje oro masėje. Jų centre labai žemas oro slėgis, todėl susidaro stiprūs kylantys srautai, įsiurbiantys spalvotą smėlį, vandenį su žuvimis, įvairius daiktus – akmenis, medžius, namų stogus ir kt. Įsiurbti daiktai nunešami tolyn, o po kiek laiko nukrinta ant žemės. Todėl kartais galima pastebėti žuvų lietus ar kitus neįprastus reiškinius. Yra buvę kada pradėjo “lyti” monetomis.4. Vanduo
Vandens stichija
Dažniausiai pasikartojantys pavojingi hidrometeorologiniai reiškiniai yra stiprus vėjas lijundra, liūtys, potvyniai, tirštas rūkas. Šių ekstremalių situacijų valdyti negalima, tačiau galima nuspėti jų susidarymą, numatyti jų pobūdį, mąstą, intensyvumą, kryptį. Todėl pranešimas apie artėjančią stichinę grėsmę dažniausiai skelbiamas per visuomenės informavimo priemones (radiją, televiziją) ir spaudą.

Pagrindiniai padariniai:
• kitų sudėtingų situacijų išprovokavimas;
• pastatų sugriovimas ar sugadinimas;
• žmonių sužalojimai ar net žūtys;
• apsunkintos ar neįmanomos transporto judėjimo sąlygos;
• elektros energijos, vandens, šilumos, dujų tiekimo sutrikimai;
• ryšio paslaugų teikimo sutrikimai.Cunamis
Cunamis yra seisminės jūros bangos. Žodis cunamis kilęs iš japonų kalbos ir reiškia “uosto bangos”. Žmonės dažnai klysta manydami, kad tai potvynio bangos. Cunamis tai visa serija labai ilgų vandenyno bangų. Šias bangas sukelia vandenyno dugne vykstantys žemės drebėjimai, didžiulės nuošliaužos, ugnikalnių išsiveržimai, rečiau į vandenyną nukritę meteoritai. Cunamis atrodo panašiai, kaip į tvenkinį įmetus akmenį, kada bangos eina ratais link krantų. Tarp tikrojo cunamio bangų keterų atstumai gali siekti iki 150 km. , o aukštis apie vieną metrą, kurio laivai gali ir nejusti, t.p. nematomos ir iš lėktuvo. Bangų greitis siekia iki 1 000 km/val.
Kai cunamio banga pasiekia seklias pakrantes, ji gali iškilti iki 40 metrų aukščio, nušluodama viską, kas pasitaiko kelyje. Cunamis gali užklupti ir tas vietoves, kurios yra ir už tūkstančių kilometrų nuo cunamio atsiradimo vietos.
Cunamiai pasireiškia visuose vandenynuose, tačiau dauguma jų atsiranda Ramiajame vandenyne, ypač N. Zelandijos, Japonijos, Indonezijos salų teritorijose. Australijoje cunamis pasikartoja kas du metai, tačiau yra per maži, kad pastebėtų žmonės (didžiausias Australijoje cunamis buvo 1977m. su 6 metrų aukščio bangomis).

Cunamio susidarymas:Didžiausi cunamiai:
Pats galingiausias cunamis užfiksuotas 1883 m. per Krakatau ugnikalnio išsiveržimą. Bangos siekė 35 metrų aukštį, nuskendo 36 420 žmonių Javos ir Sumatros salose.

Japonijoje 1896 m. cunamis nusinešė 27 000 žmonių gyvybes.

Čilėje susiformavęs 1960 m. cunamis nuskandino 1 000 žmonių Čilėje, Havajuose, Filipinuose.

Indonezijoje 1992 m. cunamio bangose nuskendo 2 700 žmonių.Trumpa cunamių apžvalga.
Kreta 1450 pr. m. e. Išsiveržus Santorinio ugnikalniui buvo nuplauta daug gyvenviečių, vėliau šis įvykis buvo susietas su Atlantidos legendomis.

Graikija 497 pr. m. e. Cunamis nusinešė daug gyvybių.

Jamaika 1692 m. Milžiniška banga pakėlė anglų fregatą ir nešė per miestą. Kai kurie skęstantys miesto gyventojai sugebėjo pačiupti fregatos virves, įsiropšti į laivą ir išsigelbėti.

Japonija 1707 m. žuvo apie 30 000 žmonių.

Peru 1724 m. 25 metrų bangos.

Rusija, Kamčiatkos pusiasalis 1737 m. 72 metrų aukščio bangos nuplovė Kamčiatkos pusiasalį.

Portugalija 1755 m. Lisabonoje įvyko žemės drebėjimas ir sostinės gyventojai besigelbėdami, kad neužgriūtų pastatai, nubėgo prie pakrantės (Atlanto vandenynas), tačiau netrukus juos nuskandino 6 – 15 metrų cunamio bangos. Žuvo 30 000 žmonių. Tos pačios bangos pasiekė net Vest Indijos salas.

Čilė 1868 m. 15 metrų aukščio bangos nunešė nemažai laivų į sausumą.

Indonezija 1883 m. Išsiveržus Krakatau ugnikalniui cunamio bangose nuskendo 36 000 gyventojų. Bangos po 32 valandų pasiekė Europą, vanduo pakilo ir Amerikos žemyne.

Japonija 1896 m. Per Šinto šventę prie Sanriko kranto japonai po kojomis pajuto kelis nedidelius žemės smūgius. Po valandos nuo vandenyno atėjusi cunamio banga nusinešė 28 000 gyvybių, 13 000 namų, 7 000 žvejybinių laivų, o žvejai žvejoję netoliese jūroje jokių bangų nepajuto ir labai nustebo grįžę namo.

Italija 1908 m. žuvo 100 000.

Japonija 1933 m. žuvo 3 000, bangos pasiekė Amerikos žemyną.

JAV, Havajų valstija 1960 m. Čilėje įvykęs žemės drebėjimas sukėlė 5 metrų bangas, žuvo 300 žmonių.

JAV, Aliaskos valstija 1964 m. Cunamio bangos nešė degančią naftą, skandino žmones, degino namus, sunkvežimius ir šilumvežius tiesiog išbarstė po gatves.

Indonezija 1979 m. žuvo apie 100 žmonių.

Prancūzija 1979 m. Netoli Nicos įvykęs žemės drebėjimas sukėlė cunamio bangas, kurios nuskandino 12 žmonių.

Maršalo salos 1979 m. Vienas cunamis kilo lapkričio 27, o antrasis tą pačią savaitę gruodžio 3. Sugriauta daug pastatų, tačiau niekas nenuskendo.

San Chuano sala 1979 m. Nuskendo 250 žmonių, visi namai sugriauti.

Cunamis San Chuano saloje 1979 m. Nuskendo 250Potvynis
Potvynis – staigus ir nenumatytas vandens upėse, ežeruose ar kituose vandens telkiniuose kilimas, dėl kurio gali būti pragraužtos dambos, apsemtos žemesnės miestų, gyvenviečių dalys, žemės ūkio kultūrų pasėlių plotai, automobilių kelių ruožai arba apgadinti pramonės ir komunikacijų objektai.

Nenumatomu potvynis laikomas tuomet, kai pagal statistinius duomenis potvynis draudimo vietoje būna rečiau kaip vieną kartą per dešimt metų.Atlyginami tik tokie nuostoliai, kurie atsirado dėl:
– tiesioginio potvynio vandens ar potvynio nešamų daiktų ar purvo poveikio apdraustam turtui,
– potvynio ant apdraustų daiktų užvirtus pastatams, jų dalims, medžiams ir pan.

Didžiausi potvyniai ir atoslūgiai būna Atlanto vandenyno Fandžio įlankoje. Vidutinė jų amplitudė siekia 14,5 m.

5. Žmogus

Žmogus – šios planetos valdovas, tačiau ir griovėjas, pats didžiausias niokotojas ir teršėjas. Dauguma įvykstančių nelaimių, katastrofų – tai žmogaus veiklos padariniai. Taigi ir žmogų galime priskirti stichijoms. Čia pateikiama keletas žalingos (kartais net katastrofiškos) žmogaus veiklos pavyzdžių.

Atomas – atominė bomba

Šiandien atominė energija pagrinde naudojama elektros energijai gaminti. Tam reikia sulėtinti ir valdyti branduolių dalijimasi. Branduolinis reaktorius yra savotiška „krosnis“ , t.y. reakcijos metu išgaunama šiluma. Deja 1945 metais rugpjūčio 6 dieną atomas buvo panudotas žiauriems tikslams.

Atominė bomba tai galingas sprogstamasis atominis ginklas, kurį sukelia urano arba plutono specifinių izotopų grandininė reakcija. 1939 metais dauguma mokslininkų manė, kad 50 – 180 tonų urano turėtų pakakti grandininei reakcijai pasiekti ir to užtektų atominei bombai pagaminti. Bet 50 tonų sverianti bomba būtų nepatogi. Taigi mokslininkai liovėsi domėjęsi bombos gaminimu ir pradėjo tyrinėti uraną kaip kuro šaltinį gamykloms, laivams bei povandeniniams laivams. 1939 rugsėjo 12 dieną Vokietija okupavo Lenkiją ir Europa įsitraukė į karą. Mokslininkai suprato, kad reikia atidėti branduolinius tyrinėjimus iki karo pabaigos. Nuo karo pradžios praėjus 2 savaitėms A. Hitleris per radiją pagrąsino Britanijai, kad prieš ją panaudos tokį ginklą, prieš kurį nėra jokios gynybos. Britai įtarė, kad Hitleris galėjo turėti omenyje atominę bombą, bet ar jis ją turi iš tikrųjų, ar tik gamina, o gal kalbėjo apie kitą ginklą (nuodingos dujos ir pan.) , bet nebuvo užtikrinti. To pasekoje Winstonas Čerčilis paragino Britaniją, kad ši ištirtų atominės bombos galimybę. Kadangi britų mokslininkai jau buvo užsiėmę kitais svarbiais darbais, ši užduotis atiteko dviems vokiečių pabėgėliams Otto Frisch ir Rudolf Peierls. Šie mokslininkai 1940 metais paskelbė memurendumą, kuriame pranešė, kad jeigu urano izotopą 235U būtų įmanoma išskirti iš 238U, tai 50 tonų urano nereikėtų, o pakaktų ir 1 kg 235U (vėliau buvo pataisyta į 10 kg.), tačiau tai padaryti būtų sunku. Didžioji Britanija turėjo planų gaminti atominę bombą, tačiau šalis buvo per arti prie Vokietijos ir žinojo, kad kiekvienas naujas didelis pastatas būtų tuoj pat pastebėtas ir subombarduotas. Taigi Britanija atominės bombos statybų nepradėjo.

JAV 1939 metais imigrantai mokslininkai pradėjo tyrinėti atominį ginklą. Ilgai buvo susiduriama su įvairiomis kliūtimis, kol pabėgėlis iš Vengrijos fizikas Judžinas Wigneris ir Leo Szilardas tuo neužsiėmė. Jie 1939 kartu su kitu Vengrijos pabėgėliu fiziku Edvardu Teleriu nusprendė susisiekti su Albertu Enšteinu. Jie visi susitiko Long Ailendo saloje ir parašė Franklinui D. Ruzveltui laišką, kuriame įspėjo, kad yra naujo tipo bomba. Tuo metu buvo galvojama, kad šią bombą gali atgabenti laivu, bet kad ji gali būti atskraidinta lėktuvu, mokslininkai negalvojo, kadangi iki to laiko turimomis žiniomis tai buvo neįmanoma.

JAV dar ilgai nekreipė didelio dėmesio į šį pavojų (priešingai nei Britai), tačiau kai Japonai užpuolė Perl Harborą, JAV įsitraukė į karą su Japonija ir Vokietija, JAV nuomonė apie atominės bombos svarbą pasikeitė: valstybė, kuri pastatys. pirmoji atominę bombą – pirmoji laimės karą.

Taip idėja apie atominę bombą, ilgai gyvavusią mokslininkų mintyse, persikėlė į milžinišką valstybės lygio projektą (Manheteno projektas), kuris buvo įgyvendinamas Manhetene. Projekto tikslas buvo pagaminti atominį ginklą ir kuo greičiau pabaigti karą.

Po ilgų tyrinėjimų Enriko Fermi atrado, kad grafitas gali kontroliuoti grandininę urano reakciją. Buvo padaryta išvada, kad žmonija atrado būdą, kaip laikinai kontroliuoti atominę energiją. Galų gale buvo atrasta, kad urano izotopas U238 absorbuoja neutroną ir skyla į plutonį, kuris kaip ir U235 gali skilti (iki to laiko urano skilimą buvo galima sukelti tik fiziškai, nes du urano izotopai (238 ir 235) tarpusavyje reaguoti negalėjo).

1945 liepos 16 dieną prasidėjo atominis amžius, kada buvo įvykdytas pirmasis JAV bandomasis atominės bombos sprogimas Trinity sklype. Sprogimas sunaikino plieninį bokštą, išrausė gilią duobę žemėje ir 200 kilometrų spinduliu išdaužė gyvenamųjų pastatų langus. Didžiulis įvairiaspalvis grybo formos debesis pakilo iki 12 km. aukščio per keletą minučių ir lėtai pradėjo slinkti į šiaurės rytus. Toje vietoje, kur ugnies kamuolys palietė žemę, smėlis išsilydė į radioaktyvų žaliai pilką stiklą, vėliau pavadintą trinititu. Kilometro spinduliu visa kas gyva virto pelenais. Sprogimas buvo matomas trijose valstijose (manoma, kad jį būtų buvę įmanoma pastebėti ir iš Mėnulio), tačiau žiniasklaidai buvo pranešta, kad sprogo amunicijos sandėlis.

1945-08-06 besibaigiant karui JAV ant Hirosimos numetė pirmąją atominę bombą. Akimirksniu žuvo 66 000 gyventojų ir 69 000 buvo sužeisti.Sprogimo banga sugriovė 67% Hirosimos miesto pastatų. Kita bomba su plutonio užtaisu ir didesnio galingumo tų pačių metų rugpjūčio devintą dieną buvo numesta ant mažesnio Nagasaki miesto. Žuvo 39 000 gyventojų ir 25 000 buvo sužeista.

1952 m. JAV buvo įvykdytas pirmasis termobranduolinis sprogimas – vandenilinės bombos išbandymas. Vandenilinės bombos galia priklauso nuo deuterio-tričio mišinio kiekio. Megatoninei bombai pagaminti užtenka 3 centimetrų skersmens rutuliuko iš urano arba plutonio.

1945 -1989 buvo įvykdyta per 1820 branduolinių sprogimų, iš kurių nemažiau kaip 483 buvo įvykdyti atmosferoje. Taip susidarė didžiausia atmosferos ir žemės paviršiaus taršos radioaktyviaisiais nuklidais dalis. Atmosferoje sprogdinimus vykdė JAV, SSRS, Britanija, Prancūzija bei Kinija. Šaltojo karo metu, kuris įgijo didžiulį pagreitį šeštajame praėjusio amžiaqus dešimtmetyje, JAV, Didžioji Britanija ir SSRS pradėjo lenktyniauti gaminant masinį naikinimo ginklą, tačiau vieni kitų pulti neišdryso. Šiandien branduolinį ginklą turi Jungtinės Karalystės (Didžioji Britanija), Prancūzija, Izraelis, Indija, Kinija, Pakistanas, Šiaurės Korėja (nėra galutinai patvirtinta), JAV ir Rusija.

Ozono sluoksnis

Ozonas – deguonies forma, turinti tris deguonies atomus. Nors deguonies ir ozono molekulės sudarytos iš tų pačių atomų, tai yra dvi visiškai skirtingos medžiagos. Toks reiškinys vadinamas alotropija (kitas alotropijos pavyzdys – deimantas ir grafitas). Ozonas – mėlyno atspalvio dujos, o deguonis – bespalvis.

Tokio pat tipo sūkurys formuojasi ir virš Arkties, tačiau mažesnis, nėra toks patvarus ir todėl ozono skylė šiaurėje nėra tokia didelė.

Ozoną naikina ir žmogaus sukurtos medžiagos: šaldymo agentai CFC/HCFC; putodamos agentai (putplasčių gamyba) CFC/HCFC; tirpikliai CFC-113, HCFC, CCL3CH3, CCL4 ; propelentai (aerozoliai – dezodorantai, inhibitoriai) CFC, HCFC; ugnies gesintuvų užpilai – halonai; fumigantas – dezinfekuojanti medžiaga CH3Br.

Išvados

Visi stichiniai gamtos reiškiniai tarnaujantys žmogui kartais atsisuka prieš jį patį. Stengdamiesi juos valdyti, visiškai pavergti savo valiai, mes tik dar labiau suerziname gamtą, o to pasekoje žūsta žmonės, dižiuliai materialiniai nuostoliai, nepataisoma, arba sunkiai pataisoma žala socialinė aplinka. Kišdamasis i gamtos reikalus, žmogus nesuvokia, kad .visko valdyti ir suprasti jis negali, bet vistiek to siekia ir dažnai sukelia dižiules katastrofas. Žinoma daugybė nelaimių ir katastrofų įvyklsta ir be žmogaus pagalbos, kai pati gamta, nežinia kodėl, niokoja ir griauna tai ką sukūrė žmogus. Tos stichinės nelaimės dažniausiai būna neprognozuojamos, neišvengiamos ir nesuvaldomos, nors vėlgi, žmogus tobuleja ir kai kada jas nuspėja, netgi kartais gali užbėgti joms už akių ir tai išvengti ar bent jau sumažinti nuostolius, išsaugoti givybes. Kuriamos įvairios teorijos, įrenginiai, tokie kaip: seismografai, ghidrometrai. Mokslas žengia pirmyn, nepalikdamas ir stichijų valdymo analizavimo ir išvengimo būdų kūrimo. Jau dabar žmogus kartais gali išvengti potvynių, nes galima juos nuspėti, gali apsisaugoti nuo tornadų, nes jie yra p[rognozuojami ir toliau tyrinėjami norint juos visiškai pažaboti. Visa tai pagirtina ir teigiamai vertintina, tačiau žmogus visko valdyti niekada negalės, nes yra už jį stipresnių ir pranašesnių jėgu, viena iš jų – gamntos stichijos.

Literatūros sąrašas:

http://rimutija.com/
http://lt.wikipedia.org/
http://mitglied.lycos.de
http://klaipeda.aps.lt
http://www1.omnitel.net/
http://draudimas.lt

Leave a Comment