Ugnikalniai

Pasaulyje kasdien kur nors įvyksta žemės drebėjimas arba išsiveržia ugnikalnis. Laimei, didžiuma šių reiškinių lieka beveik nepastebėti dėl savo menkumo arba atokumo nuo gyvenamų vietų. Jie domina tik mokslininkus. Daugelis žemės drebėjimų pasireiškia silpnais požeminiais smūgiais, kuriuos tegali registruoti labai jautrūs prietaisai.
Stichinių nelaimių metu pasaulyje buvo sugriautas ne vienas miestas, ir žmonės labai mažai arba nieko negalėjo padaryti, kad jų išvengtų.
1556m. Kinijoje per žemės drebėjimą žuvo be ketvirčio milijonas žmonių, o 1976-aisiais – pusė milijono. Manoma, kad išsiveržus Etnos ugnikalniui Sicilijoje 18883m. nusinešė daugiau nei 36 000 gyvybių.
Tokio masto nelaimių pasitaiko beveik kiekviename amžiuje, o mažesnių, kurios irgi pareikalauja aukų ir sukelia kančias, – kur kas dažniau; joms ištikus, žūsta ir sužalojama mažiau žmonių, bet ten gyvenantieji jaučia nuolatinę grėsmę, su kuria ilgainiui apsipranta.
Ištyrus būdingus ugnikalnių veiklos ir žemės drebėjimų reiškinius, galima apskaičiuoti, kur ir kada įvyks šios stichinės nelaimės, ir sudaryti žemėlapius, rodančius galimos jų grėsmės vietą. Jais naudodamasi tenykštė valdžia parengs išankstinį evakuacijos planą.
Griežtai kontroliuojant namų statybą seisminėse zonose galima sumažinti potencialų auukų skaičių ir išgelbėti žmonių turtą, tačiau tik visuotinė evakuacija iš būsimos nelaimės vietos apsaugos didžiumos žmonių gyvybes.
Labiausiai kenčia atsiliekančios Trečiojo pasaulio šalys, kurios negali sau leisti sudarinėti brangių prognozės schemų. Nors Jungtinių Tautų pagalbos nelaimės atveju organizacija (UNDRO) ir Pa

agalbos bado atveju Oksfordo komitetas (OXFAM) labai stengiasi bent iš dalies palengvinti žmonių kančias, tačiau išties sumažinti stichinių nelaimių pavojų žmonijai gali padėti tik bendros pasaulio mokslininkų pastangos ir glaudesnis šalių vyriausybių bendradarbiavimas.

UGNIKALNIS – KAS TAI ?

Daugelis mano, kad ugnikalnis – tai kūgio pavidalo kalnas, išmetantis ugnį, garus ir lavą. Tai tik dalis tiesos. Kai kurių ugnikalnių gelmių medžiaga veržiasi iš kelių angų, o kitų – pro gilius plyšius, vadinamus sprogiais. Pro juos išsviedžiama begalė lavos, užliejančios tolimiausias apylinkes.
1783m. per sprogį išsiveržusi lava Islandijoje padengė daugiau 560 kv.km. dirbamos žemės. Lava sunaikino derlių, o nuo nuodingųjų dujų žuvo gyvuliai ir Islandijos salą skalaujančios jūros žuvys. Kilęs badas kainavo gyvybę penktadaliui Islandijos gyventojui. Po šio išsiveržimo Europoje prasidėjo nelyginant trumpas ledynmetis, nes milžiniški duulkių debesys aptemdė saulę ir neleidi ištirpti praėjusios žiemos sniegui.
Ne visi ugnikalniai ”spjaudo” liepsną. Daugelis – taip, bet yra ir tokių, kurie išmeta garų, dujų (vadinamų smalkėmis) ir “dūmų” debesis. Tie “dūmai” iš tiesų yra ne kas kita, kaip šlakas, labai smulkios uolienų dulkės, net gabalai, kurie atskyla nuo plyšių sienų ir, giliai po žeme įvykus sprogimui, išmetami lauk. Sprogimo jėgai atlėgus, kai kurie iš šių atlūžusių gabalų įkrinta atgal į kraterį, o per kitus garų ir dujų išsiveržimus išsviedžiami vėl.
Praeityje buvo įp

prasta skirstyti ugnikalnius į veikiančiuosius ir nurimusiuosius, arba užgesusiuosius, tačiau kas dešimt ar dvidešimt metų kuris nors vadinamasis užgesusysis ugnikalnis pradėdavo veikti. Taip atsitiko Naujoje Gvinėjoje, kai 1951m. išsiveržė Lamingtono kalnas ir išsviedė iki raudonumo įkaitusių dujų ir uolienų dulkių debesis, nudeginusius miškingus jo šlaitus ir pasiglemžusius 3000 žmonių gyvybių. Tokių ramiai snaudžiančių ugnikalnių yra ir Italijoje, netoli Romos. Tai du apskriti ežerai – Bolsena ir Lacialė, kuriuose galbūt slypi “žudikai”. Tai ugnikalniai, tarp išsiveržimų ramiai sau snaudžiantys nuo 10000 iki 20000 metų. Jiems išsiveržus miestas būtų kaipmat nušluotas nuo žemės paviršiaus.
Ugnikalnį laikyta veikiančiuoju, jei per tam tikrą istorinį laikotarpį (skaičiuojamą nuo pirmo užregistruoto išsiveržimo) jis nors kartą išsiveržė arba išmetinėjo vulkanines dujas. Tačiau to laikotarpio trukmė buvo labai įvairi. Pvz.: Lamingtonas “atgijo” praėjus 44 metams po pirmojo išsiveržimo, o Etna (Sicilijoje) kaip veikiantysis ugnikalnis žinoma nuo 1500m.pr.Kr.
1979m. UNESCO konferencijoje buvo pateikta nauja ugnikalnių klasifikacija. Ugnikalniai, kurie gali ateityje išsiveržti t.y. veikiantieji dabar yra laikomi “gyvaisiais”, o tie, kurie negali išsiveržti, t.y. užgesusieji, – “negyvaisiais”.

UGNIKALNIŲ IŠSIVERŽIMAI
Kalbant apie ugnikalnių, yra išskiriami tam tikri pagrindiniai jų išsiveržimų tipai. Jų yra trys, ir tai būtų:
· Havajiškasis
· Strombolio
· Plinijaus
Havajiškojo tipo išsiveržimų metu išmetama bazaltinė magma (Bazaltas – tai vulkaninė uoliena, kurioje gausu geležies ir magnio). Bazaltinė magma būna skysta ir taki, todėl vulkaninės du

ujos išsiveržia be smarkių sprogimų. Dujos veržiasi pro plyšius nenutrūkstamu srautu, išsviesdamos aukštyn į orą išsilydžiusias uolienas tarsi įspūdingą ugnies fontaną. Šios uolienos, jei krisdamos nespėja sustingti, ilgomis srovėmis teka žemės paviršiumi. Tai vadinamosios bešaknės lavos srautai, tiesiogiai nesusiję su požeminiais magmos telkiniais.

Kai kada išsilydžiusios uolienos, prieš pasiekdamos žemės paviršių, sustingsta ore. Tuomet susiformuoja įvairaus pavidalo bombos, kurios trenkiasi į žemę visu smarkumu.
Daugiausia dujų išsiveržia iš pagrindinės angos, todėl lava pro ją išsiveržus dujoms, ramiai liejasi iš plyšių (vadinamų bocca) ir teka ugnikalnio šlaitu žemyn. Ši lava skysta ir taki, dėl to ir pavojinga. Ji teka upeliais mylių mylias, pakeliui viską degindama ir užliedama.
Strombolio tipo išsiveržimų išmetama lava yra ne tokia taki. Pro netakią lavą sunkiau skverbiasi dujos, todėl šio tipo išsiveržimai būna stipresni.
Strombolio tipo išsiveržimų metu, paprastai iki geltonumo įkaitusios pelenų ir šlako dalelės bei bombos trykšta įspūdingais ugnies fontanais, tačiau bešaknės lavos srautai nesusiformuoja. Galingi sprogimai išsviedžia į orą nuo plyšių sienų atskilusius didelius uolienų luitus. Visos šios medžiagos kaupiasi apie angą, sudarydamos kūgio pavidalo kalvą.
Šio tipo ugnikalniai taip pat išsiveržia vadinamuosiuose “gyvuosiuose vulkaniniuose laukuose”, kurie plyti Naujojoje Zelandijoje aplink Oklendą ir Centrinėje Meksikoje. Šių vietų ugnikalniai išsiveržia tik kartą ir po to užgęsta. Jie vadinami monogeniniais. Tačiau vėliau da
ar gali įvykti daug tokių išsiveržimų.
Plinijaus tipo išsiveržimai yra vieni baisiausių. Jie vadinami romėno Plinijaus vardu (jis 79m.po Kr. aprašė Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimą Pietvakarių Italijoje). Plinijaus tipo išsiveržimų magma būna tiršta ir klampi ir neleidžia išsiveržti vulkaninėms dujoms, kurios kaupiasi, smarkiai slėgdamosi. Kai susikaupusių dujų slėgis pasidaro didesnis už viršuje esančios uolienos slėgį, įvyksta galingas sprogimas. Išsiveržusios dujos smarkiai išsiplečia ir iškyla į viršų, suformuodamos apie 50 km. aukščio išsiveržimo stulpą. Smarkus sprogimas sutrupina dujų prisisotinusią magmą į smulkias dalelytes. Patekusios į atmosferą, šių dalelyčių viduje esančios dujos plečiasi ir sudaro baltą putų pemzą.
Plinijaus tipo išsiveržimui baigiantis dujų slėgis pradeda kristi. Ilgainiui jis pasidaro per mažas, kad išpumpuotų pelenus aukštyn į atmosferą. Tuomet galima laukti baisiausios išsiveržimo baigties. Tikėtini du jos variantai:
· Karštos dujos ir pemzai išsiveržia iš angos ir pasklinda raudonais karštais debesimis.
· Išsiveržimas staiga baigiasi ir netekęs pagrindo išsiveržimo stulpas iškart griūva, o iki raudonumo įkaitę pelenų ir pemzos debesys krinta į žemę ir uragano greičiu ritasi per apylinkes.
Antru variantu galima būtų paminėti, Jungtinėse Amerikos Valstijose esantį Vales Kalderos “gyvąjį” ugnikalnį, kuris per tokius išsiveržimus užliedavo pusę Kalifornijos valstijos ploto bei Naujosios Zelandijos Šiaurės saloje esančią vietą, kurioje vyko dar smarkesni Plinijaus tipo išsiveržimai.
Be viso to, vykstant galingiems Plinijaus tipo išsiveržimams, ugnikalnių viršūnėse susiformuoja dideli, beveik apskriti krateriai, vadinami kalderomis – magmos židinys ugnikalnio apačioje greitai ištuštėja, ir viršutinė kūgio dalis netenka tvirto pagrindo. Išsiveržimui stiprėjant, ugnikalnis ima pamažu grimzti į savo magmos židinį. 1883m. taip pradingo Krakatau ugnikalnis. Be to, kalderos būna labai įvairaus dydžio: nuo maždaug vieno iki kelių dešimčių kilometrų skersmens (pvz.: Vales Kaldera Naujojoje Meksikoje yra 23 km skersmens, o Kalifornijoje esančio Ilgojo Slėnio skersmuo siekia nuo 16 iki 30 km.).

VULKANINĖS UOLIENOS
Galima būtų išskirti dvi vulkaninių uolienų rūšis. Tai:
· Piroklastinės (iš graikų kalbos pyr-ugnis ir klastos-sudaužytas )
· Nepiroklastinės
Dauguma nepiroklastinių uolienų – tai lavos. Jų yra trys svarbiausi tipai. Du iš jų turi havajiškus pavadinimus: 1) aa lava, kurios paviršius rupus, panašus į šlaką, o vidus kietas, ir 2) pahoehoe lava, kurios paviršius glotnus, lipnus ir banguotas, o vidus irgi kietas. Abiejų šių tipų lava susidaro išsiliedama ant žemės. Trečiasis nepiroklastinių uolienų tipas yra vadinamas pagalvine lava. Ji susidaro povandeninių išsiveržimų metu. Nepaisant pavadinimo, ši lava labiau primena spageti raizginį nei pagalvę. Ir tiktai nulūžus kyšantiems raizginio galams, ji pasidaro panaši į pagalvę.
Piroklastinės uolienos būna dviejų tipų. Pirmojo tipo uolienos – tai tos, kurios, ištryškus ugnies fontanui, išmetamos į atmosferą. Vėliau jos krinta ir gula aplink angą ir toliau nuo jos pavėjui. Antrojo tipo uolienos susidaro iš raudonai įkaitusios žėruojančios lavinos, kuri vadinama nuée ardente. Įkaitusių dulkių debesys, nusėdę ir atvėsę, suformuoja pelenų srauto nuosėdas, tarp jų ir ignimbritus – be galo karštas pelenų srauto nuosėdas, kurios susivirina ir sudaro kietą uolieną.

ŽEMĖS DREBĖJIMAI GRETA MŪSŲ
Žemės drebėjimų zonos beveik sutampa su ugnikalnių išsiveržimų zonomis, nes abiejų šių reiškinių priežastis yra mūsų planetos Žemės netvirtos plutos judesiai. Tačiau nors visi ugnikalnių išsiveržimai sukelia bent jau nedidelius žemės drebėjimus, ne visada drebant žemei vyksta ugnikalnių išsiveržimai. Žemė pradeda drebėti dėl to, kad magma, verždamasi pro žemės plutą, ardo uolienas, o irdamos jos sujudina žemę.
Žemė susideda iš trijų pagrindinių koncentriškų sferų. Iš dalies kietą, o iš dalies plastišką ir skystą jos branduolį gaubia mantija. Storą mantijos sferą sudaro uolienos, vadinamos peridotitais, kuriuose gausu geležies ir magnio. Mantiją savo ruožtu gaubia Žemės pluta (jos storis nuo 8 iki 40 km). Žemės pluta yra panaši į suskilusį kiaušinio lukštą – ji yra sulūžusi į kelias dideles ir šešias mažesnes plokštes bei daugelį mažų blokų. Kai kurios plokštės sudaro žemynų dalis (pvz.: Afrikos ir kt.), o kai kurios yra užlietos vandenynų. Todėl jos taip ir vadinamos – vienos jų-žemyninės, o kitos-vandenyninės.
Kaip žinoma, Žemė, kaip įvairių medžiagų lydinys, susiformavo maždaug prieš 4600 milijonų metų. Per tą laiką mūsų planeta visą laiką vėso, pamažu prarasdama karštį per savo paviršių. Tačiau astenosferoje, viršutiniame mantijos sluoksnyje, išsiskiria nauja šiluma, kurios pakanka, kad pradėtų tirpti srautais judančios mantijos uolienos. Ant platformų, susidariusių iš šių tirpstančių uolienų, “dreifuoja”, kitaip sakant yra nešamos aplink pasaulį žemės plutos plokštės. Šioms plokštėms susitikus ir slenkant vienai pro kitą, kyla žemės drebėjimas.
Kalbant apie žemės drebėjimų kilimą smulkiau, galima pasakyti, kad dėl ugnikalnių veiklos kai kurių plokščių pakraščiuose pradeda formuotis nauja žemės pluta (antai dugne veikiantys ugnikalniai didina Atlanto vandenyną – pro žemės plutą iš mantijos prasiveržusi magma, patekusi į šaltą jūros vandenį, vėsta, kartu virsdama kietomis uolienomis, kurios plokščių pakraščiuose sudaro naują žemės plutą). Jei formuojantis naujai plutai neirtų senoji, Žemė, be abejo, nuolat plėstųsi. Tačiau taip nėra, nes kai susiduria žemyninė ir vandenyninė plokštė, antroji suyra. Konvekcinių srovių nešama, vandenyninė plokštė neria po žemynine ir, atsidūrusi mantijoje, ištirpsta. Vandenyninė plokštė grimzdama užkliudo apatinę žemyninės plokštės dalį, ir dėl to kyla žemės drebėjimai. Susidūrimo metu labai padidėjus slėgiui, uolienos vadinamojoje Benjofo zonoje, kuri susidaro aplink grimztančią plokštę, tirpsta ir formuojasi magma. Magmos tankis yra mažesnis nei gretimų uolienų, todėl ji palei žemyninės plokštės pakraštį kyla į paviršių ir sudaro pakrančių ugnikalnių grandines, pvz.: Andus Pietų Amerikoje.
Daugiausia žemės drebėjimų įvyksta plokščių pakraščiuose, joms lėtai slenkant vienai pro kitą išilgai transforminių lūžių. Šie lūžiai (plyšiai) atsiranda dėl netolygaus plokščių pakraščių plėtimosi, kai nevienodu greičiu formuojasi nauja pluta.
Gruoblėtos slenkančių plokščių uolienos ties transforminiais lūžiais kliūva viena už kitos ir stringa. Susikimšusios jos aižėja ir sprogsta su tokia galinga jėga, kad sukelia žemės drebėjimus. 1757m. palei tokius lūžius staiga sujudus uolienoms griuvo Lisabona Portugalijoje, o 1906m. – San Franciskas Jungtinėse Amerikos Valstijose.

POŽEMINIŲ SMŪGIŲ MATAVIMAS
Žemės drebėjimai sukelia Žemės virpesius. Tie virpesiai sklinda į šalis panašiai kaip vandens ratilai, į tvenkinį įmetus akmenėlį. Tvenkinyje matome tik tuos virpesius, kurie virsta bangelėmis vandens paviršiuje, kiti sklinda po paviršiumi visais trim matavimais.

Lygiai tas pats vyksta, kai arti Žemės paviršiaus staiga pradeda ižėti kietos uolos. Virpesiai, taip pat vedinami bangomis, sklinda iš lūžio vietos, t.y. židinio. Žemės paviršiaus taškas virš židinio yra vadinamas epicentru, būtent iš jo sklindančios bangos pirmą kartą sukrečia paviršių. Vienos jų nuvilnija paviršiumi į visas puses, nesiskverbdamos giliai į žemę. Kitos nuo židinio pasklinda po žeme.
Šių bangų virpesių atėjimo laikas užrašomas seismometru – labai jautrus instrumentas, kurio sudėtingas švytuoklės mechanizmas (seismografas) lėtai sukantis būgneliui nubrėžia žemės drebėjimo sukelto plutos svyravimo kreivę (seismogramą).
Aižėjančios uolienos sukelia smūgio bangas, kuriomis sklindant Žemės pluta, paviršius pleišėja ir dumba. Tada griūva pastatai, iš sutrūkinėjusių rezervuarų išsiveržia dujos ar vanduo, išsilieja upės ir ežerai, sukeldami potvynius, o jūroje pakyla milžiniškos bangos (cunamis).
Kai kurie žemės drebėjimai trunka tik kelias minutes, bet kiti nesibaigia ir po kelių dienų ar net savaičių. Maždaug po mėnesio žemę gali sujudinti pakartotiniai smūgiai. Dažnai tokių užsitęsusių seisminių įvykių priežastis būna pirmasis smūgis, kuris suardo žemės plutą į blokus. Praeina kelios savaitės, kol šie blokai grįžta į pirmykštę padėtį, o kiekvienas jų judesys sukelia naują žemės drebėjimą.
Žemės drebėjimai yra vertinami keliais būdais. Bet plačiausiai paplitęs ir moksliškiausias yra jų matavimas pagal Richterio skalę. Ji parodo visą požeminio smūgio metu išsiskyrusią energiją ir perteikia seismometrų surinktą informaciją. Tai begalinė skalė. Kiekvienas jos mato vienetas yra 30-35 kartus didesnis už pirmesnį (septintas šios skalės vienetas (7 balai) rodo labai didelį žemės drebėjimą, o 8-as – retai kada viršijamas). Ten, kur seismometrai neprieinami, naudojami kiti, paprastesni ir pigesni vertinimo būdai, paremti drebėjimo vietose esančių žmonių stebėjimais ir potyriais. Pavyzdžiui, plačios amplitudės Merkalio skalė fiksuoja drebėjimo padarinius nuo indų kritimo iki žemės bangavimo, – nulinė (0) padala – drebėjimą registruoja tik seismografai.; trečia padala (3) – drebėjimą junta daugelis pastatuose esančių žmonių, kabantys daiktai ima siūbuoti.; devinta padala (9) – visuotinė panika, daugelis pastatų apgriūva arba visai sugriūva, žemėje atsiranda plačių plyšių.; dvylikta Merkalio skalės padala atitinka katastrofišką nelaimę, kai miestai sugriaunami iki pamatų, žemė smarkiai banguoja, gyventojus apima visuotinė panika.

PRAŽŪTINGOS BANGOS

Žemės drebėjimai vyksta kartu ir vandenynų dugne. Čia jie sukelia cunamį. Dažnai cunamiu klaidingai vadinamos potvynių bangos, nors jis neturi nieko bendra su potvyniais. Šios milžiniškos bangos, užplūdusios tankiai gyvenamas žemas pakrantes, gali nusinešti neapsakomai daug gyvybių ir sugriauti ištisas gyvenvietes (1892m. Japonijoje cunamis nušlavė 10000 namų ir pražudė apie 27000 žmonių).
Giliame atvirame vandenyne cunamis vilnija beveik nepastebimas, bet atsidūręs seklumose labai pasikeičia. Atsimušusios į lėkštoką krantą, vieno dviejų metrų bangos gali pasiekti trisdešimt ir daugiau metrų. Dažniausiai cunamis ties krantu išauga nuo 6 iki 18m, bet, prasiveržęs į siaurą įlanką, kai kada virsta vandens kalnu.
Kai cunamis pasiekia krantą, pati pirmoji jo banga nebūna pavojingesnė už audringos jūros vilnis. Ji kaipmat atsitraukia nuo kranto, duodama kelią paskesnėms bangoms. Po šių atūžia didesnė banga, kuri, surinkusi pirmųjų vandenį, dažniausiai jau nusigauna toli į sausumą. Kita banga vėl užgriūna po kokios valandos, ir šis neilgas atvangos tarpsnis žmonėms lyg tyčia duodamas tam, kad paskesnės bangos juos, sugrįžusius gelbėti savo turto, užlietų ir pražudytų.

NELAIMIŲ PROGNOZAVIMAS
Per pastaruosius 20 metų paaiškėjo, kad daugelyje pasaulio vietų dar stokojama pasirengimo tiksliai numatyti žemės drebėjimus. Jų prognozavimo teorija tik pradedama kurti. Galimybę sužinoti, kur ir kada įvyks žemės drebėjimas, padidino daugelis Japonijos, Kinijos ir JAV seismologų tyrimų. Būtent šioms šalims seisminiai reiškiniai kelia didžiausią pavojų. Tačiau tyrimai daug kainuoja. Tik labai brangiais instrumentais galima nustatyti žemės plutos fizinių savybių pokyčius. Informacija apie juos su telemetrijos pagalba(per palydovų komunikacijas) siunčiama į centrinę laboratoriją ir ten nuodugniai analizuojama.
Ugnikalnių išsiveržimų prognozavimas kainuoja ne mažiau nei žemės drebėjimų, bet jis vyksta daug sėkmingiau. Plačiai naudojami trys metodai:
· Geofizinis
· Cheminis
· Tefrochronologinis
Geofizinės tarnybos ir ugnikalnių išsiveržimus, ir žemės drebėjimus numato lygiai taip pat. Svarbiausia – aptikti vietą, kur kylanti magma skaldo uolienas ir sukelia mažus žemės drebėjimus. Kruopščiais tyrimais galima nustatyti magmos judėjimo kryptį bei greitį, kuriuo ji kyla, ir maždaug apskaičiuoti, kada ir kur ji išsiverš.
Cheminis metodas – tai dujų tyrimas. Iš fumarolių arba netoli vulkanų išsiskiriančios dujos surenkamos į stiklinius cilindrus ir analizuojamos. Prieš pat išsiveržimą jose padaugėja sieros dioksido, anglies dioksido, vandenilio ir radono.
Tefrochronologijos mokslas padeda geologams sudaryti detalius ankstesnių išsiveržimų žemėlapius, kuriuose užregistruojami praeityje įvykusių išsiveržimų pelenų sąnašų (tefros) duomenys. Šio darbo rezultatai parodo, kokių išsiveržimų praeityje būta, kaip ilgai jie truko, kokio dydžio teritoriją aprėpė ir ar ilgi rimties tarpsniai juos skyrė. Turima informacija padeda mokslininkams prognozuoti būsimus išsiveržimus.
Visi šie prognozavimo metodai dar lieka tyrimų stadijoje. Vyriausybėms gaila pinigų potencialiai pavojingų ugnikalnių paviršutiniškiems tyrimams. Kad tyrimas duotų gerus rezultatus, prie kiekvieno ugnikalnio žmogus turėtų dirbti 900 valandų.
Prognozavimo metodai suteikia duomenų apie žemės drebėjimų ir ugnikalnių išsiveržimų mechanizmą, leidžia nuspėti būsimo seisminio reiškinio tipą didelės rizikos zonose, bet ne visada įgalina tiksliai nurodyti, kada drebėjimas ar išsiveržimas įvyks. Daugelio pasaulio vietų jo tikimybė lygiai reali ir po 1000 metų, ir rytoj.

TURINYS

1. ĮŽANGA
2. UGNIKALNIS – KAS TAI ?
3. UGNIKALNIŲ IŠSIVERŽIMAI
4. VULKANINĖS UOLIENOS
5. ŽEMĖS DREBĖJIMAI GRETA MŪSŲ
6. POŽEMINIŲ SMŪGIŲ MATAVIMAS
7. PRAŽŪTINGOS BANGOS
8. NELAIMIŲ PROGNOZAVIMAS

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. BASIL BOOTH “ŽEMĖS DREBĖJIMAI IR UGNIKALNIAI”, – 1995

Leave a Comment