Airija

Lietuvių Airijoje daugėja
Pastaruosius trejetą-penketą metų Airijos Respublika yra vienas populiariausių laikinosios lietuvių emigracijos maršrutų. Dar prieš keletą metų, Airijoje sutikti lietuvių buvo labai sunku. Šiandien lietuvišką kalbą išgirsti gatvėje galima vis dažniau. Lietuviai į smaragdinę salą atvyksta viliojami kylančios ir pasauliui atviros ekonomikos, palankaus airių požiūrio į užsieniečius darbuotojus, didesnės asmeninės laisės ir mažesnių mokesčių. Airijos pilietybę arba teisę apsigyventi Airijoje, lyginant su kitomis Europos šalimis, galima gauti gana lengvai. Per keletą metų Airijoje prieglobstį bei darbą rado tūkstančiai tautiečių. Neoficialios statistikos du uomenimis šiuo metu Airijos Respublikoje galėtų būti apie 10-15 tūkst. lietuvių. Žinoma, tai nėra daug, tačiau, turint galvoje, kad Airija ir plotu, ir gyventojų skaičiumi beveik lygi Lietuvai, tai gana nemažai. Ypač sunku įvertinti, kiek yra nelegaliai atvažiavusių ir čia gyvenančių. Tokie žmonės stengiasi nepakliūti į akis ne tik policijai, bet ir savo tautiečiams. Kadangi absoliuti dauguma tautiečių gyvena išsibarstę po visą šalį bei dėl įvairių priežasčių nelabai noriai bendrauja, informacija apie gyvenimą svečioje šalyje yra labai padrika, epizodiška bei netiksli. Todėl me es, nors ir nebūdami tikrieji senbuviai (pragyvenome svetur 1-3 metus), pabandėme susisteminti surinką informaciją apie Airijos Respubliką.
Airių būdas
Airiai yra keltai. Keltai gyvena ir kitose Europos šalyse: Škotijoje, Velse, Bretanėje, Cornwallyje, Galicijoje ir Mano saloje. Jau vien keltiška kilmė juos gerokai išsiskiria iš

š daugumos kitų europiečių.
Airiai yra paprasti, gyvo temperamento, mėgstantys bendrauti žmonės. Airiai sveikinasi su nepažįstamais praeiviais gatvėse, įprasta žmogų užkalbinti net aludės tualete. Populiariausia tema, žinoma, yra futbolas. Nors ir mėgsta bendrauti, airiai labai vertina savo privatumą. Jie gali metų metus susitikinėti aludėje, bet negirdėtas dalykas, kad kas pasikviestų draugus į savo namus.
Politika airių nedomina. Airiai vangiai balsuoja rinkimuose ir referendumuose, todel dažnai referendume laimi aktyvesnės mažumą atstovaujančios jėgos. Ariams labiau patinka laiką leisti aludėse. Triukšmingesnės tik mažosios kraštutinių pažiūrų partijos, tokios kaip Socialistų partija ir nacionalsocialistinės krypties besilaikanti Sinn fein. Valdžią dalinasi dvi konservatorių partijos Fiana Fail („Likimo kariai“) ir Fine Gael („Šaunieji gėlai“), o kairiųjų valdžioje beveik nėra. Įdomu, kad Airija ir Portugalija vienu metu įstojo į Europos Sąjungą, tu urėdamos vienodai atsilikusį ūkį, tačiau Airijos ekonomika sparčiai vystėsi, o Portugalijos ūkis stagnuoja ir toliau. Gal to priežastis yra tai, kad Airijos valdžioje visada buvo vien konservatorių partijos, o Portugalijoje dėl valdžios visada varžėsi Socialistų ir Socialdemokratų partijos? Airių paauglių tarpe madingos socialistų, antiglobalistų ir marksistų idėjos. Vos ne kiekvieną savaitgalį rengiamos įvairios protestų eitynės.
Airiškas laikas nuo Grinvičo laiko skiriasi pusvalandžiu arba keliomis valandomis – airiai nėra punktualūs. Vėluoja autobusai, renginiai, posėdžiai. Airiai patiria mažiausią stresą darbe iš visų europiečių. Dirba ai
iriai neskubėdami, nelabai rūpestingai. Savo tingėjimą airiai dažnai pateisina ilgaamže anglų priespauda, „per kurią jie atprato dirbti“. Dėl airių atsilapaidavusio būdo kaltas ir jų piktnaudžiavimas raminamaisiais vaistais. Raminančiuosius airiai ryja neįsivaizduojamais lietuviams kiekiais. Neramus airių būdas atsiskleidžia jau ankstyvoje vaikystėje: airių vaikai darželiuose yra daug kaprizingesni negu lietuvių vaikai. Airiai dideliais kiekiais vartoja ir kitus vaistus, dažnai ištisą mėnesį gydosi antibiotikais.
Airių visuomenė yra stipriai susisluoksniavusi. Tarp viduriniosios ir darbinkų klasių tvyro milžiniška praraja. Ketvirtis airių nemoka skaityti ir rašyti. Dublino darbinkų rajonuose klesti nusikalstamumas, narkomanija, nepilnamečių nėštumas, smurtas šeimoje. Narkomanijos problema atsirado padaugėjus imigrantų iš Afrikos.
Dauguma moterų visada rengiasi taip, tarsi būtų išsiruošę į diskoteką. Diskotekos merginos įvaizdį sudaro vakarinis makiažas, dekoltuoti drabužiai, apnuoginti pilvai. Iš saikingo makiažo galima lengvai atpažinti užienietes.
Airiai yra religinga tauta. Važiuodami pro bažnyčią, daugelis airių persižegnoja. Kartais galima stebėti, kaip dviratininkas, net rizikuodamas nugriūti, žegnojasi važiuodamas pro bažnyčią. Sekmadienio popietę mieste sunku praeiti, kai pasibaigus pamaldoms daugybė žmonių pabyra iš bažnyčių į aludes. Šalis tik prieš porą dešimtmečių išsivadavo iš vyskupų valdžios, buvo įteisintos skyrybos ir prekyba kontracepcijos priemonėmis.
Nepaisant religingumo, airiai yra pasaulyje žinomi gėrikai. Airiui yra normalu aludėje išgerti dežimt pintų guinness alaus (viena pinta yra 0,568 litro), o po švenčių tenka ilgai valyti šaligatvius. Airių al
ludės panašios į svetaines, jose patiesti kilimai, sustatyti minkštasuoliai. Į aludę renkamasi ne tik gerti alų, bet ir pabendrauti, padainuoti, pažiūrėti futbolo ar hurlingo varžybas. Šioje demokratiškoje vietoje renkasi vyrai ir moterys, senukai ir jaunimas ir net vaikai. Dažnai airiai ir gimsta ir miršta aludėse. Tradicinės ėjimo į aludę dienos yra ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis, nors ir kitomis dienomis aludės tuščios nebūna.
Ariai nėra tvarkingi. Upės užterštos, gatvės nevalomos, užmiesčiuose daug nelegalių savartynų. Europos Sąjunga Airijai yra iškėlusi daugiau bylų dėl gamtos teršimo negu kitoms didelėms pramoninėms valstybėms. Lietuviai prie netvarkos, deja, greitai pripranta, ir patys nesivargina šiukšlę panėšėti iki šiukšlių dėžės.
Airiai dievina futbolą, tradicines sporto rūšis hurlingą ir airišką futbolą, žirgų ir kurtų lenktynes. Airiškas futbolas yra sportas, panašus į regbį, o hurlingas yra labai greitas ir pavojingas sportas, panašus į žolės riedulį, žaidžiamas su mažu kamuoliuku ir lenkta medine lazda. Tai yra seniausias Europoje lauko žaidimas. Dviejų tūkstančių metų senumo airiški kūriniai dažnai vaizduoja hurlingą žaidžiančius mitinius didvyrius. Su sporto aistra susijęs ir airių pomėgis lošti. Airiai mėgsta lažybas ir loterijas. Populiarios lažybos žirgų ir kurtų lenktynėse, futbolo totalizatoriai, valstybinė loterija ir mažos loterijos, organizuojamos darbo kolektyvuose.
Kultūra ir pramogos
Jei airio paprašysi, kad supažindintų su airiška kultūra, jis iškels Guinnesso bokala ir pasakys: „Štai mūsų ku
ultūra“. Tai, žinoma, ne visai tiesa.
Svarbi kultūros airių kultūros dalis yra airių kalba gaelic. Užsienyje dažnai įsivaizduojama, kad gaelic mirė, tačiau tai netiesa. Gaelic kalba keturi regionai salos pakraščiuose. Visi išsilavinę airiai taip pat moka gaelic. Airiai gaelic kalba rūpinasi, ji yra paskelbta pagrindine iš dviejų valstybinių kalbų. Antroji valstybinė kalba yra anglų. Tik mokantys gaelic gali dirbti dėstytojais, policininkais. Atrodo, kad tokia politika tikrai padės grąžinti į gyvenimą gaelic. Mums, lietuviams, gyvenusiems slavų ir germanų kultūrų sandūroje, keltiška kalba skamba labai keistai ir nėra lengvai perprantama.
Airiai yra viena muzikaliausių tautų Europoje. Britaniją, garsėjančią savo muzikantais, airiai vadina “šalimi be muzikos”. Didelę įtaką šiuolaikinei muzikai daro tradicinės melodijos ir instrumentai. Gryno folkloro niekas negroja, tačiau tradicinius motyvus naudoja dauguma muzikantų. Tokie muzikantai kaip U2, My Bloody Valentine, Bob Geldof, Therapy?, The Pogues, The Cranberries, Sinead O’Connor, Enya, Van Morrison, JJ72 ir Clannad padarė didelę įtaką pasaulio muzikai. Sumanių prodiuserių vadovaujami, pasaulio popmuzikos rinkoje karaliauja Westlife, Ronan Keating, Samanta Mumba ir The Corrs. Airiai yra laimėję ir didžiausią Eurovizijos konkursų skaičių. Melomanui Dubline nenuobodu: kiekvieną savaitę Dubline groja keli pasaulinio garso muzikantai bei daugybė kylančių grupių, veikia daugybė klubų, grojančių šokių muziką, roką, gotikinę muziką, pankroką ir metalą.
Nors Dublinas turi turtingas liaudiškos muzikos ir roko tradicijas, klubinis gyvenimas irgi pradėjo klestėti. Savaitgaliais Dublinas tampa viso regiono pramogautojų sostine. Penktadienį visi lėktuvai, skrendantys į Dubliną iš Britanijos, būna pilni jaunimo, susiruošusio gerai praleisti laiką vietiniuose klubuose.
Kovo mėnesį vyksta svarbiausia metų šventė – Šv. Patriko diena. Šventė vyksta visuose Airijos miestuose, o į Dubliną atvyksta apie milijoną svečių. Festivalis Dubline vyksta tris dienas, svarbiausi šventės akcentai yra milžiniškas paradas ir įspūdingi fejerverkai, kurių metu iššaunama 30 tonų sprogmenų. Parado metu pusantros valandos rieda senoviniai automobiliai, žygiuoja orkestrai iš Airijos ir JAV, žiūrovus išradingais kostiumais stebina karnavalo dalyviai.
Gamta, pilys bei griuvėsiai
Nors klimatas Airijoje nėra palankus turistams, tačiau būtent dėl gamtos grožio turistai ir plūsta į Airiją. Taip kaip Italijoje norisi fotografuoti kiekvieną bažnyčią ar namą, taip Airijoje – kiekvieną krioklį, upelį, ežerą ar kalną. Kadangi saloje iškrinta daug lietaus – apie 1000-1500 milimetrų per metus arba vos ne dvigubai nei Lietuvoje, pavasarį bei vasarą gamta įvairove primena subtropikų šalis.
Reljefas saloje gana įvairus. Centrinėje salos dalyje vyrauja lygumos, kuriose tik pievos su avių bandomis, todėl kraštovaizdis ten gana nuobodus. Vienintelis išskirtinis dalykas, ypatinga žalia žolės spalva, dėl kurios Airija dar vadinama smaragdine sala. Salos pakrasčiuose reljefas visiškai kitoks: daug kalnų, tiesa, jie gana neaukšti, iki 1000 metrų aukščio, upės, ežerai ir ežerėliai. Salos pakrantės dažnai baigiasi stačiomis įspūdingomis uolų virtinėmis, kurių aukštis siekia net iki 200 metrų aukščio.
Saloje apstu prisodintų palmių, magnolijų, kamelijų, akacijų, rododendrų (pastarųjų priaugę kaip džiunglės) bei kitokių pietinių medžių, krūmų, bei gėlių, kurie deja dėl šilumos stokos neveda vaisių. Tačiau pavasarį, kai vienas po kito pradeda skleistis ir žydėti augalai, vaizdas nepakartojamas. Priešingai nei pietinėse šalyse, kuriose gėlės vasarą dėl karščių nuvysta, Airijoje jos žydi 9 mėnesius per metus. Labai įspūdingai žydi rododendrų giraitės, kurios driekiasi kalnų šlaitais. Įspūdingiausios vietovės driekiasi Airijos vakarinėje pakrantėje, Connemara, Donegal bei Kerry srityse.
Bene įspūdingiausias gamtos šedevras yra Moherio uolos vakarinėje salos pakrantėje. Mačiusiųjų nuomone, pagal įspūdį jos turėtų prilygti Didžiajam Kanjonui (JAV, Kolorado valstijoje). Moherio uolos – tai kelių kilometrų ilgio, apie 200 metrų aukščio, absoliučiai stačių uolų virtinė. Stebina uolų statumas bei kvapą gniaužiantis vaizdas, priėjus prie uolų krašto. Dauguma žmonių prie uolų krašto prišliaužia, bijodami nukristi. Uolų pakraštys išties apgaulingas: iki pat krašto eina pieva, kuri staiga nutrūksta lyg nupjovus peiliu. Gana dažnai nuo jų nukrenta neatsargūs šunys. Panašių uolų saloje yra gana daug, tik Moherio uolos yra pačios įspūdingiausios.
Kitas ne mažiau įspūdingas gamtos stebuklas yra “Milžinų kelias” (Giant’s Causeway). Tai taisyklingo šešiakampio formos didžiuliai akmeniniai strypai, sudėlioti “antgamtinių” jėgų taip, kad primena milžinišką grindinį, kuris pagal legendą turėjo būti milžinų statytas tiltas į Škotiją. Netoli tos vietos yra kabantis tiltas tarp stačių uolų, kur turistai perspėjami, jog ten eidami, prisiima visą riziką.
Airija yra garsi ir savo pilimis, bei dar garsesnė – pilių griuvėsiais. Pagal pilių skaičių, Airija neabejotinai pirmauja visoje Europoje. Deja dėl istorinių priežasčių (daugybės karų viduramžiais) didžioji dauguma pilių – griuvėsiuose. Tačiau pastarieji dėl palankaus klimato (Airijoje beveik niekada temperatūra nenukrenta žemiau nulio) stovi šimtmečius, bei dar tiek pat stovės. Dalį pilių griuvėsių, kaip istorinį paveldą, vyriausybė atstato, bei atveria duris turistams. Iš garsesnių viduramžių pilių verta paminėti Cahir, Bunrathy, Blarney, Ross pilis.
Žinoma, ne visos pilys griuvėsiuose. Viena iš garsiausių – XIII-XIV a. Ashford pilis, netoli Kongo miestelio, kuri šiuo metu yra penkių žvaigždučių viešbutis. Dėl šios priežasties Holivudo įžymybės, kaip pav. aktorius P.Brosnanas, kėlė čia savo vestuves. Įspūdinga ne tik pati pilis, bet ir parkai, sodai ir gėlynai aplink ją. Kaip ir pridera penkių žvaigždučių viešbučiui, viskas idealiai sutvarkyta ir švaru. Kambarių kainos nuo 350E “kukliame” iki 1000E per naktį prezidentiniame numeryje. Tai iš tikro prezidentinis numeris, nes čia keletą kartų buvo apsistojęs airių kilmės JAV prezidentas R.Reiganas. Kita modernesnio tipo bei vėlyvesnės statybos yra Kylemore pilis, šiuo metu moterų benediktinių vienuolynas. Pilis statyta XIXa. antroje pusėje, tikras angliško skonio, masyvus statinys. Šalia pilies yra miniatiūrinė gotikinio tipo bažnytėlė, kuri pagal visas proporcijas bei ypatybes yra sumažintas didelės katedros modelis.
Kulinarija bei gėrimo kultūra
Airių maisto gaminimo kultūra yra gana panaši į Lietuvos. Pirmiausia, populiariausias patiekalas – bulvės. Ir nors kugelio ar cepelinų meno airiai neišmano, bet bulvių pateikimo formų – daugybė. Jos būna ir keptos, ir skrudintos ir troškintos, ir su lupena, ir kiek tik vaizduotė neša, jau nekalbant apie bulves fri ar bulvių košę. Deja, reikia pripažinti, kad tuo airių kulinarijos sugebėjimai ir baigiasi. Mėsos gaminti nemoka, prieskonių labai mažai vartoja, ir dažnai dėl to maistas yra be skonio. Gal jie “užmušė” skonio receptorius besaikiu Guinness alaus vartojimu?
Airijoje labai populiarus maistas – sumuštiniai. Jie gaminami kiekvienoje mažoje parduotuvėlėje, kurių apstu visur. Nemažai tautiečių būtent tuo ir užsiima – gamina sumuštinius. Įvairovės požiūriu – tai irgi įspūdingas maistas, tačiau tai daro airius vis panašesnius į amerikiečius – airiai tunka.
Iš delikatesų Airijoje būtina paminėti austres. Jos kitokios nei prancūziškos, skirtingos formos bei kitokio skonio. Gal prancūzai ir įsižeistų, bet airiškos austrės švelnesnio skonio, bei labiau tinka nepratusiam skrandžiui. Airiškos austrės labai tinka su Guinness alumi, nebūtinas net tradicinis baltas vynas. Yra galybė ir kitokių jūros gėrybių, tačiau šis maistas nėra itin populiarus, pavyzdžiui, didelė problema saloje gauti šviežios žuvies. Tai liečia taip pat ir uostus!
Galima paminėti ir keletą keistenybių airių valgiaraštyje. Airių mėsininkai nesupranta, ką galima padaryti iš kiaulienos faršo, todėl parduotuvėse jo galima tik su žiburiu surasti. O, pavyzdžiui, Lietuvoje delikatesiniai jautienos liežuviai, Airijoje yra atliekos, kaip ir kiaulės ausys, bei kojos. Reikia gerokai paplušėti liežuviu, kol įtikinsi airių mėsininką neišmesti jaučio liežuvio ir parduoti jį. Žinoma, tada jis kainuoja “centus” – kilogramas apie du-tris eurus.
Apie alaus vietą airių gyvenime galima parašyti atskirą straipsnį, jei ne knygą. Nors tikrai ne visi airiai mėgsta ir geria Guinness, tačiau užsieniečiams privalu jį gerti, jei nori, kad tave gerbtų (čia, žinoma, juokais). Tai iš tiesų visiškai neįprastas alus, kuris kitaip prisotintas angliarūgšte, kitokios spalvos (tikrų tikriausios neperšviečiamai juodos) bei neįprasto skonio. Tačiau prie jo įpratus, kitokio alaus gerti beveik neįmanoma. Na, o jo savybė, kad niekada nebūna pagirių jį geriant, yra tiesiog nepakartojama. Net suvartojus studentiškus kiekius (6-9 pintas, 1 pinta – 0.568 litro), rytojaus dieną galima laikyti egzaminą. Yra ne viena Guinness tipo, tikro porterio, o ne “lietuviško” porterio, alaus rūšis. Tai – Murphy’s ir Beamish, tačiau paskutinioji visiškai nepopuliari ir su Guinness lygintis negali. Dar pora originalaus skonio airiško alaus rūšių yra Kilkenny bei Smithwick’s, priskiriami “ale” kategorijai. Tai vidutiniškai tamsūs, lietuviško porterio atitikmenys, tačiau savito skonio. Visos kitos alaus rūšys, beje visos šviesaus alaus, yra nenusisekę produktai, ne veltui gaminami pagal licencijas – Budweiser, Heineken, Carlsberg. Visas be išimties alus Airijoje yra 4.3% stiprumo. Stipresnis – tik importuotas alus.
Be alaus, Airijoje sėkmingai geriamas sidras, tokio pat stiprumo kaip alus, tačiau skonio – per vidurį tarp alaus ir vyno. Jį labai mėgsta silpnosios lyties atstovės. Garsiausia rūšis – Bulmers, tačiau sidro rūšių yra labai daug. Gaminamas sidras iš obuolių arba kriaušių, pastarasis yra saldesnis.
Stipresnių gėrimų Airijoje suvartojama santykinai nedaug. Pasirinkimas ir kokybė stulbinanti, tačiau airiai mieliau siurbia silpnesnius gėrimus. Beje, pagal bendrą alkoholio suvartojimą vienam gyventojui, Airija užima antrą vietą Europoje po Liuksemburgo.
Na, o airių gėrimo kulturą, geriausiai apibūdina posakis – “364 dienos treniruočių ir viena Šv. Patriko diena”. Šv. Patrikas yra airių krikštytojas (5-10amžiai), globėjas ir ta diena yra Airijos nacionalinė šventė.
Ekonomika ir mokesčiai
Prieš keliolika metų Airija buvo viena skurdžiausių Vakarų valstybių. Nuo 1987 metų Airija turi sparčiausiai augančią ekonomiką, dar vadinamą “celtic tiger” (ang. keltų tigras). Per metus ekonomika išaugdavo po 8-9% per metus. Dėl to pradėjo trūkti darbo jėgos, dėl to prasidėjo ir masinė imigracija į šalį. Žinoma, šiuo metu minėti procesai sulėtėjo, kaip ir visame pasaulyje, tačiau augimas vis vien išliko. Viena iš kertinių tokio spartaus ekonomikos augimo priežasčių buvo paprasta ir liberali mokesčių sistema, ypač stimuliuojanti smulkųjį verslą. Vargu ar airiai yra nuoseklūs liberalizmo sekėjai. Tačiau Airijos vyriausybė sėkmingai taiko liberalų ekonomikos valdymo modelį ar bent jau “liberaliai” reaguoja į pasikeitimus ekonomikoje. “Liberali” reakcija pirmiausia pasireiškia nuosekliu mokesčių mažinimu net tada, kai tam, atrodo, nėra jokios būtinybės.
Smulkiajam verslui galioja “savęs įvertinimo” schema, kai mokesčių mokėtojas pats įvertina, kiek jis uždirbo, ir savanoriškai sumoka mokesčius, kurie labai nedideli. Tūlas pasakytų, bepigu mokėti, kai tie mokesčiai nykstamai maži, ir būtų visiškai teisus. Praktiškai egzistuoja vienintelis apskaitos prietaisas – kasos aparatas. Jokių PVM sąskaitų-faktūrų, jokių kitokių griežtos apskaitos formų.
Šiek tiek kertasi su liberalizmu faktas, kad Airijos fizinių asmenų mokesčių sistema yra progresyvinė. Standartinis pajamų mokesčio tarifas yra 20%, virš tam tikros sumos – 42%. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti gana daug, tačiau viską lemia mokesčių lengvatos, t.y. suma, nuo kurios nereikia mokėti pajamų mokesčio. Ši suma trijų asmenų šeimai su vienu pajamų šaltiniu gali siekti net 25000eurų/metus. Turint galvoje, kad vidutinis atlyginimas šalyje yra apie 30000eurų/metus, mokesčių lengvata yra tiesiog stulbinanti. Beje, mokesčių lengvatos yra diferencijuotos pagal tai ar žmogus yra vedęs ar vienišas; ar turi vaikų ar ne; ar yra samdomas darbuotojas ar verslininkas; ar nuomoja būstą ar turi nuosavybę. Tačiau visais atvejais, iškilus mokesčių dviprasmybei (kurgi jų nepasitaiko) visuomet sprendžiama žmogaus naudai (taip yra užfiksuota, taip yra ir vykdoma). Vadinamasis soc. draudimo mokestis, kuris taip pat mokamas tik viršijus tam tikrą sumą, yra maždaug 5%. Taigi dažnas atvejis, kai nuo gana padoraus atlyginimo žmogui atskaito tik 5-10% sumos. Yra buvę net atvejų, kai mokesčiai yra “minusiniai” – valstybė sumoka žmogui! Palyginus su Lietuvos 34% Sodros mokesčiu bei 33% pajamų mokesčiu, tai atrodo kaip mokesčių rojaus šalis. Belieka tik džiaugtis, kad egzistuoja dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis tarp Airijos ir Lietuvos, todėl grįžusiems į tėvynę tautiečiams neteks mokėti mokesčių skirtumo. Labai svarbu yra ir tai, kad mokesčių sistemą nesunku perprasti net ir neišsilavinusiam žmogui, mokesčiai apskaičiuojami lentelės pagrindu ir, aišku, tai padaro mokesčių pareigūnai bei atsiunčia viską paštu.
Pensijų sistema iš esmės remiasi savanoriškuoju pensijos kaupimu. Socialinė pensija iš tikrųjų yra nedidelė – tik 500-600 eurų. Tačiau žmonės, vidutiniškai atidėdami po 100-150eurų/mėn., susitaupo senatvei solidžią pensiją. Beto pensininkams galioja dar didesnės nei dirbantiems mokesčių lengvatos.
Kiti pagrindiniai mokesčiai: pridėtinės vertės mokestis Airijoje – 20%, kai kurioms prekėms ir paslaugoms – 21%, o pavyzdžiui elektrai – 11%.
Paviršutiniškai žiūrint gali atrodyti, kad mokesčių požiūriu, Airijoje – vos ne “komunizmas”, mokesčių beveik nemokama. Tačiau esmė ir yra nedideli mokesčiai, kurie stimuliuoja ekonomiką, o valstybė surenka didžiules sumas dėl mokesčių mokėtojų didelio skaičiaus. Beto valstybė labai atsargiai koreguoja mokesčių politiką, net ir ekonomikos klestėjimo metu mokesčiai mažinami atsargiai – kartais tik po 1-2% per metus. Nors nevengta ir drastiško mokesčių mažinimo. Pvz., pelno mokestis 1998m. buvo sumažintas dvigubai. Lygiai taip pat, sulėtėjus ekonomikai, vyriausybė nepuolė didinti mokesčių, bet pradėjo stabdyti kai kuriuos valstybinius investicinius projektus, kaip antai transporto (tai šiek tiek keista) ar statybų, o mokesčius dar šiek tiek, nors ir simboliškai, sumažino.
Keliai, automobiliai, draudimas
Automobiliai bei keliai yra turbūt pirmas dalykas, kuris reprezentuoja šalį, bei į ką pirmiausia atkreipi dėmesį, išejęs pro oro uosto vartus. Reikia pripažinti, kad šie dalykai Airiją reprezentuoja labai dviprasmiškai. Stebina naujų automobilių gausa. Statistiškai vien tik sostinėje Dubline per porą savaičių parduodama daugiau automobilių nei Lietuvoje per metus. Nauji automobiliai Airijoje yra brangesni nei Europoje ar juolab Lietuvoje, bet airiams tai nė motais. Dauguma automobilių yra compact klasės (Opel Corsa bei Astra atitikmenys). Priežastys: Airijos keliai yra siauri ir tik naujai tiesiami turi kelkraščius, didėjantys kamščiai miestuose, parkavimo problemos, prasti vairavimo įgūdžiai ir vadinamasis keliu mokestis, priklausantis nuo darbinio variklio turio. Automobilių pradėjo sparčiai gausėti praėjusio dešimtmečio pradžioje, o pastaraisiais metais prasidėjo netgi keistos lenktynės, kas po Naujųjų Metų pirmas nusipirks automobilį ir gaus kuo mažesnį eilės numerį registracijos ženkle (Airijoje automobiliai numeruojami labai paprastai: pagaminimo metai, miesto ar rajono, kuriame registruotas raidė, bei eilės numeris). Dėl šios priežasties pirmosios naujųjų metų dienos automobilių pardavėjams yra tikras iššūkis. Kaip matome, mieščioniškumo airiams taip pat netrūksta. Tačiau naujų automobilių gausa turi ir kita medalio pusę, t.y. naudoti automobiliai is tiesų pigūs, dažnai pigesni nei Lietuvoje, o 10 metų ar senesnis automobilis ir visai nieko vertas (tekainuoja 200-400Eurų).
Tačiau keliai Airijoje yra labai prasti. Europoje turbūt tik Lenkijoje jie yra prastesni. Nėra nė vieno automagistralinio kelio, tik kelios atkarpos ir visos jos nutiestos per pastaruosius penketą metų. Keliai siauri, vingiuoti, dauguma be kelkraščių, nutiesti senoviniu būdu per miestus, miestelius, todėl net važiuojant pagrindiniais keliais, 200km atstumą įmanoma įveikti tik per 3val. Ir tai, jeigu nepatenki į kamščius. Lenkimo manevrai tokiuose keliuose gana sudėtingi, todėl vietiniai vairuotojai dėl patirties stokos vengia tą daryti, tuo sukeldami dar daugiau problemų. Tačiau įdomiausia yra tai, kad visi nauji pastarąjį dešimtmetį nutiesti keliai yra už ES pinigus. Jeigu tiksliau, 85% ES pinigai, likusi dalis Airijos. Moka gi airiai pasinaudoti ES fondais. Bet groteskiška yra tai, kad net ir operuodama milžiniškais pinigais iš ES fondų, Airija sugebėjo įgyti kelius, kokybe vis dar neprilygstančius dabartiniams Lietuvos. Vienintelis esminis skirtumas, kad Lietuvoje daug žvyruotų vieškelių, o Airijoje, net pats smulkiausias keliukas yra asfaltuotas.
Eismas Airijoje vyksta kairiąja kelio puse, kaip ir Didžiojoje Britanijoje bei daugumoje jos buvusių kolonijų. Nors tai iš pradžių ir šiek tiek šokiruoja, visgi tai yra plačiai paplitęs mitas, kaip sunku prie to priprasti ar vairuoti. Pirmomis dienomis, žinoma, nesunku, einant per gatvę, patekti po automobilio ratais, tačiau greitai priprantama. Tą patį galima pasakyti ir apie vairavimą. Pakanka nuvažiuoti apie 500-1000km ir stebuklo – kaip nebūta. Žinoma, iš pradžių, perjungiant pavaras, pirmiausia norisi griebti durelių rankeną, bei intuityviai spaudiesi prie kelio krašto, nes neįprasta matyti mašinas iš dešinės pusės, tačiau šie nepatogumai greitai baigiasi. Beje, grįžus į Lietuvą, buvę įgūdžiai grįžta per 15 minučių.
Airijoje, kaip ir visoje Europoje, o šiuo metu ir Lietuvoje, draudžiama vairuoti neturint vadinamojo civilinės atsakomybės draudimo, taigi, jis privalomas. Tai, beje, yra vienintelė priežastis, dėl ko gali sustabdyti policija ir patikrinti (žinoma, išskyrus greičio viršijimą ar kitus pažeidimus). Beje, nepadarius pažeidimo, policija niekada nereikalauja parodyti vairuotojo pažymėjimo, o jei ir reikalauja, galima pasakyti, kad jo neturi ir vėliau per 10 dienų pristatyti policijai. Tačiau draudimo lipdukas turi būti visada matomoje vietoje. Pirmą sykį pagautas be draudimo žmogus moka kelių šimtų eurų baudą, antrą kartą pagautas, keliauja į kalėjimą. Teko girdėti per radiją, kad už tai pasodino į kalėjimą ir penkių vaikų motiną. Draudimas Airijoje yra labai brangus, o tvarka, švelniai tariant, keista. Naujokui, nesenai išlaikiusiam vairavimo egzaminus, privalomas draudimas kainuoja virš 2500E/metams. Žinoma, tokių pinigų dažniausiai niekas nemoka, nes naujokai prisijungia prie labiau patyrusio vairuotojo draudimo (sutuoktinio ar kito giminaičio) ir tuomet tenka mokėti visai nedaug. Savaime suprantama, daugumai mūsų tautiečių padėtis yra gana sudėtinga, nes lietuviškas vairuotojo pažymėjimas nepripažįstamas (su nedidelėmis išimtimis), bei nepripažįstamas buvęs savanoriškas draudimas Lietuvoje (ne Europos Sąjungos šalis). Todėl draudimo įmoka yra kaip naujokui ir, žinoma, tenka išlaikyti vairavimo teorijos bei praktikos egzaminus. Palyginimui galima pasakyti, kad analogiškomis sąlygomis, JAV privalomas draudimas kainuotų apie 700USD/metams, Vokietijoje apie 800E/metams. Airijos draudimo kompanijos tvirtina, kad didelės įmokos yra dėl didelio avaringumo (statistikos duomenimis avaringumas yra 11%, palyg. Prancūzijoje – 14%). Taigi praktiškai jis nėra labai didelis, bent jau lyginant su Lietuva, tačiau viską lemia didelės draudimo išmokos. Standartinis atvejis, kai po nedidelio susidūrimo, nukentėjusieji pareikalauja per teismą dešimčių tūkstančių kompensacijos už fizinę bei moralinę žalą ir teismas lengvai patenkina ieškinį. Problema, kad smulkūs įvykiai yra nagrinėjami teismuose, o ne draudimo kompanijose, bei nėra ribojama draudimo išmoka, beto 40% sumos atitenka teisininkams. Moka, žinoma, draudimo kompanijos, kurios išlikdamos pelningos, nustato didžiules įmokas. Bet draudimo kompanijų pelnų valstybė nereguliuoja, nes pati gauna procentą nuo draudimo sumų. Todėl automobilių draudimo rinka Airijoje yra bene pati pelningiausia sritis (palyg. visos Dž. Britanijos draudimo kompanijos kartu sudėjus uždirba 9-10 kartų! mažiau nei Airijos, na, o kuri šalis didesnė nereikia nė sakyti). Didelė draudimo įmoka, žinoma, sparčiai mažėja, jei nepatiriama autoįvykių. Po trejų metų saugaus vairavimo, įmoka sumažėja maždaug dvigubai, po penkių metų dar apie 30%. Bet lygiai taip pat greitai įmoka išauga, jei autoįvykio sukėlėjas esi pats. Pirmas įvykis “nubraukia” vieną lengvatą, po sekančio – tampi “naujoku”, o tuomet jau nepadės net giminės – draudimo kompanijos keičiasi informacija. Taigi, draudimas dar nereiškia, kad gali vairuoti “džigitiškai”, anksčiau ar vėliau, teks brangiai susimokėti už visas “nuodėmes”.
Vairuotojo pažymėjimai automatiškai galioja tik gyventojams iš ES bei kai kurių kitų šalių (JAV, Japonijos, Australijos, Pietų Korėjos, Pietų Afrikos). Visiems kitiems galima laikinai (neapibrėžta sąvoka, todėl terminas gali “staiga” baigtis) vairuoti nuomotas ar kai kuriais atvejais komercines transporto priemones, tačiau vėliau reikia, išlaikius egzaminus, gauti airišką vairuotojo pažymėjimą. Tai nėra sudėtinga, ypač teorinis egzaminas, kurį nesunku išlaikyti savarankiškai paskaičius atitinkamą knygelę, tačiau vairavimo egzamino statistiškai neišlaiko 60%, beto šio egzamino tenka laukti pusę metų. Todėl labai daug airių važinėja išlaikę tik teorijos egzaminą, tai leidžiama užsiklijavus “L” raidę ant automobilio stiklo, Lietuvoje tai yra “M” raidės atitikmuo. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad su “L” raide galima važinėti net 8 metus!, tačiau tik dvejus iš jų be asmens, turinčio tikras “teises”. Žinoma, šitos taisyklės airiai nesilaiko ir važinėja po vieną. Tokie vairuotojai pati didžiausia bėda keliuose, negana to, daug žmonių taip važinėja metus, dvejus ar net trejus. Absoliuti dauguma lietuvių Airijoje vairuoja.”lietuviškus” automobilius su “žaliosios kortelės” draudimu, kurį, be abejo, reikia atnaujinti kasmet. Malonumas vairuoti automobilį su “neteisingu” vairu nekoks, bet įmanoma, bei leidžiama. Suprantama, kad taip daroma dėl beprotiškai didelės bei nelogiškos draudimo įmokos.
Kainos
Airijoje gyventi yra brangu. Ypač brangūs Europos mastu yra butai. Vieno kambario buto Dubline nuoma kainuoja tūkstantį eurų per mėnesį. Kituose Airijos miestuose butų nuoma yra pusantro karto pigesnė. Kambarį Dubline galima išsinuomoti už penkis šimtus eurų per mėnesį.
Maistas Airijoje irgi yra brangesnis nei žemyne. Per mėnesį maistui žmogus išleidžia apie tris šimtus eurų. Ypač brangūs alkoholiniai gėrimai. Viskio butelis kainuoja 20 eurų, skardinė alaus – 2 eurus, bokalas Guinness alaus aludėje – 4 eurus. Brangiausias yra vynas, nes jis Airijoje yra apmokestintas specialiu mokesčiu. Už panašią kainą galima nusipirkti ir lietuviško alaus lietuviškų produktų parduotuvėje „Lituanica“.
Važiavimas mieste autobusu kainuoja apie eurą. Naudotis taksi lyginant su kitomis Europos šalimis yra nebrangu. Už keliolika eurų galima pervažiuoti visą Dubliną. Autobusu nuvažiuoti iš Dublino į kitus didesnius miestus galima už 8 – 12 eurų. Kelionė lėktuvu iš Dublino į Vilnių ir atgal kainuoja 450 eurų. Skrydžiai į Lietuvą yra brangūs, bet nauji nebrangių skrydžių operatoriai po Vakarų Europą leidžia keliauti už simbolinę kainą.
Savanoriškas sveikatos draudimas yra nebrangus. Metams galima apsidrausti už maždaug keturis šimtus eurų. Draudimo kompanija, įvykus nelaimei, apmokėtų ligoninės išlaidas, taip pat padengtų tam tikrą sumą viršijančias išlaidas gydytojų konsultacijai bei vaistams. Draudimo kompanija taip pat apmokėtų ir gimdymo išlaidas. Net ir apsidraudus, už gydytojo konsultaciją reiks sumokėti 40 eurų. Vaistai brangūs, nes vaistinės dažniausiai taiko 150% antkainį.
Ryšio sistema Airijoje yra prasta. Internetu galima naudotis tik mokant už internete praleistą laiką.
Vaikų darželio paslaugos kainuoja apie 160 eurų per savaitę. Įprasta lopšelyje palikti 3 mėnesių amžiaus vaikus. Vaikai į mokyklą pradeda eiti sulaukę penkerių metų amžiaus, mokslas mokyklose yra nemokamas.

Leave a Comment