Britų salų gyventojai
Britų salos – didžiausias salynas Europoje. Jį sudaro Britanijos ir Airijos salos bei 5 tūkstančiai jas supančių mažesnių salelių. Salyno šiaurėje skiriamos trys nedidelių salų grupės: Hebridų, Orknio ir Šetlando. Britanijos saloje yra įsikūrusi Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė. Jungtinė karalystė taip vadinama todėl, kad be istorinių Didžiajai Britanijai priskiriamų Anglijos, Škotijos ir Velso sričių jai priklauso ir Šiaurės Airija.Britų salose gyvena keletas tautų. Jų atsiradimą lėmė įvairių genčių viešpatavimas šiose salose. Pirmosios gentys, atsikrausčiusios čia iš žemyno, buvo keltai (britai, gėlai ir kt.). Iki viduramžių keltai buvo pagrindiniai šių salų gyventojai. VI amžiuje į Britanijos salą atsikraustė germanų gentys, kurias sudarė anglai ir saksai. Per šimtus metų salose gyvenę britai susimaišė su ateiviais ir tik Velso bei Škotijos kalnų gyventojai, atlaikę svetimtaučių įsiveržimus, išlaikė daugiausia savitumo. Airija tais laikais nepatyrė anglų ir saksų įsiveržimo. XI amžiuje iš Prancūzijos į Britaniją įsiveržė normanai. Po įnirtingų mūšių su anglais ir saksais jų karalius net tapo visos Didžiosios Britanijos valdovu. Tačiau normanų buvo nedaug ir jie ilgainiui “ištirpo” kitose tautose.Dabar Britų salose gyvena šios tautos: anglai, škotai, velsiečiai, airiai. Dalis airių, velsiečių ir škotų kalniečių tebekalba keltų kalbomis. Be jų, abejose valstybėse gyvena apie 2,5 mln. imigrantų ( indų, pakistaniečių, arabų, afrikiečių) iš buvusiu Didžiosios Britanijos kolonijų.Anglija dažnai vadinama tradicijų šalimi. Jos gyventojai uoliai laikosi per šimtus metų nusistovėjusio gyvenimo būdo, įvairių ceremonijų. Svarbiausia tradicija – pati britų monarchija. Niekur kitur pasaulyje karaliaus šeimai neskiriame tiek dėmesio, kaip čia. Nors ir populiari dabartinė Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta, iš tikrųjų šalį valdo parlamentas ir ministras pirmininkas. Anglijos parlamentas laikomas vienu seniausių pasaulyje. Jis buvo įkurtas dar XIII amžiuje.Tikra anglų tradicija laikomi klubai, atsiradę dar XVII amžiuje. Klubai Anglijoje labai įvairūs ir skirstomi pagal pomėgius bei žmonių padėtį visuomenėje: dvynių, detektyvų mėgėjų, golfo žaidėjų ir kt. Anglai mėgsta bendrauti. Bet dažniau renkasi ne namuose, o nedidelėse užeigose – pabuose.Tradicijomis paremta ir šalies švietimo sistema. Turtingų tėvų vyresnių klasių vaikai dažnai gyvena ir mokosi kolegijose (koledžuose). Mokymasis aukštosiose mokyklose irgi turi ypatumų. Šalyje yra daug universitetų. Oksfordo ir Kembridžo universitetai – vieni seniausių Europoje. Mokslas juose labai brangus, tačiau neretai labai gabiems neturtingų tėvų vaikams suteikiama teisė ten studijuoti nemokamai. Šių universitetų baigimo diplomas labai vertinamas ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir kitose šalyse.Airiai yra vienintelė Europos valstybė, kurios gyventojų skaičius, lyginant su XIX amžiumi, sumažėjo. Praėjusio amžiaus pradžioje šalyje gyveno 6,5 mln. žmonių, o dabar tik 3,5 mln. Daug kuo tai susiję su tragedija, kuri ištiko Airiją praėjusio amžiaus viduryje, kai šalyje neužderėjo bulvės (tai svarbiausias airių maistas). Tada badu mirė 1 mln. žmonių, o daugelis išgyvenusių troško kuo greičiau palikti šalį ir persikelti gyventi į Didžiąją Britaniją arba už Atlanto. Per dešimtis metų iš šalies išvyko tiek gyventojų, jog dabar airių yra daugiau Didžiojoje Britanijoje ir JAV nei pačioje Airijoje. Airija yra vienatautė valstybė. Beveik visi šios šalies gyventojai yra airiai. Tačiau tik penktadalis visų gyventojų vartoja gimtąją airių kalbą. Dauguma kalba angliškai. Taip yra todėl, kad anglų viešpatavimo šioje šalyje laikais airių kalba mokyklose buvo uždrausta. Dabar šalies vyriausybė labai rūpinasi atgaivinti gimtąją kalbą.
Britų salų gamta
Britų salos yra žemyninės kilmės. Tada, kai Šiaurės Europą dengė didelis ledynas, o visų jūrų vandens lygis buvo gerokai žemesnis nei dabar, Britų salų nebuvo. Salos jungėsi su žemynu. Pradėjus tirpti ledynui, vandens lygis jūrose sparčiai kilo. Prieš 6000 metų salas nuo žemyninės Europos dalies atskyrė sekli Šiaurės jūra ir La Manšos sąsiauris.Geologiniu požiūriu Britų salos – viena seniausių sausumos sričių Europoje. Pirmieji kalnai čia iškilo paleozojaus eros pradžioje. Kartu su Skandinavijos kalnais jie sudaro bendrą kalnų sistemą ir yra seniausi Europoje. Per milijonus metų salų paviršius kilo, leidosi, dūlėjo, jį veikė ledynai. Dabartinėje Britanijos saloje galima išskirti dvi dalis: 1) kalnuotus vakarus bei šiaurę, 2) kalvotus lygumų pietus ir rytus.Kalnai Didžiojoje Britanijoje neaukšti. Aukščiausi iš jų – Grampiano – Šiaurės Škotijos kalnyno dalis. Čia stūkso aukščiausia (1343 m) Britų salų viršūnė – Ben Nevis. Nuo šiauriau esančių kalnų Grampianą skiria gili tektoninė įduba, kuria nusidriekia vandens kelias, jungiantis Škotijos vakarų ir rytų pakrantes. Dalis kelio eina Kaledonijos kanalu ir Neso ežeru. Škotijoje labiausiai į šiaurę nutolę yra Kaledonijos kalnai. Britanijos salos vakaruose iškilę Kambrijos kalnai, salos viduryje driekiasi neaukšti, stipriai sudūlėję Peninų kalnai. Jie gerokai jaunesni negu Kambrijos. Pietinėje ir rytinėje salos dalyje plytinčios kalvotos lygumos bei žemumos dažnai vadinamos “žaliąją Angliją”. Ištisus metus čia žaliuoja žolė, dirbami laukai.Airijos salos paviršius primena lėkštę. Įgaubtą vidurinę jos dalį sudaro kalvotos lygumos, o pakraščiais, išilgai krantų, driekiasi neaukšti kalnai.Britų salų klimatą lemia šiltoji Šiaurės Atlanto srovė ir vyraujantys vakarų vėjai. Nei viena salų vietovė nėra nutolusi nuo jūros daugiau nei 120 km, todėl visur vyrauja jūrinis klimatas. Dėl to žiemos čia šiltos, o vasaros vėsios. Visais metų laikais iškrinta nemažai kritulių. Temperatūra salose svyruoja nedaug, tačiau salų vakarų ir rytų pakrančių kritulių kiekio skirtumas labai ryškus. Kritulių pasiskirstymą labai veikia kalnai. Jie sulaiko drėgnas oro mases, todėl vakariniuose šlaituose iškrinta gerokai daugiau kritulių nei rytiniuose.Ypatingą Britanijos salos pietų pakrantės klimatą lemia šiltos oro masės. Todėl čia žiemos temperatūra kaip Pietų Europos – pakrantėje auga atvežti šiltųjų kraštų augalai: palmės ir kt. Tai pamėgta britų poilsio vieta. Dėl labai drėgnų orų salose dažni rūkai. Rūkas, kaminų išmetami dūmai, dulkės, automobilių deginiai kartais virš didelių miestų ir pramonės rajonų sudaro smogą. Jis blogina matomumą, didina metalų koroziją, kenkia sveikatai. 1952 metais Londone tvyrojo labai didelis smogas. Dėl jo mirė 5 tūkstančiai žmonių. Įvedus namuose centrinį šildymą, smogo pavojus sumažėjo.Drėgnas klimatas sudarė sąlygas susiformuoti tankiam vandeningų upių tinklui. Svarbiausia ir garsiausia Britanijos salos upė – Temzė. Ji nėra ilga, tačiau žemupyje plati ir gili, todėl iki pat Londono gali įplaukti net dideli jūrų laivai. Britų salose daug ežerų, kurių ypač gausu Škotijoje. Jų daugiausia kalnų slėniuose, todėl yra pailgi ir gilūs. Garsiausias Neso ežeras yra 39 km ilgio ir 1-2 km pločio. Legendos sklinda apie šiame ežere neva gyvenančią priešistorinę būtybę. Didžiausias pagal plotą (340 km2) Britų salų ežeras – Nėjus yra Šiaurės Airijoje.
Šiaurės vakarų Anglijoje gausu nedidelių ežerų. Ši įstabaus gamtos grožio sritis – Ežerų kraštas – paskelbta nacionaliniu parku.Prancūzijos gamta
Prancūzija – didžiausia pagal plotą Vakarų Europos valstybė. Labai patogi Prancūzijos geografinė padėtis. Tačiau ne tik vandenyno ir jūrų artumas lemia Prancūzijos geografinę padėtį. Prancūzijos šiaurės vakaruose toli į jūrą įsiterpia Bretanės pusiasalis. Jo šiaurę skalauja La Manšos sąsiaurio vandenys. Viduržemio jūroje Prancūzijai priklauso Korsikos sala.Prancūzijos paviršius ypatingas to, jog šalies viduryje vyrauja lygumos, o aukščiausi kalnai nusidriekia jos paribiais. Prancūzijos kalnai labai įvairūs. Vieni jų – seni ir žemi, kiti – jauni, aukščiausi Europoje. Senus kalnus ir kai kurias aukštumas, pavyzdžiui, Bretanės aukštumą, Vogėzus, Jurą sudaro kietos kristalinės uolienos. Jauni kalnai – Alpės ir Pirėnai. Alpės iškilusios Prancūzijos pietryčiuose. Kalnyno pakraščiai sudaryti iš minkštų nuosėdinių uolienų, o aukščiausi kalnagūbriai – iš kietų kristalinių uolienų. Alpių vakaruose yra aukščiausia (4807 m) Europoje viršūnė – Monblanas. Pietinėje šalies dalyje didelį plotą užima Centrinis masyvas. Šie kalnai išsidėstę Prancūzijos viduryje ir pietuose. Jų pagrindą sudaro senos kristalinės uolienos, o kai kur į paviršių iškyla vulkaninės. Masyvo pietinėje dalyje plyti klintinių uolienų plokščiakalnis. Ja tekančios upės daugelyje vietų giliai įsigraužė į uolienas ir suformavo į tarpeklius panašius slėnius. Centrinio masyvo šiaurė – užgesusių ugnikalnių kraštovaizdis. Visame masyve stūkso apie 60 ugnikalnių. Aukščiausias iš jų – Piuji dio Sansi (1886 m), o ant Piuji dio Domo (1465 m) galima užvažiuoti net automobiliu. Centriniame masyve be nuostabių ugnikalnių yra daug karštųjų versmių, vulkaninių ežerų ir urvų. Visa tai traukia turistus ir poilsiautojus. Kai kurie gamtos objektai ypatingai saugomi. Iš pietų su Centriniu masyvu ribojasi Sevenų kalnai, kuriuose yra vienas garsiausių Prancūzijoje Sevenų nacionalinis parkas.Prancūzija – ne tik kalnų, bet ir žemumų kraštas. Žemumos užima beveik pusę šalies teritorijos: šiaurėje – Paryžiaus baseinas, šiaurės vakaruose – Luaros žemuma. Šalies pietvakariuose, kur į Biskajos įlanka įteka Garona, plyti Akvitanijos baseinas. Išilgai jo vakarinės pakrantės driekiasi Landai. Anksčiau čia telkšojo neįžengiamos pelkės. Jos buvo nusausintos ir apsodintos pušynais. Šios srities pasididžiavimas – smėlio kopos. Jos tęsiasi siauru pakrantės ruožu ir yra panašios į mūsų Kuršių nerijos kopas. Bet Landų kopos aukštesnės nei Lietuvos, viena iš jų iškilusi net 114 m ir yra aukščiausia Europoje.Ne per seniausiai iš Prancūzijos žemės gelmių buvo išgaunama daug įvairių naudingųjų iškasenų: geležies ir aliuminio rūdų, akmens anglių, sidabro ir kt. Tačiau svarbiausi telkiniai išseko. Geležies rūdos dabar šalyje išgaunama 20 kartų mažiau nei prieš 30 metų. Prancūzai pirmieji pasaulyje pradėjo kasti boksitą – svarbiausią aliuminio rūdą. Boksito pavadinimas kilo iš Bo gyvenvietės, kurios apylinkėse buvo aptiktas didelis šios rūdos telkinys. Dabar boksito Prancūzijoje iškasama nedaug. Prancūzija garsi urano rūda, kurios ji išgauna daugiausia Europoje.Svarbiausios Prancūzijos upės yra Luara, Rona, Sena ir Garona. Ilgiausios iš jų – Luara ir Rona. Jos nepanašios viena į kitą. Luara yra giliausia, o Rona vandeningiausia Prancūzijos upė. Luara išteka iš centrinio masyvo, toliau teka per lygumas. Rona išteka iš Alpių ledynų. Ištekėjusi iš Ženevos ežero ji atsiduria Prancūzijoje. Kadangi Luara teka lygumomis, todėl jos mityboje vyrauja lietaus vandenys. Svarbiausias Ronos mitybos šaltinis – ledynų ir sniego tirpsmo vandenys. Skiriasi ir šių upių žiotys. Rona žiotyse sudaro deltą; upė yra laivuojama ir jungia pramoninį Liono rajoną su jūra. Luara žiotyse sudaro estuariją ir laivuojama tik žemupyje. Jos slėnyje esančios nuostabios pilys sutraukia daugybę įvairių šalių turistų.
Beveik visi didžiausi Prancūzijos uostai (Havras, Nantas, Bordo) yra išsidėstę svarbiausių upių estuarijose. Išimtis – netoli Ronos deltos esantis Marselio uostas. Pagal krovinių apyvartą Marselis priskiriamas prie didžiausių pasaulio uostų.Londonas ir Paryžius – Europos milžinai
Abu miestai įkurti dar prieš mūsų erą. Londonas ir Paryžius buvo svarbūs Romos imperijos miestai. X-XI amžiais jie tapo Anglijos ir Prancūzijos karalysčių sostinėmis. Nuo XVII iki pat XX amžiaus vidurio Londonas buvo didžiausias pasaulio miestas, o Paryžius – antras pagal dydį. 1861 m. Londone pradėjo veikti pirmasis pasaulyje metro. XX amžiaus antroje pusėje sparčiai augantys Amerikos ir Azijos miestai pralenkė Londoną ir Paryžių, tačiau reikšmingumu kultūrai su jais galėtų lygintis retas kitas miestas.Londonas ir Paryžius – didžiausi Europos miestai. Ir Londone ir Paryžiuje gyventojų kelis kartus daugiau nei Lietuvoje. Šie miestai garsėja ne tik savo dydžiu. Nuo seno jie buvo svarbūs kultūros centrai. Per šimtus metų juose sukaupta begalė kultūros vertybių.Londonas išsidėstęs abipus Temzės upės, 75 km atstumu nuo žiočių. Skiriamos kelios miesto ribos. Išskirtinį statusą turi istorinis Londono centras Sitis. Tai lyg miestas mieste – jis turi nepriklausomą valdybą. Kitokia uniforma vilki net policininkai. Sitis užima tik 2,5 km2 plotą. Nors čia gyvena tik 5 tūkstančiai žmonių, tačiau dirba net 750 000! Sitis – dalykinis Londono centras, kuriame darbo dienomis gausu žmonių. Piko valandomis jie užtvindo visas gatves, kai kada net trikdo intensyvų eismą. Tačiau poilsio dienomis gyvenimas čia apmiršta. Sitis kartu su 12 jį supančių rajonų sudaro vidinį miestą – Mažąjį Londoną, o dar su 20 rajonų – Didįjį Londoną. Didysis Londonas yra oficiali miesto teritorija. Tačiau tuo Londonas nesibaigia. Iš visų pusių jį supa daugybė miestų palydovų, kurių gyventojai dirba daugiausia Londone.Londonas – svarbiausias Didžiosios Britanijos pramonės centras. Pastaraisiais dešimtmečiais pramonės mastai gerokai sumažėjo, tačiau suklestėjo bankai ir draudimo bendrovės. Dabar Londonas – vienas svarbiausių pasaulio finansų centrų. Kasdieninė 450 miesto bankų pinigų apyvarta didesnė kaip 200 mlrd. Dolerių. Londonas – didžiausias šalies jūrų uostas.Seniausias Londono statinys – Tauerio pilis. Ji yra Sičio pakraštyje, ant Temzės upės kranto. Tai buvę karaliaus rūmai, vėliau – kalėjimas. Dabar Tauerio pilis – muziejus, kuriame saugomos ir Anglijos karalių brangenybės. Į Tauerį per Temzę nutiestas nuostabus Tauerio tiltas. 1666 metais šioje miesto dalyje įvyko didelis gaisras, kurio metu išliko vienintelis Taueris. Po gaisro Sityje buvo pastatyta didžiulė Šventojo Pauliaus katedra. Iš toli matomas jos kupolas yra Londono panoramos simbolis. Sityje yra daugybė šiuolaikinių dangoraižių, todėl ši miesto dalis labiau primena Niujorką ar Čikagą nei tipiškus Europos miestus. Į vakarus nuo Sičio, ant Temzės kranto, puikuojasi vienas garsiausių statinių pasaulyje – Didžiosios Britanijos parlamentas. Jo laikrodžio (Big Beno) bokštas yra Londono simbolis. Už parlamento pastato yra itin gerbiama Londono vieta – Vestminsterio vienuolynas. Tai ne tik gotikinės architektūros šedevras, bet ir daugelio garsių Anglijos žmonių – karalių, poetų, politikų ir kt. – panteonas. Toliau į vakarus esantys Bakingamo rūmai yra dabartinė britų monarchų rezidencija. Kiekvieną vidurdienį pasižiūrėti prie rūmų vykstančio įspūdingo sargybos pasikeitimo ritualo susirenka tūkstančiai turistų. Į vakarus nuo centro yra žymus Haid parkas. Londone gausu įvairiausių muziejų. Žymiausi iš jų – Nacionalinė galerija Trafalgaro aikštėje ir Britų muziejus. Londono įžymybėmis laikomi ne tik architektūros paminklai, garsūs muziejai, bet ir raudoni dviaukščiai autobusai bei juodi taksi, kuriuos galima pamatyti tik Londone.
“Paryžius yra širdis”, “Kiti miestai yra miestai – Paryžius yra pasaulis” – taip kalba ne vien Paryžiaus gyventojai, bet ir daugelis nors kartą jį aplankiusių. Paryžius įsikūręs Senos vidurupyje. Yra įprasta skirti Didįjį Paryžių, kuris supa vidinį Paryžių. Vidinio Paryžiaus plotas – 105 km2, gyvena 2 200 000 žmonių. Jo širdis – Senos upės sala Sitė. Tai seniausia miesto dalis. Vidiniame Paryžiuje susitelkusios beveik visos miesto įžymybės, daugybė firmų ir organizacijų būstinių. Pramonės įmonių šioje miesto dalyje labai mažai, todėl beveik visi gyventojai dirba aptarnavimo sferoje. Vidinį Paryžių žiedu supa automagistralės. Iš vakarų ir rytų prie jo šliejasi Bulonės ir Venseno miškų parkai, vadinami “Paryžiaus plaučiais”. Didysis Paryžius, kartu su vidiniu, užima 1830 km2 plotą, jame gyvena beveik 10 mln. žmonių. Šioje miesto dalyje ne tik daug gyventojų, bet gausu ir pramonės įmonių: automobilių, baldų, elektronikos, parfumerijos, tekstilės ir kt. Sparčiai plėtojant pramonę ir gausėjant gyventojų, Didysis Paryžius nuolatos plečiasi.Paryžiuje gerai sutvarkytas transportas. Metro pradėjo veikti 1900 metais. Vidinį ir Didįjį Paryžių jungia daugybė automagistralių, kuriomis ištisą dieną nenutrūkstamai juda tūkstančiai automobilių. Labai gerai organizuotas Paryžiaus susisiekimas su kitais Prancūzijos ir Europos miestais. Visomis kryptimis iš sostinė atsišakoja greitkeliai ir geležinkelių magistralės. Netoli miesto yra net trys tarptautiniai oro uostai.Daugelis žmonių mano, kad Paryžius – gražiausias pasaulio miestas. Jau kelis amžius Paryžius laikomas Europos kultūros sostine, į kurią dažnas svajoja atvykti. Miesto simbolis – Dievo Motinos katedra Sitė saloje. Tai gotikinės architektūros šedevras, tapęs daugelio kitų šio stiliaus bažnyčių statybos pavyzdžiu Europoje. Grožiu jai nenusileidžia netoliese esanti Šventoji koplyčia. Virš Paryžiaus silueto aukštai iškyla Eifelio bokštas. Jam jau daugiau nei 100 metų. 300 metrų aukštį siekiantis statinys laikomas to meto inžinerijos stebuklu. Beveik pusę amžiaus bokštas buvo aukščiausias statinys pasaulyje. Buvę karaliaus rūmai Luvras – dabar didžiausias pasaulyje muziejus. Jame sukaupta nepaprastai daug įvairių laikų ir tautų vertingų meno kurinių. Invalidų rūmai – dar vienas įspūdingas miesto architektūros ansamblis. Jis pastatytas daugiau kaip prieš tris šimtus metų visiems karuose invalidais tapusiems kareiviams. Mieste daug gražių aikščių. Viena garsiausių ir didžiausių – Santarvės aikštė. Ją puošia nuostabūs fontanai ir iš Egipto atvežtas obeliskas. Aplink aikštę intensyvus automobilių eismas, todėl čia visuomet didelis triukšmas. Žvaigždės aikštės viduryje stovi garsioji Triumfo arka, nuo kurios visomis kryptimis atsišakoja gatvės ir prospektai. Vienas iš jų – garsieji Eliziejaus laukai, kuriuose įsikūrusios prabangiausios miesto parduotuvės. Lotynų kvartale yra vienas garsiausių pasaulyje ir seniausias Prancūzijoje Sorbonos universitetas. Vienu metu jame mokosi 60 tūkst. studentų. Paryžiaus apylinkėse yra vieni gražiausių rūmų pasaulyje – Versalis. Rūmus supa puikus parkas su daugybe fontanų.Beniliukso gyventojai ir miestai
Beniliuksu vadinamas nedidelis sausumos trikampis tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Jame yra net trys Europos valstybės: Belgija, Olandija ir Liuksemburgas. Beniliukso šalys tankiai gyvenamos. Pagal vidutinį gyventojų tankumą Olandija yra pirmoji, o Belgija – antroji šalis Europoje, neskaičiuojant mikrovalstybių, tokių kaip Monakas. Belgijoje ir Olandijoje paplitusios dvi kalbos, tačiau jas skiria ne valstybių sienos. Olandija laikoma vientaute šalimi, o Belgija – dvitaute. Jos šiaurėje gyvena flamandai, o pietuose – valonai. Valonai kalba, o flamandai – labai panašia į olandų kalba. Viduramžiais ir olandų ir flamandų gyvenamas kraštas buvo vadinamas Nyderlandais. Po XVI amžiuje šalyje įvykusios revoliucijos olandų ir flamandų istoriniai keliai išsiskyrė. Olandai išsikovojo nepriklausomybę ir sukūrė atskirą valstybę, o flamandų tėvynė Flandrija dar kelis šimtmečius priklausė Ispanijai ir Austrijai. Belgijos valstybė susidarė tik 1830 metais.
Net 97% belgų gyvena miestuose. Belgijos sotinė yra Briuselis – svarbus Europos politinis centras: jame yra NATO šalių ir Europos Sąjungos būstinės. Mieste gausu įžymybių. Antras pagal dydį Belgijos miestas ir svarbiausias uostas – Antverpenas. XVI amžiuje jis buvo didžiausias Europos uostas, garsus finansų ir prekybos centras. Šiame mieste buvo įkurtas vienas pirmųjų Europos bankų ir pirmoji pasaulyje birža. Flandrijos krašto sostinė yra Gentas. Viduramžiais miestas buvo svarbiausias Europos gelumbės pramonės centras. Iki šių dienų yra puikiai išsilaikiusių viduramžius menančių statinių, kurie sutraukia daugybę turistų. Ne mažiau įspūdingas kitas Flandrijos miestas Briugė, esantis už 15 km nuo jūros. Įdomu tai, kad viduramžiais jūra skalavo miesto sienas.Olandijoje, kaip ir Belgijoje, gausu miestų. Daugiausia jų – šalies vakaruose. Daugėjant gyventojų, plečiantis miestams, dešimtys miestų suaugo į vieną milžinišką miestą, vadinamą Ranstadu. Šiandien Ranstade gyvena 6 mln. žmonių. Jame yra ir trys svarbiausi Olandijos miestai – Amsterdamas, Roterdamas ir Haga. Kiekvieno Ranstado miesto funkcijos turi ypatybių. Pavyzdžiui, Amsterdamas – konstitucinė sostinė ir svarbiausias pramonės centras, Haga – antroji sostinė, kurioje yra parlamento, vyriausybės ir karalių rezidencijos, Roterdamas – didžiausias uostas. Daugelyje Olandijos miestų gatvės – prieš kelis šimtus metų įrengti kanalai. Daugiausia jų šalies sostinėje Amsterdame: 50 kanalų ir 500 tiltų suteikia Amsterdamui nepakartojamą žavesį. Olandai savo šalį vadina Nederland. Lietuviškai tai reiškia “žemumų kraštas”. Šis vietovardis gerai apibudina Olandijos paviršių – apie 30% teritorijos yra žemiau jūros lygio.Olandijos gyventojams jūros reikšmė yra labai didelė. Jūra ne tik maitina, yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, bet ir grūdina. Per šimtus metų olandai išmoko ne tik apsaugoti savo žemes nuo jūros, bet ir dirbtinai jūrą paversti sausuma. Per daugelį metų dalis teritorijos atsidūrė žemiau jūros lygio, nes Olandijos Šiaurės jūros pakrantė lėtai grimzta. Nusausintas žemes olandai vadina polderiais. Polderiuose dažniausiai auginamos žemės ūkio kultūros. Racionaliai suformuoti dirvožemiai yra labai derlingi, kaip ir visoje Olandijoje. Todėl Olandijos fermeris kasmet pagamina produkcijos už 33 tūkst. dolerių.Tai geriausias rodiklis Europoje. Derlingi Olandijos dirvožemiai yra vienas svarbiausių žemės ūkio plėtros veiksnių. Nors Olandijos žemės ūkyje dirba tik 5% visų dirbančiųjų, tačiau jų pagaminama produkcija daugiau nei du kartus viršija šalies gyventojų poreikius. Todėl šalis labai daug žemės ūkio produktų eksportuoja. Olandai išaugina daugiausia gėlių pasaulyje.Dėl nedidelio aukščio virš jūros lygio Olandijai nuolatos gresia potvyniai. Praeityje potvynių būta tokių aukštų, kad bangos pralauždavo pylimus ir vanduo užliedavo gyvenvietes, dirbamus laukus. Per didžiausią Olandijoje XVII amžiuje buvusį potvynį po vandeniu atsidūrė didelė teritorija į pietus nuo Fryzų salų. Giliai į sausumą įsiterpusi jūra tapo Eiselio įlanka. XVII amžiuje olandams kilo mintis nusausinti šią įlanką, tačiau pirmasis rimtas projektas buvo pasiūlytas tik 1893 metais. Bet iki darbų pradžios reikėjo supilti pylimą, kuris atitvertų įlanką nuo jūros. Statybos darbai prasidėjo 1927 metais ir truko penkerius metus. 30 km ilgio pylimas atitvėrė Eiselio įlanką nuo jūros. Susidarė didelis gėlo vandens ežeras. Nuo 1937 metų ežeras sausinamas. Sausuma jau paverstą 165 000 ha ploto.Buvusios įlankos vietoje suformuoti keturi dideli polderiai. Polderiuose yra dirbamų laukų, statomos gyvenvietės, gamyklos, tiesiamos transporto magistralės. Ateityje ežeras turės išnykti. Jo vietoje plytės sausuma.Vokietija
Vokietija užima didelę Vidurio Europos dalį, todėl jos geografinė padėtis labai patogi. Visomis kryptimis per šią šalį driekiasi automobilių ir geležinkelių magistralės. Oro erdvę skrodžia daugelio šalių lėktuvai. Upės ir kanalai jungia Vokietiją su gretimomis šalimis. Šiaurėje Vokietijos krantus skalauja Baltijos ir Šiaurės jūros, todėl “jūrų vartai” atveria Vokietijai dar platesnį langą į Europą bei pasaulį. Vokietija iš šiaurės į pietus tęsiasi apie 900 km. Tolstant nuo jūros, kyla paviršius, keičiasi kraštovaizdis.Gamtos ypatumu išsiskiria Šiurės jūros pakrantė. Ji, kaip Olandijoje bei Belgijoje, lėtai leidžiasi. Krantai čia žemi, dumblėti, sunkiai prieinami. Nuo atviros jūros krantus skiria Frizų salų virtinė. Visoje šiaurės jūros pakrantėje vyksta potvyniai ir atoslūgiai. Kiekvieną parą jūra pakyla apie 2-3,5 m ir apsemia nemažus sausumos plotus, virš vandens palikdama kyšoti tik nedideles žmonių supiltas kalveles. Ant jų gyvenantys žmonės per potvynius trumpam yra atskiriami nuo sausumos. Nuo seno žmonės prisitaikė prie šio gamtos reiškinio: stato pylimus, užtvaras, kurių virtinės nutįsusios išilgai visos pakrantės. Būta ir tokių atvejų, kai per dideles audras aukštai pakilęs vanduo užliedavo pylimus ir juo sugadindavo. Ilgainiui imta statyti aukštesnius pylimus.Tarp salų ir žemyno jūra sekli, todėl laivams plaukioti čia itin sunku. Į Šiaurės jūrą įteka Elbė ir Vėzeris, o jų žiotys toli įsiterpia į sausumą. Už 70-100 km nuo jūros prie šių upių įsikūrę du svarbiausi Vokietijos jūrų uostai – Hamburgas ir Bremenas. Jie įdomūs ir tuo, kad čia, toli nuo jūros, ryškūs potvyniai ir atoslūgiai. Per potvynius Hamburgo uoste vanduo pakyla 3 m. Tai netrukdo uostui normaliai dirbti, nes visos prieplaukos įrengtos, atsižvelgiant į šį gamtos reiškinį. Per Hamburgo uostą į Vokietiją įvežama 20% prekių ir žaliavų. Hamburgas yra ne tik didžiausias šalies uostas, bet ir svarbiausias Vokietijos pramonės miestas.Šiaurinėje Vokietijos dalyje plačia juosta driekiasi Vokietijos žemuma. Jos paviršius susidarė per paskutinį apledėjimą iš ledyno suneštų sąnašų. Tose vietose, kur ledynas buvo sustojęs ilgesnį laiką, susikrovė aukštumos. Jų ruožas puslankiu tęsiasi per visą šiaurės Vokietiją, Lenkiją, pietryčių Lietuvą ir toliau šiaurės rytų kryptimi. Galinėse morenose daugybė kalvų ir duburių. Juos daug kur yra užpildę ežerai. Dėl šių gamtos ypatumų šiaurės Vokietijos kraštovaizdis panašus į Lietuvos aukštumas. Šioje Vokietijos dalyje jau nuo seno verčiamasi žemės ūkiu. Žemė čia gerai įdirbama ir kruopščiai naudojama. Žemės ūkiui netinkami plotai buvo sukultūrinti ir paversti ariamais laukais bei ganyklomis. Šiaurės Vokietijos žemumos rytuose įsikūrusi šalies sostinė Berlynas.Nuo Vokietijos žemumos iki Alpių prieškalnių yra vidutinkalniai. Lygumų čia beveik nėra. Per Europos vidurį driekiasi vidutinkalniai, prasidedantys Prancūzijoje ir plačia juosta per Vokietiją nutįstantys į Čekiją. Keliolika šioje juostoje esančių kalnų masyvų susidarė paleozojaus eroje. Kalnai stipriai sudūlėję, nes per milijonus metų lietus, sniego tirpsmo vandenys išplovė plačius slėnius, nugludino viršūnes. Nė viena iš jų neiškyla iki 2 km aukščio. Vidutinkalniuose daug miškų, todėl kai kurie kalnai net ir pavadinti atsižvelgiant į miškų gausą. Vidutinio aukščio yra ir Rūdiniai kalnai. Jie sudaro gamtinę Vokietijos ir Čekijos valstybių sieną. Vokietijos vakaruose iškilę Reino Skalūniniai kalnai, per kuriuos vingiuoja ir dalija šiuos kalnus į dvi dalis Reinas. Šiauriausi Vokietijoje ir visoje vidutinkalnių juostoje yra Harco kalnai. Šiai kalnų juostai priklauso ir Bavarijos plynaukštė. Vokietijos vidutinkalniuose randama svarbių naudingųjų iškasenų: rusvųjų ir akmens anglių, geležies ir kitų rūdų, akmens ir kalio druska, todėl šiame krašte stipri pramonė. Svarbiausia pramonės sritis yra Šiaurės Reino-Vestfalijos krašto rytuose.
Šiaurės Vokietijoje plyti žemumos, vidurio Vokietijoje – vidutinkalniai, o pietų Vokietija – kalnų ir plynaukščių kraštas. Į pietus nuo Bavarijos plynaukštės prasideda Alpės. Vokietijai priklauso tik siauras jų ruoželis, tačiau čia esančios kalnų viršūnės pakyla į daugiau nei 2 km aukštį. Vokietijos alpės – mažiausiai žmogaus paveikta gamtos sritis šioje šalyje. Todėl čia daug poilsiaviečių ir kurortų.Vokietija – ekonominiu atžvilgiu labai svarbi Europos šalis. Mūsų žemyne ji pirmauja ne tik gamybos apimtimi, bet ir yra viena iš galingiausių pramonės šalių pasaulyje. Ji atsilieka tik nuo JAV ir Japonijos.Kaip Vokietija sugebėjo tapti pirmaujančia Europos šalimi? Juk po II pasaulinio karo daugelis miestų ir pramonės įmonių buvo sugriauta, šalies ūkis ištiktas suirutės. Atrodė, jog Vokietijos laukė atsilikusios šalies likimas. Tačiau taip neatsitiko. Pagal JAV generolo Dž. K. Maršalo pasiūlytą karo nuniokotos Europos atkūrimo programą nuo 1948 metų amerikiečių bendrovės investavo į kai kurių Europos šalių ekonomiką 17 mlrd. dolerių. Ypač daug investuota į Vakarų Vokietiją: naujose įmonėse įdiegta moderni technika, sukurta daug naujų darbo vietų, pakilo gyvenimo lygis. Ūkio plėtrą skatino ir šalies naudingųjų iškasenų ištekliai, dideli indėliai į mokslą, naujoms technologijoms kurti, vokiečių darbštumas. Per trumpą laiką šalis pakilo iš griuvėsių. Jau 6-ame dešimtmetyje Vokietijos ūkio plėtros tempai buvo vieni sparčiausių pasaulyje. Netrukus šalis ėmė pirmauti Europoje.Šiuo metu Vokietija gamina ir eksportuoja į kitas šalis labai daug pramonės gaminių (3 vieta pasaulyje). Antra vertus, Vokietija – viena didžiausių žaliavų importuotojų pasaulyje. Savų naudingųjų iškasenų Vokietijai nepakanka, todėl ji priversta atsivežti jų iš kitų šalių. Vokietijoje išgaunama tik 1% pasaulio naudingųjų iškasenų, o suvartojama net apie 10%.Dabar Vokietija yra tik viena, tačiau nelabai seniai Vokietijų buvo dvi. Pralaimėjusi II pasaulinį karą Vokietija buvo padalyta į keturias zonas: JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos. 1949 metais JAV, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai priklausančiose zonose buvo įkurta Vokietijos Federacinė respublika, o Sovietų Sąjungos zonoje – Vokietijos Demokratinė Respublika. Daugiau nei 40 metų vokiečių tautą dalijo siena. Abi Vokietijos susijungė 1990 metų spalio 3 d. Vokietija yra federacinė valstybė. Ją sudaro 16 žemių.Gyventojų skaičiumi didžiausia ir tankiausiai gyvenama yra Šiaurės Reinas-Vestfalija. Tai – pramonės sritis. Joje yra didžiausi Vokietijoje akmens anglių telkiniai. Daugybė ten esančių miestų suaugo ir virto milžinišku miestu, kuriame gyvena daugiau nei 6 mln. žmonių. Ši sritis, kurioje daug miestų ir pramonės įmonių, vadinama Reino-Rūro aglomeracija. Didžiausias Šiaurės Reino-Vestfalijos miestas yra Kiolnas, garsėjantis didinga katedra.Didžiausia pagal plotą Vokietijos žemė – Bavarija. Aukšti kalnai, mėlyni ežerai, vaizdingi kaimai – būdingas Bavarijos kraštovaizdis, jos pasididžiavimas. Kalnų šlaitai apaugę miškais, todėl Bavarija – viena iš miškingiausių Vokietijos žemių. Bavarijos pietuose aukštai iškilę yra Alpių kalnai.Seniau Bavarija buvo atskira karalystė, vėliausiai prisijungusi prie Vokietijos. Bavarų kalba skiriasi nuo kitų Vokietijos gyventojų kalbos. Bavarai iki šiol yra išlaikę daug savitų papročių ir tradicijų. Bavarijos sostinė – Miunchenas. Vokietijos sostinė – Berlynas. Berlyne gyvena 3,5 mln. žmonių. Šiame mieste senų statinių išliko nedaug. Berlyno simboliu laikomi Brandenburgo vartai.Mieste yra garsių pasaulyje muziejų ir paveikslų galerijų. Vakarų Berlyno širdimi laikomas didelis Tyrgarteno parkas ir šalia jo esantis prekybos centras. Šioje miesto dalyje gausu modernios architektūros statinių. Rytų Berlyno centras – Aleksandro aikštė.Alpės
Alpės – aukščiausi Europos kalnai. Alpių ilgis 1200 km, o didžiausias plotis – 300 km. Šie kalnai yra ne tik aukščiausi Europoje, bet ir didžiausias jų plotas (240 000 km2). Alpės yra septynių valstybių teritorijose. Tačiau tik trys iš jų laikomos “tikromis “ Alpių šalimis.Alpėse gyvena daug žmonių, kurių ūkinė veikla keičia kalnus. Ten yra nutiesta modernių kelių, pastatyta aukštų užtvankų, įrengta tvenkinių. Alpės – pamėgta Europos gyventojų poilsio vieta. Žiemą kalnuose slydinėjama, vasarą keliaujama pėsčiomis, automobiliais ir traukiniais, kopiama į kalnus. Daugelis ežerų laivuojami. Per metus Alpėse atostogauja maždaug 30 mln. žmonių. Itin daug lankytojų būna savaitgaliais ir poilsio dienomis.Alpės – Vidurio ir Pietų Europos gamtinė riba. Kasmet per šiuos kalnus abiem kryptimis pervažiuoja milijonai automobilių. Kad susisiekimas būtų patogesnis, iškalta daug ilgų tunelių.Nuo neatmenamų laikų kalniečius vargino gamtos stichijos. Akmenų ir sniego griūtys, nuošliaužos nusinešė tūkstančių žmonių gyvybes. Liūčių vanduo, kliokdamas su purvu ir ridendamas akmenis, kartais suniokoja gyvenvietes, kelius, viadukus, sugadina elektros linijas.Prieš 30 000 metų Alpes, kaip ir Šiaurės Europą, dengė kelių kilometrų storio ledynas. Tik aukščiausios kalnų viršūnės kyšojo virš šio milžiniško ledyninio skydo. Ledo laukai driekėsi aplink Alpes. Tuometinis kraštovaizdis priminė dabartinę Antarktidą. Prieš 15 000 metų apledėjimas baigėsi, tačiau aukštai kalnuose išliko nedideli kalnų ledynai. Šiuo metu Alpėse yra apie pustrečio tūkstančio ledynų.Slinkdami ledynai keičia žemės paviršių. Per tūkstančius metų jie praplatino ir pagilino slėnius, kurių daugelis įgavo U raidės pavidalą. Šie slėniai vadinami trogais. Gilesnėse ledynų išgremžtose vietose susikaupė vanduo, todėl Alpėse gausu ežerų. Prie nepaprasto grožio, garsių Europoje Ženevos, Gardos, Keturių Kantonų ežerų lankosi daug žmonių. Ledynų tirpsmo vandeniu drėkinami laukai, ledynų vanduo suka hidroelektrinių turbinas. Ledynai ir jų suformuotas reljefas sutraukia daug turistų.
Šveicarija
Vakarinėje Alpių dalyje, tarp didelių Europos valstybių – Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos – įsikūrusi nedidelė, neprasta šalis Šveicarija. Ją sudaro 23 mažos respublikos, vadinamos kantonais. Šveicarijos tautinė sudėtis kiek neįprasta. Nėra šveicarų kalbos. Šios šalies gyventojai kalba kaimyninių šalių kalbomis: vokiečių, prancūzų ir italų. Retoromaniškai kalba rytų Šveicarijos kalnuose gyvenantys apie 50 tūkst. žmonių. Nors Šveicarija – keliakalbė šalis, tačiau joje tautinių problemų nėra, nes visos keturios kalbos pripažintos valstybinėmis. Patys šveicarai savo tautybę nustato ne pagal kalbą, be pagal kantoną.Šveicarijoje gyvena nemažai kitataučių. Jie sudaro net 15% visos šalies gyventojų. Daugelis jų atvykę iš Ispanijos ir Italijos. Atvykėliai paprastai dirba sunkiausius ir mažiausiai kvalifikuotus darbus. Retas kuris iš jų gauna Šveicarijos pilietybę.Šveicarija – turtinga, aukščiausio ekonominio lygio šalis pasaulyje. Šveicarija gerokai lenkia daugelį šalių pagal vienam gyventojui tenkantį bendrąjį vidaus produktą. Šveicarai puikiai moka elgtis su pinigais. Apie tai byloja patikimiausiais laikomi garsieji Šveicarijos bankai. Juose saugomi ne tik šveicarų, bet ir kitų šalių piliečių pinigai. Bankų šioje šalyje tiek daug, jog reta šalis gali lygintis su Šveicarija pagal jų tankumą. Svarbiausias bankininkystės centras – Ciurichas.Šveicarijos pramonėje dirba labai aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Tai padėjo Šveicarijai sukurti stiprią mašinų pramonę ir jos gaminių kokybę pralenkti daugelį šalių. Dabar šalyje gaminami garsėjantys pasaulyje mechaniniai laikrodžiai, programinio valdymo tekinimo staklės, matavimo prietaisai ir kiti aukštos kokybės gaminiai. Šveicarijoje gerai išplėtota ir chemijos pramonė.
Nors Šveicarija – kalnų šalis, tačiau turi gerai išplėtotą transporto sistemą. Geležinkelių tuneliai šalyje pradėti kasti XIX amžiaus pabaigoje, o pirmieji automobilių tuneliai atsirado maždaug prieš 40 metų. Dabar kalnuose įrengta šimtai tunelių, pastatyta tūkstančiai tiltų bei viadukų. Neseniai šalyje buvo atidarytas ilgiausias (16,3 km) kalnų tunelis pasaulyje – Šv. Gotardo automobilių tunelis.Yra toks posakis: “Gražu, kaip Šveicarijoje”. Šveicarija tapo grožio etalonu dėl nuostabios gamtos. Šveicarijos grožybės it magnetas traukia turistus iš viso pasaulio. Alpėse daug aukštų viršūnių, todėl čia atvyksta daug alpinistų. Vasarą ir žiemą kalnuose daug slidininkų. Daug žmonių sulaukia šalies kurortai. Kalnų oras turi gydomųjų savybių, todėl palankus įvairiomis ligomis sergantiems ligoniams. Kai kurie kurortai yra aukštai kalnuose ( Davosas, Cermatas, Zankt Moricas), kiti – Luganas, Lokarnas, Interlakenas, Montrio – nuostabių ežerų krantuose. Viename garsiausių kurortų ir kalnų slidinėjimo centrų Zankt Morice net du kartus vyko žiemos olimpinės žaidynės.