Europos šalių integracija

Turinys
Įžanga 1
Ištakos: karas ir taika 2
Nuo trijų Bendrijų link Europos Sąjungos 2
Integracija reiškia bendras politikas 4
Bendra rinka: kliūčių šalinimas 4
Bendri pinigai: euras jūsų kišenėje 4
ES institucijos 4
Pagrindinės Europos integracijos datos 5
Lietuva ir ES 10
Transformacija ir integracija 10
Integracijos poveikis Lietuvos ūkiui 10
Integracija ir ekonominė politika Lietuvoje 11
Turinys 15
Naudota literatūra 16Įžanga
Europa – tai žemynas, kuriame gyvena daugelis skirtingas tradicijas ir kalbas, bet taip pat ir bendrų vertybių turinčių tautų. ES gina šias vertybes. Ji puoselėja Europos tautų bendradarbiavimą, skatindama vienybę išlaikant įvairovę ir užtikrindama, kad sprendimai būtų priimami kuo labiau priartinant juos prie piliečių.
XXI amžiuje, kai pasaulyje vi is didėja savitarpio priklausomybė, kiekvienam Europos piliečiui netgi dar labiau reikės su kitų šalių žmonėmis bendradarbiauti žingeidumo, pakantumo ir solidarumo dvasia.
Euras – toks Europos bendros valiutos, į apyvartą išleistos 2002 m. sausio 1 d., pavadinimas. € – euro simbolis.
Dvylika Europos Sąjungos valstybių – Airija, Austrija, Belgija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija – savo ankstesnius piniginius vienetus jau pakeitė eurais.
Turint bendrą valiutą lengviau keliauti ir lyginti kainas, bendra valiuta padeda Europoje kurti stabilesnę aplinką verslui, skatina augimą ir konkurencingumą.Ištakos: karas ir taika
Šimtmečiais Europa buvo da ažnų ir kruvinų karų arena. 1870-1945 m. Prancūzija ir Vokietija tarpusavyje kariavo net tris kartus, prarasdamos daug žmonių gyvybių. Ne vienas Europos vadovas įsitikino, kad geriausias būdas užtikrinti ilgalaikę taiką yra šalių ekonominis ir politinis susivienijimas.
1951 m. Balandžio 18d., Prancūzijos užsienio reikalų mi

inistrui Robertui Šumanui (1950 m. Gegužės 9 d. Šumano planas) pasiūlius, buvo pasirašyta Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartis. Pagrindiniai sutarties pasirašymo motyvai rėmėsi noru įveikti tradicinį Prancūzijos ir Vokietijos priešiškumą bei troškimas pakloti Europos federacijos pamatus. Taip pat buvo siekiama užtikrinti taiką tarp pergalės ir pralaimėjimą antrajame pasauliniame kare patyrusiu tautų. Šis tikslas suvienijo jas lygiomis teisėmis, bendradarbiavimo teise perduodant bendroms institucijoms. Sutartį pasirašė Belgija, Vakarų Vokietija, Liuksemburgas, Prancūzija, Italija ir Nyderlandai. Teisė priimti sprendimus, susijusius su šių šalių anglių ir plieno pramone, buvo patikėta nepriklausomai, viršvalstybinei institucijai – „Aukštajai vadovybei“. Žanas Monė tapo pirmuoju jos pirmininku.Nuo trijų Bendrijų link Europos Sąjungos
EAPB dirbo taip sėkmingai, kad per kelerius metus šios šešios valstybės nusprendė žengti toliau – integruoti kitus savo ūkio se ektorius. 1957 m. jos pasirašė Romos sutartį ir įsteigė Europos atominės energijos bendriją (Euratomą) ir Europos ekonominę bendriją (EEB). Valstybės narės ėmė šalinti tarp jų esančias prekybos kliūtis ir kurti „bendrą rinką“. 1967 m. buvo sujungtos trijų Europos Bendrijų institucijos. Taip buvo įsteigta bendra Komisija ir bendra Ministrų Taryba bei Europos Parlamentas.Vėliau šešios valstybes narės nusprendė sukurti įvairių prekių ir paslaugu bendra rinka pagristą Europos ekonominę bendriją (EEB). 1968 m. liepos 1 d. šios šešios valstybes panaikino visus tarpusavio muitus, o septintajame dešimtmetyje pradėjo be
endras, įskaitant prekybos ir žemes ūkio, politikas. Šis sumanymas buvo toks sėkmingas, kad netrukus prie Bendrijų nusprendė prisijungti Airija, Danija ir Jungtine Karalyste. Pirmoji plėtra – nuo šešių iki devynių nariu, įvyko 1973 m. Tada Bendrijos ėmėsi naujų uždavinių ir naujų politikų: socialinės, regioninės ir aplinkos. 1975 m. regioninei politikai įgyvendinti buvo įsteigtas Europos regionines plėtros fondas (ERPF). Jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje Bendrijos vadovai suprato, kad būtina suvienodinti ekonomikas ir kad pinigu sąjunga yra galutinis tokio proceso rezultatas. Tačiau tuo pat metu Jungtines Valstijos nusprendė atsisakyti dolerio konvertavimo i auksą. Tai sukėlė nestabilumą pasaulio pinigu rinkose, kuriam neigiamos įtakos turėjo 1973 ir 1979 m. naftos krizes. 1979 m. įvesta Europos pinigų sistema (EPS) padėjo stabilizuoti keitimo kursus ir padrąsino Bendrijos valstybes nares imtis griežtų politikų, leidusių išlaikyti Bendrijos valstybių solidarumą ir drausminti ekonomikas. 1981 m. į Bendrijas įstojo Graikija, o netrukus – 1986 m. Ispanija ir Portugalija. Todėl dar labiau sustiprėjo poreikis įgyvendinti struktūrines programas, pavyzdžiui, pirmąsias integruotas Viduržemio jūros valstybių programas (IVP), skirtas 12 valstybių narių ekonominio išsivystymo skirtumams sumažinti.EEB tarptautinis vaidmuo nuolat stiprėjo. Ji pasirašė keletą pagalbos ir prekybos sutarčių su Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalimis (I, II, III ir IV Lomės konvencijos, 1975-1989 m.), kurių išdava buvo 2000 m. birželi pasirašyta Kotonų sutartis. Tai leido Europai, kaip pasaulio sv
varbiausiai prekybinei jėgai, veikti ir būti pastebėtai tarptautinėje arenoje. Europos Sąjungos vėlesniu tikslu tapo bendra užsienio ir saugumo politika.Kartu su pasaulio ekonomikos nuosmukiu atėjo europesimizmo banga. Bet viltis sugrįžo 1985 m., kai Žako Deloro (Jacques Delors) vadovaujama Europos Komisija paskelbė Baltąją knygą, kurioje įsipareigota iki 1993 m. sausio 1 d. sukurti bendra Europos rinka. Bendrijos pritarė šiam ambicingam tikslui ir įtraukė jį į Suvestinį Europos aktą, kuris buvo pasirašytas 1986 m. vasarį, o įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d.1989 m. nugriovus Berlyno siena, iš esmės pasikeitė Europos politinė padėtis. Tai suteikė galimybę 1990 m. spalio 3 d. Vokietijai susivienyti, o Vidurio ir Rytų Europos šalims, išsivadavusioms iš sovietų valdžios, pasirinkti demokratinį kelia. Tarybų Sąjunga nustojo egzistavusi 1991 m. gruodį.Keitėsi ir Europos Bendrijos. Valstybės narės aptarinėjo naują sutartį, kurią 1991 m. gruodį Mastrichte priėmė Europos Vadovų Taryba (t.y. valstybių prezidentai ir (arba) ministrai pirmininkai). Ši Europos Sąjungos steigimo sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d., EEB pakeitė Europos bendrija (EB). Be to, papildžius Bendrijos sistema tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sritimis, šia sutartimi buvo įkurta Europos Sąjunga (ES). Mastrichto sutartis iškėlė ambicingus uždavinius valstybėms narėms: iki 1999 m. įsteigti pinigų sąjungą, patvirtinti Europos pilietybę, naujas bendrąsias politikas, įskaitant bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP), ir susitarimus dėl vidaus saugumo.Naujas Europos dinamiškumas ir besikeičianti žemyno geopolitika 1995 m. sausio 1 d. pa
askatino dar tris šalis – Aust.rija, Suomija ir Švedija – prisijungti prie ES. 2004 m. Europos Sąjunga priėmė dešimt naujų valstybių narių: Kiprą, Čekiją, Estiją, Vengriją, Latviją, Lietuvą, Maltą, Lenkiją, Slovakiją ir Slovėniją. Bulgarija ir Rumunija tikisi prisijungti po kelerių metų, o Turkija taip pat yra šalis kandidatė. Kad 25 ir daugiau narių turinti ES galėtų veiksmingai funkcionuoti, reikia racionalizuoti jos sprendimų priėmimo sistemą. Dėl šios priežasties Nicos sutartyje buvo nustatytos naujos taisyklės, reglamentuojančios ES institucijų dydį ir jų darbą. Sutartis įsigaliojo 2003 m. vasario 1 d.Integracija reiškia bendras politikas
Dėl Europos Sąjungos valstybių narių ekonominės integracijos šios šalys turi priimti bendrus sprendimus daugeliu klausimų. Taigi, jos sukūrė bendras politikas daugelyje sričių: nuo žemės ūkio iki kultūros, vartotojų reikalų iki konkurencijos, aplinkos ir energetikos iki transporto ir prekybos.Iš pradžių dėmesys buvo sutelktas į bendrą prekybos anglimis ir plienu politiką ir bendrą žemės ūkio politiką. Laikui bėgant ir iškilus poreikiui, pastarosios politikos buvo papildomos kitomis politikomis. Atsižvelgiant į besikeičiančias sąlygas pasikeitė ir keli pagrindiniai politikos tikslai. Pavyzdžiui, žemės ūkio politikoje jau nebeskatinama pagaminti kaip galima daugiau maisto kaip įmanoma mažesnėmis kainomis, bet remiami ūkininkavimo metodai, kurie leidžia gaminti sveiką, aukštos kokybės maistą ir saugoti aplinką. Daugelyje ES politikų atsižvelgiama į būtinybę saugoti aplinką.Be to, išaugo Europos Sąjungos santykių su likusiu pasauliu svarba. ES derasi dėl labai svarbių prekybos ir pagalbos sutarčių su kitomis šalimis ir kuria bendrą užsienio ir saugumo politiką.Bendra rinka: kliūčių šalinimas
Valstybėms narėms prireikė nemažai laiko, kad būtų pašalintos visos joms prekiauti trukdančios kliūtys ir „bendra rinka“ iš tikrųjų taptų bendra, o joje laisvai judėtų prekės, paslaugos, žmonės ir kapitalas. Bendra rinka formaliai baigta kurti 1992 m. pabaigoje, nors dar reikia nemažai nuveikti kitose srityse, pavyzdžiui, sukurti tikrai bendrą finansinių paslaugų rinką.Dešimtajame dešimtmetyje Europoje žmonėms pasidarė vis lengviau keliauti, kadangi ties dauguma ES vidaus sienų panaikinta pasų kontrolė ir muitinės patikrinimai. Todėl ES piliečiai keliauja daugiau. Pavyzdžiui, nuo 1987 m., pasinaudojęs ES parama, daugiau negu milijonas Europos jaunimo studijavo užsienyje.Bendri pinigai: euras jūsų kišenėje
1992 m. ES artėjo prie didžiausio savo laimėjimo – nacionalinių valiutų pakeitimo. ES nusprendė sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS), įvesdama bendrus Europos pinigus, už kuriuos atsakingas Europos centrinis bankas. Bendri pinigai – euras – dienos šviesą išvydo 2002 m. sausio 1 d., kai euro banknotai ir monetos pakeitė nacionalines valiutas dvylikoje iš 25 Europos Sąjungos šalių (Belgijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Austrijoje, Portugalijoje ir Suomijoje Euras tapo viena svarbiausių pasaulio valiutų, kurio statusas prilygo JAV doleriui.ES institucijos
Svarbiausios ES institucijos(1 lentelė):
Europos Parlamentas (renkamas valstybių narių tautų);
Europos Sąjungos Taryba (atstovaujanti valstybių narių vyriausybėms);
Europos Komisija (varomoji jėga ir vykdomoji institucija);
Teisingumo Teismas (užtikrinantis teisės laikymąsi);
Audito Rūmai (kontroliuojantys, kad ES biudžetas būtų patikimai ir teisėtai tvarkomas).
Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (reiškia organizuotos pilietinės visuomenės nuomones ekonomikos ir socialiniais klausimais);
Regionų komitetas (reiškia regionų ir vietos valdžios institucijų nuomones);
Europos centrinis bankas (atsako už pinigų politiką ir euro valdymą);
Europos ombudsmenas (nagrinėja piliečių skundus dėl netinkamo kurios nors ES institucijos ar įstaigos administravimo);
Europos investicijų bankas (padeda siekti ES tikslų, finansuodamas investicinius projektus).
Šiai sistemai dar priklauso daugelis kitų agentūrų ir įstaigų.

25 nares turinčiai ir ilgainiui dar daugiau narių turėsiančiai ES reikia supaprastintos ir veiksmingos sprendimų priėmimo sistemos. Bet susitarimai turi būti teisingi visoms valstybėms narėms, senoms ir naujoms, didelėms ir mažoms.
Kiekviena ES valstybė turi tam tikrą skaičių balsų, skaičiuojamų balsuojant, kai ES Taryba priima sprendimus. Kiekvienos valstybės gyventojai renka ir tam tikrą skaičių Europos Parlamento narių. Šie skaičiai maždaug atspindi valstybės santykinį gyventojų skaičių.įstojus naujoms valstybės šie skaičiai pasikeis. Norint, kad Taryba priimtų sprendimą, neretai yra reikalingi 72 proc. už jį balsuojančių valstybių balsų.

Balsų skaičius Taryboje Narių skaičius Parlamente
Belgija 12 24
Kipras 4 6
Čekija 12 24
Danija 7 14
Vokietija 29 99
Graikija 12 24
Ispanija 27 54
Estija 4 6
Prancūzija 29 78
Vengrija 12 24
Airija 7 13
Italija 29 78
Latvija 4 9
Lietuva 7 13
Liuksemburgas 4 6
Malta 3 5
Nyderlandai 13 27
Austrija 10 18
Lenkija 27 54
Portugalija 12 24
Slovakija 7 14
Slovėnija 4 7
Suomija 7 14
Švedija 10 19
Jungtinė Karalystė 29 78
IŠ VISO 321 732Pagrindinės Europos integracijos datos
1948 Gegužės 7-11 d.
Įvyksta Hagos kongresas, kuriame daugiau nei tūkstantis delegatų iš 20 Europos valstybių aptaria naujas bendradarbiavimo Europoje formas. Jie pritaria „Europos asamblėjos“ sukūrimui.
1949 Sausio 27-28 d.
Po Hagos kongreso sukuriama Europos Taryba. Jos būstinė – Strasbūre.
Tais pačiais metais pradėta rengti Europos žmogaus teisų konvencija, kuri pasirašoma 1950 m. Romoje, o įsigalioja 1953 m. rugsėjį.
Laikui bėgant beveik visos Europos valstybės tapo Europos Tarybos narėmis.
1950 Gegužės 9 d.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pasako svarbią kalbą, kurią įkvėpė Žano Monė idėjos. Jis siūlo Prancūzijai ir Vokietijos Federacinei Respublikai sujungti savo anglių ir plieno išteklius įsteigiant naują organizaciją, prie kurios galėtų prisijungti ir kitos Europos valstybės.
Kadangi šią dieną galima laikyti Europos Sąjungos steigimo diena, gegužės 9 d. dabar kasmet švenčiama kaip Europos diena.

1951 Balandžio 18 d.
Paryžiuje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašo Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartį. Ji įsigalioja 1952 m. liepos 23 d. 50 metų laikotarpiui.
1955 Birželio 1-2 d.
Mesinos susitikime šešių valstybių užsienio reikalų ministrai nusprendžia išplėsti Europos integraciją į visas ekonomikos sritis.
1957 Kovo 25 d.
Romoje šešios valstybės pasirašo Europos ekonominės bendrijos (EEB) ir Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartis. Jos įsigalioja 1958 m. sausio 1 d.
1960 Sausio 4 d.
Jungtinės Karalystės iniciatyva Stokholmo konvencija įsteigiama Europos laisvosios prekybos asociacija (ELPA). Jos narėmis tampa kelios Europos valstybės, kurios nėra EEB narės.
1962 Liepos 30 d.
Pradedama diegti bendra žemės ūkio politika (BŽŪP).
1963 Sausio 14 d.
Spaudos konferencijoje generolas Š. de Golis pareiškia, kad Prancūzija vetuos Jungtinės Karalystės stojimą į Europos Bendrijas.
Liepos 20 d.
Jaundėje pasirašoma EEB ir aštuoniolikos Afrikos valstybių asociacijos sutartis.
1965 Balandžio 8 d.
Pasirašoma visų trijų Bendrijų vykdomųjų institucijų sujungimo sutartis ir įsteigiama bendra Taryba ir bendra Komisija. Sutartis įsigalioja 1967 m. liepos 1 d.
1966 Sausio 29 d.
Susitariama dėl „Liuksemburgo kompromiso“. Po politinės krizės Prancūzija sutinka vėl dalyvauti Tarybos posėdžiuose mainais už sutikimą laikytis vienbalsiškumo sprendžiant itin svarbius, su nacionaliniais interesais susijusius klausimus.
1968 Liepos 1 d.
Aštuoniolika mėnesių anksčiau nei numatyta panaikinami muito mokesčiai pramoninėms prekėms ir įvedamas bendras išorės muitų tarifas.
1969 Gruodžio 1-2 d.
Hagos aukščiausiojo lygio susitikime EEB politiniai vadovai nusprendžia toliau didinti Europos integraciją.
1970 Balandžio 22 d.
Liuksemburge pasirašoma sutartis, numatanti Europos Bendrijas vis daugiau finansuoti iš nuosavų išteklių ir suteikti didesnius įgaliojimus Europos Parlamentui.
1972 Sausio 22 d.
Briuselyje pasirašomos Airijos, Danijos, Jungtinės Karalystės ir Norvegijos stojimo į Europos Bendrijas sutartys.

Balandžio 24 d.
Šešios EEB valstybės nusprendžia, kad jų valiutų tarpusavio keitimo kursų didžiausia leistina svyravimo riba – 2,25% į bet kurią pusę. Sistema žinoma valiutų „grandinės“ pavadinimu.
1973 Sausio 1 d.
Danija, Airija ir Jungtinė Karalystė įstoja į Europos Bendrijas – Bendrijų narių skaičius išauga iki devynių valstybių. Norvegija pasitraukia po referendumo, per kurį dauguma balsuoja prieš narystę.
1974 Gruodžio 9-10 d.
Aukščiausiojo lygio susitikime Paryžiuje devynių valstybių narių politiniai vadovai nusprendžia susitikinėti triskart per metus kaip Europos Vadovų Taryba. Jie taip pat pritaria tiesioginiams Europos Parlamento rinkimams ir susitaria įkurti Europos regioninės plėtros fondą.
1975 Vasario 28 d.
Lomėje pasirašoma (I Lomės) EEB ir 46 Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno (AKR) valstybių konvencija.
Liepos 22 d.
Pasirašoma. sutartis, suteikianti Europos Parlamentui didesnius įgaliojimus biudžeto srityje ir numatanti Europos Audito Rūmų steigimą. Sutartis įsigaliojo 1977 m. birželio 1 d.
1978 Liepos 6-7 d.
Aukščiausio lygio susitikime Brėmene Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika pasiūlo glaudžiau bendradarbiauti pinigų klausimais, sukuriant Europos pinigų sistemą (EMS), kuri turėtų pakeisti valiutų „grandinę“. EMS pradėjo veikti 1979 m. kovo 13 d.
1979 Gegužės 28 d.
Pasirašoma Graikijos stojimo į Europos Bendrijas sutartis.
Birželio 7 ir 10 d.
Surengiami pirmieji tiesioginiai 410 vietų Europos Parlamento rinkimai.
1981 Sausio 1 d.
Graikija įstoja į Europos Bendrijas – valstybių narių skaičius padidėja iki dešimties.
1984 Vasario 28 d.
Priimama „Esprit“ programa, kuria siekiama paskatinti mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą informacinių technologijų srityje.

Birželio 14 ir 17 d.
Antrą kartą surengiami tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai.
1985 Sausio 7 d.
Žakas Deloras tampa Komisijos pirmininku (1985-1995 m.).

Birželio 12 d.
Pasirašoma Ispanijos ir Portugalijos stojimo į Europos Bendrijas sutartis.

Gruodžio 2-4 d.
Liuksemburge susitikusioje Europos Vadovų Taryboje dešimties valstybių vadovai pritaria pasiūlymui pakeisti Romos sutartį ir Suvestiniu Europos aktu atgaivinti Europos vienijimosi procesą. Taip paklojami bendros rinkos sukūrimo 1993 m. pamatai.
1986 Sausio 1 d.
Ispanija ir Portugalija įstoja į Europos Bendrijas – valstybių narių skaičius padidėja iki dvylikos.
Vasario 17 ir 28 d.
Liuksemburge ir Hagoje pasirašomas Suvestinis Europos aktas. Jis įsigalioja 1987 m. liepos 1 d.
1987 Birželio 15 d.
Pradedama „Erasmus“ programa, kuria siekiama padėti jauniems europiečiams mokytis užsienyje, kitose Europos valstybėse.
1989 Birželio 15 ir 18 d.
Trečią kartą surengiami tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai.

Lapkričio 9 d.
Sugriaunama Berlyno siena.

Gruodžio 9 d.
Strasbūre susitikusi Europos Vadovų Taryba nusprendžia surengti tarpvyriausybinę konferenciją ir toliau kurti ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS) bei politinę sąjungą.
1990 Birželio 19 d.
Pasirašomas Šengeno susitarimas, kuriuo siekiama tarp Europos Bendrijų valstybių narių panaikinti pasienio kontrolę.

Spalio 3 d.
Susivienija Vokietija.

Gruodžio 14 d.
Romoje prasideda tarpvyriausybinė konferencija dėl EPS ir politinės sąjungos.
1991 Gruodžio 9-10 d.
Mastrichte susitikusi Europos Vadovų Taryba priima Europos Sąjungos sutartį. Pastarojoje nustatomi bendros užsienio ir saugumo politikos, glaudesnio bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityje bei ekonominės ir pinigų sąjungos, įskaitant bendrų pinigų, sukūrimo pagrindai.
1992 Vasario 7 d.
Mastrichte pasirašoma Europos Sąjungos sutartis. Ji įsigalioja 1993 m. lapkričio 1 d.
1993 Sausio 1 d.
Sukuriama bendra rinka.
1994 Birželio 9 ir 12 d.
Ketvirtą kartą surengiami tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai.

Birželio 24-25 d.
Korfu susirinkusioje Europos Vadovų Taryboje pasirašoma Austrijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos stojimo į ES sutartis.
1995 Sausio 1 d.
Austrija, Suomija ir Švedija įstoja į ES – valstybių narių skaičius padidėja iki penkiolikos. Norvegija pasitraukia po referendumo, per kurį dauguma balsuoja prieš narystę.

Sausio 23 d.
Darbą pradeda nauja Europos Komisija (1995-1999 m.) ir jos pirmininkas Žakas Santeras.

Lapkričio 27-28 d.
Europos ir Viduržemio jūros valstybių konferencijoje Barselonoje sudaroma ES ir Viduržemio jūros pietinės pakrantės valstybių partnerystė.
1997 Birželio 16-17 d.
Amsterdame susirinkusioje Europos Vadovų Taryboje pritariama sutarčiai, kuria Europos Sąjungai suteikiami nauji įgaliojimai ir atsakomybė.
Spalio 2 d.
Pasirašoma Amsterdamo sutartis. Ji įsigalioja 1999 m. gegužės 1 d.
1998 Kovo 30 d.
Prasideda naujų šalių kandidačių stojimo procesas. Šiame procese dalyvauja Kipras, Malta ir 10 Vidurio ir Rytų Europos valstybių.

. Gegužės 3 d.
Europos Vadovų Taryba Briuselyje nusprendžia, kad 11 ES valstybių narių (Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija) iki 1999 m. sausio 1 d. patenkino bendros valiutos įsivedimo reikalavimus. Graikija prisijungs vėliau.

Nustatomas fiksuotas valiutų, kurias pakeis euras, keitimo kursas.
1999 Sausio 1 d.
Prasideda trečias EPS etapas: 11 ES valstybių valiutas pakeičia euras. Bendra valiuta pradedama naudotis pinigų rinkose. Nuo to laiko Europos centriniam bankui (ECB) suteikiama atsakomybė už ES pinigų politiką, kuri apibrėžiama ir įgyvendinama per eurą.

Kovo 24-25 d.
Berlyne susitikusi Europos Vadovų Taryba pritaria ES 2000-2006 m. biudžeto projektui atsižvelgiant į „Darbotvarkę 2000“.

Birželio 3-4 d.
Kelne susitikusi Europos Vadovų Taryba nusprendžia sušaukti Konventą Europos pagrindinių teisių chartijai parengti. Konvento nariai – ES valstybių ir vyriausybių vadovų atstovai ir Europos Komisijos pirmininkas.
Chavjeras Solana paskiriamas bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) aukščiausiuoju atstovu.

Birželio 8 ir 13 d.
Penktą kartą surengiami tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai.

Rugsėjo 15 d.
Darbą pradeda nauja Europos Komisija (1999-2004 m.) ir jos pirmininkas Romanas Prodis.

Spalio 15-16 d.
Europos Vadovų Taryba Tamperėje nusprendžia padaryti ES laisvės, saugumo ir teisingumo erdve.

Gruodžio 10-11 d.
Helsinkyje susirinkusi Europos Vadovų Taryba, sprendusi vien tik ES plėtros klausimus, oficialiai pripažįsta Turkiją ES šalimi kandidate ir nusprendžia pradėti derybas su kitomis 12 šalių kandidačių.
2000 Kovo 23-24 d.
Lisabonoje susirinkusi Europos Vadovų Taryba parengia strategiją, kaip paskatinti užimtumo didėjimą ES, modernizuoti ekonomiką ir sustiprinti socialinę sanglaudą žinių Europoje.

Gruodžio 7-8 d.
Europos Vadovų Taryba Nicoje pasiekia sutarimą dėl naujos sutarties teksto, kuriuo pakeičiama ES sprendimų priėmimo sistema, kad Europos Sąjunga būtų pasirengusi plėtrai. Europos Parlamento, Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos pirmininkai iškilmingai paskelbia ES pagrindinių teisių chartiją.
2001 Vasario 26 d.
Pasirašoma Nicos sutartis. Ji įsigalioja 2003 m. vasario 1 d.

Gruodžio 14-15 d.
Europos Vadovų Taryba Lakene priima deklaraciją dėl Europos Sąjungos ateities. Ji atveria vartus būsimai pagrindinei ES reformai ir Konventui, rengsiančiam Europos Konstituciją. Valeri Žiskaras Destenas paskiriamas Konvento pirmininku.
2002 Sausio 1 d.
Euro zonos valstybių gyventojai pradeda naudotis euro banknotais ir monetomis.

Gegužės 31 d.
Visos 15 ES valstybių narių tuo pačiu metu ratifikuoja Kioto protokolą – pasaulinį susitarimą dėl oro taršos mažinimo.

Birželio 21-22 d.
Europos Vadovų Taryba Sevilijoje susitaria dėl ES prieglobsčio ir imigracijos politikos.

Gruodžio 13 d.
Europos Vadovų Taryba Kopenhagoje pritaria 10 šalių kandidačių (Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Maltos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos) stojimui į ES 2004 m. gegužės 1 d. Tikimasi, kad Bulgarija ir Rumunija įstos 2007 m.
Nusprendžiama, kad derybos su Turkija gali būti pradėtos, jeigu, remdamasi Komisijos ataskaita ir rekomendacijomis, 2004 m. gruodį Europos Vadovų Taryba nuspręs, kad Turkija tenkina visus „Kopenhagos kriterijus“.
2003 Balandžio 16 d.
Atėnuose pasirašoma Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Maltos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos stojimo į ES sutartis.

Liepos 10 d.
Savo darbą baigia Konventas dėl Europos ateities, parengęs Europos Konstitucijos projektą.

Spalio 4 d.
Prasideda tarpvyriausybinė konferencija, parengsianti naują sutartį, kurioje bus įtvirtinta Europos Konstitucija.
2004 Gegužės 1 d.
Čekijos Respublika, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija įsto.ja į Europos Sąjungą.

Birželio 10 ir 13 d.
Šeštą kartą surengiami tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai.
2007 – 2002 m. Kopenhagoje susitikusios Europos Vadovų Tarybos nustatyta Bulgarijos ir Rumunijos įstojimo į ES data.Lietuva ir ES
Transformacija ir integracija
Lietuvoje nuo šio dešimtmečio pradžios paraleliai vykdomos ekonominės reformos ir diegiamos su integracija į ES susijusios priemonės. Jų išskyrimas padeda geriau suvokti integracijos priemonių atitikimą Lietuvos ūkio interesams bei pasirinkti tinkamiausią integracijos strategiją, suteikiančią didžiausią naudą Lietuvos ūkiui. Kitaip sakant, kiek Lietuvos narystė ES atitinka mūsų ekonominius interesus ir kaip šis atitikimas gali būti maksimizuotas, paskirstant integracijos priemonių poveikį laike bei tarp ekonominių grupių?
Transformacijos reformų tikslai iš esmės atitinka pagrindinius narystės ES kriterijus, suformuluotus Europos viršūnių susitikimuose. Tai pasakytina tiek apie politinį kriterijų (demokratijos ir įstatymo viršenybės bei pagarba žmogaus ir nacionalinių mažumų teisėms), tiek apie ekonominį (funkcionuojanti rinkos ekonomika bei gebėjimas konkuruoti), tiek apie administracinį (valstybės institucijų gebėjimas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus). Tačiau tuo pačiu Lietuva privalo prisiimti visus su naryste ES susijusius įsipareigojimus. Nors “klubo žaidimo taisyklių” laikymasis stojant į jį yra suprantamas ES reikalavimas, Lietuvai kai kuriais atvejais tai gali reikšti sub-optimalią politiką. Lietuva turi perkelti ir įgyvendinti ES acquis communautaire – konkrečias teisės normas, kurios buvo sukurtos derybose tarp valstybių narių, ir kuriose numatytus bendrus tikslus Lietuva galbūt įgyvendintų kita seka bei forma, jei nestotų į ES (pavyzdžiu galėtų būti Ignalinos AE eksploatavimo planai arba žemės ūkio politikos instrumentai). Tuo labiau, jog kai kurios ES teisės nuostatos išsivystė reaguojant į konkrečias ES šalių ekonomines ar politines problemas, kurios yra neadekvačios Lietuvos ekonominei situacijai (pavyzdžiui, kai kurie finansinių institucijų veiklos normatyvai), arba apsikeičiant nuolaidomis derybose tarp skirtingus interesus ir tradicijas atstovaujančių valstybių narių (pavyzdžiui, struktūriniai fondai, atsiradę reaguojant į Pietų Europos šalių poziciją). Tačiau svarstant šiuos klausimus reikia nepamiršti ir alternatyvaus scenarijaus – Lietuvos ūkio raida nestojant į ES. Tokia alternatyva pasižymi dideliu neapibrėžtumo laipsniu ir didele klaidų tikimybe restruktūrizuojant ūkį.Integracijos poveikis Lietuvos ūkiui
Integracijos poveikį Lietuvos ūkio funkcionavimui ir restruktūrizavimui galima vertinti, remiantis Lietuvos įsipareigojimais, įtvirtintais prekybos ir bendradarbiavimo sutartyje, laisvosios prekybos sutartyje, asociacijos sutartyje, stojimo partnerystėje ir Nacionalinėje acquis perėmimo programoje bei ES vienašališkai pasiūlyta Baltąja knyga, skirta asocijuotų šalių kandidačių pasiruošimui integruotis į Sąjungos vidaus rinką. Trumpai Lietuvos integracijos į ES poveikį rinkos dalyviams galima apibūdinti kaip balansą tarp naudos, kylančios iš didesnių galimybių, ir kaštus, atsirandančių dėl prisitaikymo prie aukštesnių standartų.
Integracija yra laipsniškas procesas, kuris prasidėjo asimetrišku prekybos liberalizavimu, persiliejo į kliūčių paslaugų ir kapitalo judėjimui šalinimą bei Vieningą rinką reguliuojančių normų perėmimu. Beje, Lietuvos ūkio restruktūrizaciją įtakoja ne tik dvišalėse sutartyse prisiimti įsipareigojimai, bet ir ES institucijų nuomonė Lietuvos pažangos atžvilgiu. Tai savo ruožtu įtakoja patrauklumą investicijoms ir makroekonominį stabilumą. Dar daugiau, Komisija tiesiogiai įtakoja Lietuvos ekonominę politiką formuodama stojimo partnerystės prioritetus ar numatydama pasirinktoms sritims finansinę paramą. Šiuo metu baigtame ruošti Lietuvos stojimo partnerystės variante numatytos artimiausio laikotarpio priemonės – stambių įmonių bei bankų privatizacijos užbaigimas, bankroto procedūros tobulinimas, valstybės pagalbos kontrolė, likusių kliūčių laisvam kapitalo judėjimui šalinimas – skatina šalies ūkio restruktūrizaciją. Vidutiniu laikotarpiu tiesiogiai numatoma tęsti rinka grindžiamą įmonių, finansų ir bankų restruktūrizaciją. Tačiau kai kurios, ES požiūriu “jautrios sritys” paliekamos nuošalyje. Tai ypač pasakytina apie laisvą darbo jėgos judėjimą, kuris bus ypač svarbus sklandžiai Lietuvos ūkio integracijai tapus Ekonominės ir pinigų sąjungos nare, tačiau kelia migracijos baimę ES šalyse. Nors dėl Lietuvos ekonominės priklausomybės ir politinės galios ES atžvilgiu asimetrijos Komisijai tenka pagrindinio “teisėjo ir žaidėjo vaidmenys” derybose dėl stojimo, Lietuvos vyriausybės iniciatyvi ir pagrįsta politika gali sustiprinti jos pozicijas
Kaip minėta, iki šiol Lietuvos integracija į ES intensyviausiai vyko liberalizuojant prekių judėjimą tarp šalių. Pramoninių prekių importui iš ES likusios tarifinės kliūtys bus baigtos naikinti 2001 m. pradžioje, o šiuo metu daugumai jų taikomi 5% muitai (išskyrus degtukus, šaldiklius bei baldus, kuriems taikomi 12,5% importo muitai). Kol kas prekybą stabdo netarifiniai barjerai – prekių standartai bei antidempingo bylos, kurios iki šiol buvo iškeltos Achamos, Grigiškių ir Ekrano įmonėms. Prekybos liberalizavimas su ES turėjo tiesioginę teigiamą įtaką Lietuvos ūkio restruktūrizacijai – ES dalis Lietuvos eksportuojamų produktų apyvartoje išaugo nuo poros procentų dešimtmečio pradžioje išaugo iki 50% 1999 m. pirmoje pusėje. Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) iš ES sudarė apie 60% visų TUI Lietuvoje. TUI susijusios ir su Lietuvos įmonių integravimu į Europos gamybos grandis, pavyzdžiui, išorinio apdirbimo operacijų atlikimu tekstilės pramonės atveju. Lietuvos ir ES prekyba vienos šakos gaminiais (angl. – intra-industry trade) 1996 m. sudarė 17% visos prekybos ir buvo mažiausias iš trijų Baltijos šalių.
Prekybos liberalizavimas su ES (ir kitomis šalimis kandidatėmis – prekybos sutartys su CEFTA šalimis ir ypač Baltijos valstybėmis yra susijusios su integracijos į ES raida) sudarė bendro užsienio prekybos liberalizavimo pagrindą. Tuo tarpu, kaip teigia tarptautinių finansinių organizacijų ekspertai, “Lietuvos liberali prekybos politika suvaidino esminį vaidmenį atstatant ekonominį augimą.”. Ne mažiau svarbu yra tai, jog įsipareigojimai ES šiuo metu sulaiko Lietuvos vyriausybę nuo interesų grupių reikalavimų įvesti tiesioginius apribojimus užsienio prekių įvežimui (nors tuo pačiu pastebimas vis dažniau deklaruojamas siekis imituoti netarifines apsaugos priemones trečiųjų ša.lių atžvilgiu, taikomas ES). Iki šiol Lietuvoje didžiausią įtaką ekonominei, ypač užsienio prekybos politikai, darė gerai organizuotos vietinių gamintojų ar žemdirbių grupės, tuo tarpu perdirbėjų ir vartotojų interesai paprastai yra ignoruojami. Tokia situacija susidariusi tiek dėl nusistovėjusių ryšių tarp dėl konkurencijos patiriančių nuostolių gamintojų ir savo egzistenciją rinkos ekonomikoje bandančių pateisinti vyriausybės institucijų, tiek dėl kolektyvinio veiksmo problemos, dėl kurios daugiausia naudos iš atviros politikos turintys vartotojai nesugeba įtakoti ekonominės politikos, tiek dėl santykinai svarbesnių su bendra ekonomine politika susijusių problemų (pavyzdžiui, darbo santykių reguliavimu) egzistavimu, tiek dėl paplitusios nuostatos, jog pramonei turi būti teikiamas prioritetas prieš kitas sritis.Integracija ir ekonominė politika Lietuvoje
Šiuo metu svarbiausiu Lietuvos vyriausybės tikslu, sudarant sąlygas tolesniam ūkio restruktūrizavimui, turėtų būti netarifinių barjerų prekyboje su ES šalinimas. Integracijos naudaLietuvos ūkiui priklausys nuo ekonominių santykių su ES intensyvumo, o šiems pastaruoju metu didžiausia kliūtimi yra netarifiniai barjerai.
Tokios politikos pavyzdžiais yra (1) valstybės pagalbos kontrolė bei kitų ES taikomų konkurencijos taisyklių laikymasis, kuris ne tik savaime skatintų restruktūrizaciją, bet ir suteiktų pagrindą reikalauti ES nebetaikyti prekybos apsaugos priemonių; (2) abipusio pripažinimo principo įgyvendinimas, t.y. kitais metais planuojamo pasirašyti Europos atitikties įvertinimo protokolo tarp Lietuvos ir ES pasirašymas. Šis protokolas turėtų apimti devynias “naujojo požiūrio” ir dvi “senojo požiūrio” direktyvas.
Kita labai svarbi tolesnių veiksmų sritis – valstybės administracinių institucijų reforma, nes verslo plėtra šiuo metu ypač priklauso nuo valstybės institucijų gebėjimo atskirti joms priklausančias funkcijas ir jas efektyviai vykdyti. Šiuo metu būtent nuo institucinės reformos priklauso racionalios, aiškios ir autonomiškos ekonominės politikos vykdymas ir tai, kaip integracijos priemonės įtakos tolesnę Lietuvos ūkio raidą. Valstybės funkcijų ir institucijų reforma yra būtina nepriklausomai nuo narystės ES, tačiau jos neįvykdžius, gilesnė integracija į ES gali sutrikdyti ūkio restruktūrizaciją ir raidą. (1) Taigi, dalis valstybės funkcijų turi būti perduota rinkos dalyviams, dalis perkelta į žemesnį valdymo lygį. (2) Taip pat turi būti sustiprintas politikos proceso baigiamųjų grandžių – įgyvendinimo ir vertinimo – vykdymas. Daugumos Lietuvos vyriausybių politikos trūkumas – pernelyg didelis dėmesys politinio atsako (dažnai neteisingo) į ekonomines problemas formai jo įgyvendinimo ir jo poveikio įvertinimo sąskaita. Būtent dėl to yra sukurta apie trisdešimt ekonominių programų ir strategijų (Įmonių veiklos gaivinimo, Eksporto plėtojimo, SVV, Nacionalinės kokybės, Darbo vietų kūrimo ir pan.), kurių įgyvendinimas ir jo įvertinimas dažniausiai nevyksta, o paini paramos sistema kuria kliūtis perėjimui iš vienos srities į kitą ir stabdo konkurenciją bei restruktūrizaciją. Politikos sprendimų įgyvendinimo svarba ženkliai padidės Lietuvai įsijungus į ES, kurioje bendrų politikos sričių funkcionavimas priklauso nuo to, kaip priimtus sprendimus įgyvendina valstybių narių institucijos. (3) Bent pagrindinėse srityse turi būti pradėta taikyti ekonominio reguliavimo kaštų ir naudos analizė, galinti pasiūlyti optimalų rinkos atžvilgiu direktyvų įgyvendinimo būdą. (4) Ekonominės politikos priemonių susiejimas su integracija į ES, ilgam periode paskirstant ekonominio reguliavimo kaštus tokiose srityse kaip socialinė ar aplinkosaugos politika, ir aiškaus jų įgyvendinimo orientyrų viešas pristatymas. Tai apsaugotų nuo neefektyvaus ES finansinių išteklių panaudojimo ir interesų grupių pasinaudojimo jais šalies ūkio augimo sąskaita, sumažintų įmonių reguliacinio prisitaikymo trumpalaikius kaštus, sukurtų didesnį pasitikėjimą rinkose, stabilumą bei suteiktų įmonėms kol kas trūkstančios informacijos apie tai, ką joms konkrečiai reiškia Lietuvos narystė ES.

Išvados

Daugiau kaip penkiasdešimt integracijos metų labai pakeitė Europos istoriją ir europiečių mentalitetą. Valstybių narių vyriausybės, nepaisant jų politinio atspalvio, žino, kad absoliutaus nacionalinio suverenumo laikotarpis baigėsi ir kad tik suvienydamos jėgas ir siekdamos “nuo šiol bendro likimo” (citata iš EAPB sutarties) jų daug amžių egzistuojančios tautos galės siekti ekonomines ir socialines pažangos bei neprarasti įtakos pasaulyje.
Integracijai pavyko įveikti šimtmečiais tarp Europos valstybių tvyrojusi priešiškumą. Pranašumo jausmą ir tarptautinių nesutarimų sprendimą pasinaudojant jėga pakeitė darbo išvien – Bendrijos metodas. Šis nacionalinius ir bendrus interesus derinantis, nacionalinę įvairovę gerbiantis ir Sąj.ungos tapatybę formuojantis metodas niekada nepraras savo vertės. Šaltojo karo laikotarpiu jis padėjo susitelkti Europos demokratinėms ir laisvę mylinčioms šalims. Rytų ir Vakarų antagonizmo pabaiga ir politinis bei ekonominis žemyno susivienijimas yra pergalė Europos dvasiai – tokiai, kokios europiečiams dabar reikia labiau nei bet kada anksčiau.
Europos Sąjunga – tai europiečių vertybes atspindintis atsakymas globalizacijos iškeltiems uždaviniams. Maža to, ES – geriausias laisvos ir taikios ateities garantas.Naudota literatūra
1. www.google.lt
2. G. Vitkus ir R.Totoraitis „Europos integracijos pamokos“
3. V. Veidenfeldas ir V. Veselsas „Europa nuo A iki Z“
4. „Verslo žinios“ 2004-05-01

Leave a Comment