telefono atsiradimas

Pirmajai telefono linijai Lietuvoje – 120 metų!
Šiai sukakčiai paminėti 2002 m. rugsėjo 27 d. Rietave, kur prieš 120 metų pirmą kartą Lietuvoje suskambo telefonas, šventiniuose renginiuose dalyvavo didžiausių Lietuvos telekomunikacijų bendrovių atstovai, vyko šventiniai renginiai – buvo surengta jubiliejinė konferencija, pristatyta Ryšių istorijos ir Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejų parengta paroda. Plačiau apie 120 metų senumo įvykius ir telekomunikacijų plėtrą Lietuvoje „Muziejininkystės biuletenio“ skaitytojams pasakoja Ryšių istorijos muziejaus direktorė Angelė LEKAVIČIENĖ.
Lygiai 120 metų nusinešė laikas, kai suskambo telefonas kunigaikščio Bogdano Oginskio (Rietave) ir grafo Juozapo Tiškevičiaus dvaruose. Nuuo seniausių laikų žmonės norėjo bendrauti, keistis informacija, žinoti apie viską. Dar senovės lietuviai turėjo skubių pranešimų perdavimo sistemą. Pasirodžius priešui, jie ant kalvų ar piliakalnių viršūnių uždegdavo pavojaus laužus. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais tarp Vilniaus ir Trakų pilių veikė ugnies signalų „telegrafas“. Pilių bokštuose budėdavo „žiburiniai“, mokėdavę priimti ir perduoti žinias.
Paštas žmonėms yra žinomas kaip labai sena, paprasta parašytų žinių perdavimo sistema. XVI a.viduryje Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė Kristupui Taksiui privilegiją vežioti paštą iš Krokuvos į Vilnių irr atgal.
Europos valstybių karinėse struktūrose buvo paplitę veidrodiniai signaliniai įtaisai heliografai, kuriuos tarpukaryje naudojo ir Lietuvos kariuomenė.
Žmonių gyvenimas darėsi vis sudėtingesnis. Nuaidėjo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos salvės, augo nauja fabrikantų, prekybininkų karta, auganti pramonė ir gamybiniai santykiai reikalavo naujų išradimų. Ir žm

monija juos gavo. XVIII šimtmečio garo mašina, pirmasis garvežys, spausdinimo staklėmis išspausdinti pirmieji laikraščiai, fotoaparatas ir. optinis telegrafas padėjo greičiau bendrauti tarpusavyje, nelaukiant atvykstančių žygūnų ar pašto diližanų.
1839m. per Lietuvos teritoriją nuo Zarasų per Utenos, Ukmergės, Kauno apylinkes buvo nutiesta optinio telegrafo linija. Yra žinoma, kad stotys buvo įrengtos ant Vilniaus Gedimino pilies bokšto bei Kaune, Žaliakalnyje, dabartinėje Vaižganto gatvėje, kur XX a. pradžioje buvo pastatytos pirmosios radijo stoties antenos.
XVIII šimtmečio antroje pusėje buvo atlikti pirmieji bandymai perduoti elektros signalus laidais. Istorijai gerai žinomi išradėjai anglai Uitstonas, Kukas, vokietis Hausas, rusas Šilingas kūrė telegrafo aparatus praktiniam naudojimui. Bet tik Samuelis Morzė 1837m. sukūrė paprastos konstrukcijos signalų perdavimo aparatą, pritaikydamas taškais ir brūkšniais užkoduotą abėcėlę.
Šiandien, kalbėdami apie telefono istoriją, negalime neminėti teelegrafo, kuris iki telefono išradimo buvo svarbiausia ryšio priemonė. XIXa. penktojo dešimtmečio pradžioje buvo nutiestos telegrafo linijos Ryga – Liepoja – Kretinga – Palanga – Klaipėda, ir Klaipėda – Tilžė – Karaliaučius. Telegrafo plėtrai didelės įtakos turėjo 1859 m. įsikūrusi Vokietijos – Austrijos telegrafo sąjunga, vadovavusi 480-čiai telegrafo stočių, pastatytų prie geležinkelių Prūsijoje, Austrijoje, Saksonijoje, Nyderlanduose ir kitose Vakarų kraštuose.
1865 m. telegrafo stotys veikė visuose Kauno gubernijos miestuose, tarp jų ir Kretingoje, Plungėje, Rietave, Palangoje. Kauno gubernijoje dėl jos geografinės padėties telegrafo ryšio plėtra buvo spartesnė negu Vilniaus ar Ga
ardino gubernijose. Daugumoje stočių Morzės aparatai veikė ištisą parą.
Netruko ateiti į Lietuvą ir amerikiečio Aleksandro Grejamo Bello 1876 m. išrastas telefonas. Amerika labai greitai suprato A.G.Belo išradimo svarbą, tuo sudomindama ir Europą. Pirmoji telefono linija Europoje buvo nutiesta Berlyne 1877 m. tarp pašto kontoros ir telegrafo stoties. Jos ilgis buvo 2 km. 1881 m. Berlyne buvo išleistas pirmasis 48 telefono abonentų sąrašas.
Rusijos imperijai, kuriai priklausė ir Lietuva, pirmąsias telefono linijas įrengė Belo kompanija, turėjusi savo atstovybę Peterburge. 1882 m. ji įrengė telefono tinklą Varšuvoje su 105 abonento linijomis. Tais pačiais metais Rygoje 54 telefono abonentai galėjo skambinti vieni kitiems per vadinamąją „centralę“, t.y. centrinį jungiamąjį komutatorių.
Būtų buvę keista, jei apie ryšio naujovę – telefoną, nebūtų žinoma Rietave, Kretingoje ar Palangoje, kur gyveno iškilūs Lietuvos didikai, kunigaikščiai Ogiskiai, grafai Tiškevičiai ir Zubovai, dažnai lankydavęsi Peterburge, Varšuvoje ir Rygoje. Technikos naujovės pirmiausiai ir buvo diegiamos jų dvarų centruose. Kunigaikštis Bogdanas Oginskis, 1863-1909 m. rezidavęs Rietave, pirmasis Lietuvoje pradėjo rūpintis ne tik Rietavo, bet ir kitų artimiausių miestų bei dvarams priklausančių objektų telefonizavimu. 1882-uosius metus metraštis „Kovenskaja gubernija 1843-1893 g.“ mini pirmosios telefono linijos nutiesimo faktą, tačiau nenurodo tikslios datos – mėnesio ir dienos – kai suskambo telefonas kunigaikščio Bogdano Oginskio dvare Rietave ir grafo Juozapo Tiškevičiaus valdose. Kai kurie istorikai mini telefono linijos šventinimo ceremoniją spalio 15
5- tąją pagal seną kalendorių.
Pirmosios telefonų linijos Lietuvoje buvo privačios. Joms įrengti reikėjo gauti Vidaus reikalų ministerijos Rygos apygardos telegrafo departamento leidimus. K.Bogdano Oginskio susirašinėjime su šiuo departamentu dėl Salantų, Veiviržėnų, Treinikalnos, Liolių, Soslovkų palivarkų telefonizavimo (čia pagal to meto egzistavusias linijomis, stulpais. Kai kada leidimo telefonizuoti departamentas neduodavo, arba uždrausdavo tvirtinti telefono laidus ant telegrafo stulpų. Turint omenyje, kad tuo metu dar nebuvo galimybės apsaugoti sklindantį garsą nuo pašalinių signalų indukcijos, galima tik įsivaizduoti, kokios kokybės buvo telefono ryšys. Taigi 1882-aisais Lietuvoje buvo telegrafo ryšys tiek tarp miestų, tiek su Vakarų Europos valstybėmis, o miestuose tarp dvarų ir valstybės įstaigų pradėta ryšį palaikyti telefonu.
1888 m spalio 22 d. Klaipėdoje, tuomet priklausančiai Prūsijai, pradėjo veikti telefono stotis – rankinis komutatorius, prie kurio buvo prijungtos 23 abonento linijos. 1896 m. kovo mėn. telefono stotis pradėjo veikti Vilniuje, 1904m. – Kaune. Abonento mokestis buvo 75 rb. per metus už ne ilgesnę kaip 2 varstų telefono liniją, o už kiekvieną varstą, viršijantį 2 varstus, dar reikėdavo mokėti po 15 rb. Buvo parengtos naudojimosi telefonu taisyklės, jose netgi buvo nurodyta, kaip laikyti telefono ragelį.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse telefono ryšys jau veikė daugelyje Lietuvos apskričių. 1935 m. lapkričio 3-osios – gruodžio 1-osios naktį anglų firma „Automatic Telephone Electric Co. Liverpool“ paleido 3000 numerių automatinę telefonų stotį Klaipėdoje. Tai buvo „S
Stroudžer“ sistemos technologija, pagrįsta elektromechanine žingsnine numerių rinkimo sistema, kuri tuo metu plačiausiai naudota tiek Amerikoje, tiek Europoje. Po metų Kaune buvo įrengtos dar 2 automatinės telefono stotys. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje telekomunikacijų tinkle buvo 26 tūkst. abonentų. Pagal telefonų skaičių, tenkantį 100 gyventojų Lietuva tada šiek tiek atsiliko nuo Estijos ir Latvijos.
Po karo ilgą laiką automatinės telefono stotys veikė tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kitur tarpmiestinių pokalbių dalyvius sujungdavo telefonininkės.
Telegrafo ryšiuose buvo naudojami Morzės aparatai. Dauguma linijų buvo orinės, pakabintos ant medinių stulpų. Rajonų centruose ryšių kontorų (vėliau jos buvo pervardintos į ryšių mazgus) pastatai buvo tokie prasti, kad statyti juose naują techniką buvo neįmanoma.
1948 m. įkurta Lietuvos ryšių ministerija, kuri buvo pavaldi TSRS ryšių ministerijai. Pirmasis ryšių ministras buvo Nikolajus Belianinas (dirbo iki 1968 m.).
1959 m. buvo pradėtas telegrafo ryšių automatizavimas. Morzės aparatai nukeliavo į muziejus, juos pakeitė greitieji, perforaciniai, raides spausdinantys ST tipo telegrafo aparatai, buvo įdiegta daugiakanalė aparatūra.
1963 m. buvo pradėtas tarpmiestinių ryšių automatizavimas – buvo statomos tarpmiestinės automatinės telefono stotys. Prie ministerijos buvo įkurtas Ryšių statybos trestas, kuris statė telefono stotis, gyvenamuosius namus, ryšių mazgus ir ryšių skyrius, tiesė ryšių linijas. 1970 m. buvo baigtas vietinių ryšių automatizavimas. Šis įvykis buvo pažymėtas viename Dzūkijos miestelyje – Liškiavoje, kur gruodžio 4 d. paskutinis telefono komutatorius buvo pakeistas automatine telefono stotimi.
Dekadinės-žingsninės stotys pradėtos keisti pažangesnėmis koordinatinio tipo stotimis, tarpmiestiniams ryšiams pradėta diegti skaitmeninės kanalų sutankinimo sistemos (IKM).
Pirmieji mobilūs analoginio ryšio telefonai Lietuvoje atsirado 1976 m. – „Altaj“ sistemos stoteles pradėta įrenginėti automobiliuose. 1983 m. Vilniuje buvo įrengta VEF gamykloje pagaminta tarpmiestinio ryšio stotis „Kvarc“.
9 dešimtmečio pabaigoje visi Lietuvos rajonai turėjo tarpmiestinius kabelius dviem kryptimis, daugelis kabelinių linijų buvo sutankintos skaitmeninėmis sistemomis. Buvo sukurtas duomenų perdavimo tinklas, dirbantis 200 bodų greičiu.
Kasmet į eksploataciją buvo įvedama maždaug po 60 000 numerių miestuose ir po 15 000 numerių kaimuose. Vilniaus telefono tinkle buvo įdiegtos pirmosios skaitmeninės stotys DX-200. Vis dėlto tai netenkino išaugusių poreikių telefono ryšiui tiek kiekybės, tiek ir kokybės požiūriu. Abonentų skyriuose buvo tūkstantinės eilės telefonui įrengti, buvo akivaizdus Lietuvos atsilikimas nuo Vakarų Europos valstybių informatikos srityje.
1992 m. sausio 1 d. AB „Lietuvos telekomas“ pradėjo veiklą kaip atskira valstybės įmonė, savo struktūroje turinti 6 filialus: Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Įmonė privalėjo spręsti įsisenėjusias problemas. Tuo metu šalyje telefono laukė per 200 tūkst. gyventojų. Su Vakarų Europos šalimis buvo galima susijungti tik per Maskvos centrinę stotį. Tarptautinių pokalbių su JAV, Australijos, Kanados ir kitų šalių abonentais reikėdavo laukti kartais net savaitę. Pirmasis pagalbą pasiūlė Norvegijos telekomas. Ant Lietuvos parlamento stogo pasirodė palydovinė „Inmarsat“ antena. 1992-aisiais rugpjūčio 7 d. Kaune buvo pradėta eksploatuoti skaitmeninė tarptautinė komutacinė stotis „Lintel“. Per ją buvo galima tiesiogiai susisiekti su 13 Europos valstybių, JAV, Kanados abonentais. Amerikos lietuvio Juozo Kazicko iniciatyva Lietuva gavo palydovinę anteną tiesioginiam ryšiui su Amerikos žemynu. Buvo pertvarkyta stoties „Kvarc“ programinė įranga automatiniam tarptautiniam ryšiui.
Mobiliojo telefono ryšio paslaugas Lietuvoje pradėjo teikti įmonė „Comliet“. Su Danijos telekomo pagalba 1992 m. nutiesta pirmoji šviesolaidžio linija iš Vilniaus iki Kauno, o vėliau ir iki Lenkijos sienos. Lietuvai integruojantis į tarptautines ekonomines struktūras, neišvengiamai didėjo pokalbių ir kitos informacijos srautai. Tam prireikė greitaeigio ryšio šviesolaidžių magistralėmis.
Buvo nutiestos šviesolaidžio linijos Kaunas-Panevėžys-Šiauliai-Klaipėda, o 1995 m. jos pasiekė Latvijos sieną, Baltijos jūrą, o iš Klaipėdos – Tauragę, Marijampolę, Kauną. Švedijos bendrovė „Tellia“ savo lėšomis nutiesė povandeninį šviesolaidžio kabelį per Baltijos jūrą.
1995 m. buvo pastatyta pirmoji firmos „Ericsson“ skaitmeninė stotis Klaipėdoje, pradėta diegti modernias „Ericsson“, „Siemens“, „Tadiran“ skaitmenines stotis.
1997 metais vienam šimtui Lietuvos gyventojų teko 28 telefonai. Diegiami integroscheminių kortelių taksofonai „Pulsar“, pradėtas kurti paketinio komutavimo duomenų perdavimo tinklas.
Lietuvos ryšių 80-metį Lietuvos telekomas pasitiko turėdamas milijoną telefono abonentų, vietinių pokalbių apskaitos įrangą, visas tranzitines stotis sujungtas šviesolaidžių kabeliu, kuris sutankintas naujausios technologijos sutankinimo įranga SDH.
1998 m. gegužės 14 d. pradėta teikti interneto paslauga „Takas“.
1998 m. liepos 1 d. 60 proc. AB „Lietuvos telekomas“ akcijų įsigijo Švedijos ir Suomijos ryšių įmonių „Telia“ ir „Sonera“ konsorciumas „Amber Teleholding“, telekomas tapo akcininkų valdoma įmone, jos generalinis direktorius – Tapio Paarma. Tais pačiais metais buvo panaikinta Ryšių ir informatikos ministerija.
Investicijos į naujas technologijas leido sparčiai plėsti naujas paslaugas, kurti duomenų perdavimo tinklą, spartinti interneto ryšį.
Nuo 1998 m. iki 2002 m. pradžios „Lietuvos telekomas“ į telekomunikacijų ūkį investavo daugiau kaip 1,8 mlrd. Lt. Daugiausia investuota į duomenų perdavimo ir telefono tinklus. Dėl to bendrovės abonentų, kurių telefono linijos yra skaitmeninės, padaugėjo nuo 17 proc. 1998 metais iki 85 proc. 2002 metais. 2000 m. buvo galutinai pakeistos daugiau nei pusę amžiaus veikusios dekadinės-žingsninės telefono stotys, o šiais metais į praeitį nuėjo ir paskutinė koordinatinio tipo stotis. Per pastaruosius 10 metų nutiesta apie 3000 km optinių kabelių, kurie sujungė visus didžiuosius Lietuvos miestus, rajonų centrus ir net atokiausius kaimelius. Su kaimyninių šalių parama trys optiniai kabeliai buvo prijungti prie Latvijos, du prie Lenkijos ir po vieną prie Baltarusijos ir Švedijos telefono tinklų. Bendra tarptautinių kabelių pralaida padidėjo nuo 8 iki 800 Mbit/s. Suporintų linijų sumažėjo maždaug nuo 200 000 iki 10 000, orinių ryšių linijų sumažėjo nuo 18 000 iki 1000 km. 1998 m. vienas bendrovės darbuotojas prižiūrėjo 107 linijas, o 2002 m. – 250 linijų.
1994m. į Lietuvos telekomunikacijų paslaugų rinką atėjo mobiliojo ryšio bendrovės „Omnitel“ ir „Bitė GSM“, o vėliau – ir Tele-2. Lietuvoje yra 680 tūkst. „Omnitel“ abonentų, ir 370 tūkst. „Bitės GSM“ abonementų.
Lietuvos telekomas yra didžiausias telekomunikacijų paslaugų teikėjas Lietuvoje, savo klientams galintis pasiūlyti daugiau nei 200 paslaugų – ne tik fiksuoto telefono ryšio, bet ir su internetu susijusių bei duomenų perdavimo ir kitų paslaugų.
Telefonizavimo 120 metų jubiliejų Lietuva pasitinka pagal telekomunikacijų plėtrą, paslaugų kokybę ir modernumą pasiekusi Vakarų Europos šalių lygį.

Leave a Comment