Vilniaus televizijos bokštas
Vilniaus televizijos bokštas,kuriame sumontuoti nauji siųstuvai suteikė galimybes padidinti transliuojamų programų skaičių,pagerinti jų vaizdo bei garso priėmimo kokybę.Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,1990 metais buvo pradėtos steigti privačios radijo ir televizijos stotys bei pradėtos transliuoti programos.Lietuvoje atsirdo komercinis radijas ir talevizija.Faktai apie televizijos bokštą:Tai aukščiausias statinys Lietuvoje. Televizijos bokštas pradėjo veikti 1981m. sausio 31d. Bokšto aukštis – 326,47 metrai (vienu metu buvo šeštas pagal aukštį statinys pasaulyje). Bokštas buvo statomas apie 8 metus. Pagrindinis bokšto tikslas – pagerinti programų transliavimo atstumus ir kokybę. Bokšto svoris – apie 25000 – 30000 tonų. Nuo bokšto apačios, iki viršutinėje dalyje esančios “lėkštės” (kavinės), yra 917 laiptų. Bokšto projekto autorius V.Obydovas, inžinerinio korpuso autorius – K.Balėnas. Televizijos bokšto pastatymas kainavo 8 milijonus rublių. Viršutinės “lėkštės” skersmuo – 38 metrai. Viršuje esančios kavinės “Paukščių takas” platforma apsisuka apie savo ašį per 45 minutes. Pasiektas rekordas – didžiausia tautinė vėliava -1305,72 kv. metrų ploto, 132 kg svorio (kartu su virvėmis). Pasiektas rekordas – aukščiausia dirbtinė Kalėdų eglutė. Pasiektas rekordas – didžiausias krepšinio lankas pasaulyje. Viršuje esančios kavinės “Paukščių takas” platforma apsisuka apie savo ašį per 45 minutes. Greičiausiai – per 5 min. 3,8 sek. – į televizijos bokštą užbėgęs vyras – varžybų, įvykusių 1999 m. birželio 12 d. “Radijo dienos” šventėje, nugalėtojas – vilnietis Petras Pranckūnas. TV bokštas jau tapo pramogų ir rekordų siekimo vieta. Su bokštu susiję arba jame registruoti ir j Lietuvos rekordų knygą jau įrašyti šie rekordai: didžiausia vėliava, aukščiausia dirbtinė iliuminuota Kalėdų eglutė, ilgiausia vytinė juosta ir kiti.
Baltijos televizija
BALTIJOS TELEVIZIJA(BTV) – nacionalinis televizijos kanalas,
įsikūręs Vilniuje,Spaudos rūmuose.BTV įkurta 1993 metais.BTV transliuoja 24 valandas per para.BTV tinklo transliacijos aprėptis – 80proc. Lietvojos teritorijos.2004m. Liepos mėn.UAB BALTIJOS TV tapo Koncerno „Achemos grupė“ dalimi.2006-07m.sezoną BALTIJOS TELEVIZIJA pažymi šūkiu:„BTV-naudinga TV!“ Siekiant užtikrinti patikimą ir kokybišką laidų pateikimą visiems Lietuvos gyventojams,nuolat tobulinamas transliuojamų programų turinys,investuojama į siųstuvų tinklą bei techninę bazę.BTV darbuotojai – tai stipri komanda, turinti didelę profesionalaus darbo patirtį.Pagrindinis „Baltijos televizijos“ tikslas – teikti visuomenės nariams būtiną ir įdomią informaciją.Trumpa TV3 Lietuva istorija
1992m. gegužės 7d. įregistruota uždaroji akcinė bendrovė „Tele-3“ tapo pirmąją komercine televizija Lietuvoje.Jau metų pabaigoje bendrovei buvo suteiktalicencija transliuoti LTV 3 tinklu ir 1993 m. Balandzio 11 d. „Tele-3“ pirmą kartą pasirodė eteryje.Kanalo įkūrėja ir pirmoji direktorė buvo lietuvių kilmės amerikietė –prof. Liucija Baškauskaitė.-1996m. Balandžio 18d. Bendrovei buvo iškelta bankroto byla,o tų pačių metų rudenįdidelės Švedijos kompanijos „Kinnevik“ tarptautinis žiniasklaidos padalinys „ModernTimes Group“(MTG) įsigijo pirmojo Lietuvos komercinio televizijos kanalo „Tele-3“akcijų ir kanalas tradiciškai buvo pervadintas TV3.-1995m. MTG jau buvo įkūrusi TV3 kanalą Estijoje, o Latvijoje TV3 kanalas pradėjo veikti 1998m.-MTG jungė nemokamai platinamus (Free TV) ir mokamus kanalus (Play TV).Šie dupadaliniai buvo reorganizuoti ir sujungti į vieną VIASAT Broadcasting Group – tarptautinįtelevizijos tinklą, aptarnaujantį Skandinavijos šalių žiūrovus per palydovus.Prėjusių metųpradžioje buvo nytarta, kad VIASAT apjungtų ir gretimas Baltijos šalis, nors jose TV3kanalai rodomi per antžeminį siųstuvų tinklą.Dabar visi TV3 kanalai Skandinavijos ir Baltijos šalyse turi vienodas užsklandas, tad žiūrovai bet kurioje iš šalių gali lengvaiatpažinti kanalą.Šiuo metu, be TV3 kanalų Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje, VIASAT jungia ir kitus kanalus-TV1000,3+, CINEMA, ZTV, TV6 ACTION,
TV6 NATURE, SPORT, VIASAT3 Vengrijoje, DarjalTV ir TV3 Rusijoje,Tango TV ir Powerhit Radio Lietuvoje.LNK televizijaĮkurta – 1995 m. kovo 1 d. Pirmoji transliacija – 1995 m. gegužės 5 d. Potenciali auditorija – 97 proc. LNK TV, startavusi prieš devynerius metus, pateikia iš esmės pramoginę programą, kurią sudaro dieniniai serialai bei itin stipri vakaro programa: populiarumą išsikovojusios autorinės laidos ir naujausi užsienio serialai (darbo dienomis) bei vaidybiniai filmai (savaitgaliais).LNK TV programos trukmė – 19 valandų per dieną / 133 val. per savaitę Originali programa – 35% Užsienio produkcija – 65% LNK Uzsienio produkciją sudaro naujausi serialai, vaidybiniai filmai, o taip pat animacija bei dokumentika .
TV1 kanalas
TV1 – mažas ir gražus kanalas, kurį žmonės žiūri dėl gerų filmų, serialų ir kultūrinių laidų. TV1 subalansuotas miestui, bet tinka visiems. Tai kanalas, kuris džiazuoja ir keliauja po Lietuvą tarsi orandžinis aitvaras – pamatai jį ir pagerėja nuotaika (Panašiai būna krepšinyje, kada Kobe Bryantas įdeda iš viršaus). TV1 žiūrovai yra pozityvūs žmonės: jie pasitiki savimi, myli gyvūnus ir gerai sutaria su kaimynais. Tokių Lietuvai reikia vis daugiau.
Pagrindinės Lietuvos radijo ir televizijos istorijos datos
1926m.Pirmosios Lietuvos radijo transliacijos (birželio 12 d.).1929m.Radijas nacionalizuojamas ir įkuriamas Valstybinis Radijas.1946m.Radijas pradeda transliuoti laidas užsieniui.1956m.Pradedama transliuoti antroji radijo programa.1957m.Pirmoji Lietuvos televizijos laida (balandžio 30 d.)1965m.Pradedamos transliuoti radijo laidos užsieniui anglų kalba.1975m.Reguliarių spalvotų TV programų transliavimo pradžia.1990m.Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba keičia radijo ir televizijos komiteto statusą. Įkuriamas Lietuvos radijas ir televizija.1990m.Lietuvos radijo pirmoji programa pradedama transliuoti visą parą.1991m. Sovietinės armijos ir KGB padaliniai sausio 13-ąją šturmuoja ir užgrobia Lietuvos radijo ir televizijos pastatus bei TV bokštą Vilniuje ir savo rankose išlaiko 222 dienas.1996m.Lietuvos Respublikos Seimas priima Visuomenės informavimo ir Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymus.
2000m.Nauja Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo redakcija.2001m.Prasideda esminės LRT restruktūrizavimo reformos.2001m.Atnaujinta LTV transliacija dienos metu ir LR1 transliacija 24 val. per parą.2003m.Pradėtas transliuoti kultūrinis ir šviečiamasis LTV antrasis kanalas (LTV2).2004m. Atnaujinta LRT interneto svetainė www.lrt.lt.2005m.LRT interneto svetainėje pradėtas transliuoti virtualus radijas1967m. vaizdas pirmą kartą įrašomas į vaizdajuostę.1975m. pradeda veikti naujasis aparatinių ir studijų kompleksas, parodyta pirmoji spalvota Lietuvos televizijos programa.1981m. pradeda veikti naujoji Vilniaus radijo ir TV perdavimo stotis Karolinikėse.Informacinės laidos transliuojamos nuo 1957m. „Panorama” pavadinta 1970m. Kuriamos pažintinės laidos: sveikatos apsaugos, gamtosaugos, teisėsaugos klausimais.Rengiamos mokomosios laidos, daug dėmesio skiriama kultūrai, menui. Vaikams rodomi vaidybiniai ir animaciniai filmai Rengiami konkursai: „Mano pasaulis”, „Dainų dainelė”. Pirmasis televizijos spektaklis „O vis dėlto ji sukasi” sukurtas 1957m., re˛isierius V.Gruodis. Pirmasis televizijos serialas „Petraičių šeima” sukurtas 1965m., režisierė G.Dauguvietytė.Pirmąjį daugiaserijinį filmą „Tadas Blinda” žiūrovai pamatė 1972m., režisierius B.Bratkauskas.Lietuvos televizija nuo 1995m. dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose. Režisierių J.Lapinskaitės, N.Čereškevičienės, D.Kutavičienės filmai pelnė tarptautinius apdovanojimus. Didelio populiarumo sulaukė 1993m. sukurtas serialas „Giminės” (scen. autorius B.Bušma, režisierius S.Vosylius). 2002m. režisierės J.Lapinskaitės filmas „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis” tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje Permėje (Sibire) pilnametražių filmų kategorijoje laimėjo „Sidabrinį Nanuką”. šis filmas Portugalijoje vykusiame tarptautiniame kino festivalyje „Avanca 2002″ televizijos filmų kategorijoje apdovanotas prizu. Režisierės R.Ražinskaitės filmas „Kartu Europoje” tarptautiniame festivalyje „Mano gimtasis kraštas” Užgorode (Ukrainoje) apdovanotas „Auksine kauke” už geriausią ir profesionaliausią kūrybinį darbą.Pirmoji TV vinjete
Televizorius,radijas ir patefonas “Koncert”
Gražina Bigelytė ir Juozas Baranauskas – pirmieji Lietuvos
televizijos diktoriaiVytautas Kybartas – vienas iš pirmųjų LTV diktorių
Dana Rutkutė – Lietuvos televizijos diktorė
Televizijos skyrius(pirmoji TV laida)
Nors daugelis žmonių mano, jog televizija buvo sukurta dvidešimtojo amžiaus viduryje, tai nėra taip. Pats televizijos pavadinimas pirmąkart buvo panaudotas rusų inžinieriaus Konstantino Perskio dar 1900 m. pasaulinės Paryžiaus parodos metu vykusiame tarptautiniame elektrotechnikos kongrese, o šio išradimo ištakas rasime dar praeitame amžiuje. Prie šios technikos srities atsiradimo prisidėjo daug įvairių žmonių, todėl į klausimą, kas išrado televiziją, matyt niekuomet nepavyks atsakyti taip, kad neliktų nepatenkintų atsakymu. Amerikiečiai mano, kad tas išradėjas buvo Farnsworthas, japonai – kad inžinierius iš Hamamatsu miesto Takayanagi, vengrai – kad jų tautietis, pirmosios knygos apie televiziją autorius D.von Mihaly, rusai – kad Peterburgo profesorius Borisas Rosingas ir taip toliau. Iš tiesų, reiktų skirti “priešistorinę” mechaninę televiziją nuo šiuolaikinės elektroninės televizijos. Pirmoji atsirado dar 1884 m., kai vokietis Nipkowas sugalvojo skenuoti vaizdus panaudojęs besisukantį metalinį diską, kuriame buvo išgręžtos spirale išdėstytos skylės. Diskui kartą apsisukus kiekviena skylė pralėkdavo po vieną ryškiai apšviesto vaizdo liniją. Pro skyles praėjusią šviesą buvo galima registruoti fotodetektoriumi, atsiradusius elektros signalus perduoti laidais arba radijo bangomis ir atkurti kitame ryšio linijos gale. 1957 m. balandžio 30 d. 19.45.iš Vilniaus radijo ir televizijos stoties, kurioje buvo sumontuotas 15 kW galios televizijos siųstuvas, pastatytas 180 m aukščio antenos bokštas – pirmas bokštas, skirtas televizijos programoms transliuoti Lietuvoje. transliuota pirmoji televizijos programa. Buvo parodyta kino apybraiža „Tėviškėje”, vaidybinis filmas „Prologas”. Pirmosios laidos buvo matomos tik Vilniuje ir artimiausiose apylinkėse 50 km spinduliu. Lietuvoje tuo metu buvo apie 30 televizorių, o metų pabaigoje – jau 1,5 tūkstančio. 1958 m. pradeda veikti siųstuvai Kaune, Kėdainiuose, 1959 m. – Panevėžyje, Druskininkuose, 1960m. – retransliatoriai Kaune, Klaipėdoje, 1961 m. – Šiauliuose..
Pirmosios laidos rodomos iš mažytės 40 m2 studijos, 1961 m. įrengta antra studija, o 1971 m. – studija Kaune. 1958 m. parodyta pirmoji transliacija kilnojamąja stotimi (KTS) iš Valstybinės filharmonijos.Pirmaisiais mėnesiais laidos transliuojamos 2-3 kartus per savaitę, o nuo 1961 m. rodomos kasdien Kūrybinės grupės buvo suformuotos 1957 m.pabaigoje: režisierius V.Gruodis, rež.. asistentas A.Lauciūnas, garso režisierius G.Varkavičiūtė ir V.Bičiūnas, išleidėja J.Adamkevičienė. Pirmieji diktoriai buvo G.Bigelytė ir J.Baranauskas. Televizijos operatoriais dirbo J.Šemetas, V.Starošas, A.Araminas. Studiją ir vinjetes paruošė dailininkas J.Vilutis.Prasidėjo Lietuvos radijo ir televizijos kūrimosi ir plėtros laikotarpis. Nuo 1975 m. pradėta plėsti televizijos programų priėmimo zonas – įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose įrengiami nedidelės galios TV retransliatoriai. Labai svarbūs Lietuvos televizijos ir radijo raidai 1957 metai – savo veiklą pradėjusios Lietuvos televizijos įkūrimas – ir 1975 metai – kai buvo pradėtos reguliarios spalvotos televizijos transliacijos – spalvotosios respublikinės TV pradžia. Pirmaisiais dviem mūsų amžiaus dešimtmečiais su panašiais įrenginiais “žaidė” daug įvairių šalių technikos mėgėjų. Bene pats energingiausias iš jų buvo škotas Johnas Bairdas. Jis ne tik vieną po kito konstravo vis naujus mechaninės televizijos aparatus, bet ir stengėsi su jais supažindinti platesnę visuomenę. Bairdas paprastai pastatydavo veikiančius savo aparatus didžiausiose Londono parduotuvėse, kur žmonės galėjo pirmąkart pamatyti naująjį “technikos stebuklą”. Negana to, 1929 m. Bairdui netgi pavyko įtikinti kompaniją BBC pradėti transliuoti bandomąsias televizijos laidas trumpųjų bangų diapazone. Dabar galima tik įsivaizduoti, kokia buvo tų pirmųjų televizijos laidų vaizdo kokybė. Bairdo aparatų diskuose buvo tik po 30 skylių, taigi tik tiek eilučių (tiksliau – žiedų, nes vaizdo linijos buvo apskritimai) ir sudarė perduodamą vaizdą, o greitai besisukančius siųstuvo ir imtuvo diskus reikėjo tiksliai sinchronizuoti tarpusavyje.1923m. Vladimiras Zvorykinas (rusų kilmės amerikietis) išrado ikonoskopo kamerą ir kineskopo vamzdį, kurie naudojami televizoriuje. 1926m. škotas J. Bairdas pademonstravo elektromechaninę televizijos sistemą.Bell Labs perduoda televizijos pagalba kino filmą. 1927m. 21 metų amerikiečių inžinierius P.T. Farnsworthas sukūrė pirmąją visiškai elektroninę televizijos sistemą. 1929m. Londone atidaryta pirmoji televizijos studija. 1931m. Elektroninės televizijos transliacijos pradėtos Los Andžele ir Maskvoje. 1938m. Firma „Du Mont“ pradeda prekiauti pirmuoju buitiniu elektroniniu televizoriumi. 1950m. Pradėtos spalvotos televizijos transliacijos. 1957m. Televizija pradėta transliuoti Lietuvoje. 1975m. Lietuvoje pradėtos spalvotos televizijos transliacijos
Mechaninei televizijai ilgai gyvuoti nebuvo lemta. Jau ketvirtajame dešimtmetyje ją pradėjo išstumti elektroninė televizija, kuri ir vaizdo perdavimui, ir jo atkūrimui naudojo vakuuminius elektronų vamzdelius.Ši televizija gimė Amerikoje, o jos “tėvai” buvo rusų emigrantas Vladimiras Kozma Zvorykinas (1889 – 1982) ir Aidaho valstijos fermerio sūnus Philo Farnesworthas (1906 – 1971). V. Zvorykinas susipažino su tuo metu nauju prietaisu – elektroniniu vamzdeliu dar studijų Peterburgo Politechnikos institute metu. Vėliau jis dirbo Pary˛iuje garsaus fiziko Langevino grupėje, o 1919 atvyko į JAV. Tik po gero dešimtmečio jam pavyko rasti savo elektroninės televizijos idėjų rėmėją. Juo tapęs kompanijos RCA vadovas Davidas Sarnoffas iš viso į televizijos technikos kūrimą investavo apie 50 mln. dolerių. Zvorykinas sukūrė ir vaizdą elektros signalu verčiantį prietaisą “ikonoskopą” (1929), ir jį atkuriantį prietaisą “kineskopą” (1928). Ne˛iūrint to milijonieriui Sarnoffui už šių prietaisų licenzijas dar teko sumokėti P.Farnesworthui, kuris sugebėjo užpatentuoti juos anksčiau už Zvorykiną. Pastarojo biografai mėgsta kartoti legendą apie tai, kaip trylikametis berniukas išdėsto elektroninės televizijos principus savo chemijos mokytojui. Nežinia, kiek tame yra tiesos, bet tikrai žinoma, kad 1927m., būdamas dvidešimt vienerių jis jau pademonstravo veikiančią, savo dirbtuvėlėse sukonstruotą elektroninės televizijos sistemą, o 1930 m. sugebėjo ją užpatentuoti. P.Farnesworthas ir toliau labai produktyviai dirbo. Netgi ir dabartiniuose televizoriuose rasime apie 100 elementų, kuriuos jis sukūrė pirmasis.
Antrasis pasaulinis karas laikinai sustabdė televizijos vystymąsi, bet iškart po karo šis išradimas pradėjo savo pergalingą žygį, besitęsiantį ir mūsų dienomis. Jau 1950 m. pasaulyje buvo virš 12 milijonų televizorių. Televizijos ateitis yra skaitmeninė. Po penkerių dešimties metų senoji analoginė įranga turėtų išnykti. Tai liečia ir televizijos imtuvus, ir siųstuvus, ir kameras bei kitą televizijos programų kūrimo įrangą. Taip bus todėl, kad prie skaitmeninių standartų pereina visa elektronikos pramonė. Televizijos atveju tai labai pagerins vaizdo ir garso kokybę bei padidins kanalų skaičių. Be to skaitmeninė technika žiūrovams leis televizijos aparatus jungti prie Interneto ir patiems aktyviai įtakoti tai, kas juose yra rodoma.Visuomeninės TV gimimas Europos valstybėse tradiciškai pirmiausia (su kai kuriomis išimtimis) kūrėsi visuomeninės televizijos. Būtent D.Britanijoje 1936-aisiais atsirado pirmoji pasaulyje visuomeninė televizija. Čia dar nuo 1922 metų radijo programas transliavusi BBC ketvirtojo dešimtmečio viduryje tapo ir televizijos kompanija. BBC atsirado kaip alternatyva Jungtinėse Amerikos Valstijose klestėjusiam jokiais teisės aktais nereguliuojamam komerciniam radijui ir griežtai valstybės kontroliuojamam radijui Sovietų Sąjungoje. Ši televizijos kompanija turėjo mokyti, informuoti bei linksminti visą tautą, nevaržoma jokios politinės įtakos ar komercinio spaudimo. Panašiais darbo principais vadovaujasi ir vėliau atsiradusios kitų šalių visuomeninės televizijos. Jų tikslas yra patenkinti visų visuomenės grupių poreikius, užtikrinti pilietinės visuomenės gyvavimą, stiprinti socialinę integraciją, nacionalinį identitetą ir pan. Kalbant apie visuomeninio transliavimo atsiradimą, negalima nepastebėti JAV fenomeno. Nors tarp pirmųjų televizijos kompanijų buvo ir tokių, kurios save vadino nekomercinėmis arba mokomosiomis, funkcionali visuomeninio transliavimo sistema čia susiformavo tik po kelių dešimtmečių. Vienas iš galimų tokios raidos paaiškinimų – skirtingas teisinis pagrindas. Daugumos Vakarų Europos šalių parlamentai gana greitai įteisino visuomeninius transliuotojus kaip žiniasklaidos sistemos sudedamąją dalį, apibrėžė ne tik jų statusą, bet ir veikimo bei valdymo principus, funkcijas, tikslus. JAV teisės aktuose terminas „visuomeninis transliavimas“ atsirado tik 7 dešimtmečio pabaigoje.Be to, Amerikoje televizija, kaip ir radijas, pradžioje buvo traktuojama kaip komercinė žiniasklaidos šaka. Privačios stotys gaudavo didžiules pajamas iš reklamos ir kitų šaltinių, taigi turėjo puikias sąlygas plėstis. Nacionaliniai tinklai gana greitai tapo pagrindiniais transliavimo sistemos žaidėjais, tuo tarpu nekomerciniams transliuotojams teko ilgai ir sunkiai kovoti dėl vietos po saule. Gali būti, jog jei ne galiausiai suteikta valdžios parama, visuomeninio transliavimo JAV visai nebūtų likę. Galima žvelgti dar giliau ir kalbėti apie kultūrinį sluoksnį bei nacionalinį identitetą. Europa nuo seno vadinama civilizacijos lopšiu, joje gyvenančių tautų istorija siekia kelis tūkstančius metų. Nepaisant vis stiprėjančios globalizacijos, europiečiams iki šiol svarbios nacionalinės vertybės, unikali kiekvienos šalies kultūra, istorijos paveldas, tautinis identitetas. Todėl nuo pat atsiradimo visuomeniniai transliuotojai buvo suvokiami ir kaip institucija, galinti padėti saugoti bei puoselėti šias vertybes. Gerokai jaunesnėse Jungtinėse Valstijose buvo kiek kitaip. Ši valstybė – tautų katilas, kuriame susimaišiusios įvairiausios kultūros, tradicijos ir mentalitetai. Toks mišinys pagimdė savitą požiūrį į kultūrą, tautinį identitetą ir žiniasklaidą. Tik suvokus, kad komercinių televizijų prisiimtas visuomenės linksmintojų vaidmuo neatstoja visų žiniasklaidos tikslų, o pagrindiniu tapęs pelno motyvas negali patenkinti nacionalinių kultūrinių, švietimo ir informacinių poreikių, atsirado toks visuomeninis transliavimas, koks egzistuoja kitose šalyse.JAV Virdžinijos valstijoje, Aleksandrijos mieste įsikūrusi Visuomeninio transliavimo tarnyba PBS šiuo metu jungia 347 visuomenines televizijos stotis. Maždaug pusės visuomeninių televizijos stočių savininkė yra Vyriausybė, kitų – universitetai, koledžai, įvairios ne pelno organizacijos, mokyklos ir municipalinės agentūros, bendruomenės. Jungtinių Valstijų visuomeninės televizijos jau seniai nustumtos į transliavimo rinkos periferiją. Jos atsirado iš natūralaus visuomenės poreikio gauti tam tikrą informaciją, kurią ignoravo dauguma privačių televizijos kompanijų. Šiandien šie kanalai yra smarkiai nutolę nuo visuomeninio transliavimo misijos. Jie vengia kokybiškų laidų tam tikromis temomis, kurias ignoruoja ir komerciniai kanalai, bet nevengia imtis bendrų projektų su privačiomis kompanijomis ir transliuoja daugiau reklamos nei kada nors anksčiau.Perversmas Europos TV rinkoje Prieš keletą dešimtmečių daugumoje Europos valstybių visuomeninių televizijų monopolį pakeitė duali sistema, paremta visuomeniniu ir komerciniu transliavimu. Pastarasis atsirado tam, kad sukurtų balansą stipriai iškreiptoje transliavimo rinkoje. Pradžioje televizija buvo suvokiama kaip nacionalinės kultūros elementas, tačiau prasidėjusi konkurencija su privačiais kanalais ją pavertė savotišku verslo subjektu. Rinkos sąlygos stipriai pakeitė visuomeninių transliuotojų vystymosi raidą. Todėl jie ėmėsi rodyti tai, ko nesugebėdavo pateikti konkurentai, arba priešingai – visiškai perėmė komercinių televizijų programavimo metodus, bandydamos laimėti kovą dėl žiūrovų. Jau kuris laikas visuomeniniams kanalams tenka taikytis prie naujos žiniasklaidos struktūros, kurioje greta tradicinio analoginio transliavimo ir nacionalinių kanalų veikia vadinamieji multikanalai, skaitmeninis, universalus ir tematinis transliavimas, prenumeruojamos programos. Dabartinėje transliavimo rinkoje dominuoja milžiniškos privačios korporacijos, vyksta liberalėjimas, komercializacija ir internacionalizacija. Šios naujovės kelia nemažą grėsmę visuomeniniam sektoriui, mat korporacijos, galinčios investuoti didžiules sumas į laidas ir tokiu būdu pasiūlyti kokybišką produktą, neretai nukonkuruoja visuomeninius transliuotojus. Vis dažniau kyla diskusijos, ar apskritai reikalingi visuomeniniai transliuotojai.Ar reikalingas visuomeninis transliuotojas? Kol kas atsakymas į šį klausimą negali būti vienareikšmiškas. Nors, pavyzdžiui, liberalai įsitikinę, kad visuomenei su puikiai veikiančiu rinkos mechanizmu nebereikia visuomeninio transliuotojo, dėl įvairių priežasčių (komercinio spaudimo, nepastovių pajamų ir kt.) privatūs transliuotojai vargiai galėtų įgyvendinti minėtą misiją. Be to, demokratiniai, kultūriniai ir socialiniai aspektai, politinis ir kultūrinis pliuralizmas nesuderinami su ekonominiais interesais. Kitaip tariant, komercinės televizijos geriausiu atveju atitinka vos vieną visuomeninio transliavimo požymį – yra skirtos visuomenei (jei vartotojus, į kuriuos orientuojasi šie transliuotojai, laikysime visuomenės dalimi). Tačiau nepaisant naujoviškos žiniasklaidos sistemos sandaros, galima tvirtai sakyti, kad visuomeninis transliavimas liks svarbus ir ateityje. Tai yra universali paslauga, kuriai komerciniai interesai turi įtakos gerokai mažiau nei privatiems transliuotojams. Be to, bendras visuomeninio ir komercinio transliavimo egzistavimas reiškia, kad stengiamasi patenkinti kaip įmanoma daugiau kiekvieno demokratinės visuomenės individo poreikių.Įvairūs būdai pinigams gauti Abonentinis mokestis – tai tipiška europietiška visuomeninių transliuotojų finansavimo forma. Abonentinis mokestis egzistuoja visose senosiose Europos Sąjungos narėse, išskyrus Ispaniją ir Liuksemburgą, taip pat – kai kuriose kitose valstybėse. Daugumoje šalių televizijos ir radijo abonentiniai mokesčiai yra atskiri. Kai kuriose valstybėse ši rinkliava pridedama prie mokesčio už elektrą (kartais net skaičiuojama atsižvelgiant į šį mokestį – kuo daugiau suvartojama elektros, tuo didesnį abonentinį mokestį reikia mokėti). Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje abonentinio mokesčio dydį nustato Parlamentas, kitur – Vyriausybė, bet niekada – patys transliuotojai. Jo dydis priklauso nuo finansinių poreikių misijai vykdyti, pajamų iš kitų šaltinių, infliacijos ar defliacijos.Laukia saulėlydis? Žiniasklaidos struktūra per kelis pastaruosius dešimtmečius drastiškai pasikeitė. Ankstesnės transliavimo monopolijos dabar išgyvena konkurenciją. Visuomeninių transliuotojų tinklelius pripildė produkcija, perkama komercinėje rinkoje. Transliuotojų auditoriją sudaro daugiau vartotojų nei piliečių. Ateityje televizijų veikla taps individuali arba globali, o ne nacionalinė, kaip buvo iki šiol. Šiuo metu didžiausią grėsmę visuomeninėms televizijoms kelia palydoviniai kanalai, kabeliniai tinklai, skaitmeninė televizija, o ypač – milžiniškos žiniasklaidos korporacijos. Tobulėjančios technologijos ir kapitalo koncentracija leidžia kurti gana pigias laidas, kurios pritraukia daugiau žiūrovų nei aukštos žurnalistinės kokybės visuomeninių televizijų programos. Vienintelė galimybė visuomeniniams transliuotojams nepralaimėti šio mūšio ir išlaikyti stabiliai funkcionuojančią sistemą – imtis struktūrinių reformų ir diegti technologines naujoves, pavyzdžiui, skaitmeninius kanalus. Egzistuoja įvairūs požiūriai, kokią vietą turėtų užimti nacionalinė žiniasklaida ateityje. Antai liberalai įsitikinę, kad visuomenei su puikiai veikiančiu rinkos mechanizmu nebereikia visuomeninio transliuotojo. Tačiau nepaisant modernių technologijų, naujoviškos žiniasklaidos sistemos sandaros ir informacijos pateikimo formų, visuomeninis transliavimas greičiausiai liks svarbus ir ateityje. Tai yra visiems prieinama paslauga, pakankamai autonomiškas nuo komercinių interesų, stabiliai finansuojamas ir visuomenei atskaitingas žiniasklaidos sektorius. Senosios visuomeninio transliavimo funkcijos tikriausiai dar ilgai išliks, tačiau jos turėtų aprėpti didesnę erdvę. Intensyvesnė kooperacija gali būti vienas iš būdų, kaip išsaugoti visuomeninio transliavimo idėją. Bendras visuomeninio ir komercinio transliavimo egzistavimas reiškia, kad stengiamasi patenkinti kaip įmanoma daugiau kiekvieno demokratinės visuomenės individo poreikių ir atspindėti pačias įvairiausias nuomones. Nė vienas iš šių sektorių atskirai negalėtų įgyvendinti tokio tikslo, net jei visuomeninis transliuotojas tobulai vykdytų savo misiją. Taigi konkurenciją ir tam tikrą įtampą tarp visuomeninių ir privačių transliuotojų reikėtų vertinti kaip teigiamą demokratijos nulemtą rezultatą. Privačių kompanijų atsiradimas stipriai paveikė visuomeninį transliavimą. Dar skausmingesnis buvo palydovinės, kabelinės ir skaitmeninės televizijos atsiradimas. Visuomeniniai transliuotojai savo veikloje gali pritaikyti ne visas šias naujoves, todėl praranda vis daugiau žiūrovų, kartu – visuomenės palaikymą. Kita vertus, tik nuo pačių visuomeninių televizijų priklauso, kaip jos sutinka technologinius iššūkius. Vienos stengiasi prisitaikyti ir po truputį panašėja į komercinius kanalus, kitos – priešingai, oponuoja jiems ir siūlo tokią programą, kokios vengia privačios televizijos. Kai kurie visuomeniniai transliuotojai sėkmingai pritaiko ir technologines naujoves, pavyzdžiui, kuria skaitmeninius kanalus. Galima numanyti, kad bent artimiausius metus transliavimo sistemoje daugės kanalų, ypač – palydovinių ir kabelinių, stiprės tarptautinė programų kūrimo ir platinimo integracija, kartu didės žiniasklaidos koncentracija, smarkiai plėsis mokama televizija, didės mokamų kanalų įvairovė, dar labiau susiskaldys ir taip fragmentuota auditorija, tačiau ilgainiui sustiprės specializuotų kanalų poreikis. Kai kuriuos iš šių pokyčių teks pergyventi ir Lietuvos transliavimo rinkai. Akivaizdu viena – net jei visuomeninis transliavimas išlaikys tradicinės savo sampratos esmę, taip, kaip buvo monopolistinėje eroje, jau niekada nebus.P.S.Televizijos atsiradimas įkūnijo žmonijos svajonė matyti daugiau nei regi akis, girdėti toliau nei girdi ausis.
naudota iformacija: speros.lt;google.lt