pirmasis kosmonautas “Laika”

Pirmieji eksperimentai viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, naudojantis oro balionais, buvo atlikti TSRS ir JAV XX a. trečiajame dešimtmetyje. XX a. 4 – 5 dešimtmečiais ieškota galimybių sudaryti reikiamas sąlygas gyvūnų gyvybei hermetiškose kamerose arba specialiuose skafandruose, skrendant raketomis iki 500 km aukščio. Buvo tiriamas pirminio kosminio spinduliavimo poveikis, kuriamos priemonės ir metodai, užtikrinantys saugų skridimą ir nusileidimą iš didelio aukščio. Gauti duomenys parodė, kad aukštos organizacijos gyvūnai gali pakelti raketinio skridimo režimą, būdami nesvarumo būsenoje iki 20 min. Tolesnis biologinių tyrimų kosmose etapas šeštajame dešimtmetyje buvo il lgalaikis šunų skridimas dirbtiniais žemės palydovais. Septintojo dešimtmečio pradžioje sukurti pirmieji grįžtantys į Žemę erdvėlaiviai. Eksperimentuota su maždaug 60 organizmų rūšių.
Šunų siuntimas į kosmosą gal ir gerokai išplėtė žmonijos žinių ratą, bet šunims tai turėjo būti baisus išgyvenimas, niekuo nesiskiriantis nuo bet kurio kito laboratorinio eksperimento. Iš pradžių, dar prieš į dausas iššaunant garsiąją Laiką, tarybiniai mokslininkai į daugiapakopes raketas pasodino šunis, specialiai aprengtus skafandrais ir paleido juos į didelį aukštį. Jie buvo įkurdinti hermetiškai uždarytose raketų galvutėse. Skrendant automatiniai matavimo prietaisai registravo šunų pulsą ir r kvėpavimą.
Hermetinėje kabinoje esantys gyvūnai pakildavo į 100 km aukštį, didžiausias skriejimo greitis siekdavo 4212 km/h, o perkrova viršydavo 6 vienetų. Tų skridimų metu nesvarumas trukdavo 5 minutes. Atliekant antrąją bandymų seriją, gyvūnus aukštyn pasiųsdavo su specialiais skafandrais ir, raketai leidžiantis, jie būdavo katapultuojami. Ši

ie bandymai daryti su 20 šunų, žemiau šiek tiek išsamiau aprašiau vieną jų. 6 iš tų šunelių skrido po 2 kartus. Trečioje bandymų serijoje gyvūnus pakeldavo labai aukštai ir nesvarumą jiems tekdavo ištverti ilgiau (9 – 10 min.).
Į klausimus, kaip organizmai pakelia kosminius spindulius ir didžiulius greičius, kaip juos veikia laisvo kritimo tuščioje erdvėje ir normalaus judėjimo žemės paviršiuje kaita, atsakyti padėjo šunų mėtymas iš pačių dausų. Špicų veislės Albina ir mišrūnas Pimperlingas buvo iššauti į 40 km aukštį (neapsaugotam žmogui, jei ką, pavojinga riba prasideda nuo 5 km, kadangi per mažas deguonies slėgis, atsiranda visokios Kesono ligos, o nuo 15 km – anoksija, kada deguonis nebegali prasiskverbti pro alveolių sieneles, nuo 30 km veikia UV spinduliai. Aišku, šunys buvo apsaugoti specialiais skafandrais, kitaip mokslininkai būtų galėję tirti tik jų lavonus) ir te en išmesti iš raketos pradiniu 700m/s greičiu. Į žemę jie nusileido parašiutais. Albinos parašiutas išsiskleidė praėjus 3 sekundėms po išmetimo, apie valandą ji galėjo grožėtis įspūdinga panorama, veikiama visų viršutinių atmosferos sluoksnių veiksnių. Pimperlingo laimė truko trumpiau – parašiutas išsiskleidė likus 3 km iki žemės. Nenugaišo nė vienas bandomasis, nė vienam neliko jokių šoko pasekmių – sakyčiau, gyvūnėlių buvo itin geležiniai nervai. Jiems vėl atsidūrus ant žemės, kraujo spaudimas, kvėpavimas, širdies veikla buvo beveik normalūs. Tikėkimės, šuneliai gyveno ilgai ir laimingai.
Jau pirmieji bandymai parodė, ka
ad nesvarumo sąlygomis šunys sutrinka, nesupranta, kur viršus, kur apačia (kadangi tokiu atveju vestibiulinis aparatas kaip ir „atsijungia“, vienintelis būdas orientuotis erdvėje, ir tas gan „formalus“ – rega), sunerimsta, o paskiau nusiramina. Norint ištirti, ką gyvūnai jaučia netekę sunkio ir praradę pusiausvyrą, buvo pažeista šuns vidinė ausis (jau minėtas vestibiulinis aparatas). Tada orientacijos organų ėmėsi akys, ir gyvūnai prisitaikė prie skridimo sąlygų.
Stebint gyvūnus pirmųjų trumpalaikių skrydžių metu ir ilgą laiką grįžus į Žemę, fiziologinių funkcijų kokių nors rimtų sutrikimų nenustatyta. Jie gyveno ir veisėsi. Tačiau vien to, kad jie išliko, buvo maža. Mokslininkus domino detalės ir smulkmenos. Reikėjo išmokti stebėti „keleivių“ būklę skrendant, tai, kaip jie ištveria starto momentą, perkrovas, vibraciją ir triukšmą, riboto didumo patalpos uždarumą.
Gyvūnų būsenai tirti buvo sukurta aparatūra, registruojanti kraujo spaudimą, kvėpavimą, pulsą, širdies biosroves, elgesį, kabinos oro temperatūrą bei slėgį, pagreitį ir pan. Jau pirmaisiais bandymais buvo užfiksuota, kad aktyviuoju raketos skriejimo laikotarpiu ir jai leidžiantis daugumos gyvūnų pulsas padažnėja iki 220 – 270 tvinksnių per minutę. Tokiu dažnumu nesvarumo sąlygomis širdis susitraukinėja 2 – 3 minutes, o paskiau jos plakimas sulėtėja. Nesvarumo periodui baigiantis, pulso dažnumas paprastai būna minimalus. Daugumos gyvūnų maksimalus arterinis spaudimas aktyviuoju skriejimo laikotarpiu pakyla 45-75mm Hg, o minimalus dažniausiai 20-40 mm Hg padidėdavo.
Bandomųjų gyvūnų elektrokardiogramų analizė pa
arodė, kad širdies raumens laidumo, jaudrumo ir automatizmo patologinių pakitimų skridimo metu neatsirado, tačiau įvairiais periodais buvo užregistruota pavienių elektrokardiogramos intervalų ir kreivės konfigūracijos pakitimų.
Kitas žingsnis buvo palydovuose atliekami biologiniai tyrimai. Tiktai jie galėjo nuodugniausiai atskleisti kompleksinį perkrovų, ilgalaikės nesvarumo būsenos, kosminės radiacijos ir kitų veiksnių poveikį gyvam organizmui. Pirmasis kosmonautas, išvykęs į daug dienų trukusią kosminę kelionę, buvo garsioji Laika. Ją rado Maskvos gatvėse, Laika buvo benamė. Ji turėjo daugiausiai špicų kraujo, manoma, kad šiek tiek ir terjero, buvo maždaug trejų metų amžiaus. Svėrė beveik 6 kg. Iš pradžių kalytę vadino Kudriavka, taip pat ją šaukė kaip Žučką, Limončik. Amerikiečių spauda ją praminė Muttnik. Mokslininkai išsirinko mažą šunelį – stiprų, mitrų, žvalų. Jį ėmė ruošti skrydžiui, treniruoti, pratino nešioti liemenę su davikliais. Šunį uždarė dėžėje ir suko centrifugoje, bandydami jį didžiuliu sunkiu. Paskui uždarė į kitą dėžę, kuri visą laiką trūkčiojo, virpėjo ir bildėjo. Viduje buvo labai ankšta, liemenę diržais pritvirtino prie sienos. Laika prie tokių sąlygų pamažu priprato ir likimo smūgiams tapo abejinga. Ji buvo neblogai prižiūrima, kailį tepė specialiais tepalais, šukavo.Neįprastas buvo maistas – nedidelė porcija drumzlinos šaltienos su mažais gabalėliais mėsos ir dešros. Jis į dėžę patekdavo pro jos stogą, kuris atsiverdavo pats. Šuo priprato ir prie tokių pietų.
1957 metų lapkričio 3
d. išskraidintas dirbtinis žemės palydovas „Sputnik-2“ su kosmonaute Laika. Ją įkurdino specialiame konteineryje, kuriame buvo įrengta oro kondicionavimo sistema, laikomos vandens bei maisto atsargos. Šunį supo daugybė prietaisų, kurie leido stebėti organizmo reakcijas. Oras kabinoje buvo regeneruojamas specialiais labai aktyviais cheminiais junginiais, išskiriančiais gyvūnui kvėpuoti reikalingą deguonį ir absorbuojančiais anglies dioksidą bei vandens garų perteklių. Kadangi nesvarumo sąlygomis natūralus oro masių maišymasis nebūdingas, konstruktoriai įrengė vėdinimą. Specialūs registratoriai fiksavo gyvūno pulso ir kvėpavimo dažnumą, kraujospūdį, širdies biopotencialus. Kita prietaisų grupė matavo kabinos temperatūrą ir slėgį. Kadangi konteineryje stovėjo maisto ir vandens atsargų, stebėjimus buvo galima tęsti keletą dienų. Visų matavimų duomenis iš palydovo perduodavo radiotelemetrinė aparatūra, kurią įjungdavo programinis laikrodinis įrenginys.

Laika pakilo aukščiau ir kelionė truko ilgiau, negu kitų jos keturkojų giminaičių (Malyškos, Albinos, Koziavkos, Cigankos, Damkos). Eksperimentai parodė, kad gyva būtybė kosminėje erdvėje gali išbūti palyginti ilgai.
Palydovas, Laikos kalėjimas ir mirties kamera, nebuvo pritaikytas grįžimui į Žemę. Po keturių dienų išseko baterijos, palaikančios aprūpinimą deguonimi, ir šunelis nusibaigė. tiesa, tai pradinė versija. Dabar manoma, kad pirmas 5 valandas po pakilimo sąlygos normalizavosi, o po to pradėjo didėti drėgmė ir temperatūra, sutriko kai kurios sistemos. Niekas tiksliai nežino, kas atsitiko vėliau, tačiau iš tiesų Laika greičiausiai žuvo perkaitus kabinai, kurioje ji buvo patupdyta. 1958 metų balandžio 14 dieną erdvėlaivis su kalyte pateko Žemės atmosferon ir sudegė.
„Kosmonautė Laika“ pavergė viso pasaulio žmonių širdis.Po serijos kosminių eksperimentų, atliktų siunčiant į kosmosą specialiai įrengtus konteinerius su gyvūnais, imta kruopščiai kurti erdvėlaivį ir daugybę jo sistemų, galinčių užtikrinti organizmo gyvybinę veiklą skrendant už mūsų planetos ribų. Erdvėlaivį teko daug kartų išbandyti tiksliai pagal programą ir su „keleiviais“. Nuo 1957 metų lapkričio iki 1961 metų kovo į kosmoso platybes paleista dar 13 keleivių. Daliai jų pasisekė geriau negu Laikai.
1960 liepos 28 raketa išskrido du šuneliai – Čaika ir Lisička. Tačiau, praėjus 20 sekundžių nuo starto pradžios, įvyko sprogimas ir šuniukai žuvo. Dar viena istorinė data – 1960 metų rugpjūčio 19 d. Tada į erdvę aplink žemę erdvėlaiviu, žinomu kaip „Sputnik-5“, pasiųsti dar du šunys. Jie buvo pirmieji gyvūnai, po kosminių skrydžio grįžę į žemę. Jų vardai – Strelka ir Belka. Milžiniškos raketos priekinėje dalyje buvo įrengta sudėtinga konstrukcija. Raketai įsibėgėjant, tiksliausi prietaisai palaikė numatytą skridimo režimą. Erdvėlaivis išskriejo į orbitą, atsiskyrė nuo nešančios raketos ir pašiaušė antenų ūsus. Jame, be prietaisų, buvo metalinė dėžė su dviem šunyčiais, garsiaisiais Belka ir Strelka. Tačiau ten jie buvo ne vieni. Tarp erdvėlaivio keleivių buvo ir daugiau gyvų būtybių – visas zoologijos ir botanikos sodas, pradedant bakteriofagais, vėžiniu naviku, pelėsiniais grybeliais, žarnyno lazdelėmis, stafilokokais, žmonių odos gabalėliais ir tradeskante (toks augalas), baigiant drozofilomis, baltosiomis pelėmis ir žiurkėmis.
Šunys nebylūs, bet, stebint jų elgseną, nagrinėjant nervų, endokrininės, tai pat širdies ir kraujagyslių sistemos, kepenų bei kitų organų būklę, galima įsivaizduoti ir žmonių atitinkamų organų būklę skridimo metu ir jam pasibaigus. Nervų sistemos būklė turėjo išryškėti stebint žiurkes.
Erdvėlaivio kabinoje buvo televizijos perdavimo kamera. Anksčiau niekada dar neteko matyti, kaip kosminėje kelionėje elgiasi gyvos būtybės.
Nešančioji raketa į orbitą išskriejo sėkmingai. Pasiekęs 300 km aukštį, erdvėlaivis 28 000 km/h greičiu ėmė skrieti orbita aplink Žemę. Pirmieji stebėjimai buvo atliekami skridimo pradžioje. Didėjant perkrovai, šunys „apsunko“, stengdamiesi nepasiduoti juos slegiančiai jėgai, įsispyrė letenomis į grindis ir nerimastingai dairėsi aplink. Sunkiui padidėjus, Belkos ir Strelkos širdys ėmė plakti tankiau, padažnėjo jų įkvėpimas ir iškvėpimas.
Kai erdvėlaivis tapo palydovu ir sunkis išnyko, abu šunys tarsi apmirė. Laikas slinko, o jie, nuleidę galvas ir letenas, nejudėjo. Šunys labai ilgai atrodė negyvi, suglebę. Iš orbitos sklindantys radijo signalai rodė, kad jie rimsta, viskas pamažu normalizuojasi.
Strelkos pulsas, prieš startą buvęs 90 tvinksnių per minutę, vėliau padažnėjęs iki 160, po pusantros valandos, baigiantis pirmajam apskriejimui, sumažėjo iki 65 tvinksnių. Belkos širdies plakimas padažnėjo nuo 75 iki 150 per minutę, po to sumažėjo iki 72. sulėtėjo ir abiejų šunų kvėpavimas, kuris skridimo pradžioje buvo padažnėjęs. Jie pardėjo judėti, sukioti galvas. Triukšmo jie negirdėjo, sunkio nebejautė, svoris tapo lyg ir įprastas, vidinė aplinka nedirgino. Numatytu laiku automatiškai atsidarė penėtuvės ir šunys pradėjo ėsti.
Pamažu gyvenimas erdvėlaivyje tapo normalus. Skridimas truko parą. Ir štai – Žemė. Kai atidarė metalinę dėžę, kurioje buvo Belka ir Strelka, abi keliauninkės ėmė loti ir meilintis žmonėms.
Vėliau Strelka susilaukė šešeto šuniukų, kurių vieną, vardu Pušinka, Nikita Chruščiovas padovanojo Caroline Kennedy, tuometinio JAV prezidento John F. Kennedy dukrai. Nors kai kurie žmonės buvo susirūpinę, kad į šunelį gali būti implantuotas slaptas mikrofonas, prezidentas augintiniu rūpinosi. Pušinka ir Kenedžio šunelis Čarlis susilaukė mažylių, vieną jų, pavadintą Pupniksu, padovanojo Sovietų Sąjungai. Šunelių dovanojimas buvo politinis aktas, išreiškiantis dviejų konfliktuojančių valstybių palankumą viena kitai.
Šiandien likusios tik Strelkos ir Belkos iškamšos. Jos stovi Memorialiniam astronautikos muziejuje Maskvoje.
1960 metų gruodžio 1 dieną „Sputniku-6“ išskraidinti Pčelka ir Muška. Šunys orbitoje praleido parą, vėliau atsirado problemų. Bandant nusileisti, atsirado problemų dėl nusileidimo vietos ir, davus komandą, susprogdintas laive įtaisytas sprogmuo. Šuneliai, žinoma, žuvo.
1960 gruodžio 22 dieną išskrido Damka ir Krasavka. Po starto sprogo raketos nešėjos, tačiau suveikė gelbėjimo sistema ir šuneliai išgyveno.
1961 kovo 9 išskrido „Sputnik-9“ su juodu šunimi Černuška. Drauge keliavo kosmonauto maketas, pelės ir kiaulė. Kosminis laivas kartą apskriejo Žemę, tada nuleistas krėslas su manekenu ir kabina su šuneliu.1961 metų kovo 25 dieną išskrido „Sputnik-10“, savo viduje glausdamas Zviozdočką (prieš skrydį šunelis vadintas Udačia) ir medinį manekeną. Tai buvo paskutinė repeticija prieš „Vostok-1“ paleidimą ir ji pavyko. Žemėn nuleistas krėslas su manekenu ir kabina su šunimi. Vėliau į kosmoso platybes pakilo garsusis Jurijus Gagarinas. Veterok ir Ugoliok skrido biopalydovu „Kosmos 110“ (Voskhod 3) 1966 vasario 22. Orbitoje gyveno 23 dienas, stebėti televizijos kameromis. Žemę pasiekė 1966 kovo 16.

Žinoma, tirti buvo ne tik šunys, jau užsiminiau, kad į kosmoso erdves buvo paleista apie 60 gyvųjų organizmų rūšių. Pavyzdžiui, populiarios buvo drozofilos (tokios muselės, itin mėgiamos genetikų). Mokslininkai tirdavo, kaip visokios spinduliuotės ir kiti veiksniai lemia paveldimuosius kitimus. Vis dėlto į pirmąsias keliones virš debesų šunys buvo siunčiami dažniau negu kiti padarai. Jų fiziologija gerai ištirta, tad su jais atlikti eksperimentai mokslininkams davė išsamiausių duomenų apie aukštų skrydžių poveikį gyviems organizmams. Su šunimis, kaip ir beždžionėmis, seniai atliekami medicininiai tyrimai, nes nervų sistemos ir ypač smegenų sandaros sudėtingumu jie yra žmonėms artimesni už kitus gyvūnus.

Leave a Comment