ŽYMIAUSI FIZIKAI

KLAIPĖDOS UNIVERSITETASGAMTOS IR MATEMATIKOS MOKSLŲ FAKULTETASINFORMATIKOS KATEDRA

REFERATAS

1900-1993 METŲŽYMIAUSI LIETUVOSFIZIKAI

INF 002 GRUPĖS STUDENTĖINA VIRŽINAITĖ

KLAIPĖDA2002

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………………….1

BRANDUOLIO SONETAI……………………………………………………………………2MOLEKULIŲ SPEKTROSKOPIJOS LIETUVOJE PRADININKAS………………..………2PROFESORIUS B. STYRA – BRANDUOLINĖS METEOROLOGIJOS KŪRĖJAS……….3NEPRILYGSTAMA MYLIMOJI FIZIKA……………………………………………………4PROFESORIUS ADOLFAS JUCYS: “ATOMAS – MANO GYVENIMAS“………………..4PROFESORIUS VINCAS ČEPINSKIS – ŠIUOLAIKINĖS FIZIKOS LIETUVOJE PRADININKAS………………………………………………………………………………6KĘSTUTIS ŠLIUPAS……………………..………………………………………………….7PROFESORIUS POVILAS BRAZDŽIŪNAS………….……………………………………8 PROFESORIUS ANTANAS PUODŽIUKYNAS……………..……………………………10PROFESORIUS KAZIMIERAS BARŠAUSKAS – ŽMOGUS, MOKSLININKAS, PEDAGOGAS………………………………………………………………………………..11AKADEMIKAS JURGIS VIŠČAKAS………………………………………………………12PAŠAUKIMAS — PEDAGOGAS…………………………………………………………..12

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………..…15

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………………………16

ĮVADAS

Mokslas kaip ir saulė, vienodai šviečia kiekvienam žmogui ir kiekvienai tautai. Prof. V.Čepinskis

Mokslo laimėjimai turėjo ir turės didelę reikšmę žmonijos kultūros ir gamybinių jėgų plėtrai, o mūsų gyvenamuoju metu, mokslo ir technikos revoliucijos amžiuje, sparti jų pažanga sukelia ir socialinių pakitimų. Mūsų buitis darosi vis sudėtingesnė ir sunkiau ją įsprausti į tam tikrą elgsenos taisyklių lentelę, dažnai patys privalome savarankiškai spręsti, kaip tikslingiau pasielgti konkrečiomis aplinkybėmis. Taigi šiuo metu besimokančiam jaunimui reikia teikti daug daugiau žinių apie naujausius mokslo atradimus bei jų taikymą praktikoje. Be to, kad jaunimas taptų visapusiškai vertingas šalies bendruomenės narys, reikalinga ugdyti savarankišką jo mąstyseną aplinkos kūrybiškam suvokimui.Žmogaus kūrybiniai gabumai pasireiškia jau vaikystėje ir ugdomi šeimoje ir mokykloje. Iš pradžių jie būna labai įvairūs ir permainingi, tačiau ir nelygiaverčiai. Anksčiau ar vėliau ima dominuoti tie, kurie nulemia žmogaus gyvenimą.Šiems polinkiams ugdyti ir reikėtų skirti daugiausia dėmesio, siekti tikslo. Reikia pasirinkti tokį mokslą, kuriam galėtum aukoti visą savo brangų laiką. Kaip antai fizika…Kas yra fizika? Ko gero, tai sudėtingiausias klausimas. Fizika – mokslas, tiriantis medžiagos ir laukų bendrąsias savybes ir gamtoje vykstančius reiškinius.Jis labai senas ir kartu be galo jaunas bei modernus.Fizikos žinios šiuo metu reikalingos žmonėms, o konkrečiau – Lietuvos žmonėms.O apie fiziką kaip mokslą mes sužinome iš šių Lietuvą garsinusių įžymių fizikų.

BRANDUOLIO SONETAI

Vladislovas Vanagas (1930-1990) buvo vienas iš aktyviausių ir labiausiai žinomų Lietuvos fizikų teoretikų, Lietuvos atomo branduolio fizikos teoretikų mokyklos kūrėjas ir vadovas, fizikos ir matematikos mokslų daktaras, profesorius, nusipelnęs mokslo veikėjas, Lietuvos valstybinės premijos laureatas, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas.V.Vanagas gimė Panevėžyje, 1948 m. čia baigė gimnaziją ir muzikos mokyklą. 1949 m. pradėjo studijas Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, kartu mokėsi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Ją baigęs, nuo 1951 m. iki 1954 m. dirbo šioje mokykloje akompanuotoju ir toliau studijavo fiziką. Baigęs universitetą (1954 m.), nutarė visas jėgas skirti tik fizikai ir pradėjo dirbti Lietuvos MA Fizikos ir matematikos institute. Akademiko A. Jucio vadovaujamas, parengė ir 1957 m. apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar būtų daktaro) disertaciją, kurios tema “Sudėtingų spektrų teorijos klausimai, susiję su nepilno kintamųjų atskyrimo metodo taikymais“ (V. Vanago darbų rodyklė išleista 1996 m.). Tuo metu V. Vanagas plėtojo daugiadalelių kvantinių sistemų teoriją ir jos matematinį aparatą, daug nuveikė kurdamas aukšto rango Li grupių matematinių dydžių teoriją.Jau ankstyvuoju mokslinės veiklos laikotarpiu V. Vanago darbai susilaukė plataus specialistų, nagrinėjančių daugiadalelių kvantinių sistemų savybes, pripažinimo. Jo kartu su A. Juciu ir J. Levinsonu parenkta monografija “Judėjimo kiekio momento teorijos matematinis aparatas“ (1960) tapo parankine šios srities fizikų knyga, keletą kartų buvo išleista užsienyje. Tolesnė V. Vanago veikla buvo susijusi su teorine branduolio fizika. Atomų branduoliai yra labai sudėtingos ir savotiškos daugiadalelės kvantinės sistemos, kurioms būdinga stipri jas sudarančių dalelių – nukleonų (protonų ir neutronų ) – sąveika. Dėl šios sąveikos pobūdžio ir branduolių daugiadalelės prigimties atomo branduolio teorija yra viena iš sudėtingiausių mikrofizikos sričių.Kadangi daugelio kūnų uždavinys fizikoje neturi tikslaus sprendimo, atomų branduoliams, sudarytiems iš keleto dešimčių ar netgi šimtų nukleonų, apibūdinti naudojami įvairūs branduolio modeliai, pagrįsti supaprastintomis prielaidomis apie branduolio sandarą ir jo laisvės laipsnius, atsirandančius dėl atskirų nukleonų judėjimo.

MOLEKULIŲ SPEKTROSKOPIJOS LIETUVOJE PRADININKAS

Eksperimentinės molekulių spektroskopijos atsiradimas ir plėtotė Vilniaus universitete susijusi su ilgamete profesoriaus Henriko Jonaičio (1913 – 1993 m.) veikla. Tai buvo plačių interesų ir labai iniciatyvi asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką įvairiose veiklos srityse. Jo darbų bibliografija išleista 1988 m. Geras ir nuoširdus pedagogas, daug nuveikęs dėstymo metodikoje, fizikos istorijos Lietuvoje tyrinėtojas H. Jonaitis pasireiškė ir kaip žymus mokslinio darbo organizatorius, mokslininkas. Būtent šią jo veiklos kryptį verta aptarti kiek smulkiau.

H. Jonaičio kelias į mokslą nebuvo nei tiesus, nei lengvas. Dirbdamas spaustuvėje raidžių rinkėju, 1934 metais jis baigė Kauno aukštesniąją komercinę mokyklą ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos – matematikos fakultetą. Pasak paties H. Jonaičio, fizika susidomėjo dar mokydamasis Komercinėje mokykloje. Tam jį paskatino dėstytojas Antanas Puodžiukynas. Šis neretai nusivesdavęs mokinius į Aleksote pastatytus Fizikos ir chemijos instituto rūmus ne tik prietaisų apžiūrėti, bet ir kai kurių profesorių paskaitų paklausyti. Didelį įspūdį padarė Kazio Sleževičiaus fizikos mokymo metodikos, Prano Dovydaičio pedagogikos ir kitų paskaitos.Diplominį darbą tema “Elektrinės paladžio varžos kitimas nuo okliuduoto vandenilio“ H. Jonaitis parašė ir apgynė ( vokiečių okupacijos metais, 1942 m.), vadovaujamas tuometinio universiteto docento P. Brazdžiūno. Sėkmingai pradėtą mokslinį darbą nutraukė karas. Praūžus jam, naujoji valdžia diplomo nepripažino, todėl H. Jonaitis dar kartą baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą (1946 m.), taip pat Vilniaus pedagoginio instituto Gamtos fakultetą (1949 m.), įgydamas dar ir geografo specialybę.

PROFESORIUS B. STYRA – BRANDUOLINĖS METEOROLOGIJOS KŪRĖJAS

Boleslovas Styra (1912 – 1993) – profesorius, gamtos (fizikos ir matematikos ) mokslų habilituotas daktaras, nusipelnęs mokslo veikėjas, dviejų valstybinių premijų laureatas, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, įžymus Lietuvos mokslininkas, pasaulyje žinomas kaip naujos mokslo krypties – branduolinės meteorologijos kūrėjas. Boleslovas Styra gimė Peterburge lietuvių šeimoje. Tėvas buvo inžinierius chemikas. Pradžios mokslą būsimasis profesorius pradėjo tėvo tėviškėje, Pandėlio valsčiaus Šiekštininkų kaime, vėliau tęsė Leningrade (dabar Sankt Peterburge ), 1937 m. baigė Leningrado universitetą. Lietuvoje savo veiklą B. Styra pradėjo 1944 m. vasarą Kauno geofizinės observatorijos direktoriumi. Čia būsimasis mokslininkas ėmė labiau domėtis gamtiniu radioaktyvumu, radioaktyviosiomis medžiagomis užterštos atmosferos švarėjimu. 1946 m. B. Styra perėjo dirbti į Mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institutą, iš pradžių – vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, vėliau – direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui. Vykstant mokslų įstaigų reorganizacijai, keitėsi ir B. Styros darbovietės bei pareigos. Botanikos instituto sektoriaus vadovas (1963-1965), Mokslų akademijos prezidiumo branduolinės fizikos ir radioaktyviųjų izotopų taikymo skyriaus vadovas (1965-1967), Fizikos ir matematikos instituto direktoriaus pavaduotojas ir Atmosferos radioaktyvumo skyriaus vedėjas (1967-1977), Fizikos instituto direktoriaus pavaduotojas ir sektoriaus vadovas (nuo 1977 m. iki pensijos), vėliau direkcijos patarėjas ir vyresnysis mokslinis bendradarbis. Profesorius B. Styra mėgo ir sugebėjo dirbti mokslinį darbą. Tas darbas jo gyvenimas, jis dirbo nuo studijų metų iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų. Dar būdamas studentas, tyrinėjo radioaktyviųjų izotopų panaudojimą sprendžiant įvairius praktinius uždavinius. Surinkti duomenys apie izotopų  spinduliuotės ypatumus vėliau tapo kandidato ( dabar būtų daktaro) disertacijos (“ Nevienalyčių  ir  spindulių sugerties dėsnių tyrimas ir galimybė nustatyti rūdose U ir Th pagal jų spinduliuotę“), apgintos 1947 m., pagridu.

NEPRILYGSTMA MYLIMOJI FIZIKA

Taip savo pasirinktą profesiją pavadino jaunas Ciūricho universiteto doktorantas Antanas Žvironas, tapęs vienu žymiausių 1930-1945 m. laikotarpio Lietuvos fizikų. Jis – Vytauto Didžiojo universiteto docentas, vėliau Vilniaus universiteto profesorius, Fizikos ir matematikos fakulteto dekanas, kartu žymus visuomenės veikėjas, publicistas, parašęs ir publikavęs netoli 300 mokslinių, mokslo populiarinimo straipsnių bei straipsnių visuomeniniais klausimais, dirbęs eksperimentinės atomo spektroskopijos srityje, parašęs fizikos vadovėlį aukštųjų mokyklų studentams,- paliko žymų pėdsaką ne tik fizikos moksle, bet ir Lietuvos kultūroje apskritai. Šios kūrybingos asmenybės indėlis būtų buvęs dar didesnis, jei profesoriaus A. Žvirono mokslinės veiklos nebūtų nutraukęs 1945 m. areštas. A. Žvironas gimė 1899 m. spalio 30d. Kauno gubernijos Vilkmergės apskrities Užpalių miestelyje (dabar Utenos raj.). Tėvai – J. Žvironas (1866-1929) ir Uršulė Ramoškaičia – Žvironienė (1868-1943) – buvo ūkininkai. Žvironų šeimoje gimė ir užaugo 8 vaikai. Untaniuks buvo trečias vaikas. Švelnus, geras, ne išdaigininkas ir nepaprastai smalsus. Pats išmokęs skaityti, rašyti, skaičiuoti, mokslui buvo nepaprastai imlus ir labai norėjęs mokytis. Tėvai, pastebėję vaiko gabumus, 6 metų leido į Užpalių pradinę mokyklą. Ją baigęs, A.Žvironas per 2 metus išėjo Utenos 4-klasės kursą. 1915 m. mokėsi Vilniuje penktojoje gimnazijos klasėje. Tais pačiais metais su kario pabėgėliais pasitraukė į Rusiją. Pasiekė Tomską, kur gyveno jo dėdė, motinos brolis. Tėvai nusprendė, kad ten jų sūnus galės mokytis toliau. Taigi A. Žvironas įstojo į Tomsko gimnaziją, kurią 1918 m. baigė aukso medaliu. Gyvenimas čia nebuvo lengvas – duoną teko pelnytis korepetitoriaus darbu. Baigęs gimnaziją, tarnavo Kolčiako armijoje. Studijavo Tomsko technologijos institute, baigė Statybos fakulteto 2 kursus. 1921 m. rugpjūčio mėn. grįžo į Lietuvą. Ketino mokytojauti Utenos “ Saulės“ progimnazijoje, tačiau dirbti neteko, nes buvo mobilizuotas ir mokėsi Kauno karo mokykloje. Karinė tarnyba jo netraukė, baigiamuosius egzaminus laikė, skirdamas jiems ne per daug dėmesio, tačiau mokyklą baigė su pagyrimu ir dovana – aukso laikrodžiu.

PROFESORIUS ADOLFAS JUCYS: “ATOMAS – MANO GYVENIMAS“

Fizika – fundamentalus gamtos mokslas – susideda iš dviejų lygiateisių ir viena nuo kitos neatsiejamų dalių (kaip dviejų lygčių): eksperimentinės fizikos ir teorinės fizikos. Kaip akademikas P. Brazdžiūnas yra šiuolaikinės eksperimentinės fizikos pradininkas ir kūrėjas Lietuvoje, taip akademikas A. Jucys yra šiuolaikinės kvantinės teorinės fizikos pradininkas Lietuvoje ir žymiausias Lietuvos fizikas teoretikas.Nenuostabu, kad jie buvo geri draugai, labai daug bendravo ir neprarado veiklaus optimizmo net sunkiausiais laikais.Jų, prieškarinės nepriklausomos Lietuvos inteligentų, gyvenimo ir veiklos keliai gana panašūs.Visada apie prof. P.Brazdžiūną A. Jucys kalbėjo tik labai gražiai ir šiltai. Per daugelį metų ir gausybėje reikalų abu jie labai sutardavo. A. Jucys, labai atkaklus žemaitis, savotiškai sekęs žymiuoju savo žemiečiu Simonu Daukantu, buvo staigesnis už kupiną ramios išminties ir lėtesnį, neskubantį P. Brazdžiūną. Tačiau užsispyrimo užteko abiem ir daugiausia jų dėka turime išugdytą ir gražiai suvešėjusį fizikos mokslą Lietuvoje. Labai reikšminga ir įdomu, kad prof. A. Jucys, kaip fizikas teoretikas, pirmasis Lietuvoje suprato skaičiavimo mašinų svarbą (dabartinė kompiuterija ir informatika). Jo pastangomis buvo gautas ir pradėjo veikti pirmosios Lietuvoje elektroninės skaičiavimo mašinos; iš pradžių jas ir naudojo jo mokiniai sudėtingiems fizikos uždaviniams spręsti. A.Jucys ir jo vadovaujami fizikai teoretikai buvo kompiuterijos pradininkai Lietuvoje. Dabar

kompiuteriai nužengė taip toli ir paplito taip plačiai, kad A.Jucys apie tai galėjo tik svajoti. Be abejo, daugeliui kompiuteriai įdomesni nei fizika. Bet naujoji fizika tebėra moderniųjų kompiuterių kūrimo pagrindas, kaip dabar užmirštos radijo lempos buvo pirmosiose elektroninėse skaičiavimo mašinose.A.Jucys gimė 1904 m. rugsėjo 12d. nuošaliuose Klausgalvių Medsėdžiuose tarp Kretingos miškų. Jo tėvas Pranas buvo vienas mokyčiausių žmonių kaime, turėjo karinio felčerio diplomą, prenumeravo savaitraštį “Lietuvos ūkininkas“. Adolfas buvo 14 (prieš paskutinis) mamos, kuri ištekėjo už P.Jucio jau būdama našlė, ir 6 tėvo vaikas. Tik 3 jauniausiems vaikams teko mokytis Salantų pradžios mokykloje. Dar jos net nebaigus prasidėjo pasaulinis karas. Susidomėjęs naujausiomis teorinės fizikos problemomis – kvantine atomų teorija, – 1938 m. jis išvyko į Angliją, kur pas profesorius Hartrį bei R.Faulerį nuodugniai susipažino su darbais iš atomų sandaros kvantinio mechaninio tyrimo srities. Jau prasidėjus II pasauliniam karui, paragavęs Belgijoje internuotųjų stovyklos tvarkos, tarpininkaujant Lietuvos atstovybei, su dideliu vargu grįžo į Lietuvą. Čia jo laukė didelis darbas – sukurti teorinę fiziką Lietuvoje. Tokį darbą jis jau buvo pradėjęs, dirbdamas Lietuvos universiteto Matematikos – gamtos fakulteto Fizikos katedroje ir paskelbęs spaudoje 3 mokslinius straipsnius. 1940 m. kartu su Matematikos – gamtos fakultetu persikėlė į Vilnių (nužygiavo į jį per dieną pėsčias), kur dirbo Vilniaus valstybinio universiteto Teorinės fizikos katedroje docentu, o nuo 1952-jų m. profesoriumi; nuo 1944 m. iki 1971 m. – vadovavo katedros darbui.A.Jucys pokario metais skaitė aukštosiose mokyklose (Vilniaus universitete ir Pedagoginiame institute) visus teorinės fizikos kursus, vadovavo seminarams ir diplominiams darbams, rašė savo paskaitų konspektus, kuriais naudojosi ne tik studentai, bet ir jaunieji dėstytojai. Tačiau daugiausia laiko jis skyrė moksliniam darbui. Jis subūrė gausų studentų ir dėstytojų kolektyvą ir sukūrė Lietuvoje mokslinę teorinę mokyklą. Ją išplėtė MA ir aukštosiose mokyklose.Jis buvo labai darbštus: dieną dirbdavo katedroje, o vakare ir vėlai naktimis namie mokslinį darbą. Guldavo jau paryčiais. Nors labai mėgo fiziką, tačiau nesišalino ir kitų dalykų: filosofijos, kalbos, uoliai dalyvavo kuriant, tobulinant ir norminant lietuviškąją fizikos terminiją, domėjosi lietuviškųjų žodžių kilme; šiais klausimais pasisakydavo spaudoje. Plati (280 mokslinių straipsnių) bibliografija, 44 mokslų kandidatų disertacijos iš teorinės fizikos, paruoštos jam vadovaujant, apie 10 šios srities daktarinių disertacijų – tai didžiulis įnašas į Lietuvos teorinę fiziką. A.Jucys didelį darbą nuveikė kaip mokslinio darbo organizatoriaus, vadovaudamas Teorinės fizikos katedrai (1944-1971), Aukštųjų mokyklų valdybai, Vilniaus pedagoginiam institutui(1956-1963), MA Geologijos-chemijos ir technikos mokslų skyriui (1953-1963). A. Jucio rūpesčiu buvo įsteigtas MA skaičiavimo centras, jo iniciatyva įkurtas “Lietuvos fizikos rinkinys“, pradėtas leisti 1961 metais rusų kalba, o nuo 1974 m. verčiamas į anglų kalbą. Jis Lietuvos fizikų draugijos (1962) iniciatorius, įsteigėjas ir “Lietuvos fizikos rinkinio redakcinės kolegijos narys. A.Jucys užmezgė plačius mokslinius ryšius su Vakarų šalių mokslininkais. Buvo kieto, “žemaitiško“ būdo, labai nemėgo netvarkos, aktyviai su ja kovojo.

A.Jucys savo moksliniais darbais padėjo tvirtą pagrindą teorinei fizikai ir jos plėtrai Lietuvoje.

PROFESORIUS VINCAS ČEPINSKIS – ŠIUOLAIKINĖS FIZIKOS LIETUVOJE PRADININKAS

Mokslo, o ir apskritai žmonijos istorijoje neretai atsitinka taip, kad dėl atsitiktinių aplinkybių susiklosčiusi trumpalaikė situacija vėliau daro didelę įtaką svarbiems atradimams ar įvykiams, kartais netgi lemia tolesnę mokslo ar istorijos raidą. Būdinga tokios situacijos pavyzdį galime rasti nagrinėdami Lietuvos fizikos istoriją. Paradoksalu, bet šiuolaikinės mūsų fizikos pradininku visuotinai pripažįstamas Lietuvos universiteto profesorius Vincas Čepinskis yra nė vieno fizikos mokslo darbo nepaskelbęs chemikas, atėjęs į fiziką tik laikinai pakeisdamas savo specialybę.Ilgus metus jis dirbo Liepojos komercinėje mokykloje ( turėjusioje aukštesniosios mokyklos statusą), turėjo fizikai artimą fiziko – chemiko specialybę, iš vokiečių ir anglų kalbų buvo išvertęs į rusų kalbą du fizikos vadovėlius, kurį laiką dirbęs žymaus šveicarų fiziko H. F. Vėberio laboratorijoje, Pirmojo pasaulinio karo metais dėstęs fiziką Peterburgo Lutugino liaudies universitete. Aukštųjų kursų vadovo Z. Žemaičio pakviestas, V. Čepinskis atsisakė ne itin mėgstamo diplomatinio darbo, grįžo į Kauno ir jau pirmaisiais Aukštųjų kursų darbo metais pradėjo čia skaityti fizikos paskaitas.Oficialiai atidarytas Lietuvos universitetas neturėjo pakankamai specialistų visoms etatinėms vietoms užimti, todėl tais pačiais metais švietimo ministras paskyrė vadinamuosius fakultetų branduolius – po keletą profesorių, turėjusių rūpintis savo katedrų ir fakultetų plėtimu. Į Matematikos – gamtos fakulteto (MGF) branduolį įėjo ir V.Čepinskis. Jis buvo paskirtas Fizikinės chemijos katedros ordinariniu profesoriumi, kartu jam pavesta eiti ir Fizikos katedros profesoriaus pareigas. MGF mokymo planuose fizikinę chemiją numatyta dėstyti tiktai V semestre, tad tad per kelis pirmuosius LU darbo metus profesorius V.Čepinskis vadovavo iš karto dviem fizikos katedroms. Mat, laikantis 1922 m. kovo 22d. Seimo priimto LU statuto, ką tik pradėjusi dirbti Fizikos katedra buvo perskirta į dvi: Eksperimentinės fizikos ir Teorinės fizikos. V.Čepinskiui oficialiai pavesta vadovauti Eksperimentinės fizikos katedrai, o Teorinės fizikos katedra taip niekada ir neturėjo atskiro vedėjo: šioms skirtingoms katedroms formaliai priklausantys darbuotojai dirbo kartu, vadovaujami V.Čepinskio (tik 1930 m. universiteto statutas jau oficialiai abi katedras sujungė į vieną). Padirbėjęs ketverius metus, V.Čepinskis pasitraukė iš Eksperimentinės fizikos katedros vedėjo pareigų ir nuo 1926 m. atsidėjo Fizikinės chemijos katedros bei jos kabineto vadovavimui, nors iki pat 1938 m. dirbo su fizikos specialybės diplomatais, kurių turėjo net 11.Pirmasis LU fizikos katedrų vedėjas Vincas Čepinskis gimė 1871 m. gegužės 3d. Šiaulių apskrities Pašvitinio valsčiaus Dargaičių kaime. Mokėsi Pašvitinio liaudies mokykloje, Jelgavos vokiečių katalikų pradžios mokykloje ir Jelgavos realinės mokyklos parengiamojoje klasėje, 1890 m. sidabro medaliu baigė Šiaulių gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Peterburgo universiteto Matematikos – gamtos mokslų skyrių, pasirinkdamas fiziko – chemiko specialybę. Po 4 metų studijų baigęs universitetą, įžymiojo rusų chemiko D.Mendelejevo vadovaujamas, V.Čepinskis vienerius metus dirbo laborantu Rusijos vyriausiuose matų ir saikų rūmuose. Nuo 1897 m. jis beveik pustrečių metų laisvo klausytojo teisėmis studijavo Ciūricho politechnikos institute, kur atliko savo pirmąjį ir stambiausią eksperimentinį mokslinį darbą, skirtą kai kurių sunkiųjų metalų halogenidų lydalų laisvosios energijos kitimams. 1889 m. V. Čepinskis buvo priimtas laborantu į Varšuvos politechnikos instituto Fizikos katedrą, po kelių mėnesių jam pasiūlyta vadovauti ti instituto Fizikinės chemijos katedrai, o 1900 m. pradžioje pusei metų komandiruotas į užsienį galutinai pasirengti profesūrai. Nuo 1902 m. V.Čepinskis –Liepojos komercinės mokyklos dėstytojas, nuo 1904 m. iki pat uždarymo 1918 m. – jos direktorius.1918 m. V.Čepinskis grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, čia greitai suartėjo su liberaliaisiais visuomenės veikėjais ir įsitraukė į aktyvų nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbą. Pirmajame Lietuvos Ministrų kabinete V.Čepinskis buvo Švietimo ministerijos Aukštųjų mokyklų skyriaus vedėjas. Vis dėlto svarbiausia V.Čepinskio veikla susijusi su Lietuvos universitetu, kuriame jis ne tik profesoriavo ir vadovavo Eksperimentinės fizikos bei Fizikinės chemijos katedroms, bet ir turėjo kitų, atsakingesnių, pareigų: du kartus buvo išrinktas universiteto prorektoriumi (1922/23 ir 1928/29 m. m.), net tris kadencijas ėjo rektoriaus pareigas (1923/24 m. m. ir 1929/30 m. m. bei 1930-1933 m), vadovavo naujų Fizikos – chemijos instituto rūmų statybai. Taigi V.Čepinskis buvo atsakingas už fizikos dėstymą, taigi jam ir teko sunkiausia fizikos katedrų organizavimo iš esmės beveik tuščioje vietoje našta. Būtent V.Čepinskis būrė abiejų katedrų personalą, sudarė studentų fizikų mokymo planus, organizavo laboratorijų darbą, pats vadovavo pirmiesiems laboratoriniams fizikos darbams.

V.Čepinskis pirmasis mūsų aukštųjų mokyklų istorijoje pradėjo skaityti fizikos paskaitas lietuvių kalba: du dvisemestrius eksperimentinės fizikos kursus – pagrindinį ir papildomąjį. Metodiniu požiūriu jo paskaitos buvo paruoštos ne itin kruopščiai, tačiau kupinos improvizacijos ir netikėtų nukrypimų. Būdamas nepaprastai plačios erudicijos ir turėdamas išskirtinį oratoriaus talentą, V.Čepinskis sugebėdavo sausus mokslo faktus susieti su jų bendramoksliniais ir filosofiniais aspektais, su svarbiomis visuomeninėmis problemomis, papasakodavo įdomių faktų iš įžymių mokslininkų gyvenimo, dėstymą neretai paįvairindavo plačiais ekskursais į bendras kultūros problemas ir mokslo ateities prognozes. Nuspalvindamas visą kursą savitos materialistinės pasaulėžiūros dvasia, jis dėstydavo ypatingą “čepinskišką fiziką“. Jo paskaitos buvo tokios populiarios, kad į jas ateidavo ne tik MGF, Technikos, bet ir Humanitarinių, Teisių fakultetų studentai, netgi būsimieji teologai.

KĘSTUTIS ŠLIUPAS

1922 m. Kaune įkurtame Lietuvos universitete teorinės fizikos pradininku buvo profesorius Kęstutis Šliupas. Jis gana daug nuveikė, gerinant fizikos dėstymą, organizuojant mokslinį tiriamąjį darbą, ruošiant jaunų fizikų kadrus Lietuvoje. Profesorius K. Šliupas gimė 1888 m. kovo 4d. Jungtinėse Amerikos Valstijose L. ir J. Šliupų šeimoje. Jo tėvas, dr. Jonas šliupas, buvo plačiai žinomas visuomenės veikėjas ir ateizmo skleidėjas Lietuvoje, o motina, Liuda Malinauskaitė – Šliupienė, “Aušros“ gadynės poetė. Pradinį mokslą K. Šliupas baigė Skrantone; 1907 m. jis baigė Centrine aukštąją mokyklą Filadelfijoje ir, apgynęs disertaciją tema “ Kekulė ir benzino žiedo formulė“, gavo meno bakalauro laipsnį. Tais pat metais jis įstojo į Pensilvanijos universitetą studijuoti mediciną. Tačiau medicina netraukė K. Šliupo ir 1908 m. jis išvažiavo į Europą ir įstojo į Miuncheno Politechnikos institutą technikos mokslų studijuoti. Fizikos jis mokėsi pas profesorių V. Ebertą. Vėliau K. Šliupas persikėlė į Miuncheno universitetą; čia jis studijavo fiziką pas profesorių V. K. Rentgeną. Pablogėjus sveikatai K. Šliupas grįžo į JAV ir 1910 m. įstojo į Čikagos universitetą, o vėliau persikėlė į Valstybinį Pensilvanijos koledžą, kurį baigė 1915 m. ir įgijo mokslo bakalauro laipsnį. Mokydamasis Čikagoje, K. Šliupas organizavo vakarinę imigrantų mokyklą, o Pensilvanijos koledže dirbo laboratorijos asistentu. 1915-1919 m. jis dirbo Viskonsino universitete asistentu, o vėliau docentu; laisvalaikiu jis parašė daktaro disertaciją apie vandens spūdumą. 1918 m. vasarą jis dėstė fizikos kursą Kolumbijos universitete, o 1919 m. dirbo Jeilio universitete (JAV). K.Šliupas mėgo sportą, muziką, pats dalyvaudavo koncertuose. Jis buvo pastabus ir sąmojingas, puikiai piešė karikatūras, kurios turėjo nemažą pasisekimą Amerikos lietuvių spaudoje. Lietuvoje 1921 m. jis leido juokų ir satyros laikraštėlį “Ragutis“, kuriame aštriai pašiepdavo pastebėtas negeroves. 1920 m. K.Šliupas persikėlė į Lietuvą ir dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, vėliau Prekybos ir pramonės banke ir 1922 m., įsikūrus Lietuvos universitetui, K.Šliupas buvo pakviestas jame dirbti ir išrinktas Teorinės fizikos katedros docentu, o 1929 m. – tos pat katedros ekstraordinariniu profesoriumi. 1926 m. jis buvo išrinktas fizikos katedros vedėju. Jo sveikata vis blogėjo, vis labiau ir labiau kankino plaučių tuberkuliozė.1923-1924 m. K.Šliupas laikinai nutraukė darbą ir išvyko gydytis į Vakarų Europą. Čia jis aplankė Šveicariją, Italiją, Austriją, susipažino su tų šalių universitetų fizikos laboratorijomis. 1930 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais K. Šliupas buvo išvykęs gydytis į Prancūziją, aplankė visą eilę fizikos įstaigų. 1931 m. profesorius K. Šliupas atsisakė vadovauti katedrai, o 1932 m. išvyko gydytis į Aukštosios Panemunės, vėliau į Varėnos sanatoriją. 1932 m. lapkričio 16d. K.Šliupas mirė. Profesorius K.Šliupas Lietuvos universitete dirbo neilgai (nepilną dešimtmetį), bet nuveikė daug, skaitė fizikos kursus (teorinės fizikos, termodinamikos ir fizikos istorijos), vadovavo studentų laboratoriniams darbams, dirbo mokslinį darbą. Jo paskaitos buvo turiningos ir įdomios. Kad būtų lengviau mokytis studentams, profesorius K.Šliupas paruošė paskaitų kursą, parašė daugiau kaip 300 puslapių mechanikos kurso vadovėlį, pavadintą “Šis tas iš mechanikos“. Lietuvos universiteto Technikos fakulteto mokslinė taryba šį leidinį pripažino spausdintinu, bet dėl lėšų trūkumo jis nebuvo išleistas. Profesorius K.Šliupas buvo fizikos mokslo tiriamojo darbo pradininkas Lietuvos universitete. Jis domėjosi taip pat mechanikos problemomis. Mechanikos srityje jis padarė keletą eksperimentinių darbų, iš kurių svarbiausi yra šie: dinaminis būdas Jungo moduliui matuoti (šis būdas naudojamas fizikos laboratorijose ir dabar), būdas labai plonoms kvarcinėms spyruoklėms gaminti iš amorfinio kvarco ir kt. Tai buvo pirmieji mokslo darbai Lietuvos universitete, jie atlikti ką tik besikuriančiose fizikos laboratorijose. Taigi pedagoginė ir mokslinė profesoriaus K.Šliupo veikla yra gražus pavyzdys, parodantis, kiek daug galima nuveikti ir labai sunkiomis sąlygomis, tik reikia didelio ryžto ir meilės darbui.

PROFESORIUS POVILAS BRAZDŽIŪNAS

Lietuvoje yra nedaug asmenų, tiek nusipelniusių Lietuvos mokslui. Kadangi P.Brazdžiūno pradėtos mokslinių darbų kryptys pripažintos pasaulyje, tai neeilinis ir jo indėlis į pasaulio fizikos mokslą. P.Brazdžiūnas – kupiškėnas, gimęs 1897 09 18 Žižmariškio viensėdyje, Antašavos apylinkėje. Lietuviškai skaityti, rašyti, skaičiuoti išmokė slaptos kaimo mokyklos daraktorius A.Krūlys. Po to P.Brazdžiūnas mokėsi Vabalninko valdiškoje mokykloje, kurioje buvo dėstoma rusų kalba, bei Panevėžio realinėje mokykloje. Pastarojoje buvo mokoma rusiškai, bet jau leista mokytis ir lietuvių kalbos, kurią dėstė Jonas Jablonskis. Mokydamiesi labiau mėgo tiksliuosius ir gamtos dalykus, sunkiau sekėsi kalbos (rusų, prancūzų, vokiečių), tačiau “įveikė“ ir jas. Tolesnę gyvenimo raidą sutrikdė pasaulinio masto įvykiai: visiškas Saulės užtemimas (Lietuvoje stebimas 1914 08 01) ir prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Vis dėlto iki karo P. Brazdžiūnas dar spėjo baigti mokyklą. Po to pradėjo pedagoginę veiklą: pirmiausia, vietinio jaunimo pripašytas, subūrė savišvietos būrelį, vėliau buvo pakviestas mokytojauti Kuprėliškio, Daršiškių pradžios mokyklose, dar vėliau – Biržų “Saulės“ gimnazijoje. Po permainingo kovos už Lietuvos nepriklausomybę laikotarpio, kurio metu suvalstybinus “Saulės“ gimnaziją mokytojus atleido iš darbo, P.Brazdžiūnas ėmė studijuoti Kauno karo aviacijos mokykloje. Ją baigęs, įgijo leitenanto laipsnį, įstojo į ką tik įkurtus Aukštuosius kursus. Fiziką ir chemiją čia dėstė profesorius V.Čepinskis. Tiesa, lenkams sulaužius Suvalkų sutartį ir okupavus Vilnių bei Vilniaus kraštą, Aukštieji kursai kurį laiką buvo uždaryti ir P. Brazdžiūnui teko dirbti Vyriausiojo štabo žvalgų dalyje. Vėliau šį darbą su studijomis. Aukštuosius kursus pertvarkius į Lietuvos universitetą, P.Brazdžiūnas buvo priimtas į trečią kursą ir atleistas iš karinės tarnybos. Profesorius V. Čepinskio pakviestas, jis kartu dirbo jaunesniuoju laborantu Eksperimentinės fizikos katedroje bei ruošė demonstracinius bandymus profesoriaus paskaitoms. B.Brazdžiūno publikuoti moksliniai darbai (apie 50 straipsnių) tik iš dalies teatspindi Jo mokslinę veiklą, o juo labiau mokslinių interesų visuma. Didžiulis pedagoginio, leidybinio, organizacinio, mokslo žinių populiarinimo bei visuomeninio darbo krūvis neleido jam pasišvęsti vien moksliniam darbui. Gal tai suvaidino ir teigiamą vaidmenį fizikos vystymuisi Respublikoje, nes P.Brazdžiūno darbų tematikos chronologinė analizė leidžia tiksliau nusakyti Jo mokslinės minties raidą ir iš dalies atkurti mokslinių interesų visumą. 1930 m. P.Brazdžiūnui buvo pavesta atlikti Baltijos jūros Lietuvos pakraščio magnetinius matavimus. Savo ataskaitoje “Magnetiniai Baltijos jūros Lietuvos pakrščio 1930 metų matavimai“, paskelbtoje 1932 metais Vytauto Didžiojo Universiteto Matematikos – gamtos fakulteto darbuose, autorius detaliai aprašo ekspedicijos tikslą, tyrimų metodiką, specialios paskirties ekspedicinio laivo mokslinę įrangą. Šiuo darbu iš esmės pradėti Lietuvos teritorijos geofiziniai tyrimai. 1949 m. P. Brazdžiūnui buvo pavesta organizuoti naujai įsteigtame Mokslų Akademijos Technikos mokslų institute eksperimentinės fizikos padalinį – techninės fizikos poskyrį ir jam vadovauti. Tikėtasi, kad darbo rezultatus bus galima panaudoti fizioterapijai. Sėkmingai pradėti eksperimentiniai darbai puslaidininkių fizikos srityje universitete skatino P.Brazdžiūną juos diegti ir Akademijoje, juo labiau, kad, išradus tranzistorių (1947 m.), jau niekas neabejojo puslaidininkių fizikos reikšme elektronikai ir jai artimos technikos sritims. Akademiką P.Brazdžiūną neperdėtai galima laikyti didžiausiu lietuvių fizikos terminologijos tvarkytoju ir jos tvarkybos organizatoriumi per visą šio mokslo istoriją mūsų krašte. Ypač vaisinga ir naši terminologinė P.Brazdžiūno veikla prasidėjo nuo 1954 m., kai tais metais įvykusiame pirmajame Respublikiniame fizikų pasitarime buvo sumanyta parengti fizikos terminų žodyną ir sudaryta jo rengimo komisija, į kurią, be P.Brazdžiūno, įėjo dar H.Horodničius, H.Jonaitis, A.Puodžiukynas ir j.Zdanys. Nuo to laiko, su nedidele, rodos, pertrauka daugiau kaip tris dešimtmečius nuosekliai tvarkoma lietuvių fizikos terminologija. Fizikos terminų komisija, kuriai daugiau kaip trisdešimt metų ir vadovavo akademikas P.Brazdžiūnas, šiuo metu yra viena seniausių, veikliausių ir pavyzdingiausiai savo darbą tvarkančių sritinių terminologijos komisijų Lietuvoje. Jos darbo vaisiai – du fizikos terminų žodynai ir fizikos bei lazerių fizikos terminų žodynai, išleisti rotaprintu kaip projektai svarstymui. Fizikai dar kartą akivaizdžiai patvirtino žinomą tiesą, kad terminologijos komisija veikli ir naudinga gali būti tik tuo atveju, kai turi tikslias užduotis ir aiškų darbą bei tikslą. Tai labai gerai suvokė Fizikos terminų komisijos pirmininkas P.Brazdžiūnas. Jis nuolat turėjo sumanymų ir nelaukė, kol kas palieps ar pasiūlys ką daryti, nedejavo, kad bloga terminija, kad trūksta terminų ar net gimtoji kalba esanti nelanksti ir pan., bet sprendė konkrečius terminų tvarkybos klausimus, doru ir kruopščiu darbu padėjo ugdyti, gerinti gimtąją kalbą.

PROFESORIUS ANTANAS PUODŽIUKYNAS

Antanas Puodžiukynas gimė 1898 m. vasario 5 d. Gulioniškėje. 1920—1922 m. buvo Kauno aukštųjų kursų humanitarinio skyriaus klausytojas, tačiau retkarčiais nueidavo į V. Čepinskio ir žymesnių teisininkų paskaitas. Brendo nepasitenkinimas pasirinkta filologo specialybe. Gilų įspūdį jam palikdavo V. Čepinskio paskaitos, kurios garsėjo plačiais ekskursais į mokslo, technikos ir filosofijos sritis.1922 m. Kaune įsteigus Lietuvos universitetą, visi Aukštųjų kursų klausytojai automatiškai tapo jo studentais, tačiau A. Puodžiukyno ieškojimų laikotarpis nesibaigė. Susidarius palankesnėms materialinėms sąlygoms, 1922 m. jis išvažiavo į Miunsterio universitetą (Vokietijoje) studijuoti fizikos ir matematikos.1923 m. užėmus lietuviams Klaipėdos kraštą, Miunsterio universitete susidarė šovinistinė atmosfera, todėl A. Puodžiukynas persikėlė j Austriją, į Vienos universitetą. 1927 m. baigė jį daktaro laipsniu. 1927 m. A Puodžiukynas grįžo i Lietuvą. Metus dirbo Plungės realinėje gimnazijoje, 1928 m. buvo pakviestas Į Lietuvos universiteto Fizikos katedrą asistento pareigoms. Nuo tada ir prasidėjo jo darbas Kauno aukštosiose mokyklose. Vytauto Didžiojo universitete, pasigaminęs vakuuminę aparatūrą, tęsė paladžio tyrinėjimus. XX a. pradžioje ėmė sparčiai plėstis vakuuminių prietaisų — Rentgeno vamzdžių, elektroninių lempų ir kt. — gamyba. Į juos buvo įlydoma metalinių detalių, kurių sugertos dujos mažino vakuumo pastovumą. Metalų sugertų dujų įtakai tirti labai tiko paladis, nes jis gausiai sugerdavo vandenilį ir vakuume jį vėl išskirdavo. Paladį buvo galima sotinti vandeniliu elektrolizės būdu arba kaitinant vielą atmosferos slėgio vandenilio dujose. Tyrimai parodė, kad dėl to kinta paladžio vielos varža ir matmenys. Kai kurių tyrinėtojų kiekybiniai duomenys gerokai skyrėsi. Tuos klausimus ėmėsi aiškinti A. Puodžiukynas ir padarė išvadą, kad sugeriamos dujos didina paladžio varžą, o išsiskiriančios mažina, kartu kinta metalo matmenys ir sandara. Daugiakartė paladžio vielos azoto dujų sugertis ir išsiskyrimas rodė, kad sugertų dujų kiekis atitinka 460—1017 vielos tūrių. Piršosi išvada, jog dujų sugertis metalais yra nepaprastai sudėtingas reiškinys.Vis dėlto svarbiausias jo darbas aukštojoje mokykloje buvo pedagoginis. Vytauto Didžiojo universitete A. Puodžiukyno skaitomi kursai keitėsi — teorinė fizika, lyginant su ankstesniąja, 1935 metais pradėta skaityti teorinė mechanika, statistinė fizika ir teorinė optika, kiek prasiplėtė.1940 m. Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos – matematikos skyrius persikėlė į Vilniaus universitetą. A. Puodžiukynas kartu su kitais fizikais išvyko i Vilnių. Čia dirbo Eksperimentinės fizikos katedroje docentu, buvo Vilniaus Stepono Batoro universiteto fizikos katedrų turto perėmimo komisijos narys, skaitė įvairius teorinės fizikos kursus: teorinę mechaniką, teorinę optiką bei fizikos dėstymo metodiką, parengė spaudai tinkamus šių kursų rankraščius, tačiau karo metais jie dingo.1945 m. A. Puodžiukynas dėl šeimyninių aplinkybių grįžo i Kauno universitetą, kuriame dėstė iki 1950 metų.1951 m. perėjo i Kauno medicinos institutą. Čia įkūrė Fizikos katedrą ir jai vadovavo iki 1965 metų. 1958 m. buvo patvirtintas profesoriumi, 1968 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo ir technikos veikėjo vardas. Profesorius A. Puodžiukynas nuolat domėjosi fizikos naujovėmis: reliatyvumo teorija, branduolio fizika, branduoline energetika, elementariųjų dalelių fizika ir kt. Šiais klausimais rašė straipsnius žurnaluose ir laikraščiuose, kalbėjo įvairiose auditorijose, radijo valandėlėse. Yra parašęs dvi mokslo populiarinimo knygas: ,,Energijos šaltiniai” (1956) bei ,,Atominiai reaktoriai ir atominės elektrinės” (1960). Profesorius buvo nuolatinis fizikos terminologijos komisijos narys, keturkalbio ,,Fizikos terminų žodyno” (išleisto 1979 m.) bendraautoris, vienas iš ,,Fizikos istorijos Lietuvoje” l dalies (1988) autorių.Jis buvo darbštus, punktualus ir mėgo pasirinktą profesiją. Profesorius A. Puodžiukynas jaunesniesiems buvo gyva šio amžiaus Lietuvos fizikos istorija. Jis pasakojo apie profesorius V. Čepinskį, K. Šliūpą, I. Končių, apie fizikos mokyklų kūrėjų akademikų K. Baršausko, P. Brazdžiūno ir A. Jucio pirmuosius žingsnius fizikos moksle.Iš profesoriaus A. Puodžiukyno parašytų knygų mokėsi, mokosi ir ateityje dar mokysis daug būsimųjų inžinierių.

PROFESORIUS KAZIMIERAS BARŠAUSKAS – ŽMOGUS, MOKSLININKAS, PEDAGOGASJau daugiau nei trys dešimtmečiai, kaip išėjęs Anapilin pirmasis KPI (dabar Kauno technologijos universitetas) rektorius, ilgametis Fizikos katedros vedėjas, akademikas, profesorius, dr. Kazimieras Baršauskas. Netekties tragiškumą sustiprino tai, kad jis išėjo tik prieš 11 dienų (1964m. gegužės 13 d.) iškilmingai atšventęs 60 metų jubiliejų. K. Baršauskas buvo vienas šviesiausių sovietų okupuotos Lietuvos mokslo žmonių, pozityviai veikęs visuomenės raidą. Jis gimė 1904 m. gegužės 13 d. Gižuose (Vilkaviškio apskr.). 1925 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, įstojo i Lietuvos universitetą. Išklausęs visus fizikos ciklo dalykus, vadovaujamas prof. K. Šliūpo ir doc. I. Končiaus, parašė ir 1930 m. labai gerai apgynė diplominį darbą ,,Šilumos laidumas”. Darbas buvo eksperimentinis. Diplomantas pasigamino reikalingą aparatūrą ir kruopščiai atliko bandymus. Su šia aparatūra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), vėliau KPI studentai daugiau nei 50 metų per laboratorinius darbus tyrė vario šiluminį laidumą. Atliekant diplominį darbą, išryškėjo K. Baršausko charakteris ir fiziko eksperimentatoriaus talentas. Todėl 1931 m. Matematikos-gamtos fakulteto taryba iš 11 kandidatų į Fizikos katedros jaunesniojo laboranto vietą išrinko K. Baršauską. Po pusmečio jis buvo paskirtas vyr. laborantu.

1933 m. jaunesnysis asistentas K. Baršauskas susidomėjo 1912 m. vokiečių fiziko V. Kolhersterio ir austrų fiziko V. F. Heso aptiktais kosminiais spinduliais. Tuo metu apie kosminius spindulius nebuvo tiek daug žinoma. Jie laikyti gana paslaptingais spinduliais. Jau tais pačiais metais K. Baršauskas pradeda juos tirti. Pasigamina Geigerio ir Miulerio skaitiklius bei kitą reikalingą aparatūrą. Kosminių dalelių lėkio krypčiai ir pasiskirstymui pagal energijas nustatyti naudoja sutapčių grandinę. 1936 metais Matematikos-gamtos fakulteto taryba vieneriems metams pasiuntė K. Baršauską mokslinei stažuotei į Aukštosios technikos mokyklos Fizikos institutą (Šarlotenburge, Berlyne). Prof. H. Geigerio vadovaujamas, K. Baršauskas čia tyrė iš Fizikos instituto betoninių lubų sklindančių antrinių kosminių spindulių liūtis. Jo tyrimų rezultatus H. Geigeris paskelbė kosminių spindulių koliokviume, pranešdamas, kad lietuvis K. Baršauskas iš Kauno gavo labai įdomius rezultatus. Pagal jo darbą buvo patikslinta kosminių spindulių tyrimų metodika. “Iš instituto lubų sklindančius” spindulius leisdamas pro švino sluoksnį, K. Baršauskas nustatė, kad daugelis jų yra antriniai (daugiausia protonai ir elektronai). Po metų, atsisveikindamas su stažuotoju, prof. H. Geigeris instituto darbuotojų susirinkime sektinu pavyzdžiu visiems nurodė jo atidumą atliekant tyrimus, iniciatyvumą ir sugebėjimą su visais labai gražiai bendrauti.Kosminių spindulių tyrimą K. Baršauskas tęsė Kaune. Darbo rezultatus paskelbė užsienio bei Lietuvos spaudoje. Juos apibendrinęs, 1938 m. VDU MGF taryboje su pagyrimu apgynė daktaro disertaciją ,,Antrinių kosminių spindulių energijos pasiskirstymo klausimu”.

AKADEMIKAS JURGIS VIŠČAKAS

Daugelyje Lietuvos mokslo kolektyvų ir už jos ribų Rytuose (bei pietryčiuose) ir netolimuose Vakaruose (bei pietvakariuose) paminėjus šią pavardę, žmonių veidai nušvisdavo, lyg priminus JŲ gyvenimo malonias akimirkas, kartu atsiverdavo durys į mokslinių diskusijų erdvę, nes pripažindavo, kad esi solidžios mokslinės mokyklos atstovas.Būsimasis akademikas gimė 1927 m. balandžio 18 d. Vilniuje. Jau gimimo data rodo, kad jo mokyklos ir studijų metai pateko į sudėtingą laikotarpį, dėl to J. Viščakas galėjo įstoti Į Vilniaus universitetą anksčiau, negu baigė mokyklą. Atsiradus galimybei, jis įsidarbino laborantu Bendrosios fizikos katedroje. Vadovaujamas prof. H. Horodničiaus, pradėjo dirbti mokslinį darbą — gilinosi į mikroelementų nustatymą dirvožemyje spektrinės analizės būdu. Baigusį universitetą profesorius P. Brazdžiūnas pakvietė dirbti Eksperimentinės fizikos katedroje kartu su tais, kurie pradėjo gilintis į puslaidininkius, tuo metu tapusius labai populiariais pasaulyje. Netrukus buvo gautas tuo metu visiškai nelauktas rezultatas — medžiagos paviršiuje ir tūryje šviesos lūžio rodiklis skiriasi. Kitas svarbus rezultatas, kuris jauną mokslininką gana ilgam pririšo prie fotolaidumo problemos, buvo gautas pradėjus tirti kadmio selenido (tuo metu vienos iš jautriausių šviesai medžiagų) polikristalinių sluoksnių fotolaidumą. Nustatyta, kad fotolaidumo inertiškumą ir priklausomybę nuo šviesos bangos ilgio lemia sluoksnio kristališkumas. Gana plačius šių optiniŲ irfotoelektrinių savybių tyrinėjimus J. Viščakas apibendrino disertacijoje, už kurią jam buvo suteiktas mokslų kandidato (dabar būtų daktaro) laipsnis (1959 m.). Didelės varžos puslaidininkių fotolaidumo tyrimai — pagrindinė jo darbų kryptis, nulėmusi ir pripažinimą mokslo pasaulyje, ir daugelio įdomių taikomųjų darbų realizavimą. Bet, ko gero, pats didžiausias akademiko nuopelnas buvo jo sugebėjimas įtraukti į mokslinį darbą jaunimą, paskatinti jį tikslingam savarankiškam darbui. Be to, jis sugebėdavo gerai nuteikti žmones: darbe — darbui, poilsio metu — linksmybei. Toks jis ir išliko visų atmintyje. Kita J. Viščako tyrimų sritis — elektrofotografija. Šis reiškinys taip pat pagrįstas medžiagos fotolaidumu, tik jo rezultatas pamatomas dažų dalelėmis išryškinant tas puslaidininkio (jau vadinamo fotodielektriku, nes tamsoje jo varža yra tokia didelė, kad įelektrintas jis ilgai išlaiko krūvį) paviršiaus vietas, kuriose šviesa nepanaikina elektros krūvio. Po to tas dažų daleles (ištirpinant) galima prilipdyti prie puslaidininkinio sluoksnio paviršiaus ar elektrostatiniu būdu perkelti ant popieriaus ir prie jo priklijuoti (pastaruoju metu dažai išlydomi aukštoje temperatūroje).

PAŠAUKIMAS — PEDAGOGAS

Profesorius Henrikas Horodničius — vienas iš eksperimentinės spektroskopijos pradininkų Vilniaus universitete. Pradėjęs gilintis į šią mokslo sritį Stepono Batoro universitete, tradicijas tęsė atgimusioje lietuviškoje Vilniaus aukštojoje mokykloje, perduodamas savo mokiniams ne tik mokslo žinias, bet ir požiūrį į amžinąsias mokslo tiesas.H. Horodničius gimė Peterburge 1906 m. rugsėjo 3 d. Tėvas — Andriejus Horodničius (1868—1946), gimęs Miadel vietovėje (dabartinėje Baltarusijoje), buvo neturintis laipsnio Peterburgo įstaigos valdininkas. Motinos —Julijos Opulskytės-Horodničienės (1881—1946) — šaknys Žemaitijoje, Pakvisčio kaime (dabartiniame Mažeikių rajone). Ji giminiavosi su Paltarokais, dažnai vasaromis su vaikais lankydavosi jų Petrelių dvarelyje netoli Mažeikių.

Aštuonmetis Henrikas išėjo į šv. Kotrynos gimnazijos priešklasį. Toje gimnazijoje mokėsi lenkų kalba, iki 1918 m. baigė dvi jos klases.Prasidėjus revoliucijai Petrograde, Andriejus Horodničius su vyriausybės įstaigomis persikėlė i naują sostinę — Maskvą. Jam įsikūrus, ten turėjo atvažiuoti ir visa šeima, tačiau žmona, įvertinusi padėtį, su vaikais išvažiavo ne pas vyrą į Maskvą, bet pas tėvą i Vilnių. Mažajam Henrikui čia buvo sunku pradėti mokytis lietuviškai, dėl to motina jį išsiuntė i Kauną pas savo brolį Apolinarą, kad sūnus kiek pramoktų lietuvių kalbos. Apolinaras Opulskis, baigęs Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, 1919—1925 m. dėstė fiziką Kauno lenkų gimnazijoje, 1937—1938 m. — Tauragės gimnazijoje.Tuo metu dėdė Apolinaras turėjo du pomėgius: neseniai sukurtą ir įgavusią pripažinimą tarptautinę esperanto kalbą ir filateliją. Šiais dalykais jis sudomino dvylikametį savo seserėną. Tie pomėgiai Henrikui išliko visą gyvenimą. Dar paauglys pradėjęs rinkti pašto ženklus, kolekciją papildydavo iki paskutiniųjų gyvenimo metų.Pagyvenęs Kaune vienerius metus, Henrikas jau galėjo mokytis lietuvių kalba. 1920 m. grįžo į Vilnių ir įstojo į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Kaip prisimena mokslo draugai, jis buvo labai pareigingas, tylus jaunuolis. Jokia ypatinga veikla neužsiėminėjo.Vilniaus universitete ėjo dekano pareigas, penkiolika metų (1945—1960 m.) vadovavo Bendrosios fizikos katedrai. Kadangi pirmaisiais pokario metais dėstytojų labai trūko, tai nuo 1945 m. bendrosios ir atomo fizikos, optikos ir spektroskopijos kursus skaitė ne tik fizikos, bet ir kitų gamtos mokslų fakultetų studentams.1945 m. gruodžio 15 d. Fizikos-matematikos fakulteto tarybos nutarimu vienbalsiai buvo išrinktas profesoriumi. Deja, Maskvos aukščiausioji atestacinė komisija patvirtino tik fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar būtų daktaro) laipsnį ir docento vardą. Nors ir vėliau Vilniaus universiteto vadovybė H. Horodničiui buvo patvirtinusi profesoriaus vardą, tačiau minėtos komisijos jis nebuvo pripažintas. H. Horodničius, universitete dirbęs daugiau nei 60 metų, išėjo į pensiją su fizikos ir matematikos mokslų kandidato ir docento titulais.Jam dirbant fakulteto dekanu, buvo atstatytos laboratorijos, padidėjo studentų skaičius, pakilo dėstytojų kvalifikacija, pradėtos ginti mokslų kandidatų disertacijos. Apie tai H. Horodničius ne kartą rašė spaudoje, skaitydavo pranešimus fizikų pasitarimuose.Dešimtį metų (1966—1976) H. Horodničius buvo Fizikos bei Matematikos ir mechanikos fakultetų jungtinės mokslinės tarybos moksliniams vardams teikti sekretorius. Tuo metu gynusieji disertacijas prisimena visada geranorišką, linkusį kiekvienam padėti ir patarti tarybos sekretorių.Geresniam studentų rengimui išvertė į lietuvių kalbą G. Landsbergo ,,0ptiką”, buvo visų ,,Fizikos praktikos darbų” leidimų bendraautoris, kaip pats rašė savo darbų ssąraše, buvo vienas iš K. Baršausko vadovėlio ,,Fizyka” (lenkų kalba) recenzentas ir redaktorius. Pats didžiausias jo veikalas — ,,Branduolinės fizikos” vadovėlis, kurį jis, kaip pažymėta rankraštyje, baigė rašyti 1986 m. balandžio 22 d. ir dar taisė bei tobulino iki pat mirties. Tas rankraštis — tai branduolio fizikos paskaitų konspektas III kurso fizikos specialybės studentams. Jis parašytas laikantis tuo metu galiojančios programos. Kiekvienam jos klausimui studentas galėjo rasti atitinkamą skyrių konspekte. Naujos temos iliustruotos istorine medžiaga. Kaip antai, kalbėdamas apie neutriną, cituoja V. Paulio (W. Pauli) laišką draugui: ,,Aš šiandien padariau vieną dalyką. Fizikui teoretikui niekuomet nedera taip elgtis. Sugalvojau kažką, ko niekuomet nebus galima patikrinti eksperimentu”. Panašių pavyzdžių būtų galima pateikti ir daugiau. Tokia medžiaga H. Horodničius pagyvina dėstomą temą, tarsi nukelia klausytojus į atradimo laikmetį, leidžia savo akimis pamatyti atradimo vyksmą. Šį kursą skaičiusio doc. A. Širvaičio nuomone, ,,metodiniu požiūriu konspektas parašytas puikiai”. Šiuo metu vadovėlio rankraštis prof. A. Stabinio ir doc. J. Jasevičiūtės parengtas spaudai ir įteiktas VU leidyklai. Nesant labai didelio lietuviškų originalių vadovėlių pasirinkimo, tokio rankraščio išleidimas būtų ne tik puiki dovana studijuojančiam jaunimui, bet ir gražus H. Horodničiaus atminimo įamžinimas.H. Horodničius per paskaitas sugebėjo ne tik sudominti studentus (o klausiusių jo buvo keli tūkstančiai) dėstoma disciplina, bet kartu ugdė mokslinį jų principingumą, sąžiningumą, meilę savo kraštui, susidomėjimą jo istorija, menu, muzika. Viso to H. Horodničius turėjo su kaupu ir dosniai dalijo studentams — jauniesiems savo kolegoms.Greta pedagoginio darbo H. Horodničius dalį laiko skyrė moksliniams tyrimams. Daugiausia tęsė ir plėtojo temas, pradėtas SBU: jodo molekulės kriziniai potencialai, temperatūros įtaka gyvsidabrio linijos išplėtimui, povandeninės kibirkšties spektrų tyrimai. Nagrinėjo povandeninės kibirkšties ypatumus.

IŠVADA

Taigi iki šiol stebina didingi senovės statiniai ir irigacijos sistemos, romėnų akvedukai ir tiltai, laikrodžiai ir siurbliai… Nueiti nuo sverto iki šiuolaikinio keltuvo, nuo vandens rato iki šiuolaikinių branduolinių jėgainių, nuo dviračio iki “Formulė-1“ automobilio žmonijai leido gamtos mokslų ir visų pirma jų motinos – fizikos – atradimai.Iš jos pamažėle gimė visi šiuolaikiniai gamtos mokslai: astronomija, chemija, biofizika, technika, technologija.Lietuvos fizikų, gavusių brandžių mokslo rezultatų, darbai susilaukė pripažinimo ir pelnė apdovanojimus Lietuvoje ir kitur. Premijuota daug fundamentalių, taikomųjų tyrimo darbų, monografijų ir fizikos vadovėlių. 1965 m. už fizikos mokslo darbus buvo pirmą kartą paskirta Lietuvos valstybinė premija.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

“Šiuolaikinė fizika Lietuvoje“ , leidykla “Šviesa“, 1997 m.“K.Bražauskas“, leidykla “Mintis“ Vilnius, 1969 m.“Akademikas P.Brazdžiūnas“ žymieji Lietuvos mokslininkai, Vilnius, 1992 m.