Filosofija kaip metafizika.

2248 0

1 Filosofija kaip metafizika.

Žmogaus sąmone turi daug formu: mokslas, menas, religija. Filosofija socialine sąmone. Sąmone turejo sąvoką evoliucija. Evoliucija turi tam tikras pakopas. Žmogus kaip gentine butybe, o ne persona. Sąmones evoliucijos aspektai:

1) Pasaulėjauta – pirma pakopa. Žm. mąsto mitais, mitologenomis. Suvokia pasaulį per emocijas. Turi emocinę sąmonę. Žmogus kaip emocijos. Iš èia kyla pasaulėžiūra. Čia žm. racionaliai suvokia pasauli. Konceptualinis suvokimas, mąsto sąvokomis. Iš čia kyla pasaulėžvalga – mąsto idėjomis.

2) Turi sinkretinę sąmonę (difuzinę, neapibrežtą). Atitinka pasaulejautą. Iš čia seka diskretinė sąmonė. Joos abi sudaro pagrindą sintetinei sąmonei.

3) Žmogus turi informaciją apie pasauli. Parafizika. Iš čia seka fizika – kaip mokslas. Jos sudaro pagrindą metafizikai.

Fizika – gamta, mokslas apie gamtą, gamtotyra.

Para – šalia, aplink, lyg. Meta – virš, anapus.

Mitologenų sistema – mitas. Mitologinės sąmonės esmė – įvertinimas. Pasaulyje nėra vien gėrio ir blogio. Mitologinis mąstymas negalimas be vertybių ir įvertinimo. Tai pirma pakopa. Vertybės projekcija į pasaulį – tai įvertinimas, mitologizavimas. Gražus, geras, blogas – ne pasaulio savybės. Įvertinimas – vertybės pasireiškimas. Vertybė logikos požiūriu – dviejų vietų predikatas. Pirmoji – idealas, standartas, antroji &##8211; pasaulis. Vertybė dviprasmiškas terminas: viena reikšmė – idealas galvoje, antra – dviejų vietų predikatas. Mitologinis mąstymas suteikia informaciją. Informacija nediferencijuota, tai lyg žinojimas. Komunikacija neįmanoma mitų atžvilgiu. 2 pakopoj atsiranda komunikacija. 1 pak. kritika neįmanoma. Kritikuoti, tai turėti atstumą nuo kritikuojamo objekto. Turi įvykti su

usvetimėjimo procesas. 1 pak. žm. dalyvis. Dalyvis negali sukurti mokslo. 2 pak. žm. racionalistas, svečias pasaulyje. 1 pak. neįmanomas estetinis suvokimas, nėra religijos. Sen. graikų dievai gyveno gamtoje – tai mitologija. Žm. gyvenimas ir sąmonė turėjo sinkretinį pobūdį. 2 pak. žm. turi mokslą. Žm. žino, kad jis yra jis. Jis mąsto savo standartais.

Sąvoka – diferencijuota suvokimo forma, objektine mintis. Sąvoka susideda iš skiriamuju pobudžiu. Diskretine sistema iš elementu. Diskretine sąmone. Sąvoka turi diskretinę sąvoką. Kontinualine sąmone – vientisumas.

3 pak. žm. sintezuoja 1 ir 2 pak. Mąstymo forma – ideja. Žm. mąsto vertybemis. Jei implikuosim (suvynioti) sąvokas, turesim ideją, jei eksplikuosim (išvynioti) ideją, turesim sąvokas. Ideja pirmine, sąvoka antrine. Ideja – implikuota sąvoka, sąvoka – eksplikuota ideja. Kultura remiasi pasauležiura, pasaulejauta. Kultura vystosi nesąmoningai, ji nekritikuojama. Susijungimą su gamta turi 1 ir 3 pak., 2 pak. neeturi. Svečias visada svetimas.

Prasmė – žm. ir objekto susijungimas, dviejų vietų predikatas. Sąvoka atsiranda ten, kur nėra susijungimo. Mokslas neturi išmanymo. Mitai įprasmina pasaulį, suteikia prasmę. Žm. savas, dalyvis, gamtos dalis.

Parafizika – nesąmoninga analize – žm. svečias, 1pak.; fizika – analizė (atskiria objektą nuo kitų) – stebėtojas, 2 pak.; metafizika – sintezė (apjungti elementus į visumą), bet yra ir sąmoninga analizė – dalyvis ir stebėtojas. Analizė antrinė, sintezė pirminė. Refleksija – žm. mąstymo specifika, mintis apie mintį, leidžia koreguoti savo sąvokas. Kai žm. neatskiriamas nuo gamtos 1 pak., 2 pak. objektinė mi
intis. skirtumas – objektinis suvokimas. Sistema – struktūra + elementas, forma + turinys. Struktūra – elementų santykis.

Esamybė egzistuoja nepriklausomai nuo žm. sąmonės, psichikos, pvz.: medis. Reikiamybė – dviejų vietų predikatas. Ji neegzistuoja be žm. dvasinio pasaulio. Parafizikos ir difuzinės sąmonės objektas – reikiamybė. Jei žm. turi susijungimą su gamta, jis gyvena įprasmintame pasaulyje. Prasmė nuo žm., prasmė yra logika. 1 pak. – kontinualinė – tolydumas, 3 pak. – holistinis požiūris į pasaulį – visuma. Įprasminti: 1) suteikti prasmę; 2) įprasminti pasaulį. Jei turi žinojimą, gali įprasminti pasaulį. Mitas – neiliuzinis.

1 pak. Ego*ne – Ego;

2 pak. Egone – Ego disjunktyvinis santykis, arba . arba; 3 pak. Egone – Ego konjunktyvinis santykis, ir

2 Filosofija (F.) ir religija (R.).

Religija yra metafizika, įprasmina pasaulį. Filosofija yra racionalioji metafizika, religija – iracionalioji. R. sužmogina pasaulį. R. turi gyvenimo elgsenos poveikį žm. R. dorovinė metafizika. F. egzist. tiesos ieškojimo dėka. R. neieško tiesos, nes ją jau turi. R. prasideda ir baigiasi tikėjimu, F. prasideda tikėjimu, bet baigiasi idėjomis. R. prasideda nuo mitų, baigiasi dogmomis. R. mąsto mitais ir dogmatais. F. prasideda tikėjimu ir baigiasi įsitikinimu. F. rezultatas – metafizinis žinojimas. Mitus turi ir gyvenimas. Doktrina kritikuojama, o mitas ne. mitą galima priimti arba atmesti. Jei mitas atitinka standartą – jis geras, jei ne – blogas. Kritikuoti galima tik racionalų dalyką. R. mitą negalima kritikuoti. Mitų jėga ta, kad jie nekritikuojami. R. mitas pritaikytas žm. in

ntelektui. Dievo tiesa netelpa mitų sistemoje, tokiu atveju r. formuoja dogmatus – viršija žm. supratimą, dėl to dogmatas prieštaringas. Transcendentinis – anapus suvokimo ribų, imanscendentinis – šiapus realybės egzistavimas.

Mąstymo formos: F. mąsto idejomis ir kategorijomis, o R. mitais ir dogmatais. Jei ideja turi savo terminą – tai kategorija (pažinimas, butis).

Mitai ir dogmatai. F. ir R. mąstymo formos remiasi tikejimu ir formuojasi panašumo abstrakcijos pagalba. Daiktus galima apimti i aibę, jei jie panašus. F. panašumo abstrakcija yra racionali, o R. reiškiasi Dievo apreiškimu. F. reikia ir tiketi ir žinoti. R. negali evoliucionuoti. Jei evoliucionuos bus pseudoreligija (budizmas) – tai koncepcija. F. gali evoliucionuoti, bet tai bus pseudofilosofija. Budizmas turi ateizmo ideju. Marksizmas – socialine pseudoreligija. R. gali transformuotis i pseudoreligiją (jehovizmas). Dogma – ideologija, nekritikuojama, dogmatas – priklauso bažnyčiai ir religijai.

3 Filosofija (F.) ir mokslas (M.).

F. pasaulį įprasmina. M. turi atstumą nuo pasaulio. F. mąsto idėjomis, M. – sąvokomis. M. turi savo postulatus ir principus. Geometrija turi bazinių idėjų sistemą. Postulatai iš idėjų, ir tik po to sąvokos. Sąvokos formuojasi su identiškumo abstrakcija. M. turi idėjų, kartais ir mitų. M. turi tikslumą. M. pradžia tikėjimas. R. tikėjimo rezultatas įsitikinimas. F. baigiasi žinojimu ( metafiziniu). M. baigiasi empiriniu žinojimu. Metafizinio žinojimo negalime patvirtinti eksperimentais. M. remiasi eksperimentu, logika, stebėjimais, matavimu. Intelektualinis eksperimentas yra kv
vazi (lyg). M. išaugo iš tikėjimo. R. sąlyga patyrimas. Spalva, forma – substancijos pasireiškimai. M. krikščioniškos kategorijos. Inercija, gravitacija – mitai, ateina iš F. metafizikos. Logika yra F., o ne M. M. remiasi jutimu, o F. reikiamybe. Esamybė iš kas buvo, yra, bus. Reikiamybė – galėtų būti. Vertybės – mitologenos. Idėja – netiesioginis panašumas. Sąvoka išskiria ir atskiria, formuojasi tapatybės abstrakcijos pagalba. Idėja formuojasi su panašumo abstrakcija. Panašumas išskiria objektą. Mitologenos turi atsitiktinį pobūdį, apjungia objektus į vieną aibę. Tapatybė turi tikslumą. F. pasirenka standartą, apibendrinimas tikslus. Kultūra formuoja R. ir F. M. priklauso nuo tikėjimo, filosofijos ir religijos. F. apibendrina kultūrą. M. yra kultūros reiškinys. Mito tikslas paversti į tikėjimą. Psichologija laiko, kad mitas iš asociacijų. M. yra metateorija – reflekcija.

4 Filosofijos (F.) objektas.

F. visuomenės pradmuo, socialinė reflekcija. F. objektas – žmogus kaip gentinė būtybė. F. konkrečioji metafizika, ji konkretizuoja žmogu: palygina su Dievu, kitais žm., gamta. Be šio iprasminimo (Dievo) žm. mechaninis, be matmenu. Žm. konkretus. F. domisi ką žm. galvoja, mano apie savo gyvenimą. F. ivertina žm. reikiamybę. Padeda žm tapti žmogumi. F. palaiko ryši su teologija. Žm. santykiai tik pretekstas F., samprotavimui apie žm.

5 IkiSokratikai apie būtį.

Sen. Graikijoje atsiranda filosofija, Europos kultūra. Filosofai Graikijoje pastebėjo, kad pasaulis įvairus, daug reiškinių. Dėl to buvo pasiūlyta įvairybės idėja. Daugingumą žm. supranta empiriškai. Filosofai ieškojo tikrovės vientisumo. Atsiranda būties problema, t.y. koks pasaulis yra iš tikrųjų. Iki Sokrato buvo pusiau mitologai. 6-5 a.pr.Kr. daug mitų, mąsto mitologenomis. Pasaulio vieningumas ir esmė – vanduo pagal Talį. Tai neempirinis vanduo, viršjutiminis, metafizinis. Talio vandens prototipas empirinis vanduo. Tai ryšys tarp Talio metafizikos ir fizikos. Pagal Talį akmuo vandens būvis. Daug mitologinių elementų. Talis pastebėjo, kad yra skirtumas tarp esmės ir jos pasireiškimo. Pasaulis reikiamybė, metafizinis vanduo. Įvedė opoziciją, būties ir regimybės buvimo. Empirinis pasaulis – tai tik buvimas, bet iš tikrųjų kitaip. Pasaulis iš esmės ne toks kaip mes jį suvokiame. Talis suprato, kad pasaulis iš esmės tik vanduo. Talio vanduo apriorinė (sugalvota) idėja, a posteriori – iš patyrimo.Aneksimenas kritikavo savo mokytoją. Smelis tai ne vanduo. Jis nesuprato, kad Talis turejo galvoj metafizini vandeni. Čia ne kritika, o silpnumas. Jis mane, kad oras – pradmuo. Aneksimandras žinojo, kad iš stichiju susideda pasaulis. Pradmuo nera iš stichiju. Padare išvadą, kad pradmuo yra niekas. Apeiron – beribis. Jo pozicija tokia ivairybe / apeiron (apribotas) – jutiminis pasaulis. Pagrindas niekas. Kas remiasi niekuo. Truksta Dievo. Niekas – mitologena. Apeiron – ne metafora, o tikroji ideja, abstrakcija. Teorine filosofija.

Iki Sokrato domėjosi pasaulio struktūra, gamta. Mokslas – ontologinis (ontos – esantis). Mokslas apie esamybę – ontologija. Pasaulis suderintas, tikrovinis apribojimas. Iki Sokrato mylėjo žemę.

Heraklitas. Pagal jį pradmuo yra ugnis. Ugnis ne stichija. Yra ir dvasinė pusė – logos (logos: 1) žodis, 2) prasmė, protas). Suprato logiką kaip pasaulio protą, kosminį. Pasaulis racionalus, pažinus. Racionalizuoja pasaulį. Pasaulis savyje turi logosą. Visi jie buvo fiziologai, ontologai, logikai. Parmenidas. 6-5 a.pr.Kr. Įvedė kosmoso sąvoką, pasiūlė principą: butis yra nebutie nera. Kas egzistuoja, niekas neegzistuoja. Apeiron neegzistuoja. Blogis ten kur nera gerio. Jis ne substancija. Augustinas šėtoną suprato kaip Dievo neigimą. Būtis yra kas. Būties jutimiškai suvokti negalima, ji suvokiama tik protu. Zenonas sudarė savo paradoksus (doksa – nuomonė). Nuomonė blogesnė už žinojimą, paradoksas dar blogiau. Kaip iš rimties būvio galima turėti judėjimą. Judėjimo nėra. Judėjimas regimybė, iliuzija. Erdvės, laiko nėra. Erdvės, judėjimo, laiko protu suvokti negalima.būtyje nėra erdvės, laiko, daugumo. Būtis yra kontinuumas, vientisumas. Įrodė, kad mūsų pasaulis neegzistuoja, tai mūsų regimybė. Būtį sutapatino su žm. sąmone. Zenono apriorija – sunkumas. Apiori – nepatyrimas.

6 Būties samprata nuo Sokrato iki Hėgelio.

Sokratas manė, kad filosofija dialogas, bendravimas. Filosofija – dialektika. Sokratas domėjosi tik žm. reikiamybė negali egzist. be žm. Esamybė egzist. nepriklausomai nuo žm.. Sokrato filosofija žm., moralinė. Praktika materialus veiksmas. Darbas tik viena praktikos reikšmė, kita – dorovė. Sokratas sukūrė praktinę F., ne kaip dirbti, o kaip turėti dorovę. Norėjo dalyvauti visuomenės gyvenime. Platonas. Jo F. deontologinė. Mūsų pasaulis yra tik būties atspindėjimas – paradigma (pavyzdys). Mūsų jutiminis pasaulis ir yra būtis. Bet jutiminis pasaulis ne iliuzija. Pasaulis – tapsmas, procesas nukreiptas į būtį. Yra idėjos (eidos) – matomas objektas, paradigmos. Mūsų pasaulis egzist. tiek kiek jis dalyvauja eidosų pasaulyje. Deontologija (kas turi būti) – praktinė F. , kaip dorovinė veikla. Būtis turi egzistavimo pilnumą. Judėjimas susideda iš būties ir nebūties. Niekad – nėra. Ryšys yra dalyvavimas, kaip atspindėjimas. Šešėliai ant sienos – jutiminis pasaulis, daiktai – tikrasis pasaulis. Iš to kas yra negalim išmesti to kas turi būti. Turi būti ryšys tarp dviejų pasaulių. Ryšys reikiamybė. Ryšys tarpininkas tarp dviejų pasaulių. Žm. pasaulį suvokia idealų, standartų, normų atžvilgiu. Reikiamybė ir subjektyvi ir objektyvi. Būtis gryna esmė. Atsitiktinumų nėra, sutampa kas yra ir kas turi būti. Būtis neturi evoliucijos. Daikto esamybė nesutampa su reikiamybe. Būtyje viskas yra taip kaip turi būti. Sokratas buvo sensualistas, dualistas, jam rūpėjo žm. vertybės. Aristotelis buvo monolistas. Pagal jį egzist. tik empirinis pasaulis. Eidos – pavyzdys (formalus), forma. Organizuoja formą į medžiagą. Tęsė principą apie formas. Tik čia formos egzist. šiame pasaulyje. Būtis egzist. čia. Būtis mūsų pasaulio esminis aspektas. Esmė yra substancija. Sukūrė gramatiką. Veiksnys – substancijos prototipas. Tarinys – veiksnio predikatas, atributas, veiksnio arba substancijos pasireiškimas. Reikalų turim tik su pasireiškimais. Esmė pasirodo kaip atributas. Ar atitinka forma materiją? Jei taip tai būtis egzist. Buvo empirikas. 323 m.pr.Kr. – 1 a. po Kr. Markas Aurelijus domėjosi žm. vidiniu pasauliu. Subjektyvistas, stoikas. Kiti domėjosi visuomenės problemomis. Pasiūlė demokratijos koncepciją, teisinę valstybę. Neturėjo būties problemų. Būties problema pasirodė viduramžiais. Krikščionybė laiko, kad Dievas sukūrė iš nieko. Dievas virš būties, Edeno sodas – būtis. Po nusidėjimo būtis prapuolė. Egzist. be būties, be esmės. Jei fenomenai neturi prasmės turim reikalų su epifenomenais. Epifenomenas – atsitiktinis reiškinys, pvz.: mūsų pasaulis. Tik Dievas laiko mūsų pasaulį. Nominalistai laikė, kad visuotinių daiktų nėra, egzist. tik vienetiniai daiktai. Yra tik žodis “medis”, apskritai medžio nėra. Pasaulio esmė – žodis. Paneigia būties problemą. Traktavo kaip lingvistinę būties problemą. Iš jų išsivystė ateistai. Dievo nėra, nes Dievas tik žodis. Realistai laikė, kad egzist. medis kaip visuotinis daiktas. Platonas pirmasis realistas. Medis apskritai egzist. jutiminiame pasaulyje. Konceptualizmas conceptus – sąvoka, ką galima paimti i ranką. Būtis nėra žodis, nėra visuotinis daiktas. Būtis – daiktų visuma. Apjungimas yra loginė procedūra. Medis – tai sąvoka. Renesansas – atgimimas, XV – XVI a. Panteizmas. Dž. Brunas. Sutapatina 3 reiškinius: Dievą, buti ir jutimini pasauli. Dievas yra visur. Dievas yra kaip papuošalas. Pasirode mokslai, sukure tapybą, muziką. XVII a. klasicizmas. Norėjo išvengti panteizmo. Dekartas manė, kad yra dvi substancijos: mąstančioji ir tiesioji. Protas pasaulinis, kosminis. Mąstančiosios pasireiškimai – emocijos, mintys – mentaliniai atributai. Tiesioji – kaip materija – erdvės turinys. Egzist. du pasauliai,nepriklausomai vienas nuo kito. Protas ir erdvė neturi nieko bendro. Pasirodė sąveikos problema. Pasiūlė paralelizmo principą. Proto judėjimas, pasikeitimas su tiesiosios pasikeitimais sutampa, atitinka. Sukūrė ontologinį dualizmą. Ontologinė problema – egzistencijos problema. Monizmas – Spinoza. Egzist. dvi substancijos, bet galima kalbėti kaip apie vieną. Leibnico pasaulio koncepcija panaši į Dekarto. Pasaulis susideda ne iš atomų, bet iš nematerialiųjų atomų – monadų. Pasaulis dvasinis. Nėra materijos, laiko, judėjimo. Monada neturi langų. Jos tarpusavyje negali sąveikauti. Leibnicas pasiūlė, kad kiekviena monada turi percepciją – suvokimą. Pasaulis iš esmės neturi daugingumo, nes tai yra monadų percepcijos. Leibnicas – pliuralistas (daug problemų). Klasicizmas papuolė į dualizmą. XVIII a. Švietimas. Pasirodė kategorijos: materija, sąmonė. Prieš tai nebuvo sąmonės. Mąstančiosios substancijos įsisąmoninimas įvyko taip: Hiumas manė, kad tiesiosios subst. nėra, egzist. tik mąstančioji. Pasaulis tik dvasinis, materialumas iliuzija. Priešybės viena be kitos neegzist. Berklis manė, kad tiesiosios subst. nėra, o iš mąstančiosios yra tik materija ir sąmone. Sąmone – materijos funkcija. Materija – jutiminis pasaulis. Materija – materiali, o sąmone – nemateriali. Kantas rašė, kad erdvė ir laikas nėra pasaulio instrukcija, tai jutimingumo formos. Pasaulyje mes galim suvokti tik projekciją. Būtis yra Ding an Sich – daiktas sau ir savyje. Į jį projektuojam savo vertybes. Pasaulis nepažinus. Būtį pažinti negalim. Žm. gali pažinti tik savo projekcijas. Žm. įprasmino pasaulį, o po to atrado prasmę, tai nepažinimas. Tai egoisto filosofija. Gamta – žm. projekcija. Skyrė teorinį ir praktinį protą. Teorinis – pažįsta pasaulį, bet nesupranta, praktinis suvokia Ding an Sich, bet nepažįsta. Hėgelis – būtis procesas, o ne substancija. Absoliučioji idėja – būties procesų pradžia. Vystosi priešybėmis, formuojasi savo priešybėmis. Konkrečioji idėja. Reiškinio turinys susideda iš reiškinio istorijos. Abs. idėja kilo iš nieko. Konkrečioji būtis – gamta – turi istoriją. Gamta – būties evoliucijos viena pakopa. Absoliučioji dvasia. Abs. idėja – tezė, konkr. idėja – antitezė, abs. dvasia – anti anti tezė. Vystymasis begalinis. Ciklas atlieka tezės funkcija. Būtis begalinis vystymasis.

7 Būtis absoliučioji ir santykinė.

Kaip krikščionybė traktuoja būtį. Svarsto dorovės, laisvės atsiradimą. Dievas absoliutus. Mūsų pasaulis remiasi nieku. Dievas įvedė apribojimą. Jei egzist. apribojimai žm. laisvas. Žm. buvo virš dorovės, gėrio ir blogio. Gėda yra pagrindinė dorovės kategorija, gėrio ir blogio vaizdiniai. Anksčiau Edeno sode nebuvo atsitiktinumo, dorovės, pažinimo, religijos. Viešpatavo absoliuti laisvė. Gyveno būtyje. Būtis po nusidėjimo tampa buvimu. Religijos esmė – tikėjimas. Po nusidėjimo Dievas tapo transcendentiniu. Pasirodo dorovė, gėda. Adomas buvo doras žm. Prieš nusidėjimą buvo virš dorovės, o po dorovės lygyje. Laisvė neabsoliučioji, turi daug apribojimų: priešingumas, atsitiktinumas. Po nusidėjimo užsiima pažinimu, prieš – pažino pasaulį betarpiškai. Po nusidėjimo reikia pažinimo priemonių: dorovės, religijos. Tai santykinė laisvė. Adomo ir Ievos nuodėmė – paveldėta, gentinė. Kristus išpirko nuodėmes. Po Kristaus prisikėlimo neturim gentinės nuodėmės. Ar būti nuodėmingam priklauso nuo žm. jei reiškinys neturi esmės, būties – epifenomenas. Mūsų pasaulis epifenomenų.

8 Būtis ir pasaulio vienybė.

Filosofijos idealas – vieningas pasaulis. Jei pasaulių daug, iš kur žinome, kad kiti egzist. Ontologinis dualizmas formuojasi į gnoseologinį dualizmą – pasaulis yra vienas. Materija nulemia sąmonę. Deontologinis dualizmas – reikiamybė, kas turi būti. Pasirodė Badeno filosofijos mokykloje. Mūsų jutiminis suvokiamas pasaulis yra kas, esamybė, o jutiminio pasaulio esmė reikiamybė. Deontologinis dualizmas – esamybės ir reikiamybės dualizmas. Degeneruoja tas, kas turi savyje reikiamybę. Būties srityje sutampa kas turi būti ir kas yra. O mūsų pasaulyje daiktas gali būti kitoks, nei turi būti. Nėra reikiamybės ir esamybės sutapimo. Gnoseologinis dualizmas – tai ontologinis monizmas. Reikiamybė suriša mūsų pasaulį su būtimi.

9 Sąmones sąvokos raida filosofijos istorijoje.

Sąmones kategorija pasirode XVIII a. iki tol kalbeta apie sielą. Sąmone tik vienas žm. mentaliteto laipsnis. Yra žm. siela ir yra kosmine siela. Žm. siela – mažasis kosmosas – mikrokosmosas, kosmine siela – didysis kosmosas – makrokosmosas. Ju santykis: mikrokosmosas panašus i makrokosmosą, struktura sutampa. Sen. Graikijoje dominavo panašumo principas. Sen. Graikijos filosofai kalbejo apie sielos sugebejimus: jutimini ir racionalu. Jutiminis suriša žm. su pasauliu, nukreiptas i pasauli. Racionalus i buti, jis mąsto buti. Racionalus apima ir jutimini pasauli ir buti. Pagal Platoną siela turi du suvokimo tipus: jutimini ir racionalu. Racionalu skyre i: 1) Dianoje – samprotavimas, 2) epistema – protas, mokslas. Jutiminis sugebejimas nelabai svarbus, nes suvokia pasaulio atsitiktinius bruožus ir praleidžia esminius. Tai tapsmas, pastoviai keičiasi. Nesugeba atrasti invariantus (kas nekinta), stabilumą. Mokslo tikslas pasiekti stabilumo. Objektas, kuris keičiasi nėra mokslo obj. Tik amžinybė gali būti mokslo obj. Tai ne begalinis laikas, laiko iš viso nėra. Dievas – amžinybė.

Dianoje – Platonas supranta kaip diskursyvinę sąmonę. Diskursuoti – mąstyti kalbos kategorijomis. Diskursas nesugeba suvokti stabilumo. Priklauso nuo kalbu. Pagrindine forma – sąvoka. Sąvoka remiasi kalba.

Epistema – mokslinis protas, mąsto idejomis. Mąstyti idejomis – kalba tik pretekstas.

Viduramžiai. Sukure samprotavimo logiką. Pagrindinis obj. Dianoje, sąvokinis mąstymas. Sukure logiką, kaip žm. turi mąstyti. Tomas Akvinietis XIII a. svarsto problemą objektyviai, mąsto tezemis ir antitezemis. Aristotelio šalininkai. Platono logika, ne samprotavimas, o logika. Renesanso laikais pasirode pagrindine kategorija – protas, o proto kategorija – ideja. Naujieji laikai XVII a. Yra tiesioji ir mąstančioji substancijos. Empirikai taip suprato sąmonę – tabula ras – tuščia lenta. Dekartas mąstančią subst. Suprato kaip Dianoje. Kalbejo apie sąvokas, samprotavimus. Protas kiekybiniu atžvilgiu netikslus. Leibnicas padare filosofijoje perversmą. Ivede nesąmoningumo sąvoką. Siela visada sąmoninga. Nesąmoningumas musu sielos komponentas. XIX a. pab. Froidas ivede pasąmones kategoriją. Nesąmoningumas platesne sąvoka už pasąmones. Jei sąmone neisisavina turinio – tai nesąmoningumas. Švietimas XVIII a. Berklis mane, kad nera substancijos. Lieka tik materija. Žm. funkcija mąstyti, suvokti, pažinti. Sąmone kategorija eina nuo Berklio filosofijos. Jei aktualizuosim idejas – turesim žinojimą. Hiumas – nėra tiesiosios subst. I.Kantas manė, kad yra dviejų rūšių protas: teorinis ir praktinis. Teorinis protas mąsto sąvokomis: pagrindinė – pažinimo funkcija. Įprasminti – suteikti prasmę pasauliui. Žm. pasaulyje supranta savo prasmę. Jutimingumas iš erdvės ir laiko – tai formos. Šias formas žm. projektuoja į pasaulį. Teorinis protas suvokia žm. projekcijas į pasaulį. Gamta mūsų konstrukcijos. Pažinimo tikslas – sužinoti, koks pasaulis iš tikrųjų. Bet mes negalim to sužinoti. Ding an Sich turi pasireiškimą, bet pasireiškimo sutapatinti su Ding an Sich negalima. Ding an Sich – nepažinus. Praktinis protas mąsto vertybėmis, mitais, idėjomis. Sugeba suvokti Ding an Sich, bet nepažįsta. Čia veikia tikėjimas. Suteikia įsitikinimą : ar Dievas yra ar ne, ar yra pasaulis ar ne. tikėjimas remiasi absurdu, o įsitikinimas turi pagrindą – teorinį protą. Nesąmoningumas ne tik kiekybinis, bet ir kokybinis. Kolektyvinis nesąmoningumas pagal Jungą susideda iš žmonijos archetipų – tai gnoseologinė traktuotė. Sąmonė kaip materijos priešinga pusė. Sąmonė neturi nieko bendro su pasauliu. Sąmonė žm. smegenų mąstymo funkcija.

XIX a. ontologinė traktuotė. V. Solovjovo filosofija. Sąmonė kaip pasaulio organinė dalis. Sąmonė savyje turi visą pasaulį. Žinojimas perėjo į žm. pasąmonę. Sociologai mano, kad poveikį sąmonei turi aplinka. Pasaulis keičia sąmones turini. Sąmones pasikeitimai poveikio faktorius. Jei sąmone turi neigiamu emociju, tai jos blogai veikia pasauli.

10 Jutiminė ir racionalioji sąmonė.

Sąmone neturi apibrežimo. Sąmones du lygiai. Pirmas – jutiminis, suriša žm. su pasauliu. Antras – racionalusis, apdoroja informaciją. Jutimine sąmone priklauso nuo pasaulio, žm. jutiminiu organu. Turi 5 jutiminius organus. Jutimine sąmone turi 3 lygius: 1) žm. pojučiai; 2) suvokimas; 3) vaizdiniai. Žm. pojučiai pagauna atskirus pasaulio aspektus. Suvokimas – visumą, kuri susideda iš pojučių. Regėjimo pojūtis savarankiškai neegzist. Suvokimas egzist. tik dirgiklio dėka. Vaizdiniai atsiranda atminties dėka. Lietimo, moralės ir skonio pojūčiai egzist. savarankiškai ir suvokimo nesudaro. Suvokia ir esminius ir atsitiktinius pasaulio bruožus. Jutimines sąmones substratas – biologinis faktorius, jutiminiai organai. Pereiti prie racionalios sąmones, tai pakeisti substratą. Nuo žm. kalbos prasideda racionalioji sąmone. Ji turi 2 lygius: 1. Samprotavimas, remiasi kalba. Samprotauti – naudotis kalbos kategorijomis – tai diskursyvine sąmone. Diskursyvines sąmones forma – sąvoka, priklauso nuo kalbos. Mokslas turi savo dirbtinę kalbą. Sąvoka 2 rušiu: 1) naturaliosios kalbos, už mokslo ribu; 2) simboline mokslo kalba. kita samprotavimo forma – silogizmas – sudetinga žm. mintis. Turi 2 prielaidas ir išvadą. Teiginys turi subjekto predikatą. Tema ir rema, ką sakom apie temą. Predikatas subjekto – savybe. Teiginys – minties forma. Išvada logizuota.

Pvz.: didžioji premisa – visi žm. mirtingi, mažoji premisa – Sokratas yra žm. Išvada – Sokratas yra mirtingas.

Priemonės sudėti į sąvoką: teiginys ir silogizmas. Požymiai eina iš predikato. Sąvoka apima objektus. Sąvoka nepriklauso nuo turinio. I. Kantas – sąvokai būdingas toks dėsnis: sąvokos turinio ir apimties atvirkščias santykio dėsnis. Jeigu sąvokos apimtis didėja, mažėja turinys. Apimtis turi pilnumą. Trys samprotavimo formos: sąvoka, silogizmas ir teiginys.

2. Protas – aukštesnis lygis. Samprotauti, tai bendrauti. Refleksija yra ir jutimingumo lygyje. Protas remiasi refleksija. Refleksijos pagrindinė funkcija – euristinė. Atrasti nauja gali tik su refleksijos pagalba. Protas mąsto idėjomis. Protas rodo tyrinėjimų kryptį. Samprotavimas negali atrasti, nes jis tik apdoroja informaciją. Tiesioginio santykio desnis. Apimtis dideja, turinys dideja. Konceptualinis svarstymas turi tikslumą. Idejinis turi lankstumą, kurybiškumą.

11 Diskursyvine samone: ji masto kalbos kategorijomis. Ekspresyvine f-ja- kalba isreiskia minti. Komunikatyvine f-ja – kalba yra bendravimo priemone. Kalba ne tik isreiskia minti, ji ir formuoja minti. Jei kalba formuoja minti tai zmogaus mintis priklauso nuo kalbos. Whorf – lingvistas rase kad skirtingi stebetojai negali tureti vienodo paveikslo, jei jie neturi vienodo lingvistinio pagrindo. zMones naudojantis kalbomis, naudojantys skirtingas gramatikas vedami prie skirtingu stebejimu ir vertinimu, tuo budu jie vedami prie skirtingu pasauleziuru. Saperas rase kad pasaulyje kur gyvena skirtingos visuomenes yra skirtingi pasauliai, o ne vienas pasaulis su skirtingomis eteketemis. Tai iseina is ontologinio reletyvumo principo. Kalba turi poveiki zmogui, jo elgsenai. Zmogus nera kalbos vergas. Refleksija padeda issilaisvinti zmogui nuo kalbos. Dualizmas gali buti ivairiu rusiu. Paskutinis dualizmas buvo gnosiologinis. Jis supranta tikroves ir samones santyki kaip gnosiologini. Jis turi daug problemu, sunkumu. Samone nieko bendra neturi su materija. Filosofija po gnosiologinio dualizmo bande isvengti jo. Gnosiolizmas supranta suvokima. Samone skiriasi i: intensija, t.y polinkis suvokti (jutimiskai ar racionaliai). Jos deka atsirandajutiminis arba racionalus vaizdas. Suvokimo objektas yra vaizdas. Mes suvokiame savo vaizda. Medzio matyti mes nagalime, tai tik iliuzija. Gnosiologinis vaizdas nematerialus. Zmogus negali iseiti uz savo samones ribu. Gnosiologinis dualizmas yra musu kulturos dalis. Bandymas isvengti gnosiologines traktuotes buvo, bet jis nepopoliarus. Gnosioplogine traktuote pagrindine. XIXa rusu ontologine traktuote bande isvengti gnosiologizmo. Si traktuote yra sveiko proto traktuote. Mes matome ne regejimo vaizda, o pati medi. Isorinio pasaulio nera, jis vidinis. Zmogus potencialiai zino viska. Mes suvokiame pati pasauli, o ne vaizda. Pasaulio suvokimas tai- diferenciavimo procesas. Cia daiktas ontologinis, jis materealus, jis turi ta pati pobudi, kaip ir pasaulis. Pasaulis ir jo vaizdas turi viena pobudi. Ontologinis vaizdas tai tas pats pasaulis diferencijuojamas. Pats pasaulis yra nediferencijuotas. Santykis tarp pasaulio ir samones traktuojamas taip: samone turi istraukti is pasamones viena ar kita aspekta t.y nesamoningumo aktualizavimas. Jis gali paaiskinti ivairius reiskinius, kaip aiskeregyste, ateiti, praeiti. Tie reiskiniai yra uz musu suvokimo ribu. Zmogus gali aktualizuoti nesamoninguma. Zmogui reikia reguliuoti samones samoninguma. Pagal gnosiolizma tik pasaulis turi poveiki mano samonei, o ontologine traktuote teigia kad ir zmogaus samone turi poveiki pasauliui. T.y keisciasi zmonijos samones turinys, tuo metu keiciasi ir pasaulis.

12 Sąmonė ir būtis. Dualizmas gali būti gnosiologinis(G) ir ontologinis(O). Gnosiologizmas – tai pažinimo sąmonė, turi savo sunkumų. Jeigu tikrovė ir materija neturi nieko bendra su sąmone, kyla esminis klausimas ar gali būti materija sąmonės atvaizde. Tai negali būti. Visuomenė stengėsi išvengti G dualizmo. Suvokimo metu pažinimo procese dalyvauja. . Sąmonė skirstoma į: 1. Intensiją – tai polinkis suvokti sąmonė – daiktas. (Sąmonė – G. vaizdas) 2. Jutiminis arba racionalus vaizdas. > Pagal G suvokimą matome savo vaizdą (aš nematau medžio aš matau savo medžio vaizdą). Negalima matyti medžio, nes jis materialus, o gnosiologonis vaizdas yra ne materialinis. Žmogus negali suvokti pasaulio, jis gali suvokti tik vaizdą. Tai tikras subjektyvizmas. G dualizmas baigiasi subjektyvizmu. Ontologinė sąmonės traktuotė. Ji turi savo sunkumų, bet atitinka žmogaus protą. Turi gerą atsakymą. Intencija tai polinkis suvokti daiktą, pasaulį plaèiau. Pasaulis traktuojasi kaip sąmonė. Pasaulis vidinis, o ne išorinis. Yra dieviškoji sąmonė. Intencija+vaizdas+daiktas (pasaulis) sudaro sąmonæ. Diferencijuotas yra vaizdas. Vaizdas materialus, ontologinis. Vaizdas turi tą patį pobūdį kaip ir pasaulis. Ontologinis vaizdas yra diferencijuotas suvokimas. Diferencijuotas aspektas yra ontologinis vaizdas. Mūsų sąmonė turi ir nesąmoningumą, o tas nesąmoningumas yra pasaulis. Tai neaktualus, o potencialinis žinojimas. Ką mes suvokiame yra diferencijuotas aspektas. Santykis tarp sąmonės ir pasaulio traktuojasi taip: mūsų sąmonė turi ištraukti nesąmoningumo pasaulio aspektą t.y. aktualizuoti savo suvokimą

13 pazinimo teorijos nuo sokratiku iki Aristotelio: epistemologija tai pazinimo teorija; mokslas, zinojimas, pazinimas. Iki sokratikai: prasideda zmogaus suvokimo demitologizacija. Jie buvo pusiau mitologai, pusiau mastytojai. Kur dominuoja mitologinis mastymas nera pazinimo, zmogus cia tik dalyvis. Talis. Iki talio buvo manoma, kad gamta valdoma dievais. Jis teige kad visas pasaulis is HOH , kadangi vietoj dievu pasirode gamtine stichija. Ne dievai valdo pasauli, o is jutiminio HOH savybe. Akivaizdumo kriterijus talio teorijoje negalioja. Reikia pazinti si paasauli, nes jis ne toks koki mes suvokiame. Zmogus yra tik dievu zaisliukas. Atsiranda pazinimo problema. Jeigu lieka akivaizdumo kriterijus nebus epistemologizmo. Parmenidas – pirmas kuris aiskiai suformulavo buties ir proto kategorijas. Jis nustate santyki tarp proto ir buties. Butis tik protu suvokiama. Pazinimas yra racionalumo aktas. Jutimiskas suvokimas nera pazinimasm ji sprasideda nuo proto. Protas dabar suprantamas kaip gnosiologinis reiskinys, nematerealus, o pagal Parmenida protas tokio pat pobudzio kaip pasaulis. Protas yra pasaulio atmaina. Anaksagoras teige, kad protas yra lengvoji materija. Jis nepriespastato proto ir materijos. Anaksimandras padare dar viena zingsni, jis ivede teisybes kategorija. Jis musu pasaulio pagrindu laike teisybe. Musu jutiminis pasaulis savo pagrindu turi teisybe, turi savo likima. Likimas yra desningumo analogija. Pasaulis, gamta neturi desniu. Sociomorfizmas – pasaulis suprantamas kaip visuomene, ontropomorfizmas – kai zmogus projektuoja savo savybes i pasauli. Erdves ir laiko strukturas turi socio ir ortropomorfizmo pobudzius. Apie pasauli zmogus sprendzia kaip ir apie save. Zmogus suvokia savo projekcijas i pasauli. Mitologizuoti – t,y projektuoti savo vaizdinius i pasauli. Empidoklis . iki jo buvo skiriamas protas ir jutimingumas, o empidoklis juos sutapatino. Jis buvo mistikos pradininku. Pasauli galime suvokti betarpiskai. Jis mane kad nuo daiktu atsiskiria daleles ir dirgina musu jutimo organus – taip suvokiamas pasaulis. Eidolu deka pasaulis suvokiamas betarpiskai. Sokratas pirmas atskyre esamybe nuo reikiamybes. Pasaulio negalima suvokti tik su buvo yra ir bus, jis turi buti. Sokratas ivedee reikiamybes savoka. Reikiamybe supranta kaip zmogaus poreikiu, idealu, interesu poveiki. Deontologines poziuros savybe, kad norint suvokti daikta deontologiskai reikia ivesti standarta. Deontologine poziura yra pavyzdzio poziura. Platonas paveldejo deontoligini principa. Pazinti yra nustatyti santykius tarp paradigmu ir musu jutiminio pasaulio reiskiniu. Paradigmos – transcendentinis ideju pasaulis. Musu jutiminiai reiskiniai egzistuoja ideju deka. Jis skyre jutiminguma ir racionalu sugebejima. Samprotavime zmogus masto logikos kategorijomis. Protas masto idejomis. Pazinimas susikklosto is 2 paziuru, pagrindine yra samprotavimo f-ja. Samprotavimas nukreiptas i musu jutimini pasauli. Musu pasulis nuolat keiciasim jis yra tapsmas. Mokslas nesidomi jutiminiu pasauliu. Mokslo objektas yra amzinas, tai butis. Buti suvokti galima tik protu. Heraklitas.pagal ji musu pasaulis turi logosa. Logos yra traktuojamas kaip kosminis protas. Musu jutiminis pasaulis yras racionalus, o ne chaotiskas. Jis racionalizuoja, logizuoja musu pasauli. Be jo nebutu mokslo savokos. Aristotelis. Neatsisake nuo platono koncepcijos pagrindo – ideju, bet kitaip jas suprato. Aristotelis turejo monistine kocepcijs, idejos egzistavo musu empyriniame pasaulyje. Aristotelis vad idejas morfe. Morfe – forma. Formos yra musu empyrinio pasaulio. Pagal platona forma yra paradigma, o pagal aristoteli forma pavercia medziaga i daikta. Butis egzistuoja musu empyriniame pasaulyje. Butis pagal aristoteli suprantama kaip tikslas, paskirtis. Pazinti t.y atrasti medziagas ir formas atitinkamuma. Jis skiria 4 pazinimo tipus: 1) materialioji priezastis (sidabrinis sauktas) 2) formalioji priezastis (namo planas) 3) veikiancioji priezastis (judejimo priezastis stumimas) 4) galutine priezastis. Jis traktuoja kaip paskirti. Pazinti reikini t.y atrasti reikinio priezasti. Erdve – homogeniska, t,y nevisur vienoda.

14 pazinimo teorijos nuo Dekarto iki Hiumo Dekartas. Jis racionalistas. Jis ne vertybinis racionalistas, bet konceptualinis racionalistas. Dekartas kaip aristotelis, masto savokomis. Abejoti reikia viskuo. Abejoti t.y tureti pagrinda. Mastau – vad egzistuoju, esu. Mastymas yra egzistavimo pozymis. Tureti iliuzijas, liudija apie egzistavima. Virs abejojimo yra tik principas – logito ergo sum. Abejojimas ne kaip psichologinis, o kaip loginis. Psichologinis abejojimas priklauso nuo zmogaus psichikos, o loginis – nuo loginiu principu. Abejoti pagal dekarta yra kritikuoti logiskai(reikia parinkti standarta ir su juo lyginti). Abejojimo rezultatas yra ryskus zinojimas (logine prasme). Absoliutus jo principas logito ergo sum. Dekartas mane, kad yar ir savaime aiskios savokos, kuriu pagrindu prasideda pazinimas. Sacvaime aiskios savokos yra virs pazinimo. Intelektualioji intuicija – psichologine savoka. Savaime aiskias savokas vadino igimtomis idejomis. Igimta ideja dar nera zinojimas, o tik jo prielaida, sias idejas reikia isvystyti. Igimtas idejas reikia eksplikuoti. Jis sukure racionalistine sistema. Racionalistai atiduoda pirmenybe dedukcijai (pazinimui). Dedukcija eina nuo visuotiniu iki vienetiniu teiiginiu. Racionalizmas t.y loginis mokymas, procesas einantis nuo visuotiniu teiginiu iki vienetiniu. Empyrizmas gimsta jau aristotelio filosofijoje. Pojuciais remiasi empyrizmas. Gotfrydas Leibnicas. Jis panasiai maste, kaip dekartas. Pagal ji egzistuoja igytos idejos. Leibnicas pasiule pries nustatytosios harmonijos principa, kuri panasi i dekarto paralelizmo principa. Sonanbula – sapnavimas, turi sapnavima, sapnavimo turinys pilnai atitinka tikrove. Leibnico principas adekvaciai aiskina sonanbulizma. Leibnicas mano kad aplinka gali atlikti ne tik priezasties f-ja, bet ir atitinkamumo. Leibnicas iskele 2 rusiu tiesas: fakto ir proto. Fakto tiesa yra empyrine, ji priklauso nuo aplinkybiu. Fakto tiesa yra atsitiktine, apima tik sia situacija t.y vykstanti dabar. Proto tiesa yra amzina. Ji gaunama tik irodymu deka. Pirmas suprato kad irodymo negalima sutapatinti su parodymu. Parodymas nera loginis procesas, jis eina nuo minties prie daikto. Irodymas yra loginis procesas -prasme. Irodymas yra yra tik mentalinis procesas, rysys, santykis tarp savoku. Negalima irodyti egzistavimo, juo galima tiketi. Kur yra irodymai – ten nera tikejimo. Svietimo laikotarpis. Dzonas lokas atmeteigimtumo idejas. Protas pagal ji tabula rasa. Samones turinys atsiranda is patyrimo. Pazinimas empyrizmas. Patyrimas vienintelis saltinis tureti turini samoneje. Jo filosofija labai panasi i psichologija. Pazinimo pagrindas yra pojuciai. Zmogus apdoroja ir apibendrina pojucius, taip atsiranda suvokimas. Suvokimas abstraktus, o pojuciai turi konkretuma. Jis remesi kokybes kategorija. Skyre daiktu pirmines ir antrines kokybes. Pirmines – t.y daiktu ir empyrinio pasaulio savybes, pacio pasaulio sav. Antrines – t.y ne pasaulio vertybes, o musu suvokimo budai. Pirmines kokybes – antriniu kokybiu saltinis. Pazinimo tikslas atrasti pirmines kokybesir jas atskirti nuo antriniu. Pazinimas t.y pasalinti iliuzijas is zmogaus samones. Loko empyrizmas yra objektyvus. Pirmine kokybe objektyvi. Jis pripazysta ir pirmine ir antrine kokybes. Berklio (subjektyvus empyrizmas) pripazysta kad musu samones turinys yra is patyrimo. Pazinti pasauli yra patirti. Ji slaiko kad pirminiu kokybiu nera yra tik antrines. Objektyvaus pasaulio nera. Egzistuoja is tikruju tik zmogaus pojuciai arba idejos. Daiktas pagal berkli yra ideju kombinacija. Daikto idejos priklauso nuo zmogaus. Jis pasiule principa: egzistuoti reiskia buti suvokiamu. Pazinimo tikslas yra redukuoti sudetingas idejas i paprastas. D. Hiume – turi nepazinimo principa – pasaulis nepazinus. Pagal ji egzistuoja tik zmogaus idejos, mano kad pasaulio nera. Laikinas nuoseklumas, o ne priezastinis rysys. Priezastingumas yra yra prietaras. Yra tik ideju nepriezastinis rysys. Samones turini skyre i idejas ir ispudzius bei suvokimus. Idejos remiasi ispudziais ir yra blausus vaizdinai. Pirminiai – ispudziai turi ryskuma, idejos – antrines. Pazinimo objektas yra 2 rusiu: 1) ideju santykis 2) faktine padetis (pvz pirmam: 3+1=4 kur + – santykis tarp 2 skaiciu; = skaiciaus santykis) (pvz antram yra paprastos ir sudetingos idejos. Uzdavinys suvesti sudetingas idejas i paprastas. Hiumo idejos remiasi agnosticizmo idejomis, bet yra ir solipsizmas. Jis remiasi tuo, kad zmogus yra kaip individas, o ne gentine butybe.

30 Klasikinė demokratija. Demokratija – ne naujas reiškinys. Ji buvo senovės Romoje, viduramžiuose. Ji egzistavo praktiškai visada. > Antikos Graikijoje demokratija buvo valdymo forma. Pvz: Atėnuose bendras laisvų žmonių susirinkimai vykdavo balsuojant. Bet ten taip pat buvo ir vergovinė visuomenė (buvo ir demokratinė), kuri turėjo politinæ formą. O dabartinė demokratija – valstybės forma. Sen. Graikijoje turėjo valdymo formą, nes laisvas susirinkimas buvo galimas???, nes laisvų žmonių buvo 400-500. Šiaip buvo apie 20000. Taèiau balsavimo teisės neturėjo vergai, paaugliai iki 16m. Atėnuose mes turime ir tiesioginæ demokratiją – nes sprendžia žmonės. Yra ir atstovaujamoji demokratija – parlamentai. Èia žmonės tik balsuoja. Demokratija egzistavo taip pat ir Sen. Romoje. Vėliau ji buvo Italijoj, Florencijos respublikoj, Venecijos respublikoj. Santykis tarp demokratijos ir respublikos – jos nesutampa. Demokratija yra kaip valdymo forma: gali egzistuoti ir vergovinėj ir feodalinėj visuomenei. Respublika yra demokratija kaip valstybės forma. 19a. JAV pasirodė vergovinė visuomenė ir egzistavo kartu su demokratija. > Kur neįmanoma tiesioginė demokratija, ten pasirodo demokratija kaip valstybės forma. Sen. Graikijoj nebuvo alternatyvos, ??? dominuoja tiesioginė demokratija. Jos užbaigimas pasirodo tada, kai formuojasi atstovaujamoji demokratija.

17 vertybes ir savokos mokslo pazinime mokslas susideda ne tk is savoku, bet ji sudaro daug vertybiu. Mokslo sudievinimas vad sientizmu. Vertybes moksle atlieka sias f-jas. Jos nustato mokslo teorijos krypti, tiksla. Mokslas turi vertybes kurios sistematizuoja ir logizuoja mokslo savokas. Mokslas neturi vienetines savokos. Jis nori tureti viesuotines savokas, todel jas reikia sistematizuoti ir logizuoti. Sistematizavimo ir logizavimo tikslas is mokslo pasalinti klausima kuo? Vertybiu tikslas subordinuoti savokas t.y nuspresti kuri savoka pirmine, o kuri antrine. Vertybes subordinuoja mokslo savokas. Vertybes apibendrina mokslo zinojima. Mokslo apibendrinimas nera mokslinis. Be vertybiu apibendrinti zinojima negalima. Esminius bruozus nuo atsitiktiniu padeda atskirti vertybes. Visas vertybes galime suskirstyti i teigiamas ir neigiamas ir nulines. Teigiama vertybe rodo, kad sis objektas vertingas mokslui, praktikai. Neigiamos vertybes rodo, kad sis objektas – jo sav neigiamos – nenaudingos. Nuline vertybe rodo, kad objekta galime ignoruoti praktikoje. Vienas objektas vienoje srityje gali buti naudingas o kitoje zalingas. Savokos ir vertybes. Kalbos salinys ne visad isreiskia minti. Yra sakiniu kurie neisreiskia minties. Jei sakinys isreiskiaminti ta sakini vadiname teiginiu. Teiginys yra minties forma. Jei sakinys neisreiskia minties – toks sak neturi tiesos f-jos. Paliepimas yra nei klaidingas, nei teisingas. Klausimas taip pat. Tik klausimas gali ne visada galioti, tai priklauso nuo situacijos. Mintis suteikia mums tiesa arba suklydima. Klaida yra logikoje, o filosifijoje yra suklydimas. Zmogus turi suklydima, bet ne visada klaida. Vertybes suteikia ne tiesa, o isitikinima. Moklso srityje tiesa suprantama. Joje galioja pragmatine tiesos teorija. Zinojimas yra teisingas jei jis naudingas. Zinojimas gali buti naudingas, bet nebutinai bus teisingas. Nereikia absoliutizuoti pragmatines teorijos. Koherentine tiesos teorija. Du teiginiai koherentinia jei kartu nesudaro priestaravimo. Koherencijos pagrindine ideja – mokslo teorija neturi priestaravimu. Semantine tiesos teorija. Ja sukure A. Tarskis. Si kalba ne apie teigini ir jo turini, bet apie kalbos sakini ir sio sakinio reiksme. Semantine teorija rodo, kad kartais musu apibrezimas ne tiek fiksuoja objekta, kiek fiksuoja termino lingvistine reiksme. Teiginys isreiskia minti. Teisingas teiginys fiksuoja – mintis atitinka objekta, o ne objektas minti. Planas atitinka nama. Objektas atitinka zmogaus nuomone. Mokslas turi nedaug minciu. Teiginiai ir pseudo teiginiai. Teiginiai isreiskia minti. Predikatas isreiskia subjekto savybe. Pseudoteiginiai neisreiskia minties. Predikatas isvardija zmogaus subjekto ivertinima. Mokslas turi teiginius ir pseudo teiginius yra ir meta teiginiai. Meta teiginys susideda is funktoriu ir teiginiu vertybinis funktorius yra meta teiginys. Daznai yra praleidziamas funktorius bet mes ji turime galvoje. Metateiginys neisreiskia minties. Mes visur galime atstatyti funktoriu. Minti nuo neminties atskirti nera lengva. Musu minciu negalima atskirti nuo ne minciu. Teiginiai neastkiriami nuo ivertinimo. Ivertinimai papildo teiginius. Klausimai ir paliepimai ir t.t. ne visi sakiniai isreiskia minti. Klasusimai minties neisreiskia. Mintis turi ivertinima. Klausimai turi savo ivertinima: klausimas galioja ar negalioja sitoje situacijoje. Susitarimai – konvencija.konvencija neisreiskia minties. Jos ivertinimas ir funktorius yra tarkim kad. Cia nera minties yra tik susitarimas. Mokslo vertybes reguliuoja mokslo turini. Tik teiginiai isreiskia minti. Sakinys neissakantis minties negali buti teisingas ar klaidingas. Konvencijos neisreiskia minties, ji nei teisinga, nei klaidinga. Konvenciju funkcijos yra ivesti nauja savoka, patikslinti ar apriboti, isplesti sena savoka. Jos veikia mokslo sriti, padeda ji koreguoti. Funktorius ne visada isreikstas todel konvencija gali atrodyti kaip teiginys. Konvencija neturi tiesos ivertinimo. Konvencija traktuoja ne pati objekta, o traktuoja kiap reikia suprasti termina. Tai yra semantinis reiskinys. Ivertinimas – konvencija ar teiseta, ar neteiseta. Jei yra naudos konvencija bus teiseta. Preskripcijos – paliepimai. Ji nei teisinga, nei klaidinga. Juridinis istatymas yra konvencijos atmaina. Neteisetas istatymas dar nera klaidingas. Preskripcijos taip pat neisreikia minties. Ji nemasto, tai ne mastymo forma. Ir konvencija ir preskripcija ir teiginiai turi tureti definicija (apribojimas). Nuo apribojimo tipo priklauso geometrine figura. Vertybes ir savokos turi definicijas. Galime apibrezti kas yra geris ir blogis. Labai sunku atskirti savoka nuo vertybes, nes jos abi turi definicijas. Realieji ir nominalieji apibrezimai. Realus apibrezimas suteikia formuoja savoka, o nominalusis apibrezimas formuoja vertybiu atmaina. Yra tikros savokos ir pseudo savokos. Euklido trikampis isreiskia pseudo savoka. Euklido geometrija susideda is pseudo savoku. Savokos f-ja yra aprasineti tam tikra informacija. Ji fiksuoja inf. Savoa gali buti vienetine, visuotine. Vienetine savoka fiksuoja viena objekta. Ji tik fiksuoja bet ne normuoja. Vertybiu pagrindine f-ja fiksuoti bet ne normuoti. Visuotine savoka ir fiksuoja ir normuoja, ji negali nenormuoti. Visuotine savoka aprasineja. Aprasineti t.y isskirti ir atskirti objekta. Vienetineje savokoje nereikia iskirti ir atskirti objekta nuo kitu. Normuoti t,y pasirinkti viena o ne kita aspekta. Pats pasirinkimas atlieka normos f-ja. Semantika – teorija ne apie tikrove, o apie jos samprata. Euklido geometrija yra normatyvine, o ne moksline. Jo trikampiu apibrezimas yra nominalusis. Tik realusis apibrezimas fiksuoja savoka. Nominalusis apibrezimas fiksuoja tik reiksme. Tarp konvencijos, preskripcijos ir pseudo savokos nera grieztu ribu. Teorijos vertybes. Yra isorines ir vid vertybes. Isorines vertybes apima pavyzdzius, standartus, normas. Isorines vertybes sudaro metodiologine juosta. Sijuosta reguliuoja teorijos objekta, ka teorija turi nagrineti, formuoja pazinimo objekta. Senoves graikijoje kosmosas buvo ne savoka, o vertybe. Kosmosas – harmonija, suderinta visata. Eksperimentas ne nagrinejimo objektas, tai savotiska inkvizicija gamtai. Eksperimentas pradideda nuo galilejaus. Galilejui pasaulis nebuvo harminingas. Isorines vertybes salygoja koks bus pazinimo objektas. Vidines vertybes yra teorijos koponentas, jos egzistuoja kartu su savokomis. Sintetinis teiginys turi tokia struktura: subjektas – pridikatas. Subjekta formuoja skiriamieji pozymiai, predikatas – loginis tarinys, jis papildo subjekto savoka. Prredikatas kartu fiksuoja nauja informacija apie subjekta. Analitiniai teiginiai skiriami i konseptualinius ir tautologijas. Jei galime sukeisti subjekta ir predikata vietomis bus tautologija, reiksme bus ta pati. Principai, aksiomos, postulatai formuojasi is tautologiju. Konseptualinis teiginys tai kai negalime subjekto ir predikato vietomis sukeisti nes reiksme skirsis. Savoka, teiginys turi apimti ir turini. Turinys susideda is skiriamuju pozymiu. Apimtis yra savokos arba teiginio objektai. Skiriamieji pozymiai fiksuoja zmoniu aibe. Teorijos funkcijos. Teorija turi reikalu su empyriniu zinojimu, ji traktuoja ne objekta, o empyrini zinojima. Empyrikas negali tyrineti objekto be prietaisu, o teoretikas gali. Teorija 15 Kanto pazinimo teorija svietimo laikotarpis XVIIIa. Kantas mane kad neaktualus kausimas, ar idejos atitinka pasauli. Kantas iskele klausima kaip musu idejos konstruoja pasauli, gamta. Pasauli konstruoja pats zmogus, bet ne kaip dievas. Musu idejos sudaro gamta. Zmogus kuria ideju paveiksla, kuris vad gamta. Zmogaus samone skiriasi i: jutiminguma, samprotavima, prota. Jutimingumas. Pagrindine kanto kategorija buvo ding an sich. Pasaulis sau ir savyje yra nepazinus. Pasaulis savyje yra kaip fonas ir mes ant jo galime pazinti savo konstrukcijas. Daiktas sau ir daiktas mums tai musu samones konstrukcija. Jutimingumas turi 2 formas: isorine ir vidine. Isorine ir vidine formos yra zmogaus sugebejimas, galia suvokti. Isorine forma – erdve. Erdve yra musu jutimingumo forma, o ne pasaulio savybe. Sitai salygoja kaip mes suvokiame pasauli savyje. Mes nezinome yra erdve ar ne. Jutimiskai suvokti pasauli mas galime tik stebejimo formos deka. Erdve kaip stebejimo forma, organizuoja musu idejas. Erdve kaip isorine forma, yra apriorine (pries patyrimo). Vidines formos suvokimas yra laikas. Laikas yra apriorine forma. Apriorine forma – tai forma nepriklausanti nuo patyrimo, turinio. Kas yra musu sielije zinome laiko deka, o kas yra pasaulyje – erdves deka. Erdve formuoja idejas. Ka mes galime pazinti yra daiktas mums. Apriorines formos nepriklauso nuo patyrimo, jos salygoja koks bus patyrimas. Galima pazinti ta, ka mes patys formuojame. Jeigu pazinimas priklauso nuo samones konstitucijos, tai pazinimas prasideda nuo klausimo. Pazinti – tai is klausimo istraukti atsakyma. Pazinimo pagrindas yra musu klausimai. Pradzia yra musu klausimai, ka daiktas savyje turi mes neturime zinoti. Klausimas turi savyje pazinimo objekta. Pazinti tai kvescionuoti. Musu pazinimas, mokslas priklauso nuo musu principu. Faktai priklauso nuo zmogaus principu, o ne mes priklausome nuo faktu. Gamta yra musu jutimingumo konstraukcija. Po jutimingumo yra samprotavimas. Gamtos desniai priklauso nuo zmogaus. Gamtos desniai yra musu samprotavimo taisykles. Objektyvioji tikrove yra ar nera pagal kanta – nezinome. Reiskiniai priklauso nuo musu samprotavimo taisykliu. Samprotavimo turinys yra kategorijos. Tai ne samprotavimo taisykles o prielaidos. Samprotavimo taisykles bus kaip naudojame kategorijas. Samprotavimu turinys yra substancija, pazinimas. Operuoti kategorijomis t.y tureti taisykles. Nuo samprotavimu priklauso kategorijos pasirinkimas. Taisykles susideda is subjektu, samprotavimo kategoriju ir predikatu. Suformuoti teigini padeda musu samone. Egzistuoja reiginio galia, jo sugebejimas. Gamtos desniai yra musu samprotavimo teiginiai. Samprotavimas – samprotauja, masto, bet samprotavimo objektas protas. Nukreipimas yra musu proto veiklos rezultatas. Protas nesamprotauja, jo uzdavinys rasti samprotavimo objekta. Protas tik reguliuoja, jis susideda is ideju. Savokos reamiasi kategorijomis. Nukreipimas i samprotavimo objekta yra proto idejos. Idejos yra trys: teologine, psichologine ir ontologine. Protas nepazysta, nesamprotauja, o tik reguliuoja. Ideja yra neisprendziama problema, jos turinys susideda is taip ir ne. Mes negalime zinoti ar pasaulis yra ar ne. Neisprendiama problema yra antinomija. Musu protas yra antinomiskas. Jis priestaringas. Racionalioji samone tik konstruoja pasauli. Konstravimas ir pazinimas panasus. Racionalioji samone tik masto, bet nepazysta, negali suvokti daikto savyje. Zmogus turi ne tik teorini bet ir praktini prota. Praktinis protas suvokia daikta savyje, bet nesugeba nei mastyti, nei pazinti. Praktinio proto formos yra menas, dorove, religija – be ju zmogus negali gyventi. Tai duoda zmogui isitikinima. Praktinis protas suteikia zmogui isitikinima, o ne zinojima. Praktinis protas papildo teorini. Mes nezinome ar yra dievas, bet turime gyventi taip, kad jis yra. Teorinio proto pagrindine – samone, protas, o praktinio proto -sazine. Sazine ir yra dievas musu sieloje.

31 Teisinė demokratija. Pasirodė demokratija Sen. Graikijoj kaip tiesioginė, kurioje įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia sutampa. Dėl šio sutapimo demokratija turėjo valdymo formą, o ne valstybės formą. > Gali būti esminis skirtumas: jei demokratija egzistuoja kaip valdymo forma, tai gali egzistuoti ir vergovinėj visuomenėj. Demokratija, kaip valstybės forma pasirodo 16-17a. (Olandijoj, Anglijoj). Demokratija jau turėjo respublikos formą. Dabartinė demokratija netiesioginė kaip viduramžių, o atstovaujamoji, žmonės èia tik balsuoja. Žmonės neturi teisės spræsti, nes sprendžia parlamentas. Tokioj demokratijoj valdo atstovai. Ši demokratija remiasi aritmetiniu principu. Praktiškai valdo mažuma (atstovai). Atstovaujamoji dem. – poligarchinė (mažumos valdžia). Klasikinė demokratija tik žodis – èia poligarchinė valdžia. Dėl to egzistuoja dar ir tiesinė demokratija: Dar Stoikas???? rašė apie naują demokratijos pagrindą – tai natūralioji teisė. Ji neatimama nuo žmogaus. Be šios teisės žmogus nėra žmogus. Pvz teisė į gyvenimą, į laisvæ, į nuosavybæ. Jei žmogus neturi teisės į gyvenimą – jis lavonas, jei neturi į laisvæ – jis vergas. Viduramžiais pagrindžia teisių sistemą Dievas. Dievas dovanojo žmogui teisæ į viską. > Šitų teisių sistema įsisavino politinį statusą – 18a. Į Amerikos konstituciją įėjo žmogaus teisė į gyvenimą, nuosavybæ ir t.t. Konstitucija turi galimybæ pagrįsti teises juridiškai ir praktiškai. Taèiau turi būti ir ekonominis pagrindimas – pilietinė visuomenė. Pilietinė visuomenė – tai laisvų žmonių asociacijos (sąjungų, profsąjungų, gamintojų organizacijos). Demokratinėj visuomenėj pilietinė visuomenė pasirodė kaip savivaldybių sistema. (Amerikoj yra valstybės policija ir savivaldybių policija) Demokratinė visuomenė turi ir valstybės???? ir savivaldybių organizacijas. Ne tik politinė, bet ir savivaldybių organizacija valdo visuomenæ. Teisė negali egzistuoti be prievolės. (Teisinė laisvė, jei nėra prievolės, tai yra teisinė laisvė į savivaliavimą) Teisė gali egzistuoti tik kartu su prievole. Teisinės demokratijos dar viena charakteristika – žmogus yra teisių subjektas. (Klasikinė demokratija ir traktuoja žmogų – žmogus turi, žmogus privalo) Teisinėj visuomenėj politika papildo juridinæ sistemą. Pirmauja be politika, o teisių sistema. Politika turi klausyti juridinių įstatymų. Politika tik papildo. Visuomenės gyvenimą reguliuoja teisinė sistema, politinė ir pilietinės visuomenės bei dorovė????? Bet teisinėj dem. pirmauja ne dorovė. Žmonių gyvenimai neturi priklausyti nuo dorovės. Valdo ne žmonės, o ne įstatymai – teisinėj demokratijoj (parlamentas tik priemonė). Teisinė demokratija visada formalioji. Ji n

. . .

26 Kultūra ir civilizacija. Kultūra traktuojame kaip kūrybinį procesą. Gyvas organizmas kuris generuoja visuomenės idėjas. Generacija – esminis kultūros požymis. Daug žmonių sutapatika kultūra su menu. ??? traktuoja kultūrą kaip visuomenės dalį. Pramonė, ekonomika – nėra kultūros reiškinys. Mokslininkai mokslą traktuoja kaip tam tikrą loginį procesą, taèiau jis yra tik matematikoje ir logikoje. Atskirti kultūros kategoriją nuo loginio mąstymo negalime.> Kultūra apima tik vieną, o kitos sferos – anapus kultūros. Ne kultūra apima visą visuomenæ. Bet kultūra ir visuomenė nesutampa. Kultūra – visuomenės gyvenimo ir veiklos būdas. Kultūra – būdas, kaip žmonės gyvena.>Priklauso nuo žmonių dvasinių vertybių. Kultūra iš esmės dvasinė. Kultūra turi ir savo dvasią, ir savo kūną. Estetinės vertybės įsikūnija mene.> Žmogaus dvasinis pasaulis visuomet remiasi tikėjimu. Kultūra remiasi tikėjimu – kaip reikia gyventi. Kultūros dvasinė esmė remiasi reikiamybe – kaip reikia gyventi. > Kultūra remiasi praeitimi, bet visada nukreipta į ateitį. Remiasi tikėjimu, o ne žinijimu. Beveik nepriklauso nuo žinojimo. Kultūra priklauso nuo pasaulėjutos, o ne nuo pasaulėžiūros. Pasaulėjuta kyla objektyviai nepriklausomai. Jei palyginti kultūrą su politine santvarka, – stipresnė kultūra. Politinė santvarka gali pasikeisti, bet pakeisti gyvenimo būdą – sudėtinga. Kultūra – virš socialinės, ekonominės, politinės santvarkas. > Kultūra stabilumo faktorius. Be kultūros vystimasis katastrofinis. > Dvasinė kultūra – kultūros esmė. Estetinės vertybės gali turėti savo įsikūnijimą – meno kūriniai. Politinė socialinė sfera taip pat turi įsikūnijimą. Jis priklauso nuo kultūros. Įsikūnijimas gali turėti ir intelektualinį pobūdį – mokslas. 2+2=4 teiginys yra tik intelektualinis kūnas. Kūnas vienodas visiems. Bet dvasinė vertybė skiriasi. Pitagorui 2+24 (atitinka 4) sąvokos turinys, o ne apimtis. > Kultūra vertybių ir turinio generatorius ir generavimo rezultatas. Antikos kultūra sugebėjo generuoti vertybes. O mūsų kultūra turi tik įsikūnijimo sistemą, mes akcentuojame formą. Jei visuomenė nesugeba generuoti dvasinėmis vertybėmis, tai ?????. ?????? – kultūros degeneravimo procesas, kelias nuo civilizacijos iki kultūros.> Sen. Graikija su Romos imperija.> Aristarchas atsisakė geocentrinės sistemos ir pasiūlė centru saulæ. 3a. pr. K. Romos imperija neturėjo savo filosofų. Buvo graikų ??? Ciceronas – oratorius. Romos menas – graikų meno kopijos. Romėnai sukūrė tik teisės mokymą. Kai kultūra miršta, visuomenė nemiršta, formuojasi įsikūnijimų sistema – civilizacija. Kultūra tai vertybių generatorius, sudaro pamatą. Kultūra gimsta ir miršta. Kultūra sensta ir virsta civilizacija. Senovės Romos – civilizacija. Senovės Graikijos kultūra. Sen. Romoje rasime kompiliaciją (užpildymas). Ciceronas buvo labai mokytas kompiliatorius. Roma neturėjo savo meno, o ji tiesiog kompiliavo iš graikų. Civilizacija nesugeba generuoti naujas vertybes. >Be tikrosios yra ir kvazi kultūra. Tai kultūros surogatas. (totalitarizmas – ji galima apibūdinti kaip kvazi kultūra, èia viešpatauja ne dvasia, o ideologija, autolitarizmas – kaip kvazi civilizaciją). Bolševistinis fašizmas – kvazi kultūra. Totalitarizme vienintelis įstatymas – valdžios valia (arba revoliucinė sąžinė). Vokietijos sąjungoj buvo autolitarizmas. Autolit. sensta ir virsta totalitarizmu. Total. visuomenėj valdo juridinis įstatymas. Negalima suvesti kvazi kultūrą ar kvazi civilizaciją į vieną. Menas, gyvenimo būdas, orientuojasi į jaunimą, taèiau tik vienam visuom. sluoksniui ???. Pats kvazi variantas liudija, kad kultūros ir civilizacijos užbaigimas nelabai toli.

27 Menas ideologinis ir kūrybinis. Iš savo prigimties žmogaus sąmonė ideologiška. Menas iš savo esmės turi idealogišką formą. Egzistuoja ir idealoginis menas. Idealoginis menas propaguoja. Jei nori paversti savo recipientą į savo tikėjimą. Recipientas – žmogus, kuris suvokia meno turinį. Idealoginis menas propaguoja vertybes (Jei iš esmės yra idealoginė matrica). Idealoginiai menai nėra niekas kitas kaip monologas. Net mokslas gamtoj yra tam tikras dialogas su gamta. Jeigi gamtotyra yra dialogas, juo labiau dialogu turi būti ir menas. Mokslas yra dialogo formoj. Pagrinidiniai mokslo rezultatai – tiesa. O meno dialogo pagrindiniai rezultatai – tikri trūkumai???, kurie turi savyje tiesą. Ir mokslo, ir meno (kūrybin.) rasime dialogą. Idealoginis mokslas negali būti, o idealoginis menas įmanomas, nes èia galima ir pažaisti. Yra – dailininko meno kūrinys. Be to yra ir estetiniai objektai. Meno kūrinys – dailininko veiklos rezultatas, o estetinis objektas (recipientas taip pat kuria, taèiau tau antrinis kūrybinis menas. Supratimas priklauso nuo sugebėjimo sukurti savo estetinį objektą, kuris pasireiškia taip: patinka, nepatinka. Meno kūrinys yra ir tada, kai recipientui nepatinka. Recipientas formuoja estetinį objektą. Kas yra menai ? Meno kūrinys ne daugiau kaip dailininko meno kūrinio kūnas. Sen. Romos ir Graikų menų mes neturime, nes mes nežinome antikos vertybės. Meno kūriniai sudaro estetinį objektą. Vadinasi menai – estetinis teiginys. Menas be interpretacijų neegzistuoja. Mes nežinome antikos kultūros, nes nežinime vertybių. Antikos menas susideda iš subjektų ir musų įvertinimų. Įvertinimų (estetinių predikatų) gali būti daug. Juo daugiau įvertinimų tuo turtingesnis menas. Vadinasi, menas – evoliucionuoja. Gyvas menas – estetinis teiginys. Menas yra gyvas organizmas – gimsta, miršta .Taigi tikrasis menas – gyvas dialogas (recipiento ir meno kūrinio dialogas). Bet dailininkas ne tik nori užfiksuoti kažkokį gamtos elementą ir savo aš (vertybinæ dvasinæ sistemą). Recipiento uždavinys – suprasti gamtos įvertinimą. > Ideologiniai (monologiniai) menai nebendrauja. Šį meną galima palyginti su anekdotu, nes kartoja anektodo struktūrą. Idealoginis menas – savotiška mįslė.> Žmogus juokiasi todėl, kad jis sugebėjo atspėti, o ne todėl, kad anekdotas protingas. Tikrasis menas turi daug įvertinimų ir supratimų, o ideologinis turi tik vieną. Jei nesugeba atspėti – tai anekdotas blogas. Anekdoto prasmė – ideologema. Anekdotų sistema leidžia gerai manipuliuoti žmogaus mąstymu. Anekdotai ir estrada – savotiška manipuliacija. Meno pagrindinė sąlyga – dvasinis atstumas nuo situacijos. Stebėtojo pozicija sąlygoja kūrybinio meno egzistavimą. Ideologinis menas – dailininkas nori propaguoti savo idėjas (jis nori dalyvauti gyvenime) stebėtojo pozicija sąlygoja ne tik mokslą, bet ir meno egzistavimą. Dvasinis atstumas pasireiškia – jei gali naudoti simbolių sistemą. Meno kūrinio simbolių sistema ir atvaizduoja dvasinį atstumą. Recipientas, kuris atspėja anekdotą yra dalyvis, o ne stebėtojas. Menas gali manipuliuoti visuomene. Priklauso tik koks tai menas.

28 Evoliucija ir istorija: istorinio proceso modeliai. Istorija – sudėtingas procesas, bet èia galima išskirti evoliuciją. Evoliucija ir istorijos santykis: > Esamybė objektyvus reiškinys, o reikiamybė – dviejų vietų predikatas (susideda iš esamybės ir žmogaus norų, idealų.). Evoliucija apima istorijos objektyvią pusæ. Evoliucija buvo, yra ir bus. Evoliucija yra, buvo ir bus. Apie visuomenės evoliuciją turime žinijimą ir galime suformuoti mokslą. Evoliucija nėra objektyvus procesas – žmogus negali nenorėti įgyvendinti savo tikslus, poreikius. Evoliucija nesuveda į sociologiją. Evoliucija – gamtoje natūralus procesas, bet jis neturi prasmės. Grynasis procesas neturi prasmės, neturi tikslo. Istorija turi dvi puses. Evoliucija – kiekybinis procesas, o reikiamybė apima kokybinį aspektą. Įsitikinimai remiasi žinojimu. Istorinis įsitikinimas remiasi evoliuciniu žinojimu. Istorija nagrinėja ne tik esamybæ, bet ir reikiamybæ. Istorija nėra mokslas. Anglijos istorija ir palyginti kaip vokieèių istorikai rašo apie anglus iš tikrųjų nėra tas pats, bet ir labai skiriasi. Istorija taip pat ir vertybinis įsitikinimas. Realus istorijos procesas sudėtingas ir susideda tiek iš reikiamybės ir esamybės. Suvesti istoriją, tik į evoliuciją negalima. Vertybė remiasi gėrio ir blogio idealu. Vertybė ar socialinė ar kitokia yra dorovė. Istorija=evoliucija+dorovė. Mūsų poreikiai, idealai, interesai koncentruojasi dorovės srityje. Žmogus negali nenormuoti dorovės. Dorovinė sąmonė – iš esmės yra normuojanti sąmonė. Istorikas mąsto vertybėmis, normomis. Reikiamybė yra normuota esamybė. > Istorinio proceso modeliai. > Profetinė idėja – ateities idėja. Jei visuomenėj viešpatauja idėja – vystymasis nukreiptas į ateitį. Idėja neturi savyje apribojimų – begalino vystymosi idėja. Pradžia visada yra. Gyventi be prognozės negali. Reikia prognozuoti. > Susideda iš įvykių – unikalių, kurie niekada nepasikartos. Universalizacija remiasi prognoze. Universalizacija – pagrindinis mitologinio mąstymo bruožas. (Komunizmas – Marksas universalizuoja pirmykštæ visuomenæ ir pavadina komunizmą). Jei dominuoja profetinė idėja – visuomenės tipas mitologinis profetinas????. > Laikinas gyvenimo būdas. > Eschatologinė idėja – istorijos užbaigimas. Visuomenė supranta istoriją, kaip galinæ. Reikia gyventi taip, lyg istorija baigiasi rytoj. Praeitis gali atlikti prognozavimo pagrindą. Galima spræsti apie ateitį praeities pagrindu. Tokia visuomenė praeitį istorizuoja. Tai realistai. Eschatologinis istorinis modelis.

29 Evoliucija, vystymasis ir progresas. Pvz: Prie jūros kranto gyvena gentis. Užsiima žvejyba, pagauna 5 žuvis kiekvienam. Situacija blogėja – pagauna po tris ir gentis gali tobulinti žvejybos technologiją ir dabar pagauna 10 žuvų. Tai ir yra vystymasis, tai linijinis vystymasis kuris ir vadinamas progresu. Èia verta atsisakyti prietaro, kad vystymasis labai gerai, nes grynas vystymasis yra aklavietė. Begalinis vystymasis fiziškai neįmanomas. Gentis pažiūri – šalia miškas. Dabar užsiima žvejyba. Èia jau bus evoliucija. Visuomenės istoriją suvesti į evoluiciją – neįmanoma. Medžioklė – alternatyva. Mainai – atsiranda prekyba, atsiranda ūkio reikingumai, pramonė. Ir dabar jau turime vystymąsi, bet vystosi ne žvejyba, o pramonė, prekyba. Ir èia vystymąsis ne linijinis. Progresas iš lot. klb. – judėjimas į priekį. Evoliuciją galime pavadinti alternatyviniu procesu.> Evoliucijos etapai lygiaverèiai ir lygiateisiai. Progresas – vystymąsis. Yra pakopos, pakopų susijungimai, prasmė, kryptis, kaip vystymąsis progresas – tobulinimo procesas. Progresas išeities taško tobulinimas, linijinis vystymąsis. Progresas negali būti begalinis. Progresas gali būti istorijos vienas aspektas. Viena progreso pakopa sąlygoja kitą. Progresas visada turės ir prasmæ, ir tikslą. Kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą. Atrasti prasmæ – atrasti pakopų ir kitų elementų susijungimą. Absoliutizuoti proceso negalima. Progreso pakopos nelygiavertės (komunizmas, feod. vergovė). Evoliucijos etapai lygiaverèiai. (kirmėlė ir žmogus vienas kitam netrukdo tobulėjimo). Tikroji istorija savyje turi evoliuciją, progresą ir nelinijinį vystymąsi. (Žvejyba -puodų gamyba ūkio plėtingumą – nelinijinis vystymąsis). Metafora – apskritimas. Jei visuomenė nori tobulintis – rekia susitraukti į centrą. J. Kristaus karalystė yra istorijos tikslo užbaigimas. Žemiškoji istorija – laikinas gyvenimo būdas. Danilevskio koncepcija 19a. rusų istorijoje ir folosofijoje. Pagal jį žmonija turi daug galimybių vystytis. Egzistuoja galimybių laukas. Istorijos tikslas – galimybių realizacija. Realizacijų tvarka nesvarbi, svarbu realizuoti visas galimybes. Nesvarbu nuo ko pradėti. Istorija baigiasi kai išnaudotos visos galimybės.

Join the Conversation

×
×