Filosofijos koliokviumas

4249 0

Filosofijos koliokviumas

Klausimai:

1. Filosofijos kilmė.

2. Filosofijos samprata (galimi apibrėžimai) ir struktūra.

3. Filosofijos santykis su mokslu, menu, religija.

4. Metafizika (Aristotelio prasme, sąvokos atsiradimas). Pasaulio genezės problema.

5. Platono idėjų teorija.

6. Būties hierarchijos koncepcija (Platonas, Aristotelis, Eriugena, Tomas Akvienietis).

7. Substancijos problema: dualizmas ir nonizmas (materialistinis ir spiritualistinis).

8. Būties problema šiuolaikinėje (XX amž.) filosofijoje.

9. Finalizmas ir kaulizmas.

10. Determinizmas ir indeterminizmas.

11. „Pažinimo šaltinių“ problema: racionalistų ir empiristų ginčas.

12. Apriorizmas (I. Kanto sintetiniai aprioriniai teiginiai; vėlesnė jų kritika)

13. Pagrindinės filosofijos tiesos, sampratos: klasikinė, akivaizdumo koherencijos ir pragmatinė.

14. Tiesos ir tikimybės santykis.

15. Mokslo filosofija: mokslo ir metafizikos demarkacijos problema (verifikacija, konfirmacija ir falsifikacija).

16. Mokslo meetodo problema: dedukcionizmas ir indukcionizmas.

17. Moklso raidos samprata.

Atsakymai:

1. Filosofijos kilmė

Žodis filosofika yra graikškos kilmės: “philien“ – mylėti; “sophien“ – iš pradžių reiškė bet kokį tobulumą ar gebėjimą, tačiau vėliau šiuo žodžiu imta nusakyti žinojimą ir, vių pirma, aukštesnįjį žinojimą, aprėpiantį dorybę bei gyvenimo meną. Taigi “sophos“ iš pradžių reiškė žmogų, kuris nusimano apie profesiją ir apie gyvenimą.. o vėliau – pirmiausia „isminčių“. Todėl filosofija dažniausiai verčiama kaip „išminties meilė“.Jau Pitagoras ( apie 590-500), atrodo, vartojo šį žodį. Heraklitas Efezietis (apie 540-480) šnekėjo apie filosofus. Bet tik Sokratas (470-399) suteikė šiam paavadinimui istoriškai patvarią reikšmę. Sokrato ir išmintingiosios Diotomos pokalbyje Platonas nusako filosofiją kaip išminties meilę, personifikuodamas tiesos, gėrio ir grožio meilę demono Eroto įvaizdžiu.( „Puota“).

2. Filosofijos samprata

Filosfija aiškina būtie pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi; nagrinėdama, pavyzdžiui, pažinimo pagrindus ar

r principus filosofija tyrinėja, ką ir kaip žmogus pažįsta, ar gali pažinti, taigi aiškina žmogaus pažinitnį antykį su pasauliu. Kadangi žmogų domina ne tik išorinis pasaulis, bet ir jis pats (jo mąstymas, jausmai, idealai, siekiai, poelgiai), tai aišku,kad filosofui rūpi ne tik žmogaus santykis su pasauliu, bet ir su pačiu savimi. Filosfija yra bandymas argumentuotai atsakyti į iš esmės ginčytinus konceptinius klausimus. Filosofija yra mąstymo kritninė analizė. Yra fiksuojami du svarbūs filosofijai dalykai. Pirma, filosofija glaudžiai siejasi su refleksija (mąstymu, nukreiptu ne į išorinius dalykus, o į patį mąstymo procesą, prielaidas, kuriomis remaimės, sąvokas, kurias vartojame,būdus, kuriais samprotaujame, tikslus, kuriuos keliame, sprendimus, kuriuos darome. Antras svarbus dalykas yra filosofoijos kritinė orientacija. Filosofas siekia kritiškia įvertinti mąstymo priemones, būdus ir rezultatus. Filosofų teiginiuose gan daažnai slypi vertinimai ir normos.

Filosofijos struktūrizavimas

Kadangi filosfija gvildena daug įvairiį problemų, jas galima priskirti vienai iš trijų gan glaudžiai tarpusavy susijusių problemų grupių.

Pirmajai grupei yra priskirtinos problemos, susijusios su pasaulio (būties) prigimtimi ir jo daiktų ar reiškinių tvarka. Svarbiausi klausimai yra „kas yra visuotinis daiktų pradas ar pagrindas?“ ir „kas yra tikroji būtis?“. Platonas įrodinėjo, kad laikinas ir netobulas žemiškasis pasaulis nėra vertas didesnio dėmesio. Svrabiausias išminties siekiančio žmogaus tiklas yra pažinti mažinų ir tobulų esybių – idėjų – pasaulį, nes juslėmis su

uvokiamų daiktų pasaulis tėra netobulų idėjų pasaulio atspindys.Filosofijos dalis, nagrinėjanti šiuos kalusimus buvo vadinama Aristotelio pirmąja filosofija. Laikui bėgant jį buvo pradėta vadinti metafizika. Dra vėliau greta žodžio metafizika panašia, bet kiek siauresne reikšme buco pradėtas vartoti ontologijos (būties teorijos) terminas. Ontologija nagrinėja bendriausias, visuotines būties problemas.

Antrosios grupės šerdis yra klausimas,kaip reikia gyventi arba, anot I. Kanto, „Ką aš privalau daryti?“, kaip žmogui dera elgtis. Filosofijos dalis, nagrinėjanti šiuos ir panašius dalykus yra vadinama etika.

Trečiąją didelę filosofinių problemų grupę sudaro pažinimo ir žinojimo prigimties klausimai. Filosofijo dalis, nagrinėjanti šiuos klausimus yra vadinama epistomologija, gnoseologija arba tiesiog pažinimo teorija.

Egzistuoja dar estetika, meno, religijos ie teisės filosofija.

3. Filsofijos ir mokslo santykis

Paprastai filosofija ir teologija yra atskiriami nuo kitų mokslų; pasatrieji yra vadinami specialiaisiais mokslais. Juos galima klasisfikuoti įvairiai:

o Realieji mokslai: Gamots mokslai ( pvz., fizika, chemija, astronomija, teorinė medicina, biologija), Kultūros mokslai (Dvasios mokslai (pvz., istorija, religijotyra, kalbotyra ir menotyra) ir Socialiniai ir ūkio veiklos mokslai))

o Formalieji mokslai ( pvz., formalioji logika, matematika, struktūrų teorija)

Realiųjų mokslų objektas yra tam tikra patirtinės tikrovės dalis, kurią jie tyrinėja taikydami tam tikrą metodą. Ta dalis gali būti gamta (gamtos mokslai) arba tai, kas yra atsiradę dėl žmonių veiklos ir gamybos (kultūros mokslai); čia galima skirti istoriją, kalbą ir meną, ka

aip žmogiškosios dvasios kultūrinius ir socialinės bei ūkinės veiklos dėsningumas. Formalieji mokslai netyrinėja patirtinės tikrovės kokios nors atskiros dalies; jiems rūpi gryna forma, abstrakti ryšių struktūra, taip pat jų ryšių išraiškų apskaičiuojamumas, t.y. padarydamas, kad jas būtų galima „skaičiuoti“.

Realieji mokslai tyrinėja savo sritis, aptikdami aprašuomuosius ir grindžiamuosius ryšius. Apskritai galima nurodyti 3 būdingus realiųjų moklsų požymius, kurie, beje, įvairiuose moksluose reiškiasi labai įvairiai. Relieji mokslai visuomet yra:

Empiriniai, t.y. jų objektas yra aptirtinio pasaulio sritis. Aprašomieji ir grindžiamieji ryšiai, kuriuos tie mokslai aptinka, tyrinėjamoje srityje visuomet gali būti patvirtinti ir neperžnegia srities ribų.

Tematiškai redukuoti, t.y. jų tema (objektas) yra apribuota (redukuota) tam tikru požiūriu (aspektu), tuo tarpu į kitus požiūrius neatsižvelgiama

Metodiškai abstraktūs, t.y. jų tena yra tik tiek sugriebiama, kiek tai leidžia padaryti metodas; tai, ko tam tikras metodas negali sugriebti, nėra tematizuota; į tai neatsižvelgiama.

Labai senas metodologinis principas teigia, kad joks mokslas nepateikia sau pačiam nei objekto, nei metodo. Pvz., klausimas, kaip istorikasnustato savo objektą arba apibrėžia savo metodą, nėra istorijos klausimas. Taškas, iš kurio yra nustatomi tam tikro mokslo objektas ir metodas, visuomet yra už mokslo ribų. Tas taškas yra ikimokslinio išankstinio žinojimo srityje. Šis išankstinis žinojimas tan tikra prasme yra žinojimas apie visumą, todėl jis leidžia iš visumos išskirti tan tikrą ob
bejktą ir tam tikrą metodą. Filosofija ir realieji mokslai suponuoja tą patį pradinį tašką:ikimokslinį,kasdienį patyrimą.

Realieji mokslai yra empiriniai, nes jų objektas yra prtirtinio pasaulio sritis, jie neperžengia šios sritie ribų. Filosofija klausia apie patyrimo ar, atitinkamai, patirtinio pasaulio arba jo sričių galtuines sąlygas ir pamatus. Ji pradeda nuo patyrimo ir klausia, kas sudaro patyrimo pamatą. Kanto formuluotė:filosofija klausia apie patyrimo galimybės sąlygas.

Realieji mokslai yra tematiškai redukuoti , nes jų tema yra apribota tam tikru aspektu. Filosofija nėra tematiškai redukuota. Ji klausia apie to, kas empirška, neempirine sąlygas, kaip apie visumą.

Realieji mokslai yra metodiškai abstraktūs, nes jų tiriama sritis yra sugriebiama tik tiek, kiek leidžia jų apibrėžtas metodas. Filosofija nėra metodiškai abstrakti, nes ji nesiremia jokiu iš anksto nustatytu metodu, kurį taikytų, tirdama savo objektą. Filosofojos metodas greičiau yra pats filosofoijos turinio,jos objekto gyvenimas, kuris ir nustato filosofijos metodo pobūdį.

Galima nurodyti keletą svrabių išvadų: realieji mokslai tyrinėja savo sritis tam tikraisdaliniais aspektais ir taikydami tam tikrus metodus. Tad jie visumos kaip ir nepripažįsta, nes ji niekada nebūna šių mokslų tema.

Realieji mokslai nežino savo teiginų visumos apimties.

Yra bent trys požiūriai į filosofojos santykį su realiais mokslais.

Filosofija yra realiųjų moklsų tarnaitė

Filosofija ima realiųjų moklsų rezultatus kaip prielaidas ir juos apibendrina

Filosfija egzistuoja autonomiškai šalia realiųjų mokslų bei jų metodų. Filosofinis tyrinėjimas iš esmės skiriasi nuo realiųjų moklsų tyrinėjimo.

Filosofijos ir religijos santykis

Žodžiu „religija“žymime daugialypę reiškinių įvairovę. Religijos mokslai skiria įvairius religijos aspektus. Religija yra būdas, kuriuo „žmogus egzistuoja santykiaudamas su prasmės pagribdu, kuris, kaip galutinai grindžiantis ir prasmę teikiantis, aprėpia ir būtį apskritai, ir atskiras būties sritis.

Čia esama 2 aspektų:

• Religija visuomet apibrėžtas, t.y. konkretus ir realus santykis tarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo (Dievo, absoliuto.šventybės ir t.t), „tarp grindžiamojo ir grindžiančiojo“;taigi religija yra „viso žmogaus egzistencinis saitas“ su šiuo prasmės pagrindu.

• Antra vertus, šis saitas visuomet priklauso nuo to, kaip suprantama žmogaus būtis ir pasaulis. Plačiąja prasme galime šią sampratą traktuoti kaip pagrindą.

Tai koks yra santykis tarp religijos ir filosofijos?

Kiekviena religija iš esmės atlieka tas pačias pagrindines funkcijas.Svarbiausias skirtumas yra šis: filosofija save laiko proto mokslu. Jos klausimai apie patirtinės tikrovės visumos galimybės sąlygas kyla iš žmogaus proto pastangų. Todėl filosofija atmeta visus tuos teiginius , kurie negali būti pateikti vien iš grynojo proto pozičijų. Tiesa, egzistuoja visų pirma išvystytose religijose tam tikra mokslinė-sisteminė religinio tekėjimo refleksija. Šią refleksiją vadiname teologija. Tačiau teologijos kaip moksloyura kitoks pobūdis negu filosofijos; ji panašesnė į specialius mokslus. Teologijai svrbūs „pagalbiniai“ ir specialieji mokslai.Todėl jei tenka teiginiai, kurie negali būti įrodyti grynojo proto.

Taigi skirtumas tarp filosofijos yra aiškus. Kaip protu besiremiantis mokslas, filosofija žino judesį iš prasmės pagrindo pusėsgeriausiu atveju tik kaip ribinę sąvoką. Filosofijos galutinė instancija yra žmogaus protas. Tačiau koks yra santykis tarp filosofijos ir religijos? Abiejų pagrindinė funkcija yra ta pati. Religija atlieka šią funkciją, įtraukdama ir prasmės pagrindo judesį, filosofija, kaip protu besiremiantis mokslas, to nedaro. Dažnai religijo ir filosofijos santykis suvokiamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis.

Religija ir filosofija neturi nieko bendra (kiekviena sritis turi savo tiesą ir savas problemas. Jos yra visiškai atskirtos viena nuo kitos).

Religija ir filosofija prištarauja viena kitai (tikėjimas įsitvirtina, kaip proto priešybė ir atmeta filosofiją. Filosofija bando demaskuoti religiją kaip prieštaraujančią protui dalyką).

Religija ir filosofija sudaro vienovę (iš religijos pusės: tik tikėjimas įgalina tikrą filosofiją. Iš filosofijos pusės: filosofija bando redukuoti religiją į filosofiją ir pagrįsti ją protu grindžiamu mokslu.

Filosofija ir menas

Menas yra laisvas. Jo tikslas yra jis pats.

Menas kai ką pateikia. Jis kai ką išreiškia.

Meno kaip ir religijos bei filosofijos funkcijos yra egzistencijos nuskaidrinimas, orientavismasis pasaulyje ir transcendavimas. Todėl jie (menas, religija ir filosofija) yra susiję tarusavy. Dabar lengva nurodyti skirtumą tarp meno ir filosofijos: filosofija pradeda nuo juslumo, tačiau tas pagrindines funkcijas atlieka proto, sąvokos, mokslinės refleksijos terpėje. Tuo tarpu menas šias dvasios pagrindines funkcijas atleika juslumo terpėje. Filosofijos tiesą sudaro proto argumentacijos griežtumas, meno tiesą – visuotinai reikšmingas grožis kūrinio atskirume. Todėl filosofija nėra suinteresuota būti graži.

4. Metafizika (Aristotelio prasme, sąvokos atsiradimas). Pasaulio genezės problema.

Svarbiausias išminties siekiančio žmogaus tikslas yra pažinti amžinų ir tobulų esybių pasaulį, nes juslėmis suvokiamų daiktų pasaulis tėra netobulas idėjų pasaulio atspindys.

Filosofijos dalį, nagrinėjančią šiuos ir panašius klausimus aristotelis vadina pirmaja filosofija laikui bėgant nuo I a.pr.Kr ji buvo pradėta vadinti metafizika, siekant pabrėžti kad nagrinėja pamatinius ir abstrakčius, juslėmis nesuvokiamus daiktų pradus, kuriuos dera gvildenti tik po to, kai išaiškintos ne tokios brandžios ir abstrakčios fizikos problemos.

Metafizika – filosofinė sąvoka – tai, kas eina po fizikos – konkretaus faktinio žinojimo. Metafizika reiškia apibendrintą sąvokų mintį. metafizika remiasi ne tradicijomis, o logine argumentacija, sąvokų pagalba.

Metafizika, kurią Aristotelis vadino pirmąja filosofija ir kuri nagrinėjo bendriausius, visuotinius, būties pradus, buvo pirmoji logine prasme. Tačiau istoriškai Aristotelio pirmoji filosofija nebuvo pirmoji Graikijos filosofijos forma, — filosofija Heladoje atsirado ne Aristotelio laikais, o gerokai anksčiau — VII—VI a. pr. Kr. Tuo metu Aristotelio vėliau atribotos metafizikos ir fizikos problemos dar nebuvo griežtai skiriamos.

Pirmieji graikų filosofai (ikisokratikai) labiausiai jiems rūpėjusią pasaulio prigimties temą perėmė iš mitologijos, ją suproblemino ir, aišku, gvildeno remdamiesi ne tiek mitologiniais įvaizdžiais, kiek teorinėmis priemonėmis. Bent jau VII a. pr. Kr. graikų mąstytojus, atrado, daugiausia domino pasaulio genezės problema. Tai, koks pasaulis yra dabar, didesnių abejonių lyg ir nekėlė — juk mes jį matome, jame gyvename ir veikiame. Problemiška atrodė ne tiek jo sandara, kiek kilmė. Todėl buvo klausiama, iš ko pasaulis atsirado, koks jis buvo iš pradžių. O pastarasis klausimas, jį teoriškai įprasminus, gan greitai virto klausimu apie pasaulio (ar daiktų) pradą. Tiesa, šį terminą įvairūs filosofai vartojo ne visai vienoda prasme, — pradu jie vadino ir pirmapradę stichiją, ir pirmąją priežastį, ir pagrindą, ir elementą.

Jau minėtame pasaulio ir dievų atsiradimo mite pasaulis, kuriam būdinga tam tikra tvarka, arba, kitaip tariant, kosmosas, kildinamas iš chaoso. Kosmoso atsiradimą iš chaoso mitas aiškina kaip dievų ir dieviškų jėgų veiklos padarinį. Filosofijai, arba teoriniam mąstymui, toks aiškinimas buvo nepriimtinas. Filosofai nenorėjo lemtis ir mitologiniu, poetiniu chaoso įvaizdžiu.

Į klausimą, iš ko viskas atsirado, pirmasis mums žinomas graikų filosofas Talis Miletietis (apie 625—547 m. pr. Kr.), senovėje laikytas vienu iš septynių išminčių, atsakė taip: viskas atsirado iš vandens. Vanduo yra gyvybės šaltinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe. Todėl Talio atsakymą nesunku suprasti ir pateisinti, nors ir nežinome visų argumentų, kuriais jis rėmėsi. Mat pirmųjų graikų filosofų, vadinamųjų ikisokratikų — gyvenusių prieš Sokratą (469—399 m. pr. Kr.), pilnų veikalų neišliko. Mus pasiekė tik jų fragmentai ir tai daugiausia todėl, kad juos citavo vėlesni filosofai.

5.Platono idėjų teorija

Platonas suformulavo problema, kuri tapo leimtinga visai filosofijai. Pažinimas negali būti paaiškinats remiantis tik juslumu. Juslumas rodo, kad mūsų kūnas ir juslėmis suvokiami daiktai yra tarpusavy susiję. Kaip galimas tšikras pažinimas?

Klausimą galima paaiškinti Platono įvaizdžiais. Mūsų dvasia yra tam tikra prasme uždaryta mūsų kūne ir tuo būdu atskirta nnuo tikrosios būties. Dvasią ir tikrąją būtį skiria juslumo iliuzijų pasaulis.bet juslumas negali būti tiltas tarp dvasios ir tikros būties. Ir vis dėlto mes ne tik juslėmis suvokiame, bet dar pažįstame pasaulį. Kaip tai įmanoma?

Paltonas sprendžia šią problemą taip: žmogaus dvasiai, iš vienos pusės, ir tikrajai daiktų būčiai,kuri sudaro reiškinių pagrindą, iš kitos, jis preišstato trečią momentą – idėjas.Idėjos egzistuoja atskirai nuo sielos bei fizinų daiktų anapus jų. Taigi idėjos yra daiktų esmių amžini povaizdžiai. Tikrasisa pažinimas įmanomas dėl to, kad siela ir tikroji daiktų būtis susieja idėjoje.

Platono trikampis

6.Būties hierarchijos koncepcija

Platonas

Platonas atsiasko griežto idėjų ir daiktų supriešinimo. Jo filosofijoje svarbų vaidmenį pradeda vaidinti Dievo ir materijos sąvoka. Žemiausią vietą būties hierarchijoe užima beformė materija, neapibrėžtumo ir blogio šaltinis. Aukštesnę padėtį užima juslinio pasaulio daiktai. Išskirtinę padėtį empiriniame pasaulyje užima žmogus, o sielą sudaro 3 dalys: protingoji, impulsyvioji ir juslinė. Nemateriali, nemirtinga ir tiesiogiai pažįstanti idėjas siela būties hierarchijoje iškyla virš virš empirinio daiktų pasaulio.Dar aukštesnę vietą užima idėjos. Siela nėra nei tobula, nei sbsoliučiai gera. Virš visų idėjų kyla Gėrio idėja. Ji yra „pasaulio, kurį galima pažinti, riba“. Gėris yra suartinamas su protu. Dievas yra Gėris.

Aristotelis

Aristotelis labai kritkavo Platono idėjų teoriją už tai, kad šis abstrakcijas paverčia savarankiškomis esybėmis. Todėl Aristotelio filosfijoje nerasime idėjų hierarchinių laiptų. Tačiau visą būtį Platono mokinys, kaip ir jo mokytojas, taip pat traktuoja hierarchiškai.

Pasak Aristotelio, žemiausią padėtį būties struktūroje užima beformė materija. Po jos eina negyvosios gamtos daikai, aukštesnę už juos padėtį užima organizmai, o dar aukštesnę – siela. Pačią aukščiausią padėtį užima tokia forma,kurios realizacijaai materija nereikalinga. Ja yra grynasis protas, arba, kitaip tariant, Dievas.

Nors Aristotelio vaizduojamoje būties hierarchijoje nėra idėjų hierarchijos, tačiau labiau nei Platono filosofijoje yra išplėtota daiktiškojo pasaulio hierarchinė sistema. Daiktiškasis pasaulis,pasak Aristotelio nėra sukurtas, jis yra amžinas. Tčiau Dievas yra jo pirmoji priežastis ir galutinis tikslas.Visa dangaus sritis yra dieviškojo veiksmo vieta.

Šios idėjos yra visos viduramžių filosofijos pagrindas.

Eriugena

Jis vaizduoja būties hierarchiją taip: „Man atrodo, jog, atsižvelgiantį 4 skirtumus, gamtą galima suskirstyti į 4 rūšis:1 – ta, kuri kuria ir nėra kuriama;2 – ta, kuri yra kuriama ir kuria;3 – ta, kuri yra kuriam ir nekuria;4 – ta, kuri nei kuria, nei yra kuriama.Jo požiūriu, Dievas yra visuose daiktuose. Dievo būtis – tai nuolatitnis pasaulio kūimas. Dievas yra visko pradžia., vidurys ir pabaiga (taip pat kaip ir Platonas). Pirmajai gamtai būdinga absoliuti vienovė, antrajai – giminių ir rūšių įvairovė. Terčioji – tai konkrečių juslėmis suvokiamų daiktų pasaulis. Ketvirtoji – grįžimas į dieviškajį pagrindą.

Tomas Akvinietis

Jo nuomone, sukurtame pasaulyje tik daiktai yra savarankiškos esybės, nors jų savarankiškumas , aišku, pirmesnės už daiktus, todėl tokią jo poziciją galima pabadinti nuosaiklioju realizmu. Jis nėra Platono bei Aristotelio pasekėjas. Būties hierarchiją jis nusako kitaip negu Eriugena, bet ir jis pateikia ją vaizduodamas pasaulio kūrimo procesą. Jų požiūriu skrtumas žymia dalimi lemia tai, kad eriugena laikėsi panteizmo, t.y. požiūrio, jog Dievas sutampa su gamta, o Tomas Akvinietis buvo šalininkas teizmo, t.y. požiūrio, kad Dievas yra protinga asmeninė ir antgamtinė esybė, sukūrusi pasaulį, bet su juo nesutampanti. Jis teigė, kad Dievas yra ne tik tobuliausia, bet ir vienintelė amžina esybė. Tarp Dievo ir sukurto pasaulio būties hierarchijoje nėra tokios tarpniės grandies kaip Paltono idėjų pasaulis. Dievas kūrė pasauliį pagal savo idėjas. Paskui jis įgyvendino savo dieviškajį planą. Dievas yra ne tik pasaulipo kūrėjas, bet ir jo tikslas.

7.Substancijos problema: dualizmas ir monizmas (materialistinis ir spiritualistinis)

Substancija yra savistovi būtybė, kuri tam tikra prasme „stovi šalyje“, išlieka ir nesikeičia, kintant apibrėžtims.

(Substancijos probl.Naujųjų.l filosofijoj.)Substancija-tai,kas egzistuoja savaime,savęs dėka,o ne kito dėka,ji yra nekintanti ir turi tam tikrų savybių.Dekartas- nuo jo filosof. pakrypsta subjektyvesne kryptimi.Filosofija atsiriboja nuo specialiųjų mokslų,kur reikalingas objektyvus požiūris ir remiasi ankstesniais pasiekimais.Siela pirmąkart griežtai atskiriama nuo kūno.Egzistuoja 3 substancijos:Dievas,siela,kūnas.Siela ir kūnas įtakoja viens kitą,veikia paraleliai ir atskirai.Hobsas-Materialinė ar natūralistinė filosofija.Yra dvi kūnų rūšys:gamtiniai ir sukurti gamtos.La Mettrie (veikalas-„Žmogus-mašina“)Žmogus-labai sudetinga mašina.Mąstymas yra smegenų savybė ar funkcija.Berklis („Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus“)Substancijos prigimtis-dvasinė.

DUALIZMAS IR MONIZMAS. Filonas buvo vienas iš tų, kuriems tikrai rūpėjo vienintelis objektas – Dievas. Tai jis pirmasis aiškiai suformulavo filosofijos uždavinį – pažinti Dievą. Pasaulis jį domino tik kaip Dievo kūrinys ir apsireiškimas. Tačiau to meto protas tarp Dievo ir pasaulio regėjo prarają. Mąstysena buvo ištisai dualistinė. Dievas ir pasaulis – štai pamatinė priešprieša. Dvasia ir materija sudarė antrąją priešpriešą, o gėris ir blogis – trečiąją. Pasaulis atrodė tarsi draskomas priešiškų galių: dvasia jame galynėjosi su materija, gėris – su blogiu.

Tačiau dvejopos būties nuojautoje glūdėjo neįveikiamas vienovės poreikis. Įžvelgti pasaulio vienove, Dievo ir kūrinio, dvasios ir materijos, gėrio ir blogio vienovę – štai užduotis, tekusi būtent filosofijai. Filosofijos išeities taškasbuvo griežtai dualistinis, o jos tikslas-griežtai monistinis.

Ši filosofija negalėjo būti monistinė senąja prasme. Graikijos senosios sistemos, būdamos monistinės, sykiu buvo ir materialistinės; jų monizmas radosi iš to, kad aukštesnė būtis buvo aiškinama remiantis žemesniąja; dvasios pamatu laikyta materija; panašiai buvo suprantamas ir Dievas. Dabar atėjo metas priešingos krypties sistemai: šiuo religiniu, sudvasintu laikotarpiu dvasia atrodė realesnė už materiją, Dievas realesnis už kūrinį. Tad kūrinys buvo kildinamas iš Dievo, materi ja – iš dvasios ir apskritai mažiau tobula būtis – iš tobulesnės, o ne atvirkščiai. Naujasis monizmas galėjo būti tik spiritualistinis.

Jeigu ir tokio pobūdžio monizmas susidurdavo su keblumais – nes kaipgi materiją kildinti iš dvasios, juo labiau blogį iš Dievo? – būta dar kitos išeities. Užuot įvairioms būties rūšims ieškojus vieno pamato, galima buvo visas jas traktuoti kaip viena po kitos einančias pakopas. Jeigu būties rūšys išsirikiuoja į vieną eilę, jeigu jos tampa vienų kopėčių pakopomis, vedančiomis nuo viršaus iki apačios, vadinasi, būtis yra vientisa. Toks gradualizmas (šitaip tiktų pavadinti tokį požiūrį) drauge su spiritualistiniu monizmu sudarė to meto filosofinių sistemų pamatą. Plėtojant šį požiūrį Filonas prisidėjo svariau nei kiti.

DUALISTINIS POŽIŪRIS Į PASAULĮ. Gnostikų teologija, apimanti ištisą skalę įvairaus tobulumo dievybių, siejosi su jų dualistine nuostata, tapusia esminiu jų filosofijos šaltiniu. Pasaulyje, jų požiūriu, galynėjasi du principai: šviesa ir tamsa, gėris ir blogis. Tai buvo gnosticizmo savitumas; graikų religijai toks dualizmas buvo svetimas; nei liaudies religija, nei spekuliatyvi filosofų religija nepripažino pozityvaus blogio kaip antro, gėriui lygiaverčio principo. Maža to, net dualistinės Rytų religijos nematė pasaulyje tiek blogio, kiek gnostikai; nors jos ir skelbė, kad pasaulis – tai gerųjų ir piktųjų dvasių galynėjimosi vieta, tačiau patį pasaulį dažniausiai traktuodavo kaip Dievo, o ne piktos dvasios kūrinį.

Priešiškų jėgų galynėjimosi pasaulyje koncepciją gnostikai perėmė iš Rytų; tačiau šią koncepciją jie sujungė su iš Graikijos atėjusiu įsitikinimu, kad materialusis pasaulis palyginti su idealiuoju yra niekingas. Sujungus šias dvi mintis ir atsirado prielaida, jog materialusis pasaulis esąs piktos galios darinys. Iš čia kilo kraštutinis gnostikų pesimizmas, jų įsitikinimas, kad pasaulyje vyrauja blogis ir kad gėrio niekada nepavyks jame įgyvendinti. Toks pasaulis negali kilti iš Dievo, jis yra an tidieviškas dalykas, puolusio eono kūrinys. Šis požiūris vertė gnostikus pripažinti plačią dievų skalę ir pasaulio kūrėją atskirti nuo tobulojo Dievo.

Blogio veiksniu gnostikai laikė materiją. Būdama blogis, ji negali būti priklausoma nuo Dievo. Ir piktoji dievybė egzistuoja dėl to, kad ji susijungė su materija: vienas iš eonų, nugalėtas priešiškų jėgų, nupuolė į materiją ir tada, nepaisant prigimties, prasidėjo dviejų veiksnių – dieviškojo ir materialiojo – maišymasis, ir buvo sukurtas gėrį ir blogį jungiantis pasaulis. Tokio pobūdžio koncepcijomis, kuriose Rytų mitologija buvo sumišusi su graikų filosofija, gnostikai mėgino atsakyti į klausimą, kylantį iš jų pesimistinio požiūrio į pasaulį: iš kur atsiranda blogis?

8.Būties problema šiuolaikinėje filsofijoje

Daugelis šiuolaikinių filosofų į tradicinę metafiziką žiūri kritiškai. Visi jie dedasi priėję prie savo išvadų remdamesi šalta, gryna, dieviškai netrikdoma dialektika. Iš metafizikos filsosofija virto gyvenimo filosofija, kurioje glaudžiai susipina ir religinės pranašystės, ir koncepcijos, kurias savo knygoje plėtojo vokiečių filosofas Šopenhaueris, ir soacialdarvinizmo idėjos. Žymus filosofas Edmundas Huserlis siekė atskleisti mokslų pradus, užuot kalbėjęs apie būties pradus. Jis mano, kad tokius pradus gali nustatyti tik filosofija, paversta tiksliu mokslu apie sąmonės fenomenus – fenomenologija.

Iš gyvenimo filososfijos ir fenomenologijos išaugo viena ryškiausių XX a. filosofijos srovių – egzistencijos filososfija. Žymiausi XX a.egzistencijos filosofai – taqi vokiečių mąstytaojai Martinas Heidegeris, Karlas Jaspersas, Žanas Polas Sartras. Tarp jų pažiūrų yra ženklių skirtumų.

Egzistencijos filosofija modifikavo tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą. Šios srovės filosofai išorinę tikrovę priešina individui ir suvokia ją kaip grėsmę jo subjektyvumui, jo trapiai individualybei. Jie žiūri į juos supantį pasaulį ne šaltu tyrinėtojo žvilgsniu – jie jį išgyvena. Žmogiškoji egzistencija šioje filosofijoje paprastai traktuojama kaip tarpinė grandis, jungianti anapus žmogaus esančią transcendentinę būtį su kasdieniniame gyvenime besikepurėjančio nuasmeninto žmogaus pasauliu. Galima būtų skirti 2 žmogaus egzisatvimo būdus:tikrąjį ir tikrąjį. Netikrasis būdas reiškia žmogaus nuskendimą daiktų pasaulyje. Tikrasis eęgzistavimo būdas – atai bandymas atgauti kasdienybėje prarastą žmogiškąją esmę, savo vidinę laisvę, pakitli virš daiktų pasaulio.

Taigi viena tradicinės problemos transformacijos XX a.filosofijoje linija yra aiški – užuot nagrinėjus daiktų pradus, gvildenanti pačios žmogiškosios būties prasmę , žmogaus santykį su būtimi. Antra linija kyla iš tradicinės metafizikos: kaip loginę ontologiją , siekiančią XIX a.antrojoje pusėje ir XXa.ištobulintomis priemonėmis nustatyti loginę daiktiškosios būties struktūrą.

.(Būties problema šiuolaik.filosf.Nyčė,Heidegeris)

Nyčės požiūriu,būtis-tai ne atomų atomai,idėjos ar pasaulinis protas,o stichiškas tapsmas,tiek žmogui,tiek visai gyvajai gamtai būdingas siekimas įtvirtinti save,“galios valia“,netramdomas noras valdyti ir viešpatauti. Nyčė remia perspektyvizmo sampratą,kuri neigia vienintelį požiūrį į pasaulį-įvairūs požiūriai tarpusavyje kovoja ne dėl tiesos,o dėl galios.Nyčė kalba apie geneologiškumą,tipologiškumą,simptologiškumą.Simeologija-mokslas apie ženklus.

Husserliui labiau rūpi mokslo žinių pagrindimo problema.Jis siekia atskleisti mokslo pradus.Jis mano,kad tokius pradus gali nustatyti tik filosofija,-fenomenologija-tai tam tikras teorinis patyrimas,kuriam rūpi atskleisti reiškiniuose glūdinčias esmes.Fenomenol.tikslas- grynosios samonės srautą strukturuojančių ir artikuliuojančių „esmių“ atskleidimas.Husserlis iškelia „gyvenimo pasaulio“ideją ir suartėja su gyvenimo filosofija.

Heidegger sako,kad siekdamas įveikti netikrąją egzistavimo būdą,žmogus turi grįžti prie istorijoje nerealizuotų galimybių,prie ikisokratinės Graikijos kulturos.

Wittgensteinas.“Traktatas“-kūrinys.Pasaulis yra faktų,o ne daiktų visuma,pasaulis yra viskas,pasaulį apibrėžiz faktai ir tai,kad tai yra visi faktai.

9.Finalizmas ir kaulizmas

Tikslingos pasaulio tvarkos samprata tiesiogiai siejasi su požiūriu, kad ta tvarka yra teisinga, harmoninga ir protinga. Toks prožiūris reiškia, kad pasaulis yra sutvarkytas iš esmės tobulai. Jis tarbauja tam tikram tikslui, nes priešingu atveju jo tobulumo būtų neįmanoma paaiškinti. Ypač glaudžiai siejasi tikslingumas ir protingumas. Betikslei veiklai protas nereikalingas.

Reiškinių aiškinimas nurodant jų tiklsus yra visškai natūralus. Toks aiškinimas vadinamas finalistiniu arba teleologiniu. O požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai ir jis pats yra tikslingi, – finalizmu arba teleologizmu.

Pirmą kartą finalizmui priešingą požiūrį formuluoja Demokritas. Tokį požiūrį galima vadinti kaulizmu. Kaulizmo šalininkų požiūriu visi reiškiniai turi savo priežastis; paaiškinti pasaulį – tai nurodyti reiškinių priežastį.

Demokritas yra įsitikinęs, kad iš atomų sudarytame pasaulyje visi reiškinai yra būtini.

Pri[ažinęs, jog visų pasaulio reiškinių pagrindas yra dėsningas atomų judėjimas, Demokritas įeina į istoriją kaip mechanicizmo padininkas.Pagribdiniai mechanicizmo principai yra tokie:

1.Pasaulis yra mechaninių dalelių visuma.

2.Vis pakitimai pasaulyje paaiškinami mechaninių dalelių judėjimu.

3.Mechaninės dalelės juda dėl tam tikrų priežasčių, ir jų judėjimas yra dėsningas ir būtinas.

Mechanistiniu požiūriu, pasaulyje viešpatauja būtinumas. Egzistuoja glaudus maechanicizmo ir kaulizmo ryšys. Finalizmas, priešingai siejasi su organicizmu, t.y.požiūriu, kad pasaulis panašus į organizmą. Pripažinus, kad organai, organizmai ir visuomenė veikia tikslingai, nesunku padaryti išvadą, kad ir visas pasaulis yra tikslingas. Antikoje ryškiausi finalizmo šalininkai buvo Platonas ir Aristotelis. Pastorojo koncepcija labiau išplėtota. Aristotelis išskyrė 4 pradus:materiją – būtį, dar neįgavusią pavidalo;formą – daikto esmę, kurią nusako bendra daikto sąvoka; judėjimo priežastį; tikslą, kurio yra siekiama. Aristotelio nuomone, visis pasaulyje vykstantys procesai yra tikslingi. Finalizmas remiasi pasaulio darnos idėja.

10.Determinizmas ir indeterminizmas

Intekektas,kuris tam tikru laiko momentu žinotų visas jėgas, veikiančias gamtoje, ir visų jos sudėtinų dalių padėtį, kuris, be to, būtų toks galingas,kad išanalizuotų šiuos duomenis, aprėptų viena formule tiek didžiausių Visatos kūnų, tiek lengviausių atomų judėjimą – neliktų nieko, kas būtų neaišku ir netikra, jis numatytų ir ateitį, ir praeitį. Šis požiūris į filosofiją įėjo kaip Laplace‘o dterminizmo pavadinimu. Pačiaplačiausia prasme reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai , yra dėsningi. Gamtos sistemą Laplace‘as aiškina grynai kauzališkai, remdamasis vien natūraliomis priežastimis., o ne už jos ribų esnačiu tikslu.

Determinizmo, ypač kauzalinio, šalininkai buvo įsitikinę, kad pasaulyje , kuriame egzistuoja griežta reiškinių tvarka, t.y viešpatauja būtinumas, negali būti atsitiktinumų. „Atsistiktinumas – tai beprasmis žodis, rodantis tik neišmanymą tų, kurie jį vartoja“

Tačiau ne visi mąstytojai buvo linkę sutikti su tuo, kad pasaulyje viskas paklūsta griežtai tvarkai. Tokiu atveju stebuklai būtų neįmanomi, o jais daug kas tikėjo. Determinizmo priešininkų, vadinamų indeterministais, savrnbiausias argumentas priš dterminizmą buvo žmogaus valios laisvė. Žmogus be valios laisvės tai ne žmogus.

Deterministų nuomone, žmogus jokios valios laisvėsneturi, nes jeigu viskas pasaulyje yra būtina, tai būtini yra ir kiekvieno žmogaus poelgiai bei sprendimai. Jeigu žmogus neturėtų valios laisvės , tai jis negalėtų būti nei moraliai, nei teisiškai atsakingas už savo veiksmus.

Vis dėlto determinzmo principo taikymas socialinėje sferoje turi savo ribas. Reikalas tas, kad žmonių elgesį veikia ne vien biologiniai instinktai, materialiniai ineteresai ar gyvenimo sąlygos, bet taip pat ir jų įisitikinimai , vertybės ir idelai –tai, ką, nors ir su tam tikromis sąlygomis , galima priskirti prie jų tikslų. Žinoma, elgsenos priežasčių ir tikslų skyrimas yra gan sąlygiškas. Visuomenei negalima taip paprastai taikyti kauzalinio determinizmo principo. Ekonominis determinizmas kaip konkreti forma, kuria kauzalizmo principas buvo taikomas socialiniams procesams aiškinti. Determinizmas – tai požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai, yra dėsningi (lot. determinate – apibrėžti, nuspręsti). Mechanikos laimėjimai privertė Volfą sutikti su tuo, kad pasaulis yra mašina. Tačiau, jo nuomone, tos mašinos tobulumas gali būti paaiškintas tik Dievo galia ir gerumu. Nors gamta ir gali būti aikinama mechaniškai, bet koks paaiškinimas bus nepilnas, turime apeliuoti į Dievą, kaip pasaulio Kūrėją ir galutinį tikslą. Anot Volfo pasaulio mašinos veikla yra tikslinga. Laplaso požiūris skiriasi. Jis manė žinąs ne tik kaip juda Saulės sistemos planetos, bet ir kaip natūraliai iš kosminių dulkių jos atsirado. Gamtos sistemą Laplasas aiškina grynai kauzalistiškai, remdamasis vien natūraliomis priežastimis, o ne už jos ribų esančiu tikslu. Jo sistemoje hipotezė apie Dievą iš vis buvo nereikalinga. Deterministai buvo įsitikinę, kad pasaulyje viskas paklūsta griežtai tvarkai. Tokiu būdu stebuklai būtų neįmanomi, o jais daug kas tikėjo. Tačiau deterministų priešininkų, indeterministų, pagrindinis argumentas buvo žmogaus valios laisvė. Deterministai manė, kad žmogus jokios laisvės neturi, nes jeigu viskas pasaulyje yra būtina, tai būtini yra ir kiekvieno žmogaus poelgiai ir sprendimai. Kontas ir Fichtė pripažino, kad gamtoje iš tikro vyrauja būtinumas. Tačiau jie pabrėžia, kad žmogus yra ne vien gamtinė, bet ir dorovinė būtybė. Žmogus kaip gamtinė būtybė nėra laisvas, o kaip dorvinė nepaklūsta jokiems gamtos dėsniams. Niutono mechanikos dėsniai buvo svarbiausia deterministų atrama. Su Niutono dėsniais galima apibrėžti kiekvieno kūno padėtį bet kuriuo laiko momentu. Tačiau mikro dalelių judėjimas aprašomas tik tikimybiškai. Todėl 19 a. pripažinus, kad pasaulis nėra mechaninė sistema ir, kad visų gamtos procesų neįmanoma nei aprayti mechanikos terminais, nei paaiškinti dėsniais. Laplaso determinizmas prarado mokslinį pagrindą. Kadangi tikimybė, kaip mūsų įsitikinimo matas, turi subjektyvų, o ne objektyvų pobūdį, tai ir tikimybinis įvykių apraymas tėra tikro t.y. objektyvaus ir tikslaus, mokslinio gamtos apraymo surogatas. I to kas pasakyta nereikia daryti išvados, kad reikia atsisakyti bendrojo kauzalizmo determinizmo principo. “Visi įvykiai turi savo priežastis”. Šį principą galima išsaugoti, bet nebūtina jo vienareikšmiškai taikyti.

11. „Pažinimo šaltinių“ problema: racionalistų ir empiristų ginčas

Nagrinėdami klausimus filosofsi formuluoja tam tikrus teiginius ir teorijas. Filosofas turi paaiškinti, iš kur jis žino, kad jo teiginiai yra teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti iš kur atsiranda jo ir kitų žmonių žinios. Klausimas, iš ko atsiranda mūsųs žinios, ir yra vadinamas pasaulio pažinimo problema. Pažinimo šaltinio filosofai ieškojo ne slėpininguos kalmuose ar rojaus soduose, o pačiame žmoguje. Kuo gi remiasi žmogus pažinimo procese? Pirmiausia juslėmis – regėjimu, lytėjimu, klausa. Pažinimo šaltinis yra jutimas ir suvokimas. Jutimu vadinams daiktų ir reiškinų savybių atspindėjimas. Suvokimu – daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Jutinas ir suvokimas yra procesai, o jų rezultatai vaidinami pojūčiais ir suvokiniais.

Pojūčiai ir suvokiniai yra svarbiausia patyrimo ar patirties dalis. Bet ar ji yra pažinmno šaltinis? Atsakymas į šį klausimą pirmiausiai priklauso nuo to ką vadiname pažinimu. Filosofijoje pažinimu paprastai laikomas ne atskiro, individualaus objekto, vadinamo atskirybe, o visos objektų klasės, to, kas jiems yra bendra, t.y. bendrybės bruožų atskleidimas. Demokrito ir Platono atsakymas į klausimą apie pažinimo šaltinį buvo toks: juo yra intelektas, protas. Protu mes galime įžvelgti tai, ko nemato mūsų akis. Remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti tai, ko nežinome iš patirties.

Taigi jau Antikoje buvo atskirti du galimi pažinimo šaltiniai:juslinė patirtis ir protas. Demokritas ir Platonas teigė, jog tikrasis pažinimo šaltinis yra protas. Požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra protas, šalininkai filosofijoje yra vadinami racionalistais, o prešingo požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra yra juslinė patirtis – empiristais. Antikos filosofijoje vyravo racionalizmas.

Patyrimas kaip pažinimo šaltinis buvo pradėtas labiau vertinti tir renesanso epochoje. Veiklios renesanso asmenybės norėjo išbendyti save visose s

. . .

Join the Conversation

×
×