Filosofijos buties teorijos

Filosofija painimo kultūros sistemoje

Filosofijos ir filosofavimo sąvokos
Filosofavimas – tai minčių apie tai, kas žmogų stebina, jaudina, kas jam kelia nerimą, kankina ir t. t. raiška kasdieniniame gyvenime, o filosofija, tai ką filosofuojantys žmonės užrašė. Filosofija – vienas iš pažinimo būdų, rūšių. Pasak Bertrano Raselo, mokslas tiria gamtinį pasaulį, o teologija – antgamtinį, tačiau tarp šių dviejų pažinimo sričių, į kurias krypsta žmogaus protas, neišvengiamai atsiranda „niekieno” žemė, kurios dalykas ir atitenka filosofijai.
2. Neofilosofinių pažinimo būdų specifika (mitai, okultizmas, mokslas, menas,politinė ideologija, teologija) ir jų ryyšiai bei skirtumai su filosofija
1.Mitai laikomi seniausia ikifilosofinio pažinimo forma. Graikiškai „mythos” reiškia šneką, žodį, pasakojimą. Mokslininkai mitus apibūdina kaip fantastinius pasakojimus apie kosmoso kilmę, pasaulio sandarą, žmonių kilmę, gyvenimo paslaptis ir pan. Tokių pasakojimų aptinkama visose filosofinio mąstymo brandos nepasiekusiose tautose. Mitai reiškėsi visais laikais, kaip visiškai savarankiška pažintinė veikla. Jie intensyviai kuriami ir dabar. Senovės mituose susiformavo religijos, meno formų, mokslo, filosofijos bei politinių teorijų pradmenys. Dabarties mitai reiškiasi religijos, meno, okultizmo ir politinės ideologijos pavidalais. Ryškiausias skirtumas taarp senovės ir naujausių laikų mitų yra dabarties minties kritiškumas bei tikrovės įvaizdžių loginis pagrindimas. Dabartinius politinės ideologijos bei socialinius mitus sunku atskirti. Atpažinti mitą gali tik filosofija. Kaip ir senovėje, socialinių mitų kūrėjai savo „atradimus” pateikia kaip šventą tiesą: mi

ito kūrėjai kritikuoja visus, išskyrus save.
1.Okultizmas – lotyniškos kilmės sąvoka „occultus” – reiškia paslaptingumą, paslėptumą. Šiandien šia sąvoka žymima pažiūrų įvairovė, kurią vienija įsitikinimas, kad tikrovėje, t. y. gamtoje ir pačiame žmoguje, slypi mokslui neprieinamos jėgos, kurios gali suteikti pageidautinų žinių. Viena seniausių okultizmo atmainų – astrologija, t. y. tikėjimas žvaigždžių ir planetų magiška įtaka pasaulio ir žmonių likimui. Senas reiškinys yra ir spiritizmas, t. y. tikėjimas galimybe bendrauti su dvasiomis ir iš jų gauti kitais būdais neprieinamą informaciją. Visiškai šiuolaikiškas spiritizmo metodas tapo ufonautika, t. y. sugebėjimas gauti žinių iš kosmoso „ateivių”. Okultizmas yra glaudžiai susijęs su magija ir mistika. Magija – ir pažiūrų ir veiksmų visuma, pripažįstanti antgamtinės įtaigos jėgą, kurią panaudojus galima veikti gamtos reiškinius ir žmonių gyvenimą, siekiant gerų ir bllogų tikslų. Mistika pripažįsta, kad pasaulyje yra antgamtinė dvasinė jėga arba antgamtinis dvasinis pradas, būtinai absoliutus Dievas. Teosofija, tai religinių koncepcijų visuma, mokanti būdų, kaip su antgamtine dievybe susilieti, kaip pažinti pasaulio paslaptis. Antroposofija skelbia, kad „aukščiausias žinojimas” intuityviai, t. y. viršprotiškai, pažinti gyvenimo paslaptis, prieinamas visiems to siekiantiems žmonėms.
Teologija. Religija dažniausiai aiškinama kaip savarankiškas žmogaus santykis su Dievu, t. y. su esybe, kuri visada tyli ir niekada nepasirodo. G. Hegeliui religija yra vidurinė Absoliuto savęs pažinimo pakopa tarp meno ir
r filosofijos. Religija – tikėjimo dalykas. Ji aiškina ir pasaulį, ir žmogų, ir antgamtinį pasaulį. Religijos paskirtis – išgelbėti žmogų patį nuo savęs, nes, religijos požiūriu, išsigelbėjimas vyksta pačiame žmoguje, tiksliau, jo sieloje, jeigu ši siela pripažįstama a priori. Filosofija religijos fenomeną bando aiškintis žmogaus proto galiomis. Filosofija Dievo buvimą paneigia, Dievo buvimu abejoja, Dievo buvimą įrodo. Teologijai Dievo buvimas visada „aiškus”, nes šventose knygose surašyti dalykai be išlygų priimami kaip Dievo apreikštos tiesos. Taigi teologija yra žinių sistema (teorija) apie Dievą, Jo esmę, veiklą, paremta paties Dievo apreikštomis tiesomis. Teologai jau „žino” tiesą, kurią reikia tik pagrįsti prigimtinio proto samprotavimais, nes, pasak Aurelijaus Augustino, teologija siekia pažinti protu tai, kuo tikima.

Menas yra nuolatinis mokslininkų (menotyrininkų) ir filosofų ginčo objektas. Meno kūriniai tam tikra prasme išreiškia žmonių sugebėjimą jausmiškai pažinti tikrovę. Meno kūriniuose emocionalumas yra svarbiausia meno esmės dalis, todėl meno kūriniai atskleidžia tiesą ne tiek racionalumu, kiek jausmus žadinančia meninio vaizdo forma. Apie meno kūrinį įprasta sakyti „patinka” arba „nepatinka”, o apie filosofijos ar mokslo teoriją sakoma „suprantu” arba „nesuprantu”. Ir mokslas, ir filosofija, ir menas visada pradeda nuo juslėmis fiksuojamų dalykų, tačiau menas ir baigiamojoje kūrybos stadijoje išlieka grožio, t. y. juslumo lygmenyje, o mokslas arba filosofija – proto lygmenyje.
Politinė ideologija. Gr

raikiškai ideologija reiškia idėjų mokslą. Kartais ideologijomis vadinamos įvairios teorijos, o kartais net visa žmogaus sąmonė su visomis jos formomis ir apraiškomis. Politinės ideologijos sąvoka paprastai vadinamas teorinis pagrindas, kuriuo vadovaujasi kurios nors politinės partijos veikėjai. Ideologijos priešybę mokslui ir filosofijai akivaizdžiai atskleidžia demokratijos sąlygos: už ideologines tiesas balsuojama, taigi ideologijoje tiesos kriterijumi tampa daugumos nuomonė. Jeigu tai būtų moksle arba filosofijoje, tai būtų nesusipratimas. Savo idėjoms ir veiklai pateisinti ideologai naudojasi mokslo ir filosofijos paslaugomis, bet dėl to politinė ideologija savo savarankiškumo nepraranda. Be to ideologijos išbandomos praktikoje, o filosofija – niekada.
Mokslas. Žinios, vadinamos mokslinėmis, turi vieną bendrą požymį: jos gaunamos empirinio stebėjimo būdu ir patvirtintos eksperimentu. Mokslininkai nepolitikuoja, nemistifikuoja, nefilosofuoja, o tyrinėja. Antanas Maceina teigia, kad nei vienas mokslas neieško dalykų esmės, nes mokslo metodais tos esmės neįmanoma rasti. Dėl to mokslai niekada neklausia „kas yra kas”. Mokslininkui rūpi, kaip tikrovė reiškiasi, t. y. kaip kūnai juda, kaip gyvybė dauginasi, kaip jungiasi medžiagos ir t. t. Tik filosofijai rūpi dalykų esmė, todėl nėra ir negali būti esmių mokslo. Esmės paieška – filosofijos uždavinys. A. Maceina sako, kad filosofas ir filosofijos žinovas yra skirtingi dalykai. Filosofas – kuris sukuria filosofiją, o filosofijos žinovas – kuris tyrinėja atskirų filosofų kūrybą, filosofijos kryptis atmainas ar at
tskiras filosofavimo epochas. Filosofai visada yra savo tiesų, savo atradimų autoriai, o mokslininkai nėra ir negali būti savo rastų tiesų (dėsnių ar faktų) autoriai. Rastas dėsnis yra niekieno, o filosofinė teorija yra niekas kitas, kaip objektyvuota „sudaiktėjusi” filosofo dvasia, nors ji ir nėra grynas prasimanymas, nes turi realų pagrindą.

3. Filosofijos atsiradimas: šaltiniai, sąlygos, dalyko raida laike ir erdvėje
Filosofijos ištakos: sugebėjimas stebėtis, abejoti, kentėti, mirties baimė, viltis
Filosofija atsirado KINIJOJE, INDIJOJE ir GRAIKIJOJE. Prielaida – palankios visuomeninės sąlygos:
1)vergovė (buvo būtina socialinė prielaida, nes vergų darbas leido atsirasti pakankamam sk. nedirbančių sunkaus fizinio darbo žmonių)
2)laisva demokratiška visuomenė, kur nedraudžiama kitamintystė (kur yra dvasinė priespauda, filosofija merdi, pvz., komunistinio režimo šalyse)

4. Dabarties filosofijos struktūra: kryptys, atmainos, srovės, mokyklos ir t. t.
Dabarties filosofija pradėjo formuotis 19 a.
pozityvizmas – neigia metafiziką, bandymas sukurti nemetafizinę filosofiją (O. Kontas)
marksizmas – siekia sukurt filosofiją, kaip praktinį vadovą socialiniams reikalams spręsti(K.Marksas)
neokantizmas – pažinimo problemų filosofija (O. Libmenas)
intuityvizmas – neigia galimybę protu pažinti iracionalios prigimties pasaulį (A. Bergsonas)
gyvenimo filosofija – įžvelgia iracionalumą visose gyvenimo srityse (F. Nyčė)
fenomenologija – mėgina filosofiją paversti pažinimo būdu tik sąmonės aktuose (E. Huserlis)
neopozityvizmas – (analitinė filosofija) siekia apsiriboti tik kalbos prasmių analize (B. Raselas)
personalizmas – teistinė asmenybės filosofija (E. Munjė)
neotomizmas – dabarties katalikiškoji filosofija (K.Voityla)
pragmatizmas – žmogaus veiklos naudingumo filosofija (Č. Pirsas)
filosofinė antropologija (M. Šeleris)
hermeneutika – sampratos filosofija (M.Heidegeris)
egzistencializmas – būties apskritai ir žmogaus būties filosofija (S. Kierkegoras, Ž. P. Sartras, K. Jaspersas, .)
komparatyvizmas – paralelių paieška pasaulinės filosofijos kultūroje
postmodernizmas – pastarųjų kelių dešimtmečių netradicinė filosofija..
Filosofija ir dabar skirstoma į: teorinę (būties teorija, gamtos filosofija, teodicėja-Dievo fil.,antropologija, hermeneutika ir pan.), praktinę (etika-dorovės fil., estetika-grožio fil., technikos fil.) Bet tokių , kaip: mokslo, religijos, kultūros, meilės, teisės filosofijų negalim priskirti nei praktinei, nei teorinei rūšiai.
Rytų filosofijos atmainos, kryptys:
1. Indijoje filosofija yra religinės prigimties ir dabar dar glaudžiai susijusi su religija ir mistika. Tai:
a) džainizmas (sanskrite ‘džaina’ – nugalėtojas; pradžia-1a.pr.Kr.) – religijos ir filosofijos sistema; pripažįsta pasaulio amžinumą, žmogaus materialumą ir dvasingumą, nirvana – žmogaus gyvenimo tikslas.
b) budizmas (pradininkas Sidharta Gautama,623-544m.pr.Kr.) – religinė-etinė koncepcija apie veiklos sistemą nutraukiant sansarą – kančių kupiną persikūnijimo ratą.
c) sankja (sanskr. skaičius, nuo 7a.pr.Kr.) – materialiojo ir dvasinio pradų sąveikos, dvasios išsivadavimo iš kūno teistinės ir ateistinės variantai.
d) joga (sanskr. susiliejimas, nuo 2a.pr.Kr.) – intelektualinių, etinių, fizinių ir psichinių veiksmų sistema siekiant sielos išsivadavimo
e) vaišešika (sanskr. višeša – specialus, skirtingas, nuo 2 a. pr. Kr.) – originalios atomistikos apie pasaulį ir jo daiktus filosof.
f) niaja (sanskr. – taisyklė, „logika”, 1 a.) – dominuoja logikos ir gnoseologijos problemos.
g) mimansa (sanskr. – svarstymas, samprotavimas, apie 2 a. pr. Kr. – 2 a.) – pasaulio pradų ir dharmonijos (religinės pareigos) fil.
h)vedanta (sanskr. – „Vedų” pabaiga) – filosofinis „Vedų” pagrindas.
h) lokajata arba čarvaka (sanskr. – loka – pasaulis, ajata – nukreiptas, nuo 500 metų pr. Kr.) – pažiūros, neigiančios religines „Vedų” dogmas, raštijos paminklų neišliko.
2. Kinijos pagrindinės filosofijos krypčių mokyklos, kuriose dominuoja praktinė (gyvenimo išminties, doros ir socialinių problemų) filosofija.
a)Konfucionizmas (Kong Fuzi, 551 – 479 m. pr. Kr.) – etinių taisyklių, socialinių normų filosofija.
b)Moizmas (Mozi, 479 – 391 m. pr. Kr.) – opozicija konfucionizmui, lemties neigimo, visuotinės meilės, gyvenimo, sėkmės, abipusės naudos gyvenime filosofija.
c)Legizmas (lot. lex – įstatymas, nuo 4 a. pr. Kr.) – antietinė, piktos žmogaus prigimties, despotiško valdymo taisyklių filosof.
d)Daosizmas (Lao Dzė, 6 – 5 a. pr. Kr.) – tapsmo, būties ir nebūties, vienio ir daugio ir kt. filosofija. Pavadinimas nuo „dao” (kelias), kuris aiškinamas kaip visko amžina pradžia ir pabaiga, pasaulio daiktų atsiradimo, judėjimo ir tvarkos šaltinis, dėsningumas ir jėga.
e)Natūrfilosofija (12 – 6 a. pr. Kr.) – pasaulio pradų protofilosofija, tai yra pereinamojo laikotarpio iš mitologijos į filosofinį mąstymą koncepcija, kurioje heksogramomis bandoma paaiškinti pasaulio ir žmogaus paslaptis.
f)Vardų mokykla (4 a. pr. Kr.) – logikų, „sofistų” mokykla, kurios dalykas „vardų” ir tikrovės objektų sąveika, tai yra kalbos atitikimo tikrovės daiktus filosofija.

5. Pagrindiniai filosofijos ir filosofavimo bruožai: keliamų klausimų specifika, interpretacija, laisvumas, nepasitikėjimas, logiškumas, polemiškumas, tiesų ilgalaikiškumas, transcendentavimas, pažangos santykinumas, kalba
1) klausimo, į kurį negali atsakyti mokslas, iškėlimas
mokslininkas nekelia klausimo, jei negalima į jį atsakyti empirinės patirties būdu. Filosofija kaip tik kelia klausimus, į kuriuos joks mokslas negali atsakyti (filosofija randa atsakymus, įrodytus įtikinama logika ir dažniausiai teorijos pavidalu), tik svarbu, kad jie būtų žmogui prasmingi. Filosofiniai klausimai svarbūs žmogaus sielai (jai svarbu ir ko klausiama, ir vienintelė galimybė į šiuos klausimus atsakyti filosofiškai).
2) mėginimai atskleisti vieną amžiną – būties, paslaptį
pagrindinis filosofijos klausimas – būties klausimas (,nes sužinoję, kas yra būtis, sužinotume, kas mes patys esam) Būties klausimas gali būti skirtingai pateikiamas, pvz., kas yra pasaulis?; G. V. Leibnicui – tai nuostaba, kad realiai kažkas yra, o ne niekas: M. Heidegeriui – kodėl apskritai yra būtis, o ne priešingai – niekas?;
F. Engelsui – materijos ir mąstymo santykis; I. Kantui:1.ką galiu žinoti?,2.ką turiu daryti?,3.ko galiu tikėtis?,4.kas yra žmogus?
3) laisva faktų interpretacija
filosofai faktus visada interpretuoja.Lot. ‘interpretatio’ –aiškinimas.Filosofijoje interpretuoti faktą – tai aiškinti jį vieninteliu filosofuojančiam asmeniui priimtinu būdu ir atžvilgiu (skirtingi filosofai tą patį dalyką savaip traktuoja – interpretuoja).
4) žinių laisvumas (nenaudingumas materialinės naudos prasme)
Interpretacijų gausa raiškia, kad filosofinis žinojimas yra laisvas žinojimas. Aristotelis suprato, kad filosofinė tiesa vertinga tik dėl pačios tiesos, kad filosofavimas neteikia jokios materialinės naudos, filosofinių žinių negalima pritaikyti jokiai praktiniai veiklai, susijusiai su daiktų, reikalingų kūnui, gamyba.Filosofinės žinios tėra sielos penas, nes tik siela ir gali būti laisva.
5) nepasitikėjimo sukaupta informacija palaikymas
R. Dekartas: „de omnibus dubitantum est” – viskuo privalu abejoti.
6) logiškas, be emocijų ir suinteresuotumo mąstymas
Klasikinė, t.y. tobula filosofija savo tiesų ieško ir jas randa tik logiškai, be emocijų (be pykčio, simpatijų, antipatijų, savanaudiškų interesų ir t.t.). Šia savybe ji ryškiausiai skiriasi nuo meno, politinės ideologijos, religijos ir labiausiai panaši į mokslą.
7) ginčas su kitais filosofais (patapo būtinas)
Nežinant filosofijos istorijos, filosofavimas tapo nebeįmanomas.
8) aukščiausias sąvokų bei kategorijų abstraktumas
Filosofinis žinojimo aprioriškumas – tai, kad mažiausiai filosofija domisi, bet tik bendrybėm ir tuo, kas nėra „daiktas” (pasaulis, protas, laikas, begalybė.).Dėl to, kad sąvokos ir kategorijos yra abstraktaus turinio, filosofinių žinių neįmanoma (kol kas) patikrinti empiriniais metodais.
9) surastų tiesų ilgalaikiškumas
Filosofinė tiesa yra egzistencinė tiesa, kurią sukuria filosofas, o ją priima (arba nepriima)laisvai apsisprendęs asmuo.Pagal K. Jaspersą, filosofija nesrutulioja, nes tai reikštų tobulėjimą.Tuo filosofija irgi skiriasi nuo mokslo: mokslo žinios sensta, filosofinės lieka aktualios visą laiką, jei tik jų nedraudžia valdžia.
10) empirinio pasaulio peržengimas (transcendentavimas)
Lot. ‘transcendens’ –peržengimas. Filosofinis atsakymas į filosofinį klausimą, priešingai moksliniam atsakymui, visada peržengia mokslo galimybes.Neįmanoma stebėjimu ar eksperimentu aptikti žmogaus esmės iš pirminių ar galutinių priežasčių, todėl grynasis (prigimtinis) žmogaus protas skverbiasi už juslinio pasulio ribų ir peržengia jį mąstydamas.
11) pažangos filosofijos istorijoje santykiškumas
Filosofijos atradimai yra ilgalaikiai. Naujos filosofinės sistemos, kritikuojančios ankstesnes, nėra pažangesnės ta prasme, kad jų kritikuojamąsias filosofines pažiūras tik kritikuoja, bet nepeneigia galutinai.
12) ypatinga filosofinė kalba
Filosofuoti – interpretuoti faktus kraštutinio lygmens abstrakcijomis. Tai reiškia, kad dauguma filosofijos sąvokų ir kategorijų yra grynojo proto produktas. (nuo Kanto laikų – šios sąvokos vadinamos apriorinėmis) Filosofijoj kalba ir pati filosofija iš esmės sutampa, nes kiekviena filosofijos sąvoka lieka mįslė ir verčia mąstyti. (pagal Heidegerį – „Kalba yra būties namai”, kalbos daugiaprasmiškumas atskleidžia ir būties daugiaprasmiškumą.)

II. Būties teorija (ontologija):

1. Būties teorijos tapsmas:
a) indų kosmogonija:
Indų kosmogonija. Jei žmogus įmintu būties paslaptis jis pasiektų visišką sielos ramybę, nes taptų laisvas. Būties klausimai rūpi tiktai žmogui ir niekam kitam. Įvairiose pasaulio vietose šie klausimai buvo keliami įvairiuose kosmogoniniuose ir religiniuose mituose. Ryškiausias toks pvz. Tai indų vedos.(veda-sanskrito klb. žinojimas). Vedos – tai per ilgą laiką surinkti nežinomų autorių relig. Himnų, giesmių maldų rinkiniai. Išskiriamos 4 gr. : Rigveda, Jadžurveda, Samaveda, Adharveda. 1-asis yra seniausias. Rigvedoje – 1028 himnai iš 4 dalių : Samhitų (himnų) , Brahmanų (aiškinimų), Aranjakų (himnai seneliams ir kt.), Upanišadų (prasmės aiškinimų). Vedos yra vertingos tuo, kad jos tai pirmasis raštijos paminklas, kuriame keliamas būties klausimas ir grindžiama pasaulio atsiradimo idėja. Jose rašoma, kad iš pat pradžių nebuvo nieko nei erdvės nei dangaus nei dienos nei mirties. Tačiau pasaulis dievas ir visa kt atsirado. Upanišadose aiškinami visatos principai – brahman ir atman. Brahman – aukščiausias kūniškas objektyvumas, kurio pripildytas visas kosmosas. Atman – visur esantis subjektyvumas, asmeninis pradas Aš. Tai iš esmės yra tapatybės filosofijos užuomazgos. Brahmanų raidos padarinys- konkretūs pradai iš kurių kyla daiktai: eteris, oras, ugnis, vanduo, žemė.
Indų ikifilosofiniame mąstyme 1k bandoma grįsti būties atsiradimo iš nebūties idėją. Indų vedos tipinis profilosofinis pvz.

b) Mileto m – la: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas:
Mileto mokyklos filosofai vadinami natūrfilosofais, nes filosofavo apie gamtą. Jie pirmieji atmetė mitologinį pasaulio aiškinimą

Talis (645- 547 m. pr.)
Pirmasis Europos filosofas buvo Talis iš Mileto. Jis vienas pirmųjų suabejojo mitų teiginiais ir klausė, iš kur pasaulio daiktų įvairovė ir kur pasaulio daiktų pradžia (ne “pradas”, nes šios sąvokos Talis nevartojo)? Jam buvo įdomu ne kaip pasaulis atsirado, o koks jis buvo iš pradžių. Tačiau vis tiek pirmasis filosofinis būties klausimas buvo pasaulio ir daiktų “pradžios” klausimas.
Talis iškelia hipotezę, kad daiktų pradas yra vanduo. Tuo pačiu tai ir pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: visko pradžia ir pabaiga yra vanduo.

ANAKSIMANDRAS (611- 546 M. PR.)
Priešingai nei Talis, A. kalba tiesiogiai ne apie “pradžią”, o apie visko “pradą” (“arche”). Prado Anaksimandras nesutapatina su jokia žinoma medžiaga. Jį pavadino “apeironu”, t.y. kažkuo neapibrėžtu, begaliniu. Jis samprotauja, kad jei pradu būtų, pvz., vanduo arba oras, tai jis taptų pagrindiniu ir savimi paverstų visą kitą. Pradas turi būti neutralus visoms medžiagoms.
Apeironas, pasak A., yra amžinas ir nesunaikinamas. Judėdamas ir išskirdamas priešybes- karštį, šaltį ir t.t.- jis sukuria visą pasaulį.

Anaksimenas
Anaksimandro mokinys Anaksimenas savo mokytojo idėjų nepalaikė. Jo nuomone, visatos ir daiktų pradas yra oras. Visi daiktai- tai oro išretėjimo ar sutirštėjimo rezultatas. Siela susideda iš oro, o ugnis- išretėjęs oras. Tai taip pat vieningumo idėja.

c) Pitagoras, Demokritas, Herakleitas:

Pitagoras
Pitagoriečių mokyklos steigėjęs buvo Pitagoras (580–500 m.pr.). Kadangi dėstoma buvo jo vardu, negalime atskirti jo minčių nuo jo mokinių. Pitagoro įkurta religinė mistinė pitagoriečių sąjunga buvo net užgrobusi miesto valdžią. Pitagoras pasiskelbė pusdieviu. Jis teigė, kad ,,yra trys rūšys protingų būtybių: pirma– dievas, antra– žmogus ir trečia– panaši į Pitagorą.”. Skaičiai buvo suskirstyti į požymius. Dėl to pitagoriečiai domėjosi matematika.
Harmonijos esmė yra pusiausvyra.
Į savo amžininkus pitagorininkai panašūs tik tiek, kad kalba apie Visatos ir daiktų pradą, tačiau išsiskiria tuo, kad jų pradas nefiksuojamas empiriškai, nes tai– abstraktūs skaičiai. Tokią išvadą Pitagoras ir jo sekėjai padarė tyrinėdami muziką ir matematiką: stygų skirtingų garsų priežastį galima pagrįsti matematiškai, o visus daiktus suprasti kaip skaičių struktūras. Visko pradžia– vienetas, dvejetas– neapibrėžtumas. Iš vieneto ir dvejeto atsiranda visi kiti skaičiai. Pitagorininkų idėjų interpretatoriai tvirtina, kad jų skaičiai turi ir formas, t.y. skaičius aiškina geometriškai. Vienetas– taškas, dvejetas– tiesė, trejetas– kvadratas, ketvertas– kubas. Tačiau pitagorininkai pripažino ir keturis materialius pradus– ugnį, orą, vandenį ir žemę, kuriuos žymi skaičius keturi.
Pitagorininkai nustatė Žemės apvalumą, jos taisyklingą ir reguliarų judėjimą. Žemė juda apie savo ašį ir skrieja apie planetų idealųjį centrą. Pasaulinių metų amžius– 10 000 metų. Tai esąs ciklas nuo ugnies kaip pradžios iki grįžimo atgal į ugnį. Beje, graikams amžinybė nereiškė tiesinės trukmės, ji reiškė judėjimą ciklais.
Pitagorininkai taip pat reikšmingi sielos teorija. Siela nekūniška ir egzistuoja atskirai nuo kūno, ji gali jungtis su kiekvienu kūnu (augalu, gyvuliu), ji patvaresnė už kūną, tobulesnė. Iš kūno (sielos kalėjimo) išsivaduoja apsivaliusi ir atkentėjusi, tačiau kenčia tik būdama kūne. Taigi gyvenimas yra kančia, o sielos įsikūnijimai– nelaimė. Nepagydomos sielos nutrenkiamos į pragarą.

Demokritas (460–370 m.pr.)
Šis filosofas gyvenimo tikslu laikė gėrio siekį. Buvo ikisokratikas. Kaip žinoma jiems priskiriama miletiečių gamtos filosofija, Pitagoro mokykla, elejiečiai, Heraklitas, jaunesnieji gamtos filosofai bei atomistai. Beje, Demokritas istorikų yra laikomas to laikotarpio moksliškiausiu filosofu. Jis išplėtojo Leukipo atomų mokslą kartu su būties teoretiku ir sukūrė materializmo sistemą. Jo buvo teigiama, kad siela taip pat sudaryta iš mažų ugnies atomų, kuriuos minėtieji atvaizdėliai judina ir kurie tokiu būdu sukelia pojūtį. Tad suprantama, kad visą žmogaus pritinę veiklą Demokritas vertina kaip (=aiškina kaip) materialų procesą, atomų judėjimą. Jo etikoje žmogaus siekių tikslu laikoma teisinga sielos būsena – pusiausvyra ir rimtis, pasiekiama protu, saikingumu, susilaikymu nuo juslinių malonumų bei pagarba dvasinėms gėrybems.

,, Dvasia turi paprasti iš savęs pačios semti savo džiaugsmus.”
Demokritas buvo įdomus savo mąstymu. Tai rodo ir jo visko išjuokimas, tarsi visas gyvenimas būtų kokia komedija. Pasak Demokrito, jeigu žmogui gyvenimas atrodo akip pamazgų duobė, tai jis yra kvailys, nes nemoka gyventi.
Demokritas – nuosekliausias iš visų materialistų. Mąstymas Demokritui yra grynai fizinis procesas, nes ir siela susideda iš labai smulkių (didesni atomai sunkesni) ir apvalių atomų ką jau minėjome. Pabaigai reiktų pridurti, kad per savo filosofo karjerą parašė 70 veikalų, tačiau deja, iš jų neliko nei vieno.

Herakleitas iš Efeso
Herakleitas (apie 550 – 480 m.pr.Kr.) pabrėžęs visus daiktus valdančius nuolatinius tapsmą ir nykimą. Žinoma, kad: ,, Į tą pačią upę neįmanoma įlipti dusyk.”. Nes nestovi niekas vietoje ir niekas neišlieka. Jis pasaulį vaizdavosi kaip nuolatinę priešingų apibrėžčių kaitą: ,,šalti šyla, šilti šąla, drėgni džiūsta, sausi šlampa.”.
Niekas neįmanoma be savo priešybės:,, Tas pats būna gyva ir mirę, budintis ir miegantis, jauna ir sena.”
Taigi Herakleitas yra priešybių vienybės ir kovos, taip pat logoso – neįveikiamos kosminės tvarkos(lemties) – idėjos pradininkas.

Mąsto apie daiktą ir kosmoso pradą.
1) Ugnis yra pradas
2) Judėjimas
3) Dialektiškas pasaulis
4) Logoso idėja

d) Elėjos m- kla: Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas

Ksenofanas (565- 470 m. pr.)
Ksenofanas laikomas pirmuoju tikru Graikijos metafiziku, nes kategoriją “būtis”paverčia filosofine ir pamatine visiems laikams.
Ksenofanui pradai yra žemė ir oras. Taigi, pasaulis vieningas, o pradų judėjimas ir kaita nesukuria nieko naujo. Vadinasi pati būtis yra amžina ir nekintanti. Pasaulis nėra niekieno sukurtas, nes apie Dievą mes nieko nežinome ir negalime žinoti. Daugybė dievų- žmogaus nuomonės rezultatas.
Dievo, apie kurį kalba Ksenofanas, esmė skiriasi nuo žmonių esmės. Ksenofano Dievas yra vienas ir rutulio formos.Iš esmės tai begalinis kosmosas, be kurio daugiau nieko nėra. Dievo esmė– rimtis. Jis viską supranta ir girdi, o pasaulį valdo mintimis.
Už tai, kad dievybę sutapatino su pasuliu, Ksenofanas priskiriamas panteistams.

Parmenidas (540- 470 m. pr.)
P.- žinomiausias iš elėjiečių, Ksenofano mokinys. Jis tęsia mokytojo idėjas apie būtie amžinumą ir nekintamumą. Parmenido (kaip ir K.) būtis yra rutulio formos. Išvadas jis daro remdamasis grynuoju protu, nes jutimai nieko nefiksuoja. Minties tikrumas garantuotas, nes mintis ir mąstomas dalykas- tas pats.
Būtis yra amžina, todėl jai priklauso tik tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Joje nėra jokio judėjimo, jokios nebūties. Apie ją net mąstyti negalimas, nes neįmanoma mąstyti apie tai, ko nėra. Būtis- viena ir visur.
Kadangi būtis yra visur, todėl ji judėti nebegali.

Zenonas (490- 430 m. pr.)
Idėją apie būties rimtį, judėjimo ir kitimo negalimumą atkakliai gynė Parmenido mokinys Zenonas. Jis pirmasis savo mintis reiškė ginčo forma. Jis teigė, kad logiškai neįmanoma įrodyti nei būties daugybiškumo, nei judėjimo (įrodinėjo “padėtimi be išeities”).
Pirmąjį teig. įrodinėjo epicheiremomis (samprotavimais).Būtis neprieštaringa, o pripažinę daiktų judėjimą, patenkame į prieštaravimą.
Judėjimą Z. neigė aporijomis “Achilas”, “Strėlė” ir .t.t. Vis dėl to Z. neneigia judėjimo. Jis tik teigia, kad jo negalima įrodyti.

Svarbiausias elėjiečių nuopelnas filosofijai yra būties vientisumo ir pastovumo įrodinėjimas grynuoju protu, juslišką pasaulį pripažįstant tik regimybe.

e) Empedoklis, Anaksagoras

Empedoklis (apie 492 – 432 m.pr.)
Empedoklis kaip tikras ,,centristas” lygiaverčiai pripažįsta visus keturis pasaulėtvarkos pradus – ugnį, vandenį, orą ir žemę. Jo manymu, jie yra lygiaverčiai, todėl vienas į kitą nepereina. Juos judina meilės ir neapykantos jėgos. Viešpataujant vien meilei, jie susilieja į homogonišką vienį, tačiau neapykanta juos išskiria. Jei abi jėgos veikia tarpusavyje rungtyniaudamos, tai sumišus elementams, randasi konkretūs daiktai. Tačiau Empedoklis būties nekintamumą taikė tik pradams, bet ne daiktams. Suvokimo teorijoje Empedoklis laikėsi požiūrio, kad į jutimo organų angas, jei tik jas tiksliai atitinka, todėl tik panašūs dalykai atpažįsta vienas kitą. Taigi Č.Darvino, kurį neblogai žinome iš biologijos, ,,natūraliosios atrankos” idėjos pirmavaizdį sukūrė Empedoklis.

Anaksagoras (apie 500 – 425 m.pr.)
Anaksagoras – jonėnas – atvyksta į Atėnus ir ten įsteigia mokyklą.
Vertinamas kaip pirmasis filosofas ir mokslininkas profesionalas.istorikai jį apibūdina kaip pliuralistą ir teologinio gamtos aiškinimo pradininką.
Anaksagoras nepriima nei vieno savo pirmtako požiūrių apie vieną ar kelis Visatos pradus. Jam pradų yra begalybė. Anaksagoro nuomone, egzistuoja begalo daug kokybiškai skirtingų elementarių medžiagų. Kiekvienoje, net pačioje mažiausioje bet kokio daikto dalelėje yra visos šios medžiagos, o to daikto pobūdį apsprendžia tam tikra šių medžiagų mišinio proporcija. Ir tas medžiagas judina planingai tvarkantis protas.
Taigi, matyti, kad šis žymus filosofas remiasi į taip vadina logos.

2. Sokrato filosofavimo specifika
Sokratas Atėnietis (apie 470–399 m.pr.), nuo kurio prasideda graikų filosofijos periodas, laikomas autonominės filosofinės etikos kūrėju. Daugiausia žinių apie jo mokslą galime pasisemti iš Sokrato mokinio Platono dialogų. Iš jų sužinome, kad Sokratas, nuolat megzdamas pokalbius su savo miesto gyventojais, juos tarsi egzaminuodavo ir ragindavo teisingai gyventi. Dėl šio jo bruožo, priešiškumas jam didėjo, kol galiausiai 399 metais, apkaltintas piktažodžiavimu dievams bei jaunimo tvirkinimu, S. turėjo stoti prieš teismą, kur buvo nuteistas myriop nunuodijant.
Kalbėdamas su miestelėnais, S. įsitikina, kad jie visi tvirtai tiki puikiai žiną, kas yra gėris ir dorybės, tačiau iš tikrųjų jie tik tariasi žiną, ir šis tariamas žinojimas, neatsilaikęs prieš patikrinimą logu (protu), subliukšta. Sokratas sukuria tam tikrą metodą, leidžiantį pasiekti tvirtą žinojimą. Keldamas tikrinančius klausimus, Sokratas tol griauna savo pašnekovo tariamą žinojimą, kol tas galiausiai prisipažįsta nieko nežinąs. Jis taip elgiasi todėl, kad pasitiki logu, kuriame glūdintis taisyklingumas protu paremtame pokalbyje atveda į tikrąjį pažinimą.
Viena svarbesnių S. posakių: ,, Niekas nesielgia priešingai tam, ką žino esant teisinga.”
Juk kiekvienas blogas veiksmas kyla iš nežinojimo, kas yra gėris ir blogis. Sokratas idealiai įkūnijo mąstymo ir veikimo vienybę. Čia jam padėdavo jo vidinis balsas, jo ,,daimonion”, kuris vadovavo jo veiklai ir buvo sielos dieviškojo pašaukimo ženklas. Jo filosofijos sampratos savitumas lėmė, kad jis pats neįkūrė mokyklos.

3. Platono idėjų teorija ir kosmologijos mitas
Platonas (427 – 347 m.pr.Kr.) yra Sokrato mokinys. Šio filosofo tikrasis vardas – Aristoklis. (Vaikystėje buvo labai drovus; parašė agrsių veikalų apie valstybę ir jos valdymą). Visas jo filosofinis palikimas darė įtaką vėlesniam filosofavimui (pritariant, o kartu ir kritikuojant), tačiau reikšmingiausią ir įspūdingiausią jo filosofijos dalį sudaro būties teorija, kurios branduolį istorikai dažniausiai vadina „idėju teorija”, be kurios neįmanoma paaiškinti nei Platono pažinimo teorijos, nei politikos filosofijos (kartais sakoma – socialogijos), nei jo etiks, nei estetikos. Aiškinantis „idėjų teoriją”, svarbiausia yra įsidėmėti, kad pagrindinis šios teorijos leitmotyvas, t.y. pagrindinis dialogų turinio elementas, yra toks: materialūs daiktai, kurie yra prieinami pojūčiams, nėra būtis, tai tik panašu į būtį, būties šešėliai”, o pati būtis yra tik tai, kas nematoma ir negirdima, vadinasi, nematerialu, dvasiška ir prieinama tik protui, grynajam mąstymui, operuojančiam taip pat nematerialiais dalykais – sąvokomis. Dėl šios minties Platonas vadinamas objektyviuoju idealistu, nes šis „tikrosios būties” nematerialus, t.y. idealus, pasaulis, yra amžinas, taigi niekieno nesukurtas ir nuo nieko nepriklausomas (net nuo Dievo) – objektyvus (šiuolaikine terminija). Latonas savo teorijoje idėjomis vadina ir mintis, ir sąvokas, tačiau pagrindine prasme „idėja” yra savotiška bekūnė formuotė, provaizdis arba pirmavaizdis, kuris tam tikrame mistiniame, t.y. antgamtiniame, pasaulyje yra kaip tobulas visų daiktų modelis, grynoji visų daiktų modelis, grynoji visų daiktų esmė. Ji amžina ir nekintanti, neturinti dalių ir nesunaikinama. Būties, t.y. idėjų pasaulio tikslas yra gėris ir grožis. Taigi gėrio ir grožio idėjos yra idėjų pasaulio pavaldumo viršūnėje. Kalbant apie Platono kosmologijos mitą reikia paminėti, kad pasaulio atsiradimui paaiškinti Platonas sukūrė Demiurgo mitą.Demiurgas – pasaulio rentėjas – galingas, tačiau jis pasaulio nesukūrė, t.y. nesukūrė iš absoliutaus nieko, nes idėjos ir medžiaga amžinos kaip ir pats demiurgas. Nuo šio mito prasideda loginis Dievo buvimo įrodymas: jeigu yra tvarka (gr. Kosmos – tvarka), tai neišvengiamai turi būti ir tvarkdarys, o Kosmosas tvarkos atžvilgiu – tobuliausias dalykas.

Platono „idėjų teorijos” prasmė šiandien:
1) nuo Platono laikų pasaulis buvo padalytas į materialų, t.y. kūnišką, ir nematerialų, t.y. dvasišką.
2) Sunkiai paneigiama, kad dalyko esmę sudaro idėja
3) Platono kai kurie idėjų teorijos momentai nesunkiai sukritikuojami

4. Aristotelio metafizikos ypatumai
Aristotelis (384–322 m.pr.) gimė Stageiroje ir 20 metų mokėsi Platono akademijoje. Apie 324 m.pr. jis tapo Aleksandro Didžiojo mokytoju. Vėliau Aristotelis Atėnuose įkūrė savo peripatetikų-mokyklą. Aristotelis pirmasis ėmėsi tirti mąstymo sutvarkymą ne (tik) turinio, bet ir formos požiūriu.
“Metafizikos” atsiradimas:
Aristotelio raštų rinkinyje 14 knygų, kuriose nagrinėjami bendrieji principai, buvo sudėtos po fizikai skirtų knygų, radosi pavadinimas mokslo, tiriančio anapus gamtos esančius dalykus. “Metafizikoje” Aristotelis nusigręžia nuo Platono, kurio idėjų teoriją kritikuoja pirmoje knygoje. Aristotelis mėgina įveikti platoniškąjį idėjos ir realaus daikto dualizmą. Todėl jis teigia, kad daiktų esmė yra juose pačiuose. Daikte materija ir forma reiškiasi kartu. Psichologijoje Aristotelis skiria tris sielos dalis:
a) vegetacinė, arba augalinė;
b) juslinė, arba gyvulinė siela, bei
c) protas, kuris būdingas tik žmogui.
Aristotelinės etikos objektas yra žmogaus praktikos, kaip apsisprendimu pagrįstos veiklos, sritis, todėl etika atsiriboja nuo teorinės filosofijos.
Žmogiškasis gėris yra protinga sielos veikla.
Aristotelio požiūriu būdinga tai, jog dorovinė laikysena(hexis) kyla ne iš pačios įžvalgos, bet įgyjama praktika: nuolatinėmis pratybomis, įpratimu bei lavinimusi. Todėl ir tikslesnis dorybės apibrėžimas priklauso nuo patyrusio sprendimo bei pavyzdžio.

Medžiaga apie Aristotelį iš A.Jasmonto knygos.

Metafizikos sąvokos prasmę reikia aiškintis pagal filosofinį kontekstą.
Aristotelio kūryba išliko ne visa. Į išlikusius rankraščius jo paties mokiniai ir perrašinėjai pridėjo ir savo minčių bei komentarų. Antra vertus, paties Aristotelio kūriniai yra nebaigti, daug neaiškių minčių. Jis pirmasis filosofas, pradėjęs rašyti „sunkia”, proziška kalba. Jo traktatai, kuriuose nagrinėjami būties dalykai, pavadinti “Metafizika”. Aristotelis kritikavo Platono idėjų teoriją, tačiau visų idėjų jis visgi nepaneigė. Pasak Aristotelio, būties pagrindas yra ne bendrybė, rūšinė idėja 9bendra sąvoka), o atskirybė (atskiras daiktas). Jis mąsto maždaug taip:
a) jeigu idėja gali egzistuoti atskirai nuo daiktų, tai kaip tie daiktai gali tose idėjose „dalyvauti”?
b) visi daiktai yra sudėtingi dalykai, todėl jie „dalyvauja” daugelyje idėjų, tačiau Platonas šio klausimo neišsprendė;
c) jeigu daiktas be idėjos negalimas, tai taip pat yra ir su žmogaus sukurtais dalykais. Vadinasi, idėjos kuria ir žmonės, todėl jos neamžinamos, vadinasi, nėra jokio realiai egzistuojančio idėjų pasaulio.
Vadovaudamas sveiku protu, Aristotelis nusprendžia, kad tikroji būtis– realūs dalykai. Patys realūs daiktai– tai substancijos, arba esmės. Substancijoje skiriame, pirma, materiją, kuri pati dar nėra tam tikras konkretus daiktas, antra– formą bei sąvoką, kuri leidžia mums apibrėžti konkretų daiktą, ir trečia– tai, kas susideda iš materijos ir formos.
Kas yra materija? Tai dalykas, kuri Aristotelis supranta dvejopai. Pirmiausia– tai chaotiška, neapibrėžta medžiaga, neturinti visiškai jokių savybių. Antra prasme Aristotelis materija vadina kiekvieną medžiagą, iš kurios gaminami daiktai. Keturi elementai– ugnis, oras, vanduo ir žemė yra tarpinė grandis tarp chaotiškos ir juslinės neprieinamos „pirminės materijos” ir daiktų.
Daiktas virsta tuo, kas jis yra, t.y., esmė, materijai jungiantis su forma, nes pati materija yra absoliuti negalimybė. Vadinasi, daikto būties esmę lemia forma kaip ir platoniškoji idėja.
Kaip forma atsiduria materijoje, arba, tiksliau, kaip potencija (galimybė) virsta aktu (tikrove)? Kaip atsitinka dėl keturių priežasčių: materialiosios (materijos buvimo), formaliosios (savaime aktyvios formos, kuriančios tikrovės daiktus), veikiančiosios, arba aktyviosios (to, kas vykdo materijos jungimą su forma– Dievas, žmogus), ir pagaliau pačios svarbiausios– tikslo priežasties. Kaip sakė Aristotelis, viskas pasaulyje vyksta tikslingai. Būties raiškoje svarbus yra judėjimas. Judėjimas yra universali būties savybė, nes tik dėl judėjimo potencija (galimybė) virsta aktu (tikrove). Judėjimą Aristotelis aiškina prieštaringai. Jis šešeriopas: atsiradimas, žuvimas, padidėjimas, sumažėjimas, kitimas ir vietos keitimas. Svarbi būties teorijos sudedamoji dalis yra Aristotelio kategorijų teorija. Pagrindinė kategorija– esmė, žyminti turinčią formą ir materialią būtybę, t.y. substanciją, egzistuojančią savarankiškai. Kitos devynios kategorijos (kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas, padėtis, turėjimas, veikimas ir kęsmas) reiškia tai, kas savarankiškai neegzistuoja, bet atskleidžia substancijos esmę.

5. VIDURAMŽIŲ METAFIZIKOS SPECIFIKA:

a) Aurelijaus Augustino metafizika ir laiko koncepcija
Aurelijus Augustinas (354-430) – krikščioniškosios filosofijos pirmtakas. Ši religija V. Europoje buvo vienintelė, nes nugalėjo visus pagoniškuosius tikėjimus.
Jis buvo žymiausias patristikos filosofas teologas, kurio įtaka buvo didžiulė, o kai kurios jo idėjos yra tebėra aktualios iki šiol. Patristika – ankstyvojo krikščionybės filosofija. Jis derino savo mintis su platonizmu ir Šv. Raštu. Augustinui pagr. mąstymo kategorija yra Dievas. Dievas nematerialus absoliutas ir niekada juo nebuvo. Pasak Augustino visas pasaulis Dievo sukurtas tobulai ir per labai trumpą laiką Dievo valia ir iš absoliutaus nieko. Dievas pasaulį nuolat saugojo ir puoselėjo. Jei Dievas nusigręžtų pasaulis išnyktų. Pasaulis nėra Dievo dalis. Kūrėjas ir kūrinys – skirtingi dalykai. Nematerialūs tik angelai ir žm sielos. Idėjos nėra savarankiškos formuotės, tai Dievo mintys. Tos mintys tobulos ir amžinos pačiam Dieve, o daiktai laikini dalykai dėl jų materialumo.
Amžinybės ir laiko koncepcija:
a) Laikas yra sukurtas kartu su praeinančių daiktų pasauliu ir išnyks kartu su paskutiniu teismu.
b) Objektyvaus laiko nėra.
Dievas – amžinas. Amžinybė nelygi laikui, nes laikas turi atkarpas o amžinybė dalių neturi. Praeitis ir ateitis negalima, ne jų objektyviai nėra. Dabartis neegzistuoja nes tai trumputė akimirka kuri neišmatuojama. Tačiau praeitis išmatuojama nes tai įvykių seka.
Laikas egzistuoja tik žmogaus prote: praeitis – atmintis, ateitis – laukimas.Abu šie momentai sąmonėje – dabartis. Yra tik praėjusių laikų dabartis, dabarties dalykų dabartis ir būsimų dalykų dabartis. Dalykų, o ne paties laiko. Klausimas kas yra laikas liko taip ir neatsakytas. Samprotavimai, kad laikas yra mąstymo priemonė vadinami kraštutiniu subjektyvizmu

b) Jono Škoto Eriugenos panteizmas
Jonas Škotas Eriugena (800-877). Airis, neoplatonikas, panteistas. Vienas žymiausių to meto mąstytojų. Spręsdamas iškilusius klausimus pirmenybę teikdavo protui,o ne tikėjimui. Jis ėmėsi spręsti Dievo santykio su pasauliu problemą. Anot jo visa kas yra ir visa tai ko nėra vadinama lotynišku žodžiu – Natura. Jo manymu žodis Dievas yra beveik sinonimiškas žodžiui natura.
Dievas yra visko pradžia, vidurys ir pabaiga. Taigi Dievas yra visur ir egzistuoja kaip visybės esmė. Žmogaus protas gamtą gali suprasti kaip 4 saviraiškos pakopas:
1) Kurianti, bet nesukurta. Tai amžinasis Dievas tėvas, kurio esmės niekas nežino. Žmonės tą esmę gali suvokti tik mąstydami apie jo kūrinius. Iš daiktų mes sužinome apie Dievo išmintį ir gyvenimą.
2) Kurianti, tačiau pati sukurta. Dievas sukuria antrąją kuriančią gamtos pakopą. Daiktų platoniškosios amžinos idėjos, reiškia amžinai kurianti dieviškąjį protą. Protas reiškiasi kaip daiktų giminės ir rūšys.
3) Sukurta, bet pati nekurianti; Tai konkrečių daiktų aibė erdvėje ir laike. Dieviškosios būties dauginimasis pasiekia ribą. Ši pakopa yra nepastovi ir laikina. Žūdami daiktai grįžta į savo dievišką pagrindą. Grįžimas atgal – gamtos kūrimo pabaiga ir tikslas. Daiktai grįžta į
4) Nekuriančią ir nesukurtą pakopą. Į Dievą nuo kurio viskas prasidėjo.
Jonas škotas yra naujo filosofavimo būdo, scholastikos, pirmtakas.

Scholastika – abstrakčios ir formalios protinės operacijos formuojant išvadą.

Požymiai: 1 Visiškas paklusimas religinei doktrinai

2 Aristotelio metafizikos pajungimas teologijai

3 vieši disputai ir kapstymasis nereikšmingose smulkmenose

4 ginčas dėl bendrųjų sąvokų.

c) Tomo Akviniečio metafizika ir Dievo buvimo įrodymai
Tomas Akvinietis (1225-1247) – Ryškiausias to meto filosofas. Scholastas. Parašė daugybę metafizikos, antropologijos, teisės ir kt. Darbų. T. Akvinietis teigia, kad kiekviena individuali būtybė susideda iš esmės ir būties. Nei viename Dievo kūrinyje būtis ir esmė nesutampa, nes kūrinys dalyvauja būtyje. Daiktų būtį įtakoja įvairūs veiksniai. Todėl esmė dalijama į substanciją ir akcidenciją. Dievas yra visų daiktų priežastis ir tikslas. Forma yra būtybės esmė ir turinys, tačiau materija ir forma viena kitą įtakoja ir riboja. Materija nėra savarankiška, nes yra sukurta Dievo ir jo nuolat valdoma.
Dievo buvimo įrodymai. Dievo buvimas gali būti įrodomas 5 būdais:
1 būdas išplaukia iš judėjimo supratimo. Visa tai kas juda yra judinama kieno nors kito. Tai gali būti tik judintojas, kuris judina kitus ir priverčia juos judinti dar kitus. Taigi tas pirmasis judintojas kuris judina ir kurio niekas nejudina yra Dievas.

2 būdas išplaukia iš veikiančiosios priežasties supratimo. Pojūčiais suvokiamuose dalykuose mes randame veikiančiųjų priežasčių eilę. Taigi jei nebūtų pradinės priežasties tai nebūtų ir rezultato, o tai akivaizdi netiesa. Pirminė priežastis tai Dievas.

3 būdas atsiranda iš būtinybės ir galimybės supratimo. Daugybė daiktų gali būti gali ir nebūti, tačiau kai kurie gali visai išnykti, bet taip nėra. Būtis iš kurios atsiranda daiktai akivaizdi. Taigi būtinai turi būti kažkas savaime ir tai yra visų kitų būtinų dalykų priežastis – Dievas.

4 būdas išplaukia iš skirtingų raiškos laipsnių, kurie pastebimi daiktuose, supratimo:kai kurie dalykai pasižymi aukščiausiu teisingumu. Aukščiausias teisingumas yra aukščiausio laipsnio būtis. Vadinasi yra tai kas pasireiškia kaip visų dalykų gerumo ir tobulumo priežastis – Dievas.

5 būdas – daiktų valdymo samprata. Gamtos kūnai neturintys proto yra priklausomi nuo kieno nors kito tikslo. Patys jie nieko negali vadinas jiems vadovauja kažkas kitas kas nukreipia juos į tam tikrą tikslą. Tas kažkas tai Dievas.
Akvinietis sugebėjo sujungti senovės ir katalikiškąją filosofijas. Jo filosofija vadinama Tomizmu.

6) Naujųjų laikų metafizikos ypatumai

a) Dekarto, Spinozos ir Leibnico substancionalizmas

Renė Dekartas (1569-1650)
R. Dekartas (lot. Renatus Cartesius) – prancūzė filosofas fizikas ir matematikas, klasikinio racionalizmo filosofas. Dekartas laikomas vienu iš naujųjų amžių naujosios filosofijos pirmtakų. Jis reikalavo pakeisti ankstesniąją filosofavimo tradiciją.
Dekartas mokėsi Paryžiuje, tačiau tarnavo olandų ir bavarų kariuomenėje. Bijodamas bažnytininkų persekiojimo už Galilėjaus idėjų pripažinimą, Dekartas išvyksta į Olandiją. Ten gyveno nuolat persekiojamas tiek katalikų, tiek protestantų fanatikų. Galiausiai jį pasikvietė Švedijos karalienė Kristina, kuri mėgo labai anksti keltis ir mokytis filosofijos. Filosofas nepakėlė tokio bjauraus režimo bei atšiauraus švediško klimato, susirgo ir 1650m. vasarį mirė.
Dekartas teigia,jog viskuo privalu abejoti. Žinių, pagrįstų tikėjimu, papročiais, tradicija, o ypač autoritetais pagrįstų tiesų reikia atsisakyti. Reikia abejoti viskuo. Ypač įtartini yra jutimai, nes galima abejoti net tuo, kad aš sėdžiu prie židinio su chalatu. Klaidinimo genijus verčia abejoti viskuo, tačiau ne absoliučiai viskuo.
Dekartas priima katalikiškosios filosofijos pradininko Aurelijaus Augustino neabejotino dalyko principą: neabejotina yra tik tai, kad “aš esu” ir “aš mąstau”. Taigi, Dekartas neabejoja vieninteliu dalyku – abejojančio subjekto buvimu (jeigu aš mąstau, vadinasi, aš egzistuoju).
Pagrindinė būties apibūdinimo sąvoka Dekartui yra substancija, kurią jis nusakė kitaip nei jo pirmtakai. Pagal Dekartą, substancija yra dalykas, kuris savo buvimu nereikalauja nieko, išskyrus jį patį.
Dekarto filosofiją mokslininkai vadina dualizmu, nes jis pripažįsta dvi savarankiškas substancijas: kūnus (materiją) ir dvasias (sielas).
Siela yra nemateriali, nedalomo ir neerdviška, todėl ją gali tyrinėti tik filosofija. Sielos pagrindinė savybė yra mąstymas. Tuo tarpu substancija, kuri yra erdviška, kurią galima iki begalybės dalyti, yra kūnas. Pagrindinė kūnų savybė yra tįsumas. Kadangi nekūniškas tįsumas neįmanomas, vadinasi nėra tuščios erdvės. Taigi, pasaulinė materija kaip erdvė yra begalinė, vienalytė, neturi tuštumų ir be galo daloma. D. neigė, kad materijoje yra atomų, todėl ir judėjimo šaltinis nėra pačiuose daiktuose, o anapus kūno.
Mąstančioji ir tįsioji substancija nepripažįstamos (nes substancija – tai savaime esanti būties esmė) substancijomis tikrąja prasme, nes yra netobulos. Tobula substancija yra pirmųjų dviejų kūrėjas – Dievas. Tik Dievas egzistuoja pats iš savęs ir yra pats sau priežastis. Visa kita savo būtimi reikalauja Dievo.
Dievo būvimą D. įrodinėja dvejopai. Pirmas įrodymas paremtas Anzelmu Kenterberiečiu. Jo esmė: turi būti daiktai, už kurių mūsų mintis nieko tobulesnio neįžvelgia, nemąsto.Dievo sąvoka yra tobuliausia, nes mūsų protas nieko tobulesnio sugalvoti negali. Taigi, sąvoka “dievas”savaime mums suteikia žinių apie tokio dalyko egzistavimą (galima sukritikuoti, nes sąvoka “devyngalvis slibinas “ neįrodo, jog toks tikrai yra).
Antras įrodymas. Kadangi žmonės negali suvokti begalybės, todėl šią sąvoką sugalvojo pats Dievas.
Abu įrodymai paremti tuo, kad sąvoka “dievas” yra paties Dievo mum duota, yra įgimta. Tokiai sąvokai yra būdingas pažinimui reikalingas aiškumas ir akivaizdumas.

Baruchas (Benediktas) Spinoza
Spinoza – žydų filosofas, gimęs ir dirbęs Olandijoje, už savo pažiūras persekiotas judėjų ir krikščionių. Vėliau buvo atskirtas nuo sinagogos ir prakeiktas. Mirė nuo džiovos.
Būties teorijoje pasižymėjo kaip panteistas. Tai reiškia, kad visybę (gamtą, pasaulį, kosmosą) sutapatino su Dievu. spinoza susižavėjo matematikos idėjomis ir pasaulį ėmė suprasti kaip matematinę sistemą, o savo pažiūras išdėstė apibrėžimais, aksiomomis ir teoremomis.
Spinozai pagrindinė išeities kategorija yra substancija, kuri tėra vienintelė ir vadinama Gamta, arba Dievu. Mąstymas ir kūniškumas Spinozai nėra savarankiškos substancijos, tai vienintelės substancijos, t.y. Dievo atributai (savybės, kuriomis Dievas apsireiškia). Tačiau monosubstancija nesiriboja tik tįsumu ir mąstymu, nes atributų skaičius – begalinis. Pati substancija begalinė, amžina, vadinasi, egzistuoja ne laike, niekieno nesukurta ir dėl to esanti pačios savęs priežastis. Tačiau substancija yra kurianti Gamta, kuri yra daiktų – modusų – priežastis. Visi daiktai yra baigtiniai, todėl tik jie kinta erdvėje ir laike. S. sako, kad daiktas kaip modusas mąstomas kaip begalinės substancijos apsiribojimo padarinys. Modusai yra ir amžinas judėjimas, ir amžina rimtis. Pastarieji modusai sieja daiktų pasaulį su substancija, kuri mąstoma tįsumo atribute. Protas yra begalinis modusas, siejantis daiktus su substancija, kuri tuo atveju matoma mąstymo atribute. Nors visi daiktai bent kiek dvasingi, tačiau esminis proto modusas – pažinimas – yra būdingas tik žmogui, turinčiam sielą – Dievo proto dalelytę. Dievo esmė – visiškas abejingumas. Viskas atsiranda ne iš Dievo norų ar valios, o iš jo dėsningos esmės. Dievuje nėra jokio atsitiktinumo, jokio tikslo. Visa, kas vyksta kitaip ir negali būt.

Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas
Leibnicas (toliau L.) yra trečias naujųjų laikų filosofas, kurio metafizikos išeities taškas yra substancijos sąvoka, tačiau kitaip interpretuojama.
Savo būties teoriją L. baigia naujųjų laikų substancionalizmą. L. įrodinėjo esant nesuskaičiuojamą aibę substancijų, kuras pavadino monadomis. Dėl to L. būties teorija vadinama monadomis. Vienos ar tik kelių substancijų buvimą L. atmetė, nes vienintelės substancjos teorija negali paaiškinti būtybių nepakartojamo individualumo., o mažas substancijų kiekis nepaaiškina daugybės tobulumo laipsnių tarp tobuliausios būties – Dievo – ir nebūties. L. monados absoliučiai savarankiškos ir nepriklausomos ir negali susijungti. L. atmeta ir materialistinę substancijos sąvoką, nes materialumu neįmanoma paaiškinti sielos judesių., nes jie ne mechaniniai.
L. monados neerdviškos, netįsios, t.y. neturi matmenų todėl nedalomos. Jo monados primena geometriškąjį tašką. Tokia monada jau nebegali būti kūniška, ji nemateriali. Taigi, monados yra ne tik savarankiškos, bet ir savaveiksmiškos. Savarankiškumas reiškia, kad atskira monada yra vienintelė ir nepakartojama savo kokybiškumu, o savaveiksmiškumas, kad jos amžinos.
Kūnai yra monadų sankaupos. Jų skirtumai yra hierarchiški, t.y. jos nevienodai išsirutuliojusios. Pasak L., kiekviena monada yra savotiškas gyvasis veidrodis, ryškiau ar blankiau atspindintis visą Visatą, nes jos tos pačios Visatos narės.
Nors monadų skaičius begalinis, tačiau yra jų trys pagrindinės grupės:
1) žemiausioji grupė, kuriai būdinga percepcija (lot. suvokimas), chaotiškas Visatos atspindys. Tai yra negyvosios gamtos kūnai.
2) Biologinių kūnų monados, jos jaučia, bet Visatos atspindys dar miglotas.
3) Žmogaus monados (nemirtingos), joms būdinga apercepcija, t.y. aiškūs Visatos vaizdiniai ir savimonė. Žmoguje yra vadovaujanti monada – siela. Tobuliausia monada yra Dievas.
Dievo galiomis monados sudaro geriausio iš galimų pasaulių harmoniją. Dievas suteikė monadoms galimybę savaime plėtotis. L. požiūriu, plėtra – tai tik formų pakeitimas, nes nėra nei atsiradimo, nei išnikimo. Pasikeitimai monadose reiškiasi darna.
Dievo būvimą L. stengiesi įrodyti logiškai. Yra žinomi 4 L. Dievo įrodymo būdai:

1) Ontologinis. Jis pagrįstas esmės ir būties skirtumais. Filosofo teigimu, iš aprašytų savybių spręsti apie būtybių realumą dar negalime. Tuo tarpu būtybė yra tobuliausia, jei kartu yra ir būtiška, ir esmiška. Toks sutapimas gali būti tik Dievuje.
2) Kosmologinis. Pagrįstas pirmosios priežasties idėja. L. šį įrodymą interpretuoja atsitiktinumo sąvoka. Atsitiktinumas reiškia, jog daiktas gali būti ir nebūti. Tai yra ne tik su pavieniais daiktais, bet ir su visu kosmosu. Kosmosas nėra būtinumo įrodymas. Kosmoso buvimas gali kilti tik iš Dievo. L. pirmasis iš filosofų suformulavo “pakankamo pagrindo” principą, kuris skelbia, kad joks reiškinys negali būti tikroviškas, joks tvirtinimas teisingas be pakankamo pagrindo, įrodančio. Kad dalykas yra būtent toks, o ne kitoks.
3) Įrodymas pagal “amžinąja tiesą”. Logika tokia: samprotavimai apie būtybes, kurių esmė su būtimi nesutampa, gali būti teisingi arba klaidingi. Išvados, kurios teisingos yra “amžinosios tiesos”. Atsitiktinių daiktų būties pagrindas negali būti atsitiktinis, bet privalo reikštis kaip “amžinoji tiesa”. Pastaroji neišvengiamai egzistuoja tik kaip mintys Dievuje.
4) “Nustatytosios harmonijos” įrodymas pagrįstas L. monadų savarankiškumo analogija su daugybę laikrodžių, rodančių tą patį laiką: turi būti išorinė tų laikrodžių reguliavimo priežastis, nes pašios monados tarpusavy nesąveikauja. Vedinasi, tai yra Dievas

b) Berklio ir Hiumo idealizmas
Džordžas Berklis
Naujųjų laikų filosofas, gyvenęs 1685-1753.
Filosofijos mokslininkai Berklį apibūdina dviem sąvokomis:
1) “subjektyvusis idealistas”;
2) “solipsistas” (lot. pats vienas);
Pagrindinė Berklio tezė, dėl kurios jis vadinamas “subjektyvistu” ir “solipsistu”, yra daugiau gnoseologinė nei ontologinė. Taigi, pažinimo teorijoje jis labiau “subjektyvistas”, o būties teorijoje – “solipsistas”.
“Pagrindinė Berklio metafizikos tezė yra: “Būti – vadinas, būti suvokiamam”. Kitais žodžiais, visa tikrovė tėra suvoktumas, o tas suvoktumas reiškiasi prote. Dėl to egzistuoja tik suvokiantysis protas (sugebantis suvokti) ir to proto turinys — idėjų apie pasaulį rinkinys.
Savo solipsizmą filosofas pradeda nusistebėjimu tardamas: “iš tiesų keista, jog tarp žmonių vyrauja nuomonė, kad namų, kalnų, upių ir kitų juntamų daiktų egzistavimas, gamtiškas ar realus, yra kas kita, o ne tai, kad juos suvokia protas”.
Berklio idealizmas yra nuoseklus, nes jis neigia kokios nors materialios substancijos buvimą. Pasak filosofo, egzistuoja tik dvasinė būtis “idėjų” ir “sielų” pavidalu. Daiktų abejotinumas atsiranda dėl to, kad prote esančios idėjos negali būti panašios į daiktus, nes idėja tegali būti panaši į idėją. Tačiau Berklio “idėja” yra jutimų duomenys, atėję į protą per jutimo organus. Taigi prote nebūna pačių daiktų, todėl daiktai reiškiasi tik kaip žmogaus pojūčių rinkinys. Pvz., obuolys – tai jo pavidalas ir spalva, kurie į protą atkeliauja per akis, standumas ir vėsumas – kaip lytėjimo duomenys ir panašiai. Sunaikinus tuos pojūčius, išnyktų ir pats obuolys. Tarkime, jei žmogus neturėtų uoslės, tai pasaulis ir būtų bekvapis.
Absurdiškiausia, Berklio nuomone, yra materijos idėja, nes ji prote iš viso neįmanoma. Joks pojūtis “materijos” nefiksuoja, nes nėra tokio daikto – “materija”. Taigi “solipsistas “ Berklis tvirtina iš esmės tai, kad mūsų prote nėra pačių daiktų, o tik daiktų “idėjos”, t.y. pojūčiai, ir kad šios idėjos nėra materialios, todėl ir atsiranda keblumų pripažįstant pasaulio realumą, jei nėra kam tarti žodį, kad šis pasaulis “yra”. Kadangi tokio daikto, kaip materija iš tikrųjų nėra (protas sako, kad yra tik materialūs daiktai), ir niekaip negali būti nė vieno iš pojūčių užfiksuotas, todėl Berklis ir atsisako pripažinti materija ir materialias priežastis. Kaip vienintelę priežastį Berklis pripažįsta Dievą, kuris yra dvasia, todėl ir priežastys — tik dvasinės. Dievo buvimą Berklis įrodinėja sakydamas, kad, išnykus visiems suvokiantiesiems subjektams (žmonėms), o dar tiksliau – suvoktumui, — pasaulis neišnyktų, nes Visata su visais jos dalykais egzistuotų kaip idėjų rinkinys amžinojo Dievo mintyse.
Taigi, Berkliui:
1) vienintelė visko priežastis yra Dievas;
2) tokio daikto, kaip “materija” nėra, nes jos nefiksuoja pojūčiai, yra tik materialūs daiktai;
3) tikrovė – tai suvoktumas. Dingus suvokiančioms būtybėms, pasaulis liks Dievo mintyse.

Deividas Hiumas
1864-1753
Hiumo metafizika itin įsikomponuoja į pažinimo teoriją. Jo filosofija yra kraštutinis skepticizmas, nes, neigdamas pažinimo galimybę, kartu neigia kiekvienos substancijos,vadinasi, ir realaus pasaulio, buvimą ar nebuvimą. Dėl šios pažiūros filosofijos pasaulyje Hiumas yra originalus.
Hiumas, spręsdamas pažinimo problemas, atsisako išorinį pasaulį pripažinti pojūčių priežastimi. Taigi filosofas pasaulio egzistavimo nei teigia, nei neigia, nes neva negalima įrodyti nei viena, nei kita. Taip yra todėl, kad žmogaus prote tėra pojūčių turinys, o ne patys daiktai, kurie tuos pojūčius sukelia. Tokiu atveju niekada negalima tvirtinti, kad pasaulis yra arba jo visai nėra, o pats klausimas, ar egzistuoja pasaulis, yra nesusipratimas. Hiumo teigimu, visa, ką mūsų protas turi, tėra “įspūdžiai” ir “idėjos”. “Įspūdžiai” – tai tiesioginiai pojūčiai stebint daiktus, o “idėjos” – blanki įspūdžio kopija, likusi atmintyje. Taigi protas, rikiuodamas, gretindamas ir t.t. “įspūdžius” ir “idėjas”, su išoriniu pasauliu neturi jokio ryšio, nes realūs daiktai yra mūsų įsitikinimų padarinys. Tai, ką protas įrodo idėjų santykiuose, realiai gali būti ir nebūti.
Mūsų protas negali įrodyti priežasties ir pasekmės ryšio. Tai, kad įvykiai eina vienas po kito, dar neįrodo priežasties – pasekmės ryšio net po aibės pasikartojimų (pvz., ar yra ryšys tarp didesnio vaikų gimstamumo kaime ir parskrendančių gandrų?). žmonės išvadas daro tik iš susiformavusio įpročio, nes, tarkim, po 1000 saulės patekėjimų 1001 gali būto paskutinis.
Neigdamas kiekvienos substancijos (dvasinės ar materialios) realumą, Hiumas beprasmiais laiko tiek teizmą, tiek ateizmą. Hiumas sako, kad religijos šaltinis yra grėsmingų įvykių baimė, suponuojanti nepagrįstą viltį jų išvengti. Deja, taip samprotaudamas, filosofas patenka į prieštaravimą, nes pavojuje visada slypi priežastis.
Taigi, pagal Hiumą:
1) nėria dvasinės ir materialinės substancijos;
2) protas neturi jokio ryšio su išoriniu pasauliu, viskas, ką jis turi – įspūdžiai ir idėjos;
3) pasaulio būvimą negalima nei įrodyti, nei panegti;

c) G. Hegelio Absoliučios dvasios filosofijos esmė: dialektika ir jos pakopos, principai, dėsniai, koreliuojančios kategorijos.
Hegelis pabandė sukurti tokią filosofinę sistemą, kuri paaiškintų visą dvasinį ir gamtinį pasaulį. To jam padaryti nepavyko. Hegelio sukurtoje filosofinėje sistemoje būties teorija yra glaudžiai susijusi su pažinimo teorija. Filosofui pati būtis yra mąstymo procesas.
Pagrindinę Hegelio filosofijos idėją galima suformuluoti taip: realiai teegzistuoja neasmeninis pasaulio dvasinis pradas, kurio esmė yra mąstymas, o mąstymo turinį sudaro tos dvasios savipažina (savipažina – procesas, savižina – proceso rezultatas). Mąstymas būtį neatspindi, bet mąstymas, mintis, sąvokos ir idėjos yra pati būtis. Šis absoliutiškas pradas Hegelio vadinamas tai “absoliučia idėja”, tai “absoliučiu subjektu” arba “absoliutu”. Hegelis sako: “visa, kas tikroviška,- protinga, o visa, kas protinga,- tikroviška”. Visą būties turinį sudaro mąstymas, kuris vyksta pačiame Absoliute kaip jo savipažina, o žmogaus mąstymas yra absoliučios idėjos dalinė apraiška, nes realu tik tai, kas vyksta pačiame Absoliute kaip jo savipažina.
Hegelio filosofinėje sistemoje ypatingą vietą užima metodas. Hegeliui metodas yra filosofavimo forma ir turinys. Tas metodas – tai dialektika, kurioje Absoliutas reiškiasi kaip savimonė. Dialektikos esmę sudaro pažinimo gilėjimas, pažinimo kelias nuo visiško nežinojimo iki absoliučios tiesos. Šis kelias tiesiasi įvairiai.
Pirmu atveju visko pradžia yra juslinis suvokimas, kuriame įvyksta subjekto buvimo fakto fiksacija. Po to šis faktas pereina į jausminį vertinimą, ir žinojimas tampa subjektyvus. Galiausiai pasiekiama savimonės stadija, kurioje objektas (apie ką mąstoma) ir subjektas (kuris mąsto) nebesiskiria. Tai ir yra savimonė kaip aukščiausia pažinimo forma, kuri būdinga tik Absoliutui. Be Absoliuto nieko daugiau anapus jo nėra.
Mąstymas (būtis) vyksta teiginio, neiginio ir sintezės triadomis, kurios yra dialektikos pakopos. Taip yra ir gamtos dalykuose. Svarbiausia būtyje (mąstyme) yra pats procesas ir rezultatas: kiekviena dialektikos pakopa (teigimas, neigimas ir sintezė) turi savyje buvusios pakopos turinį, kurį iš dalies pereina, o iš dalies ir paneigia kita po jos einanti pakopa. Taigi teigimas, neigimas ir sintezė sudaro pažinimo (tikrovės) turinį, t.y. kiekvieno dalyko turinys yra to dalyko istorija. Ko nors nežinant arba ką nors praleidus objekto turinys regimybėje bus kitoks. Pvz., nuslėpus tam tikrus žmogaus būdo bruožus, žmogaus būdas nepasikeis, bet kitiems susidarys kitokia nuomonė apie tą žmogų.
Taigi iš pradžių Absoliutas tėra idėja “savyje” ir “sau”, todėl nepajėgia atskleisti savo esmės. Ieškodama savyje formos ji susvetimėja gamtos pavidalu. Kitaip tariant, gamta yra Absoliučios dvasios kitabūtis, kurioje ji neaptinka formos, pajėgios atskleisti jos esmę. Dėl to ji antrą kartą grįžta į save ir užbaigia virsmų triadą. Triados paskutinėje pakopoje Absoliutas tampa idėja, kurioje “randa” tą formą, o forma sugeba pažinti judėdama triadomis. Sąvoka tampa aukščiausia Absoliučios dvasios savikūros pakopa.
Hegelio filosofinės sistemos dalys yra 3: logika – mokslas apie idėja savyje ir sau; gamtos filosofija – mokslas apie idėją jos kitabūtyje; filosofija – mokslas apie idėją, sugrįžusią iš savo kitabūties (gamtos).
Hegeliui logika yra bendriausias mokslas apie visų daiktų esmę. Viskas prasideda nuo sąvokų triados būtis- niekas- tapsmas. Ši triada yra pirmoji Absoliuto dialektinė apraiška kaip teiginys, neiginys ir sintezė. Teiginys – “absoliutas yra grynoji būtis”, jis yra, bet ne daugiau. Grynoji būtis be savybių yra “niekas”. Antitezė (neiginys) skamba taip: “absoliutas yra niekas”, o sintezė taip: “grynosios būties ir nieko vienovė yra tapsmas”. Pasak Hegelio, tai jau žinojimo ir mąstymo pradžia. Po to galima kita triada – kokybė – kiekybė – saikas. Mąstymas gilėja įveikdamas vis naujus prieštaravimus ir yra savipažinos (raidos) varomoji jėga. O tai ir yra dialektika. Dialektiškas Absoliuto judėjimas (savipažina) reiškiasi 4 pagrindiniais principais:
1) tapsmo;
2) vystymosi;
3) visuotinio ryšio;
4) determinizmo (priežastingumo);
Šie principai atsiskleidžia mąstymo dėsniuose, o dėsnis yra esminis, bendras, būtinas patvarus ir pasikartojantis sąvokų ryšys. Pagrindiniai dėsniai yra 3:
1) prieštaravimo;
2) neigimo neigimo;
3) kiekybinių pakitimų kokybiniais (arba atvirkščiai).
Prieštaravimas reiškia sąvokų sąveiką, kurios metu sąvokos viena kitą nepripažįsta arba viena į kitą pereina. Prieštaravimas yra savipažinos šaltinis. Priešybės negali viena nuo kitos atsiskirti arba viena kitą sunaikinti. Jos sudaro dalyko esmę todėl ir reiškiasi kartu.
Savipažinai didėjant vyksta neigimas. Be neigimo nėra tapsmo, kiekybės ir kokybės. Hegeliui neigimo neigimas yra mąstymo pricipas, kur tezė paneigiama antiteze, ir dingstant senajam sąvokos turiniui, jo geriausios pusės lieka naujoje sąvokoje.
Tezės ir antitezės darinys yra sintezė. Sintezėje įveikiamas tezės ir antitezės prieštaravimas, kurio metu teiginių turinys paneigiamas tik iš dalies. Taigi sintezė yra neigimo neigimas. Pvz., pasėtas grūdas – tezė, iš jo išaugęs stiebas grūdą paneigia (antitezė), o išaugusi varpa paneigia stiebą, varpos grūdai (sintezė) išlaiko savo tėvinio grūdo (tezė) ir stiebo (antitezė) geriausias savybes.
Kiekybinių pakitimų kokybiniais dėsnis aiškinamas kiekybės, kokybės ir saiko triada. Hegeliui kokybė yra dalyko tapatybė su savo būtimi, tiesiogini būties apibrėžtumas. Praradus apibrėžtumą dalykas praranda savo esmę.
Kiekybė yra išorinis būties apibrėžtumas, būčiai neutralus arba abejingas. Neutrlumas reiškiasi tuo, kad keičiantis daikto apibrėžtumui, daiktas išlieka savimi (pvz., augant beržui, jo kiekybė didėja, bet nuo to jis netampa ąžuolu). Daiktas išlieka savimi, kol jame yra nusistovėjusi kiekybinių požymių pusiausvyra (saikas). Saikas yra kiekybės riba, garantuojanti dalyko kokybę ir stabilumą. Kiekybiniai pakitimai turi savo ribą, kurią peržengus daiktas ima keistis.
Koreliuojančios (sąveikaujančios) kategorijos: esmė, reiškinys, forma, turinys, kiekybė, kokybė, saikas ir t.t.
Hegeliui turinys apima tiek formą, tiek materiją kaip šių priešybių įveiką. Būdami priešybėmis, forma ir turinys dalyke reiškiasi kartu ir sąveikauja. Tobuliausia esmė pasireiškia tada, kai turinys atitinka formą, o forma – turinį. Vystymosi metu turinys formą dažniausiai aplenkia, taip atsiranda nauja kokybė. Esmė Hegeliui yra dalyko būties pamatas, arba “panardinta savyje būtis”. Ši būtis aptinkama iš to, kaip būtybė reiškiasi. Taigi Hegeliui reiškinys yra esmės egzistavimo būdas. Reiškinys yra turtingesnis už esmę.
Erdvė ir laikas susiję tik su gamta (susvetimėjusia dvasia), nes tik daiktai reiškiasi laike ir erdvėje. O Absoliuto saviraiškos formos – skaičiai ir sąvokos – laike ir erdvėje nesireiškia.
Taigi Hegelio filosofijoje:
1) viskas pateikiama triadomis;
2) visko pradas yra Absoliutas;
3) Absoliuto savipažina pasireiškia 4 pagrindiniais principais;

7. Naujausių laikų būties teorijos:
a) Marksistinė visuomenės būties filosofija (materialistinė visuomenės samprata): pagrindinės kategorijos, visuomenės pažangos mechanizmas;

Marksizmo prioritetas – žmogaus lygybės idėja. Kalbama apie socialinę lygybę. Kryptis atsirado Vokietijoj. Marksizmas dar vadinamas dialektiniu materializmu. Marksizmo išeities taškas (prielaida) yra ta, kad žmogus suvokiamas ne abstrakčiai ir ne kaip asmuo. Marksui neturėjo reikšmės, kas yra žmogus. Tai tik visuomeninių santykių visuma. M-as pripažįsta vien tik fizinę, biologinę žmogaus prigimtį. Bet kokios kalbos apie Dievą, sielą m-as atmeta. Žmogus suvokiamas kaip biologinė būtybė, civilizuota, todėl gyvenanti visuomenėj. Tuo ir skiriasi nuo gyvulių. Pagal Marksą, žmogaus ir visuomenės pagrindas yra ekonomika. Tai, kas nėra ekonomika, yra dvasinės veiklos formos. Visose tokiose formose marksistai įžvelgia ekonominį pagrindą, interesą. Ekonominiai interesai yra skirtingi, todėl kad skirtinga žmonių socialinė padėtis. Social. nelygybės pagrindas yra gamybos priemonių nuosavybė. Tie, kurie turi gamybos priemones, yra išnaudotojai, kurie jos neturi – išnaudojamieji arba proletarai. Atsiranda klasių kova tarp išnaudotojų ir proletarų. Klasių kovos išdava – revoliucija, kuri turi panaikinti privačią gamybos priemonių nuosavybę. Turi būti įvesta kolektyvinė gam. priemonių nuosavybė.
Karlas Marksas manė, kad istorija juda pažangos keliu, o jos tikslas – tobula komunistinė visuomenė.
Marksas tvirtino, kad visuomenė kinta keičiantis jos ekonominiams pagrindams.Visa istorija buvo klasikinių susirėmimų istorija; kiekviena nauja visuomenė etikos požiūriu pranašesnė už ankstesnę.
Kai išnyks klasės, išnyks klasių konfliktas, – tada pasibaigs istorija.
Marksas skirstė 3 klases: 1) kapitalistai, valdantys ar kontroliuojantys gamybos priemones; 2) Darbininkai, priversti priklausyti nuo savininkų, kad gautų darbo; 3) vidutinė klasė – smulkūs verslininkai, laisvųjų profesijų atstovai, tarnautojai
Markso nuomone, tokią klasinę visuomenės struktūrą lemia santykis su gamybinėmis priemonėmis. Darbas yra žmogaus gyvenimo esmė. Tačiau pramonė, kuri turėtų palengvinti darbininkų gyvenimą, dar labiau jį apsunkina, kai toks darbas dehumanizuoja. Daikto vertė pranoksta žmogaus vertę.
Kapitalizmas, sakė Marksas, siūlo darbininkui neteisėta sandėrį, niekuomet neatnešantį pelno. Kapitalistai nori, kad būtų aukštos kainos ir maži atlyginimai, o darbininkai – kad būtų žemos kainos ir dideli atlyginimai.Vadinasi, konfliktas neišvengiamas, ir todėl Marksas pranašavo revoliuciją.
Kapitalizmo problemos sprendimas – komunizmas. Tik jis panaikins atlyginimus ir privačią nuosavybę, sukurs beklasę lygiateisių žmonių visuomenę.. Būsimoji visuomenė laikysis principo “iš visų pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius”.
Svarbiausias gyvenimo tikslas – žmogaus laisvė. Mašinų amžiuje žmogus yra visai nuvertinamas, ilgisi humaniškos, lygiateisių žmonių visuomenės.
Markso samprotavimai apie vartotojišką visuomenę yra naudingi, nes labai tiksliai parodo, kaip dažnai kapitalizmą valdę –žmonės leidžiasi jo valdomi.

b) Egzistencializmo esmė ir būties aiškinimas: S. Kierkegoras, Ž.P>Sartras, K. Jaspersas, A.Kamiu, M.Heidegeris ir kt.

Tai viena iš vyraujančių modernios filosofijos krypčių.Pradininkas XIXa. Pradžios danu filosofas Sieronas Kierkegoras, tačiau kaip atskira filosofinė srovė susiformavo XX a. antroje pusėje.Didžiausią įtaką Vakarų pasaulio kultūrai ir socialinei minčiai padarė 6-7 dešimtmety.Egzistencializmas padarė didelę įtaką kultūriniam gyvenimui,menui,literatūrai,politikai.Ideologijos pagrindas tapo hipių judėjimui bei studentų revoliucijoms.
Tai antropologinė filosofija,orientuota į asmenybės problemas.Šiai filosofijai nesvarbu ,kas yra ko pradžia .Svarbu,kas šioje aplinkoje yra žmogaus pagrindas.Sieronas pradeda filosofiją nuo Hegelio kritikos.Jis pradeda nuo žmogaus esmės problemos.Kas yra žmogaus esmė?Nėra vienareikšmio atsakymo.Tai gali būti mąstantis gyvulys,Dievo kūrinys.Jis daro išvadą,kad žmogaus esmė-absoliuti galimybė.Tuo,kuo žmogus tampa,priklauso nuo pasirinkimo,o pasirinkimas-viena iš pagrindinių egzistencializmo sąvokų.Pradinės išeities situacija,kuri paskatina pasirinkimą,vadinama situacija “arba,arba”.Realizavus pasirinkimą,prarandama alternatyva,galimybė sugrįžti atgal .
Klasikinis egzistencializmo laikotarpis.Antro etapo (brandaus ,XX a. pab.)pagr.atstovai (ateistinis ir krikščioniškasis egzistencializmas):vok.M.Heidegeris,pranc. rašytojai ir filosofai Ž.P.Sartras ir A.Kamiu ,Karlas Jaspersas(vok.),prancūzas Ž.Marlo-Ponti. Krikščioniškasis egzistencializmas turėjo dielę įtaką ir lietuvių išeivijos filosofams:A.Maceinai ir J.Girniui.
Pagal Heidegerį ,žmogau esmę nulemia ribinės situacijos t.y. liga,dvas. sukrėtimas,mirtis.Pati esmingiausia žmogaus ribinė situacija-mirties situacija.Esmingiausia tai,kad gyvenimas trumpas.Jam turi būti suteiktas svoris ir esmė.Bet egzistuoja mirtis,ji yra ta riba kuri viską apsprendžia.Mirties akivaizdoje vyksta egzistencijos nuskaidrėjimas-žmogui tada atsiveria tikrasis “jis” pačiam sau.Bet kieno kito mirtis yra beprasmybė.Mirtis turi teigiamą savybę-ji absoliučiai individuali.Mirtis vienintelė situacija lieka pats su savimi ir tada jis gali pasakyti,kokia buvo jo gyvenimo prasmė.
Dar viena egzistencinės filosofijos tema-žmogaus susvetimėjimo problema.Pagal egzistencialistus techninė civilizacija iššaukia žmonių tarpusavio susvetimėjimą.Remdamiesi šia prielaida jie kritikuoja Vakarų vartotojišką pasirinkimą.

Vakarų filosofinėj tradicijoj egzistencializmas yra suvokiamas kaip individualistinė ir “maištaujanti” filosofija.Maišto motyvas ypač ryškus prnc.Alberto Kamiu filosofijoj.Savo filosofiją išdėsto pagal Sizifo mito alegoriją.Kamiu žmogaus gyvenimą su absurdišku Sizifo darbu.Išeitis iš absurdo situacijos-kova su gyvenimo absurdu.Kova baigiasi mirtim.Tai taip pat absurdas.Išeities nėra,bet kovoje su beprasmybe yra esmė.Žmogus-maištaujanti esybė.Žmogaus prigimtis-maištauti.
Egzistencializmas padarė lemiamą įtaką dar vienai filosofijos krypčiai-gyvenimo filosofijai.
Karlas Jaspersas pats savo mastymą vadino egzistencine filosofija. Pagrindinė teze, is kyla visas Jasperso mąstymas: “Buti savyje yra nepažįstama”. Pažįstame tik atskirus objektus pasaulyje, bet niekada pačią būtį, nes ji yra nebe objektas, o tai, kas gaubia visus objektus. Jam egzistencialistinė filosofija yra asmeninio tikėjimo išraiška. Filosofinės tiesos tikyba yra ne loginė, o moralinė (egzistencinė). Filosofinio mąstymo prasmė yra ne pažinimas, o “apeliavimas į mus”.
Sartas buvo ateistas. Jis manė, kad žmogus ateina iš niekur. Todėl žmogaus egzistencija kyla iš nieko, o po mirties vėl nueina niekur. Žmogaus egzistencija yra niekas. Žmogus kuria save laisvai, tačiau laisvė žmogui yra ypatinga užduotis, kuri vis dėl to yra ir sunki našta. Pasak Sarto laisvei žmogus yra pasmerktas, nes gyvena tarp kitų žmonių ir yra atskirtas. Žmogus kaskart gali tapti niekuo.

c) Kritinė (naujoji) Nikolajaus Hartmano ontologija

Būties teoriją Xxa. Vid. Stengėsi atgaivinti vokiečių filosofas N. Hartmanas (1882-1950). Pasak filosofo, iki šiol niekam nepavyko sukurti patikimos ontologijos todėl, kad buvo absoliutinamas tik vienas iš abiejų galimų principų – materialistinis arba idealistinis. Kiekvienu atveju būdavo sukuriama neteisinga monistinė metafizika. Metafizika “iš apačios”, t.y. materializmas, viską kildinąs iš materijos, ir metafizika “iš viršaus”, viską kildinanti iš dvasios. Abu atvejai klaidingi, nes tiek materija, tiek dvasia sąveikaudamos ir būdamos tam tikra prasme priklausomos, kartu yra savarankiški dalykai, t.y. laisvi. Hartmanas išskiria “realią būtį”, kuriai būdingas substancionalumas, ir “idealią būtį”, kuriai jis nebūdingas, nes ji reiškiasi laiko (ne erdvės) atžvilgiu.
Remdamasis istorine patirtimi, Hartmanas pripažįsta tiesą, kad “pačios būties neįmanoma nei apibrėžti, nei paaiškinti”. Tačiau galima modaline būties analize. Taigi būties buvimo būdo kategorinė analizė ir sudaro Hartmano “Naujosios ontologijos” turinį. Filosofas neatsisako ir naujausiais laikais atsiradusio gnoseologinio pasaulio traktavimo.
Realioji ir idealioji būtis yra sudaryta iš keturių sąveikaujančių dalių, kodų – fiziškai materialaus, organiškai gyvo, sielų (psichika) istoriškai dvasinio.
Bazinis kodas yra fiziškai materialus. Tai – negyvoji gamta. Ją galima apibūdinti laiko, erdvės, priežastingumo, materijos ir kt. kategorijomis.
Virš šio kodo išsidėstęs organiškai gyvas kodas, kurį galima apibūdinti tomis pačiomis kategorijomis ir naujomis: reguliavimas, vidinė pusiausvyra, savarankiškas atsinaujinimas, saviveiksmiškas virsmas.
Trečiasis kodas yra idealios būties dalykas. Tai sielų (psichikos) kodas, kuris taip pat yra tikroviškas. Čia negalioja substancijos, materialinės struktūros. Tačiau išlieka laikas. Uždari procesai, priežastingumas. Sieloms būdinga norai, pažinimas, meilė, neapykanta, kančia ir t.t.
Paskutinysis, kodas hierarchijoje yra “istorinis dvasinis” kodas. Pačioje dvasinio kodo viršūnėje yra objektyvuota dvasia, kurioje nebelieka aktų, sąmonės procesų, paveldimumo, nors ji veikia sielos kodą. Tai mokslo ir filosofijos teorijos, meno kūriniai, technika ir pan. Tai “sudaiktėjusi” asmens ir bendruomenės dvasia, sielų kūrybos padarinys.
Aukštesnieji kodai be žemesniųjų negali egzistuoti. Dėl to žemesniųjų kodų kategorijos yra stipresnės už aukštesniųjų kodų kategorijas.
Pačių kodų sąveiką Hartmanas apibendrina dviejų teiginių ontologijos dėstinyje.
a) žemesnieji principai yra stipresni, viską apimantys ir negali būti įveikti aukštesnėje formoje;
b) nors aukštesni principai yra stipresni, tačiau savaime “novum” reiškia savarankiški ir turi neribotą laisvę daryti įtaką žemesnėms.

III. Sąmonė ir pasąmonė

1. Sąmonė:

Idealistai ir materialistas Canysevas ne be pagrindo aukščiausiu būties tipu pripažįsta sąmonę, nes tik “ji” yra tas dalykas, kuris būti fiksuoja žodžiu “yra”. Be sąmonės, arba, kaip teigia lietuvių filosofas Vydūnas, be samoningumo, pasaulyje viešpatautų nesamoningumas arba absoliuti tamsa. Štai kodėl sąmonė yra aukščiausias būties tipas.

Nors filosofijai jau pustrečio tūkstančio metu, tačiau “sąmonės” kategorija atsirado tik naujaisiais laikais. Vieni šaltiniai kaip jos autorius nurodo anglų filosofus F.Bekona ir Dz. Loka, kiti- vokiečių filosofą Chr. Volfa.

a) sąvokų, giminingu sąmonės sąvokai, vartojimas filosofijoje

Filosofai vartojo sąvokas “logos”, “protas” (gr.nus), “siela”, “dvasia”, “intelektas”. Visos šios sąvokos žymi materialumo priešybę – idealumą.
Idealistinėms filosofijos sistemoms šie nekūniški dalykai yra arba būties pradai, arba pati būtis.

Terminą “logos” filosofijoje pirmasis pavartojo Herakleitas. Logosu pavadino esančią pasaulėtvarka, jos principą arba dėsnį. Herakleitui “logos” dar ne kosminis protas ar mąstanti dvasia, o amžinai judri, tačiau nuolat pasikartojanti pasaulio tvarka ir harmonija, kuriai paklusta ir ugnis.

Filosofams stoikams jau ne savaimine akla lemtis, o protingos ir kūrybingos prigimties galia. Kai žmogus miršta, logos išsisklaido pasauliniame prote. Taigi logos yra dieviškosios prigimties. Tokia logos samprata ji pavertė kosminiu protu.
Judaizme ir krikščionybėje logos tampa asmenybinio ir visur esančio Dievo žodžiu, kuri ištarus daiktai atsiranda iš absoliutaus nieko. Taigi logos- Dievo žodis ir pats Dievas, vadinasi, sąvoka yra Absoliutas. (Hegelis išplėtoja šia idėją)..

Senovės Graikijoje filosofijoje “logos” įsitvirtino kaip kosminio proto sinonimas.

b) kilmės teorijos

Katališkoji filosofija pripažįsta dieviškąją žmogaus sąmones kilmę. Kadangi pagal Bibliją Dievas sielą sukūrė tik žmogui, todėl sąmonė ir turi tik žmogus.

Ateistinės pakraipos filosofavimas (pvz, froidizmas, marksizmas) atmeta sąmonės mistišką kilmę ir įrodinėja materialiąją sąmonės prigimti. Kadangi sąmonė laikoma tik idealiu būties atspindžiu, tai ir sąmonės kilmės hipotezė vadinama “atspindžio teorija”. Atspindžiu vadinamas pokytis materialiame kūne, įvykęs kūnui saveikaujant su kitais kūnais.

Mokslininkai sąmonės prigimtį mėgina paaiškinti tyrinėdami žmogaus smegenis. Sutrikus smegenų veiklai, sutrinka ir mąstymas, atmintis, suvokimas, t.y. visi sąmonės raiškos būdai. Taigi sąmonės funkcionavimo ryšys su materialumu akivaizdus. Mokslui tam tikru mastu pavyko paaiškinti sąmonės funkcionavimą, tačiau neįmanoma paaiškinti ekspermentų, kaip žmogus tapo mąstančia būtybe. Smegenys tėra mąstymo potencija, nes mąstyti reikia išmokti.

c) sąmonės rūšys

Sąmonės rūšių kriterijai yra pažinimo subjektas, pažinimo objektas (tai, į ką nukreipta sąmonė) ir pažinimo lygmenys.

Pagal pažinimo subjektą skiriama individualioji ir grupinė sąmonė. Pagal pažinimo objektą sąmonė reiškiasi kaip menas, mokslas, religija, filosofija, politinė ideologija, teisė. Ši sąmonės rūšis- beasmenė, sudaiktėjusi, susvetimėjusi individuali sąmonė.

d) sąmonėes lygmenys

Pagal raiškos lygi skiriama kasdieninė sąmonė (sveikas protas, socialinė

psichika, visuomeninė psichologija) ir teorinė (idealoginis vaidmuo) sąmonė.

Teorinės sąmonės reikia mokytis, o kasdieninė sąmonė susiformuoja kasdieninėje

elementarioje žmonių veikloje stichiškai.

e) sąmonės atributai

Sąmonės atributai – tai kalba, intelektas, protas, atmintis, mąstymas, erudicija, samprata ir t t., nors sąmonei priskiriama tik tai, kas intencionalu, t.y. ką žmogus geba valdyti, kontroliuoti.

Atmintis yra gebėjimas atgaminti sąmonėje buvusią patirti: įvykius, įgūdžius, žinias ir t t.
Samprata yra dvasinis tikrovės išsisamoninimo būdas. Sampratos struktūra sudėtinga, tačiau ji visada asmeninė.
Sąvoka mąstymas nurodo veiksmą. Tai aukščiausia sąmonės raiška, kurioje, operuojant vaizdais, simboliais, ženklais ir grynosiomis sąvokomis, aptinkama tiesa ir daiktų esmė.

f) savimonė

Graikams savimonė buvo svarbiausias dalykas. Užrašas “gnoti seauton” (pažink save) pasitikdavo einančius melstis į šventoves. Egzistencialistams savimonė – tai gebėjimas klausinėti patį save, personalistams savimonė reiškia savo gyvenimo misijos išsiaiškinimą. Savimonės fenomenu ypač domisi psichologija. Žemiausia jos pakopa yra savijauta. Jau vaikas suvokia savo kūną, savo vietą erdvėje. Tobulėjant pažinimui, plečiantis patirčiai, jaučiama ir suvokiama vidaus organų veikla, malonūs ir nemalonūs pojūčiai. Taip savijauta perauga į savikontrolę, t.y. samoninga savijautos vertinima, reguliavima ir koregavima. Pastarieji dalykai priklauso nuo individo valingumo.

Savimonė apibūdinama tokiomis sąvokomis kaip “savigarba”, t.y. gebėjimas pačiam save gerbti, teigiamai save vertinti, pasitikėti savimi; ‘saviraiška”, t.y. mokėjimas išreikšti savo gabumus ir gebėjimus; “savistaba”, t.y. gebėjimas stebėti savo psichiką ir veiksmus; “savitvarda”, t.y. gebėjimas save kontroliuoti ir valingai tramdyti jausmus ir emocijas; “savitaiga”, t.y. gebėjimas save nuteikti psichiškai, atliekant sudėtingas užduotis.

2. Pasąmonė

Pasąmonė vadinamas toks psichinis aktyvumas, toks prischinių procesų kompleksas, kurio subjektas šiuo metu nesuvokia ir nemąsto, kuris yra iki, už, anapus ar po sąmonės lauko ir apie kurio buvimą savyje dažnai nieko nežino.

a) froidizmo esmė: psichikos struktūra, pasąmonės vaidmuo, formavimosi sąlygos, kompleksai, libido, sublimacija

Froido sukurtas psichinių ligų gydymo metodas ir teorija aiškina pasąmonės vaidmenį individo ir žmonijos gyvenime. Kaip filosofiją froidizmas siekia išaiškinti žmogiškosios būties pagrindus, psichikos struktūrą, žmogaus veiklos principus ir elgesio motyvus. Froidas įžvelgė specifinę pasąmonės prigimtį, psichikos judėjimą; įirodinėjama, kad pasąmonė psichikoje yra svarbiausias dalykas.

Pradinėje psichoanalizinės kūrimo fazėje Froidas psichiką suskirstė į “prieškambarį” – pasąmonė, “svetainė” – ikisąmonė ir “celė” – sąmonė.
“Id ir ego” knygoje psichikos būtis pavaizduota trimis filosofinėmis kategorijomis: “Id” (lot.tai), “Ego” (lot.aš) ir “Superego” (lot. super- buvimas virš ko nors). “Id” ir “Ego” ąaveika (galininkas) kontroliuoja “Superego”, kuris žino dorovinės visuomeninės nuostatas, tokias kaip sąžinė ir kaltė. Kai “ego” patenka į neišsprestų prieštaravimų tarp aklų “id” instinktų ir išorinio pasaulio griežtų varžtų (“superego”) visumą, tuomet “Ego” tampa nelaimingas.

Psichoanalizė tvirtina, kad pasąmonės turinį lemia ankstyvieji seksualiniai vaiko ir tėvų ryšiai. Froido pagrindinės tezės turinį sudaro tvirtinimas, kas asmenybės varomoji jėga yra lytinis potraukis. Lytinė energija- libido (aistra, potraukis) ir yra visų pasąmonės varomųjų jėgų priežastis. Nuo pat vaikystės, patiriama oralinė, analinė ir genitalinė fazės. Jeigu vaikystėje trukdoma pažinti šias fazes, suaugęs žmogus turi tam tikrus kompleksus (Edipo ir Elektros).

Libido, t.y. lytinė įtampa kaip nemalonų jausmą, gali pašalinti arba seksualinė iškrova, arba jos erzacas? (pakaitalas), arba jos išstumimas atgal į pasąmonę. Libido reiškiasi dviem instinktais – meilės ir mirties. Meilės instinktas yra kūrybiškas, todėl gali sublimuotis (lot. Sublimatio – iškelimas, išaukštinimas), t.y. virsti seksualinės iškrovos pakaitalu. Taigi sublimacija yra libido energijos iškrova socialiai reikšmingoje veikloje – religijos kultuose, meno vertybių kūryboje, mokslinėje veikloje ir t t. Vadinasi, kultūra yra lytinės energijos transformacijos padarinys. Tačiau kaip mirties instinktas libido gali transformuotis į asocialią veiklą bei asmenybės savigriovą.

Žmogus yra pasąmonės valdinys, nes vaikystės patirtis lemią būsimą gyvenimą ir yra sunkiai nusakomas.

b) neofroidizmo esmė: A. Adlerio socialinio instinkto koncepcija; K.G.Jungo analitinės psichologijos esmė (psichikos struktūra, pasąmonės struktūra, archetipai), E. Fromo socialinė pasąmonės koncepcija (konstruktyvūs ir destruktyvūs socialiniai charakteriai), E. Biorno transakcinės psichoanalizės esmė (psichikos struktūra, žaidimų esmė, scenarijai)

Neofroidizmas- neneigia Froido idėjų, bet prideda, kad žmogaus gyvenimą lemia ir socialiniai sluoksniai. Fromas, Jungas, Adleris, Biornas mato žmogų nuolat netobulą ir ieškantį. Neofroidistai lieka ištikimi Froido pasąmoniškąjam fatalizmui: kompleksai, archetipai, scenarijai, socialiniai charakteriai – nesvarbu, kaip jie vadinami,- visiems laikams išitaisė žmogaus psichikoje monstrai, diktuojantys savo valią žmogaus elgesiui, to nežinant ir nesuvokiant jo šeimininkui.

Adleris teigia, kad zmogui igimtas dalykas gyventi bendrijoje. Zmogaus veiklos tikslas yra saves sureiksminimas, noras buti stipriam ir nepriklausomam- tai yra igimta. Galios, reiksmingumo troskima Adleris aiskina menkavertiskumo ir dominavimo jausmu. Egoistiskas sloves siekimas yra neurozes simptomas, menkavertiskumo ir dominavimo komplekso apraiska. Adleris kalba apie gyvenimo stiliu. Jam gyvenimo stilius- budas siekti tobulumo, kai susiformuoja konstuktyvus ir destuktyvus bruozai. Tarkime, tevu atstumtas vaikas siekia bet kokia kaina patraukti kitu zmoniu demesi.

Karlas Jungas mokslininkų vadinamas analitinės psichologijos pradininku. Pagal jį, “ego” gali nuolat keistis. Asmenybės raida vadina individualizaciją.

Be “Id”, “Ego” ir “Superego”, kuriuos suformuoja egzistencija, psichikoje yra dar sudėtingesnių sandų, kurie paveldimi ir egzistencijoje tiesioginio sąlyčio su sąmone niekada neturi. Paveldėta dalis yra nemorali (kaip ir “Id”) ir palaiko individualios ir pasaulinės dvasios pusiausvyrą. Taigi psichikos viršūnėje šeimininkauja “Ego”.

Tyrinėdamas haliucinacijas, kliedėsius, sapnus ir net senovės mitus, Jungas nusprendė, kad žmogų iš vidaus veikia ne tik ankstyvoji vaikystė, bet ir paveldėti dalykai – “kolektyvinė pasąmonė”. Elgesį valdanti kolektyvinė pasąmonė žmoguje reiškiasi kaip “archetipai” (gr.arche- pradžia, tipos- pavyzdys). Svarbiausi- “personos”, “animus ir anima”, “seselio” ir “savasties”.

E.Biorno teigimu, žmogaus butis atsiskleidžia bendravimo metu, kurio mažiausias vienetas yra transakcija, susidedanti iš stimulo ir atsakomybės reakcijos. Tokios transakcijos elementariausias vienetas gali būti papraščiausias pasisveikinimas. Pasąmonės įtaka žmogaus elgesiui Biornas aiškina “žaidimo” ir “scenarijaus” sąvokomis. Būsimo gyvenimo planai susidaro ansktyvojoje vaikystėje. Kiekvieno žmogaus “Aš” yra trilypis: “buvęs vaikas”, “tėvai”, “suaugęs”. “Suaugęs” niekados nebūna savarankiškas, nes į jo gyvenimą kišasi “vaikas” ir “tėvai”. Nenormali vaikystė pasąmonėje užkoduoja būsimas menkystas, bambeklius, niurzgas, pataikūnus, pozuotojus, prisiplakelius, šventeivas.

E. Fromas akcentuoja asmenybės socialųjį pradą. Žmogaus siekius lemia ne libido ir ne sublimacija, nes patenkinus seksualinius poreikius, žmoguje išlieka psichologinė įtampa. Žmogui nuolat reikia meilės, valdžios, religijos, o kartais ir griovimo. Šie poreikiai – realiu sąlygų ir psichikos sąvybių padarinys. Vertingumas ir prasmingumas realizuojamas rutuliojant savo prigimtį visuomenėje. Taigi žmogaus gyvenimas reiškiasi kaip asimiliacija (supanašėjimas) ir socializacija (visuomeninis). Taip atsiranda socialiniai charakteriai ir socialiniai tipai. Pastarųjų yra du: normalus produktyvusis, kuris reiškiasi savikūra, meile, rupeščiu, pagarba, atsakomybe, kūrybiškumu, ir deformuotas (mazochistinės, sadistinės, konformistinės, nekrofilinės, biofilinės formos).

IV. Pažinimo filosofija

a) pažinimo problemos tapsmas ir raida Graikijoje: pitagorininkai, Elėjos mokykla, sofistai, Sokratas;

Graikai filosofiją dalijo į tris dalis: fiziką, logiką ir etiką; fizika vadinama būties teorija, logika – pažinimo teorija ir etika – vertybių teorija. Tai trys dideli mokslų kompleksai, iš kurių kiekvienas turi savo dalis. Štai pažinimo teorija skyla į dvi labai skirtingo pobūdžio dalis: į pažinimo teoriją, kuri nagrinėja pažinimo procesą, ir į pažinimo kritiką, kuri vertina jo rezultatus.
Tuo pat metu, kai viena ankstyvųjų graikų filosofų plejada (grupė įžymių asmenų, kuriuos jungia bendros pažiūros), nuo Talio iki Demokrito, gyveno ir dirbo Jonijoje, kita reiškėsi vakarinėse jonėnų kolonijose – Italijoje. Tai buvo pitagorininkai. Šią sąjungą maždaug IV a. viduryje įkūrė Pitagoras. Ji tapo mokslinių tyrinėjimų centru; nuo tada keletą amžių pitagorininkai buvo mokslinių tyrinėjimų, ypač matematikos ir gamtotyros, pradininkai. Religinės mistikos ir tiksliųjų tyrinėjimų derinimas buvo tos sąjungos savitumas. Taigi ši sąjunga dar yra vadinama religine. Tikrasis jos pamatas buvo religiniai tikėjimai, su kuriais pitagorininkai derino ir savo etines normas. Pitagorininkų tikėjimą daugiausia sudarė pažiūros į sielą ir metempsichozę. Šis tikėjimas pasiribojo keletu dogmų:
1) siela yra atskirai nuo kūno (jie sielą įsivaizdavo panašią į kūną);
2) siela gali susijungti su laisvu kūnu (kiekviena siela gali įeiti į kiekvieną kūną – šio tikėjimo apraiška yra ir žmonių ,,metamorfozės” į žvėris pripažinimas);
3) siela gyvena ilgiau už kūną (ji išlieka mirus kūnui; vadinasi, ji tobulesnė ir tvirtesnė už kūną);
4) kūnas yra sielos kalėjimas;
5) siela yra kalinama kūne už jos nusikaltimus (sielos įkūnijimas yra jos nuopuolio pasekmė; tai buvo mėginimas paaiškinti, kodėl siela yra tokioje ją žeminančioje sąjungoje su kūnu);
6) siela bus išlaisvinta iš kūno, kai apsivalys, o ji apsivalys, kai atliks atgailą už kaltes (bausmė sielai – jos įkūnijimas; ji išsilaisvins perėjusi į įsikūnijimų ratą);
7) vadinasi, kūniškas gyvenimas turi tikslą – tarnauti sielos išlaisvinimui;
8) įsikūnijimo nelaimės galima išvengti religine praktika. Tokia praktika buvo misterijos.
Pitagorininkams dėl jų filosofijos dualizmo ypač opus buvo pasaulio harmonijos klausimas, kuris vertė juos ieškoti priešybių. Tačiau, nepaisydami pasaulyje slypinčių priešybių, jie buvo įsitikinę, jog jo sandara yra harmoninga. Dėl tos tvarkos ir harmonijos pasaulį jie pavadino kosmosu, arba darna.
Elėjos filosofijoje neturėjo daug šalininkų, bet jų būta kiekvienoje kartoje. Mokykla gyvavo visą pirmąjį graikų filosofijos laikotarpį. Mokyklai priklausė keturios filosofų kartos: pirmoji parengė, antroji sukūrė elėjiečių mokslą, trečioji jį gynė, o ketvirtojoje jis išsigimė. 1. Mokyklos pirmtakas buvo Ksenofanas, kuris teologinių svarstymų fone susikūrė savąją doktriną. 2. Parmenidas šiai doktrinai suteikė filosofinę formą, padarydamas ją būties ir pažinimo teorija . 3. Zenonas ištobulino Parmenido naudotą dialektinį metodą ir naudojo jį pastarojo doktrinoms ginti. 4. Megaros mokykloje pati dialektika tapo tikslu ir virto eristika.
Ksenofano filosofijoje kalbama apie dviejų rūšių pažinimą – juslinį ir protinį. Jis skelbė dievybę esant vieną. Jai negalima priskirti skirtingų ir kintančių savybių. Jis rašė, jog Dievas yra ,,vienintelis žiūrėdamas, vienintelis mąstydamas ir vienintelis klausydamas”, kad ,,visada yra toje pačioje vietoje ir niekada nesijudina”, kad Jis ,,be didelių pastangų dvasios jėga iškvėpia pasaulį”. Pats Ksenofanas dievybę greičiau suprato kaip vėlyvieji panteistai, o ne kaip teistai, t.y. labiau kaip vidinį pasaulio veiksnį, o ne kaip anapus pasaulio esančią galybę. Jis yra rašęs: ,,Jei kalbėsime apie tiesą, tai nieko nebuvo ir nebus, kas žinotų tiesą apie dievus ir apie visus tuos dalykus, apie kuriuos kalbama”. Taigi Ksenofanas atskyrė tiesą nuo nuomonės.
Parmenidas buvo pirmasis, sąmoningai ir nuosekliai panaudojęs dedukcinį samprotavimą. Jis buvo filosofų, atmetusių patirtį kaip pažinimo šaltinį, prototipas ir visą žinojimą kildino iš a priori turimų bendrųjų prielaidų, pasitikėjo tik protu ir dedukcija. Iš dviejų galimų išskirti pažinimo rūšių jis pripažino tik mąstymą; juslinį pažinimą laikė nepatikimu, nes jis esąs teikia kintantį pasaulio vaizdą.
Empedoklis teigia, kad žmonės gali pažinti tikrovę tik dėl to, kad patys yra į ją panašūs. Tik panašus panašų pažįsta, o nežinojimas kyla iš nepanašumo. Tuo tarpu Anaksagoras teigia, kad mes tikrovę galime pažinti tik dėl to, kad ji susideda iš priešybių (toks tokį stumia). Taigi Anaksagoras kalba apie proto vaidmenį pažinime. Jis teigia, kad protas valdo tikrovę. Išsamiausiai apie pažinimą kalba Demokritas. Yra dvi rūšys: tamsusis pažinimas (gaunamas iš pojūčių, vaizdų), šviesusis pažinimas. Beje, tik pastarasis pažinimas yra teisingas, nes protinis matymas yra aiškesnis už juslinį.
Be metodologinių naujovių, sofistai sukūrė savo epochai būdingą pažinimo prigimties sampratą. Jų teorijos buvo nepasitikėjimo žinojimu išraiška, jų nuomonė apie žmogaus pažintines galias buvo neigiama, jie manė, kad žinojimas gali vos vos tegali įvykdyti minimalius reikalavimus. Jų pažiūros į pažinimą buvo ketveriopos. Pirmiausia, jie teigė, kad tiesą pažįstame tik juslėmis, – tai buvo jų sensualizmas . Antra, nėra visuotinių tiesų, nes kiekvieno tiesa kita, – tai jų reliatyvizmas. Trečia, vieno žmogaus tiesa pranašesnė už kito tiesą tik tiek, kiek naudingesnė praktiškai, – tai buvo prakticizmas. Pagaliau jie manė, kad yra tik susitarimo dalykas, jog tam tikros tiesos laikomos visuotinai įpareigojančiomis, – tai buvo jų konvencionalizmas.
Sokratas teigia, kad norėdamas pažinti kitus, visų pirma privalai pažinti save, žinoti, kaip pasielgsi tam tikru atveju. Bet koks teigimas, kad tu jau turi žinių, yra ribotas. Jo filosofijos credo: aš žinau tik tiek, kad nieko nežinau. Jo filosofijoje jaučiama stipri skepticizmo įtaka. Kiekvieną tezę jis priimdavo kaip salyginę. Jis sakė,kad visada yra kažkas bendro, kas vienija visų žmonių požiūrį. Bendrybes Sokratas įrodinėjo indukcijos būdu. Jis visada stengėsi pateikti bendros savokos apibrėžimą.

b) Viduramžių gnoseologijos ypatumai: tikėjimo ir žinojimo santykis, Aurelijaus Augustino gnoseologijos idėjos, scholastikos ginčai dėl universalijų (nominalizmas, realizmas, konceptualizmas);

Kaip ir ankstesniojo laikotarpio filosofija, taip pat ir šioji rėmėsi religija, tačiau ji buvo kitokio pobūdžio. Ji vadinama nebe patristika, o scholastika. Patristika dar priklauso senovės epochai, o scholastika yra viduramžių krikščioniškoji filosofija. Scholastika buvo religinė filosofija. Ji laikėsi principo, kad pasaulis neturi savarankiškos reikšmės Dievo atžvilgiu, o laikinasis gyvenimas – amžinojo gyvenimo atžvilgiu. Religija tapo ne tik sielos poreikis, bet ir valstybinės organizacijos pamatas, tad ir norėdamas niekas nebūtų galėjęs nuo jos atsiriboti. Tačiau ši filosofija nebuvo išimtinai teologinė – ji apėmė ir gamtos pasaulį. Taigi viduramžiais filosofija ne visada buvo ,,teologijos tarnaite”. Mokslas buvo varžomas tik tuo atveju, kai jis susidurdavo su tikėjimu; tačiau svarbios mokslo sritys, apėmusios platų logikos, epistemologijos, kosmologijos klausimų ratą, nebuvo ribojamos dogmų ir apskritai buvo savarankiškos.
A. Augustino pažinimo teorija: 1) Sielos pažinimas. A. Augustinas teigia, kad žmogaus tikslas esanti laimė, o filosofija turinti ją surasti. Laimei pasiekti yra reikalingas pažinimas. Nepakanka vien siekti pažinimo, reikia šito ir pasiekti. Tačiau svarbu pažinti ne visa ką, o tik Dievą ir savo sielą. Be to, Augustinas ieškojo tokio pažinimo būdo, kuris, nebūdamas klaidinantis, teiktų pažinimui neabejotiną išeities tašką (suklystama tada, kai kas nors teigiama apie daiktus, o nesuklystama, teigiant ką nors apie reiškinius). Galima suabejoti, ar egzistuoja išoriniai daiktai, tačiau abejuoti tuo, kad pats gyveni, nedera. Palyginti su psichologiniu pažinimu, kuriam būdingas tiesioginis tikrumas, fizinis išorinių daiktų pažinimas Augustinui turėjo atrodyti netikras, veikiau teikiąs prielaidas ir tikėjimą negu pažinimą. Sava mintis yra pats tikriausiais faktas – garsusis Augustino principas. 2) Idėjų pažinimas ir dieviškasis apšvietimas. Antroji tezė, Augustino teorijai teikusi savitumo – žmogaus protas pažįsta amžinąsias tiesas geriau nei daiktus. Protas pirmiausia įsisąmonina bendrąsias ir nekintamas tiesas. Jis yra ne tiesų kūrėjas, bet jų priėmėjas; ribotas žmogaus protas negali sukurti amžinųjų tiesų. Tačiau, kaip teigė Augustinas, protas gali pažinti tiesiogiai, netarpininkaujant kūnui ir juslėms. Augustinas buvo priėjęs ir prie minties apie idealųjį pasaulį, kurį siejo su Dievu. Dievas egzistuoja amžinai, o jo savastis ir idėjos yra amžinosios idėjos. Taigi siela pažįsta tiesą tik dėl to, kad egzistuoja Dievas ir perteikia jai savas idėjas. Be to, Augustinas, akcentuodamas apšvietimą (prigimtinių galių sustiprinimas) ir malonę, padėjo pamatus savitam krikščioniškajam misticizmui. Kaip ir graikai, Augustinas laikėsi požiūrio, kad pažinimas pereina kelias pakopas, kol pasiekia savo tikslą; tačiau šalia anksčiau išskirtų pakopų, jis išskyrė dar kitas, aukštesnes, pakopas, kurias, kaip buvo būdinga religinei filosofijai ir platonikams, laikė esant ne racionalaus, o mistinio pobūdžio. Ši jo doktrina, kurioje mistinis pažinimas apvainikavo racionalumą, tapo pavyzdžiu viduramžių filosofijai.

Nėra abejonės, viduramžių kultūra turėjo savų silpnybių ir tuščių užmačių. Specialiųjų mokslų nuosmukis užtruko. Tačiau filosofijoje buvo kita padėtis. Dar niekada filosofija, ilgai ir nuosekliai plėtodamasi viena kryptimi, nesukūrė tokio griežtos ir užbaigtos sąvokų sistemos, kokią sukūrė scholastika. Scholastų nuopelnai, nekalbant apie teologiją, anaiptol neapsiribojo logikos subtilybėmis ir buvo susiję ne tik su formaliomis, bet ir dalykinėmis problemomis. Garsusis viduramžių ginčas dėl bendrųjų sąvokų (universalijų) faktiškai buvo susijęs ne su pačiomis sąvokomis, o su objektais – ginčo esmė buvo metafizinio pobūdžio. Nominalizmas – vid. filosofijos kryptis, laikiusi bendrąsias sąvokas tik atskirų objektų vardais. Nominalistai teigė, kad realiai egzistuoja tik atskiri daiktai su savo individualiomis savybėmis, o mūsų mąstymo sukuriamos bendrosios šių daiktų sąvokos ne tik neegzistuojančios nepriklausomai nuo daiktų, bet netgi neatspindinčios jų savybių. Realizmas – viduramžių filosofijos kryptis, teigusi, kad bendrosios sąvokos (universalijos) realiai egzistuoja ir yra ankstesnės už atskirų daiktų egzistavimą. Konceptualizmas – viduramžių filosofijos kryptis. Ginče dėl bendrųjų sąvokų konceptualistai, kaip ir nominalistai, atmesdami realizmo mokymą, neigė realų bendrybės egzistavimą, nepriklausomai nuo atskirų daiktų, tačiau priešingai nei nominalistai, pripažino, jog prote esančios ikipatyriminės bendrosios sąvokos, konceptai, kaip ypatinga tikrovės pažinimo forma.

c) naujųjų laikų realizmas ir empirizmas (sensualizmas);

Realizmas – šiuolaikinės idealistinės filosofijos gnoseologinė (pažinimo teorijos) koncepcija, pripažįstanti objektyvios realybės egzistavimą nepriklausomai nuo sąmonės.
Empirizmas – pažinimo teorijos koncepcija, svarbiausiu ar vieninteliu pažinimo šaltiniu laikanti jutiminį patyrimą. Tai vienintelis žinių šaltinis. Empirikai teigia, kad svarbiausia yra juslinė veikla pažinimo procese. Be pojūčių protas yra bejėgis. Idealistinis empirizmas (Berklis) apriboja patyrimą pojūčių arba vaizdinių visumą, neigdamas, jog patyrimo pagrindą sudaro objektyvusis pasaulis. Tuo tarpu materialistinis empirizmas teigia, kad jutiminio patyrimo šaltinis yra objektyviai egzistuojantis išorinis pasaulis. Tačiau svarbiausia nesutarimas tarp empirizmo ir racionalizmo (gnoseologijos kryptis, laikanti protą autonomišku, galinčiu pažinti tikrovę nepriklausomai nuo patyrimo) yra tas, kad empirizmas visuotinį ir būtiną žinių pobūdį kildina ne iš paties proto, o iš patyrimo. Empirizmo pradininku yra laikomas Frensis Bekonas. Tai indukcinio metodo pagrindėjas.

d) Platono ir Aristotelio gnoseologijos ypatumai.

Platono gnoseologijos ypatumai.

Platonas galvojo, kad tikrasis pažinimas pasiekiamas protu, sąvokomis fiksuojant tai, kas daiktuose bendra, pastovu. Iš to seka, kad turėtų egzistuoti ir sąvokų objektas. Platonas padarė išvadą, kad savokų objektas turėtų būti ne daiktai, o kažkas kita, būtent tai kas nepažįsta “gimimo nei mirties, nei augimo, nei nykimo. Dėl to savokų objekto jis ieškojo ne kintančių daiktų pasaulyje, o šalia jo. Taigi Platonas pasuko dualizmo ir objektyvaus idealizmo keliu: be jutimais suvokiamų daiktų pripažino ir savaran-kišką, amžiną, nekintančią būtį – idėjas.

Terminas idėja Platono filosofijoje reiškia formą, rūšį. Tai daikto esmė, egzistuojanti šalia daikto, nesąlygojama laiko ir erdvės. Tai lyg idealus daikto modelis ar kriterijus. Platonas tegia jog egzistuoja ir tokių reiškinių kaip grožis ,judėjimas, spalva, garsas, tiesa, gėris ir t.t.idėjos, jos apjungia į vieną aibę visas tų reiškinių formas, yra amžinos ir nepriklauso nuo daiktų.

Idėja yra priešpastatoma materijai. Iš materijos ir idėjos susijungimo atsiranda daiktai. Taigi idėja daiktui yra modelis, priežastis ir tikslas, kurio daiktas siekia. Tačiau materija apsprendžia, kad daiktas yra tik idėjos šešėlis, atspindys ir niekada jai neprilygs.

Platonas savo pažinimo teoriją susiejo su psichologija, antropologija ir net kosmologija. Jį domino teorinės žinios ir jų objektas – idėjos. Jis manė, jog idėjų pažinti negalima, nes žmonės gali stebėti tik idėjų šešėlius. Stebėjimą, vaizdinį Platonas sieja su manymuč tačiau tai dar netikras žinojimass. Tikrajam žinojimui rūpi idėjos, o jos pažįstamos protu. Todėl Platonas ir sutelkia visą savo dėmesį į racionalųjį pažinimą, suskirstydamas jį į diskursyvųjį(loginį) ir intuiciją, kurią supranta kaip tiesioginį objekto stebėjimą protu.

Žmogus, pagal Platoną, yra sudarytas iš kūno ir sielos. Sieloje yra trys pradai:

Geidžiantysis

Impulsyvusis

Protingasis

Priš apsigyvendama žmogaus kūne siela gyvena idėjų pasaulyje, iš čia ir atsineša pradines daiktų idėjas ir savokas. Ji ilgisi idėjų pasaulio ir stengiasi ten per pažinimą patekti, tačiau jai trukdo kūnas. Egzistuoja idėjų hierarchija, kurios viršūnėje yra absoliutaus gėrio idėja. Kiekviena aukščiau esanti idėja yra žemesniosios tikslas. Taigi Platono filosofija yra teleologinė: viskas čia pajungiama absoliučiam gėriui.

Paltono nuomone protas turėtų iškilti virš visko ir padėti rasti esmę ir saikąš taip žmogus artėtų prie absoliutaus gėrio, ir jam padėti turėtų valstybė. Todėl Platonas ėmėsi kurti pirmąją mus pasiekusią valstybės teoriją. šIą valstybę Platonas pavadino Utopija. Jos valdymas paremtas nesavanaudiškumo principu. Visi žmonės vykdo jiems paskirtą vaidmenį, kad valstybė klestėtų. Ir nors žmonių klasės yra griežtai atskirtos, jos viena kitai yra būtinos. Tačiau ši valstybės teorija buvo kuriama tik laisviesiems žmonėms, o ne vergams.

Aristotelio gnoseologija.

Aristotelis logiką laikė pažinimo įrankiu. Ji turėjo iš mokyti taisyklingai sąvokomis ir sprendiniais. Jis sukūrė pirmąją formalizuotą logikos sistemą, todėl dar vadinamas logikos tėvu.

Aristotelio logika neatskiriamai siejasi su jo pžinimo teorija, ontologija ir visa jo filosofija. Jis, kaip ir Platonas, pripažino, kad tikras žinojimas pasiekiamas sąvokomis, protu. Tačiau atmetė Platono savarankiško idėjų egzistavimo teoriją, pasak jo negalimas daiktas, kad “esmė būtų atskirta nuo to, kieno esmė ji yra”. Jis sukūrė savą teoriją, remdamasis konkrečiais daiktais, tuo, kas egzistuoja savarankiškai, būtent substancija.

Daiktai egzistuoja kaip vieninga substancija, tačiau protas juose išskiria du dalykus:materiją ir formą.
Aristotelio požiūriu abu šie komponentai pažinimo procese būtini, bet nelygiaverčiai.

Materija – tai medžiaga, iš kurios formuojasi daiktas, tai daikto substratas. O forma – tai daikto pavidalas. Forma parodo rūšį, giminę, bendrybę.

Forma – nesunaikinama aktyvi jėga, kuri išjudina materiją, judėjimas, vystymasis – tai formos veiklos pasekmė. Materija tame procese taip pat dalyvauja, tačiau kaip stabdys.

Formų taip pat yra įvairaus lygio. Marmuro luitas taip pat turi formą, tačiau ji žemesnė už statulos formą. Taigi kiekviena žemesnė forma gali būti maaterija aukštesnei formai. Taip skaidydami formas į žemesnes galime pasiekti, pasak Aristotelio, pirminę materiją. Jos apibrėžtumą atskleidžia keturi pagrindiniai elementai: žemė, vanduo, oras, ugnis. Jie sudaro materialąją daiktų pradžią ir patys toliau jau nebesidalija taip, kad iš jų būtų galima sudaryti žemesnę rūšį.

Aristotelis tvirtino, kad pasaulis yra amžinas, bet ribotas erdvėje. Amžinumą jis grindė trim nesunaikinamais dalykais: materija, forma, judėjimu. O ribotumą tuo, kad kiekvienas elementas pasaulyje užima vietą.

Žmoguje Aristotelis matė du dalykus: sielą ir kūną. Siela yra kūne. Sielas turi visa, kas gyva. Tačiau augalų sielos pačios paprasčiausios, gyvulių sudėtingesnės, o žmonių sudėtingiausios, nes jis dar turi ir protą.

Aristotelio požiūriu veikla, kuri padeda išvengti kraštutinumų yra protinga. Tai jis iškėlė vidurio doktriną. Jis teigė, jog reikia ieškoti vidurio tarp dviejų kraštutinumų ir jo laikytis, nes tai esąs optimaliausias sprendimas.

Kiekvienas žmogus turi siekti tobulumo, ugdyti savyje asmenybę, o tam turi padėti valstybė. Aristotelio požiūriu valstybė privalo tarnauti piliečiams. Pagal jo teoriją valstybė ne vin rūpinasi piliečių gerove ir jų saugumu. Svarbiausias jos tikslas – piliečių auklėjimas, jų moralinis išprusimas.

Geros valstybės požymis – rūpinimasis visais piliečiais. Yra trys valstybės tipai:
1. Monarchija
2. Aristokratija
3. Politija

Tačiau visos formos gali išsigimti: monarchija į tironiją, aristokratija į oligarchiją, politėja į demokratiją. Demokratija yra mažiausiai pavojinga iš visų trijų.

Valstybės teoriją Aristoteliss kaip ir Platonas kūrė tik laisviems žmonėms. Vergus laikydamas tik būtinybe. Jis žiūrėjo iš vartotojo pozicijų. Remdamasis vergvaldžio interesais jis sprendė ne tik etikos, bet ir kitos filosofijos problemas. Tačiau jo genialumas įgalino jį įžvelgti ir teoriškai iškelti daug filosofinių problemų, kurios neprarado reikšmės iki šiol.

e) skepticizmas.

Skepticizmas – tai filosofinė doktrina, kuri abejoja galimybe pažinti objektyvią tikrovę. Nuoseklusis skepticizmas yra artimas agnosticizmui.

Sofistai jau buvo didžiąja dalimi skeptikai. Jų požiūrį atspindi sentencija: “žmogus yra visų daiktų matas”. Gorgijas teigė, jog visi teiginiai, liečiantys realybę, yra klaidingi, o jei ir teisingi, jų teisingumo neįmanoma įrodyti. Kitas sofistas Protagoras manė, kad žmonės daiktus gali pažinti tik savo suvokimo ribose, t.y. tik daiktų paviršių, o ne esmę.

Skepticizmo principus pirmieji suformulavo Pironistai, mokykla, kurią įkūrė Pironas iš Elijo. Jis teigė jog žmonės negali nieko žinoti apie tikrąją daiktų prigimtį ir todėl išmintingas žmogus turėtų susilaikyti nuo sprendimų apie juos. Timonas, Pirono mokinys padarė išvadą, kad vienodai gerus argumentus galima rasti ir prieš, ir už bet kokią filosofinę idėją.

Viduriniosios Akademijos(mokykla, kuri išsivystė iš Platono Akademijos 3 šimtmetyje pr. m. e.) nariai ir Naujoji Akademija(2 šimtmetis pr. m. e.) buvo sistematiškesni, bet mažiau radikalūs skeptikai negu pironistai. Jie teigė, kad jokios nuomonės negalima įrodyti esant teisinga, galima tik parodyti kad viena yra labiau galima už kitas. Turbūt įžymiausi skeptikai yra graikai Anesidemas, kuris surado 10 argumentų, paremiančių skeptinę poziciją, ir Sekstas Empirikas, kuris akcentavo stebėjimą ir sveiką protą, priešpastatydamas juos teorijai.

f) I.Kanto pažinimo filosofijos esmė.

Filosofija, pagal Kantą, turi šiuos pagrindinius klausimus:
1. Ką aš galiu žinoti?
2. Ką aš galiu daryti?
3. Ko aš galiu tikėtis?
4. Kas yra žmogus?

Į paskutinį klausimą jis atskė: koks žmogus – žmogus yra piktas.

Istorikai Kantą priskiria subjektyviajam idealizmui, nors pats Kantas tą neigė. Jis teigė, jog nėra idealistas, nes pripažįsta, kad už sąmonės yra kažkokie daiktai, bet nėra ir materialistas, nes materializmas negali paaiškinti sielos esmės.

Savo tyrinėjimus jis pavadino transcendentine filosofija. Jis transcendentiniais dalykais vadino viską kas yra už pažinimo ribų. Kantasįrodinėja, kad negalima sukurti spekulatyvios filosofijos sistemos, preliminariai neištyrus pažinimo formų ir mūsų sugebėjimo pažinti ribų. “Daiktų savyje” – noumenų prigimtis mums nepažini, pažinti galime tik reiškinius(būdą kuriuo tie daiktai reiškiasi). Tikrasis teorinis pažinimas būdingas tik mokslui.

Kantas išskyrė du pažinimo lygius: empirinį ir transcendentinį(apriorinį).

Empirinis pažinimas visiškai priklauso nuo jutimų, jutiminės patirties, o apriorinis nuo jutiminės patirties nepriklauso. Kantas grynuoju protu laikė sugebėjimą pažinti daiktus visiškai nepriklausomai nuo patirties.

Kantas suskirstė mąstymą į dviejų rūšių sprendinius:

Analitinius

Sintetinius

Analitinis sprendinys – kur predikatas(pasisakymas apie subjektą) ištisai išvedamas iš subjekto(nuo jo priklauso). Šis sprendinys žinojimo beveik nepraplečia.

Sintetinis sprendinys – predikato išvesti iš subjekto neįmanoma. Jiems patvirtinti reikalinga juslinė patirtis:
Stalas yra rudas

Iš žodžio “stalas” mes negalime pasakyti jog jis rudas, nes gali būti ir kitos spalvos.

Anot Kanto, protas yra aukščiausia pažinimo kategorija, nepriklausanti nuo juslių. Jis nurodė tris proto išrastas kategorijas – siela, dievas ir pasaulis.

Kantas manė, kad vienodai gali būti įrodomi priešingi sprendiniai. Taigi protas iš prigimties esąs antinomiškas, t.y. suskyląs į prieštaravimus. Tačiau šie prieštaravimai vis dėlto yra tariami. Mįslės įminimas – žinojimo apribojimas tikėjimo naudai, noumenų ir “reiškinių” skyrimas. Noumenų pripažinimas nepažiniais. Tad žmogus kartu esąs ir nelaisvas(kaip būtybė reiškinių pasaulyje) ir laisvas(kaip nepažinaus viršjutiminio pasaulio subjektas).

Žinių atžvilgiu dievo buvimas neįrodomas, tačiau yra būtinas tikėjimo postulatas, kuriuo remiasi mūsų įsitikinimas, kad pasaulyje egzistuoja moralinė tvarka ir t.t.

V. Alternatyviosios filosofijos klausimai

1. Kultūros fenomenas
a) Kultūros filosofijos ištakos
Apie kultūrą filosofuoti pradėta 18-19a. sandūroje. Kultūros sąvokos pritaikymas moksle ir filosofijoje susijęs su Romos respublikos oratoriaus ir filosofo Markso Tulijaus Cicerono (106-43m.pr.m.e.) vardu. Ciceronas lotyniškus žodžius “colere”- įdirbti, suarti (kultivuoti) ir “culture”- įdirbta, suarta žemė pritaikė apibūdinti iššlovintam žmogaus protui. Jis pasakė, kad “proto kultūra yra filosofija”. Taip atsirado idėja žmogaus rankų ir proto veiklą bei tos veiklos išvadas apibūdinti kultūros sąvoka, nors ir po to ilgus amžius tam dalykui aptarti dažniau buvo taikoma sąvoka “socialinis”. Kaip nurodo JAV kultūros antropologas A.Krėberis kultūros sąvoka nuo visuomenės sąvokos dažnai neatskiriama iki mūsų dienų. Be to kultūros sąvoka ilgą laiką buvo palydinčioji (proto kultūra, sielos kultūra, dirvos kultūra) ir tik nuo 18a. tampa savarankišku daiktavardžiu.

b) Kultūros sąvokų apibrėžimų įvairovė
A.Krėberis ir K.Klaksonas išskyrė 9 grupes kultūros apibrėžimuose:
1. Aprašomieji
2. Istoriniai
3. Normatyviniai
4. Psichologiniai
5. Vertybiniai
6. Pedagoginiai
7. Struktūriniai
8. Ideologiniai
9. Simboliniai
Štai keletas kultūros apibrėžimų. Kultūra tai:
• žmogiškoji kūryba, kuri kartu skiriasi nuo dieviškosios ir gamtos kūrybos (Maceina)
• būdas siekti nemirtingumo (Platonas)
• žmonijos egzistavimo būdas, panašiai kaip protoplazmos egzistavimo būdas-gyvybė
• visuomeninio gyvenimo veiklos visuma
• visa, ką materialaus ir nematerialaus sukūrė žmogus
• visa, kas skiria žmogų nuo gyvulių
• yra kontrnatūra
• specifinis žmogaus būties ir egzistavimo būdas
• yra sielos objektyvacija
• visuma materialinių ir dvasinių vertybių, kurias sukūrė bei kuria žmonija visuomeninės istorinės praktikos procese ir kurios apibūdina istoriškai pasiektą visuomenės išsivystymo pakopą. Siauresne prasme įprasta kalbėti apie materialinę (technika, gamybinis patyrimas, materialinės vertybės sukurtos gamybos procese) ir dvasinę kultūrą ( dvasinių vertybių kūrimą, paskirstymą ir vartojimą mokslo, meno ir literatūros, filosofijos, moralės, švietimo ir kt. srityse)

c) Civilizacijos sąvoka
Terminą įtvirtino prancūzų filosofas P.Holbachas. pirmykštė kilmė susijusi su “civis’-pilietis ir “civilis”- pilietiškas, valstybiškas.
Civilizacija- kultūros pasekmė. Kultūra įgijusi konkretų pavidalą.
Civilizacijos termino prasmės:
1. Kultūros sąvokos sinonimas
2. Terminas apibūdinantis visuomenės išsivystymo laipsnį.
3. Visuomenės pakopa einanti po barbarybės (siaurąja prasme)
4. Materialinė kultūros pusė.

d) Pagrindinės kultūros raidos ir kilmės teorijos (vienlinijinės, reliatyvizmo, teistinės)
1. VIENLINIJINĖ

Morganas ir Teiloras išskyrė kultūros rutuliojimosi etapus:
a) laukinę būklę
b) barbarybę
c) civilizaciją
Marksas teigė, kad kultūros šaltinis- materialinės gėrybės
FROIDAS
Kultūros prigimtis-seksualinė ir darbinė. Kultūra davė galimybę gyventi pakankamai dideliame kolektyve (ne bandoje). Ši kultūra atneš ir blogį: žmonės tapo priklausomi nuo savo lytinio partnerio (daug kančių ir nelaimių iš kurių atsirado menas)
2. RELIATYVINĖ
Neigia teoriją teigiančią kultūros vienalinijos evoliuciją. Kultūra- laisvos kūrybos produktas. Egzistuoja daug unikalių kultūrų. Jos atsiranda, tobulėja, išsenka, ir išnyksta. Kultūra nepalyginamų subjektyvių vertybių sistema.
Pradininkas vokietis O.Špengleris(1880-1936) teigė, kad kultūros prigimtis ta pati kaip ir kosmoso. Pačiai visatai yra vidinis siekis susitvarkyti ir veikti harmoningai, vadinasi šis siekis visuotinis. Špengleriui nėra nei dvasinio, nei materialaus prado, pradas- mistika. Kultūrai kaip ir augalui duotas tam tikras laikas. Kultūros fazės:
a) tapsmas (pavasaris) – mito simbolika
b) kulminacija (vasara) – metafaziškai – religinė.
c) kultūros išsigimimas ir žūtis – civilizacija
kultūra paprastai gimsta tą akimirką, kai viena didi siela pabunda iš savo vaikiško stoto. Miršta tada, kai ta siela išsikrauna ir išreiškia visas savo galimybes.kiekvienos kultūros laukia neišvengiama žūtis. Špengleris rado tik 8 kultūras:
a) Egipto
b) Indų
c) Babilono
d) Kinijos
e) Apologiškoji (graikų, romėnų)
f) Majų
g) Magiškoji
h) Dabartinė vakarų- Faustiškoji
Tarp šių kultūrų nėra nieko bendro.
Faustiškosios kultūros civilizacijos išsigimimo bruožai:
a) Didmiesčiai
b) Ekspansijos dvasia
c) Gyvybės stoka moksle
d) Skepticizmas
1800m. pradžia Faustiškosios kultūros išsigimimo. Ji dar gali ilgai pasilikti, bet čia nėra galių kūrybai. Civilizuotas žmogus lengvai iškeičia meną, filosofiją ir religiją i techniką; jis storžievis, turi pritemusią sąmonę ir tiki mokslo ir technikos pažangumu. Vienijimasis į milžinišką stovyklą, mistika, religijų vienijimasis- žlugimo apraiška.
DEDAJEVAS
Kultūra visada religiška, tautiška. Civilizacija visada ateistiška, internacionališka.
Kultūra- aristokratiška. Civilizacija- demokratiška. Dedajevas sako, kad kultūros kūrėjas- žmonijos elitas ir pripažįsta Dievo valią. Kiekviena kultūra turi atskirą savo vertybių sistemą. Kultūra- rezultatas dviejų dalykų:
a) elito laisvos kūrybos ir gamtinio būtinumo (geografinė padėtis).
b) Iššūkio ir atsako koncepcija (gamtinė situacija visada meta iššūkį žmonėms. Nesugebėjusios duoti atsako tam iššūkiui kultūros miršta.
Civilizacijų epochą sudaro tik 2% viso laiko.
N.Herchovicas (1895-1963)
Kultūra- psichologinė prigimtyje- žmogaus sąmonės ir jausmų rezultatas. Kiekviena kultūra individuali, unikali, todėl negali būti vieningo mato įvairioms kultūroms palyginti. Kultūra susideda iš vertybių, jos subjektyvios, todėl jų negalima skirstyti į pažangias ir atsilikusias. Herchovicas teigia, jog nepadoru taikyti europocentrizmo principą. Visos kultūros vertingos. Mėginimas vieni kitus auklėti- pats baisiausias antihumaniškumo aktas.
3. TEISTINĖ
Kultūrą kildina tik iš dvasinių paskatų.
A.MACEINA
Kultūra- tik instrumentas Dievo rankose, žmogus- tik Dievo padėjėjas.
Maceina kritikuoja kitas religijas. Budizmas- antikultūriškas.
S.ŠALKAUSKIS
Religija apskritai nėra kultūros sandas, dalis. Religija- aukščiausia apraiška.
Kultūros medžiaga- gamta. Religija yra tai, kas darosi žmoguje; bažnyčia- kultūra, nes ji tarp Dievo ir žmogaus.
Voitylos kultūros apibrėžimas: kultūra yra specifinis žmogaus buities ir egzistavimo būdas.

e) Kultūros morfologija: superkultūra, subkultūra, kontrkultūra, paribio kultūra, materialinė kultūra, dvasinė kultūra
Kultūros morfologija- formų mokslas.
Kultūra atsiranda tam tikroje tautinėje terpėje ir žūva jei tautinė terpė sunaikinama.
1. Superkultūra- didelių regionų kultūra.
rytų vakarų
Intuityvizmas
Mistika
Autoritarizmas
despotizmas Racionalizmas
Protas
Sukurta techninė civilizacija
Demokratija
2. Subkultūra. Yra trijų tipų:
a) tam tikra negatyvi kultūra, kai tam tikros žmonių grupės negatyviai interpretuoja tradicijas.
b) Žmonių organizacija tradicinėj kultūroj, kuri išsiskiria iš tradicinės kultūros. Šios kultūros nešiotojai- jaunimas.
c) Kultūra transformuota profesionalaus mąstymo (pedagogai, gydytojai)
Subkultūra dažniausiai būna negatyvi. Kitaip ji vadinama delikventine (teisės pažeidėjas)
3. Kontrakultūra- negatyvaus turinio subkultūra. Nešiotojai laikosi nuostatų, kad tradicinė kultūra yra priešas, ją reikia sugriauti iš vidaus. Sociologai fizinę kultūrą vadina fiziniu vėžiu. Pavyzdžiai;
a) hipiai
b) socialinis infantilizmas- atsiranda atotrūkis tarp socialinės ir biologinės brandos.
4. Paribio kultūra

Sukuria kitataučiai apsigyvenę tautinės kultūros terpėje

Kultūra klasifikuojama pagal vertybių funkcijas:
5. Materialinė
Materialinė kultūra sukuriamos vertybės reikalingos žmogaus materialiniams poreikiams tenkinti (drabužiai, darbas, gamyba, kūno fizinė kultūra)
6. Dvasinė
Išskiriami 3 sandai:
a) pažinimo skiriami du sandai- švietimas ir mokslas (tiesos idealai)
b) estetinė- jai priklauso estetiniai santykiai, estetinių vertybių sistema, menas, meno vertybių kūrimas ir platinimas. (grožio idealai)
c) Dorovinė- kultūros branduolys, be jos kultūros sąvoka- beprasmė. Tai ištisa dorovinių santykių sistema, kuriai atskirose epochose ir tautose priklauso elgesio etalonai, elgesio normos, tradicijos, papročiai ir pan. Vertinami gėrio ir blogio sąvokomis. (gėrio idealai)
Bet nereikia pamiršti, kad kultūros sandų klasifikacija visada santykiška
Politinė kultūra- daugiau dvasinė nei materialinė (politinės ideologijos, doktrinos, programos)

2. Tauta ir tautiškumas

Slidžiausias dalykas per pastaruosius 50 metų. Entologija (šio žodžio bijojo bolševikai) – kultūrinė antropologija. Rusų laikais geriausiai buvo etnografija, bet tik nedaugiau.
Antropologija – apie tautas ir jų tautiškumą. Nevisos tautos turi žodį tauta (gr.k. ethnos – tauta). Šio žodžio iki šiol neturi rusai ir amerikiečiai( na jie kažką panašaus turi “nation”, bet tai labiau verstina kaip nacija, o ne tauta.).
Potemė:
Tautų ir nacijų kikmės teorijų atsiradimo prielaidos. Jos buvo dar iki istoriniais laikais. Tačiau jos buvo silpnai išsivysčiusios. Tautos – senas reiškinys. Nors apie jas rašyt pradėta seniai. Nei pas graikus, nei pas romėnus apie tai minima nėra.
Aristotelis šia tema kalbėjo trimis aspektais:
a) apie šeimą, kaip mažiausią tautos (visuomenės) ląstelę
b) organizaciją, kaip kariuomenę
c) ir apie valstybę
Graikams tautiškumas nerūpėjo.
Tautų kraustymasis sutampa su germanų antplūdžiu. Rezultatas: naujaisiais laikais atsirado tautinės valstybės. Tada ir atsirado tautų teorijos. Herderis – buvo pradininkas. Jis sakė, kad žmogus – butybė, gyvenanti tautomis. Po antro pasaulinio karo atsirado tautos afrokoje. Amerikoje susiformavo ne tautiniu pagrindu.

Pagrindinis tautų kilmės ir raidos teorijos
Reikia skirti “tauta” ir “nacija”. Autoriai: Henris Morganas, Legas Guminiova, J.Grinius.

Klasikinis nacijos atsiradimo variantas:
Nacija Tautybė
Gentis(kiltis)
Klanas
Giminė(padermė)
Šeima

Dar yra neklasikinis. Tariamai valstybę sukūrė banditų gauja.
Apie nacijas: italai nacija tapo 19 a. Pradžioje. Tas pats apie prancūzus, ispanus. Rusija – tautų kalėjimas (V.Leninas)

Tautiškumas atsirandantis pilietiškumo pagrindu.
Rumunijos subirėjimo priežastys:
a) religinės
b) rasinės
Religiniu pagrindu susiformavo žydų valstybė.Juo tapti užtenka priimti jų tikėjimą ir to pilnai užtenka.
Šveicarijos nacija – retromanai, kurių yra vos 1.

Tautų formavimosi veiksniai
Rasė – žmonių grupė, turinti bent vieną juos jungiantį kūno išskirtinį bruožą. Tai prigimtinis bruožas.
Australonegridai, Europidai sieka apie 30 planetos gyventojų.
Kartais skirstomi į baltuosius ir spalvotuosius.
Rasę įtakoja geografinė padėtis, klimato sąlygos ir kt. veiksniai.
Kalba padeda išlaikyti tautybę. Tėvynė turi dvi prasmes:
a) ontologinė (metafizinė)
b) psichologinė (tėvynės sąvokos prasmė)
„Kur man gerai, ten ir tėvynė” (gr.k. Ibi patria, ubi bene.)
Ontologijos sąmonėje:
a) tėvynė – tas lanšavto derinys, kuriame tauta pirmą kartą atsirando kaip tauta
b) tėvynė – tautos sukurta buveinė (Maceinos mintis)
Nemaišyti sąvokų tėviškė, tėvynė, gimtinė.
Gimtinė – kur gimiai.
Nacionalizmas – visai neseniai reiškė tik negatyvią reikšmę.
a) patriotizmas (normalus reiškinys)
b) egoistinis
c) šovinizmas
d) nacizmas (fašizmas)
e) siomizmas
f) antisemitizmas
g) diasporas (tautinės amžumos)
h) vakarietiškas ir rytietiškas
Patriotizmas – individo tautinės savimonės, tautinio pasididžiavimo, tautinės savigarbos raiška. Meilė savo tautai.
Egoistinis nacionalizmas – tautinis išskirtinumas aukštinamas. Nacionalistas šaukia apie tautinius suvaržymus savo tautiečiams svetur.
Šovinizmas (nuo Nikolo Šoveno vardo) – kraštutinis nacionalizmas, propaguojantis tautinį išskirtinumą, jo pagrindu formuojamos imperijos. Atmainos: itališkasis fašizmas, vokietiškasis fašizmas ir Pietų Afrikos aparteizmas.
Siomizmas – Izraelio valstybinė idealogija.
Diasporas. Žmonės: tremtiniai, bėgliai, nomadai, kolonistai (pvz. Punsko lietuviai Lenkijoje)

Leave a Comment