,,Balta drobulė” – sudėtingos struktūros kūrinys, sudarytas iš kelių dalių, kurios vis pasikartoja: gyvenimas Niujorke, jaunystės prisiminimai, A.Garšvos užrašai ir dalis, kurioje šį vyrą matome dirbantį didžiausio Niujorko viešbučio keltuvininku. Taigi pabandysime išanalizuoti eilinę Garšvos dieną keltuve. Darbinė aplinka, kuri supa pagrindinį veikėją romane, tai viskas, ką jis mato, girdi, jaučia: ūžiantis daugiaaukštis viešbutis, greitaeigiai liftai, vis skirtingi skubantys žmonės – Amerikos didmiesčio aplinka. Toks svetimas pasaulis turėtų būti atšiaurus čia atvykusiam lietuviui, tačiau vaizduojamas, kaip įprastas, savas. Niekur tiesiogiai neužsimenama, kad šis darbas emigrantui Garšvai sunkus, tiesiog jis turi dirbti, kad uždirbtų pragyvenimui. Kiekvieną darbo dieną Garšva juda tuo pačiu, įprastu maršrutu, kilnoja liftu prabangaus viešbučio gyventojus, regi ūžiantį šurmulį. Net iš šalies toks darbas atrodo beprasmiškas, betikslis, o pagalvokime apie žmogų, kurio kasdienybė būtent ir siejasi su šiuo, nesuklysime gretindami, Sizifo darbu. Pirmyn, aukštyn ir nieko daugiau. Monotonija, kurios gale nešvysteli joks pasikeitimo blyksnis. Bukinantis darbas, kuris žmogų, keliantį gyvenimo prasmės klausimus, paverčia eiline marionete. Priverstas būti robotu, nemąstyti, o tiesiog mechaniškai spausti mygtukus, A.Garšva aptarnauja žmones. Detalizuota aplinka persipina su vidiniu monologu ir taip išreiškiami tam tikri pagrindinio veikėjo išgyvenimai. Jau vien šio darbo principas sekina tokią būtybę kaip Antanas Garšva ir verčia mąstyti apie prasmės ieškojimus, o kur dar skaičių gausybė, aukštų numeriai ir jo “ypatinga” apranga.Visų pirma – keltuvininko uniforma: ,,mėlynos kelnės su raudona siūle ir burokinės spalvos švarkas su mėlynais atlapais, auksinėmis sagomis, pintais antpečiais”. Taip save apibūdina Garšva. Vardijamos tik išorinės ypatybės, tarsi būtų kalbama apie kokį daiktą. Antanas jaučia, kaip siaubingai nedera šis apdaras su jo tikru gyvenimu, tikromis vertybėmis ir jaučiasi tikrai idiotiškai, tačiau to akivaizdžiai neparodo, lieka toks, koks turi būti. Apskritai, apsivilkęs uniformą žmogus nebeturi teisės būti savimi, taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį.
Antra – ,,Švarko atlapų kampuose blizga numeriai: 87 iš kairės, 87 iš dešinės”. Šie numeriai tarsi uždeda štampą ant žmogaus, įvertina jį tam tikru numeriu. Juk tai tikrai idiotiška, nes žmogus netenka jokio individualybės jausmo. Todėl ir svečias, nepatenkintas keltuvininku, gali įskųsti tik numerį, o ne patį žmogų : ,,87 kalės vaikas, 87 užkėlė mane keturiais aukštais aukščiau”. ,,Operuoti skaičiais”, – taip ironiškai pavadino Garšva šį žaidimą. Pilka visuomenė, kuriai svarbūs tik skaičiai,raidės, tikriausiai galėtų gyventi visą amžinybę, jei svarbu būtų tik sunumeruoti, pavadinti raidėmis, šriftais įvykius. Iš šios pozicijos sakinys ,,47 žuvo lėktuvo katastrofoje” arba ,,Šiandien mis Y mirė vieną kartą” atrodytų netgi žaismingas, norėtųsi jį kartoti dar ir dar. O jei viską vertintume kitu požiūriu? Jei vis dėlto pirmenybę teiktume dvasinėms vertybėms? Juk kalbama apie tikrai baisius dalykus, kai žūsta žmonės.Nuo beprotybės Antaną Garšvą gelbėja tabletės, padedančios išlikti šiame absurdiškame pasaulyje bei ritmingas dainavimas. Juk dainuojama tam, kad nuvyti mintis apie beprasmę būtį, kad išgyventi, nors ir griaunant savo reikšmingumo iliuzijas. Antanas Škėma koncentravosi ties svarbiausiomis egzistencialistinėmis temomis, bandė maištauti prieš absurdą, liudydamas ieškančio žmogaus išgyvenamą kančią.