L.S. Černiauskaitės “Medaus mėnuo” recenzija

Laura Sintija Černiauskaitė – viena žymiausių šių laikų prozininkių, dramaturgių, ne vieną kartą apdovanota premijomis už savo kūrybą. Dar besimokydama mokykloje ji parašė pirmąją apsakymų knygą „Trys paros prie mylimosios slenksčio“, o vėliau pradėjo rašyti apysakas, noveles, pjeses, romanus. Černiauskaitės prozos stilistika artima aukštojo modernizmo estetikai, o jos meninės kalbos metaforiškumas suteikia vaizduojamai tikrovei magiškos prasmės. Kūriniuose dominuoja itin subtilios šeimos gyvenimo, moters ir vyro santykių, merginos tapsmo moterimi temos. Kūrinių stilius pasižymi dideliu psichologiniu pastabumu, žaisminga ironija, švelniu erotiškumu. Tekstuose siiekiama perteikti sudėtingus, sunkiai derinamus žmonių tarpusavio santykius, atskleisti subtilius išgyvenimus, vidines veikėjų transformacijas. Rašytoja visose savo knygose ieško harmonijos, tyrumo, išsipildymo, idealybės sferos. Ji tai junta per mažas detales ir žmogaus juslines kasdieninio gyvenimo apraiškas.

„Medaus mėnuo“ – tai jau septinta jaunos, bet plačiai žinomos rašytojos knyga. Tai pabrėžtinai šviesus romanas, subtiliai vaizduojantis žmogų, jo gyvenimo tikrovę per tam tikrą magiškumo, psichologiškumo prizmę. Svarbiausia mintis – kad žmogus turi keistis. Tas pasikeitimo, vidinio budrumo, dvasinio judesio poreikis knygoje labai stiprus ir subtiliai iššreikštas. Moters ir vyro santykiai, tarpusavio trauka, visų santykių išklotinė, atradimai ir praradimai pavaizduoti kaip reta subtiliai. Knygos pavadinimas sukelia dviprasmiškas mintis: mėgstantieji meilės romanus gali susižavėti ir tikėtis gražios, aistringos meilės istorijos, na, o tie, kuriems meilės istorijos ne pr

rie širdies, gali pamanyti, kad tai eilinė knyga, kurioje dominuoja moteriškas požiūris į meilę, o į gyvenimą žiūrima tarsi pro rožinius akinius ir nėra nieko vertingo, prasmingo ar neįprasto. Romanas išsiskiria savo psichologiniais veikėjų portretais, įtraukiančia siužetine linija, neįmantriu, bet įdėmaus skaitymo reikalaujančiu stiliumi, gražiomis ir originaliomis metaforomis. Pagrindinė romano veikėja, vieniša jauna moteris, išgyvena krizę. Postūmis platesniam jos vidaus pasaulio atvėrimui – netikėta meilė, apverčianti visą jos gyvenimą. Per moters ir vyro santykius rašytoja atrakina žmogaus dvasios gelmę, išsilaisvinimą iš savo ribotumo, transcendencijos poreikį. Medaus mėnuo – laiko ir patirčių metafora, vedanti iki savęs pažinimo ir daug toliau, iki santykio su Dievu.

Pagrindinė romano veikėja yra trisdešimtmetė filologė Ada, kuri rašo disertaciją Vilniuje, bet negali susikaupti, todėl išvyksta į senelių sodybą kaime. Ji nesijaučia graži: “AAda suprato, kad grožį jis paminėjo šiaip sau, norėdamas prisimeilinti, ir tas jai nepatiko. Jos niekada niekada, net vaikystėje, nevadino gražia.”. Ada jaučiasi vieniša, liūdna: “Tas liūdesys, lyg tarp jos ir pasaulio staiga būtų užtraukta užuolaida, pagaudavo ją dažnai.”. Liūdesį ji greičiausiai kartu su namais paveldėjo iš močiutės Zuzanos, kurią ji mylėjo: “Nuoširdžiai mylėdama liūdnąją senelę, Ada pyko ant giminių ir paslapčiukais liūdėdavo kartu su ja, galusdamasi prie jos šviesiai violetinės suknelės, išmargintos smulkių tamsiai mėlynų lazdelių žiedynais.”. Veikėja jaučia ka
aitos poreikį: “ Tada Adai pirmą kartą toptelėjo, kokia nenatūrali yra vienatvė, kurioje tiek metų gyvena – lyg jai primesta kupra, su kuria ilgainiui apsiprato. Sėdėdama viena už tylaus stalo ir stebėdama kaip ant palangės merdėja nuo vasaros užsilikusi musė, jo pagalvojo, kad nebenori šitaip gyventi.”. Netikėtai ji susipažįsta su nuostabia mergina Elyte ir susižavi jos pasitikėjimu savimi: “Kelias akimirkas net atrodė, kad Elytė, nors atrodo kaip vaikas, yra už ją vyresnė ir žino, ką daro. Ją žavėjo santūrus Elytės pasitikėjimas savimi, kurio pačiai Adai taip trūko.”. Vėliau Ada pradeda vengti merginos, o galiausiai – nusivilia sužinojusi apie Elytės nėštumą ir abortą.

Aiškučiuose Ada netikėtai sutinka savo gyvenimo meilę – Arkadijų. Malkinėje ji randa ir labai išsigąsta buvusio kalinio, besislepiančio nuo reketininkų, bet greit jį priima po savo stogu. Tuomet pradeda keistis veikėjos nuotaika: “Ir tik klampodama tuo keliuku pagaliau atkreipė dėmesį į savo neįprastą nuotaiką – švelnų apdujimą, kuris sklido po ją šiltomis saldžiomis vilnimis.”. Nors buvo labai skirtingi (Ada – įgijusi aukštąjį išsilavinimą, intelektuali, o Arkadijus – buvęs kalinys), tai nesutrukdė jiems domėtis vienu kitu. Jų skirtingumas kartu yra ir panašumas – abiem būdingas tarsi įgimtas tikėjimas, dievoieškos poreikis. Ji geidžia vyriškio: ”Ada šiaip taip atsilaikė. Bet dabar jau geidė jo visu kūnu”; trokšta būti su juo: “T
Tik giliai viduje lug saulės zuikutis švystelėjo troškimas, kad visą jos chaotišką lyg susinarpliojęs mezginys gyvenimą Arkadijus paimtų į savo rankas ir sutvarkytų taip rimtai ir ramiai, kaip sukrovė malkas ir užmaišė tešlą blynams”; atsiranda jausmai: ”Pajuto (ir tai ją pačią nustebino), kad yra pasiruošusi tam veidui daug atiduoti”. Įsiliepsnojus šių dviejų veikėjų romanui, “ją perliejo nerimas, kad Arkadijus, ką tik buvęs toks artimas ir padėjęs jai būti tokia, kokia pati viena būti tiesiog nemokėjo, dabar nepasilegtų taip, kaip jai nepatiks, ir nepasakytų to, kas galbūt ją nuvils.”. Kad ir kaip gera buvo su Arkadijumi, Ada jautė artėjantį išsiskyrimą,”ją apimdavo nepasitenkinimas ir artėjančio nusivylimo nuojauta”. Ados mylimasis išėjo į vienuolyną, o ji “visą tą laiką viduje saugojo Arkadijaus atvaizdą, jo ilgėjosi, ant jo pyko ir slapta laukė sugrįžtant”. Po beveik penkerių metų veikėja sutiko kitą vyriškį, pastojo, tačiau kūdikis mirė, “tai buvo paskutinis didelis Ados praradimas, paskutinis ženklas, kad Arkadijus negrįš.”. Kodėl vyriškis paliko Adą ir išėjo į vienuolyną, ar jis nemylėjo jos? Žmonių santykiai yra komplikuoti ir daugiabrauniai, jų neįmanoma vertinti vienpusiškai ir pateikti aiškių atsakymų.

Šiame, kaip ir kituose Lauros Sintijos Černiauskaitės romanuose, ryški kūniškumo tema. Čia erotiškumas nebe toks atviras, jis vaizduojamas labai subtiliai. Kaip gyvai, vaizdžiai, su kokiomis asociacijomis iš
šreikštos menkiausios žmonių artumo, susiliejimo detalės: “Arkadijus pasilenkė ir uždengė ją visu savo kūnu; pirmasis susilietimas oda, įelektrindamas visus nervus, tvykstelėjo lyg amalas; štai Ada išsilieja ant didelių lyg Tropikų Arkadijaus delnų, ir iš jos išrieda viskas, ką reikėjo patyliukais kęsti ir slėpti nuo kitų: žvyras ir smėlis, kriauklelės, kažkieno stuburo slanksteliai, kažkokie supeliję karoliukai, bjaurios, paauglystės spuogais išbertos Užgavėnių kaukės ir garsiai dzingsintys sidabriniai šaukšteliai; ji lenkiasi, ir vienas skaudžiai kaukšteli jai į pakaušį, sukeldamas piktdžiugišką vaikų juoką; raganiški apgamai, seniai išoperuotas apendicitas, kai ji vos nemirė – ak ne, tai buvo ne ji, o mama, bet ir koks dabar skirtumas; pirmųjų mėnesinių kraujas ant geltono linoleumo vieną sekmadienio rytą, kūdikio verksmas nakčia, per elektros lizdą sklindantis iš kaimynų buto – bet kaimynai juk neturėjo kūdikio; lipšnus vyras, pritūpęs prie Ados lyg šuo ir siūlantis įkišti rankutę į jo kišenę (ką ji ten rasianti!), jis prakaituoja ir virpa; jaunas fizikos mokytojas Ulbinas ir mėnesinės, mokytojas ir medvilninė liemenėlė su žydro stikliuko lašu, pranašaujančiu ašaras, mokytojas ir kaukšintys bateliai temstančiame mokyklos koridoriuje, kurio gale iš bernų tualeto atsklinda visus gražius jausmus užmušanti šlapimo smarvė, mokytojas ir šnabždesys už aštraus lyg skustuvas kampo; to kampo ji taip ir neįveikė – visa tai išrieda ir pradingsta po milžiniškais, siūbuojančiais jų susijungusiųjų kūnų lapais. Ir taip iki ryto.“.

Būtent Arkadijus priartino Adą prie tikėjimo, padėjo atrasti Dievą. Tai dėl jo moteris atsiduria bažnyčioje ir gavusi Ostiją, apsiverkia, atranda savyje tikėjimą: „Be jokių asmeninių pastangų ji pajuto save kaip erdvų ir visiškai tuščią, ryškios saulės apšviestą kambarį. Čia buvo taip gera ir lengva, kad ji užmiršo viską, dėl ko čia atėjo.“. Tai buvo tarsi jos pirmasis stiprus priartėjimas prie Dievo. Nors žinoma, dar prieš tai vaizduojama scena, kai prieš Adai ir Arkadijui suartėjant, ji meldžiasi Mergeles Marijos paveikslui, pati nesuprasdama, kodėl taip daro: „Ada pakėlė veidą į Mergelę ir nukreipė į ją tą per daug stiprų vidinį bangavimą, be žodžių parodydama ir prašydama: matai, kas su manimi darosi, pabūk kartu, padėk ištverti.“. Vėliau matome, jos pavydą Mergelės Marijos atvaizdui. Tai, jog Arkadijus užsidaręs valandų valandas meldžiasi bei kalbasi su šiuo paveikslu, Adai sukelia neigiamus jausmus. Įdomu, koks sveiko proto žmogus galėtų pavydėti šventam paveikslui? Jai kyla gan įdomi mintis apie tikėjimą ir žmones: „Lyg stogą virš perdurtos širdies iškėlusi maldai sunertus delnus, Mergelė laukia žmogaus, nes pats savaime, be žmonių, jos šventumas yra beprasmis, viena ji kaip stirna girioje, kurios niekas niekada nesutinka.“. Viso romano eigoje matome Ados artėjimą prie Dievo, kol galop romano pabaigoje netikėtai sužinome, jog ji tapo vienuole. Ne veltui romano pradžioje veikėja sušnabžda: „Viešpatie, viską atiduočiau, kad vėl galėčiau būti tyra“.

Romane gan nemažai neapsakomo grožio gamtos vaizdų: „Miško takai buvo storai užsnigti, medžiai užvalkstyti lyg nenaudojami baldai; krūmai pavirtę milžiniškais koralais, už malkinės sedulos tarsi naktiniais marškiniais aprėdytos, nusvarintomis šakomis, nuolankiai pasidavusios žiemai. Ada žengė gilyn; vis gilyn į hipnotizuojančią miško tylą, ji truputį net slėgė – bet maloniai, draugingai. Kai kur sniego plutą vagojo žvėrių pėdsakai. Ada pasirinko stirnos takutį; nuklampojo, ardydama paskubom brūkštelėtą, vingiuojantį pėdsakų raštą, kai kur įlūždama iki kelių. Išlindo saulė, kanopų įspaudai sužėrėjo lyg deimantų dulkėmis nubarstytos širdys.“. Tokie vaizdai yra atgaiva žmogui, išsiilgusiam tikrojo grožio. O juk tiek dabartiniams miestietiškiems poetams, tiek prozininkams gamta nebėra tokia aktuali. Skaitydamas šį romaną priartėji prie gamtos, kaimo, kurie pateikiami labai natūralūs bei vaizdingi. Netgi galima įžvelgti kaimo bei miesto priešpriešą: „Paskambino Salvinė. Jai buvo pietų pertrauka, žingsniavo gatve, nes iš ragelio, lyg tolimas praėjusio gyvenimo atsiminimas, sklido Vilniaus triukšmas.“. Būtent kaime pagrindinė veikėja atranda meilę, pamato kitokią save, o gamta ją ramina.

Lauros Sintijos knyga „Medaus mėnuo“ mane taip įtraukė įtemptais veikėjų santykiais, psichologiniais veikėjų portretais, siužetine linija, jog būtinai turėjau perskaityti ją iki galo ir iškart. Veikėjai labai skirtingi, nei vienas iš jų neatskleidžiamas iki galo, paliekama laisvė skaitytojui savaip interpretuoti juos. Romanas priverčia susimąstyti apie meilės poreikį, vienišumo jausmą, dievoiešką. Netikėtas autorės žvilgsnis į kasdienius dalykus, kad ir nepažįstamam vaikui į akis (kur randamas tyrumas), ar keistas dėmesys nuo senelio mirties po suolu tūnantiems kaliošams (kurių apsiavimas – kaliošų grąžinimas į gyvenimą). Kad ir kiek įvykių nutiko pagrindinei veikėjai, kad ir kaip ji keitėsi viso romano metu – nustebino knygos epilogas, tikrai ne to tikėjausi. Apskritai romane pasaulis stebimas jį mylinčio žmogaus akimis, kurioms viskas yra slaptesnio, gilesnio ir nepalyginti turtingesnio pasaulio įrodymai, iškalbingi ženklai, gal ir nepadarantys gyvenimo lengvesnio, tačiau kur kas erdvesnį ir įdomesnį – be abejonės.

Leave a Comment