Laura Sintija Černiauskaitė – viena žymiausių šių laikų prozininkių, dramaturgių, ne vieną kartą apdovanota premijomis už savo kūrybą. Dar besimokydama mokykloje ji parašė pirmąją apsakymų knygą „Trys paros prie mylimosios slenksčio“, o vėliau pradėjo rašyti apysakas, noveles, pjeses, romanus. Černiauskaitės prozos stilistika artima aukštojo modernizmo estetikai, o jos meninės kalbos metaforiškumas suteikia vaizduojamai tikrovei magiškos prasmės. Kūriniuose dominuoja itin subtilios šeimos gyvenimo, moters ir vyro santykių, merginos tapsmo moterimi temos. Kūrinių stilius pasižymi dideliu psichologiniu pastabumu, žaisminga ironija, švelniu erotiškumu. Tekstuose siiekiama perteikti sudėtingus, sunkiai derinamus žmonių tarpusavio santykius, atskleisti subtilius išgyvenimus, vidines veikėjų transformacijas. Rašytoja visose savo knygose ieško harmonijos, tyrumo, išsipildymo, idealybės sferos. Ji tai junta per mažas detales ir žmogaus juslines kasdieninio gyvenimo apraiškas.
„Medaus mėnuo“ – tai jau septinta jaunos, bet plačiai žinomos rašytojos knyga. Tai pabrėžtinai šviesus romanas, subtiliai vaizduojantis žmogų, jo gyvenimo tikrovę per tam tikrą magiškumo, psichologiškumo prizmę. Svarbiausia mintis – kad žmogus turi keistis. Tas pasikeitimo, vidinio budrumo, dvasinio judesio poreikis knygoje labai stiprus ir subtiliai iššreikštas. Moters ir vyro santykiai, tarpusavio trauka, visų santykių išklotinė, atradimai ir praradimai pavaizduoti kaip reta subtiliai. Knygos pavadinimas sukelia dviprasmiškas mintis: mėgstantieji meilės romanus gali susižavėti ir tikėtis gražios, aistringos meilės istorijos, na, o tie, kuriems meilės istorijos ne pr
Pagrindinė romano veikėja yra trisdešimtmetė filologė Ada, kuri rašo disertaciją Vilniuje, bet negali susikaupti, todėl išvyksta į senelių sodybą kaime. Ji nesijaučia graži: “AAda suprato, kad grožį jis paminėjo šiaip sau, norėdamas prisimeilinti, ir tas jai nepatiko. Jos niekada niekada, net vaikystėje, nevadino gražia.”. Ada jaučiasi vieniša, liūdna: “Tas liūdesys, lyg tarp jos ir pasaulio staiga būtų užtraukta užuolaida, pagaudavo ją dažnai.”. Liūdesį ji greičiausiai kartu su namais paveldėjo iš močiutės Zuzanos, kurią ji mylėjo: “Nuoširdžiai mylėdama liūdnąją senelę, Ada pyko ant giminių ir paslapčiukais liūdėdavo kartu su ja, galusdamasi prie jos šviesiai violetinės suknelės, išmargintos smulkių tamsiai mėlynų lazdelių žiedynais.”. Veikėja jaučia ka
Aiškučiuose Ada netikėtai sutinka savo gyvenimo meilę – Arkadijų. Malkinėje ji randa ir labai išsigąsta buvusio kalinio, besislepiančio nuo reketininkų, bet greit jį priima po savo stogu. Tuomet pradeda keistis veikėjos nuotaika: “Ir tik klampodama tuo keliuku pagaliau atkreipė dėmesį į savo neįprastą nuotaiką – švelnų apdujimą, kuris sklido po ją šiltomis saldžiomis vilnimis.”. Nors buvo labai skirtingi (Ada – įgijusi aukštąjį išsilavinimą, intelektuali, o Arkadijus – buvęs kalinys), tai nesutrukdė jiems domėtis vienu kitu. Jų skirtingumas kartu yra ir panašumas – abiem būdingas tarsi įgimtas tikėjimas, dievoieškos poreikis. Ji geidžia vyriškio: ”Ada šiaip taip atsilaikė. Bet dabar jau geidė jo visu kūnu”; trokšta būti su juo: “T
Šiame, kaip ir kituose Lauros Sintijos Černiauskaitės romanuose, ryški kūniškumo tema. Čia erotiškumas nebe toks atviras, jis vaizduojamas labai subtiliai. Kaip gyvai, vaizdžiai, su kokiomis asociacijomis iš
. . .
Įvesk savo email ir skaityk visą tekstą