L.S. Černiauskaitės “Medaus mėnuo” recenzija

1825 0

Laura Sintija Černiauskaitė – viena žymiausių šių laikų prozininkių, dramaturgių, ne vieną kartą apdovanota premijomis už savo kūrybą. Dar besimokydama mokykloje ji parašė pirmąją apsakymų knygą „Trys paros prie mylimosios slenksčio“, o vėliau pradėjo rašyti apysakas, noveles, pjeses, romanus. Černiauskaitės prozos stilistika artima aukštojo modernizmo estetikai, o jos meninės kalbos metaforiškumas suteikia vaizduojamai tikrovei magiškos prasmės. Kūriniuose dominuoja itin subtilios šeimos gyvenimo, moters ir vyro santykių, merginos tapsmo moterimi temos. Kūrinių stilius pasižymi dideliu psichologiniu pastabumu, žaisminga ironija, švelniu erotiškumu. Tekstuose siiekiama perteikti sudėtingus, sunkiai derinamus žmonių tarpusavio santykius, atskleisti subtilius išgyvenimus, vidines veikėjų transformacijas. Rašytoja visose savo knygose ieško harmonijos, tyrumo, išsipildymo, idealybės sferos. Ji tai junta per mažas detales ir žmogaus juslines kasdieninio gyvenimo apraiškas.

„Medaus mėnuo“ – tai jau septinta jaunos, bet plačiai žinomos rašytojos knyga. Tai pabrėžtinai šviesus romanas, subtiliai vaizduojantis žmogų, jo gyvenimo tikrovę per tam tikrą magiškumo, psichologiškumo prizmę. Svarbiausia mintis – kad žmogus turi keistis. Tas pasikeitimo, vidinio budrumo, dvasinio judesio poreikis knygoje labai stiprus ir subtiliai iššreikštas. Moters ir vyro santykiai, tarpusavio trauka, visų santykių išklotinė, atradimai ir praradimai pavaizduoti kaip reta subtiliai. Knygos pavadinimas sukelia dviprasmiškas mintis: mėgstantieji meilės romanus gali susižavėti ir tikėtis gražios, aistringos meilės istorijos, na, o tie, kuriems meilės istorijos ne pr

rie širdies, gali pamanyti, kad tai eilinė knyga, kurioje dominuoja moteriškas požiūris į meilę, o į gyvenimą žiūrima tarsi pro rožinius akinius ir nėra nieko vertingo, prasmingo ar neįprasto. Romanas išsiskiria savo psichologiniais veikėjų portretais, įtraukiančia siužetine linija, neįmantriu, bet įdėmaus skaitymo reikalaujančiu stiliumi, gražiomis ir originaliomis metaforomis. Pagrindinė romano veikėja, vieniša jauna moteris, išgyvena krizę. Postūmis platesniam jos vidaus pasaulio atvėrimui – netikėta meilė, apverčianti visą jos gyvenimą. Per moters ir vyro santykius rašytoja atrakina žmogaus dvasios gelmę, išsilaisvinimą iš savo ribotumo, transcendencijos poreikį. Medaus mėnuo – laiko ir patirčių metafora, vedanti iki savęs pažinimo ir daug toliau, iki santykio su Dievu.

Pagrindinė romano veikėja yra trisdešimtmetė filologė Ada, kuri rašo disertaciją Vilniuje, bet negali susikaupti, todėl išvyksta į senelių sodybą kaime. Ji nesijaučia graži: “AAda suprato, kad grožį jis paminėjo šiaip sau, norėdamas prisimeilinti, ir tas jai nepatiko. Jos niekada niekada, net vaikystėje, nevadino gražia.”. Ada jaučiasi vieniša, liūdna: “Tas liūdesys, lyg tarp jos ir pasaulio staiga būtų užtraukta užuolaida, pagaudavo ją dažnai.”. Liūdesį ji greičiausiai kartu su namais paveldėjo iš močiutės Zuzanos, kurią ji mylėjo: “Nuoširdžiai mylėdama liūdnąją senelę, Ada pyko ant giminių ir paslapčiukais liūdėdavo kartu su ja, galusdamasi prie jos šviesiai violetinės suknelės, išmargintos smulkių tamsiai mėlynų lazdelių žiedynais.”. Veikėja jaučia ka
aitos poreikį: “ Tada Adai pirmą kartą toptelėjo, kokia nenatūrali yra vienatvė, kurioje tiek metų gyvena – lyg jai primesta kupra, su kuria ilgainiui apsiprato. Sėdėdama viena už tylaus stalo ir stebėdama kaip ant palangės merdėja nuo vasaros užsilikusi musė, jo pagalvojo, kad nebenori šitaip gyventi.”. Netikėtai ji susipažįsta su nuostabia mergina Elyte ir susižavi jos pasitikėjimu savimi: “Kelias akimirkas net atrodė, kad Elytė, nors atrodo kaip vaikas, yra už ją vyresnė ir žino, ką daro. Ją žavėjo santūrus Elytės pasitikėjimas savimi, kurio pačiai Adai taip trūko.”. Vėliau Ada pradeda vengti merginos, o galiausiai – nusivilia sužinojusi apie Elytės nėštumą ir abortą.

Aiškučiuose Ada netikėtai sutinka savo gyvenimo meilę – Arkadijų. Malkinėje ji randa ir labai išsigąsta buvusio kalinio, besislepiančio nuo reketininkų, bet greit jį priima po savo stogu. Tuomet pradeda keistis veikėjos nuotaika: “Ir tik klampodama tuo keliuku pagaliau atkreipė dėmesį į savo neįprastą nuotaiką – švelnų apdujimą, kuris sklido po ją šiltomis saldžiomis vilnimis.”. Nors buvo labai skirtingi (Ada – įgijusi aukštąjį išsilavinimą, intelektuali, o Arkadijus – buvęs kalinys), tai nesutrukdė jiems domėtis vienu kitu. Jų skirtingumas kartu yra ir panašumas – abiem būdingas tarsi įgimtas tikėjimas, dievoieškos poreikis. Ji geidžia vyriškio: ”Ada šiaip taip atsilaikė. Bet dabar jau geidė jo visu kūnu”; trokšta būti su juo: “T
Tik giliai viduje lug saulės zuikutis švystelėjo troškimas, kad visą jos chaotišką lyg susinarpliojęs mezginys gyvenimą Arkadijus paimtų į savo rankas ir sutvarkytų taip rimtai ir ramiai, kaip sukrovė malkas ir užmaišė tešlą blynams”; atsiranda jausmai: ”Pajuto (ir tai ją pačią nustebino), kad yra pasiruošusi tam veidui daug atiduoti”. Įsiliepsnojus šių dviejų veikėjų romanui, “ją perliejo nerimas, kad Arkadijus, ką tik buvęs toks artimas ir padėjęs jai būti tokia, kokia pati viena būti tiesiog nemokėjo, dabar nepasilegtų taip, kaip jai nepatiks, ir nepasakytų to, kas galbūt ją nuvils.”. Kad ir kaip gera buvo su Arkadijumi, Ada jautė artėjantį išsiskyrimą,”ją apimdavo nepasitenkinimas ir artėjančio nusivylimo nuojauta”. Ados mylimasis išėjo į vienuolyną, o ji “visą tą laiką viduje saugojo Arkadijaus atvaizdą, jo ilgėjosi, ant jo pyko ir slapta laukė sugrįžtant”. Po beveik penkerių metų veikėja sutiko kitą vyriškį, pastojo, tačiau kūdikis mirė, “tai buvo paskutinis didelis Ados praradimas, paskutinis ženklas, kad Arkadijus negrįš.”. Kodėl vyriškis paliko Adą ir išėjo į vienuolyną, ar jis nemylėjo jos? Žmonių santykiai yra komplikuoti ir daugiabrauniai, jų neįmanoma vertinti vienpusiškai ir pateikti aiškių atsakymų.

Šiame, kaip ir kituose Lauros Sintijos Černiauskaitės romanuose, ryški kūniškumo tema. Čia erotiškumas nebe toks atviras, jis vaizduojamas labai subtiliai. Kaip gyvai, vaizdžiai, su kokiomis asociacijomis iš
šreikštos menkiausios žmonių artumo, susiliejimo detalės: “Arkadijus pasilenkė ir uždengė ją visu savo kūnu; pirmasis susilietimas oda, įelektrindamas visus nervus, tvykstelėjo lyg amalas; štai Ada išsilieja ant didelių lyg Tropikų Arkadijaus delnų, ir iš jos išrieda viskas, ką reikėjo patyliukais kęsti ir slėpti nuo kitų: žvyras ir smėlis, kriauklelės, kažkieno stuburo slanksteliai, kažkokie supeliję karoliukai, bjaurios, paauglystės spuogais išbertos Užgavėnių kaukės ir garsiai dzingsintys sidabriniai šaukšteliai; ji lenkiasi, ir vienas skaudžiai kaukšteli jai į pakaušį, sukeldamas piktdžiugišką vaikų juoką; raganiški apgamai, seniai išoperuotas apendicitas, kai ji vos nemirė – ak ne, tai buvo ne ji, o mama, bet ir koks dabar skirtumas; pirmųjų mėnesinių kraujas ant geltono linoleumo vieną sekmadienio rytą, kūdikio verksmas nakčia, per elektros lizdą sklindantis iš kaimynų buto – bet kaimynai juk neturėjo kūdikio; lipšnus vyras, pritūpęs prie Ados lyg šuo ir siūlantis įkišti rankutę į jo kišenę (ką ji ten rasianti!), jis prakaituoja ir v

. . .

Join the Conversation