Hermeneutika

Sąvoka “hermeneutika” etimologiškai susijusi dievo Hermio vardu, jis “siejamas su tuo, kas pranoksta žmogaus suvokimą, keitimu į tai, ką žmogus gali aprėpti”.
Filosofijos žodynas nurodo, jog hermeneutika – “teorija, apie tekstų ir kitų istorijos šaltinių supratimą juos aiškinant (interpretuojant). Iš pradžių hermeneutika buvo taisyklių ir kanonų sistema Biblijos tekstams aiškinti. Kaip teorinė disciplina atsirado todėl, kad kintant kalbai ir mąstymo būdui, imta jausti, jog senieji tekstai yra atitrūkę nuo dabarties, nebesuprantami. Hermeneutinis supratimo procesas yra veiksmingas istorinis vyksmas, kuriame savas išankstinis supratimas ir buuvusio pasaulio supratimas, kuris kalba istorijos paliudijimuose, “susilieja” ir tokiu būdu sukelia esminį supratimo pokytį. Hermeneutika darosi fundamentine filosofijos disciplina, žmogų laikančia baigtine istorine būtybe, kuri apie save ir savo pasaulį kalba vis naujai ir kitaip.
Anglų ir amerikiečių literatūros kritikai šį terminą dažnai vartoja kaip interpretacijos sinonimą. Jis pirmiausia reiškia tekstų supratimą ir supratimo supratimą ir yra susijęs su teologija.
Neseniai šio termino vartojimas apėmė ir vokiečių hermeneutinės tradicijos referenciją, kuri Anglijoje ir JAV paskutiniais dešimtmečiais tapo žinoma iš E. Hirsho ir W.. Iserio veikalų.
Vokiečių hermeneutinę tradiciją sukūrė F. Schleiermacheris ( 1786 – 1834) ir W. Diltheyus ( 1833 – 1911). Schleiermacheris sukūrė hermeneutino rato sąvoką. Diltheyus siekė, kad hermeneutika humanitariniams mokslams taptų tuo, kuo mokslinis metodas yra tapęs gamtos mokslams.
Kiti žymiausi atstovai buvo: E. Husserlis ( 1859 – 1938), M. Heideggeris ( 1889 – 1976) ir H. Ga

adameris.
Viena iš priežasčių, kodėl aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose anglai ir amerikiečiai nekreipė dėmesio į vokiečių hermeneutinę tradiciją – istorinės perspektyvos svarba tai tradicijai, kuri skyrėsi nuo sinchroninių ir antiistorinių struktūralizmo dekonstrukcijos metodų. Dėl šių priežasčių vokiečių hermeneutika britų nepasiekė. Tačiau ji padarė tam tikrą poveikį jų ideologijai. Kaip jau buvo minėta anksčiau galima rasti vokiečių hermeneutikos įtakos XIX ir XX amžių Biblijos interpretacijoms, kadangi daugelis teologų rėmėsi vokiečių kompetencija, kad kritiniu aspektu tiksliau paaiškintų Biblijos istoriškumą ir ontologinį pradą. Praktiškai labai nedaug anglų moka vokiečių kalbą, todėl jie neturi galimybės susipažinti su pagrindiniais šaltiniais. O antroji priežastis yra susijusi su nauja pozityvizmo ir empirizmo banga, atsiradusia po 1911-1914 metų ir turėjusia didelės įtakos akademinei minčiai. O tuo metu Vokietijos moksle tai buvo viisiškai sunykę dėl atgimusio idealizmo. 1940-1950 laikotarpiu kilus dideliam susidomėjimui egzistencializmu, žmonės, kurie domėjosi Sartru, buvo priversti susidomėti ir Heideggeriu, o per jį ir vokiečių hermeneutikos tradicija. Ch. Butleris aiškindamas hermeneutikos suvokimo teoriją nėra tikras ar yra teisinga Hirscho interpretacija, paskelbta 1967 metais, kurioje jis aiškiai nurodo vokiečių hermeneutiką esant šiuolaikinės hermeneutikos pagrindu ir kelia klausimą, kaip mes ją dabar turėtume suprasti.
Heideggeris iš tikrųjų iškelia daugybę esminių klausimų apie interpretacijos ribas. Įtakingiausias mąstytojas, turėjęs mums didžiausią poveikį, buvo Jaussas. Atrodo, kad ji
is sugebėjo aiškiai klausti ir pateikti labai tikslius klausimus. Didelė dalis vokiečių hermeneutikos tradicijos pateko į anglų – amerikiečių tradiciją per Marksą. Per ankstyvą hegelinį Marksą, Lukacsą, Althusserį ir kitus, kurie mąstė globaliai apie neišvengiamus procesus ir ypač apie istorines jėgas. Tai yra daugiau būdinga vokiečių, o ne anglų tradicijai.
Heideggeris visą laiką buvo labai prieštaringa figūra. Britų tradicijoje jis buvo menkai pažįstamas, o antra, jis buvo suklaidintas ir pats klaidinantis. Labai daug norintis pasakyti, bet menkai visa tai argumentuojantis. Jis padarė didelę įtaką Derrida ir kitiems prancūzų mąstytojams, vis daugiau žmonių ėmė juo remtis. Be to, jo idėjos rado dirvą nacionalsocializme, o tai 1933 metais ir vėliau buvo labai pavojinga politika. Jis išauksštino valstietį, nuvertino protą, iškeldamas spontanišką “iki – suvokimą”, garbino pasyvią išmintį – visa tai, įskaitant tikėjimą į mirtį atgręžta būtimi, atvedė Heideggerį iki viešo pritarimo Hitleriui ir tai subrandino fašistinę ideologiją. Įdomu yra tai, kad Heideggerio mąstysenoje siekiama sugrįžti prie ikipsichologinės žmogaus būsenos ir atkurti jo harmoningą santykį su jį supančiu išoriniu pasauliu. Remiantis Eagletonu, Heideggeris įvardija savo filosofinę sistemą kaip “Būties hermeneutiką”; “hermeneutika čia reiškia interpretavimo mokslą arba meną. Prancūzų filosofas P. Ricoeuras teigia, kad šiuolaikinio supratimo teorijoje ir praktikoje dominuoja dvi – pasitikėjimo ir įtarumo – hermeneutikos. Įtarumo hermenautikos įtvirtintojais jis laiko Ma
arksą, Nietzschę ir Freudą. Per pastaruosius du dešimtmečius įtarumo hermeneutika tapo ypatingai dominuojanti. Ja buvo norima pasakyti, kad vietoj iliuzinių laisvės formų iš tikro klestėjo tik vartotojiškoji laisvė, kurią slapta kontroliavo kapitalistinės jėgos ir kuri žymiai labiau apribojo žmogaus elgesį nei jo mintis. Kraštutinis kairysis kritinis požiūris į kultūros politiką įtarumo hermeneutikoje yra išlikęs iki šiol. Laikantis tokio požiūrio, ir hermeneutika, ir fenomenologija remiasi subjekto-objekto perskyra. Hermeneutikoje faktui prasmę suteikia jį interpretuojantis subjektas, fenomenologijoje faktas jį patiriančiam subjektui pasirodo kaip akivaizdybė. Aiškinimas niekada negali būti objektyvus. Jis nuo pat pradžių tendencingas. Tačiau aiškinimas yra istorijos mokslų metodas, ir jei jis iš pat pradžių kryptingas, tai istorija kaip mokslas, t.y., kaip objektyviai vykstančių įvykių ir jų dėsningumų tyrimas, tampa negalima. Tokiu būdu bet koks istorinis tyrimas neišvengiamai patenka į ydingą ratą: jis jau iš anksto numato tai, ką jam reikia įrodyti, taip sugriaudamas mokslinio įrodymo principą. Jau ankstesnieji hermeneutikai buvo susidūrę su šia problema. Tačiau jiems pirmiausia rūpėjo išvengti šio rato ir istoriją padaryti grynu, nuo prielaidų nepriklausančiu mokslu. Tačiau Heideggeris ne tik nesipriešina šiam ydingam supratimo ratui, bet ir teigia, kad tam ir nereikia priešintis. Nagrinėdamas pažinimo rato problemą, Heideggeris pastebi, kad rato struktūrą turi ne tik istorinis, bet ir bet koks pa
ažinimas apskritai. Būtis yra ratas, dėl to ir visas pažinimas vyksta ratu. Žmogus, klausdamas apie būtį, jau vienaip ar kitaip randa save ją suprantantį, artikuliuojantį. Šis išankstinis supratimas reikalingas tam, kad suprastume kiekvieną paskirą prasmę, kad galėtume judėti hermeneutiniame rate. Judėjimą hermeneutiniame rate Heideggeris suprato kitaip nei Schleiermacheris. Kai pastarasis ieškojo būdų, kaip iš jo išeiti, Heideggeris teigė, kad svarbiausia teisingai į jį įeiti. Mąstymą veikiančios išankstinės prielaidos nėra išmonės ar populiarios sąvokos. Heideggeris tvirtina, kad bet koks pasaulio pažinimas turi rato struktūrą. Heideggeris įveikia subjekto – objekto perskyrą ir parodo, kad žmogiškoji būtis visų pirma yra būtis – pasaulyje. Tai reiškia, kad žmogaus ir pasaulio santykis iš prigimties yra hermeneutiškas. Tai, kad žmogaus egzistencija yra hermeneutiška, reiškia, kad ir pasaulis nuolatos yra aiškinamas ir interpretuojamas. Pats Heideggeris atskirai nenagrinėjo metodo problemos. Baconas tikėjo, kad natūraliąsias interpretacijas galima atskleisti analizės metodu. Skirtingai nei gamtos, humanitariniai mokslai negali būti aiškinami pagal tyrimo ir progreso sampratą. Tai įrodo faktas, kad didieji pasiekimai humanitariniuose moksluose niekada nepasensta. Gadameris nesutinka, kad istorikas tradiciją gali nagrinėti kaip nepriklausomas tyrinėtojas, pats nebūdamas tradicijos įtakoje. Jo veikla irgi yra determinuota tradicijos ir todėl universalus pažinimas, interpretacija, nepriklausanti nuo tradicijos, neįmanoma. Istorinis pažinimas, kaip ir bet koks kitas pažinimas, visada vyksta ratu. Tas ratas turi ontologinį pobūdį ir iš jo išsilaisvinti neįmanoma. Jis atsiranda dėl to, kad būtis yra laikas, kad neįmanoma peržengti laiko ribų ir stebėti istoriją iš šalies. Tirdamas istoriją, jis neišeina už jos ribų, o tik juda tradicijos rate. Nagrinėdamas kokį nors istorinį tekstą, istorikas apie tą tekstą jau turi „išankstinį sprendimą“ arba prietarą, kuris yra nulemtas tradicijos, kurioje jis gyvena ir mąsto. Tirdamas tekstą, jis gali tik pakoreguoti šį išankstinį sprendimą, tačiau niekada negali išsilaisvinti nuo pradinių prielaidų, nes jos yra tyrinėtoją veikiančios tradicijos dalis. Mąstymas be prielaidų – tai tik racionalizmo fikcija, ir ji atkrinta kartu su savo amžinumo pėdsakais asmenyje. Žmogaus patirtis baigtinė, o tai mąstymą be prielaidų daro neįmanomą. Mąstymas visada prasideda nuo prielaidos, ir ta prielaida yra interpretatoriaus „išankstinis sprendimas“. „Tikras istorinis mąstymas privalo atsižvelgti į savo paties istoriškumą. Tikrasis istorinis objektas nėra joks objektas, o santykis, kuris konstituoja istorinę realybę ir istorinio supratimo realybę. Kuris tyrinėja istoriją pats yra veikiamas istorijos, todėl turi atsižvelgti į savo istoriškumą”. Sąmonė, kuri yra veikiama istorijos yra hermeneutinės situacijos sąmonė. Išsiugdyti situacijos supratimą yra sudėtinga užduotis. Objektyviai pažinti situacijos neįmanoma, nes mes patys esame situacijoje. Tai reiškia, kad mūsų situacijos supratimas yra subjektyvus. Visiškai pažinti situacijos neįmanoma, taigi ir aiškinti ją yra nepabaigiama užduotis. Tas pats tinka ir hermeneutinei situacijai – t.y., situacijai, kurioje mes aptinkame save tradicijos, kurią mėginame suprasti, atžvilgiu. Situacijos sąvoką Gadameriui geriausiai išreiškia „horizonto“ sąvoka: „Horizontas yra akiratis, kuris apima viską, ką galima pamatyti iš tam tikros pozicijos“. „Hermeneutinė patirtis yra susijusi su tradicija. Ji nėra tai, ką reikia patirti. Tačiau tradicija nėra paprasčiausias procesas, kurį patirtis mus moko pažinti ir įvaldyti; tai – kalba, t.y., ji išreiškia save kaip Tu. Tu nėra objektas; jis yra santykyje su mumis. Tu patirtis yra ypatinga patirtis, kadangi Tu nėra objektas. Tai – hermeneutinė patirtis, nes Tu nėra objektas, kurį būtų galima pažinti, taikant kokį nors metodą”, taip kalbėdamas apie patirtį, Gadameris išskiria tris patirties rūšis: 1. Pirmojo tipo patirtis siekia visiškai valdyti ir nuspėti elgseną asmens, kuris tėra priemonė tikslui pasiekti. Šitoks žmogiškosios prigimties pažinimas atspindi metodiško pažinimo idealą. Individas turi būti prognozuojamas, vadinasi, iš individo ištrinamas jo individualumas. Šio tipo patirtis yra būdinga mokslinei sąmonei, kur, taikant metodus, siekiama pažinti objektą, kurį vėliau būtų galima bet kada apskaičiuoti ir prognozuoti. Kitas asmuo šioje patirtyje yra matomas kaip įrankis, kuris gali būti absoliučiai žinomas ir naudojamas. 2. Kitas patirties būdas yra abipusiškumo dialektika. Ši patirtis yra kur kas adekvatesnė už tą, kurią vadinome žmogaus prigimties pažinimu, kuris siekia apskaičiuoti, kaip elgsis kitas asmuo. Čia „Tu yra patiriamas, suprantamas ir pripažįstamas kaip asmuo, tačiau, nepaisant šio pripažinimo, Tu supratimas vis dar yra susijęs pats su savimi. Tokia savimeilė kyla iš dialektinės regimybės, kurią suteikia Aš-Tu santykio dialektika“. 3. Trečioji Tu patirties rūšis būdinga veikmės istorijos sąmonei. Hermeneutinėje patirtyje „aš privalau pripažinti tradicijos siekį į teisėtumą, ne paprasčiausiai pripažindamas praeitį jos kitoniškume, bet taip, kad ji turėtų man pasakyti ką nors reikšminga. Tai taip pat pretenduoja į tam tikrą atvirumo rūšį“. Tuo tarpu istoriškai veikiama sąmonė baigiasi ne metodologiniame tikrume, bet pasirengime naujai patirčiai. Būtent šis atvirumas ir charakterizuoja tikrąją Tu patirtį. Šis atvirumas yra radikaliai nemetodiškas, kadangi bet koks metodiškumas panaikina bet kokią patirties galimybę. Patirti – reiškia būti visiškai atviram. Faktas ir prasmė yra vienas nuo kito neatsiejami, kai kalbame apie egzistencinį faktą. Pavyzdžiui, sužinoti, kas yra baimė, galima tik patyrus tam tikrą baimę. Nepatyręs baimės, aš negaliu pasakyti, kas yra baimė ir ką reiškia bijoti apskritai. Šis procesas yra hermeneutiškas: tam, kad sužinočiau, kas apskritai yra baimė, aš turiu žinoti, ką reiškia bijoti tam tikroje situacijoje, tačiau tam, kad žinočiau, ką reiškia bijoti tam tikroje situacijoje, aš turiu žinoti, ką reiškia bijoti apskritai. Taigi, mano egzistencijoje esantys faktai yra neatskiriami nuo jų prasmės. Tuo tarpu moksle mes galime atskirti faktus ir juos paaiškinančias teorijas. Tai reiškia, kad tą patį faktą galime paaiškinti keliomis teorijomis. Tačiau išryškėja ir kitas momentas, galimybė tą patį faktą paaiškinti keliomis teorijomis reiškia, kad pats faktas nekinta teorijų atžvilgiu. Kai skirtingos teorijos kalba apie tą patį faktą, mes suvokiame, jog tai vienas ir tas pats faktas. Tai reiškia, jog šį faktą mes turime žinoti dar iki teorinio jo aiškinimo. Jei mes jo nežinotume, tai skirtingos teorijos pateiktų skirtingus faktus, taigi vieno ir to paties fakto mes negalėtume paaiškinti keliomis skirtingomis teorijomis. Tačiau mes žinome, kad net labai skirtingos teorijos gali kalbėti apie vieną ir tą patį faktą, todėl mes patį faktą turėtume žinoti dar iki bet kokio teorinio aiškinimo. Dėl to faktas turi būti mums prasmingas, jei norime jį teoriškai aprašyti. Šį ankstesnį fakto ir prasmės susisiejimą Heideggeris aiškina per kaip struktūrą, kurią būtų galima išreikšti kaip daikto „tam – kad“ struktūrą. Prasmė atsiskleidžia ne kalboje, bet pačiame Dasein. Prasmė yra štai – būties kaip būties – pasaulyje dalis. Tai reiškia, kad interpretacija nėra pirmiau išreiškiama žodžiais ir tik po to jos prasmė aptinkama daiktuose. Greičiau pirmiau reikia turėti prasmę, o tik po to išreikšti ją žodžiais. Taigi kalbinė prasmė gali būti išvedama tik iš egzistencinės prasmės. Tokiu atveju interpretacija išreiškia tai, kas jau ir taip žinoma. Tam, kad būtų galima paaiškinti vieną ar kitą faktą, reikia turėti supratimą apie tą faktą, išskirti jį iš pojūčių srauto kaip tam tikrą faktą. Todėl iškyla klausimas apie interpretacijos reikalingumą. Kam interpretuoti tai, kas jau ir taip žinoma. Tačiau, Heideggerio nuomone, supratimas nėra baigtinis procesas. Aiškinimas yra nepabaigiamas procesas, kurio metu vis labiau eksplikuojama supratime glūdinti prasmė. Tai reiškia, kad pasaulio supratimas ir interpretavimas yra hermeneutinis procesas. Naujausi hermeneutikos ieškojimai Vokietijoje tapo žinomi kaip “recepcijos teorija”, kuri skirtingai nuo Gadamerio, neapsiriboja vien praeities kūriniais. Recepcijos teorija tyrinėja skaitytojo vaidmenį literatūroje ir šiuo požiūriu yra visiškai naujas dalykas.

LITERATŪRA:
Ų Eagleton Y. Įvadas į literatūros teoriją. Vilnius, 2002
Ų Grondin J. Filosofinės hermeneutikos įvadas. Vilnius, Aidai, 2003
Ų Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas. Vilnius, Baltos lankos, 2001
Ų WWW.FILOSOFIJA.KTU.LT
Ų WWW.LITERATURA.LT

Leave a Comment