Jurgos Ivanauskaitės romanų „Ragana ir lietus“ ir „Miegančių drugelių tvirtovė“ pagrindinių motyvų panašumai bei skirtumai

Jurga Ivanauskaitė rašo jau dvidešimt metų. Pirmąją knygą – novelių rinkinį „Pakalnučių metai“ išleido 1985 m. Naujausią romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“ – 2005. Lyginimui pasirinktus romanus „Ragana ir lietus“ ir „Miegančių drugelių tvirtovė“ skiria 12 metų. 1993 m. Lietuvoje pasirodžiusi knyga „Ragana ir lietus“ buvo pavadinta pornografine ir antikrikščioniška. Gal todėl, kad buvo pardavinėjama sekso reikmenų parduotuvėse, ji tapo Ivanauskaitės skrydžio valanda. „Ivanauskaitė su savo „Ragana ir lietum“ įėjo į pasaulinę literatūrą.“ (Kommune) Šiandien šis romanas jau skaitomas Vokietijoje (trys leidimai), Latvijoje, Estijoje, Švedijoje. Ne ką mažesnio pasisekimo sulaukė vos pernai išleista „Miegančių drugelių tvirtovė“. Romanas nominuotas 2005 metų geriausia knyga ir, kaip mano daugelis literatūros kritikų, pasmerktas populiarumui. Taigi kuo panašios ir kuo skiriasi šios knygos, jų temos, motyvai? Į šiuos ir kitus klausimus bus bandoma atsakyti darbe.Romane „Ragana ir lietus“ pateikiamos istorinės variacijos ta pačia meilės tema: dabartyje jauna moteris (Viktorija, toliau Vika), kankinama aistros kunigui Pauliui, kuris ruošiasi duoti vienuolio įžadus, ieško psichoterapeutės Normos pagalbos. Istorija pinasi su viduramžišku ir bibliniu variantu. Viduramžiais meilė šventajam Mariją Viktoriją (toliau M.V.) nubloškia į inkvizicijos kalėjimą, o iš Marijos Magdelietės lūpų mes sužinome evangelinių laikų pasakojimą apie pagautą raganą bei Magdelietės meilę Jėzui. „Miegančių drugelių tvirtovėje“ taip pat susipina trys siužetinės linijos: prekyba moterimis, amžiaus vidurio krizė ir Apokalipsė. Joms pinantis, imi manyti, kad, atrodytų, tokie nesusiję dalykai, kaip moterų pažeminimas, gamtos stichijų įsisiautėjimas, nebejaunų žmonių paskutinė meilė, gali būti susiję ir lemti vienas kitą.Mano manymu, simboliniai yra romanų pavadinimai. Drugeliai – miegantys, trapūs, lengvi padarai, labia trumpai gyvenantys. Priešprieša jiems – tvirtovė. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ pateikaimos dvi šio žodžio reikšmės: „1. įtvirtintas gynybos statinys; 2. ginamoji jėga, priedanga.“ Ne tik vasarnamis saugo Moniką ir jos globojamas merginas nuo išorinio pasaulio blogybių. Manyčiau, kad net ir pati Monika yra kaip priedanga. Ji stengiasi saugoti, užstoti, rūpintis merginomis. Už jos buvusios prostitutės – kaip už tvirtovės: „ – Monika, – sušnabžda Eglė, negrabiai pakštelėdama man į paausį, – ačiū už viską. Tu, ir tik tu vienintelė mane išgelbėjai. Aš niekada to nepamiršiu.“ (346)

Drugelių motyvas eina per visą romaną. Monika savo dienoraščiui išsirenka sąsiuvinį su drugeliais: „<…> bet pasirinkau drugelius, spunges (Inachis io), kurių labai bijojau vaikystėje.“ (7) Galbūt šis pasirinkimas yra kaip pasipriešinimas mirties baimei. Vėliau ji gauna Lino naujametinę dovaną „Meilės Įrodymą: didžiulį drugelį.“ Tačiau tas padaras Moniką išgąsdina ir galiausiai „drugys išskrido į pirmąją sausio naktį! <…> ir visiems laikams išplasnojo iš mano gyvenimo.“ (15) Tada Moniką ir „užgriuvo klaiki beprasmybė“ ir vienatvė. Galbūt jau šią akimirką ir Linas pradėjo tolti nuo jos. Tarsi mažytė mylimojo dalis išskrido kartu su drugeliu. Nepaisant Monikos pastangų atsikratyti mirties nuojautos, ji prisiminė, kaip mirusiam tėvui į burną kišo drugelį: „Drugelį įkišau tarp vėsių, pamėlusių tėvelio lūpų.“ (40) Ji kaip įmanydama stengėsi rūpintis tėčiu, bet, matyt, ne taip, kaip reikėjo. Užsimenama ir apie „Drugelių kapines“, kuriose laidojami atstumtieji. Miegančių drugelių iliuzija subyra į šipulius. Miegas čia kaip mirties sinonimas: „<…> iš tamsių medinės namo dalies pakampių ir plyšių išrinkau ten žiemojusius drugelius, sudėjau į dubenį, išnešiau į lauką ir padėjau saulėje. Jie nebandė nė krustelėti, <…> ir buvo negyvi kaip Peru ryšulinės mumijos. Taigi gyvename ne Miegančių drugelių tvirtovėje, bet Mirusių drugelių kapinėse.“ (340) Galiausiai, dingus elektrai vasarnamy, Monika skydinej randa drugį: „Jau ne pirmąkart įsitikinu, kad mūsų gyvenimus reguliuoja Kažkas, Kas labai mėgsta reikšmingus atsitiktinumus, sutapimus ir pasikartojančius simbolius.“ (432) Akivaizdu, kad romane drugelis – tariamai gražus, tačiau negyvo gyvenimo ženklas. Simbolinę prasmę turi ir kito romano pavadinimas. Tiek ragana, tiek lietus minimi visoje knygoje tačiau daugiau dėmesio skirsiu lietui. Jis romane turi ir teigiamą, ir neigiamą reikšmę. Paskutinę Vikos ir Pauliaus meilės naktį už lango prapliupo lietus. Vika jaučia, kad praranda mylimąjį ir pradeda net šlykštėtis juo: „Visiškai to vyro nebenorėjo. Užsidengė veidą rankomis. Kai jis ją užgulė, sudejavo: – Tu sunkus kaip antkapis… Už lango prapliupo lietus.“ (19) Lietus čia kaip raudanti siela, bandymas atsikratyti priešiškumo, tačiau nevykusiai. M.V. ieško atsiskyrėlio Povilo Paukštiečio tikėdama, kad jis gali sugrąžinti viltį: „- Ar tik ne dėl kūdikėlio važiavai pas Povilą Paukštietį? Gal jis tau turėjo sugrąžinti viltį, kad pastosi?“ (76) Tačiau vos atvykusi į laukymę, kurioje turėjo pasirodyti atsiskyrėlis, M.V. nusivilia: „Niekas, ničniekas toje laukymėje nekvepėjo viltimi, <…>. Už mano nugaros nuvilnijo keista garsas: sakytum lietaus paplautam skardžiui įgriuvus, žemyn šliaužtų velėna, krūmai ir žemės.“ (78) Lietus pasipila ir Marijai Magdelietei išdavus Jėzų: „Turėjau nugalėti save ir paklusti Iskarijotui. Eiti su juo. Jam tarnauti. Su juo gulėti; mylėtis ir gimdyti jam žaliaakius vaikus. Tada jis nebūtų Jėzaus išdavęs. Bet mane nugalėjo godulys ir puikybė. Neįstengiau paaukoti savęs vardan to, kurį myliu. Todėl man nebus atleidimo! Žūtbūt turėjau Jėzui prisipažinti, kad tai aš, iš tikrųjų aš Jį išdaviau!“ (230) Marija spėjo išsigelbėti, kai Jėzų suėmė ir ruošė nuplakimui. Sunku įsivaizduoti, kas dėjosi jos viduje. Tik lietus tesugebėjo atstoti ašaras: „Lietus tebekrapnojo. Laižiau didžiulius šiltus lašus nuo veido nelyginant ašaras ir stebėjausi, kodėl jie nesūrūs… Pati pravirkti nebeįstengiau.“ (234)
Lietus, kaip džiaugsmo išraiška, lengvumas, išsilaisvinimas, atgaiva kur kas dažniau minimas „Raganoje ir lietuje“. Pavyzdžiui, Marija, pamačiusi po nukryžiavimo prisikėlusį Jėzų, skubėjo pranešti „Gerąją Naujieną“: „Lėkiau, it prie mano kojų kas būtų pririšęs po sparną. Jėzus buvo visur. <…> staiga, vis tebešviečiant saulei, prapliupo šiltas lietus. Jėzus buvo kiekviename gyvybę nešančiame lašelyje.“ (326)Būtina paminėti, kad lietaus motyvas yra ir „Miegančių drugelių tvirtovėje“. Monikai lietus asocijuojasi su nerimu: „<…> ne taip kaip lietus, kuris šnara, barbena į plokščius paviršius, tekši, naktimis žadina iš miego ir kelia dilginantį nerimą.“ (126) Pradeda lyti (arba lietų pakeičia kruša) tada, kai moters viduje kyla sumaištis, baimė ir klaikas, įniršis. Tik romano pabaigoje lietų keičia sniegas, kuris jai tarsi apsivalymas, kažko naujo pradžia: „Lyja. Lietus palengva virsta sniegu. Perregimos snaigės nusileidžia ant palangės ir bematant ištirpsta.“ (439) Kaip ir Audinga Peluritytė, pastebėjau, kad „Miegančių drugelių tvirtovė“ ypač artimas romanui „Ragana ir lietus“ būtent dėl klausimų apie meilę. Moterys myli vyrus, bet ar myli vyrai moteris? Ar vyrai iš viso nori mylėti? Kas yra meilė? Ar tu mane myli? Ar aš tave myliu? Be abejo, romanus sieja ir katastrofiškai nelaimingos meilės istorijos, situacijos be išeities. Vikai dar nėta trisdešimties. Ji ištekėjusi už 20 metų vyresnio vyro, tačiau Go uždarytas beprotnamy. Deja, bet ir meilė kunigui Pauliui lieka neišsipildžiusi. Artėja neišvengiamas išsiskyrimas, nes kunigas ruošiasi duoti vienuolio įžadus. Renkasi, bet ne Viką. Monika – išgyvenanti amžiaus vidurio krizę moteris. Taip pat ištekėjusi ir, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, laimingai. Turi suaugusią dukrą. Tačiau ramų gyvenimą sudrebina buvusių prostitučių globa (labiau reikalinga pačiai Monikai, o ne merginoms), nuolat jaučiama mirties nuojauta, artėjanti pasaulio pabaiga, vienišumas, bejėgiškumas ir, galiausiai, skyrybos su Linu.
Abiems moterims meilė – kaip nepasiekiamas, neįmanomas, neištęsimas, bet nuolat mąstomas objektras. Kaip jau minėjau, „Raganoje ir lietuje“ greta Vikos yra ir M.V. bei Marija Magdelietė. Joms meilė lieka tik iliuzija, kuri dūžta ir subyra į daugybę šukių. Tą patį galima pasakyti ir apie Moniką, buvusias prostitutes. Tiek Monika, tiek Vika romanuose yra paliktosios. Vika, sužinojusi apie išsiskyrimą, pradeda grasinti savižudybe: „Cha, manei, pažaisi su manim, truputį pavalkiosi ir pamesi? Nepavyks, kunigėli, taip lengvai manim atsikratyti! Nepavyks!.. <…> Aš nusižudysiu.“ (22) ir ne kartą žeminasi, norėdama susigrąžinti Paulių: „ – Maldauju, pabūk dar, pabūk nors kelias minutes! <…> Aš noriu, kad viskas baigtųsi gražiai, pasigailėk manęs, pabūk nors akimirką!.. (25) Monika tokioje situacijoje elgiasi kiek kitaip. Išdidumas („Mona, tu neprapulsi. Viskas susitvarkys. Jau sakiau, remsiu tave, kiek galėsiu. – Apseisiu be tavo paromos. 281) grumiasi su bejėgiškumu („Trokštu sustoti viduryje gatvės ir rėkti visa gerkle. Ne todėl, kad Linas mane pametė, o todėl, kad su juo būnant gyvenimas neturėjo jokios prasmės.“ 283). Kas lemia tokį skirtumą? Galbūt gyvenimo patirtis, amžius ar požiūris į meilę. Belieka tik spėlioti.Ir vienu, ir kitu atveju moterys stengiasi pamiršti savo mylimuosius, nors ir menkiausia smulkmena primena buvusią (ar esamą) meilę. Tačiau kiekviena tai daro savaip. Vika puola į kitų glėbius: „Kuo čia dėti kiti vyrai? Kiti pradžioje buvo priemonė, kad Paulių užmirščiau, paskui – būdas atkeršyti… <…> Vėliau mano santykiai su vadinamaisiais „kitais vyrais“ virto kerštavimu visai vyrų giminei.“ (101) Tačiau taip ir nepavyksta galutinai palaidoti prisiminimų. Monika iš paskutiniųjų bando atsikratyti minčių apie Liną. Ir tik sudegęs vasarnamis padeda kančioms tašką: „Liepsna man suteikė galių užmiršti bent jau tai, kas trukdytų vėl pamilti, mylėti, mylėtis naujai, tarsi niekada anksčiau su niekuo nebūčiau susiliejusi savo kūnu.“ (437)
Vika nelaimingą meilę bando pamiršti padedant psichoterapeutei Normai. M.V. apie Povilą Paukštietį pasakoja kartu kalinčiai Bevardei. Monika rašo dienoraštį. Jo rašymas – tarsi psichoterapija. Vienaip ar kitaip, bet moterys gyja.Dar vienas romanų panašumas yra gyvenimo – sapno idėja. Sapnas įkūnija gyvenimo analogą, atmintį, troškimus, iš kurių įmanoma, nors kartais ir nesistengiama, pabusti.Vikos sapnuose dominuoja kraujas: „Staiga suvokiau, kad jos – kruvinos ir palieka raudonus delnų atspaudus ant pilkų grindų.“ (133), arba: „Kraujas jau kliokte kliokė, nemaloniai gurgėdamas. Visas koridorius prisipildė raudonos gličios tyrės.“ (286), ji palaidojama gyva: „Tik staiga, laidotuvininkų balsams jau nutolus, molingoje kapo tyloje mano dūstančioj, mano blėstančioj sąmonėj blyksteli klaikus praregėjimas: juos juk užkasdavo mirusius, o mane palaidojo gyvą…“ (28) Išsiskyrimas su Paulium ją nužudė ir kraujas, galima manyti, simbolizuoja paskutinius gyvybės lašus.Monika sapne save mato mirusią, tačiau, priešingai nei Vika, ji laiminga: „Nesu nei išsigandusi, nei nusiminusi, priešingai – atsipalaidavusi ir viskuo patenkinta, tik labai trokštu pranešti gyviesiems, kad mirtimi viskas nesibaigia, perėjimas iš būties į nebūtį nėra siaubingas.“ (252) Galiausiai ji lyg ir triumfuoja prieš ilgesį, neviltį ir žlugusią santuoką. Susapnuotos dvi obuolio puselės ir juodos sėklos bando pasąmonėj pasakyt, kad Monikai laikas liautis „galvoti apie prarastąjį Siamo dvynį“. Romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ kupinas apokalipsinių nuojautų (tai viena pagrindinių temų). Monika nuolat sėdi prie televizoriaus ir stebi gamtinių katastrofų laidas. Kuo jų daugiau, tuo stipresnį sukrėtimą ji patiria: „Pasaulio pabaiga daro savo. Ne vien tik pranašai ima jausti jos negandingą dvelksmą. Ne mane vieną apėmęs egzistencinis siaubas.“ (385) Svarstymai apie pasaulio pabaigą neišvengiamai veikia Monikos gyvenimo liniją. Ji juodai pasaulio žemėlapyje uždažo šalis, salas, žemynus. Kuria naują, savo pasaulį. Grytės išnešimas iš degančio vasarnamio žymi Apokalipsės pamynimą. Pasaulio pabaiga be pabaigos.
Kad ir ne tokių akivaizdžių užuominų apie pasaulio pabaigą kaip „Miegančių drugelių tvirtovėje“, yra ir romane „Ragana ir lietus“. Vikai pasaulis baigiasi išsiskyrus su Paulium: „Regėjau kuo aiškiausiai kaip sniege švytintį apreiškimo ženklą: išsiskyrimas su Pauliumi tik pranašavo man pasaulio pabaigą, o pabudimas iš ryto šalia Boksininko – reiškė baisią, apokaliptinę žūtį.“ (115) Apokalipsė ne išoriniame, o vidiniame moters pasaulyje. Reikėtų atkreipti dėmesį ir abiejų romanų pabaigas. Iš vienos pusės jos panašios, bet kartu ir skiriasi.„Miegančių drugelių tvirtovėje“ Monikos gyvenimas kardinaliai pasikeičia į gera. Daugiau ar mažiau, bet viskas grįžta į savas vėžias.

„Šuolis iš degančio namo buvo toks pat atsitiktinis, kaip liuoktelėjimas iš niekur į šią tikrovę ir užsimezgimas motinos įščiose. Ar ne keista, kad amžinybę tūnojusi niekyje kelioms akimrkoms iš jo išnėriau, o veikiau ir vėl visiems laikams sugrįžau atgal į nebūtį? Lyja. Lietus palengav virsta sniegu. Perregimos snaigės nusklendžia ant palangės ir bemat ištirpsta. Naktis, bet tuoj pradės švisti.“ (439)

Lietų pakeičia sniegas, kuris Monikai pranaušauja kažką gerą: „Sniegas iškrinta romiai, švelniai, meilingai, tarsi angelai užsiiminėtu petingu. Pabundi ryte, atitrauki užuolaidą ir išvysti pakeistą, apvalytą, nekaltai baltą pasaulį. Kartais net verkti norisi – toks grožis.“ (126) „Pradės švisti“ – tai ne tik naujas rytas, bet ir naujo moters gyvenimo pradžia. Romano „Ragana ir lietus“ pabaigą galėtume vadinti netgi tragiška. Vika ir Paulius sudega užsiliepsnojusioje mašinoje. Akį patraukia neįprasta teksto grafika: smėlio laikrodis, kuris tarsi simbolizuoja besibaigiantį gyvenimą (smėlio viršutinėje dalyje lieka vis mažiau). Vis dėlto, moteris pasiekė savo: jie amžianai bus kartu. Bebaigiantį byrėti smėlio laikrodį galima apversti ir viskas prasidės iš naujo, ir nesvarbu, kad jau nežemiškajame pasaulyje. Žodis „švito“ taip pat užsimena apie laimingą pabaigą.

„ji nusikvatojo nes laukė grumtynių mašina lyg žaislinis vilkelis sukosi ant slidaus kelio kažkuris ranka o gal koja nuspaudė klaksoną pasigirdo paklaikęs pypsėji mas žviegdama stabdžiais mašina pramušėapsauginętvorelę akimirkąpakiboant pačiosstataus šlaitobri auno s ir ė m ė r t i s i s ž e m y n m o t e r i s r ė k ė v y r a s t y l ė j o m aši nalaužyda makrūmusirtemp damapaskuisaveišdras kytosvelėnosakmenųžemėsgrums tųšleifąritosinuokalnopasiekėpašlai tę dunkstelėjo ir sustojo apsivertusi ant stogo ratai tebesisuko akimirkai stojusioje tyloje girdėjosi vis dar nuo šlaito riedančių akmenukų šnarėjimas Staiga driokstelėjo sprogimas. Aidas nusirito įmirkusiais lau kais. Ugnis akimirksniu apėmė visą automobilį. Milžiniška liepsna skleidė gūdų ūžesį. Vienkiemyje lojo šunys. Dulkė lietus. Švito…………………………………………………“ (351)

Taigi, akivaizdu, kad abu romanai labia panašūs savo struktūra, veikėjais ir jų gyvenimo istorija, besikartojančiais motyvais (nelaiminga meilė, lietus, Apokalipsė, sapnas, mirtis, baimė, viltis…) Ir visai nekeista, juk ir „Miegančių drugelių tvirtovę“, ir „Ragana ir lietų“ parašė ta pati autorė. Nei rašymo maniera, nei pagrindinės temos net per 12 metų nepasikeitė.

Šaltiniai ir literatūra

1. Ivanauskaitė J. Ragana ir lietus. – Tyto Alba. Vilnius, 2002.2. Ivanauskaitė J. Miegančių drugelių tvirtovė. – Tyto Alba. Vilnius, 2005.3. Kazlauskaitė G. Puslapių drugeliai. //Šiaurės atėnai. – 2006, sausio 7 d.4. Peluritytė A. Pasaulis ir jo pabaiga be pabaigos pagal J.Ivanauskaitę.// Nemunas. – 2006, vasario 5 d.5. www.literatūra.lt. – Jurgos Ivanauskaitės drugeliai. Dragenytė R., – 2005. (puslapis žiūrėtas 2006-04-28).6. www.autoinfa.lt/webdick. – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (puslapis žiūrėtas 2006-04-28).