V.Žilinskaitė “kelione i tandarika”

ĮVADAS

Rašytoja Vytautė Žilinskaitė (g.1930) – nusipelniusi kultūros veikėja – plačiai žinoma linksmais jumoristiniais bei kandžiais satyriniais kūriniais. Savo apysakose, pasakose, apsakymuose, pjesėse ji aprėpia platų mažųjų pasaulį, pasakoja apie jį neslėpdama aštrių kampų, kalba linksmai, o kartu ir rimtai, reikliai. Kupini rūpesčio dėl žmonijos ateities jos kūriniai gausiai verčiami į užsienio tautų kalbas.
Vytautė Žilinskaitė laiko save vilniete, nors gimė ir vaikystę praleido Kaune.Mokymosi metais mėgo sportą, privačiai mokėsi muzikos, tačiau labiausiai viliojo knygų skaitymas. Knygos ir paskatino Vytautę kurti. Aštuonerių metų pradėjo rašyti eiilėraščius. Būdama dvylikos, kūrė pjesę apie aklą mergaitę. Paskui – romanus, vėl eilėraščius. Jumoro ėmėsi vėliausiai, jau pradėjusi dirbti.
Savo talentą Vytautė Žilinskaitė maždaug padalino po lygiai suaugusiems ir vaikams, truputį apgailestauja neatsidavusi kurti vien tik jauniesiems skaitytojams. Tikra tiesa, kad vaikų literatūroje “nėra ribų fantazijai”,be to mažiesiems “rašyti įdomiau ir prasmingiau – iš jų gali laukti stebuklų , gali tikėti, kad iš mažo grūdelio vėliau sulapos didelis gėrio medis.” Trumpai apibūdinant rašytojos kūrinius vaikams, galima pasakyti: supasakintoje kasdienybėje apgyvendinusi savo mažuosius veikėjus, ji skkaitytojus veda į tikro sielvarto ir džiaugsmo, tikrų praradimų ir atradimų pasaulį.
Viskas prasidėjo nuo poezijos. Žurnalistės diplomą Vytautė Žilinskaitė įgijo senajame Vilniaus universitete, dvylika metų dirbo “Jaunimo gretų” žurnale. Tuo metu rašytoja parašė pirmąją knygą – eilėraščių rikinį “Nesustok valandėlę” (1961), tai pat iš

šstuksenolinksmus pirmuosius apsakymusm, jumoreskas, apybraižas.Visada norėjo būti poetė. Rašytoja ir dabar mano, kad kiekvienas jaunas žmogus turėtų sukurti bent po kelioliką eilėraštukų. Iš motinos turėjo paveldėjusi labai gerą jumoro jausmą. Nuo pat vaikystės mėgo skaityti linksmas knygas, su didžiuliu užsidegimu rengdavo mokyklos sienlaikraščių jumoristinius skyrelius.
Geriausi kūriniai įdėti į rinktinę ”Ledinė fėja” (1979). Ši rinktinė rodo rašytojos pastangas sieti pasaką su šiuolaikinio vaiko gyvenimu. Rinkinio “Senelio Šalčio ūsai” pasakų mintis gilesnė, einama prie sudėtigesnių, ne tik vaiko gyvenime svarbių dalykų. Kitoje pasakų ir eilėraščių knygoje “Kaktuso paslaptis” (1973) didžiausias dėmesys skiriamas realiems vaikams, jų išgyvenimams.
Rašytojos apysakose, pasakojimuose vyrauja mintis, kad “nereikia bijoti piešti vaikams gyvenimą tokį, koks juos supa”. Kiekvienas V.Žilinskaitės kūrinys skatina nenusileisti blogiui ir visur ieškoti gėrio.(1)

KŪRINIO ANALIZĖ IR INTERPRETACIJA

Rašytoja tikina, kad vaaikų pasaulis jai “arčiau širdies, nes jis toks tyras ir atviras”. Tikro, didelio gyvenimo pavertimas pasaka yra puikus būdas parodyti pasaulį patraukliau ir ryškiau. Šią mintį patvirtina ir didžiausias rašytojos kūrinys – “Kelionė į Tandadriką”. Plačiau apie šią pasaką – apysaką norisi kalbėti todėl, kad ji yra vertinama kaip vienas iš geriausių 1983 metais išleistų lietuvių literatūros kūrinių.
Vytautė Žilinskaitė kūrinį “Kelionė į Tandadriką” rašė septyniolika metų. Iš pradžių parašė linksmą, bet, kaip jai pasirodė, paviršutinišką pasakojimą, vėliau prie jo dažnai grįždavo, kol nusprendė parašyti visai na

aują “Tandadriką”. Rašydama labai susidraugavo su savo pasakojimo veikėjais, jog negalėjo su jais skirtis nei dieną, nei naktį.(1)”Kelionė į Tandadriką” palieka vientisos ir išbaigtos apysakos – pasakos įspūdį. Kūrinį sudaro 72 skyreliai, turintys pavadinimus, kurie atskleidžia apie būsimus veikėjų nuotykius ar naujas situacijas (pvz. “Spąstai”, “Paslpties atskleidimas”, “Atgal prie “Kankorėžio””, “Į paskutinę kelionę” ir t.t.). Apysakos struktūra daugiasluoksnė ir daugiareikšmė, ją galima vadinti polifonine. Kūrinyje aiškinamos savarankiškos temos (problemos), plėtojamos viena šalia kitos.
“Kelionė į Tandadriką” – šiandieninio urbanistinio, grėsmingai technizuoto pasaulio dvasia, aktualios globalinės problemos, vyrauja skaudus susirūpinimas dėl gyvenimo disharmonijos, dėl žmogaus išlikimo pasaulyje.(2) Labai linksma knyga, kupina fantastiškų nuotykių. Pasakoje – apysakoje veikia šeši pagrindiniai veikėjai – žaislai: kiškelis Kadrilis, lėlė Einora, šunelis Kutas, pingvinas Tvinas, varlė Legarija ir pilotas Menesas. Šių veikėjų kelionė į Tandadriką – žaidimų, žaislų planetą, išsipildžiusių troškimų šalį. Žaislų kelionė – tai užuomina apie žmogaus būtį. Kelias į Tandadriką – ilgas, pilnas paslapčių, įvairiausių išbandymų, praradimų bei atradimų, grėsmių ir dramatizmo. Gėlių planetoje tvyrojo gėlių kerštas; kadaise nuskriaustos, pažeistos gėlės dabar keršija kitiems. Pažadinti jų humaniškumą skirta vienam pagrindinių apysakos veikėjų – kiškiui Kadriliui. Jis visai netyčia įmena žiedlapio paslaptį ir taip išvaduoja savo bičiulius. Kiškeliui nebūtų taip pasisekę, jei savo švelnumu ir gerumu nebūtų patraukęs gerosios gėlės dėmesio. Geroji gėlė įprasmina būsimą planetos prisikėlimą. Gaila, kad ti
ik pirmoje knygos dalyje simptiją jaučiame nuoširdžiam ir drąsiam Kadriliui – kiškeliui tapus laivo vadu, jis kardinaliai pasikeičia. Pajutęs valžią ir jėgą, praranda savo gerąsias savybes – užsimerkia prieš teisybę, kai ji jam nenaudinga, o baisiausia tai, kad išduoda geriausią draugužį – Kutą bei nusigręžia nuo gyvenimo svajonės: jei neturės valdžios Tandadrikoje, tai kam tada į ją keliauti?
Šie knygos veikėjai – lyg žmonės, gyvenantys realiame gyvenime. Kiekvienas turi savo pažiūras į aplinkinį pasaulį ir žmonėm būdingas savybes. Visi žaisliukai – individai, kurie labai skiriasi ne tik savo išvaizda, savo gyvenimo istorijomis, bet ir elgesiu, mąstymu, požiūriu į draugus, vardo kilme, net charakteriu. “Kelionės į Tandadriką” veikėjai žadina įvairias mintis ir jausmus (net užmiršti, kad jie nėra žmonės, o tik vaikų pamesti žaisliukai). Jų portretams daugiausia vietos skiria ir dailininkas. Žaislai įdomūs savo gyvenimo aprašymais, kuriuose galime rasti begalę slapčiausių paslapčių, kurių turi kiekvienas personažas. ”Sudėtinga polifoninė kūrinio struktūra. Veikėjai – kiekvienas su savo autonomišku mąstymu, skirtingu gyvenimo supratimu. Jų požiūriai plėtojami paraleliai, suvedami į konfliktus, bet neužgožia autorės suvokimo, – žvilgsnis vienu metu keliais rakursais leidžia perteikti tikrovės daugialypiškumą (kiekvieno širdyje savo Tandadrika). Ryškūs tipai, savita jų laikysena, individuolizuota kalba”(2)
Kiškis Kadrilis – kontrastingas ir dramatiškas personažas. Vytautė Žilinskaitė nuosekliai atskleidžia šio veikėjo nuosmukio dramą: Kadrilis praranda buvusias vertybes ir ima tarnauti tamsiausioms pr
rigimties jėgoms. Būtent jam knygos pradžioje skiriame daugiausia simpatijų. Džiaugiesi, kad jis iškilo į vadus, ir nusimeni, kad pats mieliausias kiškelis išpuiksta, galima sakyti, net praranda visą savo turėtą humaniškumą. Tai yra realistiška – juk ir tikrame gyvenime pasitaiko, kad palipėjus karjeros laiptais, užmirštami net patys geriausi draugai, apsvaigstama nuo troškimo įsakinėti ir vadovauti. Kiškis – tai groteskiškas valdžios ir jėgos simbolis, artimas kitam apysakos – pasakos personažui – varlei Legarijai.
Varlė Legarija savo štampuotu, biurokratiniu mąstymu bei demagoginėmis kalbomis sukuria groteskišką apsimetinėjimo ”teatrą”. Legarija – spalvinga, sąmojinga, kupina ironijos ir sarkazmo pliūpsnių. Jos elgesys hiperboliškai atspindi mūsų kasdienio gyvenimo ydas, kurios, pasak autorės, gali virsti grėsme visuomenei. Ryškiausias varlės Legarijos bruožas – hipertrofuotas naudos sau ir valdžios siekimas. Iš kelionės į Tandadriką ji trokšta tik “kuklaus minimalumo”: “Turime žiūrėti blaiviai: maršrutas nežinomas, pilotas nekvalifikuotas, mus gali ištikti šiurpi katastrofa!.. Tik nemanykit, kad esu bailė ir nenoriu į Tandadriką: man taip pat būtų ne pro šalį išsigydyti nuo karpos ir įsigyti naują krepšį, prikrautą vertingų ir gyvybiškai reikalingų daiktų”.(3) Todėl kiekvienoje planetoje Legarija ieško vertingų daiktų, kuriuos susikrautų į savo krepšį. Varlė triumfuoja grįžusi iš sandėlių planetos, iš kur parsivilko gausybę “gyvybiškai reikalingų” daiktų. Aštriausio charakterio, tiesmukiškiausia veikėja. Nė kiek nesidrovi savo savanaudiškumo. Atvirai naudojasi savo draugais, rūpinasi tik savimi ir savo poreikiais nė kiek neatsižvelgdama į draugus ar jų nuomonę. Jos paveikslui tikrai nepagailėta jumoro, satyros – taip nuvainikuojamas godumas ir jo pagimdytas blogis.
Šunelis Kutas – vienas iš labiausiai pavykusių ir mieliausių, galbūt tragiškiausių ir vientisiausių apysakos – pasakos veikėjų. Kutas kiekvieną skaitytoją sužavėtų savo begaliniu gerumu, sąmoningumu, jautrumu, tauriu idealizmu, pasiaukojimu, vaikišku tiesumu ir judrumu, stipriu atsakomybės jausmu dėl savo elgesio, dėl sudegintos planetos, nevaikišku esmės ieškojimu. Jis vienintelis nori sugrįžti į Žemę, jis vienintelis laisvas nuo godumo daiktams (“man visko užtenka, net per daug”), visada ištikimas ir tikras. Jeigu šunelis būtų buvęs “Kankorėžio” vadas, jis tikrai nebūtų pasikeitęs taip, kaip kiškis Kadrilis, nebūtų atsižadėjęs savo geriausių draugų ir susidėjęs su varle Legarija. Kuto žuvimas visems liko kaip priesakas būti kitokiems, pasikeisti, pripažinti visas savo kaltes ir siekti taurumo. Keliaudamas šunelis subręsta, išmoksta vertinti save ir jį supančią aplinką. Kutas Tandadrikoje ieškojo džiaugsmo, gėrio, šviesos ir nuoširdžios draugystės. Jis vienintelis neigia materializmą. Kelionėje Kutas ieško esmės, aukojasi vardan savo geriausio draugo Kadrilio, kad šis taptų toks, koks buvo apysakos – pasakos pradžioje.
Lėlė Einora – išdidi, jautri, trapi, praktiška, moteriškai siekianti grožio ir meilės, o kartu ir kilni būtybė, nuoširdžiai svajojanti apie ateitį; ji suvokia šunelio Kuto aukos prasmę ir išgyvena dėl jo dramatiškos lemties. Būtent šunelio Kuto gerumas sužadino pačius tauriausius Einoros jausmus. Ji niekaip negali sau atleisti, kad buvo neatidi šuniukui lemiamą jo gyvenimo akimirką, kad susižavėjo pašvitalais. Išsiskyrė iš žaislų tuo, kad nebuvo išmesta – ji pati pabėgo iš vaikų darželio. Bendraudama ne visiškai atsiveria, turi savo paslapčių.
Pingvinas Tvinas – nepaslankus, protingas. Kelionėje jis išsprendžia pačias kebliausias ir sunkiausias mįsles. Sugeba žaislų tarpusavio santykiuose palaikyti harmoniją, užgesinti kylančius konfliktus. Pelnęs didžiausią draugų pagarbą. Kaip ir visi žaislai kritiškai vertino savo išvaizdą.
Pilotas Menesas – pats uždariausias, tyliausias, mažiausiai nuspėjamas, bet taip pat kaip pingvinas Tvinas labai protigas. Visada daugiau dirba negu kalba. Siekia padėti ne tik sau, bet ir draugams. Kelionės metu piloto savybės išlieka tos pačios, charakteris praktiškai nepasikeičia.
Šios pasakos – apysakos veiksmas prasideda Naujųjų metų naktį, nors rašytojos vaizduotė įvykių vietą ir laiką nepaprastai išplečia, nuveda painiais kosminių tolių, neregėtų, negirdėtų planetų keliais. Kūrinys žavi užsidegusiomis gražiomis žaislų svajonėmis (tam ir Naujųjų naktis), veikėjai patenka į neišvengiamų ir sudėtingų šiandieninio pasaulio rūpesčių ir bėdų sūkurį. Apysakos veiksmo pradžia užsimezga žiemos miške – vakarą prieš Naujuosius metus. Vaikų nuskriausti ir išmesti žaislai atsitiktinai išvengia sąvartyno, susirenka prie kiškelio Kadrilio sukurto laužo.
Žaisliukai besipasakodami vieni kitiems savo istorijas, netyčia miške, po eglute pastebi beveik naują, visiškai tuščią žaislinį, o gal ir ne žaislinį laivą, kuris buvo paruoštas kelionei į planetą, vardu Tandadrika – žaislų planetą. Ilgai nesvarstę , jie visi susėdo į “Sidabrinį kankorėžį” (taip buvo pavadintas rastas laivas) ir pakilo į niekam nežinomas erdves. Kiekviename skyriuje galime rasti vis kitokius mažųjų keliautojų nuotykius fantastinėse planetose, kur patekus į keblias ir sudėtingas situacijas, kas kart vis labiau išryškėja jų būdo savybės, polinkiai ir tikrieji veidai. Rašytoja kaip reta atidi savo herojukams. Didelė dalis knygoje skiriama nuotykiams, o dar didesnė – įvairiems keliauninkų likimams, išgyvenimams ir mintims. Įdomiausia tai, kaip knygos “Kelionė į Tandadriką” autorė geba atskleisti keliamas esmingas pasaulio ir žmogaus problemas – meilę gimtajam kraštui, pareigą visuomenei, taikos išsaugojimą, teisingumą, narsumą, pasiaukojimą, draugystę, kito supratimą ir kitas dorybes, paglbon pasitelkdama keliaujančių žaisliukų tarpusavio santykius.
Pirmoji planeta, kurioje apsilanko žaislai – kerštaujanti gėlių planeta. Keleiviai netyčia pakliūva į žiedo nelaisvę, laimei, likęs laisvėje kiškis Kadrilis išgelbėja draugus. Sukrečia ir išdegusi planeta, į kurią patenkama vėliau. Keli miestai, norėdami apginti, snapelyje įsikandusį medžio šakelę, paukštelį,taip smarkiai apsiginklavo, kad net užsidegė laidas. Kilusi ugnis persimetė į bombų krūvas ir sunaikino visą planetą. Kitose planetose “Sidabrinis kankorėžis” taip pat patenka į įvairiausias aplinkybes, iš žaisliukų reikalaujančias vis naujų gebėjimų, žinių, net būdo savybių. Pilkojoje planetoje yra tikrinamas keliauninkų teisingumas – čia suklumpa varlė Legarija, kri neišlaiko ir susigundo rankenėlių “grybavimu” bei klavišų maigymu. Čia gelbsti, kaip ir Žėručio planetoje, ginantis nuo vabalų, technikos žinios. Galų gale Tandadrikos palydovės planetos sandėliuose, kur buvo galima psiimti, ko tik širdis pageidauja, patikrinama, ko kiekvienas iš visų keliaujančių žaisliukų yra vertas. Atsiveria kiekvieno personažo “aš”.(1)

APIBENDRINIMAS

Lietuvių vaikų literatūroje Vytautė Žilinskaitė iki šiol išlieka ištikimiausia literatūrinės pasakos kūrėja. Šis žanras dvidešimtojo amžiaus 7-9-ajame dešimtmetyje Lietuvoje išgyvenęs neabejotiną pakilimą,k ne tiok formavęs vaikų prozos veidą, bet apskritai kėlęs vaikų literatūros prestižą. V.Žilinskaitė kas keleri metai pasirodančiais naujais pasakų leidiniais jaunajam skaitytojui ir mums tarsi tvirtina, jog šio žanro galimybės dar neišsemtos. Tai puikiai iliustruoja ir naujausia autorės knyga “Nebijoklė”.
V.Žilinskaitės literatūrinė pasaka, remdamasi tikroviškojo ir fantastinio pasaulio metamorfozėmis, giliai ir įspūdingai atskleidžia mūsų epochos žmogaus dvasinį ir psichologinį mikroklimatą, iškelia opias, aktualias ir globalines visuomenės ar atskiro žmogaus problemas. Apysaka – pasaka “Kelionė į Tandadriką”, kurios giluminis filosofinių, žmogaus būties klaisimų sprendimas savaip artino šį kūrinį prie suaugusio skaitytojo. Šis kūrinys tam tikra prasme buvo etapinis V.Žilinskaitės kūryboje. Iki tol rašytoja rašė poetines – filosofines novelės žanro pasakas.
“Kelionė į Tandadriką” – puiki knyga, nes ją galima skaityti dalimis, apmąstant įspūdingus pokalbius, sparnuotus posakius, pasvarstant, kokią prasmę jie suteikia visam kūriniui. Įdomiausia yra tai, kad knyga “Kelionė į Tandadriką” tokia įdomi, kad net sunku ir atsitraukti nuo pradėtos skaityti knygos. Ypač vilioja ir traukia nuotykių vingiai, niekada negali nuspėti, kokia linkmje pakryps veiksmas – ar gera, ar bloga linkme. Sudominantys detektyvo elementai, linksmai graudžios situacijos, nuolat besiveržiantis naujas veiksmas. Visa tai ne vien smalsumui patenkinti, bet ir širdžiai praturtinti. ”Knygoje liko neįmintų paslapčių”, – sako rašytoja, – palikau jas neįmintas, nesgi kiek tokių paslapčių supa mus, ir kaip gerai, kad jų yra, kad jos verčia augti mūsų proto galias ir pažinimo troškulį!..” Labai keista, kad pasaka – apysaka “Kelionė į Tandadriką” tarsi neturi pabaigos: juk viskas nuolat kartojasi, o ypač žmogiškos aistros ir silpnybės. Taigi skaitytojas kviečiamas į skrydį, kuris kiekvienoje būtybėje sužadintų teisingumo ir taurumo troškulį.(1)

TURINYS
ĮVADAS 3
KŪRINIO ANALIZĖ IR INTERPRETACIJA 4
APIBENDRINIMAS 8

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Linkevičius, J. Prie žalių krantų. – Vilnius.,1998.
2. Striogaitė, D.Pažinimo, išbandymų, apmąstymų kelias// Literatūra ir menas.1985.
3. Žilinskaitė, V.Kelionė į Tandadriką. – Vilnius.,1984.
4. Lietuvių apysaka vaikams: žanro modifikacijos. – Šiauliai.,2002.

Leave a Comment