Yra įvairiausių mėginimų apibrėžti literatūrą. Pavyzdžiui, galima ją apibūdinti kaip ,,vaizdingą“aprašymą išmonės prasme – aprašymą, kuris nėra tikroviškas. Tačiau reikalingas kitas požiūris,literatūrą reikėtų apibrėžti ne pagal tai kiek ji išgalvota ar vaizdinga, o atsižvelgiant į kalbos vartosenos ypatumą. Laikantis šios sampratos, literatūra yra rašymo būdas, kuriuo, pasak rusų kritiko Romano Jakobsono, pasireiškia ,,organizuota prievarta įprastinio kalbėjimo atžvilgiu‘‘.Literatūra transformuoja ir intensyvina įprastiną kalbą, tolydžio atitolsta nuo kasdienės šnekos.Jei jūs prieisite prie manęs autobusų stotelėje ir sušnabždėsite: ,,O nebylioji nuotaka rimties“(garsiosios Johno Keatso ,,Odės graikiškai vazai“ pirmoji eilutė – vert.), aš bemat susivoksiuturįs reikalą su literatūrą. Nes jūsų žodžių struktūra, ritmas, melodingumas yra daugiau nei jųabstrakti reikšmė – arba, kaip patikslintų kalbininkai, signifikantai neatitinka signifikatų. Jūsųkalba prašosi dėmesio, puikuojasi savo prašmatnumu, o štai posakis ,,Argi nežinote, kad vairuotojai streikuoja?“ visu tuo pasigirti negali. Šitokia, tiesą sakant, buvo rusų formalistų, kuriems priklausė Viktoras Šklovskis, RomanasJakobsonas, Osipas Brikas, Jurijus Tynianovas, Morisas Eichenbaumas, Borisas Tomaševskis, ,,literatūriškumo“ samprata. Jų požiūris buvo, kad literatūra nėra pseadoreligija,psichologija ar sociologija, o ypatinga kalbos sąranga. Ji turi tik jai būdingus dėsnius, struktūrasir priemones, kuriuos reikia tyrinėti skyrium, o ne šlieti prie ko kita. Literatūros kūrinys nėra idėjų šaltinis, socialinės tikrovės atspindys ar transcendentinės tiesos apraiška : tai materialusfaktas, kurio veikimą galimą nagrinėti panašiai, kaip kad narstome mechanizmą. Literatūrąsudaro žodžiai, o ne daiktai ar jausmai, taigi laikyti ją autoriaus minčių išraiška yra klaida.
Formalizmas iš esmės buvo lingvistikos taikymas literatūrologijai; formalaus pobūdžio lingvistika tuomet labiau gilinosi į kalbos struktūras, o ne į tai, kas iš tikro sakoma, todėlformalistai, užuot nagrinėją literatūros ,,turinį‘‘ (kur visada galima nuslysti į psichologiją arsociologiją), pasirinko literatūros formą. Nelaikė formos turinio išraiška, turinys esąs tik formos,,motyvacija‘‘ , dingstis ar sąlyga formos pratyboms. Don Kichotas nėra kūrinys ,,apie‘‘ tokiovardo herojų: veikėjas tėra priemonė, siejanti įvairias pasakojimo technikas. Formalistai į literatūros kūrinį žvelgė kaip į daugiau ar mažiau atsitiktinį ,,priemonių‘‘ montažą ir tik vėliau pradėjo laikyti šias priemones tarpusavyje susijusiais elementais arba visos teksto sistemos ,,funkcijomis“. ,,Priemonės“ apėmė garsyną, kalbos figūras, ritmą, sintaksę, metrą, rimą, pasakojimo būdus – tiesą sakant, visus formaliuosius literatūros elementus; bendra visiems šiems elementams buvo ,,nutolimo“ arba ,,susvetimėjimo“ efektas. Kas savita literatūros kalbai, išskiria ją iš kitų diskurso būdų – tai jos gebėjimas įvairiai ,,deformuoti“ įprastinę kalbą. Pasitelkus literatūros priemones įprastinė kalba tampa intensyvesnė, kondensuota, apgaulinga, daugiasluoksnė, tąsi, apversta aukštyn kojom. Tai ir yra kalbos ,,susvetimėjimas“; dėl šio susvetimėjimo neatpažįstamas ūmai tampa ir įprastinis pasaulis. Kasdienėje kalboje mūsų tikrovės suvokimas ir jos atliepimas tampa nuvalkiotas, atšipęs arba, kaip pasakytų formalistai, ,,automatizuotas“. Literatūra, stumtelėdama mus į kalbos žaizdą, atšviežina tas įprastas reakcijas ir padaro daiktus labiau ,,jutimiškus“. Literatūrinis diskursas susvetimėja, atitrūksta nuo įprasto kalbėjimo, bet sykiu paradoksaliai išplečia ir suintymina mūsų patirtį. Formalistai žvelgė į literatūros kalbą kaip į nukrypimų nuo normos rinkinį, nelyginant lingvistinės savivalės atmainą: literatūra esanti ,,ypatinga“ kalba, kasdien vartojamos ,,įprastinės“ kalbos priešybė. Jie taip pat pripažino, kad normos ir nukrypimai kinta sulig socialinio ir istorinio konteksto kaita – šia prasme ,,poezija“ priklauso nuo mūsų buvimo vietos ir laiko. Jei kalbos fragmentas ,,nutolęs“, tai nereiškia, kad taip buvo visada ir visur: nutolęs jis tik tam tikrų kalbinių normų kontekste, o pastarajam pakitus gali nustoti būti laikomas literatūra. Jeigu užsukę į užeigą visi bylotų tokiais posakiais kaip ,,nebylioji nuotaka rimties“, toks kalbėjimas liautųsi buvęs poetiškas. Kitaip tariant, ,,literatūriškumu“ formalistai laikė diferencinių santykių tarp skirtingų diskurso būdų funkciją; tai nebuvo nekintama duotybė. Jiems rūpėjo apibrėžti ne literatūrą, o ,,literatūriškumą“ – ypatingą kalbos vartoseną, su kuria susiduriama ne tik ,,literatūriniuose“ tekstuose, bet ir daugelyje anapus literatūros esančių sričių. Vis dėlto formalistai manė, jog ,,atitolimas“ sudaro literatūros esmę. Jie tik sureliatyvino tokią vartoseną, laikydami ją skirtingų kalbėsenos tipų kontrastavimu. Na o ką, jei prie gretimo užeigos staliuko nugirstumėm: ,,Kas čia per keverzonė!“ ,,Literatūrinė“ ar ,,neliteratūrinė“ būtų tokia kalba? Tiesą pasakius, ji ,,literatūrinė“, nes cituojama iš Knuto Hamsuno romano Badas. Tačiau kokiu būdu atpažįstame jos literatūriškumą? Juk ji nereikalauja ypatingo dėmesio savo žodinei raiškai. Vienas atsakymų į klausimą, kaip atpažįstame jos literatūriškumą, yra tai, kad ji paimta iš Knuto Hamsuno romano Badas. Tai dalis teksto, kurį skaitome kaip ,,grožinį“, kuris skelbiasi esąs ,,romanas“. Apie kalbos literatūriškumą byloja kontekstas; bet pati kalba neturi jokių ypatumų ar savumų, kurie išskirtų ją iš kitų diskurso būdų, taigi galima šitaip sušnekti užeigoje ir nesusilaukti jokio pagyrimo už literatūrinę išmonę. Suvokti literatūrą taip, kaip ją suvokė formalistai, iš tikrųjų reiškia visą literatūrą laikyti poezija. Susitelkimas į kalbėjimo būdą, o ne į nusakomą tikrovę kartais laikomas požymiu, jog mes literatūrą suvokiame kaip tam tikrą autoreferencinę kalbą, kuri byloja pati apie save. Pavyzdžiui, kai poetas sako, kad jo meilė lyg raudona rožė, jau vien iš šio teiginio metrinės kalbos suvokiame, jog nedera klausinėti, ar jis tikrai turėjo mylimąją, kuri jam kažkodėl atrodė panaši į rožę. Jis kalba mums apie moteris ir apie meilę apskritai. Kartais (nors ne visada), tarsi norėdama tai pabrėžti, ji gali griebtis ypatingos kalbos – idant pademonstruotų, jog tai ne konkreti tikrovės moteris, o tik vienas kalbėjimo apie moterį būdų. Daugelis akademiškai studijuojamų kūrinių buvo ,,suplanuoti“ kaip literatūra, bet tiesa ir tai, kad daugelis šitaip sumanyti nebuvo. Pradėjęs gyvuoti kaip istorinis ar filosofinis, ilgainiui tekstas gali virsti literatūriniu; arba atsirasti kaip literatūra, o vėliau tapti vertinamu archeologiniu požiūriu. Vieni tekstai gimsta kaip literatūra, kiti tokiais tampa, tretiems literatūriškumas primetamas. Lemiamą reikšmę gali turėti ne pati prigimtis, o susiklostęs žmonių vertinimas. Tokio dalyko kaip literatūros ,,esmė‘ apskritai nėra. Kiekviena menkiausią parašymą galima perskaityti ,,nepragmatiškai“, jei tai ir reiškia literatūrinį teksto skaitymą, lygiai kaip kiekvieną parašymą galima perskaityti ,,poetiškai“. Pavyzdžiui, jei užsižiūrėjęs į traukinių tvarkaraštį, pradedi mąstyti ne apie susisiekimą, o apie dabarties egzistencijos tempą ir sudėtingumą, galima tarti, jog skaitai tvarkaraštį kaip literatūrą. Apskritai žmonės ,,literatūra“ laiko tai, kas, jų manymu, yra gerai parašyta. Jeigu tai būtų visiška tiesa, neegzistuotų toks dalykas kaip ,,prasta literatūra“. Vienos grožinės kūrybos formos laikomos literatūra, o kitos ne; šalia grožinės esti ir negrožinė; yra literatūros, besipuikuojančios žodine raiška, bet yra įmantrios retorikos, kuri literatūrai nepriklauso. Literatūra, įsivaizduojama kaip visuotinai pripažintos ir nekintamos vertės kūrinių visuma, išsiskirianti tam tikras bendrais ypatumais, neegzistuoja. Iškyla literatūriškumo klausimas, vertybiniai sprendimai išties svarbus – ne būtinai ta prasme, kad literatūriškumas reikalauja rašyti ,,gražiai“ o todėl, kad privalu rašyti laikantis priimto grožio standarto: konkrečiu atveju tekstas gali ir neprilygti visuotiniai pripažintam etalonui. ,,Vertybė“ – kintanti sąvoka: ji žymi, ką realūs žmonės vertina realiomis aplinkybėmis, remdamiesi konkrečiais kriterijais ir atsižvelgdami į esamus tikslus. Tad visiškai įmanoma, kad, veikiant istorijos lūžiams, ateityje galėtų susikurti visuomenė, kuri Shakespeare‘ o kūryboje nebeįžvelgtų nieko vertinga. Jo kūryba būtų tiesiog beviltiškai svetima, apsunkinta tokių idėjų bei jausmų raiškos būdų, kurie tai visuomenei atrodytų riboti ar atgyvenę. Literatūros kūrinius visuomet interpretuojame atsižvelgdami į savuosius rūpesčius, galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl kai kurie literatūros kūriniai nepraranda savo vertės ištisus šimtmečius. ,,Mūsiškis“ Homeras nėra tapatus viduramžių Homerui, taip pat ,,mūsų“ Shakespeare‘as, nesutampa su jo amžininkų Shakespeare‘u; skirtingi istoriniai laikotarpiai, regis, susikūrė pagal savo reikmes ,,skirtingus“ Homerą ir Shakespeare‘ą, rasdami ką iškelti ar nuvertinti, nors nebūtinai kaskart tuos pačius dalykus. Joks kūrinys ar jo tuometinis vertinimas negali būti perkaltas į kitas žmonių grupes ir išlikti nepasikeitęs, kartais beveik neatpažįstamai; o tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl vadinamoji literatūra yra pastebimai netvarus dalykas. Skaitant Kembridžo kritiko I.A. Richardso studentų atsiliepimus apie literatūros kūrinius nusistebėjimą kelia visiems bendri intuityvūs suvokimo bei interpretacijos įpročiai – tai, kaip jie supranta pačią literatūrą, kokius reikalavimus kelia eilėraščiui ir ko tikisi iš jo sulauksią. Visi šio eksperimento dalyviai buvo daugiausia trečiojo dešimtmečio anglų aristokratų ar pasiturinčiųjų sluoksnio atžalos, baltaodžiai, anksčiau mokęsi privačiose mokyklose, ir jų požiūri į eilėraštį lėmė gerokai daugiau dalykų nei grynai ,,literatūriniai“ veiksniai. Šių jaunuolių kritiniai atsiliepimai buvo esmingai susiję su jų bendraisiais nusistatymais bei įsitikinimais. Betgi tai ne dingstis kaltinimams: nėra tokios kritikos, kuri nebūtų panašiai susisaisčiusi, tad nėra ir tokio dalyko kaip ,,grynoji“ literatūrinė kritika ar interpretacija. Jei nepakanka pagrindo literatūrą laikyti ,,objektyvia“, deskripcine kategorija, lygiai nepagrįsta tvirtinti, jog literatūra tėra tai, ką žmonės užsigeidžia ja vadinti. Mes atskleidėme ne tik tai, kad literatūra neegzistuoja ta prasme, kaip egzistuoja vabzdžiai, ir kad ją formuojantys vertybiniai sprendimai istoriškai kinta, bet ir tai, jog šie vertybiniai sprendimai glaudžiai susiję su visuomeninėmis ideologijomis. Galų gale jie pavirsta ne tiesiog individualiu skoniu, bet tokiomis nuostatomis, kurias pasitelkusios vienos socialinės grupės turi ir išlaiko valdžią kitų atžvilgiu. Dar antikos laikais iškilo problema: kokiu pagrindu atskirti žodžio meną nuo kitų kalba reiškiamų veikalų, kokie yra esminiai skirtumai tarp raštų apskritai ir raštinės meninės kūrybos? Literatūra nėra tiesioginis kalbos fiksavimas popieriuje, o platus ir reikšmingas kultūros fenomenas, turintis specifiškus raidos dėsningumus ir skiriamuosius bruožus, leidžiančius išskirti ją iš kitų raštų. Bene reikšmingiausias kriterijus, leidžiantis pažymėti takoskyrą tarp literatūros ir dalykinių raštų ar kūrinių, kurie tik imituoja literatūrą, yra meniškumo kriterijus. Dar 1886 m. S. Dagilis ,,Aušroje“ rašė: ,,Poezija gali būti ir eilėmis parašyta, o vėl blogos eilės negali nieko bendro turėti su poezija, greičiau joms pridera eilininkystės vardas, ir budėtojas tokių eilių yra tikras eilininkas, eiliadirbys, o ne poetas. Mokslo veikale kalba redukuojama į vienareikšmiškumą (čia gausiai vartojami iš mirusių kalbų – graikų, lotynų – kilę nesikeičiantys terminai, taip pat sutartiniai ženklai, skaičiai). Tuo tarpu literatūros kūrinyje kaip tik kalbos daugiareikšmiškumas išplečia, praturtina įvairius lygmenis, jis dažnai sukuria simboliką ir potekstę. Mokslo veikale aprašomas reiškinys egzistuoja anapus autoriaus ir skaitytojo sąmonės kaip visiškai objektyvus dydis. Tuo tarpu literatūros kūrinyje jau sunku atskirti autorių nuo jo vaizduojamo pasaulio, ir skaitytojas čia nuolat identifikuoja save su romano herojumi ar eilėraštyje išsakytais išgyvenimais. Apibendrintai galima pasakyti, jog mokslas siekia pateikti žinių apie pasaulį ir veikia mūsų intelektą faktais bei logine argumentacija, o literatūra sukuria estetiniais principais pagrįstą pasaulio vaizdą ir žadina skaitytojo vaizduotę bei jausmus. Literatūros kūriniai kalba apie žmogaus išgyvenimus, atskleidžia individo santykius su aplinka, parodo įvairiausius žmogaus veiklos aspektus, sukurdami realybės iliuziją, kurią galima pavadinti meninės fikcijos pasauliu. ,,Vaizdumas kalbos mene yra tik potencialus“ , – sakė V. Sezemanas. Žodžiai neturi nei spalvos, nei erdvinės formos, parašyti jie neskamba. Tačiau skaitytojas patiria įvairias jutimines asociacijas, nes žodis rodo į tam tikrą objektą – tikrovės reiškinį ar apibūdina žmonių santykius, jausmus. Literatūros vaizdas aprėpia tolimus realybės dėmenis, sukonkretina ir perkelia į dvasinį būvį abstrakčius reiškinius. Literatūros vaizdas nėra statiškas. Žodžių reikšmės svyruoja tam tikro lauko ribose, jos priklauso tiek nuo savo kaimynų, tiek nuo suvokėjo asociacijų, kurios kaskart gali būti kitokios. Šis žodžio meno ypatumas – vienas iš pagrindinių literatūros universalumo laidų. Kūrinys gali būti estetinio pasitenkinimo šaltiniu įvairių kultūrų, įvairių epochų žmonėms. Literatūros kūriniai iš bendrosios raštijos išsiskiria kalbos struktūra. Literatūra interpretuoja bei atskleidžia tikrovę specifinėmis priemonėmis. Jų pobūdį ir meninę išraišką sąlygoja: a) nacionalinės tradicijos, b) literatūros žanrai, c) literatūrinės srovės, d) rašytojo kūrybinė individualybė. Literatūrai negalėtume taikyti griežtų tiesos – netiesos kriterijų, nes ji siekia sukurti estetinį pasaulio ekvivalentą įvairiausiais būdais, pasitelkdama išmonę, aprašydama nebūtus įvykius, vaizduojama tikrovėje neegzistuojančius kraštus, fantastiškus veikėjus ir t. t. Meniniame tikrovės vaizde susitelkia būdingieji epochos požymiai, nors pats kūrėjas gali sąmoningai to ir nesiekti. Literatūra tampa tam tikro laikotarpio socialinių visuomeninių sąlygų liudytoju. Kaip žodžio menas, literatūra tiesiogiai priklauso nuo atskiro laikotarpio kultūros konteksto, nuo to, kaip atskira visuomenė įsivaizduoja meną, ko iš jo tikisi ir laukia. Anot J. Locmano, ,,grožinė literatūra tampa bet koks žodinis tekstas, kuris tam tikroje kultūroje sugeba realizuoti estetinę funkciją“. Per įtaigius meninius vaizdus skaitytojas įžiūri tai, kas yra visuotina, tipiška, o kartu ir nepakartojamai nauja. Dėl estetinės funkcijos eilėraštis ar novelė tampa kultūrine dvasine vertybe, kurią pažindamas suvokėjas praturtina savo asmenybę, praplečia akiratį. S. Daukantas 1846 m. rašė, jog daina nuo seno yra būdas perduoti ateinančioms ,,giminėms buvusias nelaimes, beje: kares ar marus, kovas, didelius tvanus <…>. Ir taip kiekviena tauta gilioj senovėj savo veikalus ir laimingas ar nelaimingas notis dainose ar raudose saugojo, o jos kartos jas pakartojo savo atenčioms giminėms“. Literatūroje pulsuojanti visuomeninė kultūrinė patirtis kaskart naujai aktualizuojama ir atpažįstama, prikeliami ar naujai įvertinami įvairūs kūriniai, nes literatūros procesas nesibaigiantis.