GIMSTAMUMO KONTROLĖ IR SKATINIMO PRIEMONĖS

GIMSTAMUMO KONTROLĖ IR SKATINIMO PRIEMONĖS

Gimimai – vienas svarbiausių ir pagrindinių veiksnių, turinčių įtakos naturaliam gyventojų prieaugiui.

Gimstamumas tai yra gimimu dažnumas tam tikroje populiacijoje. Tai per metus gyvų gimusiujų skaičiaus santykis su vidutiniu gyventoju skaičiumi, rodantis kiek kudikiu gime 1000 giventoju.
Žmonių visuomenė nuejo sudėtingą plėtros kelią, kol pasiekė dabartinį, nors ir skirtingą atskiruose pasaulio dalyse, gyvenimo lygį. Įvairiuose pasaulio regionuose bei valstybėse ryškus gyventojų pasiskirstymo skirtumai, kuriuos lėmė savitos gamtinės sąlygos, teritorijos apgyvenimo trukmė, nevienodai išplėtotos gamybinės jėgos ir daugelis kitų priežasčių.

Pastaruoju metu paasaulyje yra nemažai šalių, kurias ypač jaudina spartus gyventojų skaičiaus didėjimas, bet ir yra tokių valstybių, kuriuose skatinami gimimai.

Spartus natūraliojo gyventojų prieaugio didėjimas, gylios ekonominės krizės ir milijonai bedarbių išsivysčiose šalyse kelia susirupinimą dėl gyventojų skaičiaus didėjimo tempų atskirose šalyse ir apskritai pasaulyje. Per daug greitas arba per mažas atskirų valstybių gyventojų skaičiaus didėjimas kelia daugeliui vyriausybių sudėtingas ekonomines-socialines problemas. Todėl vyriausybė privalo visu pirma kontroliuoti šalies gimstamumą.

Gimimo skaičius yra veikiamas administracinėmis, juridėnimis, ekonominėmis, socialinėmis priemonėmis: jis skatinamas arba riibojamas. Iš tokių svarbiasnių priemonių galima paminėti: įstatymais nustatytą minimalų vedybinį amžių, abortų draudimą, daugiavaikių šeimų materialinį rėmimą ir t.t.

Priemonės, turinčios įtakos gimimų skaičiui, bet kuriuo konkrečiu atveju priklauso nuo keliamų uždavinių apimties, jų mokslinio pagristumo, visuomeninių sąlygų ir realių va

alstybinių galimybių. Praktiškai visos valstybės priemonės ( ekonominė politika, švietimas, sveikatos apsauga ir kitos) vienaip ar kitaip turi įtakos natūraliajam gyventojų prieaugiui.

Paskutiniuojų metų vis labiau paplito vaikų skaičiaus ribojimas šeimoje, jis apėmė daulį skirtingo dydžio ir nevienodo ekonominio-socialinio gyvenimo lygio šalių. Labai paplito išankstinis vaikų skaičiaus šeimoje planavimas.
Todėl norint kontroliuoti bei veikti gimstamumą, atskiruose pasaulio šalyse panaudojamos tokios priemonės, kurios gerokai palengvintų vaikų auginimą: steigiami lopšeliai-darželiai, statomos sezoninės vaikų įstaigos, organizuojamas vaikų bei paauglių poilsis. Daugiavaikėms šeimoms teikiama materiaklinė pagalba ( mokamos pašalpos), taip pat jiems ir kitiem mažas pajamas turinčioms šeimoms sumažinamas mokestis už lopšelius-darželius. Motinoms suteikiamos apmokamos atostogos, kol vaikas sulauks vienerių metų amžiaus, šeimoms išmokamos vienkartinės pajamos vaikui gimus, nepriklausomai nuo pajamų dydžio. Kai kuriuose šalyse teikiama didesnę paaramą šeimoms turinčioms po kelis vaikus, ypač didelį dėmesį skiriama antrajam ir trečiajam vaikui.
Parama šeimai pirmiausiai teikiama per visuomenines vaikų priežiūros institucijas ir švietimo sistemą, kuri užtikrina lygias galimybes visiems vaikams. Nesiplėsdama į visas temas, kaip vieną iš šeimos politikos pasekmių pateiksiu palyginimui dvi lenteles apie vaikų darželių lankomumą Šiarės šalyse ,kuriose gimstamumo rodykliai yra palyginus geri, ir Lietuvoje.

1 lentelė
Vaikų darželių lankomumas Šiaurės šalyse 1999 ais, % (palyginti su bendru atitinkamo amžiaus aikų skaičiumi).

Valstybė Iš viso 0-2 metų 3-6 metų
Danija 75,4 54,8 90,2
Švedija 64,0 39,6 79,0
Islandija 57,0 42,4 67,4
Suomija 52,0 25,0 67,4
Norvegija 51,4 25,4 76,7

Šaltinis: http:/www.lygus.lt/ITC/lyciu.php?id=75

2 lentelė
Vaikų darželių lankomumas Lietuvoje 2000 m., %

(palyginti su bendru atitinkamo
amžiaus aikų skaičiumi).

Iš viso, 1-6 metų Iki 3 metų Nuo 3 ir vyresni
Iš viso 41,1 13,7 53,1
Mieste 58,0 19,9 74,4
Kaime 11,8 3,2 15,6

Šaltinis: http:/www.lygus.lt/ITC/lyciu.php?id=75

Ir vis gi, dėl ko mažėja gimstamumas, juo labiau, kad ši problema būdinga ne tik Lietuvai, bet daugumai vakarietiškų visuomenių. Taigi, kodėl? Pirmas atsakymas, kuris ateina į galvą, tai – ekonominis nuosmukis. Taip, bet ekonominis nuosmukis ar pakilimas gimstamumo pokyčius lemia netiesiogiai. Juk turime ir kitokių pavyzdžių. Žinome, kad po karų, esant net visiškai sugriautai ekonomikai, dažniausiai būna gimstamumo augimas. Tačiau po karų žmonių nuotaikos būna optimistinės, o tas ir skatina gimstamumo didėjimą. Todėl gimstamumo mažėjimą reiktų greičiau sieti ne su ekonominiu nuosmukiu, o su jo sukeltomis pesimistinėmis visuomenės nuotaikomis.

Antra priežastis – gimstamumo mažėjimas dėl visuomenės ir ypač medicinos išsivystymo. Tai – natūralus dalykas. Šiais laikais absoliuti dauguma pagimdytų kūdikių išgyvena, ilgėja žmonių gyvenimo trukmė, todėl jeigu išsilaikytų toks pat gimstamumas, kaip prieš keletą šimtų metų, būtų didžiulė gyventojų perprodukcija, Žemė paprasčiausiai negalėtų tiek išmaitinti. Todėl gimstamumas visų pirma ir mažėja labiausiai išsivysčiusiose šalyse. Šioms šalims, beje, būdinga ir dar viena priežastis – padidėjusi tėvų atsakomybė už vaikų ateitį. Juk šiuolaikinėje visuomenėje nepakanka užauginti pamaitintus ir aprengtus vaikus, reikia juos išleisti į mokslą, o ne tik išmokyti rašto. O kokį darbą šiuolaikinėje visuomenėje gali dirbti neturintis aukštos kvalifikacijos žmogus?
Tačiau visai kitaip yr

ra daugelyje besivistančių šalių kur šeimoje yra daugiau kaip po 5 vaikus, čia valstybės, reguliuodamos gimimų skaičių, propaguoja mažavaikesšeimas.
Mažinti gimstamumą tokiose šalyse, tai sunkus ir daug pastangų reikalaujantis darbas,kuriam trukdo didelis finansinių išteklių, techninių priemonių, specialistų trūkumas, žemas gyventojų kultūrinis lygis, ribotos masinės informacijos galimybės, nepakankamai veiksmingas ekonominis-socialinis stimulas, skatinantis sąmoningai mažinti gimimų skaičių.
Norint mažinti gimstamumą įgyvendnama šeimos planavimo programa, įkuriamos specialios poliklinikos kuriuose gyventojus konsultoja šeimos planavimo klausimais, platinamos kontraceptinės priemonės nuo neštumo.
Gimimų ribojimas ir šeimos planavimas – tai labai sudėtinga komplėksinė priemonė, kuriai įgyvendinti reikia ne tik daug lėšų, kadrų, patirties, bet ir laiko.
Pastaruojų metų netgi plačiose „trečiojo pasaulio“ šalyse gimstamumas pradėjo mažėti. Modernios kultūros atėjimas į Aziją, Afriką, Lotynų Ameriką daro įtaką gimstamumui. Kuo labiau žmogus išsilavinęs, tuo labiau jis galvoja apie vaiko ateitį, auga tėvų atsakomybė.
Dauguma šalių turi savo šeimos politiką, kuri sprendžia gimstamumo problemas. Vienos šalys (Kinija, Indija, Pakistanas) suka galvas, kaip sumažinti gimstamumą, kitos šalys (JAV) neturi gimstamumo politikos, o gyventojų skaičių reguliuoja, sugriežtindamos ar sušvelnindamos imigracijos taisykles. Vakarų Europa, kuriai būdingos nacionalinės valstybės, stengiasi didinti gimstamumą savo šalyse

Šioje srityje Vakarų Europos valstybės turi ilgą patirtį, todėl verta pasidomėti jų pasiekimais. Remiantis EUROSTAT duomenimis, 2000 m. suminis gimstamumo rodiklis Europos Sąjungoje išaugo nuo 1,45 (1999) iki 1,53. Gimstamumas išaugo devyniose šalyse, da
augiausiai Prancūzijoje: nuo 1,77 (1999) iki 1,89. Gimstamumas sumažėjo Jungtinėje Karalystėje (1,64) ir Vokietijoje (1,34). [Suminis gimstamumo rodiklis – vidutinis vaikų skaičius, kuriuos gyvus pagimdys moteris per savo gyvenimą, jei išsilaikys tokios pat gimstamumo tendencijos pagal amžių].

Lietuvoje gimstamumas sumažėjo ypač praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, tai yra atkurus nepriklausomybę. Gimusių skaičius sumažėjo nuo 56,9 tūkst. 1990 metais iki 30 tūkst. 2002 metais. Dabar gistamumas jau keliata metų nemažėja, bet yra nedidelis – beveik susilygino su mirtingumu. 2003 m. gimė 30,5 tūkst. kūdikių, t. y. apie 500 daugiau negu 2002 m. Pernai gimstamumo rodiklis (gimusių skaičius 1000–iui gyventojų ) padidėjo 2,3 procento.
2003 m. išankstiniai demografinės statistikos duomenys leidžia teigti, kad gimstamumas po ilgai trukusio mažėjimo padidėjo, santuokų pagausėjo, o ištuokų skaičius mažai pakito. Mirusiųjų skaičius šiek tiek sumažėjo. Tačiau natūralios gyventojų kaitos rodiklis ir migracijos saldo išliko neigiami ir gyventojų skaičius toliau mažėjo.
2004 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3445,7 tūkst. gyventojų, arba 16,8 tūkst. mažiau negu 2003 m. pradžioje. Dėl neigiamos natūralios gyventojų kaitos gyventojų skaičius sumažėjo 10,5 tūkst., dėl neigiamo migracijos saldo – 6,3 tūkst.

3 lentelė
Demografiniai pokyčiai 2000–2003 metais

2000 2002 2003*
Gimė 34149 30014 30516
Mirė 38919 41072 41028
Natūralus prieaugis (+,-) – 4770 -11058 -10512
Įregistruota:

Santuokų 16906 16151 16988

Ištuokų 10882 10579 10599
1000-iui gyventojų tenka:

Gimusių 9,8 8,6 8,8

Mirusių 11,1 11,8 11,9

Natūralaus prieaugio (+,-) -1,3 -3,2 -3,1

Santuokų 4,8 4,7 4,9

Ištuokų 3,1 3,1 3,1
Gyventojų skaičius metų pabaigoje (tūkst.) 3487,0 3462,5 3445,7

Šaltinis: http:www.std.lt

Pasaulio bei atskirų jo regionų gyventojų skaičiaus dinamikos rodo, kad pastaruojų metų gyventojų skaičiussprčiai didėja.Gerėjant socialinėms ekonominėms bei kulturinėms žmonių gyvenimo sąlygoms, sėkmingai kontroliuojant gimstamumus. Gyventojų skaičiaus dinamikos tempus bus galima prasmingai valdyti. Naujausieji mokslo ir technikos laimėjimai sudarodidesnes galimybes vienodžiau kontroloti gyventojų gimstamumus tiek atskiruose regionose, tiek ir visame pasaulyje.
Taigi galėtume padaryti paprasčiausią išvadą, ogi jei norime pasisemti patirties apie gimstamumo didinimą, turime žvalgytis ne į pietus, o į Šiaurės šalys.

LITERATŪRA

1. http://www.socmed.kmu.lt/KATEDRA/REZIDENT/istatymai/STATVAD.htm
2. Stanaitis A. Pasaulio gyventojai. Vilnius,1981
3. Kanopienė V. Demografija: Pagrindinės sąvokos ir rodykliai. VU, 1997
4. Lietuvos demografiniai pokyčiai ir gyventojų politika. Vilnius,Lietuvos filisofijos ir sociologijos institutas,1995
5. http:/www.lygus.lt/ITC/lyciu.php?id=75
6. http:www.std.lt

Leave a Comment