Bioetika

I. ĮVADAS
Bioetika – tai etikos taikymas taip vadinamuose gyvybės moksluose ir biotechnologijoje. Sparčiai vystantis genetikos mokslui ir žmonėms vis labiau suvokiant gyvybę sukuriančiuosius ir lemiančius gamtos elementus, svarbiu dalyku tapo ir šio mokslo taikymo pasekmės pačiai žmonijos raidai.
Šiuolaikinė sveikatos priežiūros etika (bioetika) galėtų būti laikoma vienu svarbiausių veiksnių, kurie turėjo įtakos pacientų teisių ir orumo apsaugos principų plėtrai XX a. antrojoje pusėje. Ši disciplina padeda suformuluoti ir apibrėžti aktualiausias žmogaus teisių problemas, kurias kelia šiuolaikinėje medicinos praktikoje taikomos modernios biotechnologijos. Ypač koontraversiškos yra reprodukcinių technologijų taikymo, genetinės informacijos naudojimo ir saugojimo, žmogaus naudojimo moksliniams tyrimams, organų ir audinių transplantacijos keliamos problemos. Žmogaus klonavimas ir embrionų kamieninių ląstelių tyrimai – karščiausi pastarųjų metų pasaulinės bioetikos diskusijų klausimai.
Pasaulinių mokslinių ir technologinių procesų temos šiandien neaplenkia nei vienos šalies. Lietuva nėra išimtis. Spaudoje skaitome apie pasitaikančius primygtinus siūlymus tėvams savo vaikus gydyti eksperimentiniais vaistais, susiduriame su dirbtiniu apvaisinimu kuris sąlygoja tai, kad iš daugelio sveikų žmogaus embrionų yra pasirenkamas tik vienas ar keli kuriems “suteikiama teeisė” gimti, rūpinamės asmens sveikatos informacijos saugomos poliklinikose apsauga. Visa tai yra bioetiniai klausimai informacijos apie kuriuos dar dažnai labai trūksta. Dar neaišku ar Lietuvoje atliekami medicininiai ir genetiniai tyrimai atitinka žmogaus teisių ir orumo išsaugojimo principus, ar kiekvienas dėl mo

okslinių ar gydymo tikslų moksliniuose tyrimuose dalyvaujantis žmogus yra pilnai ir suprantamai informuojamas apie tokių tyrimų tikslus ir pasekmes.

II. ANTROPOLOGIJA
Antropologija – žmogaus, jo kilmės, evoliucijos ir rasių mokslas. Kultūrinės antropologijos tyrimų objektas – žmogus ir visuomenė, kurioje jie gyvena. Antropologijos skirstoma į kultūrinę – socialinę, fizinę – biologinę, antropologinę lingvistiką, archeologiją, taikomąją antropologiją. Socialinė antropologija labiausiai pabrėžia žmonių bendravimą tam tikrame kultūriniame fone – visuomenėje.
Evoliucijos teorijos:

Daugumas žmonių kaip neginčijamą tiesą pripažįsta teoriją , jog žmogus kilęs iš gyvūnų evoliucijos eigoje. Darvinas buvo pirmas žmogus, suformulavęs pakankamai įtikinamą hipotezę, kuri paaiškino įvairiausių gyvybės rūšių atsiradimą. Pagal šią hipotezę, evoliucija remiasi dviem principais:
1. atsitiktiniais pakitimais
2. natūralia atranka.
Darvinas teigė, kad dauginimosi procese kai kurie individai įgyja naujas savybes, kurių dėka jie turi daugiau šansų išgyventi kovoje už būvį. Įgytos naujos savybės užsifiksuoja geenuose ir perduodamos palikuonims. Po ilgesnio laiko pakitimai organizme tampa tokie žymūs, jog atsiranda nauja rūšis.
Žmonėms tai atrodo įtikinama. Per milijonus metų žuvis virsta žmogumi. Bet ar iš tikrųjų taip buvo? Ar yra rimtas mokslinis pagrindas, kuris leidžia teigti, jog evoliucija vyksta pagal Darvino pateiktą schemą?
Absoliuti dauguma mokslininkų iš paskutiniųjų gina Darvino teoriją iš anksto atmesdami bet kokią kitą alternatyvią teoriją. Jie teigia, jog evoliucija jau ne teorija, bet realus faktas. Tačiau iš tikrųjų ši koncepcija negali net pretenduoti į

rimtos teorijos rangą, nes evoliucijos teorija tokia, kokia ji yra dabar, nesugeba moksliškai paaiškinti kaip viena rūšis virsta kita.
Kai mokslininkai kalba apie evoliuciją, jie sako, kad visos gyvybės formos, veikiant fizikos dėsniams, atsirado iš vienaląsčio organizmo. Taigi, gyvybės fenomenas susiveda į chemiją, o chemija į fiziką. Laikoma, jog išsamiam evoliucijos mechanizmui paaiškinti užtenka žinoti fizikos ir chemijos dėsnius ir visi turimi duomenys patvirtina, jog evoliucija vyksta būtent taip, o ne kitaip.
Žmogus:
Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Žmogus yra orus kaip asmuo; jis nėra tik kažkoks daiktas, bet pats yra kažkas. Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai atsiduoti ir bendrauti su kitais asmenimis. Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Biblinis pasakojimas tą tikrovę išreiškia simboline kalba, tvirtindamas, kad „Dievas padarė žmogų iš
š žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“. Dievo sumanytas buvo visas žmogus. Šventajame Rašte žodis siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę arba visą žmogaus asmenį. Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra intymiausia ir vertingiausia, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ – tai žmogaus dvasinis pradmuo.
Jau Pradžios knygoje Dievas pabrėžė žmogaus gyvybės šventumą. Žmogaus pralietas kraujas šaukiasi Dievo, kadangi žmogus sutvertas pagal Jo paties paveikslą ir panašumą. Žmogus yra neliečiamas ne todėl, kad jis yra gyvas. Gyvūnai tada irgi turėtų būti neliečiami, nes jie irgi yra gyvi. Žmogaus gyvybė yra išskirtinė todėl, kad tik žmogus yra asmuo, kad jis yra vienintelis kūrinys, Dievo norėtas dėl jo paties. Būti asmeniu – tai, nepriklausomai nuo fizinės ar psichinės būsenos, nuo amžiaus tarpsnio, būti žmogumi. Todėl nuo pat prasidėjimo momento iki pat mirties žmogus yra asmuo su visomis asmens teisėmis ir visų pirma su prigimtine teise į gyvenimą. Jau pats buvimas žmogumi suteikia jam orumą ir nepažeidžiamumą. Tai žmogų išskiria iš daiktų pasaulio ir padaro subjektu.

III. ŽMOGAUS GYVYBĖS ATSIRADIMAS PROKREACIJOS BŪDU IR DIRBTINĖ REPRODUKCIJA.
Prokreacija yra išskirtinai žmogiškas dalykas, o reprodukcija – technologinio proceso rūšis. Šiandien žmogaus pradėjimą ir gimdymą visuomenė vis dažniau įvardija kaip paprastą individo “reprodukciją”. Tačiau yr

ra esminis skirtumas tarp prokreacijos ir reprodukcijos – tai skirtumas tarp vaiko pradėjimo ir vaiko “padarymo-pagaminimo”.
Kai biotechnologijos, ištobulintos apvaisinant gyvūnus, buvo pradėtos taikyti žmonėms, tapo įmanoma kištis į žmogiškosios prokreacijos vyksmą. Todėl iškilo klausimas dėl moralinio tokių intervencijų leistinumo “Įvairios dirbtinės reprodukcijos technikos, kurios, atrodytų, tarnauja gyvybei ir kurios dažnai šia intencija taikomos, iš tikrųjų atveria duris naujiems gyvybei gresiantiems pavojams“.
Nesama vienos nuomonės ir dėl troškimo turėti kūdikį ir teisės į reprodukciją. Vieni mano, kad sveikata yra visapusiška žmogaus gerovė, o troškimas turėti kūdikį yra genetiškai determinuotas, todėl jis turi būti patenkinamas, kaip kad vienas iš pagrindinių poreikių. Jų nuomone, nevaisingi turi tokią pačią teisę į reprodukciją kaip ir vaisingi. Oponentai teigia, kad troškimas turėti kūdikį nėra genetiškai determinuotas, o tai yra daugiau socialinio spaudimo išraiška, kuri ir lemia norą turėti kūdikį. Jie mano, kad tai yra nenatūralus dauginimosi būdas. Šiam požiūriui pritaria ir Katalikų bažnyčia, teigdama, kad dirbtinis apvaisinimas – tai neleistinas kišimasis į gamtą ir į tai, kas Dievo sukurta. Trečio asmens įsiterpimas vertinamas kaip santuokos ir šeimos šventumo sutepimas.
Dirbtiniu apvaisinimu vadinami vidiniai veiksmai moters kūne, kuriais dirbtinai sukeliamas vyro sėklinės ląstelės įsijungimas į moters kiaušialąstę, kai vyro sėklinė ląstelė dirbtinai įterpiama į moters kiaušialąstę arba moteriai perkeliama ne kūne apvaisinta kiaušialąstė.
Yra du pagrindiniai dirbtinio apvaisinimo būdai: apvaisinimas sutuoktinio sperma ir apvaisinimas donoro sperma.
Pirmasis pasaulyje dirbtinio apvaisinimo būdu pradėtas kūdikis, Louise Brown, gimė Didžiojoje Britanijoje 1978 metais. Šis įvykis sukėlė plačias etines diskusijas dėl dirbtinio apvaisinimo priimtinumo. Išsiskyrė dvi nuomonių kategorijos: vieni buvo už, o kiti – prieš dirbtinį apvaisinimą. Prieštaravimai išlieka ir iki šių dienų.
Anot pirmosios kategorijos atstovų, nevaisingumas yra liga, o dirbtinis apvaisinimas yra šios ligos gydymo metodas. Šios nuomonės reiškėjai vadovaujasi PSAO ligos apibrėžimu, pagal kurį liga traktuojama kaip fizinės, psichinės ir socialinės gerovės nebūvimas. Anot kitos kategorijos atstovų, nevaisingumas yra socialinė problema, liečianti daugiau nei vieną asmenį, todėl nereikalauja medicininės intervencijos.
Kyla prieštaravimų ir dėl genetinio „skriningo“. Dirbtinio apvaisinimo techologijos duoda galimybę diagnozuoti genetiškai paveldimas ligas preimplantaciniu laikotarpiu, dar neišsivysčius nėštumui. Preimplantacinė diagnostika – tai metodas, kai „in vitro – perkeliant embrioną“ tikrinamos lytinės ląstelės dėl genetinių sutrikimų. Jei nustatomas defektas, dirbtinio apvaisinimo procedūra nutraukiama. Tokiu būdu, šiai procedūrai pritariančių nuomone, yra išvengiama nereikalingų fizinių, emocinių ir moralinių kančių, susijusių su nėštumo nutraukimu dėl genetinės patologijos. Tačiau kyla etinė problema – kokios genetinės ligos turėtų būti identifikuojamos? Be to, šios technologijos pagalba yra įmanoma nustatyti ir pasirinkti vaisiaus lytį, kas, dirbtinio apvaisinimo procedūrai nepritariančių nuomone, yra neleistina.
Feministinio judėjimo atstovai šiuo klausimu taip pat nėra vieningi. Viena jų grupė teigia, kad tai yra patriarchalinis medicininės technologijos metodas, įgalinantis kontroliuoti ir kolonizuoti moters kūną, sutapatindamas moters vaidmenį tik su jos biologine reprodukcine paskirtimi ir neįžvelgiantis moteryje pilnos, visapusiškos asmenybės, turinčios daugiau interesų. Šį požiūrį kritikuoja kita feministinio judėjimo atstovų grupė, mananti, kad tai yra reikalinga procedūra, tačiau ji gali būti netinkamai naudojama.
Kai kas mano, kad moteris yra priversta dalyvauti dirbtinio apvaisinimo procedūroje ir pasirinkti motinystę dėl visuomenės, o ypač dėl savo partnerio. Jų nuomone, šis metodas kenkia moters sveikatai, tuo labiau, jog dirbtinio apvaisinimo rezultatai vis dar yra santykinai maži: literatūros duomenimis, per gydymo ciklą sėkmingų nėštumų skaičius siekia tik 18%. Dėl to yra manančių, kad dirbtinis apvaisinimas nėra gydomoji procedūra, o tiesiog moksliniai bandymai. Todėl labai svarbu pateikti teisingą informaciją apie šios procedūros sėkmingų rezultatų dažnį, apie galimą riziką, tam kad moteris galėtų pati apsvarstyti ir priimti jai naudingą sprendimą.
Kyla klausimas, ar galima dirbtinio apvaisinimo procedūrą taikyti vienišoms, vyresnio amžiaus, ŽIV infekuotoms moterims, lesbietėms ir kt. Tuomet neišvengiamai reikėtų spręsti, kas bus tinkami kūdikio tėvai. Susiduriama su etine problema – kas gali nuspręsti kokio amžiaus moteris gali turėti kūdikį, o kokio jau negali. Kas gali pasakyti, ar vieniša arba nepagydoma liga serganti moteris bus prastesnė motina? Šiai procedūrai pritariantiesiems atrodo nesąžininga, kad nevaisingi turi įrodyti, jog jie bus geri tėvai, kai tuo tarpu vaisingi to daryti neprivalo. Daugelyje šalių tai paliekama spręsti gydymo įstaigoms.
Kita problema – lytinių ląstelių donoryste. Kokia ji turėtų būti – altruistinė ar komercinė? Yra nuomonė, jog lytinių ląstelių donorai neturi gauti atlyginimo, nebent minimalią kompensaciją už sugaištą laiką ir nepatogumus. Manoma, jog turi būti skatinama altruistinė donorystė, nes bet koks mokestis gali turėti žalingą efektą, skatindamas netinkamą lytinių ląstelių donorystės motyvaciją, kaip antai finansinės naudos gavimas. Tuomet būtų išnaudojama mažiau pasiturinti visuomenės dalis, kuri, kaip labiausiai tikėtina, atsilieptų į finansinį paskatinimą. Egzistuoja ir kita nuomone, pagal kurią gametų donorystė turėtų būti mokama paslauga dėl didelio donorų trūkumo.
Lytinių ląstelių donorystė palietė dar vieną problemą – kas bus laikomi kūdikio tėvais? Spermos donoras, duodamas lytines ląsteles atsisako tolimesnio tėvystės vaidmens. Didžiojoje Britanijoje kūdikio tėvu laikomas moters, kuriai atliekama dirbtinio apvaisinimo procedūra, sutuoktinis. Apvaisinus svetimą kiaušialąstę, moteris išnešioja ir pagimdo kūdikį, su kuriuo jos nesieja jokie genetiniai ryšiai. Šiuo atveju gestaciniai ir genetiniai motinystės aspektai yra atskiriami. Kurie gi iš jų yra tikresni motinystės indikatoriai? Ar vieni yra svarbesni už kitus? Didžiojoje Britanijoje vaiko motina laikoma vaisių išnešiojusi moteris, t.y. gestacinė motina.
Gametų donorystė labai skiriasi nuo kitų donorystės formų, nes tai yra paveldimos medžiagos davimas palikuonių, kurie genetiškai bus artimi donorui, sukūrimui. Etinės problemos dėl gametų donorystės yra susijusios su potencialia moraline žala tiek gametų donorams, tiek ir gametų recipientams bei būsimam vaikui. Nors lytinių ląstelių donorų anonimiškumas yra labai svarbus, tačiau galutinė teisinė pozicija šiuo klausimu yra neaiški daugelyje šalių. Čia susikerta dvi teisės – suaugusiojo teisė į privatų gyvenimą ir vaiko teisė žinoti savo genetines šaknis. Švedijos įstatymai leidžia dirbtinio apvaisinimo būdu pradėtam asmeniui, sulaukus 18 metų, sužinoti donoro asmenybę ir savo genetinę kilmę.
Su dirbtiniu apvaisinimu yra glaudžiai susijusi surogacijos problema. Surogatinė motina yra moteris, samdoma ar savanoriškai sutinkanti be apmokėjimo būti dirbtinai apvaisinta būsimo vaiko tėvo sperma tuo atveju, kai jo paties žmona negali pastoti ir išnešioti vaisiaus. Tokiu būdu, surogatinės motinos funkcijos yra išnešioti ir pagimdyti kūdikį be tolimesnio ketinimo jį auklėti, t.y. atsisakoma motinystės teisių. Surogacijos metodas yra naudojamas kaip įsivaikinimo alternatyva ir kaip būdas turėti kūdikį, kuris būtų genetiškai artimas nors vienam iš vaiką auginančios šeimos tėvų. Tačiau daugiausia diskusijų kelia komerciniai surogacijos aspektai. Iki 1992 metų JAV buvo vienintelė pasaulyje šalis, leidžianti komercinę surogaciją. Yra sudaromas teisiškai patvirtintas kontraktas, pagal kurį vaisių išnešiojusi ir pagimdžiusi moteris turi už atitinkamą sumą perduoti kūdikį po gimimo jį auginsiančiai šeimai. Susirūpinimą kelia potenciali žemesnio socialinio – ekonominio sluoksnio moterų išnaudojimo galimybė. Tyrimų duomenys rodo, jog surogatinėmis motinomis dažniausiai tampa mažiau išsilavinusios ir neturtingos moterys. Taigi, vėl iškyla etinių problemų – tai neturtingų moterų išnaudojimas, parsidavimas laikinai vergystei, prekyba kūdikiais ir kt.
Dirbtinis apvaisinimas religiniu požiūriu yra nepriimtinas. Moteriai duodama vaistų, sukeliančių ovuliaciją. Subrendę kiaušinėliai surenkami ir sumaišomi su sperma specialiame inde, kur jie gali apsivaisinti. Po to keli mažyčiai embrioniniai žmogučiai įdedami į moters gimdą tikintis, kad bent vienas ten išaugs.
Embrionų šaldymas, jų persodinimas taip pat nusikaltimas. Nes, pavyzdžiui, atšildant užšaldytus, embrionus apie 50% jų žūva. Po persodinimo išgyvena tik 14%. Tokiu būdu nužudoma 86% dirbtinu būdu pradėtų vaikų, nes dauguma apvaisintų kiaušinėlių sunaikinama ar žūsta.
Kun.profesorius Angelo Serra, Žmogaus genetikos instituto prie Katalikų universiteto Romoje direktorius, surinko duomenis iš 62 klinikų, taikančių šį savotišką žmonių ,,produkcijos” metodą. Iš 14585 embrionų, gautų 1985 m. dirbtinio apvaisinimo keliu tik 7933 vėliau buvo įsodinti į gimdą, o likusius išmetė, kaip neteikiančius vilties taisyklingai vystytis. Iš 7933 embrionų mirė 6624, t.y. apie 83%. Taigi pavyko pradėti tik 169 nėštumus. Iš jų 628 baigėsi persileidimu. Tie skaičiai liudija apie klaikius šio metodo taikymo padarinius: tik neskaitlingiems embrionams, sudarantiems 4,1%, buvo lemta gimti, likusieji 95,9% buvo sunaikinti.
Katalikai teigia, kad ir koks didelis būtų sutuoktinių troškimas turėti vaikų, jis nesuteikia teisės taikyti tokias technikas, kurios priešingos žmogaus prokreacijos esmei ir pažeidžia naujojo žmogaus orumą. Vien troškimas turėti vaikų dar nesuteikia teisės jų turėti. Vaikas yra asmuo ir turi savo, kaip “subjekto”, orumą. Todėl vaikas, kaip toks, negali būti sumanytas kaip “objektas”. Iš tikrųjų vaikas yra teisių subjektas: vaikas turi teisę būti pradėtas su absoliučia pagarba jo asmeniui.
Dirbtinis apvaisinimas – problematiška, pilna prieštaravimų bei abejonių tema. Sprendžiant dirbtinio apvaisinimo problemą, būtina atskirti medicininius, etinius ir teisinius aspektus.

IV. GENŲ INŽINERIJA IR KLONAVIMAS
Paskutiniais dviem dešimtmečiais labai sparčiai vystantis biotechnologijos mokslui, buvo pradėti kurti ankščiau gamtoje niekada neegzistavę organizmai – šiandien vadinami genetiškai modifikuotais organizmais.
Natūraliai gamtoje egzistuoja didžiulė įvairovė organizmų. Organizmu vadinamas bet koks biologinis vienetas, galintį daugintis ir perduoti genetinę medžiagą palikuonims. Tuo tarpu genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) yra organizmai, kuriuose genetinė medžiaga yra pakeista tokiu būdu, kuris natūraliai nepasitaiko nei poruojantis, nei natūralios rekombinacijos būdu. Genetiškai modifikuoti gali būti tiek mikroorganizmai, tiek augalai, tiek gyvūnai.
Vis platesnės žinios apie žmogaus genetinį paveldą (genomą), genų aktyvumo nustatymas, įgalinantis juos keisti, modifikuoti ar sumainyti, atveria medicinai naują, nenusakomą ateitį ir kartu iškelia naujų ir labai subtilių etinių problemų.
Kol pasaulyje netyla aršios diskusijos dėl genetiškai modifikuoto maisto, biotechnologijų produktai pamažu skverbiasi į mūsų namus ir kaip kitų žmogiškosios buities aspektų patobulinimas. Juk gyvi organizmai mums ne tik maistas, bet ir po vienu stogu gyvenantys draugai, namų puošmena. Šias jų funkcijas lemiančius požymius taip pat galime tobulinti, keisti, įvairinti genų inžinerijos metodais.
Kol kas naujomis, įdomesnėmis savybėmis pasižyminčių naminių gyvūnėlių ir augalų kūrimas nėra tiesioginis biotechnologų tikslas. Dar daugybė likę išaiškinti fundamentalių tiesų, išspręsti maisto stygiaus ir kokybės, medicinos, farmacijos, taršos problemų. Tačiau didžioji dauguma esminių tyrimų ir biotechnologijų neapsieina be kūrimo naujų genotipų, kurie savo ruožtu kartais tampa pagrindu išraiškingiems fenotipams, viliojantiems nepalikti tokio organizmo įkalinto laboratorijoje, o paversti jį intriguojančia namų interjero puošmena. Žinoma, turime būti užtikrinti visapusišku tokios veiklos saugumu: naujasis augintinis neturi skleisti alergenų ar toksinų ir turi būti nepajėgus išgyventi natūralioje aplinkoje, kad ištrūkęs į laisvę negriautų ekosistemų pusiausvyros. Pavyzdžiui JAV jau galima įsigyti ypatingų akvariuminių žuvyčių – jos fluorescuoja. Tokiam žaviam efektui gauti užteko vienintelio papildomo geno, įstatyto paprastoms zebražuvėms.
Žmogui įgimta ieškoti naujovių tiek mokslo, tiek meno, tiek kitose gyvenimo srityse. Šimtmečiais auginamos gėlės komponuojamos į naujo dizaino puokštes, o neretai ir dažomos rūšiai nebūdinga spalva. Arba keičiamos ilgai trunkančiu selekciniu naujų veislių kūrimo būdu. Iš kitos pusės, jau gana išsamiai ištirtas augalų pigmentų metabolizmas. Ir štai rezultatas: Japonijos mokslininkai genų inžinerijos būdu kryptingai pakeitė gvazdiko spalvą iš raudonos į mėlyną (Fukui Y. ir kt., 2003). Atsiveria plačios galimybės žaisti žiedų spalvomis: ne tik tiesiog pakeisti į pastovią kitą, bet galima būtų sukurti tokius augalus, kurie keičia žiedų spalvą priklausomai nuo temperatūros, drėgmės ir kitų aplinkos ar augalo vidinių parametrų. Tereikia parinkti atitinkamus tų parametrų pokyčių indukuojamus promotorius ir prie jų prijungti spalvą lemiančius genus.
Maistas, kurio sudėtyje yra genetiškai modifikuotų organizmų vadinamas genetiškai modifikuotu maistu. Genetiškai modifikuoti organizmai – įvairios bakterijos, augalai ar gyvūnai, kurių genetinė sudėtis yra pakeičiama genų technologijos pagalba, t. y. perkėlus genus iš vieno organizmo į kitą. Genai gali būti perkeliami ne tik, pavyzdžiui, iš vieno augalo į kitą, tačiau ir iš augalo į gyvūną ir atvirkščiai.
Genetinis augalo ar gyvūno keitimas paprastai yra reikalingas norint pagerinti maisto kokybę (pavyzdžiui, braškių, melionų skonį ar išvaizdą), taupyti produkcijos gamybai patiriamus kaštus. Maisto pramonę taip pat domina bakterijos, kurios gali būti panaudotos jogurto, sūrio, duonos gamyboje, kad pagerintų šių produktų skonį ir sudėtį. Taip pat panaudojus genų inžineriją, galima kontroliuoti vaisių ir daržovių nokimą, prailginti nuskintų ir jau parduotuvėse esančių vaisių ir daržovių ilgaamžiškumą. Genų inžinerija leidžia sumažinti alergines maisto savybės, pagerinti jame esančių vitaminų ir mineralų turinį. Pavyzdžiui, šiandien daug rašoma apie vieną ryžių rūšį, pavadintą „auksiniais ryžiais“ ir turinčią ypatingai daug vitamino A ir geležies.
Šiuo metu biotechnologijos plėtra vyksta taip sparčiai, kad be jos neįsivaizduojamas ekonominis augimas. O tai reiškia, kad genetiškai modifikuoti organizmai yra ir bus naudojami įvairiose srityse ir įvairiais mastais. Kadangi gyvi organizmai, nepriklausomai nuo to, ar jie į aplinką yra išleidžiami dideliais ar mažais kiekiais, eksperimento ar komerciniais tikslais, gali daugintis aplinkoje ir pereiti valstybių sienas, išplisdami po visą pasaulį, jų poveikis aplinkai gali būti negrįžtamas. Todėl žmogaus sveikatos ir aplinkos apsauga reikalauja skirti pakankamą dėmesį apgalvotai į aplinką išleidžiamų (jau nekalbant apie atsitiktinai išleidžiamus) įvairiems žmogaus poreikiams naudojamų genetiškai modifikuotų organizmų rizikos kontrolę. Būtina užtikrinti, kad pramonės produktų kūrimas, naudojant genetiškai modifikuotus organizmus, būtų saugus, o genetiškai modifikuoti organizmai naudojami taip, kad būtų įmanoma apriboti jų galimas neigiamas pasekmes žmogaus sveikatai ir aplinkai, kreipiant reikiamą dėmesį į nelaimingų atsitikimų prevenciją ir atliekų kontrolę.
Kita genetiškai modifikuotų organizmų keliama bioetikos problema – galimybė genetiškai modifikuotas bakterijas ir virusus panaudoti biologiniame kare, tarptautinio terorizmo tikslams. Buvusioje Sovietų Sąjungoje 32 000 mokslininkų dalyvavo biologinio ginklo, kurį mėginta pritaikyti karo pramonėje, kūrimo procese (Fall, 1999), naudojant ir genetinės inžinerijos metodus. Niekas nežino, kur ir kam jie dirba dabar.
Vis daugiau ir daugiau žmogaus genų įterpiama į ne-žmogiškus organizmus, norint sukurti naujas gyvybės formas. Kyla klausimas, kiek žmogaus genų gali turėti organizmas, kad nevirstų žmogumi? Kiek žmogaus genų turi būti žaliajame pipire, kad Jus supykintų iki jį valgant? Tai – ne hipotezė ar juodas humoras. Kinai jau perkėlė žmogaus genus į pomidorus ir pipirus. Taigi dabar Jūs tuo pačiu metu galite būti ir vegetaras, ir kanibalas.
Moralės požiūriu visiškai skiriasi grynai gydomosios manipuliacijos, kurių tikslas išgydyti ligą, sukeltą genetinių ar chromosominių anomalijų (genų terapija), nuo manipuliacijų, keičiančių žmogaus genetinį paveldą. Gydymas, dar vadinamas “genų chirurgija”, “bus laikomas iš principo pageidautinu, jei jis tikrai sieks kelti žmogaus asmens gėrį, nepažeisdamas jo neliečiamumo ir neblogindamas jo gyvenimo sąlygų”. Kita vertus, įsikišimas, kuris nėra tiesiogiai gydomasis, bet kurio tikslas yra “sukurti žmonių, atrinktų pagal lytinius požymius ar kitokias nustatytas savybes”, kuris keičia individo ir žmonių rūšies genotipą, “pažeidžia žmogaus asmens orumą, jo neliečiamumą ir identitetą. Argumentai, kad tai gali duoti naudą žmonijai ateityje, minėtų veiksmų anaiptol nepateisina, nei socialinė, nei mokslinė nauda, nei ideologinės priežastys negali įsikišimo į žmogaus genomą padaryti teisėto, ir tik gydomoji nauda jį įteisina. Vienintelis tokių intervencijų tikslas gali būti padėti žmogiškajai būtybei natūraliai vystytis”.
Kaip bebūtų keista bažnyčia pritaria tokiems tyrimams jei bet kuriuo atveju tokios intervencijos “neiškreipia gyvybės pradėjimo dėsnių, nes prokreacija yra susijusi ne tik su biologiniu, bet ir dvasiniu santuokoje gyvenančių gimdytojų susijungimu”.
Reikia neigiamai vertinti visas genetines manipuliacijas su žmogaus embrionu. Kita vertus, intervencija į žmogaus kūno ląsteles gydomaisiais tikslais ar manipuliacijos su gyvūnų ir augalų ląstelėmis, skirtos farmacijai plėtoti, moralinių prieštaravimų nekelia.
Genų inžinerija – palyginti nauja biotechnologijos sritis ir iki šiol pasaulyje ji vertinama nevienareikšmiškai. Dar nėra visiškai aišku, kokio pobūdžio ir masto riziką kelia genetiškai modifikuotų organizmų naudojimas, todėl ji kiekvienu atveju vertinama atskirai. Biotechnologijos išradimai padėjo žengti į priekį žemės ūkio, medicinos ir farmakologijos srityse. Kita vertus, genų inžinerija slepia įvairių pavojų – gali padidėti maistinių augalų toksiškumas, pakisti jų maistinės savybės, atsirasti naujų alergenų. Todėl, prieš išduodant leidimą teikti į rinką naują genetiškai modifikuotą organizmą, atidžiai turi būti įvertintos ne tik teigiamos, bet ir galimos neigiamos pasekmės aplinkai bei žmogui.
Etika ir žmonių požiūris priklauso nuo jų religijos, požiūrio, išsilavinimo, kas turi būti gerbtina. Genetikai genetinę modifikaciją mato kaip natūralią pažangą. Žmonės pritaikė ir pakeitė gamtą, kad gauti daugiau naudos jau prieš tūkstančius metų, selekcija ir kryžminimas pakeitė gamtą ir atnešė didelę naudą bei pelną.
1997 vasario mėn. iš daktaro Iano Wilmuto laboratorijos Škotijoje po visą pasaulį pasklido žinia apie sėkmingai klonuotą avį, vardu Dolly. Šis genetinės inžinerijos pasiekimas iš karto pradėjo kaitinti diskusijas apie žmogaus klonavimo galimybę. Klonuojant neapvaisintos kiaušialąstės branduolys pakeičiamas genetine medžiaga, paimta iš kitos kūno ląstelės, ir stimuliuojant jas elektros srove, kad išsivystytų embrionas, kuris vėliau perkeliamas į gimdą. Taigi klonavimas – tai reprodukcinė technika, nereikalaujanti lytinės sueities, kada net pati moteris gali „gimdyti save pačią“, t. y. genetiškai tą patį kūną, besiskiriantį tik amžiumi ir skirtinga atėjimo į pasaulį aplinka.
Galima pagalvoti: kas čia blogo, jei jau tokios mokslo galimybės? Juk gyvūnų klonavimas turi ir pranašumų – veda į sveikesnių ir produktyvesnių galvijų reprodukciją, o gal net retų gyvūnų išsaugojimą. Aišku, tai atidaro vartus ir diskutuotiniems eksperimentams, pvz., katės ir šuns genetinės medžiagos maišymas kiaušialąstėje arba liūto ir ožio. Tai čia su gyvūnais. O jeigu taip sukurtume embrioną iš žmogaus ir šimpanzės?
Na gerai, jei klonuotume tik žmones, kaip tada? Žmogus nuo kitų pasaulyje esančių kūrinių skiriasi tuo, kad yra asmuo. Būdamas žmogumi jis turi žmogišką orumą ir teises. Embrionas genetiškai turi viską, ką turi gimęs kūdikis. Dėl šio žmogiško orumo jis turi teisę turėti santuokoje gyvenančius tėvus, būti pradėtas natūraliu seksualinės sueities būdu, turėti unikalų savitumą. Šiandienos etines problemas, tokias kaip seksas be vaikų, seksas be save atiduodančios meilės, klonavimas papildo dar keliomis: vaikai be sekso, žmogaus gimimas be vyro, žmogaus gimimas be pradėjimo paslapties, t. y. laboratorijoje manipuliuojant genais. Čia vaiką pradeda ne tėvai, bet su embrionais eksperimentuojantis inžinierius.
Šiandieninė visuomenės dalis, kuri trokšta klonuoti žmones, prarado sveiką nuovoką, kas yra žmogaus gyvybės vertė, kas yra vaiko teisės ir orumas, kas yra žmogaus lytiškumas. Atsiradusios naujausios technologijos rodo tą nuostabią galimybę būti Kūrėjo bendradarbiais, tačiau tai turi pagelbėti žmogui, o ne leisti jam viešpatauti. Žmogus niekada negali būti kieno nors manipuliacijų objektas ar tiesiog laboratorinė medžiaga. Kaip tik toks pavojus atsiranda klonuojant, kada in vitro atliekami bandymai su žmogaus embrionu. Klonavimo atveju prokreacija, kas yra labiausiai asmeniška ir kas žmogų labiausiai išaukština, pakeičiama reprodukcija, kuri žmogų nuasmenina ir nužmogina. Yra pažeidžiama ne tik santuoka kaip dviejų asmenų nedaloma vienybė, bet ir paneigiama prigimtinė dviejų lyčių būtinybė, nes klonavimui nereikalinga vyriška lytinė ląstelė. Tokiu būdu nelieka dviejų skirtingų lyčių asmenų vienodo orumo ir svarbumo. Išnyksta prigimtiniai asmenų tarpusavio ryšiai santuokoje, nes neaišku kas klonavimo atveju bus tėvas, kas motina, kas klonai bus vieni kitiems. Tokiu būdu iš esmės sugriaunama tėvystė ir motinystė kaip tokia.
Tačiau labiausiai būtų pažeidžiamos klonuotų žmonių kaip atskirų asmenų teisės ir orumas. Tokie vaikai būtų paverčiami „produktais”, kurių teisę į gyvenimą lemtų kiti. Jie būtų išbrokuojami ir sunaikinami, užšaldomi ir implantuojami į gimdą, kada kas panorėtų. Pagaliau jų bus norima ne dėl jų pačių, bet dėl to, kad kiti nori juos „įsigyti” ir „turėti”. Bažnyčios moraliniu vertinimu pagarba gyvybei reikalauja, kad bet kokiu atveju būtų išlaikomas embriono ar vaisiaus integralumas, todėl genų manipuliavimas gali būti nukreiptas tik į individo apsaugą ar gydymą. Jei tokios priemonės, netgi jei jos yra tik diagnostinės technikos (kurios nori nustatyti, kokia liga), veda prie neproporcingos rizikos pačia gyvybe, jos yra nepateisinamos. Tai kaipgi su norais modifikuoti žmogaus veido bruožus, ūgį ar atmintį? Jei galime pagerinti morkas, kaip su žmogaus „pagerinimu?“ Tai jau genetinė manipuliacija, kuri nori ištaisyti ne kokį trūkumą ar ligą, bet iš viso „rekonstruoti“ žmogaus rasę, stengiantis jos vystymosi procesą palenkti prie įsivaizduojamų idealų. Toks eksperimentavimas yra susijęs su pačiu žmogumi ir jo rekonstravimas yra tolygus „žaidimams Dievu“, nustatant, kas žmoguje yra tinkama, kas ne. Ar nėra tai, kad toks žmogaus „gerinimas“ yra tik žmogaus ambicija „būti kaip Dievu?“ Ar tikrai mes turime teisę nuspręsti už ateinantį į pasaulį žmogų, kas jam tinkama, o kas ne? O jei jis, ateinantis, visai kitaip apie tai mąstys?..

V. EKSPERIMENTAI SU ŽMONĖMIS
Moksliniai – medicininiai arba psichologiniai – eksperimentai su atskirais žmonėmis ar jų grupėmis gali padėti ligonių gydymui ir pagerinti visuomenės sveikatą.
Gydomoji veikla, kuri tampa vis efektyvesnė gerinant sveikatą, dėl tos pačios priežasties yra atvira naujų galimybių paieškai, o šios yra nenutrūkstamų ir vis platesnių mokslinių tyrimų ir bandymų, atskleidžiančių naujausias gydymo galimybes, rezultatas.
Dėsninga, kad bet kuris taikomasis mokslas yra priverstas eiti tyrimų ir bandymų keliu: mokslo pažanga su tuo yra struktūriškai susijusi. Biomedicinos mokslo šakos ir jo plėtra negali nepaklusti šitam dėsniui. Tačiau jų veikla yra susijusi su ypatinga taikymo ir stebėjimo sritimi – žmogaus asmens gyvybe.
Dėl savo ypatingos vertės žmogaus gyvybė turi būti moksliškai tiriama ir klinikiniai bandymai su ja atliekami deramai atsargiai, kaip elgiantis su būtybe, turinčia subjekto, o ne objekto vertę. Taigi medicinos mokslui neturi būti suteikiamos tokios tyrimų teisės, kokiomis naudojasi mokslai, tiriantys daiktus. “Etikos normos, kurių pagrindas – pagarba asmenybės orumui, turi nušviesti bei drausminti ir mokslinių tyrimų, ir jų rezultatų taikymo fazes“.
Tyrinėjimais arba eksperimentais su žmogumi negalima pateisinti veiksmų, kurie patys prieštarauja žmogaus orumui ir doriniam įstatymui. Tokių veiksmų nepateisina nė galimas tyrinėjamų asmenų sutikimas. Doriniu požiūriu neleistini eksperimentai su žmogumi, jeigu jie kelia nepateisinamą arba sunkiai išvengiamą pavojų žmogaus gyvybei ar jo fizinei bei psichinei neliečiamybei. Eksperimentai su žmonėmis yra nesuderinami su jų orumu, juo labiau, jeigu jie atliekami be jų pačių ar už juos atsakingų asmenų žinios bei sutikimo.
Bažnyčia pripažįsta, kad padaryta nemažą medicinos pažanga, ypač nugalint epidemijas, gydant daugelį ligų ir taip užtikrinant pasaulio žmonėms „ilgesnį gyvenimą ir geresnę jo kokybę“. Ji gerbia ir remia mokslininkų tyrimus, jeigu jie išlaiko autentišką humanistinę orientaciją, atsiriboja nuo bet kokio žmogaus gyvybės išnaudojimo ir naikinimo, stengiasi likti nepriklausomi ir nevergauti politiniams bei ekonominiams interesams“. Ne tik tyrimų galutinis tikslas, bet ir priemonės turi „visuomet vadovautis pagarba kiekvienai žmogiškai būtybei bet kuriuo jos išsivystymo (taip pat ir embriono) tarpsniu ir kiekviename eksperimentų etape“.
Atliekant dirbtinio apvaisinimo in vitro procedūrą, sukuriama daugiau embrionų nei reikalinga. Daugelyje pasaulio šalių moteriai per vieną dirbtinio apvaisinimo procedūrą leista perkelti ne daugiau kaip tris embrionus. Pora gali pasirinkti, ar likusius embrionus leisti sunaikinti, ar panaudoti moksliniams tyrimams, ar užšaldyti ir panaudoti ateityje, pakartotinei dirbtinio apvaisinimo procedūrai. Embrionų užšaldymas gali sukelti problemų ateityje, jei kiltų ginčai dėl nuosavybės teisių į embrioną tuomet, kai sutuoktinių pora skiriasi ar vienas iš sutuoktinių miršta.
Atsiranda problemų, susijusių su embriono likimu. Kiek ilgai embrionai gali būti laikomi? Kas turi priimti lemiamą sprendimą dėl tolimesnio embrionų likimo? Ar gali būti atliekami tyrimai su jais? Manoma, jog tyrimams su embrionais turi būti taikytas laiko apribojimas, t.y. nustatytas terminas po kiaušialąstės apvaisinimo, kuriam praėjus tyrimai su embrionais neleidžiami. Jungtinėje Karalystėje, kaip ir daugelyje kitų šalių, šis terminas yra 14 dienų po lytinių ląstelių sujungimo, kuomet prasideda individualus embriono vystymasis.
Embrionų tyrimų leistinumo klausimas glaudžiai susijęs su jų moralinio statuso problema. Jei embrionas turi moralinį statusą tokį pat, kaip ir suaugęs žmogus, tuomet prieš atliekant tyrimą turi būti taikomi tie patys principai, t.y. gautas sutikimas dalyvauti tyrime, užtikrinta minimali rizika tiriamajam. Tačiau embrionas negali duoti sutikimo, taigi – kas turi atstovauti embriono interesus?
Krikščioniška nuostata dėl neigiamo požiūrio į embrionų tyrimus yra tokia pati, kaip dėl aborto, eutanazijos ar in vitro fertilizacijos: žmogaus gyvybė kiekvienoje savo egzistencijos fazėje yra neliečiama ir reikalauja ypatingos visuomeninės apsaugos. Abejotina moksline pažanga (čia geriau tiktų kalbėti apie tam tikrų suinteresuotų grupių „finansinę pažangą“, nes joms „viskas galima“, jeigu yra pinigų) būtų absurdiška teisinti žmogaus, taip pat ir embrioninio žmogaus gyvenimo prievartinį nutraukimą.

VI. VAISINGUMO KONTROLĖ
“Nuo tos akimirkos, kai kiaušinėlis yra apvaisinamas, prasideda nauja gyvybė, kuri priklauso ne tėvui, ne motinai, o naujai, savarankiškai besivystančiai žmogiškajai būtybei. Ji niekada netaptų žmogiškąja, jei tokia nebūtų nuo tos akimirkos. Jau nuo apvaisinimo prasideda naujos gyvybės istorija, ir kiekvienai iš jos gyvybinių galių reikia laiko susiderinti ir pasirengti veiklai”.
Naujausi žmogaus biologijos atradimai tvirtina, kad “po apvaisinimo atsiradusioje zigotoje jau yra susiformavęs naujo žmogiškojo individo biologinis identitetas”. Autonomiškos būtybės nuosavas individualumas, viduje apspręstas ir save realizuojantis, tolydžio atsiskleidžia. Biologinis individualumas, o kartu ir individuali zigotos prigimtis egzistuoja nuo pat pastojimo.
Natūralus šeimos planavimas
Motinystės ir tėvystė – vienintelė žmogiškoji kūryba, kuomet pirminė kūrybinė medžiaga ir pats kūrinys yra gyvas žmogus. Ši kūryba tęsiasi per visą žmogaus gyvenimą. Joje tarsi audžiamojoje juostoje susipina ir atsispinti dviejų giminių – tėvo ir motinos – senelių, prosenelių, proprosenelių gyvenimas ir išmintis. Tėvų darbo įrankis ne kaltas, ne plaktukas ir ne teptukas. Tai pačių tėvų išmanymas ir savastis. Kaip ir bet kuri kita kūryba, tėvystė ir motinystė yra veikiama aplinkos, ir dažnai jos rėksmingos ir drastiškos spalvos nustelbia pastelines, subtilias, amžių patikrintas gijas.
Viena sudėtingiausių problemų, kurias tenka spręsti sutuoktiniams, — šeimos planavimas. Nuostabu, kai gali turėti tiek vaikų, kiek nori. Tačiau kaip atrasti patį patikimiausią ir nekenkiantį sveikatai šeimos planavimo metodą?
Moters organizme kiekvieno mėnesinių ciklo metu vyksta daugybė fiziologinių ir hormoninių pokyčių. Natūralus šeimos planavimas (NŠP) – tai metodas, kai moteris stebi kintančius savo kūno požymius:
 bazinę kūno temperatūrą,
 gimdos kaklelio gleives,
 kitus požymius, pvz., krūtų jautrumą.
Naudojantis naujausiomis NŠP technologijomis galima stebėti seilių mikroskopinį vaizdą ar su šlapimu išsiskiriančių hormonų kitimą, kurie taip pat informuoja apie vykstančius pokyčius.
Pagal šiuos požymius lengvai išmokstama atpažinti vaisingas ir nevaisingas moters ciklo dienas. Moteris, gerai mokanti jas atskirti, saugiai gali reguliuoti intymų gyvenimą pagal savo poreikius.
NŠP neturi jokio pašalinio poveikio. Pora išmoksta pažinti savo kūno kaitą ir prisitaikyti prie jos.
Supratę savo kūno “kalbą” ir laikydamiesi metodo nurodymų, Jūs jausitės visiškai saugūs. Gerai perprastas NŠP metodas yra bene saugiausias šeimos planavimo būdas, kurio patikimumas prilygsta piliulėms.
NŠP neskatina nė vienos aborto rūšies, nes šiuo metodu besiremiančios poros yra atviros gyvybei. Apskritai neturi būti kišamasi į santuokinį gyvenimą. Turi būti išsaugotas visiškas intymumas. Tai turi būti visiškai nesavanaudiško atsidavimo aktas, didžiausia žmogiška meilė. Santuokos aktai yra atviri gyvybei plačiąja prasme. Per šį aktą pora tampa ramesnė, jis jai suteikia paguodos, nusiraminimą. Sutuoktiniai tampa geresniais tėvais plačiąja prasme. Enciklikoje “Humanae vitae” nesakoma, kad vedybinis aktas visą laiką turi būti atviras gyvybei. Dažniausiai taip nėra ir negali būti.
Kontracepcija

Vienokia ar kitokia forma kontracepciją žmonės praktikavo tūkstančius metų. Iki atsirandant šiuolaikiniams metodams, moterys kišdavosi į makštį susmulkintas ir su aliejumi ar medumi sumaišytas vaistažoles arba citrinos sultyse suvilgytas jūros kempines, tikėdamos, kad tokiu būdu gali išvengti pastojimo. Ilgus metus apsiplovimas moterų tarpe buvo populiari, tačiau neveiksminga apsisaugojimo nuo nėštumo priemonė. Nuo šešiolikto amžiaus vyrams atsirado galimybė naudotis prezervatyvais. Nėra duomenų kiek iš tiesų veiksmingos buvo visos šios praeityje naudotos priemonės, tačiau jų paplitimas, atsekamas iš aprašymų folklore, liudija apie susidomėjimą gimstamumo reguliavimu, užkertant kelią nėštumo galimybei.
Tiek vyrai, tiek moterys pageidauja saugios, efektyvios bei patogios naudoti kontracepcijos, o dabartiniu metu mes kaip niekada anksčiau turime didelę pasirinkimo įvairovę, artimą šiems idealams. Dažnai įvairiuose gyvenimo laikotarpiuose žmonėms reikia skirtingų kontraceptinių priemonių, atitinkančių šiuos jų gyvenimo laikotarpius. Kaip pavyzdžiui, metodas tinkantis moteriai norinčiai atidėti nėštumą, nebūtinai tiks tai, kuri visiškai nebenori turėti vaikų. Taip kaip ir retus lytinius santykius turinčių asmenų naudojami apsisaugojimo būdai gali būti nepakankamai efektyvūs tiems, kas santykiauja dažnai.
Šiuo metu prieinamos įvairios kontracepcijos priemonės. Tai vyriški ir moteriški prezervatyvai; spermicidiniai kremai, geliai, makšties juostelės; diafragmos ir gimdos kaklelio gaubtuvėliai; hormoninės piliulės ir pleistrai; gimdos spiralės; sterilizacija bei vaisingumo pažinimo metodai, pagrįsti periodišku susilaikymu.
Kontraceptikai arba visiškai sustabdo ovuliacijos procesą, arba blokuoja spermatozoido ir kiaušinėlio susiliejimą kiaušintakiuose, arba sukuria aplinką, nepalankią apvaisinimui ir įsitvirtinimui gimdoje.
Egzistuoja skubioji kontracepcija, kuri yra saugi ir efektyvi, siekiant išvengti neplanuoto nėštumo po nesaugių lytinių santykių ar nesėkmingos apsaugos, t.y. plyšus prezervatyvui ar neišgėrus įprastos kontracepcijos tablečių. Dažniausiai naudojamas skubiosios kontracepcijos metodas – geriamos skubiosios kontracepcijos tabletės. Kartais gali būti naudojama spiralė. Visi skubiosios kontracepcijos metodai turi būti panaudoti per penkias dienas po nesaugių lytinių santykių. Šios tabletės yra tie patys hormonai, kaip ir įprastose geriamose kontraceptinėse tabletėse, tačiau jose hormonų dozės didesnės ir išgeriamos per trumpesnį laiką. Skubiosios kontracepcijos tabletės apsaugo nuo neplanuoto nėštumo. Jos nesukelia aborto. Skubioji kontracepcija efektyviausia, kai vartojama kuo anksčiau po nesaugių lytinių santykių.
Abortai
Abortu vadinamas nėštumo nutraukimas bet kuriuo metu nuo apvaisinimo iki gimdymo. Abortas yra ne vien medicinos, bet ir etikos problema, nes, kaip ir bet kuri kita gyvybės nutraukimo forma, kelia moralinio pagrįstumo klausimus. Diskusijoje dėl aborto moralumo ar nemoralumo, paprastai konfliktuoja du pagrindiniai principai: besąlygiškos gyvybės vertės ir individualios laisvės* [Dažniausiai šios pozicijos įvardinamos kaip pro-life, (ginanti gyvybę) ir pro-choice (ginanti laisvą pasirinkimą)]. Yra kelios abortų rūšys:
Pirmasis yra persileidimas, juo vadinamas nėštumo nutrūkimas iki 22 nėštumo savaitės, kai vaisius užgimsta negyvybingas, mažesnis kaip 25 cm ir sveria mažiau kaip 500 g. Visi naujagimiai, kurie užgimę patys įkvepia, jiems plaka širdis ar pulsuoja virkštelė, nesvarbu kiek sveria ir kokio ūgio, yra slaugytini. Persileidimas, įvykęs per pirmąsias 12 savaičių, vadinamas ankstyvuoju, o po 12 savaičių – vėlyvuoju. Jis gali būti savaiminis ir dirbtinis, legalus ir nelegalus. Savaiminis abortas – tai toks nėštumo nutrūkimas, kuris įvyksta prieš moters norą.
Antrasis: dirbtinis abortas – tai dirbtinis nėštumo nutraukimas moteriai pageidaujant (iki 12 nėštumo savaitės), atliekamas gydytojo akušerio-ginekologo medicinos įstaigoje. Nėštumo nutraukimas gali būti atliekamas ir vėliau, tačiau tai daroma tik pagal griežtas medicinines indikacijas (tyrimais patvirtinus daugybinius, su gyvybe nesuderinamus vaisiaus apsigimimus arba dėl itin sunkių moters organizmo ligų, kai nėštumas kelia rimtą pavojų jos gyvybei), tik moteriai sutikus ir tik trečio lygio universitetinėse klinikose gydytojų ginekologų priežiūroje.
Trečiasis kriminalinis abortas juo vadinamas toks abortas, kai nėštumas nutraukiamas įstatymu nenustatytu būdu, ne ligoninėje ir ne gydytojo (kartais jį atlieka ir gydytojas). Toks abortas sukeliamas į gimdą suleidus įvairių cheminių medžiagų, neretai nuodingų, arba priemonėmis, mechaniškai dirginančiomis gimdą. Visi šie būdai labai pavojingi, nes galima pradurti gimdą, sukelti audinių nekrozę, apsinuodijimą, gausų, sunkiai sustabdomą kraujavimą, be to, į gimdą patenka infekcija, kuri gali būti sepsio ir net mirties priežastis.
Norint nutraukti nėštumą dažnai naudojamas preparatas RU – 486. Jis buvo sukurtas chemiko Georgeso Teutscho 1980 m. vokiečiams priklausančioje farmakologijos kompanijoje ,,Roussel-Uclaf”. RU – 486 yra progesterono antagonistas. Nėštumo metu kiaušidėse dideliais kiekiais gaminamas progesteronas padeda vaisiui vystytis; minėtas preparatas yra taip panašus į progesteroną, kad pastarojo receptoriai ląstelėse palaiko jį tikru progesteronu ir priima; tačiau preparatas neturi nėštumui gyvybiškai reikalingo progesterono poveikio. Jo poveikį galima palyginti su situacija, kai nulūžta į spyną įkištas panašus į tikrą, tačiau iš tikrųjų netikras raktas. RU 486 ir jo pakaitalų istorija ir neilga ir negarbinga. Preparatas nutraukia nėštumą tik iki 9 savaitės, ir netgi tada jo veiksmingumas yra 95%. Kitiems 5% moterų būdavo pašalinama tik dalis nėštumo; nesustojant kraujavimui joms reikėdavo atlikti įprastinį išsiurbimą arba jos tęsdavo nėštumą, rizikuodamos pagimdyti smarkiai apsigimusį kūdikį. Preparatas daro poveikį moters reprodukcinei sistemai, tai gali neigiamai atsiliepti ir ateities kartų palikuonims. Dar daugiau RU 486 nėra pakankamai veiksmingas, kai vartojamas vienas; praėjus 48 val. po jo panaudojimo, moteris turi išgerti kitą preparatą (prostaglandiną mizoprostolį), paskatinantį dabar jau mirusio kūdikio pašalinimą iš gimdos.Pačiam mizoprostoliui būdinga daugelis nepageidaujamų ir pavojingų pašalinių poveikių.
Žmogaus asmenybės neliečiamumas nuo pradėjimo momento draudžia nutraukti nėštumą, t.y. žudyti gyvybę prieš gimimą. Tai yra tiesioginis žmogiškosios būtybės pagrindinės teisės gyventi pažeidimas ir siaubingas nusikaltimas. Reikia tiesiogiai kalbėti apie gyvybės žudymą abortais, apie juos kaip sunkius nusikaltimus moralei, turint omenyje lengvabūdišką šios praktikos taikymą ir etinį abejingumą. Turinčio gimti nenorimo vaiko gyvybės sunaikinimas – gana paplitęs reiškinys, kurį finansuoja valstybės iždas, leidžia ir garantuoja permisyvioji teisėtvarka. Visa tai pragaištingu būdu skatina daugelį žmonių nejausti jokios atsakomybės gimsiančios gyvybės atžvilgiu ir subanalina sunkią nuodėmę. Plačios viešosios nuomonės sritys pateisina tam tikrus nusikaltimus gyvybei individualios laisvės teisių vardan, ir šiuo pagrindu pretenduoja ne tik būti atleistos nuo bausmės, bet dar gauti valstybės įteisinimą, kad tokie veiksmai būtų atliekami visiškai laisvai, nemokamai, padedant sveikatos apsaugos sistemoms.
Bažnyčia, kaip ir kiekvienas mylintis gyvybę žmogus, negali taikstytis su tokia mąstysena ir garsiai šaukia saugoti gyvybę, ypač beginklę ir nepažįstamą, kokia yra embrioninė ir gemalinė gyvybė. Ji ragina sveikatos apsaugos darbuotojus laikytis profesinės ištikimybės, kuri nepripažįsta jokio gyvybę žudančio veiksmo, nepaisant “nesupratimo, nesusipratimų rizikos, taip pat rimtų diskriminavimo atvejų, kuriuos šis tvirtumas gali užtraukti”. Medicininė sanitarinė ištikimybė neleidžia jokios intervencijos – chirurginės ar farmacinės – siekiančios nutraukti nėštumą bet kurios jo fazės metu.
Tiesa, kai kuriais atvejais atmetant abortą statomos į pavojų didelė vertybė, dėl kurių kyla savaime suprantamas noras jas apsaugoti. Pavyzdžiui, kai esama pavojaus motinos sveikatai, kai sunku auginti dar vieną vaiką, kai yra rimta vaisiaus deformacija ar kai buvo pastota dėl išžaginimo. Negalima nepripažinti ar suprastinti šių sunkumų ir juos remiančių įrodymų. Bet reikia pripažinti, kad nė vienas iš jų negali objektyviai duoti teisę disponuoti kito gyvybe, net pradinėje fazėje. “Gyvybė iš tikro yra pernelyg svarbi vertybė, kad ją būtų galima lyginti net su didžiausiais nepatogumais”. Reikia pripažinti, kad be aborto egzistuoja ir kitos vaiko atsisakymo galimybės. Nenorimas arba apsigimęs naujagimis gali būti įvaikintas arba patekti į vaikų namus. Jų manymu, ir ekonominis argumentas, teigiantis, kad šeima negalėtų suteikti vaikui reikiamų gyvenimo sąlygų, yra neadekvatus. Ten, kur kalbama apie negimusios gyvybės išsaugojimą, negalima vadovautis pragmatiniais motyvais. Moteris privalanti prisiimti atsakomybę už savo lytinį gyvenimą, todėl tiek finansiškai, tiek moraliai yra atsakinga už savo vaikus.
Pagrindinis argumentas, nukreiptas prieš abortus, skamba taip: pirma, kiekvienas asmuo turi teisę gyventi; antra, vaisius yra asmuo; taigi, trečia, vaisius turi teisę gyventi, todėl negalima nutraukti nėštumo. Logiškai šis argumentas teisingas ir nepaneigiamas. Vis dėlto prielaida, kad vaisius tikrai yra asmuo, nėra neginčytina. Kritikai neneigia, kad moters įsčiose užsimezgusi gyvybė yra žmogaus gyvybė, tačiau kelia klausimą, ar būti žmogumi, t.y. priklausyti homo sapiens rūšiai, yra tas pats, kas būti asmeniu.
Diskusijoje dėl aborto ir kitų gyvybės nutraukimo formų moralumo ar nemoralumo, visuomet susiduriama su sudėtinga asmens sampratos problema. Gyvybės nutraukimo aborto ar nesavanoriškos eutanazijos atvejais šalininkai kelia klausimą, kada žmogus tampa arba nustoja būti žmogumi. Tam jie išskiria dvi galimas žodžio žmogus prasmes: genetinę ir moralinę. Genetine prasme, žmogus yra homo sapiens rūšiai priklausantis individas. Moraline prasme, žmogus yra bendruomenės, pagrįstos moraliniais įsipareigojimais, narys, suvokiantis savo teises ir atsakomybę. Tad teigiama, kad moraliniais principais pagrįstą bendruomenę, sudaro ne šiaip žmonės, o asmenys. Filosofijos tradicijoje pateikiama gana daug asmenį apibrėžiančių kriterijų – tai sąmonė, protas, autonomija, sugebėjimas bendrauti, savimonė, o taip pat sugebėjimas jausti ir vertinti malonumą bei skausmą.
Vaisingumas ir seksualiniai santykiai
Bažnyčia teigia, kad mes gyvename anarchiškoje seksualumo visuomenėje. Ką reiškia seksualumas ir skaistybė dabartiniame pasaulyje? JAV šiuo metu pats didžiausias gimimų koeficientas (šeimai tenka 2,1 vaiko). Tačiau neturime pamiršti, kad kiekvienais metais daugiau negu milijonas imigrantų atvyksta į šią šalį. Imigrantai linkę turėti didesnes šeimas, nes jie mato ateitį vaikuose. Dabar mūsų ateitis JAV visiškai priklauso nuo užsieniečių. Europa su 44 šalimis miršta, išskyrus Albaniją, kurioje šeima turi 2,8 vaiko. Vidutinė pora Europoje (Rytų ir Vakarų) turi mažiau negu 1,4 vaiko per vedybinį gyvenimą. Žemiausias gimimų koeficientas Vakarų pasaulyje yra Italijoje. Vidutinė jauna ištekėjusi italė turi mažiau negu 1,2 vaiko. Nors ispanai yra taip pat katalikai, bet ir jų nedidelis gimimų koeficientas – mažiau negu 1,3 vaiko. Ispanijoje, kurioje yra 35–36 mln. gyventojų, kasmet padaroma 80 tūkst. abortų. Prancūzų šeimai tenka 1,8 vaiko per santuokinį gyvenimą. Vokiečių tauta taip pat nyksta. Jų šeimai tenka mažiau negu 1,3 vaiko. Šioje rafinuotoje, išsilavinusioje tautoje kasmet padaroma daugiau negu 400 tūkst. chirurginių abortų. Vokietijoje net 33 proc. moterų vartoja kontraceptines piliules, kai tuo tarpu JAV tik 8 proc. Visa Europa miršta dėl savo sekso vizijos, dėl nesugebėjimo praktikuoti skaistybės. JAV apie 8 mln. šeimų, kuriose yra tik vienas iš tėvų ir net 33 – 34 proc. kūdikių gimsta nesantuokoje. 4 – 5 mln. žmonių šioje šalyje gyvena kartu nesusituokę. Jie tai vadina alternatyviu gyvenimo būdu. Negalima sulyginti sekso su tokiais emocijų ar patyrimų elementais kaip valgymas ir miegas. Tą akimirką, kai seksas jau nebėra tarnas, jis tampa tironu. Šiuolaikiniame pasaulyje apie seksą kalbama taip pat laisvai, kaip ir apie bet kurį kitą jutimą. Francis Kito, puikus intelektualas, sakė, kad lytinis poreikis yra silpnas, palyginti su lytine aistra, kuri kyla savaime esant menkiausiam jaudrinimui. Mes gyvename skatinančioje lytinę funkciją pornografinėje visuomenėje, kuri sužadina mūsų lytinį potraukį.Seksas yra pats intymiausias iš visų žmogiškųjų veiksmų. Šis veiksmas labiau nei kuris nors kitas reikalauja privatumo. Tačiau per visą istoriją nė viena visuomenė nesuprato, kad seksas yra esmingiausias moralinis veiksmas. Poetai, filosofai, psichiatrai teigia, kad sekso galios ir grožio pagrindas yra tiesa, kad tai nėra tik kažkas, ką žmonės mėgsta arba nemėgsta daryti.
Kas yra skaistybė santuokoje? Pirmiausia prisiminkime, kad žmogaus seksualumas labai skiriasi nuo gyvūnus valdomo instinkto. Dievas davė jiems instinktą, o žmonėms – protą, valią pasirinkti ir dvasinę prigimtį. Taigi, kai kalbame apie gyvūnus, mes turime omenyje poravimąsi. O tarp žmonių yra ryšys, jie bendrauja, nes yra asmenybės. Kaip asmenys, jie mąsto, prisimena, pranašauja, jie gali nesavanaudiškai vienas kitą mylėti. Ko negali gyvūnai.
Žmogus neturi teisės nepripažinti ir negerbti tų prasmių ir vertybių, kurios priklauso žmogiškosios gyvybės esmei nuo paties jos pradėjimo momento. “Todėl neleistina naudotis tokiomis priemonėmis ir vadovautis taisyklėmis, kurios gali būti leistinos reguliuojant gyvūnų ir augalų dauginimąsi”. Žmogaus asmens orumas reikalauja, kad jis į pasaulį ateitų kaip Dievo dovana ir kaip vaisius santuokinės sueities – tai yra tokio akto, kuris vienintelis deramai ir nepakeičiamai išreiškia sujungiančią ir gyvybę pradedančią sutuoktinių meilę, akto, kuris dėl pačios jo prigimties negali būti pakeistas kuo nors kitu.

VII. ŽMOGAUS KŪNO REKONSTRUKCINĖS OPERACIJOS. LYTIES PAKEITIMO OPERACIJOS.
Gal tai skamba ir paradoksaliai, tačiau plastinė operacija – kokių nors išvaizdos defektų pašalinimas chirurginiu būdu – sprendžia ne tiek estetines, kiek psichologines ir socialines problemas.
Šiuolaikinės visuomenės vystymasis paklūsta tam tikriems socialiniams dėsniams, kuriuos nagrinėja ir prognozuoja sociologijos mokslas. Socialinė mozaika susideda iš tokių faktorių, kaip visiems iš mažumės žinomi gamybinės jėgos gamybiniai santykiai. Audringa mokslo ir technikos plėtra chirurgines operacijas padarė mažiau rizikingas ir labiau efektyvias. Iš kitos pusės, visuomenė diktuoja savas taisykles, – vykstantys socialiniai pokyčiai formuoja tam tikrą sėkmingos asmenybės modelį, ir ne paskutinį vaidmenį čia turi žmogaus išvaizda, jo įvaizdis. Pakito ir gyvenimo trukmė, jo kokybė; pakito grožio idealai – dabar madinga būti jaunu, sveiku ir gražiu. Visuomenė serga ryškia herontofobija (senėjimo baime). Pirmosios raukšlės sukelia mėšlungiškas refleksijas, ir daugeliui sąvoka ”gražiai senti” susijusi su būtinybe daryti plastinę operaciją. Beveik kiekvieno reklaminio vaizdo esmė – efektyvios gražuolės tvirtinimas, kad ji būtent ”to verta”, ir būtent dėl to ”visi žavisi”. Visuomenėje, kurioje socialinę sėkmę daugeliu atvejų nulemia išorinis patrauklumas, bendroms pažiūroms priešintis sunku. Gyvenant didmiestyje, vargu ar įmanoma būti laisvu nuo visuomenės, vadinasi, mes, nors ir pasyviai, palaikome jos idealus. Bet jeigu žmogus jaučiasi esąs jaunas, jis žvalus dvasia ir stiprus fiziškai, kodėl jis ar ji privalo atrodyti pagal turimus metus, kai jaučiasi esąs dvidešimtmetis? Ryžtas savo išvaizdą priderinti prie dvasinės būsenos gali turėti labai teigiamą poveikį asmeniui. Yra, deja, ir pavojus, kad ši problema išgalvota, ir žmogaus nepasitenkinimą savo išvaizda sukelia kažkokie stresai, o ne objektyvūs fiziniai trūkumai. Tikėdamasis pakeisti savo gyvenimą, pasikeitęs savo veidą ar figūrą, kurie esą kalti dėl jo nesėkmių, žmogus žengia į dar didesnio nusivylimo kelią. Jis ieško ne ten, ir reikia keisti kažką savyje, savo santykiuose su pasauliu, o ne išvaizdoje.
Plastinis chirurgas dažnai geras psichologas: išsiaiškinęs tikrąją žmogaus nepasitenkinimo savimi priežastį, jis šiuo atveju būtinai pasistengs jį ar ją atkalbėti nuo operacijos. Nors galima ir tokia situacija – žmogus yra tokia harmoninga asmenybė, kad puikiai sutaria su savais trūkumais, dažnai įstengdamas juos paversti teigiamybėmis. Kai kas iš tokių pripratusių prie savo išvaizdos žmonių ką nors savyje pakeisti bijo dėl įsitikinimų, operacijos baimės ar tiesiog plastinės operacijos galimybių nežinojimo. Kartais tai visiškai objektyvus išvaizdos defektas – didelė papiloma ant voko ar pusė veido užėmęs nevusas, kuriuos pašalinti nėra labai sunku, o veidas nuo to tik išloštų. Bet dėl inertiškumo ar nežinojimo tokia ”specifinė žymė” lieka visą gyvenimą. Plastinė operacija – rimtas mokslas ir subtilus menas, padedantis žmogui adaptuotis aplinkoje, jaustis laimingesniu. Ji gali padėti pašalinti tokius įgimtus defektus kaip kiškio lūpa, kraujagyslių nevusas, styrančios ausys – trūkumus, kurių aplinkiniai, ypač vaikai nepraleidžia nepastebomis, kartais gyvenimą žmogui paversdami neužsitarnautu pragaru. Plastinė chirurgija taip pat atlieka rekonstrukcinę, atstatomąją funkciją, kaip po avarijos ar nelaimingo atsitikimo žmogų tiesiog surenka iš naujo, išvaizdai grąžina prarastą patrauklumą. Kreiptis į plastinį chirurgą galima ir esant dvidešimties, ir aštuntą dešimtį baigiant, juk operacijos poreikį nulemia ne žmogaus amžius, o jo išvaizdos būklė. Dabartiniu metu plastinėje chirurgijoje ima vyrauti tendencija operaciją daryti jaunesniame amžiuje, po trisdešimties metų, kol oda dar elastinga, raukšlės ne tokios gilios, regeneracija vyksta sparčiau, o operacijos rezultatai daug efektyvesni. Rezultatas labai priklauso nuo chirurgo kvalifikacijos, todėl specialisto paieška ir pasirinkimas yra svarbiausias uždavinys.
Prie plastinių operacijų priskiriamos ir lyties keitimo operacijos. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.27 straipsnis nurodo, jog „asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai mediciniškai įmanoma“. Tačiau tai mediciniškai nėra įmanoma, nes lytį apsprendžiančios chromosomos nepakeičiamos; pakeičiama tik žmogaus anatomija. Vadinasi, Lyties pakeitimo įstatymą sieti su Civilinio kodekso 2.27 straipsniu negalima. Transseksualumas Tarptautinėje ligų klasifikacijoje yra priskiriamas psichikos sutrikimams. Įstatyme nurodoma, kad, pakeitus lytį, pagerės ligonio psichinė būklė. Tačiau psichinė būklė – tai ne bendra organizmo būklė. Prieš operaciją metus ar ilgiau pacientui skiriami priešingos lyties hormonai. Tai susiję su pavojumi žmogaus sveikatai: padidėja infarktų, insultų galimybė ir, žinoma, visiškai sunaikinamas vaisingumas. „Vaistas pagal Vaistų įstatymą – vaistinė medžiaga, skirta ligai gydyti arba organizmo funkcijai gerinti. Kokias psichikos ar kitas funkcijas gerina, pavyzdžiui, moteriški lytiniai hormonai sergančiam transseksualumu vyrui? Atsakymas vienareikšmis – jokių. Tai jokia fiziologija nepagrįstas priešingos lyties hormonų vartojimas ir minimas poveikis medicininėje literatūroje apibūdinamas kaip žalingas, t.y. nepalankus organizmui poveikis. Tokio gydymo įteisinimas įstatymu rodytų, kad jo kūrėjai kuria teisinį mechanizmą, kaip apsaugoti gydytojus, kurie skiria moksliškai nepagrįstą gydymą. O juk Sveikatos apsaugos ministerijos bei Seimo kuriami teisiniai aktai pirmiausia turėtų būti orientuoti į pagrindinį tikslą – kaip apsaugoti pacientą. Juk gydytojo pagrindinis principas taip pat turėtų būti „nepakenk“. Po vienerių ar daugiau metų trukmės, kai pacientams hormonų pagalba sukeliami negrįžtami lytinių organų pakitimai, chirurgai atlieka operacijas, pašalina negrįžtamai pakenktus lyties organus. Nebetekęs lytinių organų organizmas pradeda greičiau senti, suserga ankstyva ateroskleroze. Toks asmuo suluošinamas ir visą gyvenimą turi gydytis dėl „gydymo“ komplikacijų. Tyrimais Olandijoje nustatyta, kad pakeitusius lytį žmones mirtis ištinka penkis kartus dažniau; San Franciske jiems nustatyta penkiolika kartų dažnesnė depresija negu buvo prieš gydymą ar operaciją, 31 proc. jų mėgino nusižudyti; Danijoje apie 10 proc. jų nusižudė. Kai kurioje literatūroje nurodoma, jog net 50 proc. lytį pakeitusių žmonių nusižudo. Taip pat pakinta kepenų funkcija: 13 proc. vyrams, 20 proc. moterims. Singapūre atliktų tyrimų duomenimis, 41 proc. pakeitusių lytį žmonių teigė, kad suprato padarę klaidą, jog šito nebesutiktų daryti. Švedijoje tokių žmonių buvo net 61 proc. 1966 metų rudenį JAV mieste Baltimorėje buvo atidaryta speciali klinika, keičianti žmonių lytį. Po trylikos metų ši klinika paskelbė, kad sustabdo lyties keitimo operacijas, nes tai moksliškai nepagrįstas metodas, jų tyrimo duomenimis, toks gydymas nepateisino. Neigiamos lyties pakeitimo pasekmės grupuojamos į tris grupes. Tai chirurginės komplikacijos, savižudybės ir gailestis dėl pakeistos lyties, noras atstatyti pirminę lytį. Deja, šio noro niekas ir niekada patenkinti negali ir negalės. Dažnai yra meluojamos lyties keitimo chirurgijos kainos. Pasauliniai įkainiai tokie: mažiausia kaina – dešimt tūkstančių JAV dolerių, po operacijų gydymui reikia dar išleisti 20-50 tūkstančių dolerių. Lietuvoje apie tokias pinigų sumas nekalbama. Yra paskaičiuota, kad Lietuvoje esama apie 50 žmonių, norinčių pasikeisti lytį. Manoma, kad, įsigilinus į problemas, kurios jų laukia po operacijos, jų gerokai sumažėtų.
Lyties pakeitimo operacijas vyskupai vadina žmogaus luošinimu. Žmogaus lyties iš esmės pakeisti neįmanoma, sakė kardinolas. Chirurginės operacijos būdu pakeičiami tik išoriniai dalykai, o esminiai, prigimties dalykai lieka. Ir tai, kad pakeitę lytį žmonės tampa nevaisingi, leidžia šias operacijas vadinti luošinančiomis. Pasaulis, prieš kurį laiką entuziastingai ėmęsis šių medicinos paslaugų, dabar jomis jau yra nusivylęs. Reikėtų geriau paanalizuoti to nusivylimo esmę.

VIII. ORGANŲ IR AUDINIŲ TRANSPLANTACIJA. DONORYSTĖS PROBLEMOS
Transplantacija – lotynų kalbos žodis, kuriame trans – priešdėlis, reiškiantis kurios nors dalies perkėlimą į kitą vietą; plantatis – augalų sodinimas.
Pasakojama, kad jau II a. pr. Kr. Kinijos gydytojai Hua To ir Pien Chiso bandė persodinti audinius bei organus. Indijoje taip pat mokėta to paties žmogaus audinius iš kaktos, kaklo bei skruostų sričių panaudoti lūpų, ausies ar nosies uždengimui. Organų transplantologija, kaip savarankiška mokslo šaka, susiformavo XX amžiuje. Jos pradininku laikomas austras E.Ulmanas, kuris 1902 metais moteriai, sergančiai inkstų nepakankamumu, prie žasto kraujagyslių prijungė kiaulės inkstą. Nors šis bandymas buvo nesėkmingas, nemažai mokslininkų vėliau mėgino transplantuoti organus, tačiau žmogaus imuninė sistema, jautriai reaguodama į transplantantus, atmesdavo juos kaip organizmui svetimą substanciją. Sėkmingai organų transplantacija atlikta 1954 metais, kai Brigham ligoninėje Bostone (JAV) pirmąkart žmogaus inkstas buvo transplantuotas kitam žmogui. Transplantacijos plėtotę paspartino cheminės imunosupresijos – organų atmetimo maksimalaus sumažinimo tyrimai. 1967 metais Keiptaune (PAR) buvo persodinta širdis, o Kolorado valstijoje (JAV) atlikta kepenų transplantacija. Šie pasiekimai atvėrė naujas galimybes organų transplantacijos srityje dirbantiems gydytojams bei suteikė vilties sergantiesiems. Lietuvoje transplantologijos pradininku laikomas Vladas Kuzma, kuris inkstų bei kitų organų persodinimo eksperimentus atliko 1927 metais. Šiuo metu Lietuvoje atliekamos inkstų, ragenų, kaulų čiulpų, širdies, kepenų transplantavimo operacijos.
Organų transplantacija atliekama ekstremaliu sunkios ligos atveju, kai nėra kitų būdų išgelbėti žmogaus gyvybę. Ir nors ji rodo nuolat tobulėjančias medicinines technologijas, yra daroma prityrusių gydytojų, visa tai yra tik techninė operacijos dalis, kai tuo tarpu esminiai sprendimai priklauso žmonėms. Vienintelis audininių bei organų šaltinis yra donorai, nes sėkmingai persodinami tik žmogaus organai žmogui. Labai svarbus aspektas yra audinių suderinamumas bei gynybinės organizmo imuninės reakcijos, atmetančios transplantuotą organą kaip svetimkūnį. Organai gali būti paimami transplantacijai iš gyvo ar mirusio asmens. Gyvi donorai daugeliu atvejų aukoja savo organus labai artimiems giminaičiams: tėvai – vaikams ir atvirkščiai, broliai – seserims ir t.t. (genetinis audinių ar organų artimumas mažina atmetimo reakcijos tikimybę). Vis dėlto, dažniausiai organai paimami po staigių jaunų žmonių mirčių.
Norint paimti organą iš gyvo žmogaus, reikalingas jo sutikimas, o po jo mirties sutikimą transplantacijai gali duoti sutikimą tik jo artimieji. Skiriami 2 pagrindiniai modeliai, apibrėžiantys kokiomis sąlygomis galima paimti mirusiojo organus:
Neprieštaravimo modelis – kai daroma prielaida, kad žmogus sutinka atiduoti savo organus, jei dar būdamas gyvas nepareiškė savo prieštaravimo. Tokiu atveju artimieji neturi teisės prieštarauti. Toks modelis taikomas Lenkijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Graikijoje, Italijoje;
Sutikimo modelis – kai organus leidžiama paimti tuomet, jei mirusysis davė tam sutikimą dar būdamas gyvas arba po jo mirties tokį sutikimą davė artimieji. Šis modelis galioja JAV, Kanadoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje, D.Britanijoje, Turkijoje, Ispanijoje.
Daug prieštaravimų iškyla nustatant mirties momentą. Lietuvos Respublikos įstatyme rašoma, kad mirtis – negrįžtama žmogaus organizmo, kaip visumos, žūtis. Atskirai apibūdinama smegenų mirtis. Tai negrįžtama visų galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors kai kurie žmogaus gyvybės organai bei organų sistemos dar veikia. Remiantis šiais kriterijais, konstatuojamas mirties faktas, po to pagal valstybėje įteisintą modelį gaunamas artimųjų sutikimas (jei reikalingas) ir atliekama organų paėmimo procedūra.
Transplantacinės medicinos bei chirurgijos pažanga ir paplitimas šiandien įgalina gydymą ir garantuoja pasveikimą daugelio pacientų, kurie dar neseniai galėjo laukti tik mirties arba geriausiu atveju riboto skausmingo egzistavimo. Tokia “tarnystė gyvybei”, kuri apima tiek organų donorystę, tiek jų persodinimą, apibrėžia jų moralinę vertę ir įteisina šią medicininę praktiką. Medicininė praktika turi gerbti tam tikras sąlygas, esmingai susijusias su donoru ir dovanojamais bei persodinamais organais. Bet kurio organo ar audinio persodinimas yra susijęs su eksplantu, kuris kažkiek pakeičia donoro kūno nepažeidžiamumą.
Autotransplantaciją, kai implantas paimamas ir persodinamas tam pačiam asmeniui, įteisina visumos principas, kuris leidžia disponuoti viena dalimi viso organizmo gerovei.
Vieno asmens organų persodinimai kitam asmeniui
Homotransplantaciją, kai donoras ir gavėjas tos pačios rūšies, įteisina solidarumo principas, kuris vienija žmogiškąsias būtybes, ir gailestingumas, skatinantis padėti kenčiantiems savo broliams

Organų persodinimui, kurio pradžia buvo kraujo perpylimai, žmogus atrado būdą dovanoti dalį savęs paties, savo kraujo, savo kūno, kad kiti galėtų toliau gyventi. Dėl mokslo, medikų ir slaugos personalo profesinio pasirengimo ir jų atsidavimo atsiranda naujų ir neįtikėtinų galimybių – mylėti savo artimus nauju būdu: Evangelijos žodžiais tariant, mylėti “iki galo”, vien žmogaus prigimties nubrėžtose ribose, kurių nevalia peržengti.

Donorystė – tai kilnus, laisvanoriškas žmogaus apsisprendimas dovanoti savo audinius ir organus po savo mirties kitam. Vienas donoras gali išgelbėti daugiau nei septynių žmonių gyvybes. Šiuolaikinės medicinos galimybės leidžia sėkmingai transplantuoti iki 21 organo ir audinio.
Jei miręs asmuo būdamas gyvas nepareiškė savo sutikimo/nesutikimo, kad jo audiniai ir (ar) organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai, gydytojai privalo paklausti mirusiojo artimųjų apie potencialaus donoro valią. Dažniausiai artimieji nežino mirusiojo apsisprendimo, todėl nesutinka pasirašyti neprieštaravimą donorystei. Dėl artimųjų abejonių mirusiojo pageidavimu, dėl jų pačių prieštaravimo donorystei, žmonės, kurie kenčia dėl ligų, kurių vienintelis gydymo būdas yra transplantacija, netenka vilties pasveikti ir dažniausiai miršta.
Donoras – žmogus, kurio audinių, ląstelių ir (ar) organų paimama transplantacijai jam esant gyvam arba po jo mirties ir kuris yra įsiregistruotas Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre.
Audiniai, ląstelės ir organai gali būti imami iš mirusių žmonių, kuriems yra nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas arba įvyko smegenų žūtis ir kurie būdami gyvi išreiškė valią po savo mirties paaukoti audinius ir (ar) organus transplantacijai. Jei miręs asmuo būdamas gyvas nepareiškė savo valios dėl donorystės, leidžiama paimti audinius ir (ar) organus transplantacijai, jei veiksnūs mirusiojo artimieji tam neprieštarauja. Mirusiojo artimųjų neprieštaravimas turi būti įformintas raštu Sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.
Donoras turi būti ne tik miręs, pareiškęs savo valią, bet ir atitikti medicininius reikalavimus.
Pastaruoju metu medicinos progresas ne tik pastūmėjo transplantaciją į priekį ir leido persodinti vis daugiau įvairių organų, bet ir praplėtė donorystės galimybes.
Vienu atveju organo paėmimas yra teisėtas, jeigu kalba eina apie organus, kurių paėmimas nesukelia sunkių ir nepataisomų pasekmių donorui. “Asmuo gali atiduoti tik tai, be ko jis gali apsieiti nepatirdamas rimto pavojaus savo gyvybei ar asmeniniam identitetui ir remdamasis tinkamais bei pamatuotais motyvais.
Kitu atveju mes susiduriame ne su gyva būtybe, o su lavonu. Su juo visuomet turi būti elgiamasi pagarbiai, kaip ir dera elgtis su žmogaus lavonu, tačiau jam nebūdingas mąstančios būtybės orumas ir aukščiausia gyvo asmens vertė. “Lavonas nėra tikrąja prasme teisių subjektas, kadangi jame nebėra asmenybės, kuri vienintelė gali būti teisių subjektu”. Štai kodėl sprendimas “panaudoti jį morališkai nepriekaištingam ir netgi kilniam tikslui “ne smerktinas, bet vertintinas teigiamai”.
Pagal žydų ir krikščionių tradicijas žmogaus kūnas yra gerbtinas, nes jis esminiai susietas su siela. Šiose bendruomenėse yra tikima, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir mirusio žmogaus kūnas turi būti taip pat gerbiamas. Kai kurie Žydų įstatyme esami intervencinių procedūrų draudimai apeinami, jei toks sprendimas padeda išgelbėti žmogaus gyvybę. Judaizme neleidžiama: suluošinti žmogaus kūno, siekiant naudos, delsti palaidoti kūną ar jo dalis, tačiau tiek judaistai, tiek ortodoksai sutinka su neeksperimentine mirusiojo organų transplantacija, gelbstinčia gyvybę. Pvz., ragenos traktuojamos kaip gyvybę išsaugantys organai, nes, anot rabinų, regėjimas – gyvybės garantas. Krikščionybė bei Romos katalikybė nedraudžia audinių ar organų transplantacijos iš mirusiųjų, sakydamos, kad tai pagirtinas, tačiau neprivalomas asmeninis sprendimas. Žmogaus kūnas nėra jo nuosavybė materialiąja prasme, tad paaukodami organus, kad būtų išgelbėta kito žmogaus gyvybė, katalikai vykdo Dievo valią artimo meilės darbuose. Šios bendruomenės nereikalauja, kaip antai, judaizmas, tiesioginės transplantacijos naudos kaip sąlygos organų atidavimui. Svarbus pats savanoriškas aktas. Protestantiškieji krikščionys pabrėžia pagarbą asmeniui ir sąžinei, tad jų sutikimas atiduoti mirusiojo organus ar ne, grindžiamas artimo meilės supratimu. Islame tikima kūno prisikėlimu, o papročiai reikalauja mirusiojo kūną skubiai palaidoti, kad jis nebūtų išniekintas ar kremuotas. Dėl to musulmonai neretai vyksta į Vakarų Europos šalis, kad jiems būtų transplantuoti organai ar audiniai. Pastaroji griežta islamiškųjų kraštų valdžios pozicija negalioja Singapūre. Tačiau pamažu ir musulmonų kraštuose tampa priimtina idėja, jog yra svarbu išgelbėti žmogaus gyvybę, bet tuo atveju būtina atsiklausti mirusiojo artimųjų leidimo, norint paimti organus.
Religinės nuostatos dažnai susipina su socialiniais bei kultūriniais įsitikinimais, praktiniais ketinimais bei prietarais, dėl ko ir susiformuoja daugybė prieštaringų nuomonių apie transplantaciją
Etiniu požiūriu svarbūs šie aspektai:
Rizikos ir naudos santykis donorui. Donorai patiria invaziją, diskomfortą, procedūros riziką bei netenka audinių ar organų, tačiau, transplantacijos centrų duomenimis, organų donorai palankiau psichologiškai save vertina.
Rizikos ir naudos santykis recipientui. Šis santykis priklauso nuo organo rūšies, operacijos sėkmės, alternatyvios terapijos galimybės. Pvz., gyvo donoro kepenys sutrumpina recipiento organo laukimo laiką ir taip padidina išgyvenamumo tikimybę; kaulų čiulpų transplantacija, kuri taikoma piktybinių navikų gydyme, procedūra daug naudingesnė, jei atliekama ankstyvoje susirgimo stadijoje.
Donoro sutikimo teisėtumas bei galimumas. Labai svarbu, ar donoras davė informuotą sutikimą organų paėmimo procedūrai. Jei asmeniui taikomas psichologinis spaudimas, nebeaišku, ar jis gali adekvačiai įvertinti procedūros riziką bei naudą. Iš vaikų ar neveiksnių suaugusiųjų leidžiama paimti organus, jei bus neabejotina abipusė nauda tiek donorui, tiek recipientui. Apskritai vaikai, priešingai nei suaugę, yra nekompetentingi nuspręsti, ar jie sutinka būti donorais, ar ne, tad už juos sprendžia kompetentingi suaugusieji. Tuomet iškyla suinteresuoto sprendimo galimybė bei susiduriama su etine problema.
Donoro privatumas bei konfidencialumas. Slaptumas bei anonimiškumas yra viena iš donoro bei recipiento netiesioginio ryšio sąlygų, tačiau transplantaciją atliekanti gydytojų komanda, ieškodama tinkamiausio donoro, turi pasikalbėti su recipiento šeima. Gautą informaciją sunku išlaikyti paslaptyje; privatumo bei konfidencialumo stoka gali neigiamai įtakoti potencialaus donoro sprendimą.
Organų paėmimas iš gyvų donorų yra sudėtingesnė procedūra ne tik technine, bet ir etine prasme. Medicininių tyrimų rizika bei žala negali būti neproporcingai didelė recipiento naudos atžvilgiu, tad organų ir audinių paėmimas iš gyvų donorų leistinas tik kruopščiai įvertinus pasekmes donoro sveikatai ir gyvybei. Komplikuotas yra organų paėmimas iš neveiksnių asmenų (jei nėra tinkamo sąmoningo donoro, iš jų galima paimti kaulų čiulpus ir regeneruojančius audinius, pvz., odą). Skrupulingai turėtų būti gerbiamas bei saugomas tiek donorų, tiek recipientų konfidencialumas, kad būtų išvengta moralinių ar teisinių nesusipratimų tarp recipiento ir donoro šeimų. Informaciją galima suteikti tik operaciją atliekančios gydytojų komandos nariams. Apsauginės priemonės reikalingos ne tik transplantacijos procedūrų reglamentavimui, jų aiškumo bei nedviprasmiškumo užtikrinimui, bet ir visuomenės pasitikėjimo įgijimui. Tiek Lietuvos, tiek kitų pasaulio šalių įstatymai draudžia pelnytis iš audinių ar organų transplantacijos, kad būtų išvengta bet kokio mokėjimo formų ar kompensacijų. Daug etinių debatų kelia transplantacijos operacijos laukiančiųjų sąrašai. Dėl organų trūkumo kyla žmogiškos ir moralinės dramos. Organų transplantacijoje svarbu nustatyti prioritetus, kad pirmenybė nebūtų teikiama asmenims, išgalintiems sumokėti už organą. Sąrašai sudaromi atsižvelgiant į operacijos skubumo svarbą, paciento galimybes gyventi visavertį gyvenimą. Motyvuojama medicininiais kriterijais, tačiau neišvengiamai susiduriama su ekonominiu aspektu, kadangi transplantacijų skaičius griežtai ribojamas biudžetinių išteklių. Tuomet kyla klausimas, ar operuoti vyresnio amžiaus žmogų, ar jauną, kuris savo gyvenimo būdu piktybiškai žaloja sveikatą ir skatina ligos progresavimą.
Daug žadanti bei alternatyvi galimybė organų ir audinių persodinimui yra ksenografija – gyvūno organų transplantavimas žmogui. Ksenografijoje ne tiek daug etinių problemų, kaip žmogaus organų transplantacijoje, tačiau iškyla žmogaus ir gyvūno audinių suderinamumo problemos, gyvūnų išnaudojimo klausimai.
Organų bei audinių transplantacijos operacijoms keliami griežti reikalavimai bei taisyklės, tačiau stengiamasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas donorų paieškai (fenomenalus Ispanijos pavyzdys). Tuo pat metu įstatymai stengiasi akylai saugoti donorų bei recipientų orumą, teises; modernėjanti medicina ieško naujų metodų, galėsiančių padėti išspręsti organų donorų stygiaus problemą. Tačiau net jei organų donorų skaičius išaugtų, transplantacija vis tiek liktų tik pagalbine procedūra, negalinčia išspręsti visų klausimų, atsirandančių dėl gyvybiškai svarbių organų sužalojimo ar pakenkimo.

IX. EUTANAZIJA
Eutanazija paprastai apibrėžiama kaip rami ir lengva mirtis (gr. eu – geras, garbingas, thanatos – mirtis). Tai nėra korektiškas apibrėžimas, mat galima ramiai ir taikiai numirti miegant ar numarinti miegantį žmogų, tačiau toks veiksmas vadinamas veikiau žmogžudyste nei eutanazija. Eutanazija yra sąmoningas gyvybės nutraukimas ir bene svarbiausias vaidmuo atitenka poelgio intencijai motyvui.
Eutanazija turėtų būti suprantama kaip sąmoningas žmogaus gyvybės nutraukimas kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, atliekamas vien marinamojo labui. Taigi, tam, kad mediko* [Kartais išskiriamas ir žudymas iš gailesčio (mercy killing), kuomet gyvybę nutraukia artimas giminaitis ar draugas] veiksmas (ar susilaikymas nuo veiksmo) būtų pavadintas eutanazija, būtini šie keturi elementai:
– jo intencija numarinti pacientą;
– jo veikimas tik paciento interesų vardan;
– laukiamas veiksmo rezultatas – paciento mirtis;
– galutinis veiksmo rezultatas – paciento mirtis.
Skirtumas tarp savanoriškos (angl. voluntary) ir nesavanoriškos (angl. nonvoluntary) eutanazijos remiasi paciento sugebėjimu ar nesugebėjimu apsispręsti, jo kompetencija. Kai pacientas yra kompetentingas, kalbame apie savanorišką, kai nekompetentingas – apie nesavanorišką eutanaziją.
Tam, kad paciento apsisprendimas būtų pilnavertis, jam turi būti suteikta visa reikalinga informacija apie jo ligą ir gydymo galimybes ir prognozes, o pacientas turi būti pajėgus tą informaciją suvokti, jam negali būti taikomos jokios prievartos priemonės. Eutanazija savanoriška vadinama tuomet, kai pacientas, disponuojantis visa jam reikalinga informacija, yra kompetentingas reikalauti eutanazijos, ją priimti ar jos atsisakyti.
Nesavanoriška eutanazija vadinama tuomet, kai pacientas negali pats apsispręsti, t.y. numarinamas jau netekęs sąmonės (ir tokio pageidavimo neišreiškęs būdamas sąmoningas) arba nekompetentingas pacientas. Sudėtinga nuspręsti, kurie nekompetentingais laikomi pacientai gali pareikšti norą nutraukti savo gyvenimą. Akivaizdu, kad žmonės esantys komoje ar naujagimiai vargu ar galėtų išreikšti tokį pageidavimą, tačiau nekompetentingumas gali būti priskiriamas ir kenčiantiems didžiulį skausmą arba sergantiems tam tikromis psichikos ligomis. Dažniausiai laikomasi nuostatos, kad apsisprendimas numirti reikalauja visiškos (pilnos) kompetencijos.
Paprastai manoma, jog priimtina tik savanoriška eutanazija, nes tik ji laikoma autonomiško žmogaus apsisprendimu numirti. Vis dėlto kai kurie kritikai laikosi nuostatos, jog turėtų būti pateisinama ir nesavanoriškoji. Jų manymu, ir savanoriškos eutanazijos atveju, veto teisė atitenka kitam asmeniui. Kita vertus, nesavanoriškos eutanazijos atmetimas gali būti suprantamas kaip nekompetentingų asmenų diskriminacija, o pagarba individo autonomijai gali būti interpretuojama ne kaip galimybė pasinaudoti eutanazija, jei pacientas to nori, bet kaip galimybė ja nepasinaudoti, jei jis to nenori. Tuomet įmanoma pateisinti nekompetentingų pacientų eutanaziją, jei tik kitas asmuo mano, jog tai labiausiai tenkina paciento interesus yra jo autonomijos išraiška.
Aktyvios eutanazijos sąvoka suponuoja tam tikro veiksmo, kuris sukelia mirtį, atlikimą, pvz., mirtina injekcija. Pasyvi eutanazija, atvirkščiai, nurodo į pasyvią laikyseną, kuri tampa mirties priežastimi, pvz., chirurginės operacijos neatlikimas, antibiotikų neskyrimas, ar maitinimo nutraukimas.
Pasyvios eutanazijos atvejai dar vadinami gydymo netaikymo ar gydymo nutraukimo atvejais. Šis gyvybės nutraukimo būdas įteisintas daugelio valstybių, taip pat ir Lietuvos, įstatymuose. Aktyvios ir pasyvios eutanazijos skirtis svarbi tuo, kad pasyvioji eutanazija arba gydymo netaikymas iš esmės yra toleruojami ir palaikomi tiek visuomenės, tiek medikų. Tuo tarpu aktyvi eutanazijos forma vienareikšmiškai atmetama.
Iš pradžių atrodo nesunku apibrėžti, kuo skiriasi nužudymas ir leidimas numirti – žudymas susijęs su įsikišimu į vykstantį fiziologinį procesą ir jei jis neįvyktų, gyvybė nenutrūktų, o tuo atveju, jei leidžiama numirti, tokia intervencija neįvykdoma – gyvybė pasitraukia natūraliai. Tačiau praktikoje susiduriama su daugybe nevienareikšmiškų atvejų ir ši teorinė skirtis nėra tokia paprasta. Tarkime, mediko veiksmas, kuriuo jis atjungia kvėpavimą palaikantį aparatą, gali būti laikomas tiek leidimu numirti, juk paciento plaučiai ir taip natūraliai nebefunkcionuoja, tiek nužudymu – aktyviai nutraukiama gyvybiškai svarbi funkcija.
Svarbus ir moralinis šios problemos aspektas. Nors žudymas ar aktyvus gyvybės nutraukimas laikomi neabejotinu blogiu, moralinė patirtis dažnai paneigia šią nuostatą. Pasitaiko atvejų, kai susidūrus su kito žmogaus skausmu, nužudymas laikomas humanišku ir etišku poelgiu. Taip pat vertėtų pastebėti, jog pasyvi eutanazija kartais tampa ne “švelnia ir lengva mirtimi”, o atvirkščiai – siaubinga agonija. Visuomenėje labai gajus stereotipas, jog “natūrali” mirtis yra rami, neskausminga ir lengvesnė už mediciniškai pratęsiamą mirtį. Vis dėlto pacientas, atsisakęs, pvz., transplantacijos ar dializės, išlieka, tačiau jį nuolatos pykina, krečia konvulsijos, jis nesugeba sutelkti dėmesio, o negydomos kvėpavimo takų ligos susiję su nuolatiniu kankinančiu dusuliu. Medikai šį sąrašą galėtų tęsti ir tęsti. Įstatymai, ginantys teisę “natūraliai”, “gražiai ir ramiai” numirti, suteikia tik vienintelę galimybę – gydymo atsisakymą, kuris, kaip matome, šios teisės anaiptol negarantuoja.
Taigi, jei ir įmanomas tam tikras žudymo ar leidimo numirti konceptualinis skirtumas, jis vis dėlto neišsprendžia moralinių problemų. Neįmanoma visiškai pagrįsti vieną galimybę ir atmesti kitą. Vis dėlto toks atskyrimas nėra bevaisis. Jis įgalina kvestionuoti įsigalėjusią nuomonę, jog aktyvus gyvybės nutraukimas moraliai žalingesnis nei leidimas numirti.
Ypač daug diskusijų tarp eutanazijos proponentų ir oponentų sukelia atvejis, kai neišgydomam pacientui, kenčiančiam didžiulius, jokiomis medicinos priemonėmis nenumaldomus skausmus, leidžiamos vis didesnės nuskausminamųjų dozės, kurios galiausiai sąlygoja paciento mirtį. Eutanazijos priešininkai teigia, jog mirtis šiuo atveju tėra pašalinis gydymo efektas, t.y. medikas numato, kad jo taikomas gydymas baigsis paciento mirtimi, tačiau jo tikslas yra sumažinti paciento skausmą. Tai vadinamoji dvigubo efekto (angl. double effect) doktrina, katalikų teologų ir filosofų požiūriu pateisinanti žmogaus gyvenimo sutrumpinimą. Jų oponentai, pasisakantys už eutanaziją, teigia, kad toks argumentavimas panašus į tam tikros rūšies moralinę alchemiją, kuri leidžia apeiti savo pačių nuostatas. Jų manymu, neįtikėtina, kad gydytojas, skirdamas jam žinomo veikimo preparatą ir numatydamas šio sprendimo padarinius, elgtųsi nesąmoningai ar netikslingai.
Pagrindinis skirtumas tarp aktyvios eutanazijos ir savižudybės su pagalba yra tas, kad pirmu atveju mirtiną injekciją pacientui sušvirkščia medikas, o antruoju – tai atlieka pats pacientas. Manantys, kad savižudybė su pagalba yra moralesnis gyvybės nutraukimo būdas nei aktyvi eutanazija, argumentuoja, jog aktyvios eutanazijos atveju gydytojas nužudo pacientą ir atsakomybė tenka jam, o savižudybė su pagalba leidžia pačiam pacientui nutraukti savo gyvybę ir tai esanti jo individualios valios išraiška. Vis dėlto abiem atvejais galutinis apsisprendimas priklauso nuo paciento, kuris, savo ruožtu, gali bet kada apsigalvoti. Tad korektiškiau būtų pasakyti, kad tiek aktyvi eutanazija, tiek savižudybė yra bendras abiejų – mediko ir paciento – sprendimas ir jie abu už jį atsakingi.
Autonomijos argumentas stipriausiai pagrindžia savanorišką eutanaziją: teigiama, kad vienintelis dalykas, kurį žmogus gali absoliučiai kontroliuoti, yra jo gyvenimas. Šis argumentas remiasi dviem ginčytinomis prielaidomis. Pirma, kad savo gyvybės nutraukimas yra priimtina ar nedraustina autonomijos išraiška ir, antra, kad asmeninio gyvenimo kontroliavimo samprata gali būti išplėsta iki mirties kontroliavimo. Šios prielaidos oponentų paprastai atremiamos teiginiu, kad savo gyvybės nutraukimas niekada arba bent jau ne visada yra priimtina autonomijos forma. Kitaip tariant, radikalūs oponentai remiasi besąlygiškos gyvybės vertės postulatu, o nuosaikesni nors ir sutinka, kad būtina paisyti autonomijos, tačiau gyvenimo kontrolė nėra absoliuti. Šie argumentai ir kontraargumentai nuolatos kartojasi Aktualue apie eutanaziją ar savižudybę su pagalba.
Vis dėlto tam, kad atsirastų ryšys tarp autonomiško sprendimo nutraukti gyvybę ir eutanazijos, būtina parodyti, jog individas gali įpareigoti kitą asmenį jam padėti. Tačiau ryšys tarp individo teisės nutraukti savo gyvybę ir teisės sulaukti kitų asmenų pagalbos tai teisei įgyvendinti, nėra visiškai akivaizdus.
Kita svarbi problema – tai subjektyvus gyvenimo kokybės vertinimo pobūdis. Iš tikrųjų gyvenimas, kuris vienam gali atrodyti pakenčiamas ir vertas jį gyventi, kitam atrodo nebepakeliamas. Jokių objektyvių kriterijų gyvenimo kokybei apibrėžti nėra. Toks požiūris pagrindžia nesikišimo ar netrukdymo nutraukti savo gyvybę nuostatą, tačiau yra pernelyg silpnas tam, kad įpareigotų gydytoją įvykdyti eutanaziją. Juk tam, kad jo pagalba būtų savanoriška, neprievartinė, jis turėtų pripažinti, kad paciento gyvenimas iš tiesų nevertas jo kenčiamų kančių. Be abejo, daugybė žmonių miršta kęsdami skausmą ir baimę. Todėl gailestingumas reikalauja palengvinti kito žmogaus kančią ar skausmą, jei kenčiantysis to pageidauja, jei tuo nepažeidžiami kiti moraliniai įsipareigojimai, skausmas ir kančia nėra tik laikini, o mirtis neišvengiama. Tuomet, kai nebelieka kitų priemonių skausmui numalšinti, eutanazija tampa vieninteliu geru (angl. benevolent) sprendimu. Gydytojai disponuoja priemonėmis, kurios garantuoja ramią ir neskausmingą mirtį, kuri priešingu atveju virstų siaubinga agonija. Taigi argumentuojama, kad gydytojai privalo atlikti eutanaziją, o ne stebėti skausmingą ir baisią paciento mirtį.
Geradarystės principas glaudžiai susijęs su utilitarizmo etika. Utilitaristų požiūriu, kiekvienas veiksmas – net jei jis baigiasi mirtimi – yra pozityvus, jei jo pasekmės yra pozityvios. Paciento numarinimas gali prieštarauti visuomenėje egzistuojantiems tabu, tačiau jis bus teisingas, jei juo bus sustabdyta kančia ir pasiektas norimas tikslas – rami mirtis. Geradarystės ar utilitarizmo argumentas stipriausias tuo atveju, kai mirtis (nesvarbu, ar ji ateis greitai, ar ne) yra neišvengia ir nebelieka jokių kitų alternatyvų. Jis gana įtaigus ir nekompetentingo paciento atveju. Vis dėlto nedaugelis šiuolaikinių utilitaristų sutiktų, kad eutanazija gali būti taikoma be aiškaus kompetentingo paciento sutikimo. Taip yra todėl, kad geradarystės principas dažniausiai neatsiejamas nuo pagarbos individo autonomijai. Šis argumentas nėra pagrįstas besąlygiškos gyvybės vertės teigimu. Jis greičiau siekia sustabdyti perėjimą nuo savanoriškos prie nesavanoriškos eutanazijos, grindžiamų subjektyviu gyvenimo vertės supratimu, pateisinimo. Gyvybės vertingumo apologetai teigia, kad gyvybės vertė yra savaiminė ir nepriklauso nuo jos kokybės ar kiekybės, mat gyvybė esanti bet kokios patirties – tiek geros, tiek blogos – sąlyga. Ši diskusija apima ne tik gyvenimo kokybės kenčiant skausmą klausimą, bet ir nekompetentingų ar į komą patekusių asmenų gyvenimo kokybės problematiką. Eutanazijos šalininkai argumentuoja, jog esąs esminis skirtumas tarp biologinio ir biografinio gyvenimo. Jų manymu, žmogus miršta tuomet, kai netenka savimonės, sugebėjimo patirti ir vertinti savo egzistenciją. Oponentų manymu, tai tokių žmonių gyvenimo tragedija, dalis jų biografijos, o ne mirtis. Jie neneigia fakto, kad skirtingi žmonės skirtingai vertina tuos pačius dalykus, tačiau kelia klausimą, ar galima už nekompetentingą asmenį nuspręsti, ką jis vertina labiau. Jie kvestionuoja eutanazijos šalininkų prielaidą, jog esama tokio skausmo ir kančios, kurie negali būti numalšinti. Anot paliatyvinės slaugos specialistų, faktas, jog žmogus prašo atlikti jam eutanaziją, rodo tik tai, kad jis nėra tinkamai slaugomas ir prižiūrimas. Taip pat, jų manymu, tinkamai slaugomai pacientas nepraranda orumo, kurį jis praranda veikiau dėl netinkamai organizuotos sveikatos priežiūros sistemos ar netinkamų slaugytojų kaltės.
Lietuvoje yra įteisintas tik gydymo netaikymas, o aktyvią eutanaziją ir savižudybę su pagalba įstatymai draudžia. Vis dėlto žiniasklaidoje ir visuomenėje gajus susidomėjimas šiomis temomis. Aktualu ypatingai suaktyvėjo prieš keletą metų, kai ir mūsų visuomenė susidūrė su gyvybės nutraukimo precedentu. Tuomet motina (gydytoja) suleido mirtiną vaistų dozę savo sūnui, kentėjusiam didžiulius skausmus po stipraus kūno nudegimo. Ji, vadovaujantis Lietuvos baudžiamuoju kodeksu, buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn už tyčinį žmogaus nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Vis dėlto moteris buvo išteisinta, nes psichiatrai įrodė, kad sūnų jį numarino ištikta afekto, t.y. nesuprasdama savo veiksmų esmės. Argumentai už ir prieš eutanaziją netyla iki šiol ir rodo, kad jog tokiuose katalikiškuose kraštuose kaip Lietuva, eutanazijos problema ypatingai opi ir kontraversiška. Todėl labai svarbu išsiaiškinti ne tik šių argumentų pagrįstumą, bet ir pačią eutanazijos sąvoka bei jos taikymo ribas.
Bažnyčios nuomone, eutanazijai dirvą ruošia: mentalitetas, vis mažiau linkęs pripažinti gyvybę kaip vertybę pačią savyje, vien nuo Dievo priklausančią, nepaisant egzistavimo pasaulyje būdo; tokia gyvybės kokybės samprata, kuri ją vertina psichofizinio veiksmingumo ir pasitenkinimo požiūriu, bet neįžvelgia jokios prasmės kančioje ar invalidume ir todėl jų bet kokia kaina ir bet kuriomis priemonėmis vengia; pažiūra į mirtį arba kaip į beprasmę pabaigą, nutraukiančią dar galėjusį tęstis gyvenimą, arba kaip į išsilaisvinimą iš egzistencijos, kuri suvokiama kaip nebetekusi prasmės. Visa tai sukuria tokią kultūrą, kuri, palikusi nuošalyje Dievą, palieka žmones vien jų pačių ir laisvai nustatytų valstybės įstatymų atsakomybei. Kur yra paplitusios tokios pažiūros, gali pasirodyti logiška ir “humaniška” pribaigti “be skausmo” savo ar kito gyvybę, kada jos tęsimasis teduotų kentėjimą ir didelį vargą. Bet tai iš tikro yra absurdiška ir nežmoniška. Eutanazija yra žmogžudystė, kurios negali pateisinti joks tikslas. Eutanazija suprantama kaip veiksmas ar veiksmo nedarymas, kuris savaime ir kryptingai sukelia mirtį, idant baigtųsi kentėjimai. Taigi eutanazija pareina nuo valios ketinimų ir taikomų metodų. Mirštančių ligonių, negalios ištiktų vaikų, psichinių ligonių, pagyvenusių žmonių, nepagydomomis ligomis sergančių asmenų skausmo ir kančių keliama užuojauta neįgalina imtis jokios, aktyvios ar pasyvios, eutanazijos. Tai ne pagalba suteikiama ligoniui, bet tyčia nužudomas žmogus.
Medicininis ir paramedicininis personalas – ištikimas uždaviniui „visuomet tarnauti gyvybei ir globoti ją iki pabaigos” – negali teikti paslaugų jokiai eutanazijos praktikai, net suinteresuotam asmeniui, o juo labiau jo artimiesiems reikalaujant. Individas neturi teisės į eutanaziją, nes neturi teisės savivališkai disponuoti savo gyvybe. Taigi joks sveikatos apsaugos darbuotojas negali būti nesamos teisės vykdytoju. Sunkiai sergančiųjų, kartais besišaukiančių mirties, prašymai neturi būti suprasti kaip tikros eutanazijos noro išraiška; jie beveik visada yra nerimo kupinas pagalbos ir meilės šauksmas. Be medicininės priežiūros, ligonis reikalauja meilės, žmogiškos ir antgamtinės šilumos, kuria gali ir privalo jį apgaubti visi aplinkiniai: tėvai ir vaikai, gydytojai ir medicinos seserys. Ligonis, apgaubtas meilės kupino žmogiško ir krikščioniško buvimo šalia, nepasiduoda beviltiškumui ir baimei, kaip tas, kuris jaučiasi paliktas vienų vienas kentėti ir mirti ir prašo, kad nutrauktų jo gyvybę. Būtent todėl eutanazija rodo pralaimėjimą to, kas ją skelbia, kas ją nusprendžia ir praktikuoja. Eutanazija toli gražu nėra gailestingumo veiksmas; tai individualus ir visuomeninis savigailos veiksmas, bėgimas nuo nepakeliama laikomos būklės.
Eutanazija griauna gydytojo ir paciento ryšį. Paciento, nes šis kreipiasi į gydytoją kaip į tą, kuris gali jam parūpinti mirtį. Gydytojo, nes jis nebėra absoliutus gyvybės laiduotojas: ligonis turi bijoti, kad gydytojas jį pribaigs. Ryšys tarp gydytojo ir paciento yra pasitikėjimo ryšys gyvybės pagrindu, toks privalo likti. Eutanazija yra “nusikaltimas”, kuriame jokiu būdu negali bendradarbiauti sveikatos apsaugos darbuotojai kaip tie, kurie išskirtinai ir visuomet garantuoja gyvybę. Eutanazija medicinos mokslui reiškia “atžangą ir bejėgiškumą, be to, pažeidžia mirštančiojo asmens orumą”. Jos plitimas, kaip tolesnis mirties žygis po aborto, privalo būti pripažintas “dramatišku šaukimu” į aktyvų ir besąlygišką ištikimumą gyvybei.

NAUDOTA LITERATŪRA:
1.POPIEŽIŠKOJI SVEIKATOS APSAUGOS DARBUOTOJŲ PASTORACIJOS TARYBASVEIKATOS APSAUGOS DARBUOTOJŲ CHARTIJA, Vertimas į Lietuvių kalbą Pasaulio gydytojų federacijos “Už žmogaus gyvybę” Lietuvos asociacija, 1997. Išleido Leidykla „Farmacija“, Kaunas: 1997
2.Medicinos etikos kodeksai. Sud. Z. Liubarskienė. KMU. K., 2001
3.Praktinės medicinos etika. Medicininių disciplinų spektras. Sud. D.V. Engelhardt. V., 1997
4.Evans D., Evans M. Padorus pasiūlymas. Klinikinių tyrimų etikos priežiūra. V., 1999.
5.Jakušovaitë I. Medicinos filosofija. K., 2001.
6.Wulff, H.R., Pedersen S.A., Rosenberg R. Medicinos filosofija. Vilnius, Charibdė 2001.
7.Tarptautinė teologijos komisija. Tikėjimas ir įkultūrinimas: La civiltį cattolica, 140 (1989
8.Popiežiškoji biblinė komisija. Foi et culture a la lumiere de la Bible. – Leumann: Editrice Elle Di Ci, 1981.
9.Rogers A., D. D. de Bousingen. Bioetika Europoje. Vilnius: Kultūra, 2001.
10.Gėrio kontūrai (Iš XX a. užsienio etikos). Vilnius: Mintis, 1989.
11.Bažnyčios žinios, 2001 gegužės 14, Nr. 9
12.Vatikano II susirinkimas. Gravisimum Educationis, 1967
13.„Už gyvybę“ 2000m, Nr. 7 – 8
14.Pikūnas J. – Asmenybės vystymasis. KVDU, 1994
15.Budraitis A. – Žmogaus atsiradimas tarp reprodukcijos ir prokreacijos

Leave a Comment