LR etikos infrastruktūrą koordinuojančios institucijos

TURINYS

1. ĮVADAS 3
2. ETIKOS INFRASTRUKTŪRA 3
3. LIETUVOS ETIKOS INFRASTRUKTŪRĄ KOORDINUOJANČIOS INSTITUCIJOS 5
3.1 Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 5
3.2 LR Seimo etikos ir procedūrų komisija 6
3.3 Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 9
3.4 LR Seimo kontrolierių įstaiga 10
4. IŠVADOS 14
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS 151. ĮVADAS
Išsilavinęs žmogus neabejoja etikos svarba ir nauda. Per tūkstančius metų žmonės tiek racionaliai, tiek ir spontaniškai susikūrė daug savitarpio santykių, elgesio vertinimo normų, be kurių neišsiverčia jokia žmonių bendruomenė. Neabejotina, kad etikos normos egzistavo tūkstančius metų nuo paties etikos termino atsiradimo ir jo išsiplėtojimo iki solidžios mokslinės disciplinos, apibendrinusios ilgametę minties ir praktikos raidą. Nuo antikos laikų etika buvo laaikoma praktine filosofija, todėl dėl jos naudingumo ir praktinio pritaikymo galimybių kasdieniniame gyvenime nekildavo daug ginčų. Pakartojant Aristotelį galima apibendrinti, kad etika yra kelias į geresnius tarpusavio santykius, aiškesnes veiklos gaires ir tvirtesnes proto bei širdies vertybes, kitaip tariant – kelias į laimę. Dažniausiai pasitaikantys atsakymai į klausimus apie etiką esti labai bendri ir neapibrėžti. Pirmos asociacijos apie etiką – tai gėris, dora, teisingas elgesys, tvarka, atsakomybė. Šios sąvokos kasdieniame gyvenime yra naudojamos laisvai, į jų esmę dažnai nesigiliname ir priimame jas emociškai. Tačiau ne visada gaalime vadovautis tik emocijomis. Susidaro ir tokios situacijos, kai reikia argumentuotos nuomonės, įsisąmoninto vertinimo arba aiškiomis vertybėmis pagrįstos išvados. Taip pat ne visada užtenka tik kreiptis į autoritetingus asmenis arba specialistus, nes jų asmeniniai vertinimai nesudaro pakankamo pagrindo priimti sprendimus, kurių pa

asekmės gali tiesiogiai paliesti žmonių likimus.
Taigi, kartais reikia įvairių teisės aktų apibrėžiančių etikos kategorijas, etiško elgesio normas, tikslus ir atsakomybę, etikos priežiūrą vykdančių institucijų, etikos kodeksų ir etikos švietimo, tai yra to, kas sudaro etikos infrastruktūrą.
Šio mano darbo tikslas buvo išnagrinėti pagrindinių ir labiausiai išvystytų Lietuvos Respublikoje etiką koordinuojančių institucijų veiklą. Darbe bandžiau remiantis įvairia teorine medžiaga susipažinti su Lietuvos Respublikos etikos infrastruktūra, apžvelgti etikos infrastruktūrą koordinuojančių institucijų veiklą.2. ETIKOS INFRASTRUKTŪRA
Etikos infrastruktūra – tai priemonės, sistemos ir sąlygos, kurios skatina profesionalumą ir aukštus elgesio standartus. Atskirose šalyse akcentuojami skirtingi etikos infrastruktūros elementai (vadybiniai akcentai, kontrolė ir sankcijos). Etikos infrastruktūrai sukurti reikalinga valdžia, ištekliai ir pastovus dėmesys. Kiekviena funkcija ir elementai turi būti diegiami sistemiškai.

Etikos infrastruktūros elementai:
• Politinis atsidavimas (iišskirtinis politinių lyderių dėmesys; išteklių skyrimas; gero elgesio pavyzdžiai).
• Efektyvūs teisiniai rėmai (baudžiamasis kodeksas; interesų konfliktą draudžiantis įstatymas; valstybės tarnybos aktas; informacijos prieinamumo visuomenei įstatymas ).
• Efektyvūs atsiskaitymo mechanizmai (administracinės procedūros; auditas; organizacijos veiklos tyrimas; parlamentiniai komitetai; bendruomenės patariamosios tarybos).
• Elgesio kodeksai (asmeninės moralės principai; profesinės vertybės; teisiniai draudimai).
• Profesinės socializacijos mechanizmai (įvadinis ir teisinis etikos mokymas; etikos centrai; vadovų demonstruojami gero vaidmens pavyzdžiai).
• Palankios valstybės tarnybos sąlygos – vidiniai faktoriai, t.y. žmogiškųjų išteklių politika: priėmimas, mokymas, kilimas karjeroje, veiklos priežiūra, apdovanojimai, dr

rausminimas; išoriniai faktoriai: darbo santykiai, atlyginimas, sumaištis dėl nuolatinių pokyčių ir reformų.
• Etiką koordinuojanti institucija (prižiūrėtoja; patarėja; etikos iniciatyvų rėmėja).
• Aktyvi pilietinė visuomenė (informacijos prieinamumas/įstatymai; kultūrinės tradicijos; žiniasklaida).
Etikos infrastruktūros funkcijos:
• Kontrolė
• Pavyzdžiai
• Vadyba
Lietuvos viešojo administravimo ir valstybės valdymo etikos infrastruktūrai galima priskirti įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriuose yra įtrauktos etikos kategorijos, bei organizacijas ir institucijas, kurių bent vienas iš pagrindinių tikslų yra valdymo arba veiklos etika ir jos priežiūra. Etikos infrastruktūros formavimo pradžia galime laikyti 1994 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos Seimo valdybos nutarimą, kuriame buvo numatyta parengti Tarnybinės etikos kodekso projektą. Deja, ši iniciatyva taip ir nebuvo įgyvendinta. Po trijų metų Seimas apsisprendė apsiriboti tik viešųjų ir privačių interesų derinimo sritimi ir 1997 m. liepos mėnesį priėmė viešuosius ir privačiuosius interesus reglamentuojantį įstatymą.3. LIETUVOS ETIKOS INFRASTRUKTŪRĄ KOORDINUOJANČIOS INSTITUCIJOS
Pagal funkcijas etikos infrastruktūrai priskirtinos Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, Seimo Etikos ir procedūrų komisija, Seimo kontrolierių įstaiga, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Žurnalistų etikos inspektoriaus įstaiga, atskirų valdymo institucijų etikos komisijos.
Lietuvoje ryškiausios šios etikos priežiūros institucijos:3.1 Vyriausioji tarnybinės etikos komisija
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – Komisija) yra kontrolės (priežiūros) institucija, atskaitinga Lietuvos Respublikos Seimui.
Komisijos veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas, Vy
yriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuostatai, Komisijos darbo reglamentas ir kiti teisės aktai.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija kontroliuoja, kad valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys tinkamai derintų savo privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinant, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, garantuojant priimamų sprendimų nešališkumą bei užkertant kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Komisija teikia valstybės ir savivaldybinių institucijų vadovams ar jų įgaliotiems atstovams rekomendacijas dėl jų tarnybinės veiklos atitikimo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimams. Įsigaliojus lobistinės veiklos įstatymui, Komisijai pavesta kontroliuoti lobistų veiksmus, kuriais siekiama daryti įtaką, kad būtų keičiami, pildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai, įgyvendinant lobistinės veiklos užsakovų teisėtus interesus, nepažeidžiant asmens teisių, visuomenės ir valstybės interesų.
Komisija turi teisę gauti iš valstybės ar savivaldybės institucijų informaciją, paaiškinimus, sprendimus ir kitokius dokumentus, susijusius su Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) vykdymu; analizuoti Įstatymo taikymo problemas bei teikti rekomendacijas dėl Įstatymo įgyvendinimo tvarkos; teikti ieškinius teismui dėl darbo sutarčių ir kitų sandorių, sudarytų pažeidžiant Įstatymo reikalavimus, pripažinimo negaliojančiais; pavesti institucijos vadovui ar jo įgaliotam atstovui atlikti arba Komisijos jėgomis atlikti tyrimą, jeigu yra gauta pagrįsta informacija, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, nesilaiko Įstatymo reikalavimų; Komisijos nu
ustatyta tvarka viešai skelbti asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, metinių privačių interesų deklaracijų suvestinius duomenis, tikrinti privačių interesų deklaracijų duomenis arba motyvuotu sprendimu skelbti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų deklaracijas; kreiptis į Seimo valdybą, kad ji teiktų siūlymus atleisti Seimo skiriamus pareigūnus arba kreiptis į Respublikos Prezidentą dėl jo skiriamų pareigūnų atleidimo arba siūlyti, kad būtų atliekamas tyrimas, jeigu yra gauta pagrįsta informacija, kad Seimo ar Respublikos Prezidento skiriami pareigūnai nevykdo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje reikalavimų; iš valstybės, savivaldybės institucijų ar įstaigų, fizinių asmenų ar įmonių gauti informaciją apie lobistine veikla ketinančius užsiimti fizinius asmenis ar įmones, priimti sprendimus įrašyti fizinius asmenis ar įmones į lobistų sąrašus, sustabdyti ar nutraukti lobistinę veiklą. “Valstybės žinių” priede “Informaciniai pranešimai” skelbti informaciją apie įrašytus į lobistų sąrašą lobistus, lobistinės veiklos sustabdymą, atnaujinimą, nutraukimą ar pasibaigimą.
Komisija susideda iš 5 asmenų. Po vieną nepriekaištingos reputacijos asmenį į Komisijos narius siūlo Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Ministras Pirmininkas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Lietuvos teisininkų draugija. Komisijos sudėtį tvirtina Seimas. Komisijos narių kadencijos laikas yra 4 metai. Asmenys Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nariais gali būti ne ilgiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Komisijos pirmininką iš Komisijos narių Seimo Pirmininko teikimu tvirtina Seimas.
Asmenys, pažeidę Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo draudžiančiąsias, įpareigojančias ar apribojančias nuostatas arba vykdantys neteisėtą lobistinę veiklą, įstatymų nustatyta tvarka traukiami administracinėn atsakomybėn pag.al LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso 17225, 2021 straipsnius.3.2 LR Seimo etikos ir procedūrų komisija
Etikos ir procedūrų komisiją sudaro Lietuvos Respublikos Seimas.
Komisija nagrinėja Seimo veiklos etikos ir procedūrų klausimus, teikia išvadas bei pasiūlymus.
Seimo Etikos ir procedūrų komisija (toliau – Komisija) vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Seimo statutu, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais Seimo ir jo narių veiklą, rūpinasi, kad šių teisės aktų būtų tiksliai laikomasi; remiasi Lietuvos žmonių visuotinai priimtomis moralės, etikos ir prigimtinės teisės nuostatomis; laikosi šių principų – esant skirtingoms politinėms pažiūroms ir įsitikinimams, galima Seimo narių moralinė santarvė, tolerancija ir pagarba kitaip manantiesiems; Tautos atstovo statusas ir priedermės įpareigoja kiekvieną Seimo narį Lietuvos žmonių, Lietuvos valstybės interesus laikyti aukštesnėmis vertybėmis negu partiniai, grupiniai ar asmeniniai siekiai.
LR Seimo etikos ir procedūrų komisija rengia teisės aktų, susijusių su Seimo narių veikla ir etika, projektus bei pasiūlymus. Prižiūri, kaip laikomasi Seimo statuto bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių Seimo narių veiklą. Jiems pavesta: analizuoti Seimo narių nedalyvavimo Seimo, komitetų ir komisijų posėdžiuose priežastis, teikti spaudai informaciją apie be pateisiamų priežasčių praleistus posėdžius ir nedalyvavimą iš anksto skelbtuose balsavimuose bei pavedimų nevykdymą.
Seime sudaroma nuolat veikianti Etikos ir procedūrų komisija, į kurią ne mažiau kaip 1/10 Seimo narių gali pasiūlyti vieną atstovą. Pasiūlymai dėl kandidatų į šią komisiją Seimo Pirmininkui pateikiami raštu. Jeigu Seimas nepatvirtina pirmojo ir antrojo tų pačių Seimo narių pasiūlyto kandidato, trečiasis jų pasiūlytas kandidatas į šios komisijos narius negali būti nepatvirtintas. Iš Etikos ir procedūrų komisijos narių Seimas patvirtina šios komisijos pirmininką ir jo pavaduotoją.
Etikos ir procedūrų komisijos veiklos kryptys:
1. Rengti teisės aktų, susijusių su Seimo narių veikla ir etika, projektus bei pasiūlymus;
2. Vadovaujantis etinėmis nuostatomis, padėti Seimui, jo padaliniams, Seimo nariams ugdyti demokratiškumą, derinti įvairius požiūrius bei įsitikinimus, siekti moralinės santarvės, Seimo narių žmogiškų tarpusavio santykių;
3. Prižiūrėti, kaip laikomasi Seimo statuto bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių Seimo narių veiklą. Seimo Pirmininko, jo pavaduotojų, komitetų bei komisijų pirmininkų, kitų Seimo narių siūlymu arba savo iniciatyva nagrinėti šių teisės aktų bei etikos pažeidimus, svarstyti kilusius Seimo narių konfliktus ir, jeigu reikia, pateikti išvadas Seimui, jo Pirmininkui ar Seimo valdybai;
4. Seimo, jo Pirmininko, Seimo valdybos, Seimo posėdžio pirmininko, frakcijos prašymu nagrinėti ir teikti išvadas dėl procedūrinių ginčų;
5. Nagrinėti Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų pateiktą informaciją dėl Seimo narių asmeninės veiklos, prieštaraujančios įstatymams, ir teikti išvadas Seimui;
6. Analizuoti Seimo narių nedalyvavimo Seimo, komitetų ir komisijų posėdžiuose priežastis, teikti spaudai informaciją apie be pateisinamų priežasčių praleistus posėdžius ir nedalyvavimą iš anksto skelbtuose balsavimuose bei pavedimų nevykdymą;
7. Nagrinėti rinkėjų, valstybės įstaigų, visuomeninių organizacijų laiškus bei pasiūlymus Seimo narių veiklos klausimais;
8. Prižiūrėti, ar Seimo nariai laiku ir tinkamai pateikia privačių interesų deklaracijas, ir jas saugoti;
9. Remiantis metinėmis Seimo narių privačių interesų deklaracijomis arba Seimo nario prašymu, parengti Seimo nariui rašytines rekomendacijas, kokių priemonių Seimo narys turėtų imtis, kad savo veiklą suderintų su Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu ir šio statuto 18 straipsnio reikalavimais;
10. Savo iniciatyva, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nurodymu arba gavę pareiškimą, kad kuris nors Seimo narys savo veikloje nevykdo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir šio statuto 18 straipsnio reikalavimų, gali atlikti šio Seimo nario veiklos tyrimą.. Apie gautus pareiškimus, nutarimą atlikti tyrimą bei tyrimo rezultatus informuojamas Seimo Pirmininkas, pareiškimą pateikęs asmuo, Seimo narys, kurio veikla buvo tiriama, ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Jeigu tiriant Seimo nario veiklą nustatoma, kad Seimo narys nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir šio statuto 18 straipsnio reikalavimų, apie tai nedelsiant informuojamas Seimas;
11. Apsvarstyti kiekvieno Seimo nario kreipimąsi dėl jo teisių, nustatytų šiame Statute, pažeidimo ir pateikti motyvuotą atsakymą (Lietuvos Respublikos Seimo Statutas, 77 ir 78 straipsniai).
Seimo Etikos ir procedūrų komisija nors jos veiklą apibrėžiančių teisės aktų ir yra įpareigota “rengti teisės aktų, susijusių su Seimo narių veikla ir etika, projektus bei pasiūlymus”, tačiau dažniausiai apsiriboja vien procedūrinėmis problemomis. Prižiūrėdami konkuruojančių partijų atstovų veiklą, parlamentarai sugeba puikiai pasinaudoti Statuto žiniomis ir dažnai komisijai iškelia procedūrinius ginčus arba pažeidimus. Deja, neretai vien šios temos klausimai dominuoja komisijos veikloje. Galima neabejoti procedūrų vykdymo svarba, bet tai tik iš dalies prisideda prie parlamentinės etikos kokybės gerinimo. Reikia pastebėti, jog tais atvejais, kai komisijai tenka spręsti vien etikos klausimus, jos sprendimai remiasi tik keliais anksčiau paminėtais teisės aktais ir komisijos narių autoritetu. O jos nariai neretai susiduria su analogiška problema, kaip ir Vyriausios tarnybinės etikos komisijos nariai – vertinimo kriterijų patikimumo ir pagrindimo trūkumu. Būtų visai logiška atskirti dvi svarbias komisijos nagrinėjamas temas – procedūras ir etiką – ir patikėti spręsti šiuos klausimus dviem atskiroms šias temas išmanančių parlamentarų komisijoms, kurios, vadovaudamosi statutu ir apibrėžtomis bei patvirtintomis etikos normomis ir ekspertų išvadomis, galėtų geriau juos svarstyti ir spręsti.3.3 Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba
Nemažai žmonių patiria pažeminimą, užgaulų elgesį ar neteisybę savo atžvilgiu tik dėl to, kad yra vyrai arba moterys. Deja, taip pat daugelis jų nelaiko to diskriminacija. Dažniausiai būtent dėl to, jog nežino, kad ir daugelis iš jų pažįstamų rato išgyvena tą patį bent kartą gyvenime.
1998 m. gruodžio 1 d. Seimas priėmė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. balandžio 1 d. LR Seimas paskyrė Aušrinę Burneikienę moterų ir vyrų lygių galimybių kontroliere, o vėliau įsteigė Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą bei patvirtino šios tarnybos nuostatus. 2003 m. balandį kontrolierė paskirta antrai ketverių metų kadencijai.
2002 m. birželio 18 d. priimti Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pakeitimai ir papildymai išplėtė sritis, kuriose būtina įgyvendinti moterų ir vyrų lygias galimybes.
2003 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lygių galimybių įstatymą, kuriuo įtvirtino tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos dėl asmens amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų draudimą.
Lygias galimybes minėtais pagrindais privalo įgyvendinti valdžios ir valdymo institucijos, švietimo įstaigos, mokslo ir studijų institucijos, darbdaviai, taip pat prekių ir paslaugų tiekėjai bei reklamos užsakovai.
Lygių galimybių įstatymo nuostatos nėra taikomos šeimos ir privataus gyvenimo sritims.
2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusio įstatymo kontrolė pavesta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriui. Seimo nutarimu Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pavadinimas pakeistas į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Jai nuo 2004 m. lapkričio 18 d. vadovauja Lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė.
Lygių galimybių tarnyba toliau vykdo Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo priežiūrą, priima ir juridinių ir fizinių asmenų skundus dėl diskriminacijos ar priekabiavimo Lygių galimybių įstatyme numatytais pagrindais.

Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierių tarnyba prižiūri, kaip įgyvendinamos LR Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų teisės. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius tiria skundus dėl diskriminacijos (pasyvaus ar aktyvaus elgesio, kuriuo išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas, taip pat teisių apribojimo ar privilegijų teikimo dėl asmens lyties) ir seksualinio priekabiavimo (kuris įstatyme apibrėžiamas, kaip užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai). Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga yra savarankiška institucija, atskaitinga Seimui. Į kontrolieriaus tarnybą gali kreiptis vyrai ir moterys, pajutę diskriminaciją dėl savo lyties darbo, švietimo, prekių ir paslaugų teikimo sferose ar patyrę seksualinį priekabiavimą.
Įstatymu draudžiamos abi diskriminacijos dėl lyties formos – tiesioginė ir netiesioginė. Svarbu, kad visuose sprendimų priėmimo lygmenyse būtų išvengta veiksmų ar nuostatų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo neutralios moterų ar vyrų atžvilgiu, bet jas įgyvendinus, būtų pabloginama padėtis didesnės dalies vienos lyties asmenų. Reglamentuota specialių priemonių (pozityvios diskriminacijos) taikymo galimybė, siekiant lyčių pusiausvyros. Įstatymu valdžios ir valdymo institucijos įpareigotos rengti ir įgyvendinti programas ir priemones, skirtas moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimui. Pastarosios turėtų keisti visuomenės nuostatas, kad viena lytis pranašesnė už kitą. Iš darbo ieškančių asmenų įstatymas draudžia reikalauti informacijos apie jų amžių bei šeimyninę padėtį.
Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veikla tiesiogiai priskirtina etikos sričiai. Bet pačios komisijos egzistavimą galima paaiškinti nebent iš užsienio valstybių ateinančia mada. Svarbius lyčių lygybės, diskriminavimo arba seksualinio priekabiavimo klausimus galėtų spręsti daug anksčiau įsteigta, daugiau patirties ir pajėgumų turinti Vyriausioji tarnybin.ės etikos komisija, vadovaudamasi nedviprasmiškai šias problemas apibrėžiančiais teisės aktais.3.4 LR Seimo kontrolierių įstaiga
Seimo kontrolierių veiklos tikslas – ginti žmogaus teisę į gerą viešąjį administravimą, užtikrinantį žmogaus teises ir laisves, prižiūrėti, ar valdžios įstaigos vykdo pareigą tinkamai tarnauti žmonėms. Seimo kontrolieriumi skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis teisės bakalauro ir teisės magistro arba vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar teisinio pedagoginio darbo stažą.
Seimo kontrolieriai netiria Respublikos Prezidento, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), valstybės kontrolieriaus ir Konstitucinio Teismo bei kitų teismų teisėjų veiklos, savivaldybių tarybų (kaip kolegialių institucijų) veiklos. Seimo kontrolieriai netiria prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau tiria skundus dėl prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ir laisves. Seimo kontrolieriai netiria skundų dėl darbo teisinių santykių, taip pat netikrina teismų priimtų sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo.
1994 m. gruodžio 8 d., vadovaujantis daugelio Europos bei pasaulio šalių praktika, Lietuvoje buvo įsteigta Seimo kontrolierių įstaiga, arba ombudsmeno, t.y. žmogaus teisių gynėjo, institucija.
Lietuvos Respublikos Seimas Seimo Pirmininko teikimu skiria penkis Seimo kontrolierius ketverių metų kadencijai. Jie visi turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, jų teisės ir pareigos yra lygios ir kiekvienas jų tirdamas skundus veikia savarankiškai. Vienas iš kontrolierių skiriamas Seimo kontrolierių įstaigos vadovu.
Seimo kontrolierius turi teisę reikalauti nedelsiant pateikti informaciją, medžiagą ir dokumentus, būtinus savo funkcijoms atlikti, įstatymų nustatyta tvarkasusipažinti su valstybės, tarnybos, komercinę ar banko paslaptį sudarančiais dokumentais, taip pat dokumentais, kuriuose yra informacijos apie įstatymų saugomus asmens duomenis. Prireikus įgyvendinti šią teisę, pasitelkiami policijos pareigūnai ir surašomas atitinkamas aktas apie dokumentų paėmimą; pateikęs tarnybinį pažymėjimą įeiti į institucijų irįstaigų (įmonių, tarnybų ar organizacijų) patalpas, o į patalpas, kuriose ištisą parą laikomi asmenys, – bet kuriuo paros metu, ir nekliudomai matytis bei kalbėtis su jose esančiais asmenimis. Į institucijųir įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja tarnybos statutai, teritoriją ir patalpas įeinama lydint šių institucijų ir įstaigųpareigūnams; reikalauti, kad pareigūnai, kurių veikla tiriama, pasiaiškintų raštu ar žodžiu; apklausti pareigūnus ir kitus asmenis; dalyvauti Seimo, Vyriausybės, kitų valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigųposėdžiuose, kai svarstomi klausimai, susiję su Seimo kontrolierių veikla ar Seimo kontrolieriaus tiriamu dalyku; pasitelkti Vyriausybės įstaigų, taip pat ministerijų, apskričių bei savivaldybių pareigūnus, apskričių viršininkų administracijų ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigūnus bei ekspertus; informuoti Seimą, Vyriausybę bei kitas valstybės institucijas ir įstaigasaratitinkamos savivaldybės tarybą apie šiurkščius įstatymų pažeidimus arba įstatymų ar kitų teisės aktų trūkumus, prieštaravimus ar spragas; siūlyti Seimui, Vyriausybei, kitoms valstybės ar savivaldybiųinstitucijoms ir įstaigoms, kad būtų pakeisti įstatymai ar kiti norminiai teisės aktai, varžantys žmogaus teises ir laisves.
Seimo kontrolieriai tiria: skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo.
Piktnaudžiavimas – tokie pareigūno veiksmai ar neveikimas, kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus bei kitus teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais (neteisėtai pasisavinamas ar kitiems perleidžiamas svetimas turtas, lėšos ir t.t.), ar dėl kitokių asmeninių paskatų (keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t.t.), taip pat tokie pareigūno veiksmai, kai viršijami suteikti įgaliojimai ar savavaliaujama.
Biurokratizmas – tokia .pareigūno veika, kai vietoj reikalų sprendimo iš esmės sistemingai laikomasi nereikalingų ar išgalvotų formalumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti žinyboms pavaldžius dalykus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas bei kitaip blogai ar netinkamai valdoma (atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai pateikiamas klaidinantis ar netinkamas patarimas ir t.t.). Biurokratizmu taip pat laikomas toks pareigūnų darbas, kai nevykdomi arba blogai vykdomi įstatymai ar kiti teisės aktai.
Kiekvienas LR pilietis turi teisę pateikti Seimo kontrolieriui skundą dėl valstybės ar savivaldybės institucijos, priskirtos kontrolieriaus kompetencijai, pareigūno piktnaudžiavimo ar biurokratizmo.
Seimo kontrolierius taip pat tiria Seimo narių jam perduotus Lietuvos Respublikos piliečių skundus, taip pat gali tirti užsienio valstybių piliečių bei asmenų be pilietybės skundus. Skundai paprastai paduodami raštu. Jeigu skundas gautas žodžiu, telefonu arba Seimo kontrolierius nustatė pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo požymius iš spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių bei iš kitokių šaltinių, Seimo kontrolierius gali pradėti tyrimą savo iniciatyva.
Piliečių kreipimaisi žodžiu ar raštu, kuriuose neskundžiami pareigūnai, o prašoma paaiškinti, suteikti kitą informaciją ar pageidaujamus dokumentus ir t.t., nelaikomi skundais ir apskaitomi atskirai Seimo kontrolierių įstaigos reglamento nustatyta tvarka.
Skundams paduoti nustatomas vienerių metų nuo skundžiamų veiksmų padarymo terminas. Skundai, paduoti praėjus šiam terminui, taip pat anoniminiai skundai nenagrinėjami, jeigu Seimo kontrolierius nenusprendžia kitaip.
Skunde nurodoma adresatas – Seimo kontrolierių įstaiga (Seimo kontrolierius); pareiškėjo vardas, pavardė ir adresas; apskundžiamų pareigūnų vardai, pavardės ir pareigos, įstaiga, kurioje jie dirba; skundžiamo sprendimo arba skundžiamų veiksmų apibūdinimas, jų padarymo laikas ir aplinkybės; suformuluotas prašymas Seimo kontrolieriui; skundo surašymo data ir pareiškėjo parašas.
Prie skundo gali būti pridedama ginčijamo sprendimo nuorašas; turimi įrodymai ar jų aprašymas; siūlomų apklausti asmenų sąrašas, nurodant jų adresus ir kokias aplinkybes kiekvienas iš jų gali patvirtinti. Skundą galima surašyti skundo blanke.

Atlikę skundo tyrimą, Seimo kontrolieriai gali priimti vieną iš šių sprendimų:
• perduoti medžiagą ikiteisminio tyrimo institucijai, kai aptinkami nusikaltimo požymiai;
• pareikšti ieškinį teisme dėl kaltų piktnaudžiavimu ar biurokratizmu pareigūnų atleidimo iš einamų pareigų;
• pareikšti ieškinį teisme, kad būtų kompensuojami moraliniai ar materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė asmuo dėl pareigūnų padarytų pažeidimų;
• siūlyti kolegialiai institucijai ar pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka panaikinti, sustabdyti ar pakeisti įstatymams bei kitiems teisės aktams prieštaraujančius sprendimus ar siūlyti priimti sprendimus, kurie nepriimti dėl piktnaudžiavimo ar biurokratizmo;
• siūlyti kolegialiai institucijai, įstaigos vadovui ar aukštesniajai institucijai skirti nusižengusiems pareigūnams drausmines nuobaudas;
• siūlyti prokurorui įstatymo nustatyta tvarka rengti medžiagą civilinei bylai teisme iškelti, jeigu nustato, kad pažeisti neveiksnių, ribotai veiksnių, invalidų, nepilnamečių bei kitų asmenų, turinčių ribotas galimybes ginti savo teises, interesai;
• atkreipti pareigūnų dėmesį į aplaidumą darbe, įstatymų nesilaikymą, tarnybinės etikos pažeidimą ar biurokratizmą ir siūlyti imtis priemonių, kad būtų pašalinti įstatymo pažeidimai, jų priežastys ir sąlygos;
• siūlyti, kad įstatymų nustatyta tvarka būtų kompensuojami moraliniai ar materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė asmuo dėl pareigūnų padarytų pažeidimų;
• atmesti skundą, kai nepasitvirtina jame nurodyti pažeidimai;
• pranešti Seimui ar Respublikos Prezidentui apie ministrų ar kitų Seimui ar Respublikos Prezidentui atskaitingų pareigūnų padarytus pažeidimus.
Seimo kontrolierių įstaigai taip pat priskirtini et.ikos klausimai, nes jie privalo tirti skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Deja, šios įstaigos veiklos efektyvumas yra stipriai apribotas, nes ji gali pateikti tik išvadas ir rekomendacijas. Dažniausiai atsakingos institucijos ir pareigūnai negirdi pareiškiamų rekomendacijų.
Vertinant funkcijų reikšmę ir svarbą bei paminėtų institucijų kompetenciją ir veiklos rezultatus, iš jų būrio galima išskirti dvi – Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir Seimo Etikos ir procedūrų komisiją. Pirmosios įtaka yra reikšmingesnė tuo, jog ji sprendžia klausimus, susijusius ne tik su Seimo narių veikla, bet ir visais viešojo administravimo ir valstybės tarnybos etikos klausimais. Pagrindinis kliuvinys sėkmingam šios komisijos darbui – bendrų etikos vertybių ir kategorijų neapibrėžtumas. Šiandien komisijos įrankiai yra tik jos narių nuomonė, ekspertų išvados ir keli įstatymai, kuriuose daugiau ar mažiau tiksliai apibrėžtas tik interesų konfliktas. Galima nuoširdžiai pasitikėti autoritetingų žmonių, sudarančių šią komisiją, nuomone, tačiau vertinant bet kurį sprendimą dėl etikos sunku jam pritarti arba ginčytis, nes nėra aiškių įstatymais arba etikos kodeksais apibrėžtų kriterijų, kuriais galėtų vadovautis šios svarbios komisijos nariai. Galbūt todėl didžioji dalis šios komisijos darbo ir yra koncentruota ties interesų konflikto problematika. Pažymėtina ir kita tendencija – vadovaujantis tik šiandien galiojančiais įstatymais etika tampa administracine teise, o išvados dėl etikos problemų ir jų pasekmės tampa teisinėmis ir administracinėmis išvadomis ir pasekmėmis. Taip labai supaprastinama etikos reikšmė ir jos įtaka politikos ir viešojo administravimo kokybei.4. IŠVADOS
Etikos infrastruktūra – tai priemonės, sistemos ir sąlygos, kurios skatina profesionalumą ir aukštus elgesio standartus.
Pagal funkcijas etikos infrastruktūrai priskirtinos: Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, Seimo Etikos ir procedūrų komisija, Seimo kontrolierių įstaiga, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Žurnalistų etikos inspektoriaus įstaiga, atskirų valdymo institucijų etikos komisijos.
Lietuvoje ryškiausios etikos infrastruktūrą koordinuojančios institucijos:
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija kontroliuoja, kad valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys tinkamai derintų savo privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinant, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, garantuojant priimamų sprendimų nešališkumą bei užkertant kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje.
LR Seimo etikos ir procedūrų komisija rengia teisės aktų, susijusių su Seimo narių veikla ir etika, projektus bei pasiūlymus. Prižiūri, kaip laikomasi Seimo statuto bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių Seimo narių veiklą. Jiems pavesta: analizuoti Seimo narių nedalyvavimo Seimo, komitetų ir komisijų posėdžiuose priežastis, teikti spaudai informaciją apie be pateisiamų priežasčių praleistus posėdžius ir nedalyvavimą iš anksto skelbtuose balsavimuose bei pavedimų nevykdymą.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba prižiūri: kaip įgyvendinamos LR Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų teisės, Lygių galimybių kontrolierius tiria skundus dėl diskriminacijos ir seksualinio priekabiavimo.
LR Seimo kontrolierių įstaiga tiria skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo.5. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. LR viešų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. VIII – 1562, Valstybės žinios, 2000, Nr. 18-431.
2. LR Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX – 855, Valstybės žinios, 2002, Nr. 45 – 1708.
3. LR Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuostatai Nr. IX – 1387, Valstybės žinios, 2003, Nr. 32-1319.
4. LR Seimo statutas Nr. VIII-1000, Valstybės žinios,1999, Nr. 5-97.
5. LR lygių galimybių įstatymas Nr. IX-1826, Valstybės žinios, 2003 m.
6. LR Seimo kontrolierių įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX-2544, Valstybės žinios, 2004, Nr. 170-6238.

Leave a Comment