Etikos – estetikos programos kontroliniai klausimai.
1. Dorovės kilmė, istoriniai raidos etapai (nuo papročio prie etikos).
Aiškinant dorovės kilmę iš esmės galima kalbėti apie keletą egzistuojančių požiūrių: biologinį, socialinį, metasocialinį-kosmoso ir religinį. Kiekvieno jų yra įvairios kryptys.Biologinis dorovės kilmės aiškinimas remiasi žmogaus artimumo gyvūnų pasauliui pabrėžimu. Dorovė laikoma ilgai trukusios gyvybės evoliucijos padariniu. Dorovės pradžios ieškoma gyvūnų pasaulyje.Analizuodamas Č. Darvino pažiūras, P. Kropotkinas teigia, kad gamtą galima vadinti pirmąja „etikos mokytoja, žmogaus dorovės užuomazga. Visuomeninis instinktas, įgimtas žmogui, kaip ir visiems visuomeniniams gyviams-tai šaltinis visų etikos sąvokų ir visos tolesnės dorovės raidos“.Biologinę dorovės kilmę neretai palaiko ir kai kurie genetikos, etologijos (mokslas apie gyvūnų elgesį), eugenikos (mokslas apie paveldimumo dėsnių pritaikymą žmogaus biologinėms savybėms pagerinti) atstovai.Socialinės dorovės kilmės teorijos šalininkai ieško dorovės ištakų visuomenės gyvenime. Dorovė esanti socialinės prigimties, išskyrus žinomas biologines prielaidas, nes pats žmogus yra biosocialinė būtybė. Yra taip pat įvairių socialinio dorovės aiškinimo krypčių. Vieni doroves pradžią sieja su visuomenės formavimosi pradžia, darbo įrankių naudojimu. Kitų nuomone, bandos visuomenė su jai būdingu nuasmeninimu, kanibalizmo bruožais yra už gėrio ir blogio, už dorovinių vertinimų ribos. Tai yra visuomenė be dorovės.Metasocialinės- kosminės dorovės kilmės paieškos. Vienas prieinamiausių ir aktyviausių šios krypties mokymų yra Gyvoji Etika. Ji stengiasi pateikti bendrą būties vaizdą, kur materija yra begalinė savo subtiliomis gradacijomis. Dvasia-pati subtiliausia materija. Kosmosą valdo protas, todėl būtina žinoti savo vietą ir vaidmenį Kosmoso evoliucijoje.Religinės dorovės kilmės šalininkai, nepaisydami įvairių religijų skirtumų, tvirtina, kad dorovė yra dieviškos kilmės. Sąžinė yra Dievo balsas žmoguje.
Ethos (gr, ethos-įprasta gyvenimo vieta, įpratimas, paprotys, būdas) reiškia kažką iš pradžių pastovaus Visatoje (lyg savotišką kosmoso aurą) ir žmonių gyvenime, veikimą nustatytoje erdvėje ir laike. Pasaulis sukurtas kaip erdvė (ethos) žmonijos raidai.2. Terminų „etika“ ir „moralė“ turinys.
Kasdienėje kalboje sąvokos “etiška” ir “moralu” (“neetiška”, “amoralu”) dažniausiai yra vartojamos pakaitomis, nediferencijuojant; kalbame apie moralų ar etišką asmenį ar veiksmą. Kita vertus, dažnai kalbame apie etikos kodeksus, tačiau tik retkarčiais užsimename apie moralės kodeksus. Kai kas sąvokas moralu, nemoralu taiko tik seksualumo sričiai (pavyzdžiui: pornografija, obsceniškumo standartai: pornografija demoralizuoja visuomenę), o etiška, neetiška taiko aptarinėdami verslo ir profesinių bendruomenių elgesį savo narių bei savo klientūrų atžvilgiu (pavyzdžiui: verslo projektų vagystės). Taigi, pirma išsiaiškinkime, ką šios sąvokos reiškia ir koks yra judviejų ryšys. “Etika” yra kilęs iš graikiško žodžio ethos, reiškiančio asmens įprotį, papratimą, charakterį, būdą.Patsai moralės pavadinimas, kilęs iš lotyniško „mores“, visų pirma reiškia „papročiai“. O papročiai, kaip žinome, ne tokie jau pastovūs, jie gana greitai keičiasi, tarsi apsirengimo mados. Tačiau ir nuolat besikeičiančios mados visuomet siekia tik vieno tikslo: apsirengti kaip galima gražiau ir patogiau! Teisingai pasakė Kantas: “žvaigždėtas dangus viršum manęs ir moralinis įstatymas manyje!“ Vadinasi, egzistuoja du neabejotini pasauliai: materialinis aplink mane ir moralinis mano viduje.Moralė yra visus racionalius asmenis liečianti (saistanti) viešoji sistema, vadovaujanti tiems jų elgesio aspektams, kurie turi kokį nors poveikį kitiems žmonėms ir kurios tikslas yra blogio minimizavimas (gėrio standartai) ir kurios branduolį sudaro moralės taisyklės.
13. Orumas ir garbė.
Abu šie terminai, kaip pasakytų Bentamas, yra nepilni simboliai. Vadinasi, jie įgyja prasmę tik pavartoti tam tikrame kontekste. Todėl nederėtų klausti, kas yra orumas ir kas garbė, bet galima aiškintis, ką reiškia tai, kad kas nors išlaikė orumą ar išsaugojo garbę tam tikroje situacijoje. Abu šie terminai paprastai apibrėžiami grynai formaliais požymiais, ir jiems abiem gali būti suteiktas koks nors konkretus turinys. Pvz. Didelį ĮSPUDĮ paliko buriutojo etiketas manau taip reikia elgtis netik ant vandens .
LBS buriuotojo morale1, etika2 ir etiketas3Buriuotojo morale – tai iprastine aukšta žmogaus morale, papildyta sekančiu:– Žmoniu gyvybes gelbejimas yra prioritetinis uždavinys bet kokio rango plaukime. Tai yratradicija ir kiekvieno buriuotojo teisine prievole4. Gelbejimo darbai turi buti organizuotitaip, kad nepadidintu galimu auku skaičiaus5. Kadangi kapitonas atsako už laivą ir igulą,kiekvieno kapitono teisine prievole yra nuspręsti: kur yra rizikos riba, vertinant laivogalimybes ir igulos pasiruošimo lygi.– Reikalauti atlygio už išgelbetą gyvybę yra amoralu.– Materialinius nuostolius, patirtus del gyvybes gelbejimo, prisiima gelbetojas.– Yra moralu priimti savanorišką moralinę ir materialinę padeką už išgelbetą gyvybę.– Turto gelbejimas yra komerciniu derybu objektas. Turto gelbejimo atlygis priklausogelbetojui tik tuo atveju, jei turtas yra išgelbetas6.– Savininko paliktas išgelbetas turtas priklauso gelbetojui.Buriuotojo etika ir etiketas:– Gerbti LBS, Klubu, Uostu ir Laivybos tvarką, bei paklusti ju patvirtintoms nuostatoms.– Gerbti valstybinę veliavą ir paisyti veliavu etiketo.– Buti moraliam, rodyti aukštos morales ir etiško elgesio pavyzdi laive ir krante.– Aukštai vertinti humorą ir sveiką protą7. Buti geros nuotaikos.– Buti pasirengus pagelbeti vieni kitiems.– Palaikyti draugišką ir pagarbią tarpusavio santykiu atmosferą: niekas negali buti nubaustasuž klaidas (padarytas ne iš blogos valios), – tik už ju padarinius8.– Buti disciplinuotam ir vykdyti visus kapitono ir jo padejeju nurodymus.– Uoste paklusti uosto kapitono ir uosto naudojimosi taisykliu tvarkai.– Buti kulturingam9, kukliam, supratingam ir tolerantiškam.– Išeiti iš jachtos tik gavus kapitono leidimą.– Atplaukiant i uostą, buti tvarkingai apsirengusiam ir susitvarkiusiam.– Palaikyti švarą ir tvarką jachtoje. Uosto teritorijoje ir bunant ant vandens draudžiama– Draudžiama kelti triukšmą, kuris viršija geros kaimynystes ribas uostuose.– Praplaukiant sveikinamąji objektą jachtą vairuojantis igulos narys privalo atiduoti pagarbą„buriuotojiškai“ („buriuotojo“ pasisveikinimas aprašytas dokumente „LBS uniformosnuostatai“), arba iškeldamas ranką atviru delnu link sveikinamojo (priklausomai nuoatstumo tarp besisveikinančiu), arba igula turi trumpam nuleisti veliavą (žr. LBSdokumentą “Veliavu etiketas”).– Pagarba sveikinamajam objektui atiduodama tuo momentu, kai objektas atsiduria jachtostraverse. Pirmasis pasisveikinama sekančiu eiliškumu:– išplaukiantysis iš uosto – sveikina grižtantiji;– grižtantysis i uostą – sveikina stovinčiuosius jame;1 Morale – dorove, žmoniu elgesi reguliuojančios dvasines, o ne fizines normos ir principai.2 Etika – žmoniu elgesio normu visuma, kitaip tariant – kas yra “gerai” ir kas yra “blogai”.3 Etiketas – nustatyta formali ceremoniju tvarka; kurios nors visuomenes dalies tinkamo elgesio normos;vienos profesijos arba tą pati pomegi turinčiu žmoniu priimtos mandagumo taisykles ir formos.4 Žmoniu saugumo juroje konvencija “International Convention for the Safety of Life at Sea (SOLAS), 1974.5 Sakinys, papildytas LBS Taryboje 2004.11.30.6 Tarptautine atlygio už išgelbetą turtą konvencija “International Conventio on Salvage”, 1989.7 Sakinys, papildytas LBS Taryboje 2004.11.30.8 Sakinys, papildytas LBS Taryboje 2004.11.30.9 Kultura – istoriškai susiformavusi mentaliniu reikšmiu sistema, reguliuojanti žmogaus elgesi: kaip jiegalvoja, bendrauja tarpusavyje, gyvena, valgo, ilsisi, linksminasi.10 Teršimo iš laivu prevencijos konvencija “International Convention of Prevention of Pollution from Ships(MARPOL 73/78), 1973, bei neekologiško antifulingo kontroles laivuose konvencija “International Conventionon Control of Harmful Anti-fouling Systems on Ships, 2004.Lietuvos Buriuotoju Sąjunga LBS buriuotojo morale, etika ir etiketas– lenkiantysis – sveikina lenkiamąji;– plaukiantysis – sveikina stovintiji;– mažesne jachta sveikina didesniąją;– visi – sveikina karinius laivus;– prekybiniai laivai sveikinami pagal norą.– Butina atsakyti i pasisveikinimą.– Su mažesne jachta, plaukiančia su buremis, prasilenkiama iš pavejo.– Jachtos, plaukdamos variklio pagalba, prasilenkia kairiais bortais. Buriuotojai privalolaikytis Tarptautines laivu susidurimo juroje prevencijos taisykliu11.– Mažesne jachta netrukdo didesnes jachtos manevrams ir užleidžia kelią siauruose vietose.– Uosto teritorijoje turi buti sveikinamasi su visais, net ir nepažistamais buriuotojais.– Stovint prie krantines jachtos kapitonas pasitinka aukštus svečius krante prie jachtos trapoar laipteliu.– Ilipant ir išlipant iš jachtos svečiai prilaikomi ranka nepriklausomai nuo lyties.– Igula suneša ir išneša iš jachtos svečiu rankini bagažą.– Išlipant iš jachtos pirmenybę turi vyresnysis.– Ilipant i jachtą pirmenybę turi jaunesnysis.– Jachtoje vaikštoma su batais, turinčiais minkštus netepančius denio batus. Nevaikštoma suaukštakulniais batais.– Prie stalo valgius pradeda ragauti kapitonas.– Pagarbusis jachtos bortas – dešinysis12. Per ji ilaipinami ir išlaipinami svečiai, atplukdžiusjuos valtele (igulai skirtas kairysis bortas).– Jachtos kajuteje ar jos kopkite svečiai sodinami dešiniajame borte.– Igulai išsirikiavus kairiajame borte – svečiai stovi dešiniajame borte.– Dvigubas saliutas – laivuose, kai yra iškelta veliava. Ilipant saliutuojama veliavai, opaskui denyje budinčiam jureiviui arba kapitonui. Jei veliava neiškelta – saliutuojama tikvieną kartą. Užlipus i laivą saliutuojama prie borto klausiant leidimo likti denyje. Išlipantiš laivo saliutuojama budinčiam, prašant leidimo palikti laivą, o antrasis saliutasatiduodamas veliavai išlipant.– LBS klubu nariai turi teisę nešioti LBS arba Klubo, kuriam jie priklauso, buriuotojouniformą.– Klubu nariai devi LBS arba Klubinę buriuotojo uniformą regatu dienomis, klubosusirinkimuose, iškilmiu metu (jei kitas rubas nera paminetas), vizituodami kitas jachtas,klubus užsienyje, karo laivus ir konsulatus.– Buriuotojo uniforma nedevima, kaip kasdieninis drabužis.– Buriuotoją, nepaisanti šiu morales ir etikos normu, apie tai turi ispeti pirmasis taipastebejęs. Tai turi buti atlikta su humoru ir nepažeidžiant ispejamojo žmogaus orumo13.– Amoralus ir neetiški poelgiai nera toleruojami tarptautineje buriuotoju bendruomeneje.– Galima nusižengti taisyklems, jeigu to reikalauja gera jurine praktika. Tačiau prieš daranttai, reikia buti tikram, kad galesite irodyti buvę teisus14. Jis yra kur kas ryškesnis žodyje „garbė“, nes šis žodis yra susijęs su tam tikra riteriška ideologija. Todėl garbe mes galime laikyti orumą, susietą su atitinkamomis apibrėžtomis dorybėmis. Drąsa, pareiga laikytis duoto žodžio-visa tai yra garbingumas, kaip kad jis yra kova pagal tam tikras žaidimo taisykles. Garbė šioje ideologijoje yra vyro atributas. Moteriai čia tenka ne garbė, bet tiesiog šlovė, suprantama pirmiausia kaip teisė lytiškai santykiauti tik su savo vyru. Garbingi žmogaus veiksmai, kaip ir orumo išlaikymas, verčia itin jautriai žiūrėti į tai, kaip tas elgesys atrodo kitų žmonių akyse. Čia, žinoma, nėra kokių nors esminių skirtumų, išskyrus pastovesnį, istoriškai susiklosčiusį garbės sąvokos turinį ir mažiau pastovų orumo sąvokos turinį, kuris gali keistis kartu su kultūra, o vienoje kultūroje keičiasi priklausomai nuo joje atliekamos socialinės funkcijos. Abiem atvejais turėtinas galvoje tam tikras simbolinis elgesys, simbolinis elgesys paprastai yra konvencinio pobūdžio, bet skirtingose konvencijose dažnai slypi bendras turinys.Nors, kaip minėjoke, garbės samprata siejasi su riteriškąja ideologija, o ši suvokiama kaip santykinai pastovių vertybių visuma, betgi ir čia vyksta kitimas, dėl kurio šios ideologijos diktuojamos pareigos tampa vadinamosios nederamos arba blogai suprastos garbės apraiškomis. Vyro garbė jau seniai nebesiejama su reikalavimu nužudyti neištikimą žmoną ir jos meilužį, o nuo XVIII amžiaus pradedama smerkti „nederamai suprasta“ garbė-krauju nuplauti įžeidimą per dvikovą.22. Stoikų dorovinės pozicijos esminės nuostatos.
Dorovinio asmenybės ugdymo problema išlieka aktuali visais laikais, visomis istorinėmis epochomis. Negalime girtis, jog šiandien ji jau yra išspręsta, arba kad mes žinome kaip ją spręsti. Taip yra todėl, kad kiekviena žmonių karta neišvengiamai susiduria tik su jai būdingomis individo egzistavimo visuomenėje ir pasaulyje problemomis ir iš to išplaukiančia jo veiklos prioritetų, dorovinių vertinimų, idealų, vertybių kaita. Todėl žmogus visada buvo, yra ir bus tik pats save kuriantis ir pat sau tokiu tampantis dorovinis individas. Kaip tik todėl šiame be galo sudėtingame, ilgame bei komplikuotame dorovinio asmenybės tobulinimosi bei tobulinimo procese aktyviai dalyvauja anaiptol ne vien tik jis pats, bet ir jo tėvai bei mokytojai, draugai ir priešai, tautos, visuomenės, žmonijos istorija, jos sukaupta patirtis – kalba, mokslas, religija, filosofija, etika – visa žmonijos kultūra“…stoikų filosofija – besikuriančios pasaulinės valstybės piliečio kosmopolitinis savęs ieškojimas”. Stoicizmas savo esme buvo etinė filosofija, turėjusi tikslą ugdyti žmogaus dvasinės nepriklausomybės ir orumo jausmą. Laisvė, prarasta realiame gyvenime, turėjo būti atrasta žmogaus pasaulyje.Aukščiausia žmogaus paskirtimi stoikai laikė jo protinę veiklą, išskiriančią jį iš gyvūnų pasaulio. Pasaulio pažinimas leidžia suprasti tikrąjį gėrį ir dorybę. Praktinėje veikloje protas turi pasirinkti prigimtį atitinkančius veiksmus, vedančius į dorybę. Dorybė ir išmintis yra aukščiausios vertybės, siekiant laimingo gyvenimo. Dorybė nėra įgimtas dalykas, bet kiekvienas gali ją įgyti, remdamasis įgimtu dvasiniu, dieviškuoju pradu, lavindamas protą ir praktiškai veikdamas. Gimęs žmogus neturi proto, todėl nėra nei doras, nei išmintingas. Tik protui vystantis, žmogus pradeda jausti dorovinę atsakomybę, jame atbunda aukštesnioji prigimtis, kuri, esant palankioms aplinkybėms, gali pasiekti tobulumą – dorybę ir išmintį. Kūniškos prigimties valdomam žmogui atrodo, kad aukščiausias gėris yra malonumas, kuris iš tikrųjų nėra net siektinas, nes dažnai priveda prie nelaimių bei blogio. Siekti dorybės trukdo ir kitų neprotingų žmonių nuomonės. Kūniškų malonumų patiria ir didžiausi kvailiai, besimėgaują išdidumu, aklu egoizmu, niekdžiugiškumu, dykinėjimu, sielos išglebimu (Seneka “Apie laimingą gyvenimą”).
25. Ničės antžmogis-kas tai? Ar galima antžmogio moralė?
Kasdienėje kalboje sąvokos etiška ir moralu (neetiška, amoralu) dažniausiai yra vartojamos pakaitomis, nediferencijuojant; kalbame apie moralų ar etišką asmenį ar veiksmą. Kita vertus, dažnai kalbame apie etikos kodeksus, tačiau tik retkarčiais užsimename apie moralės kodeksus. Kai kas sąvokas moralu, nemoralu taiko tik seksualumo sričiai (pavyzdžiui: pornografija, obsceniškumo standartai: pornografija demoralizuoja visuomenę), o etiška, neetiška taiko aptarinėdami verslo ir profesinių bendruomenių elgesį savo narių bei savo klientūrų atžvilgiu (pavyzdžiui: verslo projektų vagystės). Taigi, pirma išsiaiškinkime, ką šios sąvokos reiškia ir koks yra judviejų ryšys Nietzsche (1844-1900) taip pat nori pereiti nuo teologijos į antropologiją. Panašiai kaip Fenerbachas, jis mano, kad žmonija visa, kas stipru ir didinga, iki šiol priskyrė anapusiniam Dievui ir pavertė šį antžmogiu, tuo tarpu save pačią-silpna ir niekinga. Jis stengiasi parodyti, kaip istorijoje vadinamas „tikras“ pasaulis, niekingas pasaulis, kurį filosofija ir teologija priešpriešino Dievui, virto netikru. Nietzsche nori užbaigti šį vystymąsi, skelbdamas mirtį. Dievas turi mirti, kad galėtų gyventi antžmogis. Prieš Dievui mirštant, žmogus buvo silpnas ir menkas. Jis ieškojo pateisinimo kažkur kitur, o ne pats savyje. Naujasis žmogus, antžmogis, pateisina pats save. Jis atmeta senąją, su Dievu susijusią etiką ir vykdo tik savo valią: valią galiai. Šia valia antžmogis nugali (jau buvusius) žmones.Atkakliai ir su tikru įniršiu Nietzsche skelbė karą senajai moralei. Žygį prieš moralę jis pradėjo veikalu „Rytmečio žara“, ir toliau žengė į priekį, kol parašė nepaprastos drąsos knygą – „Apie moralės genealogiją“. Tai buvo darbas, apie kurį pats su pasididžiavimu teigė: „Moralės problemą matyti ir parodyti yra, man regis, naujas uždavinys ir svarbiausias dalykas. Aš nesutinku, kad ligšiolinėje moralės filosofijoje tai buvo daroma.“ Šis veikalas iš visų kitų vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu parašytų F.Nietzsche`s darbų išsiskiria akivaizdžiu sistemingumu. Jį sudaro trijų tarpusavyje susijusių dalykų – ressentiment`o, nešvarios sąžinės ir asketinių idealų – analizė
Kitaip negu Marxo beklasės visuomenės modelis, antžmogis įkunija tobulos žmonijos elitinį-aristokratinį idealą. (pastarąją Nietzsche idėją nacionalistai klaidingai interpretavo kaip rasistinę).(Bet dabar miršta šis Dievas! Jums aukštesnieji žmonės, šis Dievas buvo didžiausias pavojus. Nuo tada, kai jis atgulė į kapą, jūs prisikėlėte. Tik dabar ateina didysis vidudienis, tik dabar gimsta aukštesnysis žmogus-valdovas!… Ar suprantate šiuos žodžius, o, mano broliai? Jūs išsigandote: ar jūsų širdys svaigsta? Čia jums atsivėrė bedugnė? Čia jūs išvydote pragaro pabaisas? Pirmyn! Pirmyn! Jūs-aukštesnieji žmonės! Tik dabar iškyla žmogaus ateities didybė! Dievas miršta: dabar jūs norite-kad gyventų antžmogis.(šitaip kalbėjo Zaratustra)).27. Estetikos samprata, jos paskirtis.
Nagrinėjamas klausimas yra aktualus šiuolaikinėje visuomenėje,taip pat ir verslo pasaulyje, kur dažnai nepaisomos paprasčiausios moralinės normos, neatsakoma už savo poelgius ir veiksmus. Etika-žmonių dorovinių normų sistema, jų pareigos visuomenei, šeimai, vienas kitam. Autoriai, kalbėdami apie moralę (dvasines vertybes, vidinę kultūrą, atsakomybę), pamini ir etiketo dalykus bei socialinę atsakomybę. Estetika-mokslas, aiškinąs estetinių vertybių prigimtį bei esmę. Estetinės vertybės-grožis ir giminingos jam vertybės (kilnumas, tragiškumas, komiškumas)-pasižymi tuo, kad 1) suvokiamos tiktai daiktuose arba reiškiniuose, kurie vienu ar kitu būdu prieinami juslei (ypač regėjimui ir klausai) ir 2) pats suvokimo aktas nėra grynai teorinis, o jausminis, t.y. susijęs su tam tikra suvokiančio subjekto jausmine reakcija. Bet ta reakcija yra nesuinteresuota, t.y. estetinis objektas vertinamas, nepriklausomai nuo praktinės jo reikšmės subjektui. Estetiniame pergyvenime galima išskirti objektyvųjį ir subjektyvųjį momentą, t.y., iš vienos pusės, suvokiamojo objekto prigimtį bei sąrangą, kuri estetiškai vertinama, ir iš antros-patį suvokimo aktą bei su juo susijusią jausminę subjekto būseną (grožėjimąsi). Suvokimo aktas pagrįstas ypatingu, „kontempliatyviu“ sąmonės nusistatymu, ir tik tokiam nusistatymui teprieinamos estetinės vertybės. Estetika-viena iš pagrindinių filosofijos sistemos disciplinų, nes estetinės vertybės-savarankiškos ir negali būti betarpiškai išvedamos iš kitų vertybių. Ji yra bendrosios meno teorijos pagrindas.
Tragiskumo ir komiskumo savokų samprata
Komiškumas ir tragiskumas kartu parodydama tą juoką kaip krizinę būseną, kaip tragizmo pasireiškimą. Būdingos jos ypatybės – paradoksalūs minties ir fabulos posūkiai, pakilaus ir farsinio elemento derinys . Tragiškumas gali suteikti atspirtį kūrybai (popkultūra pasižymi lėkštu optimizmu, tai nebūdinga tikrajam menui). Suvokimas, jog džiaugsmas kyla iš tragiškumo, anot vienas didžiausių Schopenhauerio nuopelnų. Būtent tragedija yra aukščiausia poetinio meno viršūnė; ši pozicija Schopenhauerį susieja su graikiškąja tradicija (Aristotelis teigė tragedijos sukeliamą katarsį). Tragedija mums gali suteikti malonumo: pirma – tikrovės prigimties, tiesos, nors ir skaudžios, suvokimas; antra – adekvataus savo santykio su tikrove suradimas (dažniausiai tai – rezignacija, “atsistatydinimas iš gyvenimo mylėtojų”); trečia – sugebėjimas nesuinteresuotai gėrėtis meno kūriniu. Abejonių sukėlė tik tragedijos, kaip tikrovės, ir “tragedijos”, kaip meno kūrinio, lygiareikšmis gretinimas (regis, Schopenhaueris šiuo atveju nėra cituojamas?). Reziumuodamas tragiškos žiūros pranašumus, pranešėjas perspėjo: jei Vakarų civilizacija bus kvailai optimistinė, jos laukia pražūtis.N. D. Iš etikos
Sakau jums broliai, laikas trumpas, todėl tie kurie turi žmonas, gyvenkite tarsi jų neturėtumėt, kurie verkia, tarsi neverktumėt, kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtumėt, kurie perka gyventumėt tarsi neįsigiję, kurie užsiėmę pasaulio reikalais gyventumėt tarsi neužsiėmę, nes šio pasaulio pavidalas praeina. Tai yra citata iš Pauliaus I a.Man atrodo, kadtai buvo mintyse sakant tuos zodzius Ar būti reiškia prasmingai gyventi?
Žmogus negali tiktai būti. Gali žmogus gerai pavalgyti ir gražiai apsirengti, gali gyventi patogiame bute ir turėti šeimą, bet jeigu jis nedirba kokio nors reikšmingo darbo, jis esti nepatenkintas, jis pradeda nykti ir skursti.Kodėl mes gyvename?
Ar tam, kad ieškotume atsakoĮ mums iškilusius klausimus?Kam mes apskritai mąstome, svarstome, maža to – kam gyvename. Koks yra pagrindinis mąstymo ir gyvenimo tikslas, paskirtis, pagrindas? Vis nauji akimirkos džiaugsmai ir pilnutinės laimės siekimas, nepastovūs ir dužlūs, ar patvarūs ir amžini dalykai? Tą vidinį gyvenimo turinį ir pamatą įprasta vadinti žmogaus gyvenimo prasme. Filosofų požiūriai, kas ji yra ir kaip jos siekti, taip pat skiriasi. Žmogaus prasmės klausimas vienu iš esminių rūpesčių virsta įvairių laikotarpių lūžiais (ypač per karus). Kai žmonės žūsta ir