Politikos etikos svarba demokratinėja visuomenėje

Turinys

TURINYS 2
ĮVADAS 3
1. POLITIKOS ETIKOS OBJEKTAS 4
2. POLITIKOS VEIKĖJŲ ETIKOS STANDARTAI 7
3. POLITIKŲ ETIKOS KODEKSAI 10
4. POLITIKOS ETIKOS SVARBA DEMOKRATIJOS SĄLYGOMIS 12
APIBENDRINIMAS 14
LITERATŪROS SĄRAŠAS: 15Įvadas
Spaudoje vos ne kas dieną pasirodo straipsniai apie įvairių valdininkų piktnaudžiavimo užimama padėtimi ar korupcijos atvejus. Maža to, esant akivaizdžiam pagrindui įtarti labai nešvarius dalykus kai kurie veikėjai lieka nenubausti ir netgi išlieka savo poste.
Ar iš tiesų artėja visuotinai amoralios politikos epocha, kurioje vartotojų visuomenė sugniuždys pilietinę visuomenę?
Mintyse grįžtame prie tokių sąvokų kaip gėris, blogis, teisingumas, vertybės ir panašiai. Manau kiekvienai istorinei epochai būdingos skirtingos vertybės. Tiek prrivačiame, tiek ir viešajame gyvenime jos gali būti aiškinamos skirtingai.
Šiuolaikiniame pasaulyje gyvenimo kokybė daug priklauso nuo visuomenės tarnautojų ir valdžios, todėl yra svarbus tarnautojų profesionalumas. Tai turi būti geriausi asmenys, kuriais būtų pasitikima.
Visuomenės tarnautojai turi turėti savo profesinę etiką, kuri nustatytų reikalavimus bei standartus, kurių turi laikytis šios profesijos atstovai. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad tarnaujant visuomenei, svarbi ir asmeninė, ir profesinė darbuotojo moralė.
Taigi savo darbe pristatysiu politikos etiką, apžvelgsiu valstybės tarnautojų etikos standartus, jų darbo ir moralės principus bei veertybes.

Darbo tikslas:
Aprašyti politikos etikos svarbą demokratinėje visuomenėje.
Darbo uždaviniai:
1. Apibūdinti politikos etikos paskirtį.
2. Apžvelgti politikos etikos normas, politinių veikėjų elgesio standartus.
3. Pabrėžti politikos etikos svarbą.
Darbo metodas:
Literatūros apžvalga.1. Politikos etikos objektas
Politikos etika yra labai plati tema. Šiame skyriuje pabandysiu trumpai apžvelgti kai kuriuos politikos etikos as

spektus.
Politika gali atsirasti tik bendruomenėse, ji turi būti valstybės atskaitos taškas. Apskritai galima pasakyti, politika yra tai, ką bendruomenė mėgina pasiekti kaip bendruomenė, kurią sudaro grupė žmonių, pripažįstančių tas pačias politines taisykles, tam tikrą valdymo struktūrą ir turi tą patį statusą kaip piliečiai.
Pasak D. Easton, politika yra procesas, kuriame nustatomi socialiniai tikslai ir standartai, susiejantys visus bendruomenės narius.
Remiantis įvairių politologų apibrėžimais ir samprotavimais apie politiką galima pradėti mąstyti apie politikos etiką.
Politikos etika – tai atskira etikos sritis, tirianti įvairių valdžios institucijų veiklą ir vykdomą politiką etiniu aspektu.
Galima išskirti šiuos svarbiausius politikos etikos aspektus:
• valdžios institucijų veiklą,
• valdžios atstovų veiklą,
• konkrečios politikos etiškumą.
Nuo pat civilizacijos pradžios valdžios įtaka žmonių gyvenimui vis didėja ir auga visame pasaulyje. Valdžia išleidžia kaskart daugiau pinigų ir turi daaugiau įtakos nei kada nors anksčiau. Reguliuojamas ne tik socialinių ir ekonominių problemų turinys, bet ir technologinis gyvenimas.
Visuomenėje egzistuoja kelios vertybinės sistemos su savais specifiniais kriterijais, kurios formuoja mūsų nuomonę apie įvykius, elgesį ir idėjas. Mokslas yra grindžiamas teiginiais, besiremiančiais tiesos ir netiesos samprata.
Individuali ir visuomenės moralinė sąmonė ne visada sutampa. Vadovaudamasis ne tik visuomeniniu interesu, bet ir savo troškimais bei polinkiais, individas yra nuolat priverstas spręsti moralinius prieštaravimus.
Vienas pagrindinių valdžios tikslų – užtikrinti visuomenės stabilumą, kad individai būtų sa
augūs ir galėtų siekti savo tikslų, tobulėtų ir gyventų patenkinamą gyvenimą, – lieka nepakitęs. Valstybės užduotis yra ginti šias sąlygas.
Manau nėra etikos, moralės, doros, elgesio vertinimo – apskritai. Jis visuomet priklauso nuo visuomenės ir jos egzistavimo laikmečio.
Nikolo Makiavelio laikais vyravo nuostata, kad politika ir moralė, arba dorovė – žmogaus elgesį reguliuojančios normos ir principai, yra du nesuderinami dalykai, valstybės tikslams leistina naudoti bet kokias priemones – melą, klastą, veidmainystę, smurtą, prievartą. Moralinių principų neturėjimas siekiant tikslo – tikslas pateisina priemones – tokia yra makiavelizmo politinės doktrinos esmė.
Moralė priklauso nuo šalies istorinių tradicijų, kultūros, religijos bei socialinės santvarkos. Jos turinį sudaro visuomenėje funkcionuojanti ir istoriškai kintanti humaniškumo samprata. Nuolatine ir nepriklausoma nuo esančios visuomenės išlieka individo laisvo apsisprendimo forma – sąžinė. Tai žmogaus dvasinė galia, kuria jis suvokia savo poelgių moralinę vertę ir atsakomybę už juos.
Valstybės teisiniai dokumentai: Konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai aktai ir kt., rengiami remiantis moralės principais. Todėl atsakomybė tenka juos vykdantiems asmenims ir politikams. Valstybę valdo žmonės, kurie planuoja politiką ir rūpinasi jos įgyvendinimu. Jų atlikti darbai tampa valstybės darbais. Visi jie turi būti moralūs ir tarnauto bendruomenei. Taigi išrinktųjų atliekami darbai turi būti teisiškai ir morališkai atsakingi. Visuomenė tikisi, kad valdžios veiksmai bus garbingi ir sąžiningi bei visada vadovausis visuomenės interesais.
Tačiau tarp po
olitikos ir privačios etikos yra skirtumų. Puoselėjamos asmeninės vertybės nebūtinai turi įgauti visuomeninių vertybių statusą. Asmeninė etika kyla iš tarpasmeninių santykių, ji siekia individus padaryti geresnius. Politikos etika nustato standartus – taisykles ne asmeniniams santykiams ir siekia, kad viešoji politika taptų geresnė, valdžiai tapus atskaitinga.
Politikos sintezei palankiausios sąlygos susidaro stiprios demokratijos šalyse. Čia politikų veiksmus reglamentuoja elgsenos kodeksai, įstatymai bei vykdomosios ir įstatymus leidžiamosios valdžios pada.lijimas. Kadangi daugelio politikų elgseną lemia asmenybės nuostatos ir įskiepytas moralumas, kodeksuose pabrėžiami ne jų veiksmų apribojimai, bet daugiau moralinė atsakomybė už padarytus pažeidimus.
Išrinktiems ir paskirtiems politikams galioja tie patys baudžiamieji įstatymai kaip ir piliečiams, tačiau jų įsipareigojimas visuomenei apima daugelį standartų, susijusių su visuomenės pasitikėjimu.
Tai, kas galima privačiame sektoriuje, dažnai yra draudžiama ir nepateisinama valdžioje. Valdžios asmenys turi vadovautis aukštesniais standartais nei privataus sektoriaus, nes jie yra atsakingi ne savo vadovui, partneriams, bet visuomenei. Tačiau net ir doram vadovui priimti teisingą sprendimą dažnai esti keblu, nes dėl vertybių kaitos galiojusios moralės normos visuomenei ilgainiui tampa nebepriimtinos,be to, etinės normos gali konfliktuoti tarpusavyje.
Viešajame sektoriuje dirbama, bandoma spręsti problemas, vadovaujantis etinėmis normomis. Etinis veiksmas turėtų būti kasdienio darbo dalis. Racionaliose kultūrose jau suvokta kad ne taip svarbu žmogų išoriškai kontroliuoti – netgi reikia palikti jį
į laisvą, pripažinti asmeninių jo interesų teisėtumą. Daug svarbiau taip suorganizuoti aplinkybes, situacijas kad žmogui būtų įmanoma naudinga daryti tai kas privalu, kad jis pats save motyvuotų tokiam elgesiui kokio iš jo laukia sociumas, struktūra ar profesija. Priešingu atveju labai stinga realios tvarkos elementaraus padorumo, o socialiniame gyvenime atsiranda daug butaforiškumo teatrališkumo, tuštybės.
Etika gali būti vidiniu asmens mechanizmu, padedančiu visuomenės tarnautojams būti efektyvesniems savo darbe. Susirūpinimas tikslumu, teisingumu, vientisumu, pagarba profesiniams standartams, pareigingumas gali padėti išvengti negatyvių biurokratiniu sprendimų. Vidinė darbuotojo savikontrolė yra efektyvesnė už bet kokią išorinę kontrolę .

2. Politikos veikėjų etikos standartai

Valdininkas prioritetą turi atiduoti tarnavimui piliečiams, konstitucijos bei Lietuvos įstatymų vykdymui. Visuomenės tarnautojai susiduria su trejopa atsakomybė:
• Politine, kai tarnautojo veiksmai turi derintis su politinės valdžios numatytais tikslais.
• Profesine, kai visuomenės tarnautojas turi elgtis vadovaudamasis profesiniais reikalavimais, bet kartu ir nepamiršti savo organizacijos tradicijų.
• Asmenine, kai savo darbe tarnautojas turi vadovautis savomis vertybėmis ir įsitikinimais.
Politikų profesinė etika remiasi moraliniais principais, kurių privalo laikytis visuomenės tarnautojai, atlikdami savo darbą. Jie privalo paklusti įstatymams i juos įgyvendinti, tarnauti visuomenės interesui, prisiimti asmeninę atsakomybę, vengti daryti žalą.
Tarnautojai negali peržengti savo kompetencijos ribų bei turi vadovautis įstatymais. Taip pat spręsdami kokius nors klausimus turi atsižvengti į sprendimo pasekmes skirtingoms visuomenės grupėms. Tarnautojai yra asmeniškai atsakingi už savo sprendimus ir elgesį. Savo veikla jie turi vengti žalos darymo, o jei negali jos išvengti turi stengtis, kad ji būtų kuo mažesnė.
Politikos veikėjai privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves. Privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams nepaisant jų tautybės, lyties, rasės, kalbos, kilmės ir ypatybių, būti teisingiem sprendžiant įvairius klausimus, nepiktnaudžiauti savo padėtimi. Jie privalo vadovautis visuomenės interesais, elgtis nepriekaištingai, nepriimti jokių dovanų, pinigų ar paslaugų. Turi būti objektyvūs, priimant sprendimus, vengti asmeniškumų. Turi atsakyti už savo sprendimus visuomenei. Privalo užtikinti savo veiksmų viešumą. Taip pat privalo deramai atlikti savo pareigas.
Politikos etikos kontekste galima kalbėti apie įstatymų leidžiamąją valdžią bei vykdomąją valdžią, ir prezidentą, taip pat apie vykdomosios ir vietos valdžios institucijų veiklą. Plačiau aptarsiu parlamentarų veiklos etikos aspektais.
Literatūroje nėra vienos nuomonės, kas yra tinkamas ir etiškas parlamentarų elgesys, t.y. nėra universalių etiško elgesio standa.rtų.
J.Mill, teigia, kad įstatymų leidžiamosios valdžios atstovas turi atstovauti piliečiams, nes jie patys nėra pajėgūs to padaryti. Įstatymų leidėjai yra lyg rinkėjų ambasadoriai ar delegatai, turintys tarnauti kolektyvinei rinkėjų valiai. Nevykdydami rinkėjų valios, jie gali netekti posto. Parlamentaras – delegatas paklūsta rinkėjų instrukcijoms, savo sprendimą vertindamas kaip antraeilį, palyginti su rinkėjų valia. Būsimasis politikas paaukoja savo autonomiją, remdamasis sąžinės balsu, kartu išsilaisvindamas nuo moralinės atsakomybės.
Pasak filosofo E.Burke, parlamentaro – patikėtinio veikla yra nukreipta į politinį tikslą ar idealą, kuris nebūtinai turi sutapti su esamais rinkėjų norais. Parlamentaras, negalėdamas vadovautis savo sąžine ir turima informacija, priimant kiekvieną sprendimą praras savo vertės suvokimą. Parlamentarai turi vadovautis savo sprendimu ir tarnauti bendriems visuomenės interesams, užuot tik tarnavę savo rinkėjams.
Abu filosofai pateikia kiek supaprastintą atstovavimo supratimą. Remiantis šiomis teorijomis, galima sukurti idealaus parlamentarų elgesio modelį.
Idealiu atveju parlamentaras turi vadovautis savo sąžine, kartu tarnaudamas rinkėjams ir visai visuomenei. Tačiau realiame gyvenime kur kas dažniau pasitaiko, kad reikia rinktis tarp tarnavimo sąžinei ar rinkėjų valiai.
Žmonės laikomi moraliai atsakingais už savo sprendimų ar veiksmų pasekmes net ir tuo atveju, kai elgtasi ne visiškai taip, kaip ketinta, ar gauti netikėti rezultatai. Žmonės laikomi moraliai atsakingais už neapdairumą, nes manoma, kad tai padaryta sąmoningai. Remiantis tokia visuomenės nuostata, parlamentaras, žinodamas pasekmes ir suvokdamas savo moralinę atsakomybę, turi balsuoti pagal savo sąžinę, užuot balsavęs pagal rinkėjų valią. Bandydamas numatyti galimas balsavimo pasekmes ir suvokdamas savo moralinę atsakomybę, politikas geriau nei rinkėjai žino ir gali įvertinti situaciją. Nepateisinama parlamentaro veikla, kai vadovaujamasi instrukcijomis ir nekreipiama dėmesio į moraliai nepriimtinas pasekmes. Būdami teisingai informuoti, sąžiningi, jausdami atsakomybę ir atsižvelgdami į politiškai teisėtus rinkėjų interesus, parlamentarai galėtų priimti beveik idealius sprendimus.
Dalyvavimas politikos formavimo procese parlamentarams uždeda politinę ir moralinę atsakomybę. Kai kuriose šalyse galiojančios skirtingos partinės drausmės taisyklės politinę atsakomybę gali kiek sumažinti tačiau moralinės atsakomybės problema išlieka.
Net ir davę priesaiką tarnauti bendruomenei ir vadovautis aukštais moraliniais kriterijais, politikai nenustoja būti privačiais asmenimis, turinčiais savų interesų.
Politikai, kaip ir kitų profesijų atstovai, sąmoningai ar nesąmoningai įsitraukia į įvairius teisės ir etikos nusižengimus. Žiniasklaidos dėmesį dažniausiai patraukia politikų korupcija, interesų konfliktas, netinkamas elgesys finansiniu požiūriu, prastas įvaizdis. Apie tokį netinkamą parlamentarų elgesį visuomenė sužino per žiniasklaidą.
Išaiškinus parlamentaro prasižengimą, kartais jis pats pasitraukia iš posto, antraip gali būti pašalinamas ir traukiamas teisminėn atsakomybėn.
Visiems visuomenės nariams privalu laikytis bendrųjų doros reikalavimų, kad kuo mažiau kiltų konfliktinių situacijų ir visi visuomenės nariai galėtų sugyventi tarpusavyje. Be to esama amžinųjų bendrosios moralės vertybių, kurių neįmanoma atsisakyti, nepakenkiant ne tik sau, bet ir visuomenei.
Nepakanka sekti įstatymu ir būti etišku. Visuomeninė tarnyba turi atrodyti teisinga ir tinkama. Tinkamas tarnybos įvaizdis yra nemažiau svarbus nei pats darbo atlikimas.
Tarnauti visuomenės interesams, reiškia galvoti apie juos per etinių problemų ir vertybių prizmę. Todėl svarbi profesinė kompetencija t.y. atsakomybė už priemones ir veiklos rezultatus. Kompetencija – tarnybos pagrindas. Pastangos, rezultatai apibūdina kompetenciją. Kompetencijos pagrindas – žinios ir praktinis patyrimas.
Neįmanoma numatyti visų galimų atvejų, todėl politinėje veikloje egzistuo.ja tam tikra veikimo laisvė. Todėl reikia atsargiai pasirinkti kasdieną taikytinas taisykles ir resursus, kreipti dėmesį ne tik į tikslą, rezultatus, bet ir priemones jiems pasiekti. Svarbu jausti atsakomybę ne tik už tai kas, bet ir kaip padaryta.

3. Politikų etikos kodeksai

Vienas iš dokumentų, padedantis valdininkams orientuotis savo veikloje, yra etikos kodeksas. Svarbu, kad standartai, atsispindintys kodeksuose, taptų organizacijos bei jų darbuotojų veikimo, mąstymo, stiliaus ir kultūros dalimi.
Kai kurių šalių politikai turi privalomus etikos kodeksus. Politikai turi savo kodeksus, bet nėra pagrindo tuos dokumentus idealizuoti: jie nėra gerai parengti, nėra numatytas jų įgyvendinimo mechanizmas.
Elgesio taisyklės – kodeksai, gali būti taikomi tiek renkamiems atstovams, tiek vykdomajai valdžiai apskritai, politikams, viešajam sektoriui, kai kuriose šalyse net politinėms partijoms, kuriose ypač akcentuojama rinkimų kovos etika bei rinkimų finansavimo klausimai. Konkrečiai parlamentarams kai kuriose šalyse yra atskiri etikos kodeksai, arba analogiško pobūdžio elgesio taisyklės. Jas turi Jungtinė Karalystė, Airija, Lenkija. Kitose šalyse elgesio taisyklės įtrauktos į skirtingus teisės aktus, tokius kaip parlamento reglamentas, vidaus tvarkos taisyklės, interesų deklaravimo įstatymai ir t.t.
Kiekvienoje profesijoje susiklosto skirtingos darbo sąlygos, susidaro specifinių sudėtingų situacijų. Susiformuoja ne tik skirtingos pažiūros ir specifiški tarpusavio santykiai, bet tai pat ir skirtingi veiklos ir elgesio reguliavimo bei kontrolės būdai. Siekdami visuomenės pripažinimo, profesijų atstovai sukuria ir griežtai laikosi standartų, reguliuojančių jų veiklą ir elgesį darbo metu.
Tačiau jokie profesiniai kriterijai ar etikos kodeksai nėra laikomi amžinomis tiesomis. Jie greičiau tėra tik besitęsiančių diskusijų apie etiką ir profesionalumą laikinas rezultatas. Paprastai etinės taisyklės tik išreiškia savo laikmečio požiūrį į vienas ar kitas moralines profesijos vertybes ir bet kada gali būti atnaujintos. Tai netgi yra skatinama, nes ir visuomenės požiūris į įvairias moralės puses kinta. Bet kai kurie kodeksai išlieka nepakitę per tūkstančius metų ir jie visi apima maždaug tuos pačius pagrindinius elementus.
Kadangi kodeksas nėra juridinis dokumentas, jo vykdymas negali būti siejamas su disciplinarinėmis bausmėmis. Tam turi būti pasitelkta postulatų ir situacijų analizė, švietimas, nes kodeksas pirmiausia yra veikimo gairės, o ne taisyklės. Bausmės už šiurkščius kodekso pažeidimus yra ribotos, nes kodeksas nereikalauja daugiau nei įstatymai. Dažniausiai nusikaltęs profesionalas pašalinamas iš profesinės organizacijos, bet tuo pat metu jo poelgis demaskuojamas visos visuomenės akivaizdoje. Tai leidžia pademonstruoti, kad vieno ar kito pobūdžio nusižengimai profesinei etikai yra netoleruojami ir smerkiami kitų profesijos atstovų.
Lietuvos Respublikos Seimas, kaip ir didesnė dauguma visuomeniniame sektoriuje dirbančių asmenų, neturi atskiro politikų etikos kodekso. 1994m. Seimo valdybos nutarimu buvo sudaryta darbo grupė, turėjusi parengti pareigūnų ir tarnautojų tarnybinės etikos normų kodeksą. Priimtas projektas turėjo būti privalomas visiems be išimties pareigūnams ir tarnautojams, įskaitant Simo narius, ministrus ir prezidentą. Turim suprasti, kad jame turi susijungti visuomenės lūkesčiai, galbūt pagrįsti ir objektyvūs visuomenės reikalavimai dėl politikų, iš jų pačių renkamų politikų, moralės. Jie turi būti prisiimti politikų kaip moraliniai įsipareigojimai.
Deja, etikos normų kodekso projektas Seime sulaukė visuotinio pasipriešinimo.
Šiuo metu jau yra patvirtinti būsimojo etikos kodekso pagrindiniai principai. Profesinio kodekso parengimas ir gyvenimas yra viena iš profesinės savireguliacijos formų, todėl Lietuvoje politikų ir valstybės tarnautojų kodeksas būtų sveikintinas reiškinys.

4. Politikos etikos svarba demokratijos sąlygomis

„Demokratinė valdžia nėra Šeimos verslas, kur dominuoja patriar.chas, karinis batalionas ar politinės kampanijos būstinė. Tai organizacija, kurią sudaro visi piliečiai, ir tai yra vienintelė tokia organizacija, kurios jurisdikcija apima visus piliečius. Tie, kurie dirba valdžiai ir gauna algą iš jos, yra visų piliečių, kuriems priklauso valdžia ir kurie ją remia, tarnai”. F.Mosher.

Susirūpinimas valdžios elgesio ir veiklos tinkamumu buvo dėmesio centre nuo civilizacijos pradžios. Visi politikos etikos aspektai yra svarbūs, nes susiję su visuomenės pasitikėjimu valdžia, atskiromis jos institucijomis, požiūriu į valstybę. Politikos etika turi priminti, kad tiek atskiri valdžios atstovai pavieniui, tiek ir drauge turi būti atskaitingi visuomenei ir jai tarnauti, būti efektyvūs ir etiški.
Daug kas teigia, kad parlamentarai ir kiti politikai nėra renkami dėl to, kad atrodytų etiški, nes jų pirmaeilis uždavinys – leisti įstatymus ir spręsti kylančias problemas.

Iškilus pasirinkimo dilemai tarp korumpuotos, bet sugebančios spręsti visas problemas, ar moraliai tyros, negalinčios spręsti jokių problemų, valdžios, turbūt daugelis piliečių pasirinktų korumpuotą valdžią, nes valdžios pagrindinis tikslas nėra susijęs su etika. Etika nėra politikos tikslas, bet ji gali būti priemone tikslams pasiekti. Tinkama valdžios atstovų veikla bei sprendimai, neprasižengiant etikos reikalavimams, yra geros viešosios politikos prielaida. Šia prasme etikos reikalai svarbesni už kitus, nes nuo jų priklauso visa valstybės politika.
Etikos mokymas yra demokratinio švietimo dalis. Daugelis valdžios atstovų nesupranta, kodėl jie turi būti mokomi etikos dalykų. Jie laikosi nuomonės, kad jiems pakanka turimo etikos supratimo, ir toks etinis švietimas nėra tikslingas.
Tačiau kaimyninių valstybių praktika, susidūrus su etikos pažeidimais rodo, kad valdžios etika yra kur kas sudėtingesnė nei įsivaizduojama.
Valdžios etikos taisyklės yra demokratinio proceso dalis, kurių valdžia turi būti mokoma. Etinis švietimas yra vienas iš būdų užkirsti kelią potencialioms etikos problemoms, išmokyti atidumo ir jautrumo etikos aspektams, formuojant valstybės politiką ir priimant visai visuomenei reikšmingus sprendimus. Todėl visi be išimties politikai turėtų praeiti trumpą etikos apmokymą. Mokymo tikslas -formuoti tam tikromis vertybėmis paremtas valdžios atstovų pažiūras ir didinti jų jautrumą etikos aspektams. Turi būti supažindinama su esamais etikos įstatymais, mokoma identifikuoti ir analizuoti etikos problemas, priimti etiškus sprendimus.
Laikymasis profesinės etikos reikalavimų yra viena iš priemonių užtikrinti visuomenės paramą ir pasitikėjimą valdžia demokratijos sąlygomis. Kartu tai reiškia tolesnės demokratijos vystymosi galimybę. Etika padeda sukurti ir palaikyti pasitikėjimą valdžia, todėl ji yra labai svarbi.
Lietuvos politinės ateities perspektyva – morali politika, visuomenės branda, kai visi tautos žmonės naudojasi savo teisėmis, kai įgyvendinamos moralios politinių tikslų siekimo priemonės, neapgaudinėjami rinkėjai. Padedant teisininkams, politologams, valstybininkams, Seimo valdybos nutarimu sudaryta darbo grupė, kuri baigia rengti politikų ir kandidatų į politikus elgesio kodeksą. Jame nustatyti politikų, kandidatų į politikus elgesio principai, jais remiantis reikalavimai ir numatytos poveikio priemonės, kai tų reikalavimų nesilaikoma.
Šiuolaikiniame politikų elgsenos kodekse – nurodomos pagrindinės elgesio taisyklės ir principai, kuriais jie privalo vadovautis: pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas, nesavanaudiškumas ir sąžiningumas, padorumas, nešališkumas, atsakomybė, viešumas, pavyzdingumas.
Nesilaikant etikos normų, pritaikomos moralinės ir drausminančios poveikio priemonės, kurias nustato įgaliotos Seimo institucijos. Atsakomybę sunkina pakartotini pažeidimai. Bausmės politikams skelbiamos žiniasklaidoje. Politikams taip pat privalomi vadinamieji privalomosios teisės reikalavimai – draudimas tuo metu eiti kitas pareigas, atstovauti už atlygį, prievolė deklaruoti interesus ir kt. Padarius ši.uos pažeidimus, gali būti pritaikoma administracinė ir baudžiamoji atsakomybė.Apibendrinimas
Politikoje veikia žmonės, siekiantys savo interesų. Tačiau pasaulyje negali būti tokios visuomenės, kurioje būtų leidžiama jų siekti įžūliai ir beatodairiškai.
Žmonės yra skirtingi, ir jų gyvenime ypatingą reikšmę turi asmeniniai poreikiai ir norai, aistros ir troškimai. Doros kūrėja yra visuomenė, nes žmonių sąmonėje įsitvirtina tie doriniai reikalavimai, pripažįstamos tokios dorinės normos, kurios išreiškia visuomeninį interesą.
Etika – tai sisteminis mąstymas apie moralę ir elgesį, sprendimai apie tai, kas teisinga ir ne, bloga ir gera. Etikos objektas yra sprendimas ar veiksmas, paremtas gėrio ir blogio suvokimu.
Visuomenės tarnautojų etika skiriasi nuo privataus gyvenimo ir vadybos etikos. Valdininkai turi veikti neperžengiant savo turimos kompetencijos, kuri yra viešosios tarnybos pagrindas. Iš jų reikalaujama elgtis atsakingai, vengti galimos žalos ir daryti gera visuomenei.
Kaip ir kiekviename darbe, taip ir einant visuomenės tarnautojo pareigas, pasitaiko daugybė etikos problemų. Su vienomis jų: melas, apgavystė, kyšiai, korupcija, piktnaudžiavimas užimama padėtimi, eikvojimas, seksualinis priekabiavimas, – susiduriama dažniau nei su kitomis.
Tik griežtai nustatytos visuomeninės tarnybos taisyklės ir normos turėtų padėti užkirsti kelią piktnaudžiavimui užimama padėtimi. Viena iš priemonių, galinčių užkirsti kelią eikvojimui, yra darbuotojų sąmoningumo ugdymas.
Susidūrus su konkrečia etikos problema į ją reaguojama įvairiai: atsisakoma pripažinti problemą, bendradarbiaujama su pažeidėju, veidmainiaujama, prašoma pervesti dirbti kitur, atsistatydinama iš pareigų ir pan. Susidūrus su problema geriausias ir universaliausias sprendimas neegzistuoja: viskas priklauso nuo situacijos, neetiško elgesio pobūdžio. Dažnai reikia spręsti kam atiduoti prioritetą: įsipareigojimui profesiniam integralumui ar institucinei ištikimybei. Kiekvienas jų gali būti suvoktas kaip moralinis reikalavimas. Kuriam jų bus atiduota pirmenybė priklauso nuo situacijos, darbuotojo sąmoningumo ir moralinio subrendimo. Labai svarbu, kad visuomenės administratoriai būtų mokomi atpažinti, analizuoti ir spręsti etines dilemas. Tai gali būti vienas iš būdų jų išvengti.

Literatūros sąrašas:

1. Bagdonas E., Bagdonienė L., Administravimo principai, Technologija, Kaunas, 2000m., 228psl..
2. Palidauskaitė Jolanta, Viešojo administravimo etika, Technologija, Kaunas, 2003 m., 232 psl..
3. Raipa A. redaktorius, Monografija, Viešasis administravimas, Technologija, Kaunas, 2002, 436 psl..
4. Stone Deborah, Viešosios politikos paradoksai : sprendimų priėmimo menas politikoje, Eugrimas, Vilnius, 2004m., 435 p..
5. http://lt.wikipedia.org/wiki/Makiavelis, straipsnis iš laisvosios enciklopedijos

Leave a Comment